Pasichologija. Konkrečių atvejų analizė.

674 0

Globos namuose gyvenančių paauglių moralinių sprendimų lygmens ir pagarbos taisyklėms dermė: keturių atvejų analizė

Goda Juškėnienė1, Dalia Nasvytienė2

1 Lietuvos edukologijos universitetas, Ugdymo mokslų fakultetas, Raidos ir ugdymo psichologijos katedra, Studentų g. 39, 08106 Vilnius, goda.juskeniene@gmail.com

2 Lietuvos edukologijos universitetas, Ugdymo mokslų fakultetas, Raidos ir ugdymo psichologijos katedra, Studentų g. 39, 08106 Vilnius, dalia.nasvytiene@leu.lt

Anotacija. Atvejų analize siekta atsakyti, kokį moralinių sprendimų lygmenį yra pasiekę globos namuose gyvenantys taisykles gerbiantys 15–17 metų paaugliai ir tokio pat amžiaus globos namuose gyvenantys taisykles pažeidžiantys paaugliai. Keturiems dalyviams taikyta Moralinių sprendimų interviu (Colby ir Koohlberg, 1987), Rotterio nebaigtų sakinių blankas, nagrinėta biogra-finių duomenų seka. Aptariamas nevienareikšmis sprendimų lygmens ir realaus elgesio santykis.

Esminiai žodžiai: Kohlbergas, Moralinių sprendimų interviu, ikikonvencinis moralės raidos lygmuo, konvencinis moralės raidos lygmuo, atvejų analizė.

Įvadas

Globos namuose gyvenančių paauglių psichologinis funkcionavimas nuolat sulaukia lietuvių mokslininkų dėmesio (Čepukienė ir Pakrosnis, 2008; Samašonok, 2009; Zba-rauskaitė, 2009; Išganaitytė 2012; Snieškienė ir Tamutienė, 2014). Ši tema tampa ypač aktuali vaikų globos įstaigų deinstitucionalizacijos proceso Lietuvoje kontekste – norint tiksliau atliepti šių vaikų poreikius, yra svarbu suprasti jų patirtį ir kylančius iššūkius. Žvelgdami tokiu aspektu, piirmiausia aptarsime lietuvių mokslininkų tyrimus, nes ki-tose šalyse nėra tikslaus mūsų globos namų atitikmens ir ne tokia aktuali tėvų globos netekusių vaikų elgesio tema.

 

Dauguma globos namuose gyvenančių paauglių yra patyrę išsiskyrimus ir netekę artimų žmonių, tačiau panaši trauminė patirtis ir vi

ienodos kasdienio gyvenimo sąlygos pačios savaime nenulemia skirtingos šių jaunuolių adaptacijos – vieni lengviau prisitaiko prie aplinkybių ir paauglystės pokyčių, laikosi taisyklių, o kiti yra linkę jas laužyti, t. y. ne-lankyti mokyklos, įsitraukti į nusikalstamą veiką, konfliktiškai elgtis (Zbarauskaitė, 2011; Balnytė, 2011; Jasevičienė, 2011). Tai vadinama daugiatiksliškumu (angl. multifinality), t. y. ne visi ankstyvą traumatizaciją patyrę vaikai vėliau turi tapačias raidos trajektorijas. Mokslininkai jas aiškina kumuliacinės traumos veikimu (Cloitre et al., 2009), sutrikdytu prieraišumu ir tarpasmeniniu bendravimu (Sroufe, Egeland ir Kreutzer, 1990; Carlson, 1998; Sroufe, 2000), pažinimą ribojančia nevisaverte neuroprocesų raida (Caspi et al., 2002; Heide ir Solomon, 2006; Anda et al., 2006).

Vidinės tokio įvairaus elgesio ištakos gali būti susijusios su skirtinga moralės raidos sparta. Moralinių įsitikinimų ir realaus elgesio santykis jau bene šimtmetį yra vienas kertinių moralės psichologijos klausimų. Būtent nuuo šios temos savo mokslinę karjerą pradėjo vienas nuosekliausių moralės raidos tyrėjų L. Kohlbergas. Savo disertacijoje, sėkmingai apgintoje Čikagos universitete (1958), jis nagrinėjo įstatymus pažeidusių jaunuolių moralinius samprotavimus. Lemiamu moralės raidos veiksniu klasikas laikė moralinių sprendimų (arba dilemos sprendinių) struktūros kognityvines galimybes (1984). Moralinių sprendimų sankloda su amžiumi progresuoja, tad vykstant raidai iš-ryškėja trys moralės lygmenys – ikikonvencinis, konvencinis ir pokonvencinis, – turintys po dvi stadijas, iš kurių antroji yra sudėtingesnės kognityvinės struktūros ir platesnės sociomoralinės perspektyvos (Colby ir Kohlberg, 1987a). Galima sakyti, kad ly

