Interneto teisė

357 0

Turinys 1

Įvadas 2

1. Interneto taikymo teisiniai aspektai 4

2. Kompiuteriniai nusikaltimai 7

3. Nepageidaujamos informacijos platinimas ir žala 9

4. Nepageidautinos informacijos teisinis reglamentavimas Europos Sąjungoje ir JAV 13

4.1. Nepageidautinos informacijos teisinis reglamentavimas JAV 13

4.2. Nepageidautinos informacijos teisinis reglamentavimas Europos Sąjungoje 15

Išvados 18

Literatūra 19

Įvadas

Kartu su naujausių informacinių ir komunikacinių technologijų plitimu, vis didesnę grėsmę kelia šį procesą lydintys negatyvūs reiškiniai, vienas iš kurių, ir bene didžiausias, masinis vartotojo nepageidaujamos informacijos siuntimas. Nepageidaujama elektroninė korespondencija paplito jau daugiau nei prieš dešimtmetį, ir nuo to laiko jos augimo tempai vis spartėjo. Tai gaalima paaiškinti įstatyminės bazės netobulumu, tokios informacijos siuntimo mažomis išlaidomis ir 100% apsaugos priemonių nebuvimu.

Tiksliai apibrėžti nepageidaujamų elektroninio pašto žinučių (toliau – spam) sąvoką nėra paprasta, kadangi sutinkama skirtingų to paties reiškinio interpretacijų. Dažniausiai sutinkamas spam apibūdinimas – nepageidaujamos elektroninio pašto (toliau – el. pašto) žinutės, siunčiamos dideliais kiekiais be vartotojų sutikimo. Eiliniam vartotojui tai tiesiog žinutės, kurių nenorima matyti asmeninėje el. pašto dėžutėje. Didžiąją dalį spam srauto sudaro žinutės, siunčiamos komerciniais arba reklaminiais tikslais.

Taip pat aiškiai yra pastebimas ir kenkėjiško pobūdžio spam daugėjimas, kaai su el. pašto žinutėmis keliauja ir kompiuteriniai virusai, vadinamieji interneto kirminai bei trojanai. Dažnai tai būna kompiuterinės programos, skenuojančios viruso pažeisto kompiuterio atmintį ir ieškančios el. pašto adresų, kuriais būtų galima persiųsti virusą kitai potencialiai aukai. Taip pat sparčiai pl

linta laiškai, kurie siunčiami sukčių siekiant išgauti iš aukos vertingą informaciją (angl. phishing). Spam siunčiantys asmenys nori sužinoti slaptažodžius ar kredito kortelių duomenis. Kad atrodytų tikroviškiau, dažnai tokie laiškai melagingai pasirašomi „banko darbuotojų“.

Tokiu būdu, kaip teigia M. Spaikermanas (Spykerman, 2003), viena iš tipinių spamo charakteristikų yra adresato nepageidaujamos informacijos platinimas. Tai gali sukelti įvairias neigiamas pasekmes, kaip žala, kuri padaryta elektroninio pašto subjekto materialinėms, informacinėms, asmeninėms ir kitoms teisėms. Bendru atveju galima išskirti turtinę (tiesioginę ir netiesioginę) bei neturtinę žalą.

Šia darbe pabandysime apžvelgti interneto, kaip nepageidaujamos informacijos plitimo terpės, teisinio reguliavimo aspektus, nepageidaujamos informacijos platinimo žalą bei tokios nepageidautinos informacijos platinimo teisinius aspektus ES ir JAV.

Darbo objektas. Nepageidautinos informacijos teisinis reglamentavimas Europos Sąjungoje ir JAV.

Darbo tikslas. Pateikti nepageidaujamos informacijos teisnius aspektus, apžvelgti kovos suu ja tendencijas ir priemones, pateikti tokios informacijos reglamentavimo ES ir JAV situacijos apžvalgą.

