Interneto teisė

Turinys 1

Įvadas 2

1. Interneto taikymo teisiniai aspektai 4

2. Kompiuteriniai nusikaltimai 7

3. Nepageidaujamos informacijos platinimas ir žala 9

4. Nepageidautinos informacijos teisinis reglamentavimas Europos Sąjungoje ir JAV 13

4.1. Nepageidautinos informacijos teisinis reglamentavimas JAV 13

4.2. Nepageidautinos informacijos teisinis reglamentavimas Europos Sąjungoje 15

Išvados 18

Literatūra 19 Įvadas

Kartu su naujausių informacinių ir komunikacinių technologijų plitimu, vis didesnę grėsmę kelia šį procesą lydintys negatyvūs reiškiniai, vienas iš kurių, ir bene didžiausias, masinis vartotojo nepageidaujamos informacijos siuntimas. Nepageidaujama elektroninė korespondencija paplito jau daugiau nei prieš dešimtmetį, ir nuo to laiko jos augimo tempai vis spartėjo. Tai galima paaiškinti įstatyminės bazės netobulumu, tokios informacijos siuntimo mažomis išlaidomis ir 100% apsaugos priemonių nebuvimu.

Tiksliai apibrėžti nepageidaujamų elektroninio pašto žinučių (toliau – spam) sąvoką nėra paprasta, kadangi sutinkama skirtingų to paties reiškinio interpretacijų. Dažniausiai sutinkamas spam apibūdinimas – nepageidaujamos elektroninio pašto (toliau – el. pašto) žinutės, siunčiamos dideliais kiekiais be vartotojų sutikimo. Eiliniam vartotojui tai tiesiog žinutės, kurių nenorima matyti asmeninėje el. pašto dėžutėje. Didžiąją dalį spam srauto sudaro žinutės, siunčiamos komerciniais arba reklaminiais tikslais.

Taip pat aiškiai yra pastebimas ir kenkėjiško pobūdžio spam daugėjimas, kai su el. pašto žinutėmis keliauja ir kompiuteriniai virusai, vadinamieji interneto kirminai bei trojanai. Dažnai tai būna kompiuterinės programos, skenuojančios viruso pažeisto kompiuterio atmintį ir ieškančios el. pašto adresų, kuriais būtų galima persiųsti virusą kitai potencialiai aukai. Taip pat sparčiai plinta laiškai, kurie siunčiami sukčių siekiant išgauti iš aukos vertingą informaciją (angl. phishing). Spam siunčiantys asmenys nori sužinoti slaptažodžius ar kredito kortelių duomenis. Kad atrodytų tikroviškiau, dažnai tokie laiškai melagingai pasirašomi „banko darbuotojų“.

Tokiu būdu, kaip teigia M. Spaikermanas (Spykerman, 2003), viena iš tipinių spamo charakteristikų yra adresato nepageidaujamos informacijos platinimas. Tai gali sukelti įvairias neigiamas pasekmes, kaip žala, kuri padaryta elektroninio pašto subjekto materialinėms, informacinėms, asmeninėms ir kitoms teisėms. Bendru atveju galima išskirti turtinę (tiesioginę ir netiesioginę) bei neturtinę žalą.

Šia darbe pabandysime apžvelgti interneto, kaip nepageidaujamos informacijos plitimo terpės, teisinio reguliavimo aspektus, nepageidaujamos informacijos platinimo žalą bei tokios nepageidautinos informacijos platinimo teisinius aspektus ES ir JAV.

Darbo objektas. Nepageidautinos informacijos teisinis reglamentavimas Europos Sąjungoje ir JAV.

Darbo tikslas. Pateikti nepageidaujamos informacijos teisnius aspektus, apžvelgti kovos su ja tendencijas ir priemones, pateikti tokios informacijos reglamentavimo ES ir JAV situacijos apžvalgą.

Darbo uždaviniai:

pateikti interneto teisinio reglamentavimo aspektų apžvalgą;

pateikti žalos, padaromos nepageidaujamos informacijos siuntimu, charakteristikas;

apžvelgti kovos su nepageidaujamos informacijos siuntimu techninių ir teisinių priemonių apžvalgą;

apžvelgti nepageidaujamos informacijos platinimo teisinio reglamentavimo ES ir JAV situaciją.

Darbo metodai. Tyrimas atliktas taikant literatūros analizės, gautų tyrimo duomenų grupavimo, apibendrinimo ir lyginimo metodus.

1. Interneto taikymo teisiniai aspektai

Internetas jau pasiekė tokį išsivystymo lygį ir taip gali veikti visuomenės gyvenimą, kad tai sąlygoja atitinkamą valstybės reakciją – vyriausybės poveikio forma. Bet sėkmingo problemų, susijusių su Interneto naudojimu reguliavimu, sprendimo nacionalinių įstatymų lygyje dar nepastebėta. Kaip pažymi Dž. Bagbis (Bagby, 2003), tai yra sąlygota Interneto specifika ir, visų pirma, jo eksteritorijalumu.

Internetas kol kas yra mažai nagrinėtas teisinių santykių, atsirandančių jo egzistavimo ir naudojimo, požiūriu. Kaip teigia M. Ruštadas (Rustad, 2008), visų pirma reikia išspręsti du principinius klausimus. Pirmas susijęs su Interneto teisine prigimtimi. Ar jis yra teisės subjektas, dalyvaujantis įvairiuose santykiuose su savo klientais, ar teisinių santykių, kuriuos dar reikia nustatyti, objektas. Antras klausimas susijęs su teise, kuri gali būti taikoma šiems santykiams. Jei tokia teisė egzistuoja, tai kokia normatyvinė bazė ją sudaro, ir kokiai teisės šakai galima ją priskirti. Jei tokios teisės dar nėra, tai kuo rėmėsi Interneto vystymasis iki šiol.

