Nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimų įtaka jų pataisos procesui

Turinys

Įvadas..............................4
1. Nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimų ir krizių rūšys.....................7
1.1. Išgyvenimų ir krizių samprata..............................7
1.2. Nuteistųjų nepilnamečių psichologiniai ypatumai....................12
2. Nuteistųjų nepilnamečių pataisos proceso ypatumai ir metodai..............16
2.1. Nuteistųjų nepilnamečių ugdymas ir subjektai.....................16
2.1.1. Ugdytojo ir ugdytinio santykiai............................ .18
2.1.2. Ugdytojo vaidmuo pataisos procese...........................20
2.2. Kauno NTI – PN taikomos nuteistųjų nepilnamečių pataisos programos........25
2.3. Užsienio šalių patirtis nepilnamečių nuteistųjų pataisos procese............29
3. Nuteistųjų nepilnamečių pataisos proceso teisinis reglamentavimas...........34
4. Nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimų ir poreikių pataisos įstaigoje tyrimas........41
5. Išvados ir pasiūlymai..............................52
Literatūros sąrašas..............................54
Priedas Nr. 1..............................57
Priedas Nr. 2..............................58
Priedas Nr. 3..............................59
Priedas Nr. 4..............................61
Santrauka..............................62Įvadas
Temos problematika. Vienas iš pagrindinių pataisos sistemos uždavinių yra nuteistųjų asmenybės reugdymas ir rengimas pilnavertiškam gyvenimui laaisvėje. Norint pasiekti šių rezultatų reikia, kad pati ugdymo idėja sujungtu kelis esminius dalykus, be kurių šiuolaikiškai suprantamas ugdytinio socialinis brendimas ir ugdymasis butų sunkiai įsivaizduojamas.
„Visu pirma tai pedagoginis optimizmas, reiškiantis tikėjimą ugdytinio potencialu palankiomis jo kognityvinės – intelektinės ir vertybinės – emocinės raidos galimybėmis. Pedagoginis optimizmas pasireiškia tuo, kad visiems ugdytiniams be išlygų siekiama sudaryti kuo palankesnes psichosocialinės raidos ir ugdymosi sąlygas“ [30, p. 25].
Antra, ugdymas suvokiamas kaip kryptinga ir struktūruota ugdytojų (pedagogų, bendruomenės tėvų ir t.t.) bendra veikla, kultūrinė sąveika irr bendradarbiavimas.
Trečia, ugdymas privalo remtis tokiais metodais, kurie atitiktų mokinių galimybes, interesus ir poreikius. Ugdymo metodai turėtu skatinti vaikų aktyvumą, savarankiškumą, atsakingumą bei mokymosi ir socialinės veiklos motyvaciją.
Nepilnamečių pataisos procese turėtų būtinai būti konstruktyvi sąveika tarp ugdytinio ir ugdytojo, kuri ap

pima bendradarbiavimą ir bendrą veiklą. Nuteistųjų pataisos procesas yra bendro ugdymo dalis. Nagrinėdami kaip nepilnamečių įkalinimo įstaigoje vyksta pataisos darbas, analizuodami efektyvios pataisos principus, išgyvenimų įtaką , kitus veiksnius įtakojančius pataisos procesą mes galėsime nors šiek tiek prisidėti prie nuteistųjų nepilnamečių socialinės reabilitacijos tobulinimo.
Temos aktualumas. Yra daug mokslininkų savo darbuose nagrinėjusių nusikalstamo elgesio problemas: A.Čepas, G.Babachinaitė, S.Dvareckas, V.Pavilionis, A.Dapšys, A.Jakovlevas, S.Kuklianskis, F.M.Milkovskis ir kiti. Apie nusikalstamo elgesio motyvaciją, nusikaltėlio asmenybę V.Lunejevo, N.Dubinino, J.Antoniano, V.Justickio, G.Valicko ir kitų autorių darbų, tačiau neradome nuoseklių ir novatoriškų tyrimų nagrinėjančių nepilnamečių nuteistųjų išgyvenimus, kurie yra labai svarbūs jų pataisos procese.
Diplominiame darbe mes nagrinėsime nepilnamečių nuteistųjų socialinę reabilitaciją, kaip vieną iš ugdymo uždavinių, atliksime tyrimą siekdami įrodyti, kad nuteistųjų poreikiai, sukeliantys atitinkamus išgyvenimus ypatingai įtakoja jųų elgesį

Šiame diplominiame darbe tirsime nuteistųjų nepilnamečių pataisos galimybes įkalinimo vietose.

Nepilnamečiais laikysime 14-18 metų asmenis, įvardinsime juos “paauglys”, “jaunas žmogus”,” ,,ugdytinis”, “auklėtinis”, “nuteistasis nepilnametis” ir pan.
Hipotezė- nuteistųjų nepilnamečių poreikiai, sukeliantys atitinkamas emocijas ir išgyvenimus, ypatingai įtakoja jų elgesį, taikant jiems individualias bei grupines pataisos- ugdymo priemones.
Darbo dalykas- veiksniai, skatinantys teigiamas nuteistųjų nepilnamečių emocijas ir įtakojantys jų elgesio korekciją.
Darbo objektas- nepilnamečių išgyvenimai laisvės atėmimo įstaigoje ir jų įtaka pataisos procesui.
Darbo tikslai:
1. Išnagrinėti nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimus, problemas, sunkumus ir jų priežastis, psichologinius ypatumus, re
eikšmingus nuteistųjų pataisos procese, kurių tenkinimas ir sprendimas padėtų jiems teigiamai pasikeisti, savo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, padėtų integruotis bei socialiai adaptuotis visuomenėje;
2. Kaip, atsižvelgiant į nepilnamečių poreikius ir išgyvenimus, tobulinti jų reabilitaciją, išmokant juos suprasti, pažinti savo problemas, bei jas patiems šalinti.
Darbo uždaviniai:
Darbe autorius išsikėlė tokius uždavinius:
1. Išnagrinėti nepilnamečių pataisai reikšmingus elementus:
1) Nepilnamečių nuteistųjų išgyvenimų ir krizių sampratą;
2) Nuteistųjų nepilnamečių psichologinius ypatumus;
3) Nuteistųjų nepilnamečių ugdymo teoriją, subjektus, konstruktyviosios sąveikos svarbą;
4) Nuteistųjų nepilnamečių pataisos proceso teisinį reglamentavimą;
5) Užsienio šalių patirtį nepilnamečių nuteistųjų pataisos procese.
2. Atlikti tyrimą, siekiant nustatyti nu.teistųjų nepilnamečių atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose išgyvenimus, parodančius svarbiausius nepilnamečių nuteistųjų poreikius, problemas dėl kurių jie labiausiai išgyvena bausmės atlikimo pataisos įstaigoje metu.
3. Remiantis teorine dalimi, bei atlikto tyrimo duomenimis padaryti pagrįstas išvadas ir pateikti pasiūlymų, kaip tobulinti nuteistųjų nepilnamečių socialinę reabilitaciją, kad šie išmoktų tokių įgūdžių, kurie padėtų jiems pažinti savo sunkumus, problemas ir priežastis, bei jas šalinti, nepažeidžiant įstatymų, tuo pačiu sėkmingai integruojantis į visuomenę.
Tyrimo bazė
Tyrimas atliktas Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose (toliau Kauno NTI-PN), (Technikos 12, Kaunas). Tiriamąją grupę sudaro nuteistieji nepilnamečiai. Tyrime dalyvavo 49 nepilnamečiai berniukai, pataisos namuose atliekantys laisvės atėmimo bausmę paprastojoje ir lengvojoje grupėse. Jų amžiaus vidurkis 17,5 metų. Dauguma jų bausti už vagystes, kiti už plėšimus, chuliganizmą, išžaginimą. Iki nusikaltimo padarymo 32 nepilnamečiai nedirbo ir
r nesimokė, 12-mokėsi, 5- dirbo. Išsilavinimo vidurkis 7 klasės. Respondentai parinkti atsitiktine tvarka.
Tyrimo metodai- anketavimas, statistiniai, analizė, stebėjimas.1. Nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimų ir krizių rūšys
1.1. Išgyvenimų ir krizių samprata
Niekas nepasirenka nei motinos, nei tėvo tačiau kūrybiškumo savybė būdinga tik žmogui. Ji suteikia jam tam tikrą laisvę elgtis nepriklausomai nuo situacijos ir netgi įveikti genų įtakotas tam tikras asmenybės savybes.
Asmenybė yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais.[38, p. 118]
Asmenybės elgesys veiklos, pažinimo ir bendravimo procese transformuojasi per konkrečias gyvenimiškosios veiklos sąlygas, per individualias psichologines savybes bei susiformavusias nuostatas.
Asmenybė yra itin sudėtingas fenomenas, todėl yra daug skirtingų požiūrių į asmenybę.

Nemažai tyrinėtojų, linkę nagrinėti asmenybę pagal jos struktūrines dalis:

a) poreikių, motyvacijos ir valios sferą;

b) temperamentą ir charakterį;

c) sugebėjimus.
Požiūris į žmogų yra esminis, nusakantis drauge ir žmonių tarpusavio ryšius. Asmenybė formuojasi bendraudama su žmonėmis. Tuo ji ne tik patenkina poreikį bendrauti, bet ir reguliuoja savo elgesį. Jau ankstyvajame vaiko amžiuje formuojasi suvokimas to, kas leidžiama ir kas draudžiama. Viso to pagrindas yra visuomenės socialinės normos. Su sąvoka „noriu” atsiranda ir kitos sąvokos „galima”, „negalima”, „reikia”, „privaloma”. Taip formuojasi vidinio ir išorinio pasaulio santykis, išreikštas elgesiu „sau” ir „kitiems”. Tai yra santykiai, kurių bazėje formuojasi charakterio bruožai: iniciatyva, drąsa, bailumas, atvirumas, uždarumas, melas ir kitos sa
avybės.
Psichologijoje motyvacija – tai poreikis ar troškimas, kurie teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą.[31, p. 399]
Tenkinant poreikį, emocijos kinta nuo nepasitenkinimo, kančios iki teigiamų emocijų, priklausomai nuo poreikio tenkinimo sėkmingumo. Vadinasi, poreikis yra pagrindinis žmogaus aktyvumo šaltinis.
Amerikiečių psichologas A. Maslou pateikė savitą poreikių klasifikaciją, kurioje atsispindi įvairių žmogaus poreikių ryšys. Autoriaus nuomone, kiekvienas žmogus gimsta turėdamas penkių rūšių poreikius, kurie išsidėstę pagal tam tikrą hierarchiją, egzistuojančią kiekviename žmoguje:

Nuolatos alkanam žmogui Utopija yra ta šalis, kur daug maisto. Jis mano, kad butu laimingas, jei butu tikras, kad niekad nepritruks maisto. Alkanam svarbiausia yra gauti pavalgyti. Visa kita jam nesvarbu. Laisve, meile, bendrumo jausmas, pagarba netenka reikšmes. [38,p.102].
Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, tampa efektyvūs esantys aukščiau ir keičia motyvaciją. Skaudžiausiai juntame fiziologinius poreikius – alkį, troškulį, oro bei miego trūkumą.
Kai fiziologiniai poreikiai patenkinti, kyla poreikis jaustis saugiau, veikti nepavojingoje aplinkoje: noras turėti pastovų darbą, santaupų, būti ramiam dėl ateities, bet mūsų atveju šių poreikių tenkinimas yra komplikuotas, nes:

-nuteistieji yra izoliuoti nuo visuomenės ir dažniausiai bendraudami tarpusavyje vadovaujasi nerašytinėmis taisyklėmis, kurios tikrai neužtikrina asmeninį saugumą;

-vien pati aplinka pataisos namuose nesuteikia pastovios ramybės, nes nekiekvienas nuteistasis turi savo kampelį kur galėtu prisiglausti;

-būti ramiam dėl savo ateities nepilnamečiams nuteistiesiems tikrai sunku būti, nes apklausos tyrimai parodė, kad jie labai pergyvena dėl savo ateities, jie nevisi žino ką veiks ir kaip susiklostys jų gyvenimas kai bus paleisti į laisvę.

Kai patenkinti saugumo poreikiai, žmogus trokšta būti mylimas ir mylėti, būti mėgstamas kitų, priklausyti kokiai nors bendrijai – šeimai, giminei ir pan.
Bent iš dalies patenkinus meilės poreikius, atsiranda poreikis jaustis įvertintam, būti pripažintam visuomenėje, darbe, šeimoje, žmogus nori gerbti save už tam tikrus pasiekimus ir būti gerbiamas kitų.
Pagaliau žmogus pradeda siekti išreikšti save. Tai pastangos aktualizuoti, atskleisti ir efektyviai panaudoti savo potencines galimybes.
Be elgesio motyvų ir poreikių patenkinimo mus labai domina kokius jausmus ir emocijas išgyvena nepilnamečiai nuteistieji, kai jie patenka į pataisos įstaigas, jų adapt.acinio periodo išgyvenimai, bei emocijų ir jausmų apraiškos jų pataisos procese.
Emocijos – tiesioginis aplinkos reiškinių ir situacijų išgyvenimas. [37, p. 130] Emocijų apraiškos yra žmogaus vidinio gyvenimo dalis. Ji atitinka tą situaciją, kurioje asmuo šiuo metu yra. Išgyvendamas skaudžius, nemalonius jausmus, žmogus suvokia, kad jame dedasi kažkas ne taip.
Jausmai – žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Palyginti su emocijomis, jausmai yra gana pastovūs.
Nors yra buvę mėginimų teikti šiems žodžiams skirtingas reikšmes, tačiau čia laikysimės labiau paplitusių psichologinėje literatūroje tradicijų, kur jausmai ir emocijos yra sinonimai. Ir vienas, ir kitas šių terminų gali reikšti daugiau ar mažiau sudėtingų santykių išgyvenimus
Jausmai, arba emocijos, yra visai kitokie psichikos reiškiniai nei pažinimo procesai. Jais žmonės negauna naujos informacijos apie daiktus, reiškinius ar jų savybes, o tik išgyvena tam tikrus santykius su pažįstama tikrove. Žmogus negali būti abejingas aplinkos poveikiams, nes vieni jų padeda patenkinti poreikius, yra naudingi, kiti priešingai, kliudo patenkinti poreikius arba net yra kenksmingi fizinei ir dvasinei žmogaus egzistencijai. Mūsų atveju nepilnamečiams teigiamas emocijas gali sukelti artimųjų apsilankymas įkalinimo įstaigoje, geros žinios gavimas iš namų. Antruoju atveju jei vaikas laukia pasimatymo su tėvais ar artimais draugais ir jie neatvyksta, tai jausmai pasireiškia per nepasitenkinimą, liūdesį, baimę ( gal kas atsitiko namuose) ir kitus neigiamus išgyvenimus.
Vieningos jausmų teorijos psichologijoje dar nėra sukurta. Kelias svarbesnes teorijas apibūdinsime.
Džemso – Langės periferinė jausmų teorija. Pasak šios teorijos, emocijų atvejais pirminis reiškinys yra organizmo fiziologiniai vegetatyviniai pasikeitimai dėl išorės poveikių įtakos (širdies darbo, kraujo apytakos, kvėpavimo, vidaus sekrecijos liaukų darbo, medžiagų apykaitos ir kt.). Emocijos esančios šių pasikeitimų atspindys.
Visai kitokios jausmų teorijos šalininkas, tai rusų mokslininkas P. Simonovas. Jis bandė sukurti informacinę jausmų teoriją. Pasak jo, emocijos atsirandančios dėl informacijos stygiaus (baimė kylanti dėl neapibrėžto pavojaus) arba jos pertekliaus (džiaugsmas laimėjus loterijoje didelę sumą pinigų, kai buvo tikėtasi tik mažos sumos). Emocijų neturinti gerai informuota sistema, ši teorija atkreipia dėmesį į emocijų ryšius su pažinimo lygiais, tačiau ji neaiškina emocijų psichologinių mechanizmų ir nėra teisinga daugelio emocinių išgyvenimų atžvilgiu.
Jausmai yra susiję su įvairiais organizmo pasikeitimais. Kasdieniniai stebėjimai rodo, kad džiaugsmas, sielvartas, pyktis, baimė ir kt. turi savo specifinę išraišką, iš kurios galima apytikriai pažinti, kokius jausmus žmogus patiria. Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais , kalbos intonacijomis . Išsigandęs žmogus pabąla, iš gėdos rausta ir pan. Taip atsitinka dėl veide esančių kraujo indų išsiplėtimo ir susiaurėjimo. Esant stipresniam emociniam susijaudinimui, padidėja kraujo spaudimas, priklausantis nuo širdies darbo pagreitėjimo.
Emocinis susijaudinimas keičia ir virškinimo sistemos veiklą. Patirdamas nemalonių jausmų, žmogus netenka apetito, pradeda justi sunkumą vidurių srityje ir pan.
Toliau kalbėsime apie įvairius nuteistųjų nepilnamečių emocinius ir jausminius išgyvenimus, neišskiriant terminologijos niuansų. Sąvokas “jausminiai išgyvenimai”, “emociniai išgyvenimai” arba tiesiog “išgyvenimai” vartosime kaip sinonimus.
Dažnai žmones pyksta ant savęs dėl nepageidaujamų jausmų apraiškų. Daugelis teigiamų išgyvenimų, tokie kaip meilė, džiaugsmas, pagarba yra priimtini. Tačiau baimė, nerimas, pyktis, agresija, atrodo grėsmingi. Manoma, kad geriau jų atsikratyti arba tiesiog nepastebėti.
Iš tikrųjų nėra nei gerų nei blogų jausmų. Jie atitinka tą situaciją, kurioje asmuo šiuo metu yra. Išgyvendamas skaudžius, nemalonius jausmus, žmogus suvokią kad jame dedasi kažkas ne taip.
Psichologijoje dar nėra išsamios .jausmų klasifikacijos. Pažymėsime čia pagrindines, dažniausiai psichologinės literatūros išskiriamas jausmų-rūšis.
Pirmiausia jausmai skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Teigiami ir neigiami jausmai įtakoja elgesį, ugdymą ir pataisos procesą. Būdinga, kad kiekvieną teigiamą jausmą atitinka neigiamas. Pvz., džiaugsmą – liūdesys, meilę – neapykanta, kovingą pakilimą – baimė ir t.t. Šis reiškinys yra vadinamas jausmų poliariškumu, nes teigiami ir neigiami jausmai užima kraštutines-poliarines padėtis, tarp kurių būna daugybė tarpines padėtis užimančių jausmų.