Darbo uždaviniai:

pateikti interneto teisinio reglamentavimo aspektų apžvalgą;

pateikti žalos, padaromos nepageidaujamos informacijos siuntimu, charakteristikas;

apžvelgti kovos su nepageidaujamos informacijos siuntimu techninių ir teisinių priemonių apžvalgą;

apžvelgti nepageidaujamos informacijos platinimo teisinio reglamentavimo ES ir JAV situaciją.

Darbo metodai. Tyrimas atliktas taikant literatūros analizės, gautų tyrimo duomenų grupavimo, apibendrinimo ir lyginimo metodus.

1. Interneto taikymo teisiniai aspektai

Internetas jau pasiekė tokį išsivystymo lygį ir taip gali veikti visuomenės gyvenimą, kad tai sąlygoja atitinkamą valstybės reakciją – vyriausybės poveikio fo

orma. Bet sėkmingo problemų, susijusių su Interneto naudojimu reguliavimu, sprendimo nacionalinių įstatymų lygyje dar nepastebėta. Kaip pažymi Dž. Bagbis (Bagby, 2003), tai yra sąlygota Interneto specifika ir, visų pirma, jo eksteritorijalumu.

Internetas kol kas yra mažai nagrinėtas teisinių santykių, atsirandančių jo egzistavimo ir naudojimo, požiūriu. Kaip teigia M. Ruštadas (Rustad, 2008), visų pirma reikia išspręsti du principinius klausimus. Pirmas susijęs su Interneto teisine prigimtimi. Ar jis yra teisės subjektas, dalyvaujantis įvairiuose santykiuose su savo klientais, ar teisinių santykių, kuriuos dar reikia nustatyti, objektas. Antras klausimas susijęs su teise, kuri gali būti taikoma šiems santykiams. Jei tokia teisė egzistuoja, tai kokia normatyvinė bazė ją sudaro, ir kokiai teisės šakai galima ją priskirti. Jei tokios teisės dar nėra, tai kuo rėmėsi Interneto vystymasis iki šiol.

Klausimai, susiję su Interneto funkcionavimu liečia milžiniškus materialius, informacinius, žmogiškus resursus ir atitinkamus finansinius resursus. Visa tai negali likti be valdžios dėmesio, o, vadinasi, ir be normatyvinio reguliavimo šioje sferoje. Internetas nėra kažkas vieningo, nes nei vienoje pasaulio šalyje nėra organizacinės struktūros, kuri yra vienintelė šio kompiuterinio tinklo savininkė. Paprastam klientui, to, ką jis vadina Internetu, atstovas yra Interneto paslaugų tiekėjas, kuris suteikia ryšio kanalą kartu su programine įranga. Juridinių santykių tarp kliento ir tiekėjo prigimtį galima nustatyti pagal šių santykių ob

bjektus. Tai ryšio kanalas, kuris klientui suteikiamas pagal sutartį ir tik naudojimui. Programinė įranga suteikiama vartotojui pagal autorinio kūrinio naudojimo teises.

Paslaugų tiekėjui Interneto atstovas yra specializuota kompanija (serverio savininkas). Tokia kompanija dažnai būna kartu ir paslaugų teikėjas. Tokiai kompanijai Interneto atstovu yra stambesni tinklai, suteikiantys jam prisijungimo galimybę. Tokie tinklai gali jungtis į taip vadinamas Interneto bendruomenes. Tačiau ir šios bendruomenės nevaldo Interneto. Jos derina tinklo standartus, registruoja mazginius kompiuterius ir suteikia tokiems komoiuteriams vardus, kurie juos identifikuoja tinkle.Tai labai svarbu techniniam tinklo funkcionavimui, bet nepakanka jo valdymui.