ygmuo nurodo, kokio požiūrio vedamas žmogus pasirenka vieną iš dviejų elgesio alternatyvų, o stadija tiksliai apibūdina santykį tarp asmeninių ir visuomenės taisyklių bei lūkesčių. L. Kohlbergo dėka žinome, kad labiausiai tikėtinas moralinės raidos lygmuo paauglystėje yra ikikonvencinis arba konvencinis. Paaugliai jau turi kongnityvines raidos prielaidas, laiduojančias konvencinei moralei būdingus samprotavimus, pagrįstus visuomenės nario požiūriu, internalizuotomis taisyklėmis. Vis dėlto abstraktaus mąstymo gebėjimai ne-garantuoja konvencinės moralės raiškos, tad paaugliai gali pasižymėti ir ikikonvencinės moralės sprendimais, t. y. remtis egocentrine perspektyva, neinternalizuotomis buvimo kartu taisyklėmis ir lūkesčiais. Tokią poziciją nuo moralės raidos tyrimų pradininko J. Piaget (1932 / 1997) laikų palaiko ir kiti tyrėjai (Oster, 2015). Trumpai priminsime tyrimui aktualių moralės raidos lygmenų bruožus (Kohlberg, 1958, 1984; Colby ir Ko-hlberg, 1987).

Ikikonvencinis moralinių sprendimų lygmuo turi dvi stadijas. Pirmoje teisingu elgesiu yra laikomas vengimas pažeisti taisykles ir paklusnumas. Taip siekiama išvengti bausmės. Sociomoralinė perspektyva yra egocentrinė: žmogus nesugeba įžvelgti sudėtingesnės, daugialypės sprendžiamų dilemų perspektyvos. Jis mano, kad visi žmonės tą pačią si-tuaciją turi suvokti vienodai, nepaisant jų individualumo, ir priimti vienodus moralius sprendimus. Kitaip ši stadija dar vadinama heteronominės moralės stadija.

 

Antroji stadija – individualistinės, instrumentinės moralės stadija. Teisingumas yra suprantamas kaip pragmatiškas abipusis susitarimų derinimas, o sprendimai priimami atsižvelgiant į skirtingų asmenų poreikius ir situacijas. Taip siekiama maksimalios naudos ir minimalių nuostolių. Mo

oralės reliatyvumas kyla iš supratimo, kad įvairūs žmonės, siekdami savų interesų, turi vienodai svarbių priežasčių skirtingai vertinti situaciją. Mintis, kad ir kiti vadovaujasi tokia pačia prielaida, skatina susitelkti į mainus, derinti veiksmus siekiant abipusės naudos. Sociomoralinė perspektyva prasiplečia, pripažįstami ir kitų žmonių interesai, siekiama juos derinti su savais.

Konvencinis moralinių sprendimų lygmuo taip pat turi dvi stadijas, kurių metu pro-gresuojamai vystosi anksčiau susiformavęs santykis su visuotinai priimtomis taisyklėmis. Trečioji stadija pabrėžia pareigos motyvą ir siekį atitikti kitų asmenų lūkesčius, kurti tar-pusavio pasitikėjimu grįstą santykį, net jei tai prieštarautų asmeniniams interesams. Ver-tinant teisingumą daugiausia dėmesio teikiama elgesio motyvams. Teisingumo supratimas įgyja naują „nusipelnymo“, „užsitarnavimo“, „lojalumo“ prasmę, vertinamas prosocialus elgesys. Sociomoralinė perspektyva yra apibrėžiama „auksinės taisyklės“ prasme: „Elkis su kitais taip, kaip tu nori, kad kiti elgtųsi su tavimi.“ Tai apima ir viršija abipusiškumo principą – abipusiai mainai nebūtinai yra teisingi. Abipusiškumas yra labiau argumen-tuojamas žmogaus siekiais ir nuopelnais, o ne individualiais poreikiais ir interesais.