Teigiamų ar neigiamų jausmų kyla priklausomai nuo jų ryšių su žmogaus poreikiais. Poveikiai, kurie padeda patenkinti poreikius arba juos patenkins ateityje, kelia malonių išgyvenimų. Poveikiai, kurie trukdo patenkinti poreikius arba gali trukdyti ateityje, kelia nemalonių jausmų. Tie patys objektai gali sukelti skirtingos kokybės jausmus priklausomai nuo poreikių.
Stresai yra emocinės būsenos, sukeliamos ekstremalių asmenybei sąlygų (stresorių), pasireiškiančios įtampomis, judesių dezorganizacija, nepasitikėjimu pasirenkant veikimo kryptis, klaidingomis reakcijomis.
Žymus emocinių stresų tyrinėtojas H. Selje rašė, kad reakcijos į Stresorius gali reikštis trimis stadijomis: 1) aliarmo, 2) adaptacijos arba rezistencijos (pasipriešinimo, atsparumo) ir 3) išsekimo.
Aliarmo stadija yra pirminė reakcija į žalingus poveikius. Ji pasireiškia asmenybės humoralinių medžiagų pasikeitimais kraujyje ir limfoje. Kraujas sutirštėja, pakinta jo cheminė sudėtis. Sutrinka žmogaus suvokimas bei objektyvus pavojingos situacijos vertinimas.
Po aliarmo įtampos prasideda apsisaugojimo, susivaldymo, pusiausvyros atstatymo – adaptacijos ir rezistencijos stadija. Adaptacijos stadijose kraujo cheminė sudėtis normalėja, pamažu nyksta buvusi įtampa, žmogus grįžta į įprastą būseną. Jeigu stresoriai veikia ilgai ir stipriai, pasipriešinimo stadija pereina į trečią – išsekimo stadiją. Ilgalaikiai stiprūs stresoriai sukelia nenormalias kūno ir psichikos būsenas, jie dažnai tampa įvairių susirgimų priežastimi.[31, p. 354]
Z. Plužek nurodo, kad stresas žmogui gali sukelti psichologinę krizę. Emocinis stresas kyla dėl atsiradusios grėsmės, pavojaus ir dėl įvairių ekstremalių situacijų.
Pasak Z. Plužek, krizei būdingos keturios fazės: šoko, reakcijos, įveikimo ir naujo orientavimosi.
Šoko fazėje žmogus paprastai išgyvena sumaištį, chaosą, jis paprastai dar nesuvokia kas įvyko ir stengiasi atsiriboti nuo tikrovės.
Svarbūs yra reakcijos fazės požymiai, t.y. kai žmogui išsilieja visi sudėtiniai jausmai: sielvartas, pyktis, kaltė, skausmas ir kt., pats žmogus savotiškai pasišalina iš aplinkinio pasaulio.
Įveikimo fazės metu į tikrovę imama žiūrėti taip, kaip yra iš tikrųjų, stengiamasi prisitaikyti prie naujų sąlygų, reikalavimų.
Naujo orientavimosi fazės metu, žmogus randa būdą kaip susitvarkyti su nelaime. Tuomet jis gali pažvelgti į ateitį kuri turi ir šviesių pusių, o ne vien tik niūrių.
Aiškios ribos skiriančios paminėtas krizės fazes, nėra. Todėl gali būti, kad žmogus vėl išgyvena tuos pačius jausmus ir grįžta prie ankstesnėms krizės stadijoms būdingo elgesio.
Mūsų darbe sukaupta medžiaga parodė, kad nuteistasis nepilnametis, patekęs į įkalinimo įstaigą, patiria didelę emocinę įtampą, kuri sukelia stresą. Jis sutrikdomas, jo pusiausvyra yra pažeidžiama ilgam. Be to nuteistajam stresą gali sukelti bet koks dirgiklis, žadinantis baimę ir nerimą. Įvyksta psichologiniai sutrikimai. Jie gali būti nepastebimi. Tačiau gali pasireikšti pykčio protrūkiais, žiaurumu, savęs žalojimu ar kitais veiksmais.
Savižudybė gali būti įvykdyta pasireiškus depresijos simptomams arba kada padidėjąs asmens pažeidžiamumas o taip pat pirmoje nuosprendžio vykdymo dalyje.
Savižudybes kalėjime bandoma aiškinti, siejant jas su kai kurių kalinių psichiniu nestabilumu dėl psichinės ligos.
Daugelis nepilnamečių bandžiusiųjų žudytis teigia, kad buvo išprovokuoti grasinimo, erzinimo, šantažavimo (priekabiavimo). Paprastai į sa.vižudybes yra linkę tie, kurie yra fiziškai ir socialiai izoliuoti kalėjimuose, kur yra maža užsiėmimų įvairovė ir labai ribojami ryšiai su namais ir šeima.1.2. Nuteistųjų nepilnamečių psichologiniai ypatumai
Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Ji trunka nu fizinio brendimo pradžios iki asmuo pasiekia savarankiško suaugusio žmogaus socialinę padėtį.
Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas randa savo tapatumą, sukuria savo vertybių sistemą geba užmegzti ir palaikyti draugystės ir meilės santykius, numatyti perspektyvas.[35,p.9]
Gana dažnai paauglystės amžiaus tarpsnis vadinamas sunkiu, pereinamuoju, problemišku, konfliktišku audrų ir stresų laikotarpiu. Tokia vaikų savijauta ir elgesys, kaip maištavimas priešinimasis, tam tikra prasme skatina visuomenės vystymąsi.
Pasak K. A. Trimako, paauglystėje kilusi krizė paprastai būna itin aštri. Ji pati pirmoji, trikdo paauglio psichiką. Ji dažniausiai būna skaudi, kupina nevilties, nykumos, skaudaus ieškojimo, kas tikra šiame pasaulyje, o kas tuštybė.9 Nepilnamečio sąmonėje formuojasi konfliktas. Jam sunku įsivaizduoti savo ateitį. Kokią socialinę kryptį priimti kai jam siūlo aplinkiniai. E. Eriksonas tai pavadino identiškumo krizės periodu. Jo esmę jis matė paauglio norėjime būti visiškai savarankišku pasirenkant gyvenimo tikslą.10 Pokalbių su nuteistaisiais metu paaiškėjo, kad dauguma nuteistųjų nepilnamečių neatsakingai žiūri į savo ateitį.
Paauglystės amžiaus laikotarpiu formuojasi moralės, socialinės vertybės ir vystosi požiūris į teisinius draudimus ar leidimus. Jis kasdien susiduria su klausimais, turinčiais ne viena teisingą atsakymą, priimti ne vieną pačiam svarbų sprendimą pavyzdžiui: lankyti mokyklą ar geriau vietoj mokyklos kur nors bastytis, ar su draugais išbandyti narkotikų ir t.t. Nepilnametis dažnai įsivaizduoja save jau suaugusiu. Jis dažnai susikuria suaugusiojo paveikslą, kuris apima įvairias savybes, požiūrį į draugystę, meilę, profesiją ir panašiai. Dažnas svajonėse apgalvoja įvairius ateities variantus apie savo gyvenimą, veiklą, galimybę pelnyti pripažinimą. Nenorėdami savo elgesiu skirtis nuo suaugusiųjų jie rūko, geria alkoholį, lytiškai santykiauja. Nepriklausomybės siekimas įgauna iškreiptas formas, tokių nepilnamečių tarpe vyrauja žiaurumas, negailestingumas, cinizmas, jėga. Mūsų visuomenėje susiformuoja tarsi atskira paauglių visuomenė, turinti savo, elgesio taisykles, nuostatas, madą.
Rizikos grupės vaikų elgesys mokslinėje literatūroje kartais įvardijamas kaip ,,asocialus elgesys” arba „ deviantinis elgesys”, ,,visuomeninė deviacija” (deviacija – angl. kalb. deviace – nukrypimas) t. y. visuomenės normų neatitinkantis elgesys, kenkiantis visuomenei, dar kitais atvejais asocialus elgesys aprašomas kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtų socialinių normų. Todėl deviantiniu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas.
G. Valickas teigia, kad ,,asocialus elgesys – tai tokie poelgiai arba visuma poelgių, kurie pažeidžia konkrečioje socialinėje struktūroje priimtas teises, moralės normas ar egzistuojančias tradicijas ir papročius.” [44, p. 13]
Siekiant apibūdinti vaikus, turinčius ypatingų socialinių ir (arba) asmens vidinių problemų bei problemų dėl tarpasmeninių santykių, pasaulinėje mokslo literatūroje, sukurta daug skirtingų terminų: tai vaikai, turintys emocinių sutrikimų, elgesio sutrikimų, socialinių ir emocinių sutrikimų, emocinių konfliktų, asmenybės ir socialinės įstatymų, nuolat patiria psichologinį, fizinį, emocinį smurtą šeimose, tikslingiausia priskirti „ rizikos” kategorijai.
Rizikos grupės vaikams galima priskirti beglobius (gatvės) vaikus, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenančius vaikus, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, taip pat agresyvius ir bendraamžių atstumtus vaikus bei vaikus, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų arba nusikaltimą.
Asocialus elgesys, įvairiuose šaltiniuose vadinamas kaip deviantinis elgesys, socialinių nukrypimų būsenos, buvo ir išlieka aktuali žmonių bendrijos, kuri besilakiosi tam tikrų bendrabūvio normų .ir taisyklių, problema. Socialiniai nukrypimai klasifikuojami remiantis daugybe požymių:
1. pagal pažeidžiamos normos tipą (teisė, moralė, bendrabūvio taisyklės);
2. pagal pažeidžiamos normos pobūdį;
3. pagal jų vidinės struktūros elementus
Be sampratos reikėtu aptarti ir veiksnius kurie įtakoja vaikų devintinį elgesį. Esant resocializacijai, asmenybė laipsniškai perima asocialias elgesio normas bei vertybes, ima tenkinti savo poreikius socialiai nepriimtais būdais, ignoruoja prosocialios aplinkos poveikius.
G. Valickas išskiria tokias asmenybės socializacijos ypatumus lemiančių faktorių grupes:
• Psichobiologinius faktorius (pvz. konstitucinius – somatinius asmenybės ypatumus, įvairius fizinius defektus);
• Socialinius – psichologinius faktorius (pvz. auklėjimo ypatumus šeimoje ir mokykloje, asmenybės padėtį tarpasmeninių santykių sistemoje, visuomenės informavimo priemonių poveikį);
• Individualius – asmenybinius faktorius (pvz., vertybių sistemos ypatumų, savęs vertinimo lygį, savireguliacijos sugebėjimus);
• Socialinius – ekonominius faktorius (pvz. nestabilią ekonominę padėtį).
Dėl minėtų faktorių poveikio gali atsirasti įvairių asmenybės moralinio formavimosi defektų, kaltės ir nerimo jausmų, išgyvenimo paviršutiniškumas, impulsyvumas ir nedrausmingumas, egocentriškumas, paviršutiniški emociniai ryšiai su kitais žmonėmis, silpnas atsakomybės jausmas, nesugebėjimas atidėti malonios veiklos ir pan. .”[44, p.14]
Visgi daugelis tyrinėtojų akcentuoja lemiamą socialinių veiksnių įtaką elgesio sutrikimams:
1). Neigiamas šeimos poveikis; neteisingas auklėjimas šeimoje; įtraukimas į asocialią nusikalstamą suaugusiųjų veiklą;
2). Mokymo – auklėjimo ir pedagoginės korekcijos trūkumai mokykloje; moksleivių užimtumo ir laisvalaikio organizavimo trūkumai; nepakankamas dėmesys teisiniam auklėjimui, socializacijai, prevencijai ir t.t.
Skurdas, tėvų psichopatologija ar kriminalinis elgesys, skyrybos, tarpusavio konfliktai – visa tai yra šeimos veiksniai, susiję su vaiko elgesio sutrikimais. Tokiose nestabiliose, stresą patiriančiose šeimose pasireiškus tokiai vaiko savybei kaip impulsyvumas, sutrinka vaikų ir tėvų bendravimas. Šiose situacijose tėvai dažnai griebiasi žiaurių fizinių bausmių, nes nesugeba nustatyti pastovaus vaiko elgesio reguliuojančių taisyklių ir tinkamai juos auklėti.
Z. Bajoriūno manymu, vaikų auklėjimo šeimoje trūkumai ir klaidos pirmiausiai atsiranda veikiant tam tikroms socialinėms ir psichologinėms aplinkybėms:
1.Tėvų ( vyresniųjų šeimos narių) nenuoseklūs ir nesuderinami veiksniai auklėjant vaikus.
2.Tėvai nesuvokia, kad auklėti vaikus reikia nuo pat mažens.
3.Nuo pat vaikystės sąmoningai vaikams suteikiama visiška laisvė, kuriai jie neparengti.
4.Per didelis tėvų griežtumas, kol vaikai maži, ir nesugebėjimas formuoti jų moralės, remiantis jėga, kai jie tampa paaugliai.[19, p.280 – 282]
Lietuvos žmogaus teisių atliktais tyrimais ( atliktas 1999-2002m.) buvo apklausiami nepilnamečiai nusikaltėliai apie jų šeimas. Tyrimai parodė tokius rezultatus:
– Nuteistieji apie savo motinas atsiliepė labai gerai ir neminėjo jokių blogų faktų kas liestu motinas;
– 29 proc. nuteitųjų nepilnamečių norėjo kad jų tėvai nustotu gerti;
– 30 proc. nuteitųjų nepilnamečių nurodė kad jų tėvai piktnaudžiauja alkoholiu;
– Kad buvo baudžiami kelis kartus per savaitę, prisipažino 33 proc.;
– 41 proc. tikino kad tėvai juos bausdavo už nepaklusnumą ir tiek pat procentų už asocialų elgesį..
Iš pateikto tyrimo matyti kad šeimoje jiems nebuvo sudarytos sąlygas normaliai vystytis, nes jie buvo daug baudžiami, jais niekas labai nesirūpindavo, bet kaip matyti savo motinas ir kokios jos būtu vis tiek myli. Nepilnamečiai nuteistieji nelabai noriai kalba apie savo šeimą ir jos narius, nes jie puikiai žino, kas vyksta jų šeimose. Jų nenoras išsipasakoti yra pagrįstas tuo, kad dauguma šeimų yra asocialios ir jie žino kaip vertina tokias šeimas visuomenė.
Patekęs į laisvės atėmimo vieta vaikas atsiranda tarp kitų nepilnamečių. nusikaltėlių ir pradeda perimti visas pataisos įstaigoje galiojančias nerašytas gyvenimo taisykles. Pataisos namuose esančių nusikaltėliu nuomonė apie įstatymus gerbiančius žmones yra iškreipta, jie jau visai kitaip vertina teisines normas ir visuotinai priimtas moralės taisykles.
Nuteistieji nepilnamečiai neturi aiškios sukurtos savo vertybių sistemos, jie tik bando suvokti save, mėgina surasti savo „AŠ“ ir nelabai tiki ateities perspektyvomis. Vienas iš didžiausiu tikslų yra pasiekti, išsikovoti autoritetą bendraamžių būryje. Jai nepilnametis tūri fizinių ar psichinių nukrypimų tai tie trūkumai pabrėžiami pravardėmis, užgauliojimais kurie tuos trūkumus paryškina.
Labai svarbus faktorius nurodantis nepilnamečių psichologinius ypatumus yra jų bendravimas tarpusavyje. Kiekvienas nori įrodyti savo vertę ir dėl to ieško panašaus bendravimo pagal vertybines orientacijas, nuostatas tuo pačiu siekia savo pasirinktos grupės užtikrinimo ir saugumo joje. Priklausomai nuo grupės su kuria jis bendrauja tikslų, siekių, vertybių jis gali patekti tiek į teigiamą, tiek į neigiamą atmosferą. Juk nepaslaptins kad ir nepilnamečių pataisos namuose yra taip vadinami „kalėjimų tvarkos išmanytojai“ ir „nuskriaustieji“ . Pirmoji grupė propaguoja „kalėjimo papročius“ jiems nesvetimas yra smurtas, iškreiptos vertybinės orientacijos – noras išgarsėti nusikaltimu, didžiavimasis nusikalstama praeitimi. Kitai grupei labiau būdinga uždarumas, savo emocijų nerodymas, psichiniu ar fizinių nukrypimų slėpimas dėl kurių nuolat iš jų tyčiojamasi.
Profesoriaus V.Justickio teigimu, psichologinių problemų priežastis yra nepilnamečio charakterio nukrypimai, kurių tarp nusikaltimus padariusių asmenų yra gerokai daugiau negu tarp nepilnamečių, kurie nepažeidinėja įstatymų. Jo atliktų tyrimų duomenimis charakterio akcentuacijos tarp nuteistųjų sudarė 81% palyginti su 48-67% paauglių, kurie nedarė nusikaltimų). Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad nepilnamečiai su charakterio nukrypimais nepalankiomis sąlygomis yra jautresni už kitus bendraamžius.[26, p. 36]
Deviantiniam vaiko elgesio formavimuisi tam tikroje situacijoje ir aplinkoje įtakos turi daugybė faktorių: nepalanki šeimos socialinė padėtis, alkoholio ir narkotikų vartojimas, tinkamų autoritetų trukumas, neteisingas auklėjimas šeimoje, išsilavinimo kokybė ir kiti.
Kadangi deviantinio elgesio apraiškos pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje ir turi galimybę plėtotis ir reikštis įvairiose tolesnio nepilnamečio gyvenimo srityse, todėl į tai turėtų rimtai reaguoti tiek šeima, tiek mokyklos bendruomenė, kaip pagrindinis vaiko socializacijos vienetas. Nepilnamečių deviantinio elgesio prevencija – yra socialinė-pedagoginė problema, todėl ji tūri būti sprendžiama jau ankstyvajame vaiko raidos etape.2. Nuteistųjų nepilnamečių pataisos proceso ypatumai ir metodai
Istorijos šaltiniuose pastebima, kad Lietuvoje nuo seniausių laikų nepilnametis asmuo baudžiamojoje, bausmių vykdymo politikoje buvo išskiriamas ir vertinamas, kaip nesubrendęs, ne pilnai galintis atsakyti už savo veiksmus subjektas. Bausmės žalingumas nepilnamečiui visais laikais buvo jaučiamas ir į tai atsižvelgiama. Suprasta, kad pataisos ir auklėjimo priemonės kokybiniu požiūriu žymiai efektyvesnės nei bausmė. Lietuvos penitencinė politika reorganizuojama ir reformuojama su siekiu, kad įkalinimo įstaigos taptų panašios į švietimo, gydymo, socialinės reintegracijos ir globos įstaigas.2.1. Nuteistųjų nepilnamečių ugdymas ir subjektai
„J.Vabalas – Gudaitis rašė: Pedagogika – mokslas apie konstrukcinę augančiųjų ir suaugusiųjų sąveiką”.[43, p. 6] Mes dėmesį kreipiame į sąveiką, nes šios sąveikos dalyviai – ugdytinis ir ugdytojas yra lygiateisiai dalyviai. Todėl svarbu tirti socialinę ugdymo dalyvių sąveiką, jų psichiką ir parengti priemones bei metodus ugdytinių (ir ugdytojų) mąstymo funkcijų plėtotei. Turime paminėti, kad sąveika gali būti ir psichologinė, kuri pasireiškia tuo, kad ugdytinis grįžtamuoju ryšiu gali padėti tobulinti pedagogines žinias ir impulsus pačiam ugdytojui. Taigi, galime teigti, kad sėkmingo pataisos proceso garantas – abipuse nuteistųjų ir darbuotojų sąveika, kuomet abu subjektai aktyviai gilinasi į iškilusios problemos priežastis, ieško būdų kaip jas išspręsti.
Konstruktyvus, lygiateisiškas bendravimas, kai abu kontakto dalyviai yra visiškai laisvi, gali laisvai reikšti savo mintis, norus yra daug produktyvesnis nei vienpusis – autoritarinis bendravimas. konstruktyvaus bendravimo situacijoje ugdytojas pirmiausiai mato, kaip jaučiasi ugdytinis, girdi ir klauso, ką jis sako, ir priima jį tokį , koks jis yra, su visais jo jausmais ir mintimis. Tuomet kiekvienas jaučiasi saugus ir gali būti savimi.