Tokiu būdu, kaip rašo B. Delta (Delta, 2005), visa tai patvirtina, kad Internete negalima išskirti požymius, būdingus juridiniam asmeniui. Internetas neturi organizacinio vieningumo, nėra inkorporuotas į kokią nors pasaulio valstybę ir nėra sukurtas kaip tarptautinė organizacija. Internetas taip pat neturi ir savo nuosavybės, nes visi materialiniai ir informaciniai resursai, naudojami Internete, nuosavybės teise priklauso įvairiems subjektams. Ryšio kanalai – telekomunikacinėms kompanijoms, serveriai – paslaugų teikėjams, klientų kompiuteriai – klientams, komerciniais pagrindais platinama informacija – jos gamintojams ir kitiems savininkams. Internetas negali turėti ir kokių nors savarankiškų teisių ir atsakomybių, nes už kiekvienos Internete įvykdytos veiklos yra teisiškai atsakingas asmuo (pavyzdžiui, už Internetu įvykdytą prekės ar paslaugos pirkimą atsakingas tos paslaugos ar prekės pardavėjas, o ne Interneto paslaugų teikėjas ar telekomunikacinių ti

inklų kompanija).

Tokiu būdu, kaip teigia M. Ruštadas (Rustad, 2008), visuose iškylančiuose teisiniuose santykiuose ir dalyvaujantys subjektai, ir jų santykių pobūdis yra visiškai skirtingi. Tokiu būdu autorius daro išvadą, kad Internetas vienareikšmiškai nėra nei užregistruota organizacija, nei juridinis asmuo aplamai.

„Tokiu būdu Internetas nėra teisės subjektas“ (Rustad, 2008, p. 75). Tačiau Internetas, kaip kompiuterinis tinklas nėra ir teisės objektas. Kliento prijungimas prie paslaugos tiekėjo lokalaus tinklo vykdomas atliekant tam tikrus juridinius veiksmus, kurių prigimtis yra gerai žinoma – programinės įrangos (programa skirta įeiti į Internetą) ir techninės įrangos (modemo) pardavimas; ryšio kanalo nuoma (kaip ir mokestis už telefono linijos naudojimą). Tokiu būdu yra naudojamos pirkimo-pardavimo, nuomos sutartis, o taip pat tam tikru laipsniu naudojamos ir autorinių teisių apsaugos normos (programinę įrangą negalima įdiegti į dar vieną kompiuterį be naujo vartotojo registracijos). Tokiu būdu, kaip rašo K. Darelas (Darrell, 2007), teisinius santykius sukuria ne Internetas, kaip kompiuterinis tinklas, bet patys objektai, kurie vienaip ar kitaip susiję su tokiu tinklu. Šie objektai arba jau labai gerai žinomi (prekės, pateiktos prekybai iš katalogų) arba mažiau ištirti teisės mokslo, bet nėra kažkuo ypatingi (pavyzdžiui, informacija viename ar kitame pavidale arba reklamos talpinimo internetiniuose puslapiuose paslaugos). Tai yra paaiškinama tuo, kad Interneto tinklas nesukuria kokių nors naujų objektų ir prekių, o tik suteikia g. . .

e Law. Amber Book Company, 2007.

Bellia, Berman. Cyberlaw: Problems of Policy and Jurisprudence in the Information Age. New York, West Group, 2003.

Brumpton C. Recent Developments on International Internet Governance. [interaktyvus], 2006, [žiūrėta 2008 06 27]. Prieiga per internetą: http://www.svantesson.org/Carla.doc.

Gelbstein E., Kurbalija J. Internet Governance: Issues, Actors and Divides. [interaktyvus], 2005, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ntra.gov.eg/Uploads/InternetGov/DIPLO.pdf.

2001 11 23 Konvencija dėl elektroninių nusikaltimų. [interaktyvus], 2001, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt/lit/ta/20011123.doc.

McDonald I. Internet Crime: Copyright Infringement. [interaktyvus], 1998, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.copyright.org.au/pdf/acc/articles_pdf/A98n06.pdf.

Protection of minors and human dignity in audiovisual and information services: Green Paper. [interaktyvus], 1996, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://europa.eu/scadplus/leg/en/lvb/l24030.htm.