Ketvirtoji moralinių sprendimų stadija vadinama „socialinės sistemos morale“. Ji grindžiama samprata, kad socialinė sistema turi visiems vienodai taikomus įstatymus ir procedūras, o teisingumas yra pagrįstas objektyvumu ir pagarba institucijoms. Visuo-menės narių gerovė iškyla virš asmeninių interesų. Kitaip tariant, individas yra lojalus institucijai, kuri palaiko jo socialinę egzistenciją. Jeigu asmeninės idėjos ar in

nteresai prieštarauja visuomenės nustatytiems, tuomet „teisingiau“ būtų elgtis pagal įstatymus ir institucijų reikalavimus.

L. Kohlbergo (1984) mintis, kad moralinių sprendimų funkciją atlieka ego, besivys-tantis kartu su pažinimo gebėjimais, leido postuluoti būtiną, bet nepakankamą sąlygą. Turima mintyje, kad tam tikras kognityvinis raidos lygmuo yra būtina sąlyga tam tikram moralinio sprendimo lygmeniui pasiekti, tačiau jo neužtikrina. Autorius teigė, kad svarbu atsižvelgti į sprendimams suteikiamą prasmę. Galime sakyti, kad jis numatė asmenybės kintamųjų vaidmenį. Šiuo aspektu verta prisiminti ir J. Piaget (1932 / 1997) nuomonę, kad moralės raidai įtakos gali turėti vaiko santykiai su bendraamžiais ir aplinka. Kartu reikia pasakyti, kad abu klasikai neskyrė reikiamo empirinio dėmesio šiems postulatams.

Nevienareikšmiškai vertinama L. Kohlbergo idėja, kad vis sudėtingesni sprendimai atsiranda žmogui tapatinantis su vis platesne įvairių interesų turinčia asmenų grupe. Tai savaime suponuoja aukštesnę moralę, tačiau neatsižvelgia į vertybes, kurias išpažįsta viena ar kita asmenų grupė. Interpretuojant M. Briedžio ir E. Kazlausko (2008) pateiktą pavyzdį, galima manyti, kad tapatinimasis su nacių visuomene ir siekimas sekti jos idealais atsisakant savų interesų būtų paradoksaliai vertintas kaip aukštesnės moralinės raidos stadijos sprendimas.

 

Šiuo metu mokslinėje literatūroje nuskamba kritinis požiūris į tai, kad L. Kohlber-gas pernelyg daug dėmesio skyrė racionalumui, moralinių sprendimų struktūrai ir per mažai – jų turiniui, platesniam socialiniam kontekstui (Shrader, 2015). G. Lindas (2008), G. Lindas ir E. Nowak (2015) svariai papildė moralės raidos tyrimus pasiūlydami moralinės kompetencijos sąvoką, apimančią ir emocinę reakciją sprendžiant moralines dilemas. Lietuvoje šią tyrimų tradiciją pratęsė M. Miselytė (2009). Jos duomenimis, įvairios jaunimo subkultūros pasižymi skirtinga moraline kompetencija ir yra sietinos su išsilavinimo ir vertybių skirtumais.

Vienas iš svarbiausių L. Kohlbergo darbų kritikos taikinių buvo nepakankama atžvalga į lyčių skirtumus. Jo ilgalaikių tyrimų dalyviai daugiausia buvo berniukai bei paaugliai ir tik vėliau, siekdamas įrodyti savo teorijos universalumą Izraelyje ir Turkijoje, autorius įtraukė paaugles merginas (Kohlberg, 1983; Kohlberg, 1984; Colby ir Kohlberg, 1987). Šį ribotumą ypač akcentavo C. Gilligan (1977, 1982), suformulavusi moterų moralinių sprendimų charakteristikas. Ji prieštaravo L. Kohlbergo nurody-tam moralinių sprendimų abstraktumui ir teigė, kad moterų moraliniai sprendimai labiau jautrūs kontekstui, išreiškia rūpinimąsi kitais, o ne besąlygiškai orientuojasi į visuotinį teisingumą. Tai patvirtina ir vėlesni kitų autorių tyrimai: moterys labiau nei vyrai prieštaravo jaunų nusikaltėlių baudimui (Murray, Feurestien ir Adams, 2002), kuo vyresnės ir brandesnės yra merginos, tuo labiau jos rūpinasi kitais (Muthukrishna ir Govender, 2011, cit. pagal Limantą, 2015). Vaikinai ir merginos pasiekia panašią moralinių sprendimų stadiją, tačiau skirtingai argumentuoja savo sprendimus, ypač jei dilemos temos siejosi su aktualiais lyčių vaidmenimis visuomenėje – santuoka, tėvystė, karjera ir kt. (Redzik, 2015). Lietuvoje atlikto tyrimo išvados liudija, kad vėly-vojoje vaikystėje berniukų ir mergaičių moralinio samprotavimo gebėjimai nesiskiria (Limantas, 2015).

