estetika egzui

2708 0

Priešistorinis menas – kultinis

Priešistorinis menas – kultinis

Akmens amžius – prieš 60 000m.

Grožis ir kūryba nėra savitikslis dalykas, o buvo susiję su jų tikėjimu, magija ir ritualais: viskas, kas nutapyta, iškalta, nužiesta yra tikra.

Vyrauja abstraktus dekoras ir gyvulių atvaizdai. Žmogaus abstrakčios figūros. Jas sužeisti, – reiškė žeisti iš tikrųjų.

Kuriama ne žavėjimuisi, o praktinėms reikmėms: šventovės, šventyklos, magiški šokiai, giesmės, užkeikimai, ritualiniai veiksmai.

18 tūkt. M.pr. Kr. Pešmerlio (Prancūzija) urvų atvaizdai.

“Cirko arkliai”

10 000 – 20 000m. – ledynmečio urvų tapyba

Žymiausi : Altamyros urvų tapyba Ispanijoje, Lasko urve – Prancūzija.

Menhyrai (keltų kalba ilgi akmenys),

dolmenai – daug Bretanėje ir Annglijoje – Stounhedže.

Bronzos a. – 4 000m. ornamentai ant indų ir kitų buities daiktų – : apskritimai, gyvatėlės, spiralės, bangelės.

Mesopotamija Šumerai Asirijų imperija (Ninevija)

(6 000m.pr.Kr. – sužydėjo 6 a.pr Kr.) Europos kultūros lopšys. Tarpupis.Dabartinis Irakas.

Vergai. Dantiraštis. Miestų statyba. Šventovės laiptiniai bokštai- ziguratai.

Didžiausias miestas Babilonas, dievo Marduko šventyklos bokštas stulbinančio aukščio ir didybės. Ištarės šventyklos vartai – puošti glazūros plytelėmis.(Berlyno muziejuje).

Arkos, skliautai (pusapvalės lubos – mūrijimas be sijų ar stulpų iš medžio ar akmens, nes turėjo tik nedegtą molį. Atsiranda apvalioji plastika iš atsivežtinio akmens, skulptūra – stilizuota, dekoruota (vienodos garbanėlės, klostės,siekiama panašumo), bet sukaustytų foormų.

Egiptas:

tikima, kad siela yra amžina ir, žmogui mirus, kartais aplanko kūną. Todėl kūnas kruopščiai balzamuojamas, o jei ir jis būtų pakenktas, – kurdavo portretines skulptūras, slėpdavo patikimuose statiniuose – piramidėse.Pomirtinis gyvenimas turįs būti malonus, todėl laidojo prabangius indus ir kitus daiktus.

Seniausios – mastabos. Iš ak

kmens blokų.

Seniausios – laiptinės piramidės (Džosero -Sacharos dykumoje prieš 4,5 tūkst. Metų – 2,5 tūkst.m.pr.Kr). Mirusiųhų miestai. Tik gimus faraonui, jau pradedama statyti piramidė jam.

Piramidės stulbina kokybe, didingumu, matmenimis, geometriniu tikslumu.

Didžiausia – Gizos 146m. ir tik nedidelė laidojimo kamera.

Prie įėjimo vartų – sfinksai ( liūto kūnas su žmogaus ar avino galva)

Vėliau pradėta laidoti uolose – Tutanchamono kapas.

Kolonos panašios į papiruso, lotoso, palmės formas. Luksoro ir Karnako šventyklose

Daug nuostabių skulptūrų, reljefų ir sienų piešinių.Griežtos taisyklės.

Kiekviena figūros dalis pavaizduota taip, kad geriausiai matytųsi: kojų pėdos ir galva iš šono, o pečiai iš priekio.

Nefertitė – moters grožio idealas iki šiol.

Egėjo jūros,arba Mikėnų (Kretos), kultūra.
3 000 m. pr. Kr. (Žalvario amž).

ArtūrasEvansas (anglas) kasinėja Kretos saloje ir aptinka Homero legendų įrodymus.

Rūmų didybė, karaliaus Mino galia. Šimtai patalpų. Minotauro (žmogus – jautis) labirintas.

Jautis buvo šventas gyvulys. Ypač garbinama gyvatė – namų židinio sergėtoja. (ll. žinoma figūrėlė – deivė su gyvatėmis)

Šviesos šuliniai ėjo per daugelį aukštų. Kolonos – platėjančios į viršų. Spalvos -juoda, iškilminga raudona, geltona.

Žmonės vaizduojami pan, kaip Egipte – kojos, veidai iš profilio, o pečiai ir akys iš priekio bet judesiai gyvesni.

Nukariavo achajai ir Peloponesas – XV a. pr.Kr. sugriovė Knoso rūmus.

Achajų menas rūstesnis, garbinantis karus ir medžioklę.

Graikija : apie XIIa.pr.Kr. atsikėlė dorėnai
Archaikos laikotarpis (600 – 480m.pr.Kr., kai graikai atrėmė persus.
Klasikos laikotarpis (480 -323 m.pr.Kr -A.Makedoniečio mirtis)
Helenizmas (323 -30m.Pr.Kr.). Helenais save vadino patys graikai,

kai romėnai užkariavo tuomet graikams priklausiusį Egiptą). Jų ku

ultūra plačiai paplinta lotynizuotu pavidalu.

Didžiausias pasiekimas – šventovės – iš patvarių medžiagų – klinčių, marmuro. Seniausias namas: stačiakampis su dviem kolonomis prie įėjimo.

Analogiškai kuriamos šventovės : belangės patalpos su dievybės skulptūra su viena ar dviem eilėm kolonų. Viduje galėjo būti tik žyniai, paprasta liaudis buvo tik išorėje, todėl išorei buo skiriamas labai didelis vaidmuo.

Giežtos statybos taisyklės.

KOLONOS

. Dorėninis (vyriškas, paprastas ir galingas) stilius.Kolona – apačioje apvali, viršuje -kvadratinė, sunki, nuo vidurio platėjanti. Patį viršų sudaro dvi plokštės. Vertikalūs grioveliai. Frizų linijos.Stogo krašte išsišovę karnizai.Trikampiai frontonai, išpuošti skulptūromis.Kažkada frizai ir frontonai buvo dažyti raudonomis ir mėlynomis spalvomis.

Jonėninis stilius Iš Mažosios Azijos, puošnesnės, grakštesnės.Vidurinė kapitelio dalis primena pagalvę spirale susuktais galais – tai voliutos.

Korintinis stilius – pats prašmatniausias – nuo Korinto miesto.- Kapiteliai aukšteni, taurės pavidalo,išpuošti trim akanto lapų

Architektūra suklestėjo V a. pr.Kr. Periklio laikais ant Akropolio kalvos. Ten Nikės šventykla, Erechtėjo, Atėnės ir Poseidono šventykla su portiku, kurio perdangas laikė kariatidės. Pagrindinis statinys – Atėnei skirta šventykla – Partenonas – dorėninio stiliaus šedevras,

Fidijaus sukurta Atėnės skulptūra – 12 metrų aukščio bronzinė, padengta auksu ir dramblio kaulu. Ji paslaptingai dingo..

Skulptūros kalamos iš akmens luitų, dažniausiai apnuoginti jaunuoliai ir lengvao klostytais drabužiais vilkinčios merginos. – archaiška šypsena. Dievai ir žmonės panašūs, stiprūs, gerai išsivystę.

:

Polikletas,

Mironas (Disko metikas 5 a. Pr.Kr.), – pirmasis pradėjo liedinti bronzines skulptūras

Kūno grožis, veidas be jausmų raiškos.

Neišliko spalvos. Kuriama žiūrėti iš

š priekio

Helenizmo epochoje (III – I a. pr.Kr.) mažiau dėmesio skyrė šventykloms, daugiau
prabangiems visuomeniniams pastatams: pasivaikščiojimo aikštelėms, amfiteatrams, biliotekoms,
sporto statiniams, 2-3 aukštų namai su sodu

IV a. kuriami apnuoginti dievai ir deivės jau švelnesni, laisvesni – Praksitelis. Žiūrėti iš visų pusių.-

Lisipas. Skopas marmurinės skulptūros Pergame (Berlyno muziejus).

Miloso Venera, „Laokoono“ skulptūrinė grupė 1a.pr.Kr. Trojos žynio ir jo sūnų kančios perteiktos Labai tikroviškai.

Vazų puošyba.

Juodafigūrės ir raudonafigūrės amforos

Romėnų skulptūra

XIX – XX a.meninės kryptys

Doc. L.Jekentaitė

Pagrindinės šiuolaikinio meno kryptys

Clode Monet. Saulėlydis. Įspūdis.

G.Klimt.Muzika

Sera. Nuogos moters nugara.

Postimpresionizmas

Kultūra atveria susvetimėjimo sienas, įjungdama asmenybę ir apdovanodama atsakomybe.

Folkneris, Hemingvėjus, Ficdžeraldas, Sent-Egziuperi, Bėlis.

Bergmanas („Septintasis antspaudas“, „Žemuogių pievelė), Antonioni („Blou-up“), Felini („8 su puse“) Kremeris( „Sukaustyti viena grandine“).

Modernizmas

Modernizmas:

Art nouveau -Prancūzijoje

Secesija Austrijoje

Jugend still – Vokietijoje

V.Horta.Svajonių namo laiptinė Briuselyje

Antoni Gaudi. Gvelo parko kolonada Barselonoje

Simbolizmas.

G.Moreau. Dzeusas ir Semelė

Mikalojus Čiurlionis. Rex

Socialistinis realizmas
Proletarinis. Tendencingas. Monumentalus

Ekspresionizmas:

Susvetimėjęs žmogus priešiškame pasaulyje“
Kova prieš akademizmą Vokietijoje 1905m. ( Kirschneris ir kt. Drezdene „Brucke“- tiltas), Austrijoje ir kitur.

Dominuojantis požymis: ypatingai užaštrintas emocionalumas ir ekspresyvumas.

Individualus protestas prieš totalinį susvetimėjimą. Techninis progresas primamas kaip siaubas.

Supaprastino formą, įvedinėjo naujus ritmus, naudojo ryškias spalvas.

Teatre linkstama į haliucinogenius vaizdinius, viskas privedama prie kraštutinumų, epizodai greitai keičiasi, politiškai aktyvus, bet individualistinis protestas.

Herojus – asmenybė iki isterikos privesta savo emocialumo, aistros viską griauna.

E.Munko „Šauksmas“. –

Pasaulis iš esmės priešiškas žmogui. Siaubas, disharmonija. Sielą draskantys garsai koncentrais plinta nuo rėkiančiojo.

Gyvos būtybės agonija.

Munk. Šauksmas

Egon Schiele.Mirusi mo

otina.

Susiskaldymas – į chaosą virtusi individo siela. Kokoschka, Egonas Sheele.Teoretikas F.Markas išeitįmatė tik izoliacijojenuo pasaulio.