J. Vabalas –Gudaitis išskyrė šiuos konstrukcinės sąveikos principus:
• psichofiziškumas (svarbu kaitalioti ugdytinių protinę – intelektualinę veiklą su praktika);
• dinamizmas (vidinė įtampa, valios pastangos);
• sistema (veiklos planingumas, santykių tvarka);
• santykiai (taktas ir pedagoginė meilė);
• nuolatinumas (ilgas ugdomasis poveikis į ugdytinio sąmonę ir pasąmonę įpareigoja veikti atsargiai);
• abipusiškumas (poveikis – atoveikis, dėl to yra suartėjama ir neprireikia bausmių nei baimės);
• konstruktyvumas – ugdytinių “gerėjimas”, jų “augimas”.[43, p. 63]
Kaip matome konstruktyvioje sąveikoje labai svarbus dalykas yra pasitikėjimas vienas kitu. Pats pasitikėjimas užtikrina saugumą, leidžia bendrauti laisvai, nejaučiant įtampos, baimės būti įskaudintam, nuviltam, apgautam, išduotam. Jis labai svarbus pataisos namuose ypač jei ugdytojas ne tik nori perteikti žinias, bet ir mokymesi panaudoti mokinių jausmus, vaizduotę, paliesti jų vertybes – veikti vaikų asmenybės augimą, nes tik pasitikėdamas aplinkiniais žmogus gali laisvai atsiskleisti.
Anot B.Bitino bendrąja prasme auklėjimas visada reiškia asmenybės pozicijos keitimą, tad paauglio ugdymas priklauso nuo:
• Įgimtų biologinių savybių;
• Aplinkos įtakos;
• Asmeninio paauglio aktyvumo;
• Ugdomojo aplinkos poveikio.[22, p.53]
Prof. B.Bitinas išskyrė sėkmingos ugdymo sąlygas:
• Jeigu tarp auklėtojo ir auklėtinio yra tarpusavio pagarba.
• Auklėjimas nesuderinamas su abejingumu ir priešiškumu.
• Negalima teigiamai paveikti žmogaus, kuris auklėtojo manymu, yra abejingas ir net priešiškai nusistatęs.
• Kaip auklėtinis vertina asmens su kuriuo bendrauja elgesio motyvus.
Teigiama įtaka ,,priimama”, jeigu auklėtinis tiki, kad auklėtojas jam nori gero, yra suinteresuotas jo likimu, nori jam padėti. Jeigu auklėtojas gerbia žmogų su kuriuo bendrauja, juo pasitiki bei tiki jo nuoširdumu. [20, p. 32]
Ugdymo procese labai svarbu nustatyti ugdymo tikslų sistemą, tai padeda ugdytojui numatyti, kokie bus ugdytinio santykiai su tikrove po tam tikro laiko.
Ugdyme labai svarbu bendravimas, nes bendraujant komunikacija vyksta žodžiu ir kitaip keičiamasi informacija, patirtimi. Keitimosi patirtimi turinį sudaro ne tik žinios, bet ir mokėjimai, įgūdžiai, pažiūros ir kitos objektyvios vertybės.
Svarbu, kad nepilnamečių laikas išbūtas pataisos įstaigoje būtų maksimaliai išnaudotas pataisomajam darbui, atsižvelgiant į tai, kad šis darbas vykdomas pedagogiškai nepriimtinoje aplinkoje.
Konstruktyvioji sąveika labai padėtu individualiam darbui su nuteistaisiais įveikiant emocines būsenas tokias kaip nerimas ir depresija, kurias mes gavome savo tyrime.
Remiantis kas išdėstyta poskyryje galime teigti, kad ugdyme ir pataisos procese dažniausiai sąveikauja du subjektai, tai pataisos įstaig.os darbuotojas – ugdytojas ir nuteistasis – ugdomasis. Šie subjektai kartu dirbdami, atsižvelgiant į pagrindinius auklėjimo faktorius, gali pasiekti teigiamų rezultatų atsisakant nusikalstamo elgesio bei kito požiūrio į gyvenimą.2.1.1. Ugdytojo ir ugdytinio santykiai
Santykiai tarp pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų yra pagrysti bausmių vykdymo teisės normomis ir susiję su bausmės atlikimu. Todėl ugdytojai priversti atlikinėti vienas kitą paneigiančius socialinius vaidmenis bei profesines funkcijas. Tokios skirtingos funkcijos, kaip edukacinė ir baudžiamoji. Pedagogai turi priimti profesiškai nesuderinamus sprendimus ir atlikinėti sunkiai suderinamus vaidmenis, tokius kaip išklausyti vaiką, skatinti ugdytinių savarankiškumą, projektuoti kuo įvairesnius ugdytinių socialinius vaidmenis ir t.t., kita vertus, pati sistema ir organizacijos misija nuolat reikalauja iš pedagogo tokių veiksmų, kaip baudimas ir kontrolė, draudimas ir ribojimas, paklusnumo skatinimas ir t.t.
Lietuvos Respublikos teisiniuose aktuose nurodyta “Pataisos įstaigų personalas, atsižvelgdamas į kiekvieno nuteistojo asmenybę, rengia nuteistuosius doram ir sąžiningam gyvenimui atlikus laisvės atėmimo bausmę, nuolat aiškina jų teises ir pareigas, užkardina bet kokią nuteistųjų priešįstatyminę veiklą; Pataisos įstaigų personalui kategoriškai draudžiami bet kokio pobūdžio ryšiai su nuteistaisiais, nesusiję su tarnybinių pareigų vykdymu. Nuteistieji į pataisos įstaigos darbuotoją kreipiasi žodžiais “Jūs”, “Tamsta” arba pagal einamas tarnybines pareigas. Darbuotojai į nuteistąjį kreipiasi žodžiu “Jūs” ir pavarde (į nepilnametį nuteistąjį galima kreiptis žodžiu “Tu” ir vardu). Pataisos įstaigų personalas, dirbantis su nuteistaisiais, privalo nešioti dešinėje krūtinės pusėje prie drabužių prisegtas korteles su įrašytu vardu, pavarde ir pareigomis” ir pan.[8]
Kaip matome pataisos įstaigoje bendravimo taisyklės yra apibrėžtos teisinėmis normomis. Bet tokių santykių kurie apibrėžti konkrečiomis taisyklėmis tikrai neužtenka, nes gaunasi iškreiptas konstruktyvios sąveikos subjektų bendravimas.
Pataisos įstaigos darbuotojai vadovaudamiesi įstatymais su nuteistaisiais turi elgtis humaniškai, gerbti jų teises ir orumą. Tačiau supratimas, kad humaniškumas yra didelė vertybė ir žinojimas, kad reikia būti humaniškais dar nėra humaniški santykiai. Tik praktikoje, t.y., elgiantis pagal dorovines pažiūras bei įsitikinimus sukuriami produktyvūs santykiai.
Viena svarbiausių auklėjimo (mūsų darbe – pataisos, ugdymo) formų su nepilnamečiais yra individualus darbas. Jis paremtas individualaus priėjimo prie ugdytinio principu.
Ugdytinio ir ugdytojo susitikimai gali būti teigiami ir neigiami. Jie priklauso nuo šių ugdymo proceso dalyvių elgsenos. Ugdytojas gali kontroliuoti savo veiksmus, tačiau jis turi stengtis būti doru, patraukliu asmeniu. Veikti taip, kad padidintų ugdytinio įsijautimą ir atjautą. Tada galima tikėtis konstruktyvios sąveikos vertybių pagrindu. Tik esant vertybėms yra įmanomas ugdymas. Jei vertybių nėra, ugdymas neturtingas ir neefektyvus.
Pasak V. Armanavičiūtės, individualaus priėjimo esmė yra:
“1) esminių asmenybės savybių tyrimas, jos specifinių bruožų išskyrimas;
2) tipiškų auklėtinių poelgių ir motyvų nustatymas;
3) asmenybės savybių ir elgesio formavimosi priežasčių bei sąlygų atskleidimas;
4) artimiausių auklėjamojo poveikio uždavinių nustatymas;
5) pedagoginių poveikio būdų, padedančių pasiekti optimaliausių uždavinių įgyvendinimą panaudojimas;
6) grįžtamosios informacijos apie auklėjamojo darbo efektyvumą apibendrinimas;
7) tolesnio pedagoginio poveikio krypties, turinio ir metodikos koregavimas”. [16, p.145]
Teigiame, kad yra svarbu, kad ugdytojas suprastų, jog individualaus priėjimo efektyvumą lemia daugelis aplinkybių. Ypatingai yra svarbus nuteistojo nepilnamečio individualybės pažinimas ir supratimas, o taip pat asmenybės bruožų, charakterio tipo, išsiauklėjimo lygio nustatymas. Ugdytojas, siekdamas teigiamų ugdymo rezultatų, turi kreipti dėmesį į tai, kokiose sąlygose formavosi nuteistojo nepilnamečio asmenybė, kokioje aplinkoje jis augo, gyveno ir bendravo. Svarbu nustatyti kokie santykiai buvo su šeima, artimais draugais, mokykla. Čia jam padeda nuoseklus nuteistųjų nepilnamečių išgyven.imų tyrimas, suteikiantis daug informacijos apie paauglius, padedantis pažinti, suprasti juos, nustatyti jų poreikius, reikalingus pataisos procese. Nuteistųjų išgyvenimų ir poreikių tyrimas ir vienas raktų į konstruktyviąją sąveiką tarp ugdytojo ir ugdytinio.
Kiekvienas nuteistasis nepilnametis siekia patenkinti savo poreikius, išvengti frustracijų bei išlaikyti pusiausvyrą gyvenime. Nepilnamečių ugdomajame darbe, o ypatingai uždaroje laisvės atėmimo įstaigoje, vyrauja daugybė beprasmių konfliktų. Ugdytojas dažnai nesistengia suprasti nuteistojo poelgių. Nežino ugdytinių fizinių bei psichologinių poreikių.
Pažinti vaiko poreikius: saugumo, pažinimo, aktyvumo, bendravimo su kitais žmonėmis, poreikį turėti, prieraišumo poreikį plėtoti būtina. Ugdytojas atlieka svarbų vaidmenį patenkindamas nuteistųjų nepilnamečių poreikius, tačiau jo pagrindinis uždavinys yra sudaryti palankias sąlygas, kad nuteistasis pats tobulintų savo asmenybę.
Ugdytojai turėtų ieškoti būdų kaip būtų galima bent minimaliai patenkinti auklėtinių bendravimo ir pripažinimo poreikius, kad jie ugdytų teigiamas savo savybes. Šių poreikių patenkinimas neleistų vystytis neigiamoms asmenybės savybėms. Ankstesniajame skyriuje aptarėme, kad kiekvieno nuteistojo poreikiai yra skirtingi, jie priklauso nuo asmenybės. Faktas yra tai, kad nepilnamečiams, patekusiems į pataisos namus, paprastai yra būdingas kultūrinių, estetinių interesų skurdumas (arba nepakankamas išsivystymas), poreikio tobulėti nebuvimas.
Nuteistųjų išgyvenimų ranginėje skalėje ( p. 16, lentelė Nr.2) matyti, kad nuteistieji nepilnamečiai gan rimtai išgyvena dėl, kad pataisos namų darbuotojai jų nesupranta. Tai parodo išgyvenimai: „dėl to, kad pataisos namuose pareigūnai ne visiems padeda spręsti problemas“ (7 vieta), „dėl to, kad ne į visus nuteistuosius administracija žiūri vienodai“ (8 vieta), „dėl bendravimo stokos“ (11 vieta).
Nustatėme, kad dauguma nuteistųjų nepilnamečių pataisos namuose patenkina tik fiziologinius poreikius. Jie nesijaučia mylimi, palaikomi. Todėl galime teigti, kad ugdytojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiams trūksta šilumos, nuoširdumo, nesugebama jautriai reaguoti į nuteistųjų jausmus.
V.Justickis ir G.Navaitis teigia, kad neapgalvotos ugdytojų pastangos bendrauti atviriau suprantamos kaip noras “pertempti” į savo pusę. Tai verčia paauglius dar labiau užsisklęsti savyje arba suartėti su vienminčiais. [27, p.116]
Išsiaiškinome, kad ugdytojų ir ugdytinių kontaktai visada yra subjektyvūs. Jie yra sąlygojami subjektyvaus vienas kito suvokimo, ankstesnė patirties, asmens nuostatų, vertybinių orientacijų, nuoširdumo, lūkesčių, poreikių patenkinimo ir kt. Šie kontaktai pataisos įstaigoje turi būti reguliuojami ne tiek teisinėmis normomis, o ir sąveikaujančių asmenybių dorove ir kultūra.2.1.2. Ugdytojo vaidmuo pataisos procese
Nuteistąjį nepilnametį laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu supa daug ugdytojų, kokie jie, kaip jie jį supranta, padeda, vertina, nemaža dalimi priklauso nepilnamečio ugdymosi rezultatai, vertybių sistemos formavimasis, jo santykiai su aplinkiniais, aplinka. Nuteistąjį vertina ugdytojai ir nuo jo pedagoginio takto priklauso ir bendraamžių aplinkinių požiūris į jį. Dėl netinkamo ugdytojo elgesio gali būti suskatintos neigiamos nepilnamečio savybės ar elgesys.
Ugdytojas vertindamas nepilnamečio veiklos rezultatus, poelgius, laikyseną, santykius su bendraamžiais, turėtų būti taktiškas, apgalvoti kiekvieną žodį. Neleistina atskirų veiklos rezultatų vertinimą sutapatinti su asmenybės vertinimu. Nuteistajam neturi būti priklijuojama ,,nepataisomo nusikaltėlio” etiketė. Jeigu nepilnametis nuolat apie save girdės tik blogus žodžius ir kritiką, jausis smerkiamas, jis ir pats patikės savo beviltiškumu ir jau nebenorės nei sau, nei kitiems įrodyti, kad dar gali pasikeisti ir pasukti doros keliu.
Ugdytojui norint išvengti sunkumų ugdant paauglius, reikia padėti jaunuoliams užimti gerą, jiems tinkamą socialinį statusą, o tai padaryti galima tik išsiaiškinus ugdytinio nepatenkinamą statusą lemiančius veiksnius per jų išgyvenimus, poreikius.
Taigi daug kas priklauso nuo asmeninių ugdytojo savybių.
J.Kolomskis pabrėžia, kad ugdytojas turi:
– atsisakyti savo veikloje lyginti vieno ugdytinio gabumus su kitu;
– nebarti, nemoralizuoti prie visos grupės;
– pastebėt nors menką ,,silpnųjų” pažangą, bet nepabrėžti to kaip kažko neįtikėtino;
– dažnai kalbėtis su uždarais, ,,neįdomiais” auklėtiniais, nes nepilnamečiai linkę – – mėgdžioti ugdytojų elgesį;
– atsargiai elgtis su moterišku išdidumu ir vyriškąja savigarba;
– būti dėmesingu išoriniam auklėtinių asmenybės pasireiškimui;
– analizuoti ugdytinių poelgių motyvus;
– mokyti ugdytinius analizuoti save;
– padėti įveikti neigiamas asmenybės savybes (greitą užsiplieskimą, puolimą muštis, greitą įsižeidimą ir pan.)
Bendriausias auklėjimo – pataisos principas – rėmimasis teigiamais auklėtinio bruožais. Auklėtojas privalo tuos bruožus pastebėti ir jais remdamasis formuoti tas teigiamas pozicijos puses, kurias lengviausiai galima keisti. Pataisoje procese sunkiausia yra pati pradžia., kai reikia sugriauti nuteistojo nepilnamečio negatyvią poziciją. Iš karto to nepasieksi. Kad nepilnametis pradėtų abejoti savo požiūrių netinkamumu reikia įtikinamos argumentacijos ir kompensuojančių emocinių išgyvenimų. Tiesa, elgsenos formą galima bandyti pakeisti ir prievarta. Šio būdo taikymas gali turėti teigiamų pasekmių ypač mažamečių ugdyme, bet svarbu, kad visa tai būtų tuoj pat įsisąmoninta. Pataisoje svarbu pradėto darbo tąsa – teigiamų bruožų įtvirtinimas, apskritai visos asmenybės pozicijos keitimas ir negatyvių veiksnių prevencija.
Mūsų darbe pabrėžiame ugdytojo vaidmenį. Būtina pastebėti nors ir menkus teigiamus pasikeitimus, juos parodyti pačiam nuteistajam nepilnamečiui. Svarbu daugiau girti nei peikti. Tačiau įkalinimo įstaigoje daugiau dominuoja drausminės nuobaudos nei pagyrimai. Galime daryti prielaidą, kad ugdytojai daugiau pastebi neigiamą elgesį, o gerasis lieka nepastebimas.
Ugdytojai sąmoningai turi negailėti pagyrimų ir paskatinimų ugdytiniams. Tai nuteistąjį nepilnametį nuteiktų geresniam elgesiui, mokymuisi ir pan. Klaida yra kritikuoti ne ugdytinio blogą poelgį, o pačia asmenybę, kabinti tam tikras etiketes.
Savo tyrime nustatėme, kad nuteistieji labai išgyvena, nes darbuotojai nevisus vertina vienodai ir ne visiems nuteistiesiems padeda spręsti problemas. Tai rodo kad tarp nuteistųjų ir ugdytojų ne visada vyrauja geri santykiai.
Nustatėme, kad blogi, nedažni ugdytojo ir ugdytinio santykiai pataisos darbą daro neefektyviu. Konfliktai tarp auklėtojų ir auklėtinių palieka rimtas pasekmes: sukelia neurozes, psichines traumas, formuoja neigiamą nuteistųjų požiūrį į pataisą. Esant tokiems santykiams, nuteistasis nepilnametis lieka neimlus bet kokiam ugdomajam poveikiui.
.Ugdytojas rodydamas tai kas yra teigiamo jo vidiniame pasaulyje, gali laimėti nepilnamečio prieraišumą, pagarbą, sukurti saugią bendravimo atmosferą.
Įsitikinome, kad pasitikėjimas yra svarbus reiškinys pataisos darbe.
Pastebėjome, kad nepasitikėjimas nuteistajam kyla tada, kai ugdytojas apie jį susidaro nuomonę iš pirmo “išorinio įspūdžio”. Matant nuteistąjį nepilnametį pirmą kartą ir turint mažai informacijos apie jį, paprastai kreipiamas dėmesys į labiausiai pastebimus dalykus: rūbus, kalbą, mimiką ir pan. Nevengdamas stereotipinio ir formalaus požiūrio į nuteistąjį ugdytojas gali padaryti klaidų. Klaidingi stereotipai, nuostatos apie nuteistąjį nepilnametį, trukdo tolimesnei konstruktyviai sąveikai su nuteistuoju. Pirmasis įspūdis dažniausiai įtakoja vėlesnius stebėjimus. Ugdytojas neturi skubėti daryti išvadų apie ugdytinį. Susidaryta neteisinga nuomonė apie nuteistąjį persiteikia jam pačiam, ugdytinis gali imti nepasitikėti, nutolti nuo ugdytojo, nors ugdytojas gali manyti, kad jo nuomonė teisinga ir tikra.
Nuteistųjų nepilnamečių adekvatus savęs vertinimas yra svarbus ugdymo procese. Dauguma nuteistųjų nepilnamečių linkę save pervertinti atmesdami ir ignoruodami visa, kas žeidžia jų savimeilę, jie linkę objektyvų ugdytojų vertinimą laikyti neteisingu. Dėl aukštesnio savęs vertinimo kyla nesusipratimų tarp ugdymo proceso dalyvių, todėl ugdytojas turi atsargiai reikšti papeikimus ir pagyrimus. Turi stengtis, kad ugdytinis suprastų, kad save vertina ne visai adekvačiai.
Manytume, kad įkalinimo įstaigoje, turi būti sudaromos sąlygos išmokyti nuteistąjį nepilnametį “suteikti pagalbą sau”. Į šį procesą ugdomuoju principu turi būti įtraukti visi įstaigos dirbantieji. Dirbant su nepilnamečiu nuteistuoju, svarbu ne tik suteikti jam atramą, bet ir skatinti jį patį suvokti problemas ir ieškoti būdu kaip su jomis susidoroti. Dažnai girdėjome, kad nuteistieji linkę, kad juos valdytų gyvenimas, o ne jie jį: ,,toks gyvenimas”, ,,taip išėjo” ir pan. Vadinasi ugdytojų uždavinys- mokyti nepilnamečius pasitikti juos užklupusias problemas ir sunkumus, o ne pasiduoti jiems. Sugebėdami patys spręsti savo nedideles problemas, nuteistieji gebėtų išvengti beprasmių išgyvenimų nerimo ir depresijos apraiškų.