Klausimai, susiję su Interneto funkcionavimu liečia milžiniškus materialius, informacinius, žmogiškus resursus ir atitinkamus finansinius resursus. Visa tai negali likti be valdžios dėmesio, o, vadinasi, ir be normatyvinio reguliavimo šioje sferoje. Internetas nėra kažkas vieningo, nes nei vienoje pasaulio šalyje nėra organizacinės struktūros, kuri yra vienintelė šio kompiuterinio tinklo savininkė. Paprastam klientui, to, ką jis vadina Internetu, atstovas yra Interneto paslaugų tiekėjas, kuris suteikia ryšio kanalą kartu su programine įranga. Juridinių santykių tarp kliento ir tiekėjo prigimtį galima nustatyti pagal šių santykių objektus. Tai ryšio kanalas, kuris klientui suteikiamas pagal sutartį ir tik naudojimui. Programinė įranga suteikiama vartotojui pagal autorinio kūrinio naudojimo teises.

Paslaugų tiekėjui Interneto atstovas yra specializuota kompanija (serverio savininkas). Tokia kompanija dažnai būna kartu ir paslaugų teikėjas. Tokiai kompanijai Interneto atstovu yra stambesni tinklai, suteikiantys jam prisijungimo galimybę. Tokie tinklai gali jungtis į taip vadinamas Interneto bendruomenes. Tačiau ir šios bendruomenės nevaldo Interneto. Jos derina tinklo standartus, registruoja mazginius kompiuterius ir suteikia tokiems komoiuteriams vardus, kurie juos identifikuoja tinkle.Tai labai svarbu techniniam tinklo funkcionavimui, bet nepakanka jo valdymui.

Tokiu būdu, kaip rašo B. Delta (Delta, 2005), visa tai patvirtina, kad Internete negalima išskirti požymius, būdingus juridiniam asmeniui. Internetas neturi organizacinio vieningumo, nėra inkorporuotas į kokią nors pasaulio valstybę ir nėra sukurtas kaip tarptautinė organizacija. Internetas taip pat neturi ir savo nuosavybės, nes visi materialiniai ir informaciniai resursai, naudojami Internete, nuosavybės teise priklauso įvairiems subjektams. Ryšio kanalai – telekomunikacinėms kompanijoms, serveriai – paslaugų teikėjams, klientų kompiuteriai – klientams, komerciniais pagrindais platinama informacija – jos gamintojams ir kitiems savininkams. Internetas negali turėti ir kokių nors savarankiškų teisių ir atsakomybių, nes už kiekvienos Internete įvykdytos veiklos yra teisiškai atsakingas asmuo (pavyzdžiui, už Internetu įvykdytą prekės ar paslaugos pirkimą atsakingas tos paslaugos ar prekės pardavėjas, o ne Interneto paslaugų teikėjas ar telekomunikacinių tinklų kompanija).

Tokiu būdu, kaip teigia M. Ruštadas (Rustad, 2008), visuose iškylančiuose teisiniuose santykiuose ir dalyvaujantys subjektai, ir jų santykių pobūdis yra visiškai skirtingi. Tokiu būdu autorius daro išvadą, kad Internetas vienareikšmiškai nėra nei užregistruota organizacija, nei juridinis asmuo aplamai.

„Tokiu būdu Internetas nėra teisės subjektas“ (Rustad, 2008, p. 75). Tačiau Internetas, kaip kompiuterinis tinklas nėra ir teisės objektas. Kliento prijungimas prie paslaugos tiekėjo lokalaus tinklo vykdomas atliekant tam tikrus juridinius veiksmus, kurių prigimtis yra gerai žinoma – programinės įrangos (programa skirta įeiti į Internetą) ir techninės įrangos (modemo) pardavimas; ryšio kanalo nuoma (kaip ir mokestis už telefono linijos naudojimą). Tokiu būdu yra naudojamos pirkimo-pardavimo, nuomos sutartis, o taip pat tam tikru laipsniu naudojamos ir autorinių teisių apsaugos normos (programinę įrangą negalima įdiegti į dar vieną kompiuterį be naujo vartotojo registracijos). Tokiu būdu, kaip rašo K. Darelas (Darrell, 2007), teisinius santykius sukuria ne Internetas, kaip kompiuterinis tinklas, bet patys objektai, kurie vienaip ar kitaip susiję su tokiu tinklu. Šie objektai arba jau labai gerai žinomi (prekės, pateiktos prekybai iš katalogų) arba mažiau ištirti teisės mokslo, bet nėra kažkuo ypatingi (pavyzdžiui, informacija viename ar kitame pavidale arba reklamos talpinimo internetiniuose puslapiuose paslaugos). Tai yra paaiškinama tuo, kad Interneto tinklas nesukuria kokių nors naujų objektų ir prekių, o tik suteikia galimybes jų sukūrimui, patalpinimui ir realizavimui tarp tinklo vartotojų.

Kas liečia santykius, kurie atsiranda ryšium su Interneto, kaip kompiuterių tinklo funkcionavimu (tai techninės ir programinės kompiuterių sujungimo priemonės), tai jie yra ne teisinio pobūdžio, o priklauso techninių standartų ir specifikacijų sričiai. Tais retais atvejais, kada vis dėl to yra taikomas kažkoks teisinis reguliavimas, jo objektu tampa paslaugos, subjektų teisės ir materialūs objektai, niekuo nesiskiriantys nuo šių objektų reguliavimo iki Interneto atsiradimo. K. Darelas (Darrell, 2007) teigia, kad pats Internetas, kaip kompiuterių tinklas, nėra kažkoks naujas teisės objektas, kurį galima prilyginti išskirtinių teisių reguliavimui, nuosavybės teisei arba deliktinei atsakomybei. Internetas negali būti ir civilinės teisės objektas, kaip turtas, informacija ar tesės intelektualios veiklos rezultatams.

Praktiškai bet kuris Interneto valdymo aspektas turi teisnių elementų. Dž. Kurbalija ir E. Gebšteinas (Kurbalija, Gelbstein, 2005) išskiria du požiūrius į Interneto valdymo teisinius aspektus:

Reali teisė. Šiuo požiūriu Internetas yra laikomas reiškiniu, analogišku telekomunikacinėms priemonėms (telegrafas, telefoninis ryšys ir t.t.). Tiku būdu, teisinės normos, taikomos šioms telekomunikacinėms priemonėms, gali būti taikomos ir Internetui.

