„Mano pačios požiūris į katalikų bažnyčią keistokas ir ne visai palankus. Ir su ja susijusi mano patirtis – ne kokia. Pirmiausia, man bažnyčia kažkodėl siejasi su visuomenės spaudimu, kad būtum tokia kaip visi. Pavyzdžiui, mane krikštijo tik 5-erių ir tik todėl, kad močiutė duotų tėvams ramybę, nes kaip tai vaikai jūsų nekrikštyti, ką žmonės pasakys.“
„Tuo ir baigėsi mano kaip katalikės praktika. Kol mokiausi mokykloje, jaučiau dėl to spaudimą. Prieš vienas Kalėdas su mokytoja ėjom į bažnyčią, ramiai atsisėdau ant suolo prie draugės. Ir vienas vaikinas mane apšaukė žiurke, nes nemoku elgtis mišiose. Tai, kur čia ta krikščioniška meilė artimui? Nuo tos dienos bažnyčioj buvau tik per senelio laidotuves. Kartais apmaudu, kad mano santykis su bažnyčia toks, ypač, kai norisi kur nors ramiai pabūt, pamąstyt ir nusiramint, bet puikiai suprantu, kad bažnyčia man netinkama vieta, nes su ja susiję per daug blogų emocijų.“ – taip rašo internetinės svetainės „Kauno diena“ forumo lankytoja, įsitraukusi į diskusiją apie jaunimo požiūrį į Bažnyčią. Ko gero, dažnam Lietuvos jaunuoliui panašus požiūris – nesvetimas.
Vienas iš sociologinio tyrimo (kuriuo bandyta ištirti Lietuvos jaunimo santykį su Bažnyčia) uždavinių buvo išsiaiškinti, ar turi įtakos jaunuolių apsisprendimui lankytis bažnyčioje tai, iš kokios šeimos jie kilę. Iš gautų duomenų buvo nustatyta, kad didžioji dalis respondentų (98 %) yra kilę iš šeimos, kurioje bent vienas iš tėvų yra katalikas. Tyrimo metu iškelta hipotezė, kad jaunuoliai kilę iš katalikiškos šeimos, patys tiki katalikiškuoju Dievu, iš dalies pasitvirtina. Respondentai, atsakę, jog tiki katalikiškuoju Dievu, visu 100 procentų yra patys kilę iš katalikiškų šeimų. Vis dėlto, didelė dalis netikinčio jaunimo taip pat yra kilusi iš katalikiškos šeimos (68,75%).
Akivaizdu, kad šeima daro nemažą įtaką jaunuolių požiūriui į Bažnyčią, ir apskritai į katalikybę. Tik vienu atveju ta įtaka paskatina tikėti, o kitu atveju atvirkščiai – atgraso nuo Bažnyčios, dėl to, kad melstis, eiti į Bažnyčią nuo mažens buvo verčiama.
Kita vertus, kaip kitaip tėvai vaiką supažindins su savo tikėjimu, jei nesivesdami jo į Bažnyčią, nepasakodami jiems apie Dievą? Tikėjimas yra vienas iš sudėtingiausiai vaikui paaiškinamų dalykų, todėl šeima vaidina labai svarbų vaidmenį šiuo klausimu. Tėvai turi vaiką supažindinti su tikėjimu, paaiškinti egzistuojančias tikėjimo tiesas, bet jokiu būdu ne versti tikėti, nes naudojant prievartą labai tikėtina susilaukti atvirkštinio atsako – vaikas laikui bėgant gali net nenorėti pažvelgti bažnyčios pusėn.
Iš pažiūros religinė tematika šiuolaikinio jaunimo, o apskritai ir visos šiuolaikinės visuomenės, yra kiek apleista. Vartotojiška kultūra vis giliau skverbiasi į šiandieninio, o ypatingai į jauno žmogaus gyvenimą. Lengvi ir pigūs malonumai jaunuoliams yra kur kas patrauklesni, nei Bažnyčios diegiamos moralinės vertybės. O jei šie ir lankomasi bažnyčioje, tai greičiausiai dėl jau minėto tėvų ar visuomenės spaudimo.
Tačiau šiais metais Vilniuje pirmą kartą įvykęs jaunimo suvažiavimas „Pasitikėjimo piligrimystė“ parodė, kad pasitaikius progai, jaunimas gana noriai buriasi į religinius suvažiavimus bei renginius. Šiame suvažiavime dalyvavo apie 5000 jaunuolių iš įvairių Europos šalių ir apie 2000 lietuvių.
Gerai panaršius internete galima surasti ir jaunimo diskusijų religiniais klausimais ar netgi internetinių svetainių, turinčių nemažai nuolatinių lankytojų (pavyzdžiui, internetinė svetainė http://kvjk.lt ) ir skirtų katalikiškam jaunimui.
Taigi, nors jaunimo tarpe religiniais klausimais garsiai kalbėti nėra populiaru, tačiau negalima kategoriškai teigti, kad jaunimas apskritai tuo nesidomi ar domisi tik dėl šeimos ar visuomenės spaudimo. Juk iš esmės pats tikėjimas, kad ir šviesia ateitim, žmogui duoda labai daug.