Tuo buvo dedami pamatai bedaiktiškam abstracionizmui.

F.Kafka „Procesas“, „Tvirtovė“ vyksmas be išeities ir perpektyvos.

„Medžiotojas Grakchas“. Pasaulis iš esmės chaosas, laikas ir erdvė atplėšti. Išnyksta ribos tarp aš ir tikrovės, tarp gyvenimo ir mirties.

„Metamorozė“ – Gregoras Zamza virsta biauriu vabzdžiu.

Palyginimas „Raudonoji gėlelė“ – bjaurus padaras per meilę atgauna savo žmogišką pavidalą – du virsmai. Kafkos požiūriu virsmas galimas tik į blogąją pusę.

„Kaimo gydytojas“. Niekas vaikui neatsako į klausimą, kam gyvename, kokia gyvenimo prasmė. Nėra ryšio tarp kartų, nėra kultūros patirties.

Situacijos be išeities, pasaulis priešiškas asmenybei.

Siurrealizmas (viršrealizmas)

: Sutrikęs žmogus sutrikusiame ir nepažiniame pasaulyje.

20-30m. G.Apolineras, A.Bretonas, F. Supo.

Nauja, meninė realybė turėtų būti tikresnė už gyvenimo realybę, su kuria siejamos ateities viltys.

Kuriama neįtikėtina realybė

Egzistencializmas: vienišas žmogus absurdo pasaulyje.

Absoliutizuojamas stebuklas. Nuostaba – tai pagrindinė estetinė kategorija.

Neįtikėtinumas kasdieniškumo. Polis Eliuaras: stiklinėje vandens yra tiek pat stebuklų kaip ir okeano gelmėse.

Išskydo ribos tarp žmogaus asmenybės ir pasaulio ,tarp daiktų, erdvė ir laikas susiję santykinai. Nėra nieko pastovaus, viskas transformuojasi, persikloja, pasaulia – betvarkė reiškinių masė, nežinia, kur kas prasideda ar baigiasi.

Teigia pasaulio chaotiškumą, ir tik menine forma stengiamasi sugrąžinti sutraukytus ryšius tarp daiktų ir žmonių.

Visata – dramatiškoje įtampoje.

Poetikos pagrindinis principas – supermetaforiškumas.

Neįtikėtini surišimai, net kaprizingi savavališki sugretinimai. Sulyginami du kraštutinai nutolę dalykai ir gimsta neįtikėtina poezija.

Alogiškas montažas, neprasminė sanplaika, iracionalus frazių, žodių, reginių ryšys.

Susitikimas siuvimo mašinos, lietsargio ant operacinio stalo. Alogiškas metaforiškumas.

Max Ernst. Draugų susitikimas

S.Dali. Drambliai

Jis iš principo nekonkretus ir neistorinis, – Dali „Atminties kaprizai“ – tekantys laikrodžiai, laikas išskysta. Istorija nyksta.

Abejingumas istorijai – yra tik sielos istorija.

Abejingumas viskam.

Siurrealizmas protestuoja prieš bet kokią kontrolę: moralinę, socialinę, skiepijamas pasidygėjimas socialumu.

Iliuzija, fantazija, stebuklas, svajonės vietoje blaivaus proto.

Viršrealus ryšys domina ne tik kūrėją, bet ir suvokėją.

Intuityvizmas – kūrybinio proceso pagrindas.

Kūrėjo asmenybę valdo tik seksualinis instinktas.

Irracionalus intelektualizmas, šaltas emocionalumas, racionalus apmarinimas jausmų, noras nujausminti tikrovę.

Emocijas keičia jų erteikimo priemonės.

„Paskęsti sapnų bagose“, (L.Aragonas), asociatyvumas, automatizmas.

Anri Bretonas „Siurrealizmo manifestas“(1929): Grynas psichinis automatizmas. Minties iktavimas be jokios kontrolės iš proto pusės, be jokio estetinio ar moralinio rūpesčio.“

Teigiabuvimą viršrealybės, esančios anapus realių reiškinių. Minties daugiaprasmiškumas tampa begalinis. Pasiekiama meninio agnosticizmo kokybė.

Futurizmas: greičio vaizdavimas


Egzistencializmas
:
vienišas žmogus absuriškame pasaulyje

Abstrakcionizmas:

Vasilijus Kandinskis. Improvizacija

Suprematizmas: tapyba grynosiomis abstrakcijomis.

Malevičius. Juodasis kvadratas

Organinė abstrakcija. H.Moore. Atsirėmusi figūra

POSTMODERNAS

Švietimo epchos principų kritika.

Jack Derrida dekonstrukcija – terminas, kilęs iš architektūros.

Kritikuoja: ONTO- LOGO – FALO – centrizmą.

KOLIAŽO IR PASTIŠO TECHNIKA. Atitinka eklektinį stilių architektūroje.

ESTETIZMAS

Ideologiją keičia videologija

MODERNAS POSTMODERNAS

1.Progreso linija – vienmatiškumas 1.Matas nėra vienas. Jokio progreso

Nebendramatiškumas.

2.Meta-naratyvas pagrindžiantis. 2.Mažieji pasakojimai naratyvai.

Galime rinktis.

3. Monolitinis. 3.Daugialypis.

4. Universalus. 4. Konkretus.

5. Uždaras. 5. Atviras.

Charles Moore. Italijos aikštė, Naujasis Orleanas

Pop-artas

.

Superrealizmas:

Hapeningas ir performansas:

Save griaunantis menas:

beveidė asmenybė „niekio“ pasaulyje

Paveikslai, kurių dažai išnyksta žiūrovo akyse, suyrančios (sudegančios) kinetinės konstrukcijos,

1975 m. išleista 192 psl. Tuščia knyga.

Muzika sugiūvančiu fortepionu arba suyrančiu smuiku. Muzika be garso:Cage`o „4,33“

Tyla, tylėjimas veda į minimumą melo – deideologizacija – pasaulio absurdas ir absurdiškas jai adekvačios asmenybės elgesys.

Mačiūnas.Fluxus

Instaliacija.
Barbara Kruger

VIDEOMENAS
Tony Oursler. Poveikio mechanizmas. Psichopeizažas Londono Soho aikštėje

KONCEPTUALUSIS MENAS.

J.Kosuth. Viena ir trys kėdės

Arte povera (Skurdusis menas).

M.Pistoletto. Auksinė skarmalų Venera.

ESTETIKA KAIP MENO AKSEOLOGIJA
(vertybių teorija)

Fil.dr. Leonarda Jekentaitė – Kuzmickienė

(Vilniaus universitetas)

Rene Magritte. Asmeninės vertybės

Įvadinės pastabos – 1

Kultūra kilusi iš kulto, kurio pagrinde – besąlygiškoji šventenybė – Dievas (dievai), nusakanti BŪTIES tikrumą.

Menas, teorija (mokslas), moralė – kultūros reiškiniai.

Įvadinės pastabos – 2

Kultūroje ŠVENTUMAS suskyla į kultūrines vertybes:

ESTETINĘ, TEORINĘ, MORALINĘ, per jas artėjame prie BŪTIES.

Jų idealai:

GROŽIS

TIESA

GĖRIS

Įvadinės pastabos-3

Mene pagrindinis vaidmuo tenka GROŽIUI, o GĖRIS ir TIESA reiškiasi netiesiogiai per kūrėjo ir suvokėjo BŪTIES MEILĘ.

Likiminis BŪTINUMAS ir asmens valios LAISVĖ.

Tragiškumas kyla iš būtinumo.

Komiškumas – iš laisvės.

Apie komiškumą

1.Komiškumo pavyzdžiai .

2.Komiškumo reiškimosi žanrai:

anekdotas, humoreska, parodija, satyra, pamfletas, epigrama, kalambūras

komedija – teatre, kine, televizijoje

šaržas, karikatūra, groteskas – dailėje.

3.KOMIŠKUMAS

Tariamų vertybių estetinė išraiška

Emociškai prisodrinta, žaidybinė gyvenimo reiškinių kritika

Kritika, paremta kontrastu tarp priešybių:

* tiesos-netiesos,

* tikrumo – netikrumo,

* idealo ir realybės ir pan.

Pabrėžiamas suskilimas ir abejotina vienovė

Kyla iš būties meilės

Be idealų – cinizmas, nešvankumas ir destrukcija

KOMIZMAS

DISTANCIJA tarp savęs ir to, iš ko juokiamasi.

LAISVĖ nuo esamybės būtinumo.

Realizuojama nepriklausoma ir KŪRYBINGA žmogaus prigimtis.

Veikia TIPAI (šykštuoliai, bailiai ir pan.)

Liekame paviršiuje, REGIMYBĖJE, nors kilmė – vidinė.

(Palyg.: tragedijoje veikia unikalios individualybės, pasineriama į gelmes).

4.Komiškumui reikia:

1. Jumoro jausmo (sugebėjimo priimti komiškumą, reaguoti į jį – turėti vertybes)

2. Pajėgumo juoktis- vertinti laisvę

3. Sąmojaus – aštraus proto.

Humoras – lot. humor – drėgmė, skystis

nuplauna emocinę įtampą(juoktis sveika!).

Padeda pakelti kasdienius nemalonumus.

Leidžia pasijuokti iš savęs : distancija tarp “aš” ir “Aš”

rodo dvasios kilnumą: gyvenimas – branginamas, nepaisant jo netobulybių.

Netobulume įžvelgiamos vertybės.

Geras humoras neatsiejamas nuo žmogiškumo ir rimtumo.

humoras leidžia priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.

Juokas

sugebėjimas reaguoti į komiškumą ir sąmojų, – emociškai prisotinta esamybės kritikos forma.

Komiškas juokas – netikėtas įtampos nuėmimas

Džiaugsmingas išgastis.

Juokas atpalaiduoja, siaubas sukausto.

(Carevna Nesmejana, gr.Parmeniskas praradęs juoko dovaną.)

Sąmojus

Estetiškaiišvystyto proto galia: sugebėjimaskurti komiškumą:

sugebėjimas įžvelgti suskilimą, kontrastą.

netikėtų palyginimų ir asociacijų rezultatas,

talentas koncentruoti, užaštrinti prieštaravimus, kad jie taptų akivaizdžiai komiški.

5.Kilmė:

Dioniso kultas – graikuose: dionisijos: orgijos, blevyzgos, vulgarybės, parodijos,kvailių karaliai.

Romoje Saturnalijos.

Viduramžiais karnavalai

* Vidinio pasaulio atsinaujinimas per „kar- naval`o“ (karietos iš jūros )estetiką.

* Šventiškas juokas – laidoja ir prikelia.

* Emocinė laisvė nuplauna įtampas

6.Komiškumo atspalviai (rūšys):

Pajuoka -bausmė už netobulumą.

humoras – nepiktas juokas, juokingumo derinimas su turinio rimtumu, pakantus, atlaidus išjuokiamam objektui, dažniausiai nuspalvintas teigiama emocija, optimizmu. Meilė realybei.