Kibernetinė teisė. Šis požiūris remiasi tuo, kad , kad Internetas sukūrė naujus socialinių santykių kibernetinėje (virtualioje) erdvėje tipus. Todėl reikia kurti naujus, kibernetinius įstatymus, galiojančius virtualioje erdvėje.

Šiuo metu vyrauja realios teisės požiūris. Nors daugeliu atveju dalis egzistuojančių teisinių aktų gal būti taikomi ir Internetui, tačiau kai kurie reikalauja pakeitimų, kad būtų galima juos taikyti virtualiai erdvei (pavyzdžiui, prekinių ženklų apsauga). Kitais atvejais tam tikri Interneto reiškiniai, pavyzdžiui spamas, reikalauja visiškai naujų teisinių normų sukūrimo, nes, pavyzdžiui, masiniai reklamos siuntimai paštu, įstatymo nėra draudžiami. D. Maklynas (Maclean, 2005) pažymi, kad Interneto valdyme jau yra arba gali būti naudojami sekantys teisiniai mechanizmai:

teisinės normos;

socialinės normos (papročiai);

savireguliavimas;

reguliavimas, panaudojant programinį kodą;

teisminė praktika (teismo sprendimai);

tarptautinė teisė.

Šiuo metu teisinės veiklos pagrindinės sritys yra: asmens privatumo apsauga, duomenų apie vartotojus apsauga, intelektualinės nuosavybės apsauga, apmokestinimas, kova su kibernetiniais nusikaltimais. Visuomenė yra dinamiška ir teisinės normos visada atsilieka nuo vykstančių permainų.

Eilės autorių F. Bellijos, T. Bermano (Bellia, Berman, 2003), K. Brumptonas (Brumpton, 2006) ir kt. darbuose, galima atrasti, kad šiai dienai nei vienoje pasaulio šalyje nėra visaapimančio (kodifikuoto) Interneto įstatymo. Egzistuojantys poįstatyminiai aktai reguliuoja dalinius tinklo funkcionavimo aspektus, visų pirma prijungimo prie jo, atitinkamų ryšio linijų suteikimo ir pan. Normos, kurias galima taikyti santykiams, susijusiems su Internetu, yra „išbarstytos“ įvairių teisės rūšių įstatyminiuose aktuose. Praktiškai nėra santykių, liečiančių Internetą, reguliavimo tarptautiniame lygyje. Klausimas apie Interneto reguliavimo būtinumą yra dvilypis. Iš vienos pusės Internetas yra techninė sistema ir kaip tokia jau yra reguliuojama tokių organizacijų kaip Interneto architektūros taryba (Internet Architecture Board), Interneto vardų ir numerių suteikimo korporacija (Internet Corporation for Assigned Names and Numbers), Interneto inžinerinės komisija (Internet Engineering Task Force). Iš kitos pusės, interneto turinys yra socialinis reiškinys ir reguliuoti jį ar ne – visuomenė turi spręsti pati (tai praktiškai reikia „ne“) arba suteikti teisę vyriausybei spręsti už save (tada tai praktiškai reiškia „taip“). Tokiu būdu iškyla svarbus teorinis klausimas apie tai, kaip greitai socialinių santykių išsivystymas, susijęs su tokios sistemos egzistavimu, pareikalaus atitinkamo teisinio reguliavimo sukūrimą ir taikymą. Tačiau sekantis klausimas bus apie tai, kiek efektyvus bus toks reguliavimas pačios techninės sistemos vystymuisi.

Savo darbe R. Gelbšteinas ir J. Kurbalija (Gelbstein, Kurbalija, 2005) išskiria du būdus nagrinėti teisės ir Interneto santykius. Pirmas teigia, kad Įstatymų Internetui nėra. Egzistuoja nepriklausomos virtualios erdvės deklaracija, egzistuoja etika, egzistuoja vieningo sprendimų priėmimo sistema, ir to pakanka. Tai standartinis principas, atsiradęs kartu su Internetu ir pastoviai sutinkamas ir dabar. Kito, normatyvinio, esmė yra tokia: yra tinklas, labai stiprus instrumentas, rimtas socialinis reiškinys ir reikia išleisti labai daug kokių nors globalių aktų, kad kaip galima greičiau sureguliuoti šį klausimą ir kad vėliau ši problema negalėtų išeiti iš organizacijų, vyriausybių ir pasaulio bendruomenių kontrolės.

2. Kompiuteriniai nusikaltimai

Vienas iš griežtos Interneto kontrolės ir atskiros teisės (Interneto teisės) sukūrimo šalininkų argumentas yra tas, kad Internetas pakeitė nusikalstamumo charakterį. Per visą civilizacijos istoriją bet kuris technikos pasiekimas traukė žmones, norinčius jį panaudoti nusikalstamiems tikslams. Šiuo metu pasaulyje pastebimi vis labiau besiplečiantys kompiuterinės informacijos srityje daromi nusikaltimai. Daugelio šalių teisės teoretikai (McDonald, 1998) ir praktikuojantys juristai priėjo išvados, kad kompiuterinės informacijos apsauga, kuri remiasi tik bendromis baudžiamosios teisės nuostatomis, yra nepakankama. Kai kuriose šalyse net sukurti atskiri įstatymai numatantys atsakomybę už kompiuterinius nusikaltimus. Europos sąjunga sudarė sąrašą nusikaltimų, kurie yra rekomenduojami ES narėms, kuriant įstatymus, susijusius su kompiuteriniais nusikaltimais (1 pav.).

1 pav. ES sudarytas nusikaltimų, susijusių su kompiuterine informacija, sąrašas

Šio sąrašo pagrindas yra Vokietijos galiojantis baudžiamasis kodeksas, kuriame pateikiamas pakankamai išsamus kompiuterinių nusikaltimų sąrašas. Taip pat egzistuoja ir Europos Sąjungos konvencija „Apie elektroninius nusikaltimus“1.