Atlikę nuteistųjų apklausą ir sudarę nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimų ranginę skalę, pastebėjome pagrindines jų problemas, sunkumus, poreikius. Nuteistieji nepilnamečiai labiausiai išgyvena: „dėl savo saugumo“ (1 vieta), „dėl išsiskyrimo su tėvais“ (2 vieta), „dėl pasimatymų mažo skaičiaus“ (3 vieta), „dėl adaptacijos sunkumų patekus į pataisos įstaigą“ (4 vieta), „dėl pataisos namuose egzistuojančių papročių“ (5 vieta), „dėl to, kad sunku susitaikyti su laisvės netekimu“ (6 vieta) ir kt.
Ugdytojas turėtų pasiekti, kad nuteistasis pats norėtų keistis bei koreguoti savo elgesį, o negalvotų kaip tik pakeisti situacija ar išorines aplinkybes. Pokalbių metu nuteistieji sake, kad bus laimingi tik išėję į laisve. Tai gali reikšti tai, kad jie bando savo problemas spręsti tik keičiant aplinkybes. Būtent ugdytojas , vadovaudamasis konsultavimo principu, turėtų padėti nuteistajam nepilnamečiui suprasti, kad būtent jis yra tas žmogus, kuris gyvenime turi veikti, spręsti, keistis, tapti. [28, p.14]
Nustatėme, kad kartais nuteistajam nepilnamečiui susidaro tokios sąlygos, kai jis vienas nepajėgus be kitų pagalbos išspręsti susidariusių sunkumų. Todėl ugdytojas turėtų nustatyti ir įvertinti situaciją visumoje, galimus pasikeitimo būdus tiek pagal aplinką, tiek pagal patį ugdytinį, ar pagal abu sąryšyje vienas su kitu. Ugdytojui svarbu įvertinti nuteistojo pasiruošimą , norą spręsti iškilusias problemas, susidomėjimą pasikeitimu. Taip pat įvertinti kaip pasikeitimo procesas galėtų vykti ir kokia jo bei ugdytinio rolė būtų jame. Toks įvertinimo procesas gali vykti tik esant konstruktyviai individualiai ugdytojo ir ugdytinio sąveikai.
Atlikę nuteistųjų apklausą nustatėme, kad iš kai kurių ugdytojo savybių jie labai vertina ugdytojo teisingumą ir g.erumą . Jie gerbia tuos auklėtojus (ugdytojus), kurie :,,moka išklausyti”, ,,supranta jaunimą”, ,,moka pajuokauti” ir pan. Pastebėjome, kad išklausydamas ugdytinį, ugdytojas padeda jam geriau jaustis, sumažinti emocinę įtampą, priešiškumą. Taigi, ugdytojas turi būti geru klausytoju.
Pasak V.Coulshed, ugdytojo deramai užduoti klausimai padeda išsiaiškinti ugdytinio problemas. Nustatėme, kad atviri klausimai: Kaip jautiesi?, Ką gali pasakyti apie savo nuotaiką? ir panašiai skatina nepilnametį išsakyti savo nuomonę, išreikšti savo jausmus.
Nustatėme, kad empatiškumas yra labai svarbus pataisos procese. Pasak R. Kočiūno, empatiškas žmogus pirmiausia jautriai ir tiksliai reaguoja į pašnekovo jausmus ir potyrius, lyg jie būtų jo paties.[28, p.54]
Mūsų tyrimo rezultatai parodo, kad nuteistieji nepilnamečiai vertina tuos darbuotojus, kurie juos išklauso, yra mandagūs, padeda spręsti jų problemas.
Pataisos darbų įstaigos personalo tikslas yra rengti nuteistuosius doram ir sąžiningam gyvenimui atlikus laisvės atėmimo bausmę. Žmonės dirbantys su nuteistaisiais turi savas dorovines pažiūras, įsitikinimus, dorovinius jausmus. Tik ,,konstruktyvioji sąveika”, abipusis dialogas gali paskatinti nuteistuosius susimąstyti apie sąžiningą gyvenimą. Autoritariškas darbuotojas nediskutuoja su nuteistuoju, nesistengia suprasti jo asmeninių išgyvenimų, problemų, nepadeda jų išspręsti. Vyrauja tik dalykiški, oficialūs santykiai, keliantys nuteistųjų pasipiktinimą, provokuojantys neapgalvotus veiksmus, pasipriešinimą ir agresiją, nepagrįstus destruktyvius konfliktus. Todėl, rengiant įkalinimo įstaigų darbuotojus, svarbu ypatingą dėmesį skirti žmogiškų dorovinių savybių ir jausmų (pagarbos žmogui, žmogaus gyvybei kaip absoliučiai vertybei, sąžiningumo, pareigos jausmo, empatijos) ugdymui.
Lietuvos penitencinės sistemos teisiniai aktai numato tam tikrus reikalavimus, keliamus pataisos įstaigų personalui: ,,Kadangi nuo pataisos įstaigos personalo priklauso, kaip organizuojamas įstaigos darbas bei įgyvendinami organizaciniai ir pataisos tikslai, pataisos įstaigos vadovybė turi siekti, kad personalas gerai įsisavintų taisykles, reglamentuojančias personalo elgesį; Pataisos įstaigos personalą reikia nuolat mokyti, konsultuoti ir pasitelkus pozityvų vadovavimą stiprinti jo darbo efektyvumą ir atsakomybės jausmą; Pataisos įstaigos vadovybė turi nuolat informuoti visuomenę apie visos bausmių vykdymo sistemos ir personalo vaidmenį, kad visuomenė geriau suprastų jų indėlio į visuomenės gyvenimą svarbą; Pataisos įstaigos vadovybė turi daryti griežtą atranką priimdama žmones į darbą ir skirdama juos į atitinkamas pareigas. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas jų dorumui, humaniškumui, profesionalumui ir asmeniniam tinkamumui; Tarnybos metu visas personalas turi nuolat tobulinti žinias ir profesinį meistriškumą, lankydamas specialius mokymo kursus, kuriuos periodiškai organizuoja pataisos įstaigos vadovybė; Į viso pataisos įstaigos personalo mokymo programą turi būti įtraukti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 2000, Nr. 96-3016), Europos konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (Žin., 1998, Nr. 86-2393) ir Europos kalinimo įstaigų taisyklių, priimtų Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1987 m.vasario 12 d. (rekomendacija Nr. R(87)3), reikalavimai ir taikymo principai; Visas pataisos įstaigos personalas turi nuolat elgtis ir dirbti taip, kad savo pavyzdžiu skatintų gerą nuteistųjų elgesį ir pelnytų jų pagarbą. Asmenys, priimami į darbą pataisos įstaigose, duoda rašytinį pasižadėjimą , kuris saugomas jų asmens bylose; Pataisos įstaigos personalą turi sudaryti pakankami socialinių darbuotojų, psichiatrų, psichologų, mokytojų, darbinės veiklos, fizinio lavinimo instruktorių ir kitų profesijų darbuotojų. Savanoriai turi būti pasitelkiami tais atvejais, kai jų žinios ir pagalba gali duoti naudos; Pataisos įstaigos vadovybė turi diegti specialias įstaigos organizavimo ir valdymo forma.s, kurios palengvintų ryšius tarp įvairių darbuotojų kategorijų, siekiant užtikrinti įvairių tarnybų bendradarbiavimą nuteistųjų pataisos bei jų resocializavimo klausimais.[8]
Konstruktyvioje sąveikoje artumas ir distancija yra dvi pagrindinės sąvokos, kurios būtinos tarp konstruktyvios sąveikos subjektų santykių. Artumas suteikia nuteistajam galimybę pasitikėti pataisos įstaigos darbuotoju, atvirai papasakoti ir aptarti savo asmeninius sunkumus ir problemas. Darbuotojas taip pat gali pasidalinti savo patirtimi. Distancija atskiria tai, kas privatu ir tai, kas asmeniška. Gali būti sunku nubrėžti ribą tarp privatumo ir asmeniškumo ir nėra paruošto atsakymo apie šiuos skirtumus. Pagrindinė taisyklė yra stengtis nekalbėti apie dalykus, kurie pačiam atrodo delikatūs. Tai tikriausiai yra kiekvieno žmogaus privati sritis. Per daug privačių dalykų gali pakeisti tarpusavio santykių pobūdį. Gali atsitikti taip, kad vieną dieną nuteistasis taps tavo padėjėju ir patarėju. Kalbėtis reikia apie asmeninius dalykus, o ne apie privačius.
Nuteistam asmeniui reikia aiškiai pasakyti, koks nuteistojo ir darbuotojo bendravimo tikslas, kokios abiejų pusių teisės ir pareigos. Kai nuo pat pradžių viskas paaiškinama, visada yra galimybė priminti taisykles, jei tai būtina.
Bendradarbiavimo principu nusakoma, kad pataisos sistemos darbuotojo ir nuteistojo santykiai turi būti demokratiški, grindžiami abipusės pagarbos ir reiklumo vienove. Kaip jau minėjome jei pataisos įstaigos darbuotojas negerbia nuteistųjų, jie nepriima perteikiamos patirties ir bando ieškoti savo elgesio principų.
Labai svarbu, kad patys nuteistieji norėtų pasikeisti, kitaip sakant, užsiimtų saviugda. Saviugdos problematiką nagrinėjo V.Spurga. Autorius pateikia savo saviugdos apibrėžimą – “saviugdą reikėtų apibūdinti, kaip sąmoningas, kryptingas ir sistemingas asmens pastangas, kurių tikslas slopinti bei šalinti savo trūkumus ir analogiškai tobulinti jau turimas teigiamas savybes bei ugdyti naujas.”[40, p. 5]
Pataisos įstaigos darbuotojai turi būti išsilavinę, demokratiški, tačiau bendraudami su nuteistaisiais jie privalo turėti tvirtą dorovės pagrindą ir žinoma daug bendravimo įgūdžių, kuriuos aptarėme šiame skyriuje.
Išgyvenimų ranginėje skalėje (p. 46, 2 lentelė) matome, kad nuteistieji daugiau išgyvena dėl bendravimo su jais stokos, jų supratimo, jų problemų sprendimo, požiūrio į juos (11, 8,7 vietos), nei dėl buitinių sąlygų (17 vieta). Taigi galime manyti, kad gerų buitinių sąlygų kūrimas nėra svarbiausias gerų darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykių kalvis, nors irgi svarbus.
Ugdytojas pataisos procese atlieka labai svarbų vaidmenį. Nuo jo kompetencijos, asmeninių savybių, elgesio manierų, darbo principų ir kt. priklauso pataisai skirtų kontaktų tvirtumas. Išsiaiškinome nemažai būdų, kaip ugdytojas gali tvirtinti konstruktyvųjį santykį, kokią galią nuteistųjų pataisai turi pasakytas žodis ar frazė, pagyrimai, įgyjamas pasitikėjimas, pagarba ir kt.2.2. Kauno NTI – PN taikomos nuteistųjų nepilnamečių pataisos programos
Viena pagrindinių pataisos darbo su nepilnamečiais krypčių Lietuvoje – pagalbos jiems teikimas sprendžiant jų asmenines problemas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 XXV skyriaus skirsniuose nurodyta, kad “162. Pataisos įstaigos administracija turi panaudoti visas tinkamas pataisos, auklėjimo, dorovines, dvasines ir kitas priemones bei pagalbos formas ir taikyti jas, atsižvelgdama į kiekvieno nuteistojo pataisos poreikius; 164 Atsižvelgiant į nuteistųjų poreikius, bausmės atlikimo metu turi būti imamasi reikiamų palaipsninio nuteistųjų grąžinimo į gyvenimą visuomenėje priemonių; 168. Pataisos įstaigose vykdomos ir kitos Kalėjimų departamento suderintos su pataisos įstaiga ir patvirtintos nuteistųjų socialinės reabilitacijos programos, pataisos įstaigos direktoriaus suderintos su Kalėjimų departamentu ir patvirtintos nuteistųjų socialinės reabilitacijos programos ir pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintos nuteistųjų socialinės reabilitacijos programos.[8]
Tiek auklėjamojo darbo, tiek psichologinės tarnybų darbuotojai atlieka individualų ir grupinį korekcinį darbą su nuteistaisiais, atsižvelgdami į kiekvieno asmenines savybes, intelektą, vertybines orientacijas, socialinę aplinką, kurioje jie buvo iki patekimo į laisvės atėmimo įstaigą, padarytą nusikalstamą veiką, išsilavinimą ir kitas ypatybes.
Socialinės reabilitacijos skyriaus darbuotojas – tai žmogus į kurį pirmiausia kreipiasi nuteistieji, išgyvenantys dėl įvairių problemų, iš kurio laukia paramos, konsultacijos, supratimo ir pritarimo.
Humanizuojant laisvės atėmimo įstaigų darbo kryptis, Kauno NTI-PN laikosi tokios strategijos, kad kiekvieno įstaigos tarnybos darbuotojai turi būti įsijungę į nuteistųjų pataisos procesą. Todėl įstaigoje skatinamas tamprus bendradarbiavimas tarp tarnybų, darbuotojų ir nuteistųjų.
Kauno nepilnamečių pataisos namuose, daug dėmesio skiriama įvairių užimtumo ir pataisos programų diegimui ir vystymui. Toliau jas apžvelgsime:
Kauno NTI-PN vykdoma naujai į įstaiga atvykusiųjų nuteistųjų adaptacijos programa, kurios priemonės ir metodai turėtų padėti naujai atvykusiems nuteistiesiems prisitaikyti prie laisvės netekimo. Ji skirta įjungti į adaptacijos procesą visus įstaigoje su kalinamaisiais ir nuteistaisiais dirbančius specialistus, bei analizuoti problematiškos adaptacijos priežastis ir pagal galimybes stengtis jas pašalinti.
Šios programos esmė – visapusė pagalba nuteistajam (adaptacijos prasme). Į ją įeina psichologinės, teisinės, bei materialinės pagalbos teikimas, priklausomai nuo nuteistojo asmenybės, savijautos, bausmės trukmės, ir pan.
Socialinių įgūdžių mokymo programa ,,Mąstyk pats”. Programa skirta Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų kalinamųjų ir nuteistųjų socialinių ( kognityvinių) įgūdžių formavimui, vertybių sistemos sukūrimui, pykčio ir agresijos valdymui. Taip pat ši programa skatina savarankiškai mąstyti, priimti sprendimus nenaudojant agresijos ir smurto, ji moko dalyvauti diskusijose, išsakyti savo nuomonę, argumentuoti. Dalyvaudami programoje ,,Mąstyk pats”, paaugliai gali patys pamatyti savo ir kitų klaidas ir pabandyti pakeisti, pakoreguoti neteisingus sprendimus, savo elgesio stereotipus.
Programa vykdoma grupinių užsiėmimų formomis. Užsiėmimai vedami pagal Švedijos pataisos sistemos darbuotojų mokytojų Jens Magnusson ir Peter Zetterqvist pristatytą kognityvinių įgūdžių mokymo metodiką. Užsiėmimų grupės sudaromos savanoriškais pagrindais. Kiekvienoje grupelėje dalyvauja 5-8 nuteistieji nepilnamečiai. Dalyvauti programoje rekomenduojama kalinamiesiems bei nuteistiesiems, kurie pasižymi bendravimo su aplinkiniais sunkumais, neigiama vertybių sistema, prastais socialiniais įgūdžiais bei yra motyvuoti pakeisti savo elgesį.
Programą veda Kauno NTI-PN darbuotojai, kurie yra išklausę kolegų švedų parengtą mokomąjį kursą. Vesdami užsiėmimus vadovai naudojasi programos ,,Mąstyk pats” metodine medži.aga, parengta Malmės regiono kalėjimų personalo mokytojų. Grupę veda ne mažiau kaip du vadovai.
Užsiėmimų metu naudojami pokalbio, pratybų, ,,minčių lietaus”, klausimų-atsakymų, ,,rolių žaidimų”, pasakojimo metodai. Šių užsiėmimų metu sudaromos sąlygos grupės nariams patiems pamatyti savo bei kitų žmonių bendravimo klaidas, jas analizuoti ir koreguoti. Nuteistieji nepilnamečiai aktyviai dalyvaudami kiekviename užsiėmime: aptarinėja įvairias situacijas, sprendžia užduotis, vertina kino filmų herojų poelgius, jų vertybes, mokosi socialinių įgūdžių.
Programos vykdymo rezultatai aptariami Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų administracijos posėdyje. Išvados daromos atsižvelgiant į projekto dalyvių elgesį, anoniminių anketų atsakymus įstaigos darbuotojų pasisakymus.
Meno terapijos programa. Programos tikslai: Meno išraiškos priemonėmis ugdyti nuteistųjų socialinį aktyvumą, mokytis analizuoti save, kreipti nuteistųjų savęs ir aplinkos suvokimą pozityvia linkme. Programos uždaviniai: užsiėmimų metu ugdyti nuteistųjų socialinį aktyvumą, išmokyti analizuoti save, ugdyti savęs ir aplinkos pozityvų suvokimą, nuolat analizuoti ir vertinti užsiėmimų procesą. Programa vykdoma grupinių užsiėmimų formomis. Meno terapijos grupės sudaromos savanoriškais pagrindais. Vienoje grupėje dalyvauja 5-7 nuteistieji. Užsiėmimus veda du auklėjamojo darbo skyriaus specialistai. Užsiėmimai su viena grupe vyksta vieną kartą per savaitę po 1,5 valandos (piešimo procesui skiriama – 30 min., maždaug 1 val. – aptarimui). Vienai grupei skiriama 10 užsiėmimų.
Programos vykdymo rezultatai aptariami Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų administracijos posėdyje. Išvados daromos atsižvelgiant į programos dalyvių bei įstaigos darbuotojų anoniminių anketų atsakymų rezultatus. Iš sukauptų programos dalyvių darbų susegti darbų albumai, Kauno pataisos namuose iškabintos kelios darbų parodos, kurios pagyvina aplinką, maloniai nuteikia aplinkinius.
Narkomanijos prevencijos programa: Visi Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namų auklėtiniai patenka į rizikos grupę narkotinių medžiagų vartojimo atžvilgiu. Šios programos tikslas yra įvertinti narkomanijos paplitimą kalinamųjų ir nuteistųjų tarpe bei parinkti poveikio priemones visoms su šia rizikos grupe dirbančioms tarnyboms. Norint įvertinti narkomanijos paplitimą buvo parengtos anoniminės anketos, kurioje buvo renkama tokia informacija: Ar vartoto narkotines medžiagas įkalinimo vietose, kokios informacijos norėtų gauti daugiau apie narkotines bei psichotropines medžiagas, į kokias tarnybas norėtų kreiptis, jei turėtų problemų dėl narkotikų; Kokią informaciją kalinamasis ar nuteistasis turi apie narkotines medžiagas, ką galvoja apie problemas, su kuriomis susiduria vartojantys narkotikus; Ar yra laisvėje vartojo narkotikų, kokių rūšių, ar bandęs gauti pagalbą; Kokia respondento demografinė bei socialinė padėtis
Išanalizavus visi skyriai pateikė pasiūlymus kaip užkirsti kelią narkotinių bei psichotropinių medžiagų vartojimui, padėti priklausomybę turintiems nepilnamečiams.
Smurto prevencijos programa. Nustatėme, kad Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų darbuotojai susiduria su smurtą patyrusiais paaugliais. Ši programa skirta apibendrinti informaciją apie smurtą patyrusius paauglius, esančius izoliatoriuje ir kolonijoje, supažindinti su surinkta informacija visus auklėjamojo darbo skyriaus darbuotojus. Programa skirta numatyti darbo kryptis su patyrusiais smurtą paaugliais, paruošti priemonių planą, kaip gali būti sumažintas paauglių agresyvus elgesys izoliatoriuje ir pataisos namuose. Programos tikslai : 1. Atlikti preliminarią sociologinę apklausą anketos metodu; 2. Numatyti priemones mažinti agresyvų elgesį kalinamųjų ir nuteistųjų tarpe; 3. Numatyti auklėjamojo darbo skyriaus darbo priemonių planą mažinant smurtą.
Socialinio rėmimo programa. Ši programa orientuota į socialinės pagalbos Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos. namų kalinamiesiems ir nuteistiesiems suteikimą.
Didžiausią dalį socialinio darbo įkalinimo arba bausmės atlikimo vietose atlieka Socialinio darbo skyriaus darbuotojai, dalį socialinio darbo atlieka vidurinės bei profesinės mokyklos mokytojai.
Socialinis darbas apima šias pagrindines sritis: pagalba kalinamajam ir nuteistajam adaptacijos laikotarpiu; pagalba sprendžiant iškilusias materialines problemas: aprūpinimą apranga, avalyne, būtiniausiais higienos reikmenimis; pagalbos teikimą (moralinės ir teisinės) esant krizinei situacijai (pvz.: mirus artimam žmogui, šeimos nariui); laisvalaikio organizavimą; mokymąsi, profesijos įgijimą. Programos tikslai: Išsiaiškinti nepilnamečio socialinę kilmę ( šeimos sudėtį, jos ekonominį statusą); išsiaiškinti, į kokias įstaigas nepilnametis yra kreipęsis dėl socialinės pagalbos, ar yra patekęs į tose įstaigose sudarinėjamas įskaitas; išsiaiškinti, kokią materialinę pagalbą nepilnametis yra gavęs Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose; išsiaiškinti, kokio pobūdžio socialinė pagalba aktuali nepilnamečiui esant įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigoje.
Paruošimo paleidimui programa. Programos tikslai: padėti nusikaltusiajam paaugliui integruotis į prasmingą visuomenės gyvenimą; tobulinti paruošimo išėjimui į laisvę įstaigos darbo sistemą; plačiau informuoti nepilnamečius apie teikiamą socialinę pagalbą įsidarbinimo, būsto ar materialinio aprūpinimo klausimus svarstančias įstaigas; teikti psichologinę pagalbą, sprendžiant profesinio tinkamumo klausimus.
Programa skirta numatyti gaires, kaip galima padėti ir kokiomis kryptimis dirbti su nepilnamečiais, kad jie būtų pasiruošę reintegruotis į pilnavertį visuomenės gyvenimą. Svarbu yra tai, kad grįžęs iš įkalinimo įstaigos į socialinę aplinką, nepilnametis turi pats savarankiškai arba suaugusiųjų padedamas mokytis gyventi nenusikalstant. Tai bene pagrindinis pataisos proceso siekis.
Kaip matome programomis siekiama pakeisti nuteistojo elgesį, įsitikinimus, požiūrius taip, kad nauji asmens pokyčiai neliktu trumpalaikiai ir jie turėtu tęstinumą nepilnamečiui patekus į visuomenę. Didžioji dalis nepilnamečių iš pataisos įstaigos patenka į tą pačia socialinę aplinką, iš kurios buvo laikinai ,,izoliuoti’’, o jų išmoktų socialinių įgūdžių tobulinimas lieka jų pačių asmeniniu reikalu, todėl Lietuvoje reikalinga ugdomojo-edukologinio pobūdžio sistema, kurioje būtų tęsiamas įkalinimo įstaigoje pradėtas darbas. Tai galėtų būti užimtumą organizuojančios tarnybos, pataisos inspekcijos, kuriose siūlomos įvairios programos skatinančios tobulėti nepilnamečio savarankiškumą, socialinius įgūdžius, savęs vertinimą ir pan. Todėl labai svarbu, kad būtų vykdoma kompleksinė visos nepilnamečių kriminalinės justicijos reforma, atsižvelgiant į visas vaikų problemas.