Kalambūras – žaidimas panašiu skambėjimu ir skirtingom reišmėm.

Burleskas, bufonada, klounada

Ironija- žaidimas tikrovės priėmimu ir nepriėmimu

Satyra – neigia, demaskuoja, išjuokia esamybę

Sarkazmas – mirtinas kirtis išjuokiant

Apibendrinimas:

1.Sąmojus, jumoro jausmas ir juokas – tai išlavinto ir kūrybingo, LAISVO PROTO GALIA įžvelgti netikėtas, paradoksalias asociacijas ir jausti distanciją nuo jų.

2.Komiškas juokas – kritinė išraiška:

baudžia pasaulio netobulumą

atnaujina žmogų,

įtvirtina būties džiaugsmą,

ryšį su idealu, tikėjimą juo,

laisvę nuo buities ribotumo.

Estetika – teorinė meno istorija

Meno epochos

Antikos mitinis realizmas

Mitologinio požiūrio ypatumai:

Asmenybės ir visuomenės siekių bendrumas

Herojaus vid. pasaulio harmonija: moralės, religijos, filosofinių idėjų vienovė.

Kovoja su likimu: Edipas, Sizifas.

Likimo būtinybė – anankė.

Akropolio Kora. Atėnai.530pr.Kr.

Viduramžių simbolizmas

Valia atiduota į Dievo rankas. Žmogus – kentėtojas. Viskas duota iš aukščiau.

Kelių lygių drama tame pačiame paveiksle.

Žemiškasis pasaulis yra viršjutiminio pasaulio simbolis. Garbė, taurumas, kilnumas – pagrindinė dorybė.

Pasaulio istorija yra globalinis išgelbėjimo spektaklis, – misterija. Kova tarp gėrio ir blogio vyksta kosminiu mastu.

Atsirado išskirtinės meno formos:

Literatūrojr šventųjų gyvenimas, architektūroje – katedros, soborai,

Tapyboje – ikona,

Skulptūroje – Kristaus, Dievo motinos ir šventųjų atvaizdai.

Skaistyklos ir pragaro vaizdai tapo „fotogeniški“.

Šis menas yra alegoriškai – simboliškas.

Gausybė alegorijų ir simbolių ( spalvos simbolika bizantijos mene, alegorinės skulptūros Paryžiaus Dievo motinos archokatedroje.)

Vystėsi 2 kryptys: religinis ir pasaulietinis menas

Pirmųjųkrikščionių katakombų lubos

Katakombų koridoriai ir kripta

Knygos menas

Kartografija

Ebstorferio pasaulio žemėlapio fragmentas

1240m

Nicos grafystės žemėlapis

Vilniaus Šv. Onos bažnyčia
(gotika)

Paryžiaus Dievo Motinos katedra

Triumfuojanti bažnyčia

Gotikiniai langai ir skulptūros

Renesanso epochos realizmas

Sugrįžtama prie pagrindinių Antikos meno savitumų, bet atnaujintu pagrndu, be naivaus priėmimo, vaikiško betarpiškumo ir harmonijos. Pasaulis – sudėtingesnis, estetinės priemonės turtingesnės. Sugrįžtama prie realistinės mąstymo ir vaizdavimo manieros.

Renesanse pasaulis aiškinamas iš jo paties vidinių savybių. Pasaulis toks, koks yra : Servantesas, Šekspyras, Rablė, Mikelandželas, Rafaelis ir kt.

Atsigrįžtama į individualybę, jos galią ir grožį.

Herojus – titaniška asmenybė, laisva savo raiškoje.

Prireikė perspektyvos teorijos ir praktikos, žmogaus kūno anatomijos žinių (amžiaus, lyties ir judesio dinaminiai skirtumai).

Atmetamas asketizmas, bet tuo pačiu atsiskleidžia savivalės mechanizmai: Šekspyro Jagas ( neaišku, kodėl jis ėmėsi intrigos – jo blogis – be naudos sau, be regimos priežasties, – daryk, ką nori), Don Žuanas

Taip Šekspyras genialiai įžvelgė Renesanso epochos krizės požymius.

Bizantiškojo meno įtakotos Giotto freskos.
13-14 a.

Benozzo Gozzoli 15a.

Andrea Mantegna. Miręs Kristus.15 a.

Donatelo. Jaunasis Dovydas. 15a.

Benvenuto Celini. Popiežiaus druskinė

Mikelandželo Dovydas

B.Celinio Persėjas

H.Holbeinas. Henrikas VIII.

Barokas ( XVI – XVIIa.).

Gimusi iš sekinančių ir destruktyvių karų ir socialinio susiskaldymo.

Reiškia portugališkai „netaisyklingos formos perlas“

Kilo iš pesimizmo, abejonių dėl žmogaus galimybių, skepsio, būties beprasmybės ir kovos su blogiu pasmerktumo nesėkmei, nors ir vyrauja humanistinė orientacija.

Pagrindinės temos: siaubu nuspalvintos žmogaus kančios ir kankinimasis. Kūriniuose daug mistinių alegorijų, natūralizmo, meno tikslas – sukelti nuostabą.Baroko menininkas abejoja žmogiškos egzistencijos verte.

Todėl jų herojus egzaltuotas kentėtojas, praradęs tikėjimą žemiško gyvenimo verte.

Bernini. Šv. Teresės regėjimas

Rokoko.
Belis. Madmuasel de Benisi ir jos sesuo. 18a.

Klasicizmas – XVII a.

Kilo iš suabsoliutinimo karališkosios valdžios, kuri sugebėjo nutraukti karus ir yrimą.

Prancūziškasis absoliutizmas reglamentavo asmenybę, apibrėždamas ją griežtais valstybingumo rėmais. Karalius buvo tarpininkas tarp buržuazijos ir aristokratų. Jis mėgino sutaikyti nesutaikomus prieštaravimus. Rezultate buvo aukojama asmenybė, kurios laimė ir jausmai buvo aukojami pareigos vardan.

Asmeninė laimė aukojama visuomeninei pareigai. (Kornelis, Rasinas, Moljeras)

Abstrakčios dorybingumo normos.Klasicizmas didaktiškas. moralizuojantis.

(Viduramžiais žmogaus likimą lėmė Dievas, Renesanse jo paties valia ir savivalė, o klasicizme – visuomeninė būtinybė, kurią atstovavo karalius ir jo savivalė.

Įvaizdžiai vienspalviai.Vyrauja aukštasis tragedinis stilius.

Liaudžiai – tik komedija.

Meninė pasaulio koncepcija racionalistinė ir neistoriška.

Problemos buvo sprendžiamos kaip antikinės Romos imperijos arba abstrakčiai, – vieta ir laikas neturėjo reikšmės.

Vilniaus Archikatedra

Švietimo epochos realizmas XVII – XVIII a.

Aristokratų galia pakeičiama ekonomiškai sutvirtėjusios buržuazijos.

Vietoje savavaliautojo individualisto Renesanse ar reglamentuoto valstybės vyro Klasicizme į pirmą planą meno kūrinyje išeina pilietis, įtvirtinantis savo laisves politiniu būdu.

Defo, Sviftas, ildingas, Lesingas, Bomaršė, Volteras, Didro teigia žmogaus racionalumą ir natūralumą.Visas problemas turėtų išspręsti dėka proto ir žinių šviesesnis gyvenimas.

Kapitalizmas verčia žmogų daliniu ir privačiu. Titanų dvasios didybę keičia apsukrumas, vikrumas ir supratingumas. Menas demokratėja, herojais tampa ir visuomenės apačios.

Pagrindiniu žanru tampa socialinis – buitinis romanas. – Baras. Gatvė, turgus, namai. Visokiausi gyvenimo įvykiai.

Reindholcas. Skaitantis vyras

Sentimentalizmas – antiracionalizmas

apeliuojantis į žmonių jausmus, idealizuojantis teigiamų herojų dorybes, brėžiantis griežtas ribas tarp gėrio ir blogio, teigiamais ir neigiamais dalykais gyvenime.

Naivus ir idiliškas.Emocialiai prisodrintas ir ašaringai jausmingas.

Kaimo idilija.Liriniai nukrypimai apie gamtos grožį ir mirtį.

Elegijos žanras ir elegiškos nuotaikos.Kapinių lyrika.

Priešstatymas kaimo ir miesto.

Miesčioniškos dramos žanras.

Paprasto gyvenimo miške motyvai.

Jausmų spektras žmoguje. Meilės ir draugystės jausmų kilnumas.

Civilizacijos pavojai natūraliam žmogui ( Ruso).

Jausminga apysaka.

Kelionių žanras.

Žavimasi paprastų kuklių žmonių dorybėmis.

Romantizmas XVIII-XIX a. pirma pusė

Romantizmas iškėlė blogio nemarumo ir amžinos kovos su juo idėją. Amžina kova su blogiu, bet jis – nenugalimas.

Asoliutas ir begalinumas – du pagrindiniai principai, siekiant tobulumo.

Jų sritis: paslaptingasielos ir širdies dirva, iš kurios kyla polėkis,idealai ir poreikis rasti pasitenkinimą fantazijos kūriniuose.

Tikrovė jiems – paslaptinga, iraconali,priešinga protui ir asmeninri žmogaus laisvei, nes susijusi su asmenininiais nusivylimais.Iš čia pasaulinis liūdesys – kaip bendroji jų koncepcija.

Svajonės apie tobulumą ir realybės netobulumo išsiskyrimas kuria dvigubą pasaulį.

Asmenybė – visa Visata, kurioje yra ir tamsioji pusė, turinti savo paslaptis ir savo patrauklumą.

Egzotikos kultas, nepakartojamos individualybės, išskirtinumo vertinimas.

Kūryba be jokių suvaržymų, meninė realybė – aukščiau esamos realybės.

Genijus ne paklūsta normoms, o jas kuria. Metaforiškas, asociatyvus, daugiaprasmis menas, žanrų sintezė, ryšys su religija ir filosofija.

Ironija, autoironija, groteskas, fantastika

Individualus žmogaus nepakartojamumas.Romantikas atsiduria neįprastose aplinkybėse, ypatingose sąlygose, kur pasireškia jo sielos didybė.Jis – nepakartojama asmenybė ir tuo turi visuomeninę vertę.

Jo herojus skęsta išdidžioje vienatvėje ir nepriima pasaulio dėl jo nepilnavertiškumo.

Delacrua. Laisvė, vedanti į barikadas

Akademizmas. David. Marato mirtis

XIX amžiaus kritinis realizmas

Romantizmas buvo pasaulio netobulumo nuojauta, o Kritinis realizmas atskleidė jo nežmogiškumą( antižmogiškumą). Tai blaivus menas apie prarastas iliuzijas.

Romantikų pozityvūs estetiniai idealai buvo realizuojami per teigiamą herojų.