Kaip rašoma ES tarybos pamatiniame sprendime 2004/68/TVR, „kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad būtų baudžiamas toks toliau nurodytas tyčinis veikimas, atliekamas panaudojant kompiuterinę sistemą arba be jos, neturint teisės to daryti.“ . Tokiu būdu turėtų būti vykdomas informacijos filtravimas, kuris gali būti atliekamas dviejuose lygiuose, priklausomai nuo vartotojo pasirinkimo:

Interneto paslaugų tiekėjo lygyje – centralizuotame serveryje, kuris suteikia vartotojams prieigą prie visų Interneto resursų. Vartotojas pats pasirenka paslaugų tiekėją, kuris siūlo informacijos filtravimą.

filtravimas vartotojo lygyje, kai vartotojas pasirenka individualias filtravimo priemones.

Valstybėms narėms paliekama galimybė nustatyti prievoles informacinės visuomenės paslaugų teikėjams nedelsiant informuoti kompetentingas viešąsias institucijas apie įtariamą nelegalią veiklą arba informaciją, kurią pateikia jų paslaugų gavėjai, arba prievolę pateikti kompetentingoms institucijoms, gavus jų prašymą, informaciją, leidžiančią nustatyti jų paslaugos gavėjų, su kuriais jie sudarę informacijos saugojimo sutartis, tapatybę.

3. Nepageidaujamos informacijos platinimas ir žala

Dažniausiai sutinkamas spam apibūdinimas – nepageidaujami elektroninio pašto pranešimai (toliau – NEPP), siunčiami dideliais kiekiais be vartotojų sutikimo. Eiliniam vartotojui tai tiesiog pranešimai – el. šiukšlės, kurių nepageidaujama matyti asmeninėje el. Pašto dėžutėje. NEPP yra siunčiami naudojant el. paštą, judriojo ryšio (telefonais siunčiama SMS) ar kitus el. komunikacijos būdus bei priemones. Taip pat spam gali būti apibrėžta kaip nereikalautų el. pašto žinučių siuntimo praktika, paprastai komercinio pobūdžio, dideliais kiekiais ir dažnai tiems asmenims, su kuriais siuntėjas anksčiau nepalaikė jokių ryšių. 2006 m. tinklų ir informacijos saugumo būklės tyrimo (toliau – tyrimo) duomenimis, 96 proc. interneto paslaugų vartotojų niekada nėra įsigiję tokiu būdu siūlomų prekių ar paslaugų. Tik 1 proc. tiesioginės apklausos dalyvių nurodė, kad dažnai įsigyja prekių ar paslaugų, siūlomų nepageidaujamais komerciniais pranešimais. Taip pat yra pastebima, kad daugėja ir kenkėjiško pobūdžio NEPP, kai su el. pašto pranešimais keliauja ir kompiuteriniai virusai. Interneto vartotojams nepageidauti pranešimai ir virusai sukelia tas pačias problemas, tačiau jų pavojingumas kompiuterinėms sistemoms yra skirtingas.

Kaip rašoma „Nepageidaujamų elektroninio pašto pranešimų studijoje2“, priežastys, lemiančios nepageidaujamų pranešimų plitimą:

spamo siuntėjai naudoja įvairias kompiuterines technologijas, padedančias automatizuoti nepageidaujamų pranešimų siuntimą. Norint, kad nepageidaujami pranešimai pasiektų milijonus žmonių, reikia didelio kiekio el. pašto vartotojų adresų. Surinkti didelį kiekį adresų spamo siuntėjams padeda specialios kompiuterinės programos. Angliškai šis procesas vadinamas harvesting. Tokios programos skenuoja internetiniuose tinklalapiuose, pokalbių svetainėse bei kitose interneto tinklo srityse esančią informaciją, suranda el. pašto adresus ir juos nukopijuoja. Vėliau šie adresai panaudojami nepageidaujamiems pranešimams siųsti. Yra pastebėta, kad internete vyksta surinktų el. pašto adresų duomenų bazių prekyba.

86 proc. el. pašto adresų, esančių įvairiuose interneto tinklalapiuose visame pasaulyje, yra lengvai prieinami specialioms adresų surinkimo programoms.

Nepageidaujamų pranešimų siuntimas glaudžiai susijęs su duomenų apsauga. Kalbant apie duomenų apsaugą išskiriamos dvi skirtingos, bet kartais sutapatinamos sąvokos: duomenų apsauga (data protection) ir duomenų saugumą (data security). Duomenų apsauga yra susijusi su asmens duomenimis, draudimu viešai skelbti, platinti ir t.t. privačius asmens duomenis, o duomenų saugumas yra užtikrinamas bet kokius kompiuterinius duomenis koduojant, šifruojant arba kitokiais būdais apsaugant tam, kad juos pakeisti arba perskaityti galėtų tik tam įgalioti asmenys.

Dėl to, kad Internetas nuo pat pradžių buvo laikomas atviru tinklu, bendravimui skirtuose protokoluose yra nemažai savybių, leidžiančių pažeisti Interneto vartotojų privatumą. Šios savybės atsirado labiau atsitiktinai, o ne buvo specialiai sugalvotos kuriant šiuos protokolus. Internete didelė dalis informacijos yra surenkama ir tvarkoma būdu, kuris yra nematomas renkamų duomenų subjektui. Kartais Interneto vartotojas net nenutuokia apie tai, kad asmens duomenys buvo surinkti ir vėliau tvarkyti bei gali būti panaudoti jam nežinomiems tikslams pasiekti. Paprastai, duomenų subjektas nieko nežino apie duomenų tvarkymo procesą ir todėl negali apie jį nieko spręsti.

Papildomos rizikos atsiranda tuomet, kai duomenys, surinkti Interneto vartotojui naršant Internete, gali būti susieti su kita turima informacija apie tą patį vartotoją, pavyzdžiui, asmens tikrą vardą ir pavardę, adresą, informaciją apie jo pirkimo įpročius bei veiklą. Interneto paslaugų teikėjai šiuo metu gali naudotis monitoringo technologijomis, kurios suteikia žymiai daugiau informacijos apie duomenų srautus, jų turinį nei technologijos, egzistuojančios standartiniuose telefonų tinkluose (PSTN – Public Switched Telecommunications Network). Tokios technologijos leidžia ne tik gauti informaciją, analogišką telekomunikacijų operatorių gaunamai apie telefono panaudojimą (kas kam kada skambino, kiek laiko truko pokalbis), tačiau ir sužinoti žymiai daugiau.