2.3. Užsienio šalių patirtis pataisos procese

20 amžiaus pradžioje užsienio valstybėse buvo populiarus asmenybės korekcijos modelis. Baudžiamosios bausmės buvo siejamos su psichologinio ir pedagoginio poveikio priemonėmis ir tai atvėrė duris įvairių psichologinių ir pedagoginių programų taikymui bei atsiradimui.. Ypatingai stiprus šio modelio poveikis buvo nepilnamečių kriminalinėje justicijoje. Visuomenėje plačiai paplitęs įsitikinimas, kad, pirmiausia, jauni žmonės turi būti auklėjami, nes dar nepasiekė brandos. Tikima, kad juos daug labiau galima pakeisti, negu suaugusį žmogų, kurio asmenybė jau susiformavo. Yra daug šalių, kuriuose veikia specialūs jaunimo įstatymai (pvz. Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Švedijoje). Pažymime, kad korekcinis modelis nemažai prisidėjo prie nuteistųjų laikymo sąlygų pagerinimo bei psichologinio kontakto tarp nuteistųjų ir laisvės atėmimo vietų darbuotojų pagerinimo.
Vakarų valstybių baudžiamojoje teisėje egzistuoja specifinė amžiaus kategorija nuo 18-20 metų amžiaus. Tai jaunuoliai- savotiška tarpinė grandis tarp nepilnamečių ir suaugusiųjų. Teisine prasme, jie yra pilnamečiai, bet kriminologų nuomone, tai pavojingiausias amž.ius, reikalaujantis ypatingos globos. Padaryta išvada, kad baudžiant nusikaltusius jaunuolius, reikia vadovautis principu auklėjimas vietoj bausmės ir mažiau taikyti suaugusiems numatytas bausmes ypač laisvės atėmimą. Anot, K. Sessar “ galutinai buvo nustatyta, kad švelnesnės bausmės labai dažnai sąlygoja nepilnamečių recidyvizmo mažėjimą”[34, p.13].
Šiuo metu daugelyje Amerikos ir Vakarų Europos valstybių taikoma kaltininko ir nukentėjusiojo mediacija ( sutaikymas ), kuri laikoma racionaliausiu reagavimo būdu į vaikų ir jaunimo nusikalstamumą. Kiekvienas nusikaltimas padaro nukentėjusiajam kažkokią žalą. Ta žala gali būti materialinė- tam tikro turto sunaikinimas ar gadinimas, fizinė (didesnis ar mažesnis kūno sužalojimas ), moralinė (nukentėjęs jaučiasi pažemintas ), psichinė (jam teko patirti skausmą ) ir t.t. Taip pat atsiranda konfliktas tarp nusikaltėlio ir nukentėjusio. Be to, padaroma tam tikra žala ir aplinkiniams. Tokiu atveju įstatymai kelia sau tikslą, prieš ir (ar) vietoje nusikaltėlio baudimo, duoti jam galimybę pačiam atstatyti pažeistą santykį.
Užsienio šalyse labai populiari yra meditacija. Mediacijos tikslas yra nusikaltimo aukos pretenzijų patenkinimas ir susitarimas šiuo klausimu, tai yra šalys turi suderinti konflikto išsprendimo formą ir kaltininkas turi prisiimti tam tikrą įpareigojimą bei jį įvykdyti numatytu laiku. Mediacijos metu gali, bet neturi būt pasiektas kaltininko ir aukos sutaikymas.
Vokietijoje sutaikymo institutas interpretuojamas kiek kitaip. ”Kaltininko ir nukentėjusio sutaikinimas čia suvokiamas, kaip pastangos, kuriomis siekiama sureguliuoti problemas, kaltinimus ir konfliktus, iškilusius tarp kaltininko ir nukentėjusiojo dėl kaltininko padarytos nusikalstamos veikos”[40, p. 39].
Kanados pataisos tarnybos patirtis
Kanada, kaip ir daugelis kitų Vakarų Europos šalių sugriovė mitą, kad nuteistųjų asmenų negalima nei perauklėti, nei pataisyti. Čia moksliniuose centruose, universitetuose ir kitose institucijose, atsižvelgiant į nuteistųjų poreikius (išgyvenimus), kuriamos įvairios pataisos programos. Vykdant intensyvų įvairių programų įgyvendinimą laisvės atėmimo įstaigos tampa kažkuo panašios į švietimo, gydymo, socialinės globos bei reabilitacijos įstaigas.
Pataisos planavimas
Autorius, remdamasis Kanados pataisos tarnybos patirtimi pastebi, gana svarbius ir svarbiausia patikrintus pataisos planavimo principus, kurių laikomasi sudarant pataisos planus, siekiant keisti nuteistųjų elgseną, taip, kad nuteistųjų poreikiai atitiktų pataisos programas.
Visi nuteistieji, turi būti įvertinami, nustatomas jų rizikos laipsnis bei jų išgyvenimus (poreikius), atitiksiantis programų taikymas. Šis patikrinimas remiasi įvairių šaltinių duomenimis, tarp jų bendruomenių, pareigūnų, teismo, policijos pranešimų, nukentėjusiųjų, psichologų bei žinių apie išsilavinimą, profesiją ir narkotikų vartojimą.
Pareigūnai, sudarydami kiekvienam nuteistajam elgesio taisyklių planą, turi panaudoti kalinio įvertinimo duomenis. Jie yra pagrindas kurti pirminį nuteistojo pataisos planą, o po to konsultuojantis su programos vykdytojais bei nuteistuoju, yra sudaromas pataisos planas, atspindintis tuos veiksnius, kurie, kaip buvo pastebėta, ir turėjo įtakos nuteistojo kriminaliniam elgesiui. Taikant programą, svarbiausia yra veiksmų logiškumas, nuoseklumas, veiksmingumas bei nuteistojo padaryto nusikaltimo įvertinimas.
Nuteistojo pataisos planas turi būti nuolat keičiamas. Pagrindinis veiksnys, kuriuo remiantis turėtų būti vykdomi sprendimai – nuteistojo pažanga įgyvendinant programą.
Kalėjimo institucijos turėtų užtikrinti, kad programos skatintų pareigūnus dirbti. Darbo patikrinimas turi užtikrinti, kaip programos vykdytojas supranta asmeniškai kiekvienam nuteistajam numatytus tikslus. Į juos reikia atsižvelgti sprendžiant apie nuteistojo pažangą. Planuojant pataisų programą, pagrindiniai skatinamieji veiksniai yra programų bei darbo pobūdžio parinkimas visuomenėje.
Programų planavimas užtikrina, kad ir kalėj.imo institucijos, ir pataisos inspekcijų pareigūnai veiksmingai vykdytų programų taikymo reikalavimus nuteistiesiems. Pagrindinės šio proceso dalys yra šios: poreikių nustatymas (išgyvenimai), projektas ir jo įgyvendinimas bei programos vykdymo įvertinimas. Šis procesas pateikia metodą, kaip sistemingai nustatyti nuteistojo poreikius, įvertinti programų veiksmingumą bei nustatyti tvarką, kaip reorganizuoti turimas galimybes atsižvelgiant į kalinių poreikius. Programos turi būti koreguojamos, kad patenkintų besikeičiančius nuteistųjų poreikius.
Pagrindinis programų taikymo tikslas yra ne tik užtikrinti, kad jos atitiktų nuteistųjų poreikius ir keistų jų elgseną, bei ir tai, kad būtų užmegztas įkalinimo institucijų ir visuomenės ryšys. Visuomenei siūlomos programos turi stiprinti kalėjimo programos padarytą pažangą, turi būti kuriamos tokios programos, kurios atitiktų skirtingus išėjusių į laisvę nuteistųjų poreikius.
Nuteistųjų pataisos programų taikymas
Nuteistųjų pataisos programų taikymas yra tiesiogiai susijęs su nuteistųjų poreikiais (išgyvenimais), o labiausiai su tais, į kuriuos atsižvelgus teigiamai keičiasi kalinio visuomeninis elgesys. Programomis siekiama pakeisti nuteistojo elgesį, įsitikinimus ir požiūrius taip, kad nauji asmens pokyčiai neliktų trumpalaikiai. Visos programos turi padėti asmeniui.
Visos vykdomos programos yra reguliariai tiriamos, kad būtų galima spręsti, ar jos atitinka nurodytas nuostatas, tikslus ir pagrindinius reikalavimus.
Privalu nustatyti tikruosius nuteistųjų poreikius ir parinkti tinkamas programas šiems poreikiams įgyvendinti. Atsisakoma prielaidos, kad egzistuojančios programos visais atvejais patenkins nuteistųjų norus. Į kiekvieno nuteistojo poreikius turi būti atsižvelgta laiku neatmetant jo paleidimo į laisvę galimybės, tinkamai parenkant programą.
Kai kuriems nuteistiesiems didžioji programų taikymo dalis yra tik vadovavimas ar kontrolė (tokiems nuteistiesiems, kurie turi ryškų kriminalinį mąstymo būdą, yra potencialūs bėgliai ar daug kartų teisti už smurtą).
Autorius mano, kad iš pradžių turėtų būti nustatoma, kaip- kalėjime ar visuomenėje geriausiai gali būti tenkinami nuteistojo poreikiai. Pataisos institucijos turi siekti vadovauti nuteistajam visuomenėje tik tuomet, kai yra nustatyta, jog nuteistąjį supanti aplinka patenkins jo poreikius, ir yra prisiimama atsakomybė, kad nuteistasis nesugrįžtų į įkalinimo įstaigą.
Vakarų šalyse pataisos programų taikymo strategija orientuojasi į siekį pakeisti elgseną. Kuriamos specifiškesnės, esminės programų taikymo strategijos, orientuotos prieš narkotikų vartojimą, smurtą šeimoje, taip pat kurios gali būti taikomos asmenims, turinčių problemų dėl psichinės sveikatos (neišskiriant ir lytinių iškrypimų). Mažesniam skaičiui nuteistųjų, nuolat vartojančių narkotikus bei sergančių psichinėmis ligomis, gali prireikti specialaus klinikinio gydymo.
Kad būtų veiksmingesnė įtaka, nukreipta į svarbiausias sritis, svarbu, jog visos programos, su jomis susijusi veikla bei įdarbinimas būtų glaudžiai integruotos, o nuteistajam būtų sudarytos palankios sąlygos. Įgytus įgūdžius ir elgseną reikia stiprinti.
Pataisos programose nuteistųjų užsiėmimai dažniausiai vyksta grupėse, tai suteikia jiems galimybių mokytis ir įgyti praktinių įgūdžių, kurių prireiks ateityje gyvenant savarankiškai. Nuteistiesiems turėtų būti formuojami tokie įgūdžiai: problemų sprendimas, kritinis mąstymas, punktualumas, normalūs santykiai su kitais, pagarba kitų žmonių nuomonei ir jausmams bei mokėjimas elgtis su valdžios atstovais.
Nuteistųjų laisvės atėmimu specialių pataisos programų taikymas turi tapti vienu pagrindinių pataisos įstaigose atliekamos socialinės reabilitacijos principų. Programų taikymas tiesiogiai susijęs su objektyviais nuteistųjų poreikiais, t.y. su tais poreikiais, kurių patenkinimas įgalintų asmenį po laisvės atėmimo bausmės atlikimo tapti pilnaverčiu visuomenės nariu, sugebančiu ir norinčiu savarankiškai bei teisėtais būdais siekti gyvenime užsibrė.žtų tikslų ir spręsti iškylančias problemas.
Taikomos programos
Gyvenimiškų įgūdžių programa susideda iš šešių dalių , kiekviena jų atitinka tam tikrus nuteistųjų poreikius. Tai pažinimo įgūdžių lavinimas, pykčio ir jausmų kontroliavimas, mokymasis laisvalaikiu, įsitraukimas į bendruomenę. Jos yra atviros viso nuteistojo kalėjimo metu.ir sukurtos padėti nuteistajam integruotis į visuomenę. Programos yra įgyvendinamos tinkamiausiu nuteistojo bausmės atlikimo metu. Vykdomos šios įgūdžių programos:
,,1) pažinimo galių vystymas; 2) pykčio ir jausmų tvardymas; 3) integracija į visuomenę;