Savo tyrimo teoriniu pagrindu pasirinkome Kohlbergo moralės raidos teoriją, są-moningai panaudodami jos stiprybę detalizuoti paauglių moralinių sprendimų turinį ir gebą nagrinėti problemišką moralinio samprotavimo ir elgesio santykį. Ši minklė išliko nuo pat pirmųjų temos tyrėjų H. Hartshorne’o ir M. A. May’aus darbų 1929 m. Harvar-do žmogaus raidos laboratorijoje (cit. pagal Kohlberg, 1958). Savo disertacijoje autorius nurodė, jog moralinę mintį ir elgesį sieja pernelyg sudėtingi ir įdomūs ryšiai (p. 17), kad žinodami konkretaus asmens moralinius samprotavimus galėtume tiesiogiai prognozuoti jo elgesį. Žinoma, į savo klasikinio tyrimo imtį L. Kohlbergas įtraukė ir 12 teisėtvarkos pažeidėjų (angl. delinquents). Tyrimas parodė, kad jų moraliniai sprendimai buvo reikš-mingai žemesnio lygmens nei 72 tyrime dalyvavusių konformiško elgesio vaikinų, tačiau privalomo pasirinkimo atsakymų formatas neatskleidė jokių kitokių skirtumų (p. 138). Be to, nuo pat pirmųjų savo darbų autorius užsiminė apie alternatyvių moralaus elgesio ištakų tyrimus – jis teigė, jog svarbu žinoti, kokia patirtis suformavo moralines nuosta-tas (Kohlberg, 1958, p. 20), kad moralūs veiksmai visuomet atsiremia į asmens vertybes (Kohlberg, 1984), tad turime nagrinėti ir kognityvines, ir motyvacines elgesio paskatas.

 

Vėlesni kitų autorių tyrimai patvirtino šiuos ir atskleidė kitus diskusinius paauglių moralės probleminius aspektus:

• perdėtą išorinės kognityvinės sprendimo struktūros akcentavimą (Lind, 2008; Lind ir Nowak, 2015; Shrader, 2015);

• neišryškintą vaikinų ir merginų moralinių sprendimų specifiką (Gilligan, 1982; Limantas 2015). L. Kohlbergo bendramintė A. Colby (Colby ir Kohlberg, 1987a) apgailestavo dėl to, kad dėl pragmatinių sumetimų merginos nepateko į klasikinio tyrimo aprėptį (lyties kintamasis reikalautų padvigubinti imtį);

• dekontekstualumą, arba silpną atžvalgą, į konkretų žmogaus gyvenimo kontekstą. Tai sukėlė diskusijas apie praktinį moralės raidos teorijos pritaikymą, todėl ji ne-retai vadinta pernelyg moksline ir filosofine, sunkiai taikytina realiose situacijose (Gilligan, 1982; Gibbs, 2007; Shrader, 2015; McDermott ir Langdon, 2016);

• ne absoliučiai patvirtinta progredientinė moralės raidos stadijų seka; reiški-nio priežastys ypač neaiškios vėlyvosios paauglystės metu (Colby ir Kohlberg, 1987a).

Taigi šį tyrimą planavome remdamiesi keliomis prielaidomis: a) svarbu nagrinėti globos namuose gyvenančių paauglių funkcionavimą, nes būtent ši gyvenamoji aplinka gali kelti iššūkių sėkmingai paauglių raidai. Tai patvirtina anksčiau cituotų lietuvių autorių tyrimai ir L. Kohlbergo (1984) mintis, kad susidūrimas su sudėtingomis socia-linėmis situacijomis skatina mąstyti apie moralės dilemas; b) verta atsižvelgti ne tik į paauglių moralinių sprendimų struktūrą, bet ir jų turinį, ieškoti sąsajų su globos namų kontekste išryškėjančiu elgesiu. Pritariame nuomonei, kad moralinio sprendimo verti-nimas be atžvalgos į turinį yra abejotinas ir ginčytinas; c) duomenys apie moralinius sprendimus rinkti pagal originalią autoriaus metodika (Colby ir Kohlberg, 1987), kuri, mūsų žiniomis, iki šiol nebuvo taikyta Lietuvoje; d) nagrinėti individualias globos namų auklėtinių istorijas, nes dažniausiai tokie paaugliai būdavo tiriami kaip bendra grupė, o tai silpnino galimybę geriau suprasti individualias jų elgesio ir sprendimų priežastis. Tuo tikslu pasirinkome atvejų analizės strategiją.