Be to, skelbiant asmeninę informaciją Internete, susiduriama su dar kitokiomis grėsmėmis. Paskelbimas Internete gali nuvesti prie kitų asmenin÷s informacijos rinkimo formų, kai bus taikomasi jau ne tik į asmeninę informaciją, kuri pateikiama viešajame registre arba abonentų knygoje, bet ir į tiesioginę informaciją, kurią galima rasti asmeniniame Interneto tinklalapyje. Paieškos „robotai“ automatiškai įtraukdami į rodykles šiuos tinklalapius gali surinkti failus, kuriuose yra saugoma iš tų tinklalapių gauta asmeninė informacija ir tada tinklalapio autoriui, ar asmenims, prisidėjusiems prie tinklalapio kūrimo, gali būti pradėti siuntinėti nepageidaujami elektroniniai laiškai.

Viena iš specifinių nepageidaujamų elektroninio pašto pranešimų siuntinėjimo (toliau – spamingo) ypatybių yra nepageidaujamos adresatui informacijos platinimas. Tai gali sukelti eilę neigiamų pasekmių, kaip žala padaryta elektroninio pašto paslaugų subjektų turtinėms, informacinėms, asmeninėms ir kt. teisėms. Bendru atveju galima išskirti turtinę (tiesioginę ir netiesioginę) ir neturtinę žalą.

Turtinės žalos aprašymui patogiausiai yra naudoti informacinių sistemų visuminės nuosavybės vertės (Total Cost of Ownership, TCO) sąvoką. Konsultacinės kompanijos Gatner Group apibrėžimu, visuminė nuosavybės vertė – tai pilnai apskaityto metinės kompanijos išlaidos, susijusios su informacinių technologijų įsigijimu ir, kas labai svarbu, naudojimu savo veikloje3.

Išlaidų struktūroje galima išskirti tiesiogines ir netiesiogines išlaidas kovai su spamu ir jo padarinių šalinimui. Šias išlaidas galima laikyti žala, kurią padaro spamas. Savo ruožtu, žalos struktūroje taip pat yra tiesioginė ir netiesioginė žala. Elektroninio pašto eksploatavimo metu adresatai turi tiesiogines ir netiesiogines išlaidas. Tiesioginę žalą sudaro išlaidos informacinės apsaugos sistemos atnaujinimui ir modernizavimui ir betarpiškas pinigines išlaidas (apmokėjimas paslaugų operatoriams už adresatui nepageidautinos informacijos gavimą).

Didelė išlaidų dalis tenka taip vadinamoms netiesioginėms išlaidoms. Kasdienis milžiniškas nepageidautinų žinučių srautas verčia elektroninio pašto adresatus gaišti laiką jų skaitymui ir šalinimui. MessageLabs kompanijos vertinimu4, tokios procedūros reikalauja 10% vartotojo darbo laiko.

Viena iš didžiausių, susijusių su spamingu, problemų yra ta, kad elektroninis paštas yra praktiškai ideali terpė pernešti įvairius „pavojingus“ priedus, tokius kaip kompiuteriniai virusai, kenkėjiškos programos ir pan. Virusai, platinami spamingo pagalba, gali realizuoti labai daug informacinio saugumo grėsmių, o būtent: informacijos pilnumo, konfidencialumo ir prieigos. Spamingas, susijęs su pašto sistemos „užteršimu“, yra didelės apimties priedų persiuntimą, kas sulėtina pačios pašto sistemos ir vartotojo kompiuterio darbą.

Spamingas taip pat pažeidžia elektroninio pašto adresatų neturtines teises:

Teisę be kliūčių gauti informaciją. Ši teisė pažeidžiama, kai spaminiai pranešimai perpildo pašto dėžutę ir, kaip taisyklė, vartotojas nebegali gauti naujų pranešimų, tame tarpe reikalingų ir labai svarbių.Tokio pobūdžio situacijos informacinio saugumo srityje yra laikomos kaip prieigos prie informacijos pažeidimas (blokavimas). Tam tikrai atvejais toks blokavimas gali sukelti naudos netekimą. Taip reikia pažymėti, kad tokiose situacijose galimas ir atsitiktinis reikalingų pranešimų pašalinimas, kai vartotojas šalina nepageidaujamus pranešimus. Tokį atvejį sukelia natūraliomis gavėjo klaidomis, kurios iškyla kai jis semantiškai analizuoja gautą pranešimų paketą.

Teisę gauti patikimą informaciją. Galimi atvejai, kai gaunamas spamas, kuria yra reikšminga vartotojui, tačiau nekokybiška (neteisinga, melaginga). Tokios informacijos platinimas klaidina vartotojus ir gali sukelti jam turtinę ir neturtinę (pavyzdžiui, sveikatai) žalą. Kaip taisyklė, tokie pranešimai siunčiami neteisėtais tikslais. Tokiame kontekste tam tikrais atvejais spamą galima laikyti kaip apgaulės būdą.

Elektroninių pranešimų adresato teisę į asmeninį gyvenimą. Šios teisės pažeidimas atsiranda, kai gaunami pranešimai yra politinės reklamos, religinio (kvietimai dalyvauti sektose, fonduose), pornografinio pobūdžio. Taip pat tai gali būti raginimai dalyvauti įvairiose akcijose, aukose. Tokie pranešimai gali kėsintis į visuomenės interesus, humanizmo ir moralės principus.

Trečių asmenų teisės į asmeninę paslaptį, garbę, orumą, dalykinę reputaciją ir pan. pažeidimas. Išvardintos informacinių santykių subjektų teisės pažeidžiamos, kai platinami trečių asmenų asmeniniai duomenys, o taip pat neatitinkantys tikrovės duomenys apie juos.

Spamingo rezultate gali būti pažeista ryšio operatorių (kurių resursai naudojami spamo siuntimui) teisė į laisvą turto (ryšio sistemų) naudojimą versle. Ryšio operatorių požiūriu, masiniai nepageidaujamų pranešimų siuntimai sukuria bereikalingą pašto serverių apkrovimą, tuo pačiu apsunkinant informacinių sistemų darbą. Tai sukelia nepagrįstas išlaidas tinklų infrastruktūros modernizavimui, o taip pat aptarnaujančio personalo skaičiaus didinimui, sisteminių administratorių darbo krūvio didinimui.