Kr. Realizmo idealai atskleidžiami per neigimą. Tikrovė atskleidžiama ir pasmerkiama. ( vystosi nuo XIX a.pradžios: Balzakas, Stendalis, Dikensas, Tolstojus, Dostojevskis, Čechovas).

Išsiplečia meno sfera:sociologinė analizė, žmogaus psichologija, buitis, peizažas, natiurmortas.

Tikrovės reiškiniai iškilo visame sudėtingume, daugialypume, turtingume.

Apibendrinimo tipas – tipizacija, tipiškas charakteris tipiškose aplinkybėse.

KR iškėlė „vargšų žmonių“ paniekinimą ir skriaudą.Tamsos pasaulį – į kasdienę istoriją.

Dieviškoji komedija tampa žmogiškąja.

Ginamas žmogus ir humanizmas. Žmogaus gyvenimo prasmė ir atsakomybė, ryšys su gamta ir savo prigimtimi.

Fransua Mile. Varpų rinkėjos

ESTETIKA – MENINĖS KŪRYBOS ONTOLOGIJA

MENINIS STILIUS

Fil.dr. Leonarda Jekentaitė – Kuzmickienė

(Vilniaus universitetas)

Pavyzdžiai:

Muzikoje: Mocartas, Bethovenas, Vagneris, Maleris.

Teatre: Komedi Frances, E.Nekrošiaus, O.Koršunovo, Tumino stilistika.

Tapyboje: Gudaitis, Š.Sauka.

Skulptūra: Kuzma, Valaitis, D.Matulaitė.

Architektūra: Nasvyčiai, Čekanauskas, moderno st., stalinistinis ir pan.

Literatūra: S.Šaltenis, Erlickas, S.Geda, S.Parulskis.

Dizainas: techno stilius, retro. Sodai – prancūziški, angliški, japoniški.

Mados stiliai: Chanel, Kristian Dior, Juozas Statkevičius.

Kūrėjas- Kūrinys – Recipientas

I.Meno kūrinys kaip meno būties forma:

1. Meninis tekstas -meninio bendravimo branduolys

2. Aktualybė ir amžinybė kūrinyje

3. Išlikimo laidas – STILIUS

II. Meninis stilius:

1. Stilius kaip meno ontologijos kategorija

2. Funkcinis stiliaus daugialypumas

3. Stiliaus struktūra

4. Stilius – genetinė ( kuriančioji) kūrinio programa

1. Meninis tekstas -meninio bendravimo branduolys

Stilius – receptyviai orientuota, išoriškai apčiuopiama meninio pasaulio vidinė būtinybė, išreikta tekste

Tarpusavio supratimo programa,

Svarbu ir forma, ir turinys,

išsakomos idėjos ir už jų slypinti

koncepcija,

išreiškiama vaizdų sistema.

Teksto ir jo interpretacijos rūšys :

mokslinis

praktinis – dalykinis,

meninis.

Meninis tekstas turi savo perskaitymo ypatumų:

– Daugiavariantiškumas – keliariopas supratimas,

kūrybinis perskaitymas

– Invariantiškumo ašis – meninė prasmė.

Men. tekstui būdinga:

Užbaigtumas – negalimybė įsiterpti

Santykinis plastiškumas.

Dalykinis turinys egzistuoja tik tekste,

Prasmių laukas atsiranda tik per santykį su tekstu.

Susikalbėjimas – bendra kūryba.

Meninis tekstasįkvėpimo vieta

Per jį plinta įkvėpimo banga, laukas, energetika.

Kūrėją (adresantas) įkvepia (mūzos, dievai),

suvokėją (adresatą) įkvepia kūrinys.

Tai susitikimo – bendravimo įtampos vieta.

Bendravimo kokybė priklauso,

kas ir kaip įkūnyta,

kiek paruoštas suvokėjas

kiek jis aktyvus.

Tekstas sušvinta vis kitomis pusėmis priklausomai nuo suvokėjo savybių.

Tekstas daro įtaką: Menininkas ir suvokėjas mąsto tuo pačiu stiliumi.

2.Meno kūrinys

Meno būties forma, meno realizacija, sistema meninių vaizdų, sudarančių visumą.

Ją gimdo tam tikra socialinė, psichologinė, politinė, ekonominė, epochos realybė, bet meninė realybė su ja nesutampa.

Meno kūrinio harmoninei struktūrai ir poveikiui būdingi vidiniai prieštaravimai :

1. Meno kūrinys – materialus ir dvasiškas.

2. Tai intelekto ir moralės objektas.

3. Kūrinys yra asmenybiškas, bet turi ir socialinį poveikį.

4. Idėjų-emocijų pasaulis ir plastinių – meninių vaizdų formuojama meninė realybė.

5. Menami – vaizduotės objektai neatsiejami nuo konkrečių.

6. Racionalaus ir emocionalaus vienovė.

7. Sąmoningo ir pasąmoningo

8. Prasmės ir vertybės vienovė.

9. Pasaulis atspindimas visame jo sudėtingume, estetiniame turtingume ir įvairovėje.

Vaizduojamos ir padugnės, didybės menkystė, grožis kaip siekiamybė,

Šedevras yra nepakartojamas ir daugiasluoksnis.

Menininko pasaulėžiūra nebūtinai įtakoja kūrinį, – santykinė autonomija.

Tradicija ir ir novatoriškumas (modernybė).

Uždara sistema ir atvira betarpiškumui bei spontaniškumui.

Gyva dvasia.

Filosofinė idėja išreiškia esmę, bet neišsemia meninės idėjos – ji daugialypė.

Ištikimybė gyvenimo ir meno TIESAI.

Ištikimybė sau.

Skirtingi raiškos klodai ir nepabaigtumo momentas įgalina įvairias interpretacijas.

Medžiaga turi įtakos kūrybai.

3. Aktualybė ir amžinybė kūrinyje.

Kūrinys identiškas tik kaip TEKSTAS. Jo gyvybę reikia prikelti, aktualizuoti.

Kūrinys – daiktas, bet jo ilgalaikė reikšmė koduojama idealiomis formomis

Bendraamžiai ne visada jį priima adekvačiai, nes skirtingai skaito tuos pačius ženklus.

Kultūrinės tradicijos inercija

Politinis aspektas – įveda aktualumą, tinkamumą amžininkui

Teisės ( santykis su visuomenės įstatymais)

Moralės aspektas.( žmogaus santykis su kitais žmonėmis)

Svarbiausia – bendražmogiškas vertingumas, išreikštas estetiškai.

Estetizmas kaip ypatingas stilius.

II. Meninis stilius.
1.Stilius kaip meno ontologijos kategorija

Meno stilius :

Tai kūrinio „genomas“ – genų rinkinys, ir todėl atsispindintis kiekvienoje, menkiausioje jo dalelėje.

Apibrėžtos kultūrinės kokybės išskirtinumas, žymintis priklausomybę tam tikram kultūros tipui,

Konstruktyvus jos kūrimo ir vidinės organizacijos principas.

Tai įcentrinė jėga, laiduojanti kūrinio struktūros ir supratimo monolitiškumą.

Tipologinė vienovė, Vidinis meninio pasaulio būtinumas, – tik taip galima jungti žodžius ir tik taip žadinti suvokimą.

tai vieninga sistema, kurioje susitinka autorius ir recipientas.

Įgydamas reikšmę, įgyja stilistinę raišką, tai funkcionalumo išraiška.

„Stilius – tai žmogus“-

2. Funkcinis stiliaus daugialypumas:

1. Kūrybinė funkcija: įspūdžių įvairovę verčiantis į vientisą vienovę.

2.Socialinės kūrinio būties fukcija

3. Orientuoja į apibrėžtą kultūrinę tradiciją.

4. Verčiantis visą meninį procesą procesą suktis apie vieną ašį pagal meniškumo dėsnį.

5. Meninio poveikio funkcija, apibrėžtai veikiantis publiką, pateisinantis jos lūkesčius

6.Įpareigojanti autorių atranka.

7.Konceptualumas veikia protą, jausmus momentaliai – per smulkmenas

8. Maksimalus Informatyvumas ir komunikacija

9.Susižavėjimo ryšiai tarp menininko ir suvokėjo. Vien vardas kelia entuziamą. Stilius yra ta erdvė, kurioje jie susitinka.

10.Estetinio pasitenkinimo šaltinis.

11.Estetinėsvertės nešėjas: išreiškia meninio pasaulio apvaldymocharakterį, kryptingumą

3.Stiliaus struktūrą lemia:

autoriaus asmenybės ypatumai

meninio sumanymo ypatumai

tipologinės meninio judėjimo ypatybės

Istorinė tradicija kultūroje

APTARIMO LYGMENYS:

Giluminis gimdantis lygis, apsprętas kultūros tipo –„prafenomenoemocija, ritminė intonacija)

– tematinis ir intonacinis bendrumas

Nacionaliniai skirtumai

bendras tematinis

ir intonaciškai ritminis fondas

Tam tikro periodo lygmuo ( italų renesansas, austrų secesija.)

Konkuruojančių krypčių vidinis stilistinis bendrumas

Individualus menininko stilius

APTARIMO LYGMENYS:

Meninko atskirų kūrybos periodų stilistika

Atskiro kūrinio stilistika.

Elemento stilistika polistilistiname kūrinyje.

Epochos stilius, paveikiantis visus kitus klodus.

Stilius – kultūrinės visumos pasireiškimas, estetinės vienovės juntamas ženklas.

Stilius – genetinė – gimdančioji kūrinio programa, kuri paliečia kiekvieną kūrinio
elementą. Tai kūrinio genomas.

Konkretaus kūrinio analizė

Estetika – meninės kalbos retorika ir meninės realybės poetika

Doc. Leonarda Jekentaitė

Retorikos Alegorija
XVI a.Saksonijos medžio raižinys

Retorika” ikonografija iš Taro kortų 15 a.

Retorika siejama su deive Peita gr. – Gražiakalbė, sakoma, kad atėniečiai jos garbei organizuodavo oratorių turnyrus – agonus. Peitą vaizduodavo Afroditės arba Atėnės palydoje, nes mėgo išminties ir grožio dermę, panašiai kaip Atėnė dėl didelių akių buvo vadinama Pelėdaake(gr. Glaukopis), o Afroditė dėl gebėjimo teikti dangišką meilę – Uranija (gr.uranos – dangus).

Retorika vaizduojama su lelija ir kalaviju. Lelija simbolizuoja žodžio šviesą, kalavijas – teisingumo jėgą, amžiną interesų karą žmonijoje.

(R. Koženiauskienė)

Retorika:

1.meninės kalbos ypatumai;

2.disciplina, tirianti meno kalbos figūras, kaip – stiliauskūrimo instrumentą.

Poetika:

1.meninės realybės ypatumai;

2.disciplina apie meninės realybės ypatumus ir jos kūrimo – meninio mąstymo – būdus.

Retorika – kūrybos intrumentas, apsprendžiantis stilių.