4) tėvystės įgūdžių ugdymas; 5) gyvenimas be smurto; 6) laisvalaikio praleidimas.”[36, p. 5]
Siūloma daug programų nuteistiesiems už lytinius nusikaltimus. Yra “intensyvios (metų trukmės programa psichiatrijos centre), vidutinio intensyvumo (penkių mėnesių programa įkalinimo įstaigoje, dalyvaujant psichologui), ir mažo intensyvumo programos”[36, p. 7]. Pastarosios dažniausiai yra “nusikaltimo recidyvo prevencijos” programos, vykdomos minimalaus režimo įstaigose ir ruošiančios nuteistuosius gyventi laisvėje. Strategija, kuria vadovaujamasi gydant šiuos asmenis yra programų taikymas pačiose įkalinimo įstaigose ir lygtinai paleidus į laisvę.
Kanados pataisos tarnyba įvertina ir identifikuoja tas sritis, kurios potencialiai turi aukštą rizikos laipsnį. Nuteistiesiems, kuriems reikalinga hospitalizacija ar ilgesnė priežiūra, pervedami į regionines psichinės sveikatos įstaigas. Daug nuteistųjų kenčia nuo psichikos sutrikimų, šizofrenijos bei sunkios depresijos. Jiems padėti Kanados pataisos tarnyba įkūrė penkis psichiatrijos centrus, kuriuose nuteistiesiems kliniškai diagnozuojama liga ir skiriamas gydymas.
“Danijos Niučiobingo psichiatrijos ligoninėje, specialiame uždarame skyriuje, yra gydomi nusikaltimus padarę sunkiomis psichikos ligomis sergantys ligoniai, taip pat tie, kuriems tokia liga buvo diagnozuota jau kalint. “Šizofrenija sergantys pacientai yra gydomi vaistais bei įvairiomis procedūromis, skatinami kuo daugiau bendrauti grupėse. Jiems siūloma žaisti šachmatais arba kortomis, mokytis kalbų arba skaičiuoti, meškerioti, važinėti dviračiu.”[ 54, p. 5]
Švedijoje plačiai taikomos kognityvinių įgūdžių programos. Šios programos atsirado apie 1980 metus Kanadoje. Jų pradininkai yra psichologas D. Popurino ir kriminologė E. Fabijano. Pagrindinis šių programų uždavinys- pakeisti nuteistojo elgesį. Tačiau nuteistajam nesakoma, ką reikia daryti. Jis pasirenka pats. Šiuo atveju skatinama nuteistąjį mąstyti. Parodoma, kad norint pasiekti tikslą, nebūtina daryti nusikaltimus. Kad yra daug kitų teisėtų būdų.
Kognityvinių – mąstymo, atminties, suvokimo – įgūdžių programa remiasi dešimties teoretikų (A. Golštein, R Rous ir kt.) bei praktikų iš Kanados bei JAV patirtimi. Kauno NTI-PN darbuotojai buvo apmokyti dirbti pagal adaptuotą kognityvinių įgūdžių programos “Mąstyk pats” modelį. Kognityvinių įgūdžių programa padeda suvokti savo mintis ir jausmus, pastebėti bendravimo klaidas, bandyti jas koreguoti, keisti neteisingus sprendimus, kontroliuoti ir valdyti pyktį. Ši programa padeda formuoti nuteistųjų požiūrį į materialines bei moralines vertybes, skatina jaunuolių kūrybingumą. Programos esmė – mąstyti prieš priimant sprendimus, koordinuoti savo veiksmus, suvokiant jų prasmę. Stebėdami šios programos įdiegimą ir vystymą Kauno NTI-PN, teigiame, jog tai viena pagrindinių nepilnamečių nuteistųjų pataisos programų, kuri tapo nuteistųjų mėgiama ir vertinama. Apie ją kalbėsime kitame poskyryje.
Kontaktinių asmenų veiklą, kurią taip pat pristato Švedijos pataisos sistemos atstovai, trumpai galima apibūdinti taip – kiekvienam kalėjimo darbuotojui suteikiama asmeninė užduotis, susieta su vienu arba keliais nuteistaisiais, būti jų pagalbininku ir tarpininku įstaigoje. Nuteistasis gali ir turi kreiptis į kontaktinį asmenį visais klausimais, iškylančiais laisvės atėmimo metu. Kontaktinio asmens užduotis nėra siųsti užklausimą aukštyn hierarchine sistema, .o pačiam atlikus reikiamą tyrimą, priimti sprendimą ir spręsti iškilusią problemą. Kontaktiniai asmeniui taip pat suteikiama ypatinga atsakomybė nukreipti nuteistąjį veiklos kryptimi, kad asmuo laiką kalėjime praleistų ne destruktyviai, o kaip galima turiningiau. Tas pats kontaktinis asmuo atsako už jam priskirtų nuteistųjų elgesio korekciją.
Pagrindinis programų taikymo tikslas yra ne tik užtikrinti, kad jos atitiktų nuteistųjų poreikius (išgyvenimus) ir keistų jų elgseną, bei ir tai, kad būtų užmegztas ryšys tarp įkalinimo institucijų ir visuomenės. Ieškoma būdų kaip įkalinimo įstaigoje ir visuomenėje geriausiai gali būti tenkinami asmens poreikiai. Programų taikymo strategija orientuojasi į siekį pakeisti elgseną. Kuriamos specifiškesnės, programų taikymo strategijos, orientuotos prieš narkotikų vartojimą, smurtą šeimoje, taip pat tokios, kurios gali būti taikomos asmenims, turintiems problemų dėl psichinės sveikatos ar pan. Daugumoje pataisos programų nuteistųjų užsiėmimai vyksta grupėse, tai suteikia jiems galimybių mokytis ir įgyti praktinių įgūdžių., kurių prireiks ateityje gyvenant savarankiškai. Formuojami tokie įgūdžiai: problemų sprendimas, kritinis mąstymas, punktualumas, normalūs santykiai su kitais, pagarba kitų žmonių nuomonei ir jausmams bei mokėjimas elgtis su valdžios atstovais ir t.t.
Pasaulyje žinoma nemažai efektyvių nuteistųjų pataisos metodų bei formų. Tai, kad jie efektyvūs kitur, dar nereiškia, kad jie vienareikšmiškai perspektyvūs ir mūsų visuomenėje. Svarbu atlikti išsamius tyrimus, išsiaiškinti, kokias teisines ar strategines problemas reikia spręsti, kad pasiektume optimaliausių pataisos proceso rodiklių. Tačiau atkreipiame dėmesį ir į tai, kad nereikia nuvertinti savo šalies turimos patirties. Tai kas sukurta Lietuvoje reikia koreguoti ir tobulinti, o ne kurti iš naujo.3. Nuteistųjų nepilnamečių pataisos proceso teisinis reglamentavimas
Kadangi individualus ir grupinis darbas yra viena pagrindinių socialinės reabilitacijos formų, mes norėtume aptarti pagrindinius dokumentus reglamentuojančius nuteistųjų resocializaciją.
Resocializacija – Individo, pažeidusio visuomenėje priimtas elgesio normas, taisykles ir stereotipus, perauklėjimą ir adaptavimą gyvenimui visuomenėje. Resocializacijos proceso metu nuteistasis mokomas ir skatinamas keisti savo gyvenimo būdą, vertybes ir normas bei įsisavinti visuomenėje priimtąsias ir taip integruotis į visuomenę.
Ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės teisės sutartys tampa sudedamąja Lietuvos teisinės sistemos dalimi ir jos taikomos kaip Lietuvos Respublikos įstatymai.
Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija, kuri užtikrina žmogaus teisių apsaugą. Deklaracijos 22 straipsnyje yra išdėstyti bendri principai teikiant socialinę pagalbą:
“Kiekvienas , kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad būtų įgyvendintos jo orumui ir laisvai asmenybės plėtotei ekonominėms, socialinės ir kultūrinės teisės nacionalinėmis pastangomis ir tarptautiniu bendradarbiavimu bei pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius”[11, p. 14]
Pirmos specialios tarptautinės normos, taikytinos nepilnamečiams, pažeidusiems įstatymus, randamos Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, priimtame 1966 metais. Šis tarptautinis dokumentas baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės srityje nepilnamečiams garantuoja tokias teises:
– suimti kaltinamieji nepilnamečiai atskiriami nuo suaugusiųjų, ir jų bylos sprendžiamos per kuo trumpiausią laiką ( 10 str.2 p.);
– nepilnamečiams teisės pažeidėjams laisvės atėmimo vietose nustatomas režimas, atitinkąs jų amžių ir teisinį statusą ( 10 str. 3 p.);
– procedūra, taikoma asmenims, nepasiekusiems pilnametystės, pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti vykdoma, atsižvelgiant į jų amžių ir perauklėjimo tikslus ( 14 str.4p.).[11, p.22-23]
Kol Žmogaus teisių komisija prie Jungtinių Tautų Organizacijos rengė Vaiko teisių konvenciją , septintasis ir aštuntasis JT Nusikaltimų prevencijos elgesio su nusikaltėliais kongresas sudarė tris direktyvų kompleksus, susijusius su trimis pagrindiniais nepilnamečių nusikalstamumo aspektais:
JT standartinės minimalios nepilnamečių atžvilgiu vykdomo teisingumo taisyklės (Pekino taisyklės, priimtos 1985 metų lapkričio 29 dieną). Pekino taisyklių pagrindinė paskirtis – nustatyti justicijos įgyvendinimo standartų kompleksą nepilnamečiams teisės pažeidėjams visuose baudžiamojo proceso, bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių taikymo stadijose. Taisyklėse išvardytos svarbiausios poveikio priemonės ir bausmės, kurios sėkmingai buvo taikomos įvairiose teisės sistemose. Bausmės ir poveikio priemonės Pekino taisyklėse laikomos perspektyvinėmis ir dėl to gali būti taikomos bei toliau vystomos.
JT nepilnamečių, kuriems atimta laisvė, gynimo taisyklės (Havanos normos, priimtos 1990 metų gruodžio 14 dieną). Havanos taisyklių tikslas – nustatyti minimalius Jungtinių Tautų Organizacijoje priimtus standartus nesvarbu kokia forma netekusių laisvės nepilnamečių apsaugai, kurie atitiktų pagrindines žmogaus teises ir laisves siekiant priešintis visų rūšių įkalinimo nepalankiomis pasekmėms bei kurie padėtų įtraukti nepilnamečius į visuomenės gyvenimą. Taisyklės nustato humaniškus tarptautinius standartus kurie apima pataisos įstaigų nepilnamečiams taikomus valdymo aspektus bei praktiškai visus laisvės atėmimo bausmės vykdymo nepilnamečiams ir jų globos po paleidimo aspektus. Havanos taisyklių „C. Klasifikavimas ir padėties nustatymas“ skirsnio 27 taisyklė nustato: būtinumą nedelsiant kiekvienam nepilnamečiui sudaryti individualų gydymo planą numatant tikslus, priemones, etapus kurie padėtu pasiekti reabilitacijos tikslų.
JT nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos principai (Rijado principai, priimti 1990 metų gruodžio 14 dieną). Šios taisyklės ir principai tarptautiniu mastu nustato minimalias elgesio su nepilnamečiais, konfliktuojančiais su įstatymu, sąlygas. “Jos. turėtų tapti modeliu, programos minimumu valstybėms narėms”, rašoma Pekino taisyklių preambulėje. Generalinė asamblėja valstybėms narėms siūlo su šiomis taisyklėmis, jeigu tai yra reikalinga, suderinti savo nacionalinius įstatymus, šios srities politiką ir praktiką. Tačiau šie trys dokumentai yra privalomi tik moraliniu požiūriu valstybėms JTO narėms. Tuo jie skiriasi nuo konvencijų.
Vaiko teisių konvencija priimta 1989 m. lapkričio 20 d. Generalinės Asamblėjos rezoliucija 44/25 Lietuva ratifikavo konvenciją 1995 m. liepos 3 d. Ši vaikų teisių konvencija pagrinde reglamentuoja ekonominių, socialinių, kultūrinių vaikų teisių įgyvendinimą. JTO ir toliau tęsė savo tarptautinį bendradarbiavimą, kuriant tarptautinius standartus nusikalstamumo prevencijos bei elgesio su teisės pažeidėjais srityje.
Tipinės minimalios elgesio su kaliniais taisyklės, priimtos 1955 metais, konkretizuoja socialinės pagalbos teikimą nuteistiems asmenims.80 taisyklėje yra nurodyta, kad ” nuo pat įkalinimo pradžios reikia galvoti apie tai, kas laukia kalinio po to, kai jis bus paleistas. Todėl jam reikia padėti palaikyti ar užmegzti santykius su asmenimis ar organizacijomis, už įstaigos ribų, kurie gali ginti jo šeimos interesus ir padėti jam įsitraukti į visuomenės gyvenimą, išėjus į laisvę” 81 taisyklė numato konkrečią pagalbą: “vyriausybės ar kitokie organai ir įstaigos, padedančios kaliniams susirasti savo vietą visuomenėje , turi ten kur įmanoma ir būtina rūpintis, kad jie gautų klimatą ir metų laiką drabužius ir pinigus, kurių pakaktų nuvykti į paskyrimo vietą ir pragyventi vos tik išėjus į laisvę’.49 taisyklėje nurodomi reikalavimai pataisos įstaigų personalui:” įstaigose privalo dirbti kvalifikuoti specialistai: psichiatrai, psichologai, socialinės srities darbuotojai ir kt.”
Daugumą šių taisyklių nuostatų atkartoja, jas šie tiek praplėsdamos ir sukonkretindamos jų tūrinį Europos kalėjimų taisyklės. Šių taisyklių skyriaus “Kalinių rengimas išėjimui į laisvę” 87-89 taisyklės nurodo pagrindinius socialinės pagalbos teikimo principus. Tai yra kalinių grįžimo į visuomenę laipsniškumas, administracijos bendradarbiavimas su socialinėmis tarnybomis, padedančiomis paleistiesiems kaliniams naujai įsitvirtinti visuomenėje, konkreti pagalba įsidarbinimo, apgyvendinimo, asmens dokumentų išdavimo srityje. Taip pat 70 taisyklėje nurodoma ” kiek galima greičiau , po priėmimo į įkalinimo įstaigą, reikėtų pradėti kalinių rengimą išėjimui į laisvę”.
Vykdant baudžiamosios sistemos reformą Lietuvoje, priimti ir nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo 3 kodeksai: Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, kurie kitaip sureguliavo nepilnamečių asmenų baudžiamąją atsakomybę, procesines teises ir garantijas, jiems paskirtų baudžiamųjų bausmių atlikimo tvarką, nei seniau galiojusieji kodeksai.
Naujame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra atskiras XI skyrius, reglamentuojantis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, kurių paskirtis:
1. užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą;
2. riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes;
3. padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu;
4. sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. [2, p. 49]]
Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 91 straipsnį turi atsižvelgti į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikaltimo padarymo.
Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytos galimybės nepilnamečiui laisvės atėmimo bausmę pakeisti auklėjamojo poveikio priemonėmis:
1. įspėjimu;
2. turtinės žalos .atlyginimu arba jos pašalinimu;
3. nemokamais auklėjamojo pobūdžio darbais;
4. atidavimu tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti;
5. elgesio apribojimu, kai teismas nustato tam tikrus įpareigojimus arba draudimus nepilnamečiams;
6. atidavimu į specialią auklėjimo įstaigą.
Teismas nepilnamečiui gali paskirti ne daugiau kaip 3 tarpusavyje suderintas auklėjamojo poveikio priemones.[2, p. 52]
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nepilnamečiui, nuteistam už neatsargų nusikaltimą arba nuteistam bauda, areštu ar laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už tyčinį nusikaltimą, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki 3 metų (92 straipsnis).
Kai nepilnametis pirmą kartą padaro neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, gali tokį nepilnametį visai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (LR BK 93 straipsnis):
1) jeigu nepilnametis nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą;
2) jeigu nepilnametis pripažintas ribotai pakaltinamas;
3) jeigu nepilnametis pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.[2, p. 53]
Nurodytaisiais atvejais teismas gali paskirti auklėjamojo poveikio priemones.
Nepilnamečių laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygas ir ypatybes reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, kuris nuo 2003 m. gegužės 1 d. pakeitė iki tol galiojusį Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodeksą. Naujame kodekse numatyta gerinti nuteistųjų gyvenimo sąlygas, kad jos atitiktų Tarptautines tipines minimalias elgesio su kaliniais taisykles ir Europos kalėjimų taisykles. Dar iki priimant naująjį Bausmių vykdymo kodeksą buvo išplėstos nuteistųjų teisės (padidintas pasimatymų skaičius), panaikinta nuteistųjų nuobauda uždrausti pasimatymus, leisti telefoniniai pokalbiai, šukuosenos; leista dėvėti nuosavus drabužius, avalynę, turėti laikrodžius, įsigyti televizorius, steigti nuteistųjų savitarpio pagalbos visuomenines organizacijas, nuteistiesiems sudarytos sąlygos atlikti religines apeigas, tam tikrų kategorijų nuteistiesiems leidžiama trumpai išvykti aplankyti artimuosius sunkios ligos ir mirties atveju, suteikta teisė kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą.
Į Bausmių vykdymo kodeksą įtrauktas naujas skirsnis: “Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija, psichologinė terapija, auklėjamasis darbas”, kuriame atsispindi pagrindiniai socialinės reabilitacijos tikslai: padėti nuteistiesiems tapti įstatymus, žmogiškąsias vertybes ir visuomenės saugumą gerbiančiais žmonėmis; išmokyti nuteistuosius gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis; sudaryti sąlygas nuteistiesiems po bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę; bei pagrindinės socialinės reabilitacijos formos: individualus ir grupinis darbas su nuteistaisiais, kuriuo siekiama skatinti nuteistuosius keisti savo elgesį bei išlaikyti šeimos ir kitus socialinius ryšius, atsižvelgiant į nuteistųjų asmenybę, amžių, lytį, padarytos nusikalstamos veiklos pobūdį, išsilavinimą, elgesį bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes; ilgalaikė visuomeninė nuteistųjų elgesio korekcija; nuteistųjų socialinių, dvasinių ir kultūrinių poreikių tenkinimas; pagalba sprendžiant nuteistųjų problemas; kultūros, sporto ir kiti masiniai renginiai; paskatinimo priemonių ir nuobaudų skyrimas nuteistiesiems bei pataisos įstaigų psichologinės tarnybos veikla, kurios kryptys yra šios: nuteistųjų asmenybės tyrimas bei individualios psichologinės konsultacijos bei socialinės reabilitacijos krypčių nustatymas ir koregavimas; individuali ir grupinė nuteistųjų psichologinė terapija; nuteistųjų ir. pataisos įstaigų administracijos konsultavimas; išvadų dėl nuteistojo perkėlimo į kitą grupę, dėl lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir dėl laisvės atėmimo bausmės pakeitimo švelnesne bausme bei dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos galimybės pateikimas [3, p. 146]].
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad „laisvės apribojimo bausmę vykdo pataisos inspekcijos“. Tačiau šio straipsnio 2 dalis į šio bausmės vykdymo procedūrą įtraukia ir policiją, kuri „neperžengdama Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos kompetencijos, kontroliuoja nuteistajam paskirtų draudimų ir įpareigojimų vykdymą“.[3, p. 110]
Pataisos inspekcijos yra sudėtinė bausmių vykdymo sistemos dalis kuri atlieka bausmes, kurios nesusijusios su laisvės atėmimu. Pataisos inspekcijos, buvo įkurtos 1946 metais (tada jos įvardytos pataisos darbų inspekcijomis) ir priklausė Vidaus reikalų ministerijos teritorinėms milicijos valdyboms bei skyriams. Pataisos darbų inspekcijų pagrindinė funkcija buvo -lygtinai nuteistųjų ir paleistųjų kontrolė, tai yra rėžimo, bausmės vykdymo užtikrinimas, paklusnumas per prievartą, bet ne pagalba nuteistiesiems [51, p. 141Dermont].Tik 2000m. pataisos inspekcijos tapo Teisingumo ministerijos institucijomis ir įvykdė Tipinių minimalių elgesio su kaliniais taisyklių 60 punktą. Šiame punkte nurodoma, kad lygtinai nuteistųjų ir lygtinai paleistųjų iš laisvės atėmimo vietų priežiūra “neturi būti patikėta policijai ir turi būti derinama su veiksminga socialine parama” [11, p. 174 ]. Taigi iškeliamas pataisos inspekcijų socialinių darbuotojų vaidmuo, kurių pagrindinės funkcijos – padėti lygtinai nuteistiesiems ir lygtinai paleistiesiems įsigilinti į iškilusių problemų ir sunkumų priežastis, jas šalinti, aptarti priimamų problemų sprendimo variantų padarinius.
Pataisos inspekcijas galėtume vadinti probacijos (lot. probatio – bandymas) ir parolio tarnybomis (pranc. parole – garbės žodis) – lygtinis paleidimas iš įkalinimo įstaigų pasitikint garbės žodžiu [51; 141 ].
Probacija apima žymiai mažesnį asmens teisių ir laisvių suvaržymą nei laisvės atėmimo bausmė, taikant probacija, nuteistajam asmeniui yra suteikiama galimybė pasilikti visuomenėje, tuo užtikrinant pagrindines žmogaus teises -teises į laisvę ir asmens neliečiamybę – bei kitų susijusių teisių ir laisvių realizavimą. Taikant probacija nuteistasis asmuo paliekamas bandomuoju laikotarpiu toje pačioje gyvenamojoje vietoje (parolio atveju iš kalėjimų grąžinamas į bendruomenę), įsipareigoja dorai elgtis ir būna kontroliuojamas probacijos tarnybų. Taip pat taikant probacija yra išvengiama daugybės asmens izoliavimo neigiamų pasekmių.
Alternatyvios laisvės atėmimui priemonės skirtos nuteistojo elgesio korekcijai ir integracijai į visuomenę. Probacijos strategija – geranoriškas santykis su teisės pažeidėjais. Probacijos procesas – socialinė teisės pažeidėjų terapija. Apribojama nusikaltusio asmens judėjimo laisvė, skiriamas intensyvus stebėjimas, globa bei psichologinė, edukologinė, socialinė ir ekonominė pagalba sprendžiant asmenines ir socialines problemas.
Lietuvoje aktyviai buvo vykdoma Nepilnamečių kriminalinės justicijos reforma. 1999 m. birželio 17 dienos Jungtinių Tautų vystimosi programos ir Lietuvos Respublikos sutarimu patvirtinta nepilnamečių justicijos programa( 1999 – 2002 m. ), kuri numatė: teismų ir advokatūros specializavimąsi, policijos reorganizaciją, prokuratūros reorganizaciją, paramą nepilnamečių pataisos įstaigų reformai, Vilniaus reabilitacijos centro įsteigimui bei švietimo ir visuomenės informavimo kampanija.
Švietimo ir mokslo ministerija pastaruoju metu įgyvendina Nepilnamečių justicijos programos komponentą „Parama nepilnamečių pataisos reformai“ Pertvarkant globos institucijų sistemą, įvedama trijų lygių nepilnamečių įstaigų – minimalios, vidutinės ir maksimalios priežiūros – sistemą.
Minimalios priežiūros nepilnamečių įstaigų funkcijas atlieka savivaldybių vaikų globo.s namai, dienos centrai, nevyriausybinių organizacijų vaikų globos institucijos, šeimynos. Šios įstaigos turi būti kuo arčiau vaiko gyvenamosios vietos, kad būtų galima dirbti tiek su vaiku, tiek su šeima, o jų pagrindinė funkcija – vaikų, netekusių tėvų, globa. Į jas galėtų būti nukreipiami vaikai, linkę pažeisti ar jau pažeidę teisėtvarką, valkataujantys, piktybiškai nelankantys mokyklos, turintys kitų elgesio problemų ir pan.
Vidutinės priežiūros nepilnamečių įstaigas šiuo metu atitinka specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai. Lietuvoje dabar turime ketverius tokius globos namus: Veličionių, Čiobiškio, Gruzdžių ir Vilniaus specialieji auklėjimo ir globos namai skirti mergaitėms .
Iš maksimalios priežiūros nepilnamečių įstaigų šiuo metu yra Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius – pataisos namai.
Nepilnamečių justicijos programa (1999–2002 m.) buvo orientuota į ateitį – į strateginį sistemos keitimą, kuris vyksta iš lėto ir kurio dirbtinai paspartinti neįmanoma, nes tai sukeltų kitų šalutinių socialinių problemų. Ji sukūrė prielaidas sėkmingai reformai, kurią būtina tęsti. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. gegužės 19 d patvirtino naują „Nepilnamečių justicijos 2004 – 2008 metų programą“.
Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programos (toliau vadinama – ši Programa) paskirtis – sudaryti sąlygas kryptingam, ilgalaikiam ir kompleksiniam nepilnamečių justicijos tobulinimui, numatyti ir realizuoti atitinkamas priemones, padėsiančias šiai sistemai veikti efektyviau ir profesionaliau, labiau orientuotis į diferencijuotus teisę pažeidusių nepilnamečių, su jais dirbančių institucijų, darbuotojų ir visos visuomenės poreikius. Šia Programa taip pat siekiama padėti įgyvendinti Lietuvos Respublikos kodeksų nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečių teisinės padėties ir atsakomybės ypatumus.(1str.) [10]
Pagrindinis šios programos tikslas – siekti teisę pažeidusių nepilnamečių resocializacijos ir tuo prisidėti prie nepilnamečių nusikalstamumo mažinimo.
Kiti tikslai: tobulinti nepilnamečių justicijos sistemą, kad ją reglamentuojantys teisės aktai atitiktų visuomenės poreikius ir būtų veiksmingai įgyvendinami; sukurti optimalų šioje sistemoje veikiančių institucijų tinklą su būtinomis organizacinėmis bei techninėmis priemonėmis ir bendradarbiavimo ryšiais; nuolat tobulinti justicijos pareigūnų ir kitų darbuotojų mokymo sistemą.
Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programos tikslams įgyvendinti nustatomi šie uždaviniai: vykdyti teisės aktų, reglamentuojančių nepilnamečių justicijos sistemą, monitoringą; sukurti būtiną infrastruktūrą nepilnamečių justiciją reglamentuojantiems teisės aktams įgyvendinti; sustiprinti nepilnamečių teisių apsaugą baudžiamajame procese, pagerinti baudžiamosios justicijos administravimą, geriau vykdyti policijos ir prokuratūros funkcijas nepilnamečių bylose; nustatyti specializuotiems pareigūnams ir darbuotojams keliamus reikalavimus, sukurti jų kvalifikacijos sistemą, užtikrinti nuolatinio jų mokymo organizavimą; sukurti specializuotus padalinius ar įtvirtinti kitas specializacijos formas institucijose, įgyvendinančiose nepilnamečių justiciją; sukurti minimalią ir vidutinę nepilnamečių priežiūrą vykdančių įstaigų tinklą Lietuvoje; kelti darbuotojų, dirbančių su nepilnamečiais teisės pažeidėjais, kvalifikaciją, pereiti prie kokybiškai naujų ugdymo(-si) ir vadybos darbo modelių vykdant alternatyvias bausmes, auklėjamojo poveikio priemones bei minimalią, vidutinę ir maksimalią nepilnamečių priežiūrą; sukurti nepilnamečių, grįžusių iš laisvės atėmimo įstaigų, resocializacijos sistemą; didinti socialinių darbuotojų vaidmenį nepilnamečių justicijos sistemoje; suderinti nepilnamečių administracinę justiciją reguliuojančius materialinės ir procesinės teisės aktus, pagal juos nepilnamečiams taikomų priemonių ir jas taikančių institucijų sistemą, sudaryti sąlygas visa apimančiai nepilnamečių justicijos reformai; informuoti visuomenę apie nepilnamečių justicijos reformą; šviesti ir informuoti ž.mogaus teisių ir jų pažeidimų prevencijos klausimais teisėsaugos pareigūnus ir kitas visuomenės grupes, susijusias su nusikalstančiais ir administracinius teisės pažeidimus darančiais nepilnamečiais.[10]
Galime teigti, kad bet kokia vaikui skirta resocializacijos programa, pirmiausia turi remtis vaiko interesais. Šią principinę nuostatą įtvirtina tarptautinės teisės normos. Ji reiškia, jog svarbiausia yra atpažinti ir suvokti vaiko problemas, siekti jas šalinti arba švelninti jų poveikį ir siūlyti tai, ko vaikui labiausiai reikia, kas galėtų jį motyvuoti ir skatinti gyventi kitaip.4. Nuteistųjų nepilnamečių išgyvenimų ir poreikių pataisos įstaigoje tyrimas
Tyrimo metodologija. Tyrimas buvo atliktas Kauno Nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose (toliau Kauno NTI-PN), (Technikos 12, Kaunas). Tyrimas buvo atliktas 2005 metų liepos – spalio mėnesiais. Tiriamąją grupę sudaro nuteistieji nepilnamečiai. Tyrime dalyvavo 49 nepilnamečiai berniukai, pataisos namuose atliekantys laisvės atėmimo bausmę paprastojoje ir lengvojoje grupėse. Respondentai parinkti atsitiktine tvarka.
Tyrimo planas. Tyrimą sudarė trys etapai:
1) pirmas etapas buvo sudarytas iš trijų rūšių anketų kurių tikslas – sužinoti visų nepilnamečių nuteistųjų, dalyvavusių apklausoje išgyvenimus, problemas, poreikius, pateikiant klausimą: ,, Dėl ko jūs labiausiai išgyvenat pataisos įstaigose? „( priedas Nr.1), taip pat pateikėme trumpą apklausos anketą (priedas Nr.3) kurios būdu, mes norime surinkti daugiau informacijos apie patį nepilnametį, jo šeimą ir sužinoti jo nuomonę kitais mums rūpimais klausimais, priedu Nr.4 mes norėjome sužinoti kokias emocijas dažniausiai išgyvena nepilnamečiai nuteistieji atlikdami bausmę pataisos namuose
2) antrame etape išvardytus nuteistųjų išgyvenimus surašyti į sąrašą ( priedas Nr. 2 ) nekartojant tų pačių išgyvenimų, taip pat sudedant kelis labai panašius į vieną ir pateikti vėl nuteistiesiems, kad jie sunumeruotų išgyvenimus pagal svarbą- svarbiausias 1, labai svarbus 2, svarbus 3 ir t.t.;
3) susumuoti ir apibendrinti gautus rezultatus.
Tyrimo eiga. 49 nuteistiesiems, atliekančių bausmę Kauno NTI-PN buvo išdalintos anketos ( priedas nr.1 ) su vienu atviru klausimu: ,, Dėl ko jūs labiausiai išgyvenat pataisos įstaigose“? Šiuo klausimu siekta sužinoti visų, dalyvaujančių apklausoje nepilnamečių nuteistųjų išgyvenimus buvimo pataisos įstaigose metu.
Gauti duomenys buvo surašyti į vieną lapą, po to perrašomi į lentelę ( lentelė nr.1 ), nekartojant tų pačių išgyvenimų, poreikių, problemų, taip pat labai panašius išgyvenimus pateikiant kaip vieną. Sudarius lentelę su nuteistųjų išgyvenimais, poreikiais, problemomis reikėjo išskirti svarbiausius, todėl lentelės kairėje pusėje buvo įrengta grafa numeracijai ( žr. priedą nr.2 ).

Lentelė Nr.1
Aš pataisos įstaigoje labiausiai išgyvenu:
1. Dėl padaryto nusikaltimo
2. Dėl išsiskyrimo su tėvais
3. Dėl netekimo laisvės, sunku susitaikyti su jos netekimu
4. Dėl adaptacijos sunkumų patekus į pataisos įstaigą
5. Dėl pataisos namuose egzistuojančių papročių
6. Dėl per didelės bausmės
7. Dėl savo klaidų, kurios privedė prie nusikaltimo
8. Dėl to, kad pataisos namuose nėra galimybės pabūti vienumoje
9. Dėl pasimatymų mažo skaičiaus
10. Dėl to, kad pataisos namuose pareigūnai ne visiems nuteistiesiems padeda spręsti problemas , bloga aplinka pasitaisymui
11. Dėl to, kad ne į visus nuteistuosius administracija žiūri vienodai
12. Dėl to, kad pabuvus pataisos namuose uždedamas kalinio antspaudas, sunku reabilituotis visuomenės, artimųjų akyse
13. Dėl priklausomybės nuo narkotikų
14. Dėl perkėlimo iš paprastos į lengvąją grupę
15. Dėl to kad tenka gyventi nevienam
16. Dėl to, kad pataisos namų parduotuvėje kainos per didelės
17. Dėl mažų porcijų valgykloje
18. Dėl to, kad sunku suvaldyti savo pyktį
19. Dėl to, kad jus muša kiti nuteistieji
20. Dėl to, kad sunku bus adaptuotis laisvėje
21. Dėl to, kad ateityje nebebus siuntinių
22. Dėl gyvenamojo ploto aprūpinimo išėjus į laisvę
23. Dėl nežinios kur kreiptis išėjus į laisvę, dėl savo problemų
24. Dėl savo saugumo
25. Dėl bendravimo stokos
26. Dėl pripažinimo ir statuso
27. Dėl nežinojimo kaip gauti pašalpą
28. Dėl to kad negalima rūkyti
29. Dėl nežinojimo ar teismas patenkins teikimą lygtiniam paleidimui

Nuteistiesiems buvo pasiūlyta sunumeruoti pateiktus ( priedas Nr.2 ) išgyvenimus (išgyvenimų sąrašą) pagal svarbą jiems, dėl kurių jie labiausiai išgyvena. Svarbiausias numeruojamas 1, sekantis labai svarbus 2 ir taip sunumeruoti visus 29 lentelėje Nr.1 pateiktus išgyvenimus.
Apdorojant gautus rezultatus buvo susumuota kiek taškų surinko k.iekvienas išgyvenimų sąraše (priedas Nr.2) pateiktas išgyvenimas ir gauti rezultatai buvo surašyti išgyvenimų ranginėje skalėje (lentelė Nr.2), kur mažiausiai taškų surinkę išgyvenimai, poreikiai, problemos ir sunkumai ir yra svarbiausi laisvės atėmimo bausme atliekantiems nepilnamečiams nusikaltėliams. Skaičiuojami taškai: už pirmą vietą -1 taškas, už 2 vietą-2 taškai ir t.t.
Lentelė Nr.2
Išgyvenimų ranginė skalė
Eil.Nr. Nuteistųjų išgyvenimai, poreikiai, problemos Taškai
1. Dėl savo saugumo 82
2. Dėl išsiskyrimo su tėvais 94
3. Dėl pasimatymų mažo skaičiaus 110
4. Dėl adaptacijos sunkumų patekus į pataisos įstaigą 135
5. Dėl pataisos namuose egzistuojančių papročių 160
6. Dėl netekimo laisvės, sunku susitaikyti su jos netekimu 210
7. Dėl to, kad pataisos namuose pareigūnai ne visiems nuteistiesiems padeda spręsti problemas , bloga aplinka pasitaisymui 264
8. Dėl to, kad ne į visus nuteistuosius administracija žiūri vienodai 304
9. Dėl to, kad sunku bus adaptuotis laisvėje 362
10. Dėl to kad negalima rūkyti 433
11. Dėl bendravimo stokos 514
12. Dėl to, kad sunku suvaldyti savo pyktį 649
13. Dėl to, kad pataisos namuose nėra galimybės pabūti vienumoje 735
14. Dėl savo klaidų, kurios privedė prie nusikaltimo 802
15. Dėl per didelės bausmės 844
16. Dėl padaryto nusikaltimo 879
17. Dėl to kad tenka gyventi nevienam 930
18. Dėl to, kad ateityje nebebus siuntinių 954
19. Dėl nežinios kur kreiptis išėjus į laisvę, dėl savo problemų 978
20. Dėl pripažinimo ir statuso 1020
21. Dėl gyvenamojo ploto aprūpinimo išėjus į laisvę 1054
22. Dėl to, kad pabuvus pataisos namuose uždedamas kalinio antspaudas, sunku reabilituotis visuomenės, artimųjų akyse 1120
23. Dėl priklausomybės nuo narkotikų 1156
24. Dėl perkėlimo iš paprastos į lengvąją grupę 1180
25. Dėl to, kad pataisos namų parduotuvėje kainos per didelės 1226
26. Dėl mažų porcijų valgykloje 1243
27. Dėl nežinojimo ar teismas patenkins teikimą lygtiniam paleidimui 1275
28. Dėl to, kad jus muša kiti nuteistieji 1290
29. Dėl nežinojimo kaip gauti pašalpą 1310