4. Nepageidautinos informacijos teisinis reglamentavimas Europos Sąjungoje ir JAV

Priklausomai nuo nepageidaujamo pranešimo siuntėjo tikslų ir uždavinių, tokiuose pranešimuose gali būti komercinė informacija arba toks pranešimas gali būti nesusijęs su komercine veikla.Pagal šį pobūdį – pranešimo turinį, yra išskiriami „komerciniai“ nepageidaujami pranešimai – „unsolicited commercial e-mail“ (UCE) ir „nekomerciniai“ – „unsolicited bulk e-mail“ (UBE).

Didžiausią indėlį kovoje su nepageidaujamais pranešimais įdeda interneto paslaugų tiekėjai, kurie turi galimybes šiam tikslui suderinti savo resursus ir sistemas. Vatotojai taip pat gali kovoti su spamu skųsdamiesi paslaugų tiekėjams savo sunkiu gyvenimu, arba suderindami savo klientines programas, tačiau tokių veiksmų efektyvumas yra labai nedidelis, lyginant su paslaugų tiekėjų galimybėmis.

Interneto paslaugų tiekėjai kovai su spamu visų pirma naudoja tokius kovos metodus, kaip filtravimas (pranešimų atranka ir naikinimas) ir blokavimas (identifikavimas ir atsisakymas priimti pranešimą). Taip pat paslaugų tiekėjai, naudodami savireguliacijos mechanizmus, susivienija vieni su kitais ir bando bendrais organizaciniais-techniniais veiksmais padidinti kovos su nepageidaujamais pranešimais efektyvumą.

Suprasdamos visuomeninę nepageidaujamų pranešimų žalą, eilė valstybių priėmė įstatymus, susijusius su komercinio ar nekomercinio pobūdžio nepageidaujamų pranešimų masinio siuntimo apribojimu arba uždraudimu.

4.1. Nepageidautinos informacijos teisinis reglamentavimas JAV

Nenuostabu, kad dalykinių visuomeninių santykių reguliavimo lyderiu tapo JAV. Šioje šalyje skirtingose valstijose nuo 1998 metų pradėjo atsirasti specialios normos. 1 lentelėje pateikiami šių normų pavyzdžiai stambiausiose JAV valstijose.

1 lentelė. JAV: valstijų įstaymų, reglamentuojančių norminių aktų pavyzdžai

Analizuojant valstijų įstatymus, gali padaryti išvadą, kad šiuo metu reguliuojant nepageidautinų pranešimų siuntimus didžiausias dėmesys kreipiamas į UCE. Paslaugų tiekėjai paprastai turi imunitetą dėl savo vartotojų elgesio, o už įstatymų normų pažeidimus daugeliu atveju vartotojams gali būti taikoma civilinė atsakomybė

Federaliniame lygyje yra priimta eilė federalinių įstatymų5. CAN-SPAM aktas, priimtas 2003.12.16, numato, kad pranešimo „Subject“ lauke būtina nurodyti žymes „ADV“ (reklama), ADV:ADLT (suaugusiems); paateikiamas tikslus UCE apibrėžimas; nustato, kad privaloma indentifikuoti siuntėją ir turi būti mechanizmas atsisakyti prenumeratos (opt-out) būtinumas. 2004.02.14, Niujorke pagal šį įstatymą buvo suimtas pirmas nepageidaujamų žinučių siuntėjas. Jis prisipažino kaltu ir buvo teisiamas uždarame teismo posėdyje. Iki šių dienų šis įstatymas efektyviai veikia ir jo pagrindu yra nuteista daug tokių nepageidaujamų žinučių siuntėjų.

4.2. Nepageidautinos informacijos teisinis reglamentavimas Europos Sąjungoje

Europos šalyse Internetas reguliuojamas kaip bendrais Europos teisėtvarkos aktais, taip ir nacionalinėmis normomis. 90-ais praėjusio šimtmečio metais Europos sąjungoje buvo bandoma suderinti teisinį reguliavimą su savireguliavimu. Praktikoje, atsiradus konfliktinėms situacijoms veikloje , susijusia su Internetu, kaip taisyklė buvo naudojama tos šalių teisė, kurioje įvyko pažeidimas. Bet mažiau nei per dešimtmetį, Interneto turinio filtravimas daugelyje ES šalių tapo norma. Filtravimas buvo vykdomas įvairiomis formomis, įskaitant valstybinius draudimus neteisėtam turiniui nacionaliniuose Interneto segmentuose, neteisėto turinio, priimamo iš užsienio, blokavimas, o taip pat paieškos rezultatų, liečiančių neteisėtą turinį, filtravimas. Prie neteisėto turinio, kuris filtruojamas Europoje, yra priskiriama vaikų pornografija, rasizmas, o taip pat medžiaga, skatinanti neapykantos ir terorizmo platinimą, nors paskutiniu metu buvo teikiamos įstatymų pataisos į kai kurių šalių įstatymus, kurios liečia azartinius žaidimus ir autorinę teisę. Pagal Europos įstatymus Interneto paslaugų tiekėjai nėra atsakingi už vartotojų veiksmus tuo atveju, jei vykdo tam tikras sąlygas, susijusias su teikiamų paslaugų charakteriu ir santykių su informacijos apsikeitimo subjektais, kurių teises pažeidžia vartotojų veiksmai. Interneto paslaugų teikėjai Europoje neturi kokių nors įsipareigojimų kontroliuoti Interneto panaudojimą ir yra apsaugoti nuo neteisėto turinio Europos Sąjungos taisyklėmis, bet turi filtruoti tokią medžiagą, kada jiems bus pateiktas atitinkamas reikalavimas. Todėl filtravimo lygis Europos Sąjungos valstybėse priklauso nuo vyriausybės, policijos, o taip pat plačiosios visuomenės, pateikiančios pranešimus apie neteisėtos informacijos buvimą Internete.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnis (Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) skelbia, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas, valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumui, visuomenės apsaugai ar šalies ekonominei gerovei užtikrinti, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Plėtojant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje skelbiamas nuostatas, 1997 m. gruodžio 15 d. Europarlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė direktyvą dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje.