R. figūros – meninės sąmonės silogizmai, suteikiantys kalbai meniškumo kokybę bei stilių ir estetiškai veikiantys recipientą. Iš bespalvės kalba tampa išraiškinga.

Poetika

retorikos metadisciplina

ją valdo ir apsprendžia. apsprendžia retoriką

Kanonai

anksčiau buvo griežti receptai

Dabar – labai bendri principai.

KANONAI

Retorikosir poetikos priemonės – meninio mąstymo formos

meninio bendravimo (komunikacijos) priemonės

meninės koncepcijosatnešimo iki recipiento principai.

neša meninę prasmę ( poetinę informaciją).

Meninė koncepcija išauga iš meninės realybės, aprašomos menine kalba.

Kalba – apginkluota ir prisodrinta, tampa raiški

Retorikos ir poetikos estetinis potencialas istorijoje:

1.Sofistams 5amž.pr. Kr.buvo svarbu mokėti kalbėti Gorgijas:

Retorika turi uždavinius:

1)įtikinti, įteigti (veikti emocijas):

2)protingai formuoti kalbą( Ne tik emocijos).

3) būti kaip visi klausyti normų ( būti suprantamu)

4)atverti naują pusę – ne kaip visi.(Nesunku išmokti stereotipų – „klišių“, sunku atrinkti tinkamus. )

Tam reikia drąsios ir sumanios sielos.

2.Platonas:

Retorika – menas ir mokslas

Meninė kalba gali būti nereali,

bet logiškai ir

emocionaliai įtikinama.

3.Aristotelis:

Retorinė logika.

tarnauja VAIZDUOTEI ( kaip logika – protui,, o retorika į IŠMONĘ IR TIKĖTINUMĄ)

meno logika yra TIKĖTINUMO, GALIMYBĖS-NEGALIMYBĖS logika,

remiasi METAFORA,PALYGINIMU.

3.Romėnai turėjo išvystę virtuozinę poetinę techniką.

4.Viduramžiais įvardijamos retorinės normos. KANONINIAI reikalavimai.

5.Nuo Renesanso – palaipsnis laisvėjimas raiškos formose.

6.Klasicistinio akademizmo normos.

7. BAROKAS, ROMANTIZMAS – LAISVĖJIMAS IKI PAT POSTMODERNO.

Meninis mąstymas turi konkrečius – juslinius elementus Archetipiniai pavidalai – sfinksas, kentauras, ornamentai ir kt.

Kitaip sakant, meniniam mąstymui sukurti kaupiasi tam tikras Rinkinys klišių. Jos – senesnės už sąvokinio mąstymo kategorijas ir atitinka silogizmo funkcijas. Taip įrodoma tai, kas kitaip nebūtų įrodyta. Susiejamas įsivaizduojamas dalykas su norimu emociniu vertinimu

Anapus retorinių figūrų slypi ne empirinės tikrovės faktai, o juos apmąstanti meninė realybė.

Suvokiamas pasaulio paveikslas priklauso nuo kalbos stilistikos, t.y. nuo retorinių formų.( Heideggeris, Wittgensteinas: Mano pasaulio ribos, mano kalbos ribos – weltsanschauung).

Ženklų sistema, Vaizdinių tinklas, kuriuo absorbuojamas pasaulis.

Fernand Knopff. Sfinksas.

Gustav Klimt. Atėnė.

Ženklų sistemos:

Spalvų gama, formų tipas, ritmika, tonai, garsai.

aktoriaus kalba, gestai, mimika, grimas, drabužiai, apšvietimas, dekoracijos, muzika.

retorinės operacijos veda į meninio teksto atsiradimą

per nutolimą nuo nulinio lygmens. Autorius ir recipientas žaidžia teksto pertekliumi (iki 55%).

per redukciją, abstrahavimą pateikiant ir suvokiant recipientui esmę.

Retorinių figūrų arsenalas kuria meninės kalbos vazdingumą. (Sen. Indijoje šokis turėjo aprašytas 108 figūras).

Edvard Munk. Madona

Retorinių figūrų tipai:

Keturi – priklausomai nuo to, kuo daromas pokytisnuo nulinio lygio į meninį:

1. morfologinis – nuo ženklo (žodžio) perkeitimo

2. sintaksinis – nuo gramatinio kodo

3. semantinis -nuo prasmės pokyčio

4. loginis – nuo meninio mąstymo principų .

1.Morfologinis

Sinonimija – žodžių sukeitimas, dėl tos pačios reikšmės

Epentezė – įterpimas ženklo viduje: „Etik-matj“ – „Dviračio žyniose“. R.Magritte Fida Kalopav.; citata visai kito stiliaus.

Neologizmai – naujadarai:( Sovietai);Bildingai ir pan.

Archaizmai- senoviškas stilius kalbėjime.“Apie žąsiną moliūgą, kurs išskrido į dausas.“ “Iš negandingų vakarų.”

Dialektizmai – „Gagarino gat-vėje“, Žemaitiška ar dzūkiška kalba.

Eklektizmas: įvairių kalbų, įvairių stilių žodžių susidūrimai.“Čiapajevas ir Pustota“:TAČ ANKA ; postmodernui būdinga: Hipermarketo stilius.

Kalambūras – žodžių žaismas dėl homonimijos ( vienodo skambėjimo)- nemesk kelio dėl takelio.

Anagrama -ženklų perstatymai( raidžių): laimė – meilė, – Magritte (undinės ir žuviagalvės moterys.

Palindromas – atspindžio principas – Čiurlionis „Pavasaris“- ir kt. Magritte; Juodukė ir blondinė.

Rene Magrtte. Gatava puokštė.

R.Magritte

R.Magritte

2.Sintaksinis – keičiantis sakinio formą

Elipsė – meniniai praleidimai. – Sutrumpinimai: atėjau, pamačiau, nugalėjau.- Magritte

Amplifikacija – išskaičiavimas ir perteklius.( Magritte, Boschas, Dali).- Kankanas. Kordebaletas.

Silepsis – specialiai nederinamos formos (giminės ar skaičius): Visa šeima jus bučiuoja

Paralelizmai kartojimai, sustiprinant įspūdį. Priedainiai, ornamentai.

Timezis – įterpimas tarp dviejų kitų elementų

Inversija, chiazmai – žaidžiama įprastos sintaksinės vietos sukeitimais. – Poezijoje

3.Semantiniai – prasminiai pokyčiai – tropai (gr. posūkis):

Sinekdocha- sąvokos apimties keitimas:

Išplečiančioji – vietoj vienaskaitos – daugiskaita ( auga maži hitleriukai, donkichotai)

Susiaurinanti:vokietis kovėsi su rusu. Kine – stambus planas. Magritte

Antomazija– Tikrinio vardo pakeitimas bendriniu (Gydytojas – Eskulapas)

Metafora – nušviečia prasmę, artima palyginimui :

„mažas prasminis skandalas“, gimstantis „dviejų aibių persiklojimo erdvėje.

Metafora pradeda skleisti grožį ten, kur tikroviškumas baigiasi.

Vieną daiktą palygina su kitu ir išplečia prasmę: Vienas kaip pirštas. Graži kaip saulė.

Jos nėra „tikros“ir suprastinos paraidžiui. „Burnoje karšta ir sausa, lyg saulę būčiau prarijęs“. Žmogus – mąstanti nendrė -Bl.Paskalis. Meškinas kaip likimo metafora „Karaliuje Oidipe“ Koršunovo

disneilendiški peliukai- įkyrios mintys.

Psichologiniai ypatumai: Rytų retorikoje užtenka vieno susilietimo taško, o Vakaruose – mažiausiai trys.

Metonimija – perkėlimas – vietoje daikto į tai, iš ko padaryta:

Stalo sidabras. Metoniminis herbų charakteris – valstybės metonimija): Rusijos – dvigalvis erelis. Lietuvos – raitelis. Spalvų heraldika. Koliažasdėl metonimijos duoda stiprų semantinį efektą. Nekrošiaus miltai, akmenys, ledas.

Oksiumoronas– sugretinimas nesugretinamo: begėdiškumo didybė, savivalės bejėgiškumas, nuopolio didybė, suknisti šedevrai.

Pakartojimas- literatūroje (ypač poezijoje), muzikoje, architektūroje- architektonika..

Gustav Klimt. Nuoga tiesa.Ydų alegorijos.

4.Loginės formos: nukrypimas nuo protokolinės kalbos logikos. Absurdas, paradoksas.

Sakoma, kad retorinės figūros ir tropai sudaro filosofinį ir būtiškąjį mąstymo lygmenį to genialumo, kuris įkvepia žmogų.

Sąmoningai pažeidžiama realybės logika ir netgi iš jos šaipomasi – postmodernas

Kita vertus, ji dar sustiprinama, nes suteikiamas informacijos perteklius.

Tik kalboje gali būti: Peilis be kriaunų.- Mes pajuntame kitokią realybę. Iš pirminių ženklų sukūriama visai nauja kokybė ir nauja mintis.

(Lotmanas: „Tropai – tai ne aplikacijos, jos sudaro kūrybinio mąstymo esmę, jų sfera platesnė, nei menas. Ji priklauso bendrąjai kūrybai).

Vaizdinė ir verbalinė sudedamoji. Figūros ir tropai yra teksto stilistinio kūno energetinės įtampos mazgai.

Perkeltinė prasmė susiformuoja duotoje ženklų sistemoje.

Persiklojimas realios ir perkeltinės prasmės.- perrenku pelenus savos širdies.- Magritte. Kine – dviguba ekspozicija. Tu Jonas, o aš Salomėja(S.N)

Hiperbolė – meninis padidinimas.- Reikalauja saiko jausmo. Felinio „Kazanovoje“ – didžiulė moteris, Meškinas – likimas Koršunovo spektaklyje.Architektūroje – Cheopso piramidė, triumfo arkos. Magritte kėdė

Litota – meninis sumažinimas – miniatiūra. Almodovaro- mažiukas mylimasis rankinuke. -„Pakalbėk su ja“. – Kraštutinumas – tyla, pauzė, kalbos nutrūkimas.

Alegorija – perkėlimas prasmės. Teisingumas – Atėnė. Mirties alegorijos – kaukolė su dalgiu, gražuolė moteris. Imperatorė Jekaterina – Atėnė.

Eufeminizmas – pakeitimas grubaus, draudžiamo, nepadoraus išsireiškimo švelnesniu etiškai, estetiškaiprimtinesniu. – rūtelės, darželiai ir pan.

R.Magritas. Malonumo principas

R.Magritte. Amžių legenda

R.Magritas. Laiminga ranka

G.Klimt. Viltis

Polisemijos – sąmoningas daugiaprasmiškumo naudojimas.- “Čapajevas ir Pustota” “Pravda”- reklamai.