Tyrimo problema: nėra aišku, ar a) globos namuose gyvenantys taisykles gerbiantys 15–17 m. paaugliai yra pasiekę konvencinį moralinių sprendimų lygmenį, o jas pažei-džiantys to paties amžiaus paaugliai – nepasiekę šio lygmens? b) ar tokio amžiaus vaikinų ir merginų moralinių sprendimų struktūra yra panaši?

Tyrimo tikslas – apibūdinti, kaip tarpusavyje dera globos namuose gyvenančių 15–17 metų paauglių moralinių sprendimų lygmuo sprendžiant hipotetines moralines dilemas ir realus taisykles gerbiantis ar jas laužantis elgesys, pateikti įžvalgų apie dermės ar jos nebuvimo sąsajas su asmeninės patirties kintamaisiais.

Tyrimo klausimai:

• kokį moralinių sprendimų lygmenį yra pasiekę globos namuose gyvenantys taisykles gerbiantys 15–17 metų paaugliai ir tokio pat amžiaus globos namuose gyvenantys taisykles laužantys paaugliai?

 

• kokie raidos istorijos faktai ir asmeninės patirties kintamieji – nuostatos dėl el-gesio taisyklių ir subjektyviai reikšmingos temos – yra būdingi globos namuose gyvenantiems taisykles gerbiantiems ir jas laužantiems 15–17 metų paaugliams?

Metodika

Tyrimo dalyviai

Tyrime dalyvavo keturi paaugliai, gyvenantys nevalstybiniuose globos namuose, panašūs savo patirtimi ir socialine aplinka, tačiau turintys skirtingą elgesio raišką taisyklių atžvilgiu. Vaikai gyvena bendrabutyje, kambariuose po tris keturis. Įstaigoje organizuojami įvairūs užsiėmimai, būreliai, pamokų ruoša. Globos namuose dirbantys auklėtojai budi pamainomis.

Dalyvių atrankos kriterijai: a) vykstant raidai išryškėjęs skirtingas elgesys. Jis buvo nustatytas remiantis atsiliepimų iš policijos, mokyklos, personalo darbuotojų, kitų globos namų gyventojų turiniu ir skaičiumi. Nė vieno neigiamo atsiliepimo per pasku-tinius metus ir bent trys pagyrimai, padėkos, teigiami atsiliepimai liudijo realų taisykles gerbiantį elgesį; daugiau nei dešimt neigiamų atsiliepimų per paskutinius metus – realų taisykles laužantį elgesį. Pasirinkome dviejose biologinėse šeimose gimusius vaikus. Mūsų manymu, bendra ankstyvoji aplinka labiau išryškina individualius vėlesnio gyvenimo istorijos vingius, iliustruoja daugiatiksliškumą (angl. multifinality), leidžia sumažinti bent vieno laikotarpio šalutinių kintamųjų kiekį; b) paauglystės tarpsnis (15–17 m.); c) lytis (du vaikinai ir dvi merginos); d) panaši patekimo į globos namus data (tie patys metai) ir gyvenimo juose laikotarpis (1 metų intervalas).

Tyrimo dalyviai buvo atrinkti peržiūrėjus 60 vaikų bylas. Šie dalyviai yra iš dviejų šeimų: brolis ir sesuo – Aurimas (15 metų) ir Elena (16 metų); brolis ir sesuo – Dovilė (15 metų) ir Robertas (17 metų). Siekiant išsaugoti konfidencialumą dalyvių vardai yra pakeisti.

Duomenų šaltiniai

1. Asmens bylų analizė. Remtasi oficialiais statistiniais dokumentais ir kitais surinktais raštais apie tyrimo dalyvių ir jų šeimos biografijos faktus. Buvo fiksuojama: a) šeimos gyvenimo faktai ir istorijos fragmentai, vaikų globos šeimoje praradimo aplinkybės;

b) realų taisykles gerbiantį ar jas laužantį paauglio elgesį liudijantys dokumentai (pasie-kimų, pagyrimų ar laimėjimų raštai, tarnybiniai pranešimai, pasiaiškinimai, pažymos iš policijos, globos namų darbuotojų pranešimai). Tokių duomenų rodiklis – biografinių duomenų seka, sudaryta segmentavimo būdu (Wengraf, 2006), kai nešališkas tyrėjas chronologine tvarka išrikiuoja konkrečius gyvenimo faktus.