Tyrimo duomenų analizė. Lentelėje pateiktus rezultatus reikėtų lyginti, atsižvelgiant į gautus taškus. Čia mažiausia taškų surinkę išgyvenimai yra svarbiausi nuteistiesiems, nes jiems daugiausia respondentų skyrė 1,2,3 ir kitas aukštas vietas. Tyrimo metu nuteistiesiems buvo pasiūlyta svarbiausius išgyvenimus surikiuoti pagal ranginę skalę- nuo svarbiausių iki visai nesvarbių.
Kaip matome išgyvenimų ranginėje skalėje (lentelė Nr.2) svarbiausias nepilnamečių nuteistųjų išgyvenimas yra dėl savo saugumo. Žinoma, kad emocinio komforto žmogui teikia pirmiausia saugumo jausmas dėl šios priežasties nepilnamečiai pergyvena dėl savo saugumo, nes yra atskirti nuo visuomenės, šeimos, draugų. Didelę įtaką jų nesaugumui turi izoliacija nuo išorinio pasaulio, kurioje egzistuoja nuteistųjų žiaurūs tarpusavio santykiai, grasinimų būvimas, savos taisyklės ir pan. Nepilnametis yra priverčiamas intensyviai įsisavinti antisocialines elgesio normas, kurių pagrindą sudaro įstatymų pažeidinėjimų šlovinimas, smurto propagavimas. Dažniausiai jie niekad nesiskundžia, kad patyrė fizinį smurtą, o dėl atsiradusių smurto žymių jie dažniausiai teisinasi įvairiai: „nukritau nuo lovos“, „nukritau nuo laiptų“ ir pan.
Antroje ir trečioje vietoje pagal jų išgyvenimus yra santykių su šeima praradimas ir dėl per mažo pasimatymų skaičiaus. Ryšių praradimas reiškia socialinę izoliacija kuri sukelia socialinę frustraciją pasireiškiančia per agresiją. Pataisos procesui būtu labai naudinga jei pasimatymų skaičius būtu didesnis nei numato Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodeksas. Jame numatyta, kad lengvojoje grupėje bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę per mėnesį gauti vieną trumpalaikį ir vieną ilgalaikį pasimatymą, teisę paskambinti telefonu; Paprastojoje grupėje bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį ir vieną ilgalaikį pasimatymą, o taip pat vieną kartą per dvi savaites paska.mbinti telefonu. Remiantis Kauno NTI-PN duomenimis apie 30 % nepilnamečių nuteistųjų yra pastoviai lankomi tėvų ar artimųjų giminaičių. Norint padėti nuteistiesiems pagerinti arba išsaugoti socialinius ryšius reikėtu pasymatymų skaičių padidinti iki karto per savaitę tiek lengvosios, tiek paprastosios grupės nuteistiesiems. Dar geresnį efektą duotu pataisos procesui – nuteistųjų teisė į atostogas kurios numatytos LR BVK 130 str.
,,Atvirose kolonijose, nepilnamečių pataisos namuose, pataisos namuose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis atliekantys laisvės atėmimo bausmę nuteistieji, kurie stropiai dirba, turi teisę į keturiolikos kalendorinių dienų nemokamas atostogas per vienerius metus. Šios atostogos įskaitomas į bausmės atlikimo laiką” bei – Nuteistųjų teisė trumpalaikei išvykai į namus: ,,Nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir atlikusiems ne mažiau kaip pusę, o nepilnamečiams – atlikusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį teismo paskirtos bausmės, gali būti leista vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į namus”.
Mūsų žiniomis ši nuteistųjų teisė yra neįgyvendinta praktikoje, ji taip ir liko tik popieriuje.
Ketvirtoje vietoje nepilnamečiai nuteistieji nurodo adaptacinius sunkumus patekus į laisvės atėmimo vietą o aukšta šio išgyvenimo vieta parodo didelę svarbą šių problemų sprendimui.
Penktoje vietoje išgyvenimai dėl pataisos namuose egzistuojančių papročių. Jie labai pinasi su adaptaciniais sunkumais, nes tenka susidurti su subkultūra.
Pasak D.Avižienio„Zonos” subkultūra:
Lietuvos laisvės atėmimo vietų ideologija priskirtiną klasikinei izoliacijos ideologijai, kai socialinės kontrolės mechanizmas transformuoja nuteistojo asmens tapatumą į beasmenį individą, turintį socialinį individo apvalkalą. Laisvės atėmimo įstaigose veikiantys socialinės kontrolės mechanizmai remiasi totalitarine ideologija ir nuteistųjų elgesį transformuoja destruktyvia kryptimi. Izoliacija yra prievartinė, todėl subkultūrinio sociumo jėgos sukuria stiprius ryšius ir naujas socialines izoliuotųjų grupuotes (klikos, kastos, kriminalinės moralės kodeksas) – taip priešinamasi visapusiškai kontrolei, mokomasi išlikti, prisitaikyti, tačiau kartu žeidžiamas nuteistojo psichosocialinis stabilumas.[55, p. 96]
J. Gilliganas teigia, kad labiausiai smurtiniu elgesiu pasižymi kultūros, kurių vertybių sistemos, bendravimo įpročiai bei pagrindiniai institutai paverčia jų narius ypač jautriais gėdos ir paže-minimo jausmams, provokuoja juos ir nepadeda ugdyti priešingų jausmų, kurie slopintų smurto instinktą, tokių kaip kaltė bei sąžinės graužimas dėl kitam padarytos skriaudos; kita vertus, nemažai įrodymų patvirtina, kad kultūros, besielgiančios priešingai, nors ir pasižymi mažiausiu tarpasmeniniu ir kolektyviniu smurtu, kenčia nuo kito kraštutinumo: perdėto kaltės jausmo, nuodėmės ir atsakomybės jausmo su polinkiu į depresiją, mazochizmą, kančias bei savižudybes, t. y. smurtą savo atžvilgiu. Šias kultūras J. Gilliganas įvardija gėdos ir kaltės kultūromis.[55, p. 98]
Remiantis literatūra aukštesnės kastos nuteistieji mažiau jautrūs gėdai ir pažeminimui. Jie gėdą supranta kaip savęs negerbimą, o save gerbti tai priversti kitus tavęs bijoti.
Pagrindinės psichologinės krizės susijusios su subkultūra, kurias jaučia nuteistieji yra šios:
– depresija
– stresas
– nerimas
– baimė
– psichologinis skausmas
Šeštoje vietoje išgyvenimai dėl laisvės netekimo, sunku susitaikyti su jos netekimu, jiems sunku susitaikyti su atsiskyrimu nuo juos supusios aplinkos, buities ir pan.
Atlikę trumpą papildomą nuteistųjų nepilnamečių apklausą (priedas Nr. 3) mes klausėme nuteistųjų „ką kaltinate, kad atsidūrėte pataisos namuose ?“- tai dauguma respondentų atsakė – „kaltas aš pats“. Tokį atsakymą parašė 51 % nepilnamečių. Toliau atsakymai buvo tokie:
– teisėjas, kuris neteisingai nuteisė 20 %
– nukentėjęs, kuris įskundė 19 %
– blogi draugai 16 %
– policija, kuri pagavo 5 %
.- tėvai, kurie blogai išauklėjo, , advokatas, kuris manęs neapgynė visi atsakymai surinko po 3 %
Iš atsakymų aiškiai matyti, kad nepilnamečiai nusikaltėliai nelabai nori mesti kaltę kitiems, o dauguma jų kaltina save, dėl prarastos laisvės. Kaltės pripažinimas mūsų manymu sudaro geras prielaidas tolesniam nepilnamečio ugdymui bei konstruktyvios sąveikos plėtojimui.
Septintoje ir aštuntoje vietoje pagal nepilnamečių nuomonę jie išgyvena dėl administracijos ir ugdytojų darbo trūkumų. Juk kiekvienas nuteistasis nepilnametis siekia patenkinti savo reikmes, išvengti frustracijų bei išlaikyti pusiausvyrą gyvenime. Nepilnamečių ugdomajame darbe, o ypatingai uždaroje laisvės atėmimo įstaigoje, vyrauja daugybė beprasmių konfliktų. Ugdytojas dažnai nesistengia suprasti nuteistojo poelgių ir dažnai pastebi tik blogą elgesį. Susitikus per pirmus susitikimus ugdytojas dar nežino ugdytinių fizinių bei psichologinių poreikių. Dažnai ugdytojas apie nepilnametį nusikaltėlį susidaro nuomonę iš pirmo „ išorinio įspūdžio“ . Paprastai dažniausiai kreipiamas dėmesys į jo kalbą, laikyseną, drabužius, mimika ir pan. Visa tai lemia, kad ugdytojas susidaro stereotipinį nuteistojo modelį. Stereotipas – tai supaprastintas tam tikros žmonių grupės įvaizdis, tikėjimas, kad šioje grupėje visi žmonės yra vienodi.[46, p.94]
Kad nepilnamečiai nuteistieji vertina tuos darbuotojus, kurie juos išklauso ir supranta, mums patvirtina papildomos anketinės apklausos (priedas Nr. 3) gauti nepilnamečių nuteistųjų atsakymai. Į anketos klausimą ,, kokias auklėtojo savybes labiausiai vertinate?“- šie pateikė tokius atsakymus:
– mokėjimas išklausyti (42 proc.);
– sąžiningumą (25 proc.);
– teisingumą (20 proc.);
– mandagumą (6 proc.) ir kt.
Taigi šio tyrimo rezultatai patvirtina būtinumą ugdytojui būti empatišku ugdytinio atžvilgiu, išklausyti jį, įgyti jo pasitikėjimą, būti sąžiningu ir tik taip gali atsirasti konstruktyvi sąveika tarp jų sprendžiant įvairias problemas.
Devintoje vietoje nepilnamečiai išgyvena dėl adaptacijos laisvėje. Jie puikiai supranta, kad išėjus į laisvę jiems reikės patiems ieškoti savo kelio gyvenime. Juk ne kiekvienas nori sugrįžti pas smurtaujančius tėvus, senus draugus, kurie gali neigiamai įtakoti jų elgesį laisvėja. Taip pat juos neramina savęs išlaikymo problema, nes teistiems asmenims labai sunku susirasti darbą.
Dešimtoje vietoje nepilnamečiai išgyvena, dėl poreikio rūkyti. Autoriaus nuomone čia daugiau slypi noras save įsivaizduoti suaugusiu, nei tikrąjį poreikį rūkyti.
Vienuoliktoje vietoje – išgyvenimas dėl bendravimo stokos. Tai labai svarbus išgyvenimas, nes bendravimo stoka labai atitolina nuteistuosius nuo artimųjų su kuriais jiems malonu bendrauti, tai labai įtakoja, ypač nepilnamečių nuteistųjų, pataisos procesą. Ilgesnis bendravimas su ugdytoju gali sukelti bendravimo problemas nuteistųjų tarpe dėl galiojančių papročių.
Dvyliktoje vietoje – išgyvenimai dėl sunkiai suvaldomo pykčio. Iš esmės šios problemos sprendimas – nuteistojo kognityvinių įgūdžių formavimas. Darbuotojas individualiai dirbantis su nuteistuoju turi išsiaiškinti negalėjimo suvaldyti emocijas priežastis bei pritaikyti jam korekcinį programavimą. Korekcinis programavimas turi būti tiesiogiai susijęs su nuteistųjų poreikiais veikiančiais pro-socialinį elgesį. Programos turėtų veikti ir keisti elgesį, įsitikinimus ir požiūrį, siekiant padaryti elgsenos pokyčius labiau tinkamus. Kanados Pykčio ir emocijų valdymo programos labai butu naudingos jai jas naudotume ir Lietuvoje.
Tryliktoje vietoje – išgyvenimas, kad pataisos namuose nėra galimybės pabūti vienumoje. Tai labai opi problema, nes visi nuteistieji yra izoliuojami nuo išorinio pasaulio ir jie negali sau laisvai pasirinkti vietos kur galėtu pabūti vienumoje. Ši problema egzistuoja ir dėl patalpų stygiaus, nes pataisos namai negali skirti atskirų patalpų kiekvienam nuteistajam atskirai.
Keturioliktoje vietoje – nepilnamečiai nuteistieji išgyvena, dėl savo klaidų kurios privedė prie nusikaltimo, o tai. reiškia, kad dauguma nuteistųjų jau pradeda suprasti savo blogo elgesio motyvus, kurie privedė prie patekimo į pataisos įstaigą. Toksai išgyvenimas labai palankus ugdomajam darbui su nuteistuoju, nes tai parodo jo motyvaciją keistis.
Penkioliktoje ir šešioliktoje vietoje – išgyvenimai dėl per didelės bausmės ir dėl padaryto nusikaltimo. Tokie išgyvenimai aktualūs visiems nuteistiesiems neaplenkiant suaugusiųjų, nes dauguma nuteistųjų mano, kad įstatymai neverti pagarbos, jie yra dirbtinai sugalvoti, juos pažeidinėja patys įstatymų kūrėjai, o nusikalsti juos verčia sunkios gyvenimo sąlygos, nusivylimas gyvenimu, bloga aplinkos įtaka.
Septynioliktoje vietoje – išgyvenimai dėl to kad tenka gyventi nevienam. Juos mes jau aptarėme anksčiau kartu su poreikiu pabūti vienumoje niekieno netrukdomam.
Aštuonioliktoje vietoje – išgyvenimai susiję su siuntinių gavimu, kurie jau uždrausti nuo 2006-01-01 vadovaujantis 2005 m. spalio 29 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. 4/07-103 . Nepilnamečiams tai aktualu, nes pataisos įstaigoje gaunamo maisto davinio tikrai nepakanka jaunam organizmui, o iš namų gaunamas maistas padėdavo šiek tiek pagerinti maisto racioną.
Devynioliktoje vietoje – išgyvenimai susyja su nežinia kur reikės kreiptis, dėl savo problemų išėjus į laisvę. Panašūs išgyvenimai atsispindi 21, 22 ir 29 ranginės skalės reitinguose. Jie visi apima laisvės baimę ir tai rodo, kad nepilnamečiai, nepakankamai įsisavina pataiso namuose taikomą paruošimo paleidimui programą. Šių išgyvenimų mažinimui didele įtaka turi individualus darbas su nuteistuoju, kuris padeda išmokti nuteitajam spręsti savo problemas pačiam. Paruošimo išėjimui į laisvę programa padeda nepilnamečiui plačiau sužinoti apie teikiamą socialinę pagalbą, įsidarbinimo, būsto ar materialinio aprūpinimo klausimus.

Dvidešimtoje vietoje – išgyvenimai susiję su pripažinimo statusu, tai rodo, kad pataisos įstaigose vis dar klesti subkultūra, kurią mes aptarėme pirmoje ir ketvirtoje ranginės skalės vietose.
Dvidešimt trečioje vietoje – išgyvenimai dėl priklausomybės nuo narkotikų. Toks žemas reitingu skalės rodiklis aiškiai parodo, kad vaikai dar neįsisavinę narkotikų daromos žalos, jie lengvabūdiškai vertina narkotikų vartojimą.
Dvidešimt septintoje vietoje – išgyvenimai dėl nežinojimo ar teismas patenkins teikimą lygtiniam paleidimui. Toks žemas reitingas rodo, kad tik mažoji dalis nuteistųjų yra susirupime lygtiniu paleidimu, nes didesnė dalį skirtos bausmės jie atlieka tardymo izoliatoriuje ir patekus į pataisos namus jiems lieka nedaug laiko kalėti. Lygtiniu paleidimu daugiausia susirūpinę tie nuteistieji, kurie kali už sunkius nusikaltimus ir tiktai jų geras elgesys pataisos namuose gali įtakoti jų paleidimą anksčiau laiko.

Aptarus pagrindinius išgyvenimus kurie susyja su poreikių patenkinimu, norėtume aptarti kokias emocijas dažniausiai patiria nepilnamečiai nuteistieji.
Norėdami sužinoti kokias emocijas dažniausiai patiria nuteistieji, mes paruošėme anketą kur surašėme dažniausiai pasitaikančias emocijas ir nuotaikas ( priedas Nr. 4 ). Labiausiai išgyvenamas emocijas prašėme pažymėti „+“ . Susumavus visus atsakymus gavome tokius rezultatus kuriuos pateikėme procentėliai lentelėje Nr. 3
Lentelė Nr. 3
Pažymėkite (+) kokias emocijas dažniausiai išgyvenate

Šioje lentelėje prašome pažymėti tinkamą variantą
Ką jūs jaučiate Dažnai Retai Niekada
Kaltę 20 % 40 % 5 %
Skausmą 25 % 45 % 5 %
Liūdesį 50 % 20 % 0 %
Pyktį 60 % 15 % 0 %
Baimę 20 % 30 % 30 %
Gėdą 1 % 50 % 15 %
Džiaugsmą 20 % 60 % 10 %
Agresiją savo atžvilgiu 50 % 20 % 1 %
Švelnumą 15 % 30 % 20 %
Meilę 10 % 50 % 10 %
Neviltį 30 % 50 % 5 %
Panieką 40 % 30 % 10 %
Įniršį 60 % 20 % 5 %
Nepasitikėjimą kitais 30 % 20 % 25 %
Nesaugumą 40 % 35 % 5 %
Kitų abejingumą 30 % 30 % 5 %
Kančią 20 % 50 % 10 %
Vienatvę 60 % 10 % 15 %

Išanalizavus visus gautus rezultatus pastebėjome, kad dominuoja destruktyvių, ribinių emocijų, pasirinkimas. Sekantis mūsų tyrimo žingsnis būtu, tai apib.endrinti emocijas ir jas priskirti tam tikrai sutrikimų grupei.
Mūsų anketos duomenimis nepilnamečiai nuteistieji dažniausiai jaučia tokias emocijas: pyktį 60 %, įniršį 60 %, autoagresiją 50 %, neviltį 30 %, baimę, gėda ir visa tai mes galime priskirti prie nerimo apraiškų. Nerimas paprastai kyla dėl vidinių žmogų draskančių konfliktų . Dažnai nerimo apskritai neįmanoma suvokti. Žmogus paprasčiausiai nežino, kodėl jį kankina nerimas. Jį paprastai išgyvena savojo vidinio konflikto nepajėgiantis suvokti žmogus. Nerimą nuteistiesiems nepilnamečiams sukelia pats izoliacijos, įvykdyto nusikaltimo, atskirties nuo artimųjų faktas.
Tokias emocijas, kaip: kančią, liūdesį, skausmą galime priskirti prie nuotaikų sutrikimo epizodų arba depresijos.
Tiek nerimo, tiek depresijos simptomai ypatingai stipriai pasireiškia, kai yra nerealizuojami, netenkinami žmogaus poreikiai.
Pastebėjome, kad nuteistieji dažniausiai patiria nerimą. Tai normalu. Nerimas pasireiškia įvairiai: širdis plaka stipriau, burna tampa sausa, veidas ar rankos prakaituoja. Įkalintasis jaučia kaklo skausmą, jam skauda galvą, skrandį ir kt. Nuteistiesiems kovoti su nerimu sunku nes dažnai nesupranta nerimo priežasties. Todėl ištikti nerimo šaukia ant ko nors, laužo daiktus, mušasi su kitais, susižaloja. (Patys nuteistieji tai vadina “stogo nuvažiavimu”). Panašūs veiksmai jiems padeda sumažinti įtampą ir padeda atsipalaiduoti.
Pastebėjome, kad nerimas ir depresija gali atsirasti vienu metu. Depresija nėra atsitiktinumas. Nuteistajam nepilnamečiui ją sukelia gyvenimo sąlygų pasikeitimas, išsiskyrimas su artimais žmonėmis. Ją skatina ta aplinkybė, kad reikia atsisakyti įprastų dalykų.
Esant depresijai nuteistasis jaučiasi kaltas, niekam tikęs, bijo, kad kažkas nepavyks. Nuteistąjį nuolat kamuoja nuovargis, mieguistumas. Jam skauda krūtinę. Jis neturi apetito. Patyręs depresiją nuteistasis jaučia tuštumą. Jis užsidaro savyje. Pastarąjį apima beviltiškumo jausmas Nepilnametis atsidūręs tarp uždarų ir priešiškų nuteistųjų dažnai nepaklūsta administracijai. Nuteistasis nuolat jaučia nuovargį, blogai miega. Miego sutrikimai reiškia, kad nuteistasis turi daug neišspręstų problemų. Dažnai nuteistieji nepilnamečiai įvardija ateities beviltiškumo jausmus ir gali kalbėti apie savižudybę.
Atlikus tyrimą ir paaiškėjus svarbiausiems nuteistųjų išgyvenimams, poreikiams, problemoms, įgūdžių trūkumams, atsiranda reikalingumas ieškoti būdų kaip juos spręsti, kad būtų pasiekti nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslai. Reikia paminėti, kad pataisos procesui svarbūs yra tie nuteistųjų poreikiai kurie veikia jų socialinį elgesį, į kuriuos atsižvelgus teigiamai keičiasi nuteistojo visuomeninis elgesys. Labai svarbu nustatyti tikruosius nuteistųjų išgyvenimus ir poreikius, bei parinkti tinkamas programas šiems poreikiams įgyvendinti. Atskiri išgyvenimai dėl tam tikrų fizinių ar psichologinių nuteistųjų savybių yra daugiausia tik individualaus darbo su nuteistuoju funkcija..5. Išvados ir pasiūlymai
1. Mūsų duomenimis vaikų išgyvenimai pataisos namuose labai glaudžiai susieti su elgesio motyvais patenkinant savo poreikius. Psichologijoje motyvacija-tai poreikis ar troškimas, kurie teikia elgesiui energijos ir nukreipia jį į tikslą. Tenkinant poreikį, emocijos kinta nuo nepasitenkinimo, kančios iki teigiamų emocijų, priklausomai nuo poreikio tenkinimo sėkmingumo. Vadinasi, poreikis yra pagrindinis žmogaus aktyvumo šaltinis;
2. Mūsų darbe sukaupta medžiaga parodė, kad nuteistasis nepilnametis, patekęs į įkalinimo įstaigą, patiria didelę emocinę įtampą, kuri sukelia stresą. Jis sutrikdomas, jo pusiausvyra yra pažeidžiama ilgam. Be to nuteistajam stresą gali sukelti bet koks dirgiklis, žadinantis baimę ir nerimą. Įvyksta psichologiniai sutrikimai. Jie gali būti nepastebimi. Tačiau gali pasireikšti pykčio protrūkiais, žiaurumu, savęs žalojimu ar kitais veiksmais;
3. Ugdyme ir pataisos procese dažniausiai sąveikauja du subjektai, tai pataisos įstaigos darbuotojas – ugdytojas ir nuteistasis – ugdomasis. Šie subjektai kartu dirbdami, atsižvelgiant į pagrindinius auklėjimo faktorius, gali pasiekti teigiamų rezultatų atsisakant nusikalstamo elgesio bei kito požiūrio į gyvenimą. Ugdytojas turėtų pasiekti, kad nuteistasis pats norėtų keistis bei koreguoti savo elgesį, o negalvotų kaip tik pakeisti situaciją ar išorines aplinkybes. Būtent ugdytojas , vadovaudamasis konsultavimo principu, turėtų padėti nuteistajam nepilnamečiui suprasti, kad būtent jis yra tas žmogus, kuris gyvenime turi veikti, spręsti, keistis, tapti savarankišku žmogumi;
4. Pažinti vaiko poreikius: saugumo, pažinimo, aktyvumo, bendravimo su kitais žmonėmis, poreikį turėti, prieraišumo poreikį plėtoti būtina. Ugdytojas atlieka svarbų vaidmenį patenkindamas nuteistųjų nepilnamečių poreikius, tačiau jo pagrindinis uždavinys yra sudaryti palankias sąlygas, kad nuteistasis pats tobulintų savo asmenybę. Ugdytojai turėtų ieškoti būdų kaip būtų galima bent minimaliai patenkinti auklėtinių bendravimo ir pripažinimo poreikius.
Musų tyrimai parodė, kad nuteistieji labai išgyvena dėl bendravimo su šeima ir artimaisiais stoka, tad manome ar nevertėtu į ugdymo procesą įtraukti tėvus, juk šeima yra socialinis institutas, kurio pagalba greičiau pasiektume teigiamų rezultatų pataisos procese. Norint įtraukti šeimą į ugdymo procesą, reikėtu padidinti pasimatymų skaičių su artimaisiais, pataisos įstaigų administracija turėtu atgaivinti nerealizuojamas nuteistųjų teises ,kaip: trumpalaikę išvyką į namus, teisę į atostogas. Tokiu būdu nuteistieji ugdytų teigiamas savo savybes. Šių poreikių patenkinimas neleistų vystytis neigiamoms asmenybės savybėms;
5.Analizuojant tyrimą pastebėjome , kad nepilnamečiai susiduria su adaptacijos, saugumo ir subkultūros sunkumais, kurie jiems trukdo siekti pasitaisymo. Vyraujant nuteistųjų subkultūriniai aplinkai, persirikiuoja nuteistųjų poreikiai: visas dėmesys sutelkiamas į nepatenkintus arba neįmanomus patenkinti poreikius, kurie laikomi gyvybiškai svarbiais ir negalėjimas jų patenkinti tampa tolygus negalėjimui gyventi. Esminis poreikis, lemiantis pasirinkimą „gyventi ar ne“ – išvengti gėdos ir pažeminimo. Sudarius sąlygas išvengti gėdos ir pažeminimo, nuteistųjų poreikiai taptų darnūs ir teigiamai hierarchiški.
6. Visi nepilnamečiai nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, turėtų būti įvertinti, nustatant jų rizikos laipsnį bei parenkant programas atitinkančias jų išgyvenimus (poreikius). Svarbu šį įvertinimą atlikti prieš pataisos programos parinkimą ir po programos įvykdymo, kad būtų ištirtas programos veiksmingumas asmenybei. Manome, kad tyrimas būtų objektyvesnis jei jį atliktų specialistai nepriklausomi įstaigai.