Antitezė- priešstatymas kontrasto principu. ( Aš karalius – aš vergas – aš kirminas- aš dievas).- Aš nuodėminga, bet mano nuodėmė – šventa.“(S.N)

Antifrazė -ironija be komizmo: Geras!- kai nebūna nieko gero. Geras klausimas – suprask, sunkus.

Neiginys – Įrodymas nuo priešingo. -Ne, aš ne Baironas, aš kitas. „Čia ne pypkė“ Magritte.

Šarūnas Sauka. Pasipuošęs žmogus.

IV.Poetika – meninės realybės sukūrimo būdai:

Erdvės, laiko ir veiksmo
transformacijos

Poetika, griaudama kasdienybės priežatinius ryšius,– pretekstas apžvelgti gyvenimą. “Peras Giuntas”).

Retorinių figūrų tipai – naudojami frazės lygmenyje, o tarpfraziniame lygyje gimsta poetika.

LAIKAS:

bėga ir atvirkščiai.Prusto „Prarasto laiko beieškant“.

Aliteracija – dvi paralelinės SIUŽETO linijos. Trūkiai. Veiksmo inversijos „Malkolmo kelias“

Žaidimas laiku (Realus, epochinis, kalendorinis, paros) – „Alisa stebuklų šalyje“, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“- biblinis laikas ir modernus. MEISTRAS IR MARGARITA


ERDVĖS transformacijos. Žiūros taško poetika:

1.Autoriaus žiūros kampas – L.Tolstojus.

2.Nėra autoriaus požiūrio – S.Kirkegaardas

3.Žiūrėjimas „iš vidaus“ – F.Dostojevskis

4.Visažinis autorius bendrauja su herojais.- B.Brechtas

5.Herojus – už scenos – Beketo „Belaukiant Godo“.

VEIKSMO trasnsformacijos:

Montažas

Koliažas -jungimas opozijcijų, skirtingų realybių. – “Tween Pyksas“, Viktoras Pelevinas. “Čiapajevas ir Pustota”.

Susvetimėjimo realybė – B.Brechtas; „Dogvilis“. Renata Litvinova.

Žaidimai erdve

V.Poetikos matricos.
Matricos – poetiniai principai

Kalbos retorikoje – klišės, m. kalbos invariantai.

Poetikoje – matricos, aukštesnio lygio klišės, meniniai konceptualiniai invariantai. Pasaulio ir asmenybės santykio invariantas, rinkinys matricų.

Klišės – kategorijos. Matricos – dėsniai, principai.

Iš čia – atpažįstamumas: autoriaus, žanro, epochos, rasės, tautos, meninės krypties ir pan.

Atpažinti stereotipai – įveda į bendrą erdvę.

Kanonai – matricos. Originalus matymas – Matricos kūrimas ir jos įveikimas

Postmoderne išskysta žanro ribos.

.

Žaidimai laiku

Priešistorinis menas – kultinis

Akmens amžius – prieš 60 000m.

Grožis ir kūryba nėra savitikslis dalykas, o buvo susiję su jų tikėjimu, magija ir ritualais: viskas, kas nutapyta, iškalta, nužiesta yra tikra.

Vyrauja abstraktus dekoras ir gyvulių atvaizdai. Žmogaus abstrakčios figūros. Jas sužeisti, – reiškė žeisti iš tikrųjų.

Kuriama ne žavėjimuisi, o praktinėms reikmėms: šventovės, šventyklos, magiški šokiai, giesmės, užkeikimai, ritualiniai veiksmai.

18 tūkt. M.pr. Kr. Pešmerlio (Prancūzija) urvų atvaizdai.

“Cirko arkliai”

10 000 – 20 000m. – ledynmečio urvų tapyba

Žymiausi : Altamyros urvų tapyba Ispanijoje, Lasko urve – Prancūzija.

Menhyrai (keltų kalba ilgi akmenys),

dolmenai – daug Bretanėje ir Anglijoje – Stounhedže.

Bronzos a. – 4 000m. ornamentai ant indų ir kitų buities daiktų – : apskritimai, gyvatėlės, spiralės, bangelės.

Mesopotamija Šumerai Asirijų imperija (Ninevija)

(6 000m.pr.Kr. – sužydėjo 6 a.pr Kr.) Europos kultūros lopšys. Tarpupis.Dabartinis Irakas.

Vergai. Dantiraštis. Miestų statyba. Šventovės laiptiniai bokštai- ziguratai.

Didžiausias miestas Babilonas, dievo Marduko šventyklos bokštas stulbinančio aukščio ir didybės. Ištarės šventyklos vartai – puošti glazūros plytelėmis.(Berlyno muziejuje).

Arkos, skliautai (pusapvalės lubos – mūrijimas be sijų ar stulpų iš medžio ar akmens, nes turėjo tik nedegtą molį. Atsiranda apvalioji plastika iš atsivežtinio akmens, skulptūra – stilizuota, dekoruota (vienodos garbanėlės, klostės,siekiama panašumo), bet sukaustytų formų.

Egiptas:

tikima, kad siela yra amžina ir, žmogui mirus, kartais aplanko kūną. Todėl kūnas kruopščiai balzamuojamas, o jei ir jis būtų pakenktas, – kurdavo portretines skulptūras, slėpdavo patikimuose statiniuose – piramidėse.Pomirtinis gyvenimas turįs būti malonus, todėl laidojo prabangius indus ir kitus daiktus.

Seniausios – mastabos. Iš akmens blokų.

Seniausios – laiptinės piramidės (Džosero -Sacharos dykumoje prieš 4,5 tūkst. Metų – 2,5 tūkst.m.pr.Kr). Mirusiųhų miestai. Tik gimus faraonui, jau pradedama statyti piramidė jam.

Piramidės stulbina kokybe, didingumu, matmenimis, geometriniu tikslumu.

Didžiausia – Gizos 146m. ir tik nedidelė laidojimo kamera.

Prie įėjimo vartų – sfinksai ( liūto kūnas su žmogaus ar avino galva)

Vėliaupradėta laidoti uolose – Tutanchamono kapas.

Kolonos panašios į papiruso,lotoso, palmės formas. Luksoro ir Karnako šventyklose

Daug nuostabių skulptūrų, reljefų ir sienų piešinių.Griežtos taisyklės.

Kiekviena figūros dalis pavaizduota taip, kad geriausiai matytųsi: kojų pėdos ir galva iš šono, o pečiai iš priekio.

Nefertitė – moters grožio idealas iki šiol.

Egėjo jūros,arba Mikėnų (Kretos), kultūra.
3 000 m. pr. Kr. (Žalvario amž).

Artūras Evansas (anglas) kasinėja Kretos saloje ir aptinka Homero legendų įrodymus.

Rūmų didybė, karaliaus Mino galia. Šimtai patalpų. Minotauro (žmogus – jautis) labirintas.

Jautis buvo šventas gyvulys. Ypač garbinama gyvatė – namų židinio sergėtoja. (l. žinoma figūrėlė – deivė su gyvatėmis)

Šviesos šuliniai ėjo per daugelį aukštų. Kolonos – platėjančios į viršų. Spalvos -juoda, iškilminga raudona, geltona.

Žmonės vaizduojami pan, kaip Egipte – kojos, veidai iš profilio, o pečiai ir akys iš priekio bet judesiai gyvesni.

Nukariavo achajai ir Peloponesas – XV a. pr.Kr. sugriovė Knoso rūmus.

Achajų menas rūstesnis, garbinantis karus ir medžioklę.

Graikija : apie XIIa.pr.Kr. atsikėlė dorėnai
Archaikos laikotarpis (600 – 480m.pr.Kr., kai graikai atrėmė persus.
Klasikos laikotarpis (480 -323 m.pr.Kr -A.Makedoniečio mirtis)
Helenizmas (323 -30m.Pr.Kr.). Helenais save vadino patys graikai,

kai romėnai užkariavo tuomet graikams priklausiusį Egiptą). Jų kultūra plačiai paplinta lotynizuotu pavidalu.

Didžiausias pasiekimas – šventovės – iš patvarių medžiagų – klinčių, marmuro. Seniausias namas: stačiakampis su dviem kolonomis prie įėjimo.

Analogiškai kuriamos šventovės : belangės patalpos su dievybės skulptūra su viena ar dviem eilėm kolonų. Viduje galėjo būti tik žyniai, paprasta liaudis buvo tik išorėje, todėl išorei buo skiriamas labai didelis vaidmuo.

Giežtos statybos taisyklės.

KOLONOS

. Dorėninis (vyriškas, paprastas ir galingas) stilius.Kolona – apačioje apvali, viršuje -kvadratinė, sunki, nuo vidurio platėjanti. Patį viršų sudaro dvi plokštės. Vertikalūs grioveliai. Frizų linijos.Stogo krašte išsišovę karnizai.Trikampiai frontonai, išpuošti skulptūromis.Kažkada frizai ir frontonai buvo dažyti raudonomis ir mėlynomis spalvomis.

Jonėninis stilius Iš Mažosios Azijos, puošnesnės, grakštesnės.Vidurinė kapitelio dalis primena pagalvę spirale susuktais galais – tai voliutos.

Korintinis stilius – pats prašmatniausias – nuo Korinto miesto.- Kapiteliai aukšteni, taurės pavidalo,išpuošti trim akanto lapų

Architektūra suklestėjo V a. pr.Kr. Periklio laikais ant Akropolio kalvos. Ten Nikės šventykla, Erechtėjo, Atėnės ir Poseidono šventykla su portiku, kurio perdangas laikė kariatidės. Pagrindinis statinys – Atėnei skirta šventykla – Partenonas – dorėninio stiliaus šedevras,

Fidijaus sukurta Atėnės skulptūra – 12 metrų aukščio bronzinė, padengta auksu ir dramblio kaulu. Ji paslaptingai dingo..

Skulptūros kalamos iš akmens luitų, dažniausiai apnuoginti jaunuoliai ir lengvao klostytais drabužiais vilkinčios merginos. – archaiška šypsena. Dievai iržmonės panašūs, stiprūs, gerai išsivystę.

:

Polikletas,

Mironas (Disko metikas 5 a. Pr.Kr.), – pirmasis pradėjo liedinti bronzines skulptūras

Kūno grožis, veidas be jausmų raiškos.

Neišliko spalvos. Kuriama žiūrėti iš priekio

Helenizmo epochoje (III – I a. pr.Kr.) mažiau dėmesio skyrė šventykloms, daugiau
prabangiems visuomeniniams pastatams: pasivaikščiojimo aikštelėms, amfiteatrams, biliotekoms,
sporto statiniams, 2-3 aukštų namai su sodu

IV a. kuriami apnuoginti dievai ir deivės jau švelnesni, laisvesni – Praksitelis. Žiūrėti iš visų pusių.-

Lisipas. Skopas marmurinės skulptūros Pergame (Berlyno muziejus).

Miloso Venera, „Laokoono“ skulptūrinė grupė 1a.pr.Kr. Trojos žynio ir jo sūnų kančios perteiktos Labai tikroviškai.