2. Moralinių sprendimų interviu (toliau – MSI; Colby ir Kohlberg, 1987b). Tai pusiau struktūruotas interviu, skirtas atpažinti moralės raidos lygmenį bei stadiją sprendžiant hipotetines moralės dilemas. MSI sudaro trys dilemos, pateikiamos kaip gyvenimiškų situacijų aprašymai. Po jų dalyvių klausta, kaip žmogui tokioje situacijoje derėtų pa-sielgti ir kodėl. Siekta suprasti ne tik tai, kokią elgesio kryptį palaiko tiriamasis, bet ir kokie yra tokio pasirinkimo argumentai, motyvai. Kiekviena dilema turinio prasme yra sudaryta iš dviejų temų, kurių tarpusavio konfliktas ir sudaro dilemos pagrindą. Pavyzdžiui: Jonas yra keturiolikos metų vaikinas, kuris labai norėjo važiuoti į stovyklą. Jis su tėvu susitarė, kad galės važiuoti, jei pats susitaupys tam pinigų. Taigi Jonas sunkiai dirbo paštininku ir susitaupė reikiamus 100 Lt ir dar truputį daugiau. Tačiau prieš pat prasidedant stovyklai, jo tėvas persigalvojo. Keli tėvo draugai nutarė važiuoti į žvejybinę kelionę ir tėvui neužteko reikiamos sumos pinigų ten nuvykti. Taigi jis liepė Jonui atiduoti sunkiai uždirbtus pingus. Jonas vis tiek norėjo važiuoti į stovyklą, taigi jis galvojo atsi-sakyti duoti pinigus tėvui. Vėliau klausta, kaip derėtų pasielgti berniukui ir, remiantis autorių nuorodomis, pateikti papildomi klausimai. Surinkti duomenys analizuoti pagal autorių pasiūlytą Standartizuotą temų vertinimo sistemą (toliau – STVS) su labai detaliai nurodytais vertinimo kriterijais, tikslia pavyzdžių analize.

Paminėsime svarbiausius jos etapus ir iliustracijai įvertinsime atsakymų į Heinso dilemos variantus.

• Pirmasis etapas: nustatomas dilemos moralinis sprendimas. Žingsnių seka: a) įvar-dijama tema, t. y. pasirenkamo elgesio kryptis. Ji nurodo, kaip žmogus pasirenka pasielgti, kokia vertybė jam svarbi, kurią iš dviejų susikertančių dilemos temų žmogus palaiko. Pavyzdžiui, Heinso dilemoje yra klausiama „Ar derėjo Heinsui pavogti vaistą?“ Visi atsakymai, argumentuojantys, kad vaistą reikėtų pavogti, yra priskiriami gyvybės temai. Tai reiškia, kad jei žmogus atsako „Taip, žinoma, Heinsas būtinai turi pavogti šį vaistą.“, vadinasi, pasirenkamo elgesio kryptis yra gyvybės išsaugojimas. Priešingu atveju žmogus pritartų nuosavybės tausojimui. Kitos dvi dilemos nukreipia galvoti apie sąžinės–bausmės ir susitarimo–autoriteto sankirtą; b) įvardijama norma, t. y. moralinio sprendimo temos pasirinkimo paskata. Paaiškėja, kodėl žmogus renkasi šią temą, kas jį motyvuoja būtent taip pasirinkti? Jei žmogus atsako „Taip, žinoma, Heinsas turi pavogti šį vaistą, nes jis tiki Dievą“, vadinasi, šio žmogaus pasirinkimą nulemia tikėjimas, ir tai atitinka religingumo normą. Kiti galimi STVS nurodyti pasirinkimo motyvai – teisin-gumas, bendrumo saitai, meilė ir kt. c) įvardijamas elementas, t. y. pasirinktos moralinio sprendimo temos prasmė. Išaiškėja, ką žmogui reiškia šis pasirinkimas. Pavyzdžiui, jei žmogus atsako: „Taip, žinoma, jis turi pavogti šį vaistą, jeigu jis tiki Dievą, nes Dievas jam už tai atlygins.“ Vadinasi, šio žmogaus pasirinkimą nule-mia tikėjimas, kuris jam reiškia atlygio sau siekimą. Tai reiškia, kad pasirinkimą nulėmė pozityvaus atlygio svarba. Kitais atvejais būtų reikšminga orientuotis į paklusimą, kaltinimą, atpildą, pareigą ir kt. Remiantis temos, normos ir elemento tarpusavio sąveika apibrėžiamas dilemos moralinis sprendimas. Sugrįžtant prie anksčiau nagrinėto pavyzdžio tai būtų: tema – gyvybė, norma – religingumas, elementas – pozityvaus atlygio siekimas. Moralinis sprendimas: Heinsas turėtų pavogti vaistą žmonai, nes jis yra religingas, ir Dievas jam už tai atlygins.