Europos Parlamento ir Tarybos Sprendimas 276/1999/EB. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ada.lt/images/cms/File/Teises%20aktai/ES%20ir%20ET%20dokumentai/8.pdf.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2002/58/EB. [interaktyvus], 2002, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=DD:13:29:32002L0058:LT:PDF..

The Marketing Control Act. [interaktyvus], 2006, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://forbrukerombudet.no/index.gan?id=706&subid=0.

Act on the Protection of Privacy and Data Security in Telecommunications. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ulapland.fi/home/OIFFI/lait/teleprivacy/TelePrivacyAct.htm.

Telecommunication Act, §§ 101, 104(3)(23) BGBl 188/1999. [interaktyvus], 2001, [žiūrėta 2009 03 30]. Prieiga per internetą: http://www.tkc.at/www/RechtsDB.nsf/.

Decreto Legislativo 22 maggio 1999, n. 185. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.senato.it/parlam/leggi/deleghe/99185dl.htm.

The Marketing Practices Act. [interaktyvus], 2000, [žiūrėta 2009 03 30]. Prieiga per internetą: http://www.forbrug.dk/fileadmin/Filer/FO_English/MarketingPractisesAct_2004_.pdf.

Nepageidaujamų elektroninio pašto pranešimų studija. [interaktyvus], 2007, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ada.lt/images/cms/File/Inspekcijos%20rekomendacijos/NEPP%20studija1.pdf.

Kurbalija J., Gelbstein E. Internet Governance. Issues, Actors and Divides. [interaktyvus], 2005, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.diplomacy.edu/ISL/IG/.

Maclean D. Internet Governance: A Grand Collaboration. NY: United Nations, 2005.

1 2001 11 23 Konvencija dėl elektroninių nusikaltimų. [interaktyvus], 2001, [žiūrėta 2008 10 25]. Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt/lit/ta/20011123.doc.

2 Nepageidaujamų elektroninio pašto pranešimų studija. [interaktyvus], 2007, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ada.lt/images/cms/File/Inspekcijos%20rekomendacijos/NEPP%20studija1.pdf.

3 Gartner Geoup. Glossary. [interaktyvus], 2009, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.gartner.com/6_help/glossary/Gartner_IT_Glossary.pdf.

4 MessageLabs Intelligence Report: Small Businesses in the Line of Fire. [interaktyvus], 2007, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.messagelabs.com/resources/press/3471.

5 “CAN SPAM” Act, Anti-Spamming Act, Unsolicited Commercial Electronic Mail Act, Wireless Telephone Spam Protection Act, Unsolicited Commercial Electronic Mail Act.

6 Protection of minors and human dignity in audiovisual and information services: Green Paper. [interaktyvus], 1996, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://europa.eu/scadplus/leg/en/lvb/l24030.htm.

7 Europos Parlamento ir Tarybos Sprendimas 276/1999/EB. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ada.lt/images/cms/File/Teises%20aktai/ES%20ir%20ET%20dokumentai/8.pdf.

8 Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2002/58/EB. [interaktyvus], 2002, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=DD:13:29:32002L0058:LT:PDF.

9 The Marketing Control Act. [interaktyvus], 2006, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://forbrukerombudet.no/index.gan?id=706&subid=0.

10 Act on the Protection of Privacy and Data Security in Telecommunications. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.ulapland.fi/home/OIFFI/lait/teleprivacy/TelePrivacyAct.htm.

11 . Telecommunication Act, §§ 101, 104(3)(23) BGBl 188/1999. [interaktyvus], 2001, [žiūrėta 2009 03 30]. Prieiga per internetą: http://www.tkc.at/www/RechtsDB.nsf/.

12 Decreto Legislativo 22 maggio 1999, n. 185. [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2009 03 20]. Prieiga per internetą: http://www.senato.it/parlam/leggi/deleghe/99185dl.htm.

13 The Marketing Practices Act. [interaktyvus], 2000, [žiūrėta 2009 03 30]. Prieiga per internetą: http://www.forbrug.dk/fileadmin/Filer/FO_English/MarketingPractisesAct_2004_.pdf.

Join the Conversation