Vazų puošyba.

Juodafigūrės ir raudonafigūrės amforos

Romėnų skulptūra

XIX – XX a.meninės kryptys

Pagrindinės šiuolaikinio meno kryptys

Clode Monet. Saulėlydis. Įspūdis.

G.Klimt.Muzika

Sera. Nuogos moters nugara.

Postimpresionizmas

Kultūra atveria susvetimėjimo sienas, įjungdama asmenybę ir apdovanodama atsakomybe.

Folkneris, Hemingvėjus, Ficdžeraldas, Sent-Egziuperi, Bėlis.

Bergmanas („Septintasis antspaudas“, „Žemuogių pievelė), Antonioni („Blou-up“), Felini („8 su puse“) Kremeris( „Sukaustyti viena grandine“).

Modernizmas

Modernizmas:

Art nouveau -Prancūzijoje

Secesija Austrijoje

Jugend still – Vokietijoje

V.Horta.Svajonių namo laiptinė Briuselyje

Antoni Gaudi. Gvelo parko kolonada Barselonoje

Simbolizmas.

G.Moreau. Dzeusas ir Semelė

Mikalojus Čiurlionis. Rex

Socialistinis realizmas
Proletarinis. Tendencingas. Monumentalus

Ekspresionizmas:

Susvetimėjęs žmogus priešiškame pasaulyje“
Kova prieš akademizmą Vokietijoje 1905m. ( Kirschneris ir kt. Drezdene „Brucke“- tiltas), Austrijoje ir kitur.

Dominuojantis požymis: ypatingai užaštrintas emocionalumas ir ekspresyvumas.

Individualus protestas prieš totalinį susvetimėjimą. Techninis progresas primamas kaip siaubas.

Supaprastino formą, įvedinėjo naujus ritmus, naudojo ryškias spalvas.

Teatre linkstama į haliucinogenius vaizdinius, viskas privedama prie kraštutinumų, epizodai greitai keičiasi, politiškai aktyvus, bet individualistinis protestas.

Herojus – asmenybė iki isterikos privesta savo emocialumo, aistros viską griauna.

E.Munko „Šauksmas“. –

Pasaulis iš esmės priešiškas žmogui. Siaubas, disharmonija. Sielą draskantys garsai koncentrais plinta nuo rėkiančiojo.

Gyvos būtybės agonija.

Munk. Šauksmas

Egon Schiele.Mirusi motina.

Susiskaldymas – į chaosą virtusi individo siela. Kokoschka, Egonas Sheele.Teoretikas F.Markas išeitį matė tik izoliacijoje nuo pasaulio.

Tuo buvo dedami pamatai bedaiktiškam abstracionizmui.

F.Kafka „Procesas“, „Tvirtovė“ vyksmas be išeities ir perpektyvos.

„Medžiotojas Grakchas“. Pasaulis iš esmės chaosas, laikas ir erdvė atplėšti. Išnyksta ribos tarp aš ir tikrovės, tarp gyvenimo ir mirties.

„Metamorozė“ – Gregoras Zamza virsta biauriu vabzdžiu.

Palyginimas „Raudonoji gėlelė“ – bjaurus padaras per meilę atgauna savo žmogišką pavidalą – du virsmai. Kafkos požiūriu virsmas galimas tik į blogąją pusę.

„Kaimo gydytojas“. Niekas vaikui neatsako į klausimą, kam gyvename, kokia gyvenimo prasmė. Nėra ryšio tarp kartų, nėra kultūros patirties.

Situacijos be išeities, pasaulis priešiškas asmenybei.

Siurrealizmas (viršrealizmas)

: Sutrikęs žmogus sutrikusiame ir nepažiniame pasaulyje.

20-30m. G.Apolineras, A.Bretonas, F. Supo.

Nauja, meninė realybė turėtų būti tikresnė už gyvenimo realybę, su kuria siejamos ateities viltys.

Kuriama neįtikėtina realybė

Egzistencializmas: vienišas žmogus absurdo pasaulyje.

Absoliutizuojamas stebuklas. Nuostaba – tai pagrindinė estetinė kategorija.

Neįtikėtinumas kasdieniškumo. Polis Eliuaras: stiklinėje vandens yra tiek pat stebuklų kaip ir okeano gelmėse.

Išskydo ribos tarp žmogaus asmenybės ir pasaulio ,tarp daiktų, erdvė ir laikas susiję santykinai. Nėra nieko pastovaus, viskas transformuojasi, persikloja, pasaulia – betvarkė reiškinių masė, nežinia, kur kas prasideda ar baigiasi.

Teigia pasaulio chaotiškumą, ir tik menine forma stengiamasi sugrąžinti sutraukytus ryšius tarp daiktų ir žmonių.

Visata – dramatiškoje įtampoje.

Poetikos pagrindinis principas – supermetaforiškumas.

Neįtikėtini surišimai, net kaprizingi savavališki sugretinimai. Sulyginami du kraštutinai nutolę dalykai ir gimsta neįtikėtina poezija.

Alogiškas montažas, neprasminė sanplaika, iracionalus frazių, žodių, reginių ryšys.

Susitikimas siuvimo mašinos, lietsargio ant operacinio stalo. Alogiškas metaforiškumas.

Max Ernst. Draugų susitikimas

S.Dali. Drambliai

Jis iš principo nekonkretus ir neistorinis, – Dali „Atminties kaprizai“ – tekantys laikrodžiai, laikas išskysta. Istorija nyksta.

Abejingumas istorijai – yra tik sielos istorija.

Abejingumas viskam.

Siurrealizmas protestuoja prieš bet kokią kontrolę: moralinę, socialinę, skiepijamas pasidygėjimas socialumu.

Iliuzija, fantazija, stebuklas, svajonės vietoje blaivaus proto.

Viršrealus ryšys domina ne tik kūrėją, bet ir suvokėją.

Intuityvizmas – kūrybinio proceso pagrindas.

Kūrėjoasmenybę valdo tik seksualinis instinktas.

Irracionalus intelektualizmas, šaltas emocionalumas,racionalus apmarinimas jausmų, noras nujausminti tikrovę.

Emocijas keičia jų erteikimo priemonės.

„Paskęsti sapnų bagose“, (L.Aragonas), asociatyvumas, automatizmas.

Anri Bretonas „Siurrealizmo manifestas“(1929): Grynas psichinis automatizmas. Minties iktavimas be jokios kontrolės iš proto pusės, be jokio estetinio ar moralinio rūpesčio.“

Teigia buvimą viršrealybės, esančios anapus realių reiškinių. Minties daugiaprasmiškumas tampa begalinis. Pasiekiama meninio agnosticizmo kokybė.

Futurizmas: greičio vaizdavimas


Egzistencializmas
:
vienišas žmogus absuriškame pasaulyje

Abstrakcionizmas:

Vasilijus Kandinskis. Improvizacija

Suprematizmas: tapyba grynosiomis abstrakcijomis.

Malevičius. Juodasis kvadratas

Organinė abstrakcija. H.Moore. Atsirėmusi figūra

POSTMODERNAS

Švietimo epchos principų kritika.

Jack Derrida dekonstrukcija – terminas, kilęs iš architektūros.

Kritikuoja: ONTO- LOGO – FALO – centrizmą.

KOLIAŽO IR PASTIŠO TECHNIKA. Atitinka eklektinį stilių architektūroje.

ESTETIZMAS

Ideologiją keičia videologija

MODERNAS POSTMODERNAS

1.Progreso linija – vienmatiškumas 1.Matas nėra vienas. Jokio progreso

Nebendramatiškumas.

2.Meta-naratyvas pagrindžiantis. 2.Mažieji pasakojimai naratyvai.

Galime rinktis.

3. Monolitinis. 3.Daugialypis.

4. Universalus. 4. Konkretus.

5. Uždaras. 5. Atviras.

Charles Moore. Italijos aikštė, Naujasis Orleanas

Pop-artas

.

Superrealizmas:

Hapeningas ir performansas:

Save griaunantis menas:

beveidė asmenybė „niekio“ pasaulyje

Paveikslai, kurių dažai išnyksta žiūrovo akyse, suyrančios (sudegančios) kinetinės konstrukcijos,

1975 m. išleista 192 psl. Tuščia knyga.

Muzika sugiūvančiu fortepionu arba suyrančiu smuiku. Muzika be garso:Cage`o „4,33“

Tyla, tylėjimas veda į minimumą melo – deideologizacija – pasaulio absurdas ir absurdiškas jai adekvačios asmenybės elgesys.

Mačiūnas.Fluxus

Instaliacija.
Barbara Kruger

VIDEOMENAS
Tony Oursler. Poveikio mechanizmas. Psichopeizažas Londono Soho aikštėje

KONCEPTUALUSIS MENAS.

J.Kosuth. Viena ir trys kėdės

Arte povera (Skurdusis menas).

M.Pistoletto. Auksinė skarmalų Venera.

Estetika – teorinė meno istorija

Antikos mitinis realizmas

Mitologinio požiūrio ypatumai:

Asmenybės ir visuomenės siekių bendrumas

Herojaus vid. pasaulio harmonija: moralės, religijos, filosofinių idėjų vienovė.

Kovoja su likimu: Edipas, Sizifas.

Likimo būtinybė – anankė.

Akropolio Kora. Atėnai.530pr.Kr.

Viduramžių simbolizmas

Valia atiduota į Dievo rankas. Žmogus – kentėtojas. Viskas duota iš aukščiau.

Kelių lygių drama tame pačiame paveiksle.

Žemiškasispasaulis yra viršjutiminio pasaulio simbolis. Garbė, taurumas, kilnumas – pagrindinė dorybė.

Pasaulio istorija yra globalinis išgelbėjimo spektaklis, – misterija. Kova tarp gėrio ir blogio vyksta kosminiu mastu.

Atsirado išskirtinės meno formos:

Literatūrojr šventųjų gyvenimas, architektūroje – katedros, soborai,

Tapyboje – ikona,

Skulptūroje – Kristaus, Dievo motinos ir šventųjų atvaizdai.

Skaistyklos ir pragaro vaizdai tapo „fotogeniški“.

Šis menas yra alegoriškai – simboliškas.

Gausybė alegorijų ir simbolių ( spalvos simbolika bizantijos mene, alegorinės skulptūros Paryžiaus Dievo motinos archokatedroje.)

Vystėsi 2 kryptys: religinis ir pasaulietinis menas

Pirmųjų krikščionių katakombų lubos

Katakombų koridoriai ir kripta

Knygos menas

Kartografija

Ebstorferio pasaulio žemėlapio fragmentas

1240m

Nicos grafystės žemėlapis

Vilniaus Šv. Onos bažnyčia
(gotika)

Paryžiaus Dievo Motinos katedra

Triumfuojanti bažnyčia

Gotikiniai langai ir skulptūros

Renesanso epochos realizmas

Sugrįžtama prie pagrindinių Antikos meno savitumų, bet atnaujintu pagrndu, be naivaus priėmimo, vaikiško betarpiškumo ir harmonijos. Pasaulis – sudėtingesnis, estetinės priemonės turtingesnės. Sugrįžtama prie realistinės mąstymo ir vaizdavimo manieros.