Europos Sąjungos lygyje pagrindinė bendros politikos ir praktikos, susijusios su Interneto reguliavimu, kryptis yra regioninės konkurencijos ir prekybos skatinimas, kova su Internetiniu nusikalstamumu ir terorizmu, vieningos platformos patirties keitimuisi sukūrimas. 1996 m. Europos komisija pateikė ataskaitą apie „Nepilnamečių ir žmogaus orumo apsauga audio-vizulainėse ir informacinėse paslaugose“6 . Remiantis šiuo ir eile kitų dokumentų, Europos Parlamento Komisija, Europos Taryba, Ekonominis ir Socialinis Komitetas ir Regionų Komitetas priėmė priemonių, užtikrinančių saugų Interneto naudojimo planą7 , kuriame išdėstyti pagrindiniai Interneto reguliavimo ES sąjungos lygyje principai. Europos Sąjungoje yra nustatytas skirtumas tarp neteisėto ir žalingo informacijos Internete turinio. Šių dviejų tipų turiniai reikalauja skirtingų teisinių ir technologinių jų sprendimo priemonių.

Taip pat pažymima, kad teisėsaugos organams vis daugiau kelia nerimo tokie nusikaltimai, susiję su Interneto naudojimu, kaip sukčiavimas, neteisėtas įsilaužimas į kompiuterinius tinklus, asmens duomenų vagystės, kompiuterinių virusų platinimas. Pagrindinis skirtumas tarp neteisėto ir žalingo turinio yra tas, kad žalingas turinys dažniausiai laikomas įžeidžiančiu, nepageidaujamu arba šlykščiu, bet, kaip taisyklė, nėra nusikalstamas, kas reiškia, kad jam negalima pritaikyti baudžiamosios ar administracinės teisės.

2002 m. Europos Sąjungos taryba priėmė direktyvą „Direktyvą dėl privatumo ir elektroninių ryšių“8, kuri nustatė marketingo taisykles. Ši direktyva įpareigojo kompanijas, siunčiančias spamą, kad vartotojai būtinai turi turėti galimybę atsisakyti jo. Tyrėjų nuomone, ši direktyva neveikė, nes didžioji spamo dalis ateina iš užsienio, kur ši direktyva negalioja. Kai kurios šalys (Belgija, Vokietija, Graikija, Prancūzija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija ir Suomija) neatliko priemonių, kad ši direktyva veiktų.

Apžvelgus atskirų ES valstybių įstatymus, galime pasakyti, kad Norvegijoje yra uždraustas9 „tiesioginis marketingas“, naudojant elektroninį paštą be informacijos gavėjo sutikimo. Suomijoje nuo 1999 m. galioja įstatymas10, pagal kurį informaciją leidžiama siųsti tik iš anksto pasirašius ją užsiprenumeruojančiam asmeniui. (toks mechanizmas žymimas „opt-in“), o jei vartotojas nebenori gauti tokio pobūdžio informacijos, turi būti mechanizmas „opt-out“.Austrijoje, įnešus pataisas į telekomunikacijų įstatymą11, įvykdžius neteisėtą nepageidaujamų pranešimų išsiuntimą, iš siuntėjo galima reikalauti iki 500000 Austrijos šilingų. Nuo 1999 m. gegužės mėn. Italijoje12 sankcija už panašius veiksmus buvo padidinta nuo 500 iki 5000 Eurų. Danijoje Marketing practices Act13 nuo 2000 m. birželio mėn. reklaminių pašto pranešimų siuntėjus įpareigoja turėti išankstinį gavėjo sutikimą.

Kitos Europos šalys taip pat svarsto tiesioginių norminių aktų, reglamentuojančių nepageidaujamos informacijos siuntimą. Didžiojoje Britanijoje nagrinėjami du alternatyvūs reguliavimo mechanizmai: reklaminės informacijos siuntimo be išankstinio gavėjo sutikimo (opt-in) draudimas arba būtinumas suteikti gavėjui galimybę atsisakyti tokios informacijos prenumeratos (opt-out).

Išvados

Internete negalima išskirti požymius, būdingus juridiniam asmeniui. Internetas neturi organizacinio vieningumo, nėra inkorporuotas į kokią nors pasaulio valstybę ir nėra sukurtas kaip tarptautinė organizacija. Toki būdu Internetas kaip toks negali būti nei teisės objektu, nei subjektu. Iki šiol nėra apibrėžtas jo reguliavimas, nors ir yra dvi diametraliai priešingos nuomonės. Viena: Internetą palikti savireguliacijai (kaip faktiškai yra dabar). Antra: valdyti Internetą valstybiniu lygiu (kas yra nerealu), arba sukurti kažkokią tarptautinę organizaciją jo reguliavimui.

Daugelio nuomone Internetas yra priemonė: priemonė bendrauti, priemonė gauti ir keistis informacija. Interneto dėka atsirado elektroninė komercija, elektroninė bankininkystė, elektroniniai pinigai ir t.t. Tačiau atsirado ir elektroniniai nusikaltimai. Vienas iš tokių – nepageidaujamos informacijos siuntimas vartotojams be jų sutikimo (spamas).

Kasdienis milžiniškas nepageidautinų žinučių srautas verčia elektroninio pašto adresatus gaišti laiką jų skaitymui ir šalinimui. Viena iš didžiausių, susijusių su spamingu, problemų yra ta, kad elektroninis paštas yra praktiškai ideali terpė pernešti įvairius „pavojingus“ priedus, tokius kaip kompiuteriniai virusai, kenkėjiškos programos ir pan. Tai priverčia imtis priemonių tokiai kenkėjiškai veiklai užkirsti ir tarptautiniu ir valstybiniu lygiu.

Labiausiai pažengę šiuo keliu yra JAV, kurioje efektyviai veikia ir federaliniai įstatymai ir valstijų, kurie neprieštarauja, bet papildo federalinius.