• Antrasis etapas: remiantis temos, normos ir elemento santykiu, nustatoma dilemos moralinio sprendimo atitiktis autorių nurodytam stadijos kriterijui. Anksčiau minėta kombinacija atitinka 2 moralinių sprendimų raidos stadiją.

• Trečiasis etapas: procedūra pakartojama antrajai ir trečiajai moralės sprendimų interviu dilemoms.

• Ketvirtasis etapas: nustatomas bendras visų trijų dilemų moralinių sprendimų interviu rezultatas. Pavyzdžiui, jei pirmosios moralinių sprendimų interviu dilemos moralinis sprendimas atitinka 1 stadiją, antrasis – 2 stadiją, o trečiasis – 1 stadiją, tuomet bendras vidurkis apskaičiuojamas taip: (1 + 2 + 1) / 3 = 1,3. Apvalinama pagal aritmetikos taisykles: 1,3 suapvalinus = 1. Vadinasi, šis pavyzdys atitinka

pirmąją ikikonvencinio lygmens stadiją.

Visų interviu duomenis keletą kartų individualiai perskaitė ir įvertino du ekspertai, prieš tai detaliai susipažinę su Vadovo medžiaga. Pradinio vertinimo etapo metu išryškėjo trys nesutampantys sprendimai (visi lietė elemento dėmenį). Tuomet medžiaga buvo dar kartą analizuota ir atsakymai galutinai priskirti vienai iš kategorijų.

3. Pusiau struktūruota projekcinė metodika – Rotterio nebaigtų sakinių blankas (angl. Rotter Incomplete Sentences Blank; toliau – RISB). Remiantis lenkiškos versijos autorėmis A. Jaworowska ir A. Matczak (2008), RISB naudotinas norint atpažinti adaptacijos sun-kumų turinčius asmenis. Adaptaciją, arba prisitaikymą, J. Rotteris su bendraautoriais (cit pagal Jaworowska ir Matczak, 2008) apibrėžia kaip psichikos ir elgesio problemų nebuvimą, gebėjimą efektyviai veikti aplinkoje, užmegzti ir palaikyti teigiamus tarpas-meninius ryšius. Tiriamiesiems pateikti 40 nebaigtų sakinių, kuriuos reikėjo spontaniškai užbaigti. Procedūra gana „draugiška“ tiriamajam, neprovokuoja psichologinės gynybos. Atsakymus galima analizuoti ir kiekybiškai, ir kokybiškai.

Kiekybinė atsakymų analizė pateikia adaptacijos rodiklį. Tuo tikslu kiekvienas ti-riamojo atsakymas priskiriamas vienai iš septynių kategorijų, turinčių atitinkamą vertę balais (vadovaujantis RISB Vadovo lentele). Jų reikšmės svyruoja nuo „0“ („Labai pozity-vūs“ atsakymai, liudijantys palankią nuostatą dėl elgesio taisyklių, optimizmą, sutarimą) iki „6“ („Stipriai konfliktiški“ atsakymai, liudijantys stiprias priešiškas nuostatas dėl bendro buvimo taisyklių, tarpasmeninius konfliktus). Taigi rodiklis yra reversinis – kuo jis mažesnis, tuo geresnė adaptacija.

Kokybinė atsakymų analizė leidžia atskleisti subjektyviai reikšmingas temas. Tuo tikslu sakiniai kategorizuojami, t. y. sugrupuojami turinio prasme panašūs atsakymai. Taip atrandamos tiriamajam asmeniškai svarbios temos, išaiškinamos numanomos konfliktų erdvės, kurios vėliau interpretuojamos, atsižvelgus į kategorijai tenkančių sakinių kiekį ir jų emocinį krūvį.

 

Apibendrinus kiekybinės ir kokybinės analizės rodiklius, RISB mums buvo naudingas tuo, kad leido įsitikinti apie nuostatas dėl elgesio taisyklių, patvirtinančias ar paneigian-čias objektyviai nustatytą taisykles gerbiantį ar laužantį elgesį.