7. Sėkmingas nepilnamečio nuteistojo integravimas į visuomenę, didele dalimi priklauso nuo darbuotojo pasiruošimo padėti jam sėkmingai spręsti asmenines (psichologines bei socialines) problemas.
Mūsų tyrimai parodė, kad nuteistieji ypač vertina darbuotojus, kurie moka išklausyti, sąžiningus ir teisingus dar.buotojus.

Siekiant tobulinti pedagoginę sąveiką, reikėtų kelti dirbančiųjų su nepilnamečiais nuteistaisiais psichologinę – pedagoginę kvalifikaciją, juk šie darbuotojai turi suteikti nuteistiesiems psichologinę- pedagoginę pagalbą, spręsti žmonių asmenines problemas, ugdyti nuteistųjų kognityvinius įgūdžius, nes tik šios pagalbos teikimas, nuteistųjų asmeninių problemų sprendimas bei kognityvinių įgūdžių ugdymas yra nuteistųjų keitimosi ir visuomenės saugumo garantas.
8. Siekiant sumažinti nuteistųjų išgyvenimus dėl per didelės bausmės, reikėtu reformuoti vaikų ir jaunimo kriminalinės justicijos teisinį reglamentavimą, būtina užtikrinti „Nepilnamečių justicijos 2004-2008 programos“ įgyvendinimą, bei humanizuoti baudžiamuosius įstatymus iki toki lygio, kol laisvės atėmimo bausmė bus skiriama tik kraštutiniu atveju.
9. Siekiant pilnavertiškos nuteistojo nepilnamečio pataisos, pagalba ir parama neturi būti epizodine, t.y. teikiama tik įstaigoje, o laisvėje apsiribojant tik pašalpomis. Lietuvoje turėtu būti sukurta nepilnamečių, grįžusių iš laisvės atėmimo įstaigų, resocializacijos sistema, kuri užtikrintu pataisos proceso tęstinumą. Mūsų nuomone reikėtu sukurti pagal nuteistųjų nepilnamečių poreikius tokias pataisos programas, kurias galima būtų tęsti ir išėjus į laisvę, kad įgyti įgūdžiai būtų stiprinami ir išbandomi praktiškai.Literatūros sąrašas
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. LR piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.-V.: Teisinės informacijos centras prie Teisingumo m-jos, 1996.- 76p.
2. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas. Kaunas., Poligrafija ir informatika 2003.
3. Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodeksas. Kaunas., Poligrafija ir informatika 2003.
4. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Nr. I-1234, (1996m. kovo 14 d.), V.,1996.
5. Įstatymas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo//Valstybės žinios. 1995 m. Nr.37-913.
6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 03 06d. Nr.197 nut. Dėl vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinės programos. //Valstybės žinios.-1997, Nr. 21.
7. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d įsakymas Nr. 4/07-68 “Dėl laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijų patvirtinimo”// Valstybės žinios. 2003, Nr. 38-1758.
8. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.įsakymas Nr. 194 “Dėl pataisos įstaigų vifdaus tvarkos taisyklių patvirtinimo”
9. Vaikų ir jaunimo kriminalinės justicijos reformos koncepcija. 1999 02 12 pateikta svarstyti LR Vyriausybei.
10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės2004 m. gegužės 19 d. nutarimas Nr. 600Dėl Nepilnamečiū justicijos 2004-2008 metų programos.
11. Žmogaus teisės Jungtinių Tautų dokumentai – Vilnius, Lietuvos žmogaus teisių centras, 2002.
12. Europos kalinimo įstaigų taisyklės ir aiškinamasis memorandumas, 1987 m. (Europos Tarybos Ministrų komiteto priimta rekomendacija Nr. R (87) 3 – Strasbūras, 1987.
13. Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ir papildomi protokolai.//Valstybės žinios. 1998, Nr. 86-2392, 2393.
14. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (87) 20 “Dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą”//http/www.ltu.lt/~julius/.
15. Aleksaitė I. Vaikai nusikaltėliai.-NKE., Vilnius., 1997.
16. Armanavičiūtė V. Mokinių dorovinės pozicijos formavimas.- Vilnius,1989.
17. Armontatė J., Antinienė D. ir kt. Bendravimo psichologija – Kaunas: ,,Technologija”, 2003.
18. Babachinaitė G., Čepas A., Dapšys A. Nepilnamečio asmenybė ir nusikalstamumas. Vilnius,1984.
19. Bajoriūnas Z. Šeimos edukologija.- Vilnius: Jošara, 1997.
20. Bitinas B. Auklėjimo procesas. Šiauliai, -1995.
21. Bitinas B. Auklėjimo teorijos ir metodikos klausimai.- Kaunas: Šviesa, 1986.
22. Brasliauskienė R. Pedagogo požiūris į bešeimio vaiko auklėjimą. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. Serija “pedagoginė prevencija”, .Vilnius: Leidybos centras. 1996.P.
23. Dapšys A. ir kiti. Nepilnamečių justicija Lietuvoje.- Vilnius: Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras. Teisės institutas., 1998.
24. Foucault M. Disciplinuoti ir bausti. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
25. Galinaitytė J. Nepilnamečių nusikaltimų profilaktika.- Vilnius, 1975.
26. Justickis V. Akcentuotas nepilnametis nusikaltėlis (Asmenybė. Nusižengimai. Korekcija).- Vilnius., 1993.
27. Justickis V., Navikas G. Bendravimo psichologija.-Vilnius: Lietuvos policijos akademija, 1995.
28. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas.- Vilnius: Lumen, 1995.
29. Luoise C. Johnson. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris.- Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija., 2001.
30. Merkys G., Ruškus J. ir kt. Nepilnamečių resocializacija. Lietuvos nepilnamečių priežiūros įstaigų psichosocialinė ir edukacinė situacija.- Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla., 2002.
31. Myers D.G. Psichologija – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.
32. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. Serija “Prevencinė pedagogika”.- Vilnius, 1996.
33. Nepilnamečio asmenybė ir nusikalstamumas. – Vilnius. 1984.
34. Neverauskaitė V. Apie nepilnamečių nusikalstamumą Vakarų Europ.os ir Skandinavijos šalyse.- Vilnius,1993.
35. Paulauskas R. Delinkventiškos asmenybės formavimosi priežastys ir jos perauklėjimo problemos.- Vilnius,1988.
36. Pataisos programos –Kanados ir Lietuvos projekto informacinis leidinys. Vilnius.1999
37. Psichologijos žodynas.- Vilnius.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
38. Psichologija studentui. Kauno technologijos universitetas. – Kaunas: Technologija,2000.
39. Plužek Z. Pastoracinė psichologija.-Vilnius: Amžius,1996.
40. Sakalauskas G. Jaunuomenės nusikaltimų priežastys. – Švietimo naujovės. Nr. 6, 1998.
41. Tarptautinių žodžių žodynas. Red. V. Kvietkauskas ir kiti.- Vilnius: Vyr. enciklopedijų redakcija, 1985.
42. Trimakas K.A. Asmenybės raida gyvenime.- Kaunas: TKK, 1997.
43. Vabalas –Gudaitis J. Konstrukcinės sąveikos pedagogika. Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. – Vilnius: Mokslas,1983.
44. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos.- Vilnius: Lietuvos teisės akademija, 1997.
45. Vileikienė E., Gečėnienė S. Kriminalinės justicijos poveikis nepilnamečių teisės pažeidėjų asmenybei ir jų elgesiui.- Vilnius, 1999.
46. Želvys R. Bendravimo psichologija. – :Valstybės leidimo centras, – Vilnius, 1995.
47. Žukauskienė R. Raidos psichologija.- Vilnius.,1996.
48. Андреев Н.А., Морозов В.А., Ковалeв О.Г., Дебольский М.Г., Морозов А.М. Ресоциализация осужденных в пенитенциарных учреждениях ФРГ ( социально- психологический аспект ): учебное пособие. Москва: Права человека, 2001.
49. И гошев Кю Ую Психология преступных появлений среди молодёжи.- Мockba., 1972.
50. Dermontas J. Nuteistųjų socialinė rebilitacija.-Vilnius: Jurisprudencija, 2004,t. 51 (43); 108-123
51. Dermontas J. Lietuvos penitencinės sistemos darbuotojų ir nuteistųjų konstruktyvioji sąveika.- Vilniaus pedagoginis universitetas: Ugdymo psichologija, 2002, 5 t., Nr. 1(10), p.61-68.
52. Kvalifikacijos kėlimo kursų paskaitų medžiaga. Nepilnamečių kriminalinė justicija.-Vidaus reikalų ministerija., Vilnius.2001.
53. Kvalifikacijos kėlimo kursų paskaitų medžiaga. Nepilnamečių kriminalinė justicija.-Vidaus reikalų ministerija., Vilnius.2002.
54. Laurinavičius M. Lietuvių laukia Danijos kalėjimų komfortas – Lietuvos rytas. 2000 gruodžio 23 d.
55. Avižienis D. Psichosocialinių krizių prevencija laisvės atėmimo sąlygomis. – Socialinis darbas Mykolo Romerio universitetas – Vilnius, 2005.

Priedas Nr 1
Anketa

Ši anketa yra anoniminė Jūsų atsakymai bus panaudoti mokslinei analizei apibendrinta forma Ja siekimą geriau pažinti ir išsiaiškinti nuteistuosius slegiančias problemas, siekti bausmių sistemos individualiam darbui tobulinimo ir nuteistųjų asmeninių problemų sprendimo taip pat apie nuteistųjų problemas ruošiantis išėjimui į laisvę.
Šioje anketoje reikės atsakyti į vieną atvirą klausimą.

Klausimas: Dėl ko jūs labiausiai išgyvenat ( išgyvenot ) pataisos įstaigoje (-ose)?
( rašydami savo atsakymus į klausimą prisiminkite visą buvimo kalėjime laikotarpį nuo atvykimo iki dabar ir planuojant savo tolimesnę ateitį )

..............................

..............................

..............................

..............................

..............................

..............................

..............................

..............................

..............................

..............................

..............................

..............................

Priedas Nr2

Jūsų nuoširdūs atsakymai į 1 anketos klausimus padėjo surinkti reikalingą informaciją apie nepilnamečius nuteistuosius

Pateiktame sąraše jums tereikia sunumeruoti pateiktus išgyvenimus ir problemas pagal svarbumą- svarbiausią numeruojant 1, mažiau svarbų 2 ir taip sunumeruoti visus šiame sąraše pateiktus išgyvenimus pagal savo eiliškumą, pradedant svarbiausiais išgyvenimais ir juos numeruojant 1,2,3 ir baigiant mažiausiai rūpimais.

Aš pataisos įstaigose labiausiai išgyvenu:

Nr.

1. Dėl padaryto nusikaltimo

2. Dėl išsiskyrimo su tėvais

3. Dėl netekimo laisvės, sunku susitaikyti su jos netekimu

4. Dėl adaptacijos sunkumų patekus į pataisos įstaigą

5. Dėl pataisos namuose egzistuojančių papročių

6. Dėl per didelės bausmės

7. Dėl savo klaidų, kurios privedė prie nusikaltimo

8. Dėl to, kad pataisos namuose nėra galimybės pabūti vienumoje

9. Dėl pasimatymų mažo skaičiaus

10. Dėl to, kad pataisos namuose pareigūnai ne visiems nuteistiesiems padeda spręsti problemas , bloga aplinka pasitaisymui

11. Dėl to, kad ne į visus nuteistuosius administracija žiūri vienodai

12. Dėl to, kad pabuvus pataisos namuose uždedamas kalinio antspaudas, sunku reabilituotis visuomenės, artimųjų akyse

13. Dėl priklausomybės nuo narkotikų

14. Dėl perkėlimo iš paprastos į lengvąją grupę

15. Dėl to kad tenka gyventi nevienam

16. Dėl to, kad pataisos namų parduotuvėje kainos per didelės

17. Dėl mažų porcijų valgykloje

18. Dėl to, kad sunku suvaldyti savo pyktį

19. Dėl to, kad jus muša kiti nuteistieji

20. Dėl to, kad sunku bus adaptuotis laisvėje

21. Dėl to, kad ateityje nebebus siuntinių

22. Dėl gyvenamojo ploto aprūpinimo išėjus į laisvę

23. Dėl nežinios kur kreiptis išėjus į laisvę, dėl savo problemų

24. Dėl savo saugumo

25. Dėl bendravimo stokos

26. Dėl pripažinimo ir statuso

27. Dėl nežinojimo kaip gauti pašalpą

28. Dėl to kad negalima rūkyti

29. Dėl nežinojimo ar teismas patenkins teikimą lygtiniam paleidimui

Priedas Nr3

Maloniai prašome Jūsų atsakyti į klausimus, pažymint jums tinkamą atsakymą (gali būti ir keli atsakymai į vieną klausimą). Jei į mūsų klausimą nėra jums tinkančio atsakymo, tuomet išreikšite savo nuomonę.
Jūsų amžius____________

1. Kokios sudėties šeimoje jūs augote?

1) su abiem tėvais

2) be vieno iš tėvų

3) su seneliais

4) vaikų namuose

5) kita.

2. Kur mokėtės iki laisvės atėmimo?

1) mokykloje

2) amatų mokykloje

3) niekur

4) kita.

3. Ką kaltinate, kad atsidūrėte pataisos namuose ?
1) kaltas aš pats
2) nukentėjęs, kuris įskundė
3) blogi draugai
4) policija, kuri pagavo
5) teisėjas, kuris neteisingai nuteisė
6) tėvai, kurie blogai išauklėjo
7) advokatas, kuris manęs neapgynė

4. Koks jūsų požiūris į mokslą?

1) noriu mokytis

2) nenoriu ( tingiu ) mokytis

3) man mokslas išvis nereikalingas

4) kita...

5. Kaip vertinate nuteistųjų tarpusavio santykius ?
1) nėra žmogiškų santykių
2) vargina žiaurūs savi įstatymai
3) man r.eikia bijoti kitų nuteistųjų
4) neturiu nuomonės

6. Ar jus muša kiti nuteistieji ?
1) muša kartais
2) muša dažnai
3) manęs nemuša
4) aš pats mušu man nepatikusius

7. Kokias auklėtojo savybes labiausiai vertinate ?
1) gerumą
2) teisingumą
3) sąžiningumą
4) mandagumą
5) mokėjimą išklausyti
6) kita.

8. Kieno svarbesnis tau palaikymas ?
1) auklėtojo
2) nuteistųjų
3) tėvų
4) draugų

9. Ar, jūs tyčia žalojate save?

1) taip

2) ne

3) net negalvojau apie tai
Jai jūs tyčia save žalojote parašykite priežastį, dėl ko jūs taip darėte – _______________________________
__________________________________________________________________________________
__________________________________________________________________________________

10. Kuo norėtum būti grįžęs iš pataisos namų?

Priedas Nr.4

Pažymėkite (+) kokias emocijas dažniausiai išgyvenate

Šioje lentelėje prašome pažymėti tinkamą variantą
Ką jūs jaučiate Dažnai Retai Niekada
Kaltę 20 % 40 % 5 %
Skausmą 25 % 45 % 5 %
Liūdesį 50 % 20 % 0 %
Pyktį 60 % 15 % 0 %
Nepilnavertiškumą 30 % 45 % 10 %
Baimę 20 % 30 % 30 %
Gėdą 1 % 50 % 15 %
Džiaugsmą 20 % 60 % 10 %
Agresiją savo atžvilgiu 50 % 20 % 1 %
Švelnumą 15 % 30 % 20 %
Meilę 10 % 50 % 10 %
Rūpestį savo prestižu 20 % 20 % 10 %
Neviltį 30 % 50 % 5 %
Panieką 40 % 30 % 10 %
Įniršį 60 % 20 % 5 %
Nepasitikėjimą kitais 30 % 20 % 25 %
Jaučiate nesaugumą 40 % 35 % 5 %
Kitų abejingumą 30 % 30 % 5 %
Kančią 20 % 50 % 10 %
Patiriu vienatvę 60 % 10 % 15 %

Summary

In diploma work we investigated the social rehabilitation of convicted minors as one of the training aims. We also carried our the research to prove that the needs of convictors arise conformable experience especially influence their behaviour. We analyzed the importance of the constructive reciprocity between the trainer and trainee. According to the theory and the results of the investigation, we promoted suggestions to improve their rehabilitation by having in mind their special needs, help them to reform and successfully integrate into the society without unviolating the laws. In our work we suggested the hypothesis that the needs of convicted minors arise behaviour applying them individual and group improvement.
Having done the investigation and observed the theoretical part we noticed that if the convicted minors learn to recognize their difficulties, their reasons of problems and to remove them. Then there are to improve and successfully integrate into the society, not to offend in the future.
The main conceptions:
The social rehabilitation, the constructive reciprocity, training, the delinquent behavior, needs, emphatics, trainer, trainee, the programmes of reforming.

Diplominiame darbe mes nagrinėjome nepilnamečių nuteistųjų socialinę reabilitaciją, kaip vieną iš ugdymo uždavinių, atlikome tyrimą siekdami įrodyti, kad nuteistųjų poreikiai, sukeliantys atitinkamus išgyvenimus ypatingai įtakoja jų elgesį, analizavome konstruktyviosios tarpusavio sąveikos tarp ugdytojo ir ugdytinio svarbą, remdamiesi teorija ir atlikto tyrimo duomenimis, teikėme pasiūlymus, kaip atsižvelgiant į nuteistųjų nepilnamečių poreikius ir išgyvenimus tobulinti jų reabilitaciją, padėti jiems pasitaisyti, bei sėkmingai integruotis į visuomenę, nepažeidžiant įstatymų. Savo darbe išsikėlėme hipotezę, kad nuteistųjų nepilnamečių poreikiai, sukeliantys atitinkamas emocijas ir išgyvenimus, ypatingai įtakoja jų elgesį, taikant jiems individualias bei grupines pataisos- ugdymo priemones.
Atlikę tyrimą ir apžvelgę teorinę dalį, mes pastebėjome, kad jei nuteistieji nepilnamečiai išmoksta pažinti savo sunkumus, savo problemų priežastis ir jas šalinti, tada jie sugeba ir pasitaisyti bei sėkmingai integruotis į visuomenę, ateityje pakartotinai nenusikalsdami.
Pagrindinės sąvokos:
Socialinė reabilitacija, konstruktyvi sąveika, ugd.ymas, delinkventinis elgesys, poreikiai, empatija, ugdytojas, ugdytinis, pataisos programos.

Leave a Comment