Europos Sąjungoje, nors ir yra išleistos bendros direktyvos, tačiau ne visos Sąjungos narės jas patvirtino ar įgyvendino. Atskirose ES valstybėse galioja savi įstatymai, kurie taip pat veikia. Jų veikimas yra ribotas (kaip ir JAV atveju) Interneto eksteritorijalumu. Jei pranešimai siunčiami iš vienos šalies į kitą, tai siuntėjui negalima taikyti gavėjo šalies įstatymų. Todėl reikalingas tarptautinis bendradarbiavimas šioje srityje.

Literatūra

Spykerman M. Typical spam characteristics. [interaktyvus], 2003, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.spamhelp.org/articles/Spam-filter-article.pdf.

Bagby W. J. Introduction: Cyberlaw: A Forward. [interaktyvus], 2002, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per Internetą: http://faculty.ist.psu.edu/bagby/Pubs/39ABLJ521.pdf.

Rustad L.M. Internet Law in a Nutshell. NY: West, 2008.

Delta G.B. Law of the Internet. Aspen Law & Business, 2005.

Darrell B.K. Issues in Internet Law: Society, Technology, and the Law. Amber Book Company, 2007.

Bellia, Berman. Cyberlaw: Problems of Policy and Jurisprudence in the Information Age. New York, West Group, 2003.

Brumpton C. Recent Developments on International Internet Governance. [interaktyvus], 2006, [žiūrėta 2008 06 27]. Prieiga per internetą: http://www.svantesson.org/Carla.doc.

Gelbstein E., Kurbalija J. Internet Governance: Issues, Actors and Divides. [interaktyvus], 2005, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ntra.gov.eg/Uploads/InternetGov/DIPLO.pdf.

2001 11 23 Konvencija dėl elektroninių nusikaltimų. [interaktyvus], 2001, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt/lit/ta/20011123.doc.

McDonald I. Internet Crime: Copyright Infringement. [interaktyvus], 1998, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.copyright.org.au/pdf/acc/articles_pdf/A98n06.pdf.

Protection of minors and human dignity in audiovisual and information services: Green Paper. [interaktyvus], 1996, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://europa.eu/scadplus/leg/en/lvb/l24030.htm.

Europos Parlamento ir Tarybos Sprendimas 276/1999/EB. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ada.lt/images/cms/File/Teises%20aktai/ES%20ir%20ET%20dokumentai/8.pdf.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2002/58/EB. [interaktyvus], 2002, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=DD:13:29:32002L0058:LT:PDF..

The Marketing Control Act. [interaktyvus], 2006, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://forbrukerombudet.no/index.gan?id=706&subid=0.

Act on the Protection of Privacy and Data Security in Telecommunications. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ulapland.fi/home/OIFFI/lait/teleprivacy/TelePrivacyAct.htm.

Telecommunication Act, §§ 101, 104(3)(23) BGBl 188/1999. [interaktyvus], 2001, [žiūrėta 2009 03 30]. Prieiga per internetą: http://www.tkc.at/www/RechtsDB.nsf/.

Decreto Legislativo 22 maggio 1999, n. 185. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.senato.it/parlam/leggi/deleghe/99185dl.htm.

The Marketing Practices Act. [interaktyvus], 2000, [žiūrėta 2009 03 30]. Prieiga per internetą: http://www.forbrug.dk/fileadmin/Filer/FO_English/MarketingPractisesAct_2004_.pdf.

Nepageidaujamų elektroninio pašto pranešimų studija. [interaktyvus], 2007, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ada.lt/images/cms/File/Inspekcijos%20rekomendacijos/NEPP%20studija1.pdf.

Kurbalija J., Gelbstein E. Internet Governance. Issues, Actors and Divides. [interaktyvus], 2005, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.diplomacy.edu/ISL/IG/.

Maclean D. Internet Governance: A Grand Collaboration. NY: United Nations, 2005.

1 2001 11 23 Konvencija dėl elektroninių nusikaltimų. [interaktyvus], 2001, [žiūrėta 2008 10 25]. Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt/lit/ta/20011123.doc.

2 Nepageidaujamų elektroninio pašto pranešimų studija. [interaktyvus], 2007, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ada.lt/images/cms/File/Inspekcijos%20rekomendacijos/NEPP%20studija1.pdf.

3 Gartner Geoup. Glossary. [interaktyvus], 2009, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.gartner.com/6_help/glossary/Gartner_IT_Glossary.pdf.

4 MessageLabs Intelligence Report: Small Businesses in the Line of Fire. [interaktyvus], 2007, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.messagelabs.com/resources/press/3471.

5 “CAN SPAM” Act, Anti-Spamming Act, Unsolicited Commercial Electronic Mail Act, Wireless Telephone Spam Protection Act, Unsolicited Commercial Electronic Mail Act.

6 Protection of minors and human dignity in audiovisual and information services: Green Paper. [interaktyvus], 1996, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://europa.eu/scadplus/leg/en/lvb/l24030.htm.

7 Europos Parlamento ir Tarybos Sprendimas 276/1999/EB. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ada.lt/images/cms/File/Teises%20aktai/ES%20ir%20ET%20dokumentai/8.pdf.

8 Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2002/58/EB. [interaktyvus], 2002, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=DD:13:29:32002L0058:LT:PDF.

9 The Marketing Control Act. [interaktyvus], 2006, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://forbrukerombudet.no/index.gan?id=706&subid=0.

10 Act on the Protection of Privacy and Data Security in Telecommunications. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ulapland.fi/home/OIFFI/lait/teleprivacy/TelePrivacyAct.htm.

11 . Telecommunication Act, §§ 101, 104(3)(23) BGBl 188/1999. [interaktyvus], 2001, [žiūrėta 2009 03 30]. Prieiga per internetą: http://www.tkc.at/www/RechtsDB.nsf/.

12 Decreto Legislativo 22 maggio 1999, n. 185. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.senato.it/parlam/leggi/deleghe/99185dl.htm.

13 The Marketing Practices Act. [interaktyvus], 2000, [žiūrėta 2009 03 30]. Prieiga per internetą: http://www.forbrug.dk/fileadmin/Filer/FO_English/MarketingPractisesAct_2004_.pdf.