Renesanse pasaulis aiškinamas iš jo paties vidinių savybių. Pasaulis toks, koks yra : Servantesas, Šekspyras, Rablė, Mikelandželas, Rafaelis ir kt.

Atsigrįžtama į individualybę, jos galią ir grožį.

Herojus – titaniška asmenybė, laisva savo raiškoje.

Prireikė perspektyvos teorijos ir praktikos, žmogaus kūno anatomijos žinių (amžiaus, lyties ir judesio dinaminiai skirtumai).

Atmetamas asketizmas, bet tuo pačiu atsiskleidžia savivalės mechanizmai: Šekspyro Jagas ( neaišku, kodėl jis ėmėsi intrigos – jo blogis – be naudos sau, be regimos priežasties, – daryk, ką nori), Don Žuanas

Taip Šekspyras genialiai įžvelgė Renesanso epochos krizės požymius.

Bizantiškojo meno įtakotos Giotto freskos.
13-14 a.

Benozzo Gozzoli 15a.

Andrea Mantegna. Miręs Kristus.15 a.

Donatelo. Jaunasis Dovydas. 15a.

Benvenuto Celini. Popiežiaus druskinė

Mikelandželo Dovydas

B.Celinio Persėjas

H.Holbeinas. Henrikas VIII.

Barokas ( XVI – XVIIa.).

Gimusi iš sekinančių ir destruktyvių karų ir socialinio susiskaldymo.

Reiškia portugališkai „netaisyklingos formos perlas“

Kilo iš pesimizmo, abejonių dėl žmogaus galimybių, skepsio, būties beprasmybės ir kovos su blogiu pasmerktumo nesėkmei, nors ir vyrauja humanistinė orientacija.

Pagrindinės temos: siaubu nuspalvintos žmogaus kančios ir kankinimasis. Kūriniuose daug mistinių alegorijų, natūralizmo, meno tikslas – sukelti nuostabą.Baroko menininkas abejoja žmogiškos egzistencijos verte.

Todėl jų herojus egzaltuotas kentėtojas, praradęs tikėjimą žemiško gyvenimo verte.

Bernini. Šv. Teresės regėjimas

Rokoko.
Belis. Madmuasel de Benisi ir jos sesuo. 18a.

Klasicizmas – XVII a.

Kilo iš suabsoliutinimo k

. . .

, Maleris.

Teatre: Komedi Frances, E.Nekrošiaus, O.Koršunovo, Tumino stilistika.

Tapyboje: Gudaitis, Š.Sauka.

Skulptūra: Kuzma, Valaitis, D.Matulaitė.

Architektūra: Nasvyčiai, Čekanauskas, moderno st., stalinistinis ir pan.

Literatūra: S.Šaltenis, Erlickas, S.Geda, S.Parulskis.

Dizainas: techno stilius, retro. Sodai – prancūziški, angliški, japoniški.

Mados stiliai: Chanel, Kristian Dior, Juozas Statkevičius.

Kūrėjas – Kūrinys – Recipientas

I.Meno kūrinys kaip meno būties forma:

1. Meninis tekstas -meninio bendravimo branduolys

2. Aktualybė ir amžinybė kūrinyje

3. Išlikimo laidas – STILIUS

II. Meninis stilius:

1. Stilius kaip meno ontologijos kategorija

2. Funkcinis stiliaus daugialypumas

3. Stiliaus struktūra

4. Stilius – genetinė ( kuriančioji) kūrinio programa

1. Meninis tekstas -meninio bendravimo branduolys

Stilius – receptyviai orientuota, išoriškai apčiuopiama meninio pasaulio vidinė būtinybė, išreikta tekste

Tarpusavio supratimo programa,

Svarbu ir forma, ir turinys,

išsakomos idėjos ir už jų slypinti

koncepcija,

išreiškiama vaizdų sistema.

Teksto ir jo interpretacijos rūšys :

mokslinis

praktinis – dalykinis,

meninis.

Meninis tekstas turi savo perskaitymo ypatumų:

– Daugiavariantiškumas – keliariopas supratimas,

kūrybinis perskaitymas

– Invariantiškumo ašis – meninė prasmė.

Men. tekstui būdinga:

Užbaigtumas – negalimybė įsiterpti

Santykinis plastiškumas.

Dalykinis turinys egzistuoja tik tekste,

Prasmių laukas atsiranda tik per santykį su tekstu.

Susikalbėjimas – bendra kūryba.

Meninis tekstasįkvėpimo vieta

Per jį plinta įkvėpimo banga, laukas, energetika.

Kūrėją (adresantas) įkvepia (mūzos, dievai),

suvokėją (adresatą) įkvepia kūrinys.

Tai susitikimo – bendravimo įtampos vieta.

Bendravimo kokybė priklauso,

kas ir kaip įkūnyta,

kiek paruoštas suvokėjas

kiek jis aktyvus.

Tekstas sušvinta vis kitomis pusėmis priklausomai nuo suvokėjo savybių.

Tekstas daro įtaką: Menininkas ir suvokėjas mąsto tuo pačiu stiliumi.

2.Meno kūrinys

Meno būties forma, meno realizacija, sistema meninių vaizdų, sudarančių visumą.

Ją gimdo tam tikra socialinė, psichologinė, politinė, ekonominė, epochos realybė, bet meninė realybė su ja nesutampa.

Meno kūrinio harmoninei struktūrai ir poveikiui būdingi vidiniai prieštaravimai :

1. Meno kūrinys – materialus ir dvasiškas.

2. Tai intelekto ir moralės objektas.

3. Kūrinys yra asmenybiškas, bet turi ir socialinį poveikį.

4. Idėjų-emocijų pasaulis ir plastinių – meninių vaizdų formuojama meninė realybė.

5. Menami – vaizduotės objektai neatsiejami nuo konkrečių.

6. Racionalaus ir emocionalaus vienovė.

7. Sąmoningo ir pasąmoningo

8. Prasmės ir vertybės vienovė.

9. Pasaulis atspindimas visame jo sudėtingume, estetiniame turtingume ir įvairovėje.

Vaizduojamos ir padugnės, didybės menkystė, grožis kaip siekiamybė,

Šedevras yra nepakartojamas ir daugiasluoksnis.

Menininko pasaulėžiūra nebūtinai įtakoja kūrinį, – santykinė autonomija.

Tradicija ir ir novatoriškumas (modernybė).

Uždara sistema ir atvira betarpiškumui bei spontaniškumui.

Gyva dvasia.

Filosofinė idėja išreiškia esmę, bet neišsemia meninės idėjos – ji daugialypė.

Ištikimybė gyvenimo ir meno TIESAI.

Ištikimybė sau.

Skirtingi raiškos klodai ir nepabaigtumo momentas įgalina įvairias interpretacijas.

Medžiaga turi įtakos kūrybai.

3. Aktualybė ir amžinybė kūrinyje.

Kūrinys identiškas tik kaip TEKSTAS. Jo gyvybę reikiaprikelti, aktualizuoti.

Kūrinys – daiktas, bet jo ilgalaikė reikšmė koduojama idealiomis formomis

Bendraamžiai ne visada jį priima adekvačiai,nes skirtingai skaito tuos pačius ženklus.

Kultūrinės tradicijos inercija

Politinis aspektas – įveda aktualumą, tinkamumą amžininkui

Teisės ( santykis su visuomenės įstatymais)

Moralės aspektas.( žmogaus santykis su kitais žmonėmis)

Svarbiausia – bendražmogiškas vertingumas, išreikštas estetiškai.

Estetizmas kaip ypatingas stilius.

II. Meninis stilius.
1.Stilius kaip meno ontologijos kategorija

Meno stilius :

Tai kūrinio „genomas“ – genų rinkinys, ir todėl atsispindintis kiekvienoje, menkiausioje jo dalelėje.

Apibrėžtos kultūrinės kokybės išskirtinumas, žymintis priklausomybę tam tikram kultūros tipui,

Konstruktyvus jos kūrimo ir vidinės organizacijos principas.

Tai įcentrinė jėga, laiduojanti kūrinio struktūros ir supratimo monolitiškumą.

Tipologinė vienovė, Vidinis meninio pasaulio būtinumas, – tik taip galima jungti žodžius ir tik taip žadinti suvokimą.

tai vieninga sistema, kurioje susitinka autorius ir recipientas.

Įgydamas reikšmę, įgyja stilistinę raišką, tai funkcionalumo išraiška.

„Stilius – tai žmogus“-

2.Funkcinis stiliaus daugialypumas:

1. Kūrybinė funkcija: įspūdžių įvairovę verčiantis į vientisą vienovę.

2.Socialinės kūrinio būties fukcija

3. Orientuoja į apibrėžtą kultūrinę tradiciją.

4. Verčiantis visą meninį procesą procesą suktis apie vieną ašį pagal meniškumo dėsnį.

5. Meninio poveikio funkcija, apibrėžtai veikiantis publiką, pateisinantis jos lūkesčius

6.Įpareigojanti autorių atranka.

7.Konceptualumas veikia protą, jausmus momentaliai – per smulkmenas

8. Maksimalus Informatyvumas ir komunikacija

9.Susižavėjimo ryšiai tarp menininko ir suvokėjo. Vien vardas kelia entuziamą. Stilius yra ta erdvė, kurioje jie susitinka.

10.Estetinio pasitenkinimo šaltinis.

11.Estetinės vertės nešėjas: išreiškia meninio pasaulio apvaldymo charakterį, kryptingumą

3.Stiliaus struktūrą lemia:

autoriaus asmenybės ypatumai

meninio sumanymo ypatumai

tipologinės meninio judėjimo ypatybės

Istorinė tradicija kultūroje

APTARIMO LYGMENYS:

Giluminis gimdantis lygis, apsprętas kultūros tipo –„prafenomenoemocija, ritminė intonacija)

– tematinis ir intonacinis bendrumas

Nacionaliniai skirtumai

bendras tematinis

ir intonaciškai ritminis fondas

Tam tikro periodo lygmuo ( italų renesansas, austrų secesija.)

Konkuruojančių krypčių vidinis stilistinis bendrumas

Individualus menininko stilius

APTARIMO LYGMENYS:

Meninko atskirų kūrybos periodų stilistika

Atskiro kūrinio stilistika.

Elemento stilistika polistilistiname kūrinyje.

Epochos stilius, paveikiantis visus kitus klodus.

Stilius – kultūrinės visumos pasireiškimas, estetinės vienovės juntamas ženklas.

Stilius – genetinė – gimdančioji kūrinio programa, kuri paliečia kiekvieną kūrinio
elementą. Tai kūrinio genomas.

Join the Conversation

×
×