Manoma, kad struktūruota šios tyrimo priemonės atsakymų vertinimo procedūra leidžia pakankamai objektyviai įvertinti rodiklius (Anastasi ir Urbina, 2006, p. 467). Tai svarbi aplinkybė, atsižvelgus į radikaliai kritišką nuomonę apie mokslinį projekcinių technikų statusą (Piotrowski, 2015; Lilienfeld, Wood ir Garb, 2000) ar konstruktyvų kvietimą įrodymais pagrįsti jų psichometrines savybes (Hibbard, 2003). Vis dėlto pri-pažįstama, kad projekcija paremtos technikos suteikia galimybę įžvelgti svarbias vidinio gyvenimo temas (Urbina, 2004, p. 148). Visus atsakymus vertino du ekspertai, jų tar-pusavio sutarimo koeficientas Coheno kappa yra 0,87. Norėdami užtikrinti vertinimų patikimumą, laikėmės kelių autoriaus nuorodų: a) atidžiai lyginome dalyvių atsakymus su kategorijos kamiene pateiktais pavyzdžiais; b) pirmą kartą įvertinę kiekvieno dalyvio protokolą kaip visumą dirbome su kiekvienu kamienu (t. y. pirmiausia peržvelgėme visus pirmo kamieno papildymus, po to antro ir t. t.) ir tuomet dar kartą įvertinome kiekvieno dalyvio atsakymus; c) jei dalyvis taisė atsakymą, vertinome tik paskutinį jo variantą; d) vengėme konfliktų pervertinimo ar nepakankamo įvertinimo, t. y. aukštus įverčius (5 ar 6) ar žemus (0 ar 1) skyrėme tik visiškai sutarus dviem vertintojams.

Tyrimo eiga

Tyrimas atliktas nevalstybiniuose globos namuose. Globos namų vadovas suteikė raštišką leidimą vykdyti tyrimą po to, kai žodžiu buvo pristatyta būsimojo tyrimo eiga ir tikslai. Tai leido pagal numatytus kriterijus atrinkti galimų tyrimo dalyvių grupę, susipažinti su asmens bylomis. Buvo atrinkti šeši paaugliai, kiekvienam jų individualiai buvo pristatytas būsimo tyrimo tikslas, informuota apie galimybę bet kada pasitraukti iš tyrimo. Du paaugliai atsisakė pradėti tyrimą, keturi pradėję tęsė tyrimą iki pabaigos.

Įvyko keturi susitikimai. Pirmojo susitikimo metu kalbėtasi su globos namų admi-nistracija, supažindinta su tyrimo tikslu, aptarta jo eiga, peržiūrėtos asmens bylos, už-megztas kontaktas su būsimais tyrimo dalyviais. Antrojo susitikimo metu individualiai buvo atliktas Kohlbergo moralės vertinimo interviu ir užpildytas MSI protokolas. MSI buvo atliktas vienu iš trijų autorių nurodytų būdų – tyrėjui užrašant tiriamųjų atsa-kymus. Autoriai (Colby ir Kohlberg, 1987b) teigia, kad įrašytas ir transkribuotas MSI yra labiausiai patikimas duomenų rinkimo būdas. Tačiau jo buvo atsisakyta dėl to, kad tiriamieji yra jautrūs ir nepasitiki įrašinėjimu. Trečiasis tinkamas duomenų rinkimo variantas – interviu, kuriuos užpildo pats tiriamasis, buvo nepasirinktas dėl to, kad autorių yra įvardijamas kaip mažiausiai pageidaujamas. Kiekvienas interviu truko nuo 35 iki 70 min. Trečiojo susitikimo metu tyrimo dalyviai atliko Rotterio nebaigtų saki-nių testą (RISB). Ketvirtą kartą, praėjus savaitei nuo pirmojo susitikimo, išanalizuotos kiekvieno tiriamojo asmeninės bylos. Visiems tyrimo dalyviams buvo suteikta galimybė susisiekti su tyrėju telefonu arba elektroniniu paštu. Viena tyrimo dalyvė sutiko peržiūrėti išanalizuotą interviu medžiagą ir pateikti savo nuomonę (ar atpažįsta save, ar medžiaga parodo jos sprendimus).

Duomenų analizės strategija

Pasirinkta atvejo analizė (toliau tekste – AA), leidžianti derinti skirtingus šaltinių duomenis. Metodo žinovai (Creswell, 1998; Yin, 2011, 2014) teigia, kad AA pranašumas – galimybė išryškinti kiekvieno tyrimo dalyvio kontekstą, susiklosčiusių ypatybių speci-fiką. Mūsų nuomone, taikyta atvejo analizė atitiko keturias C. Willig (2013) aprašytas šio metodo charakteristikas:

• instrumentinė ir daugialypė, nes nagrinėja kelis tikrovės reiškinį reprezentuo-jančius pavyzdžius;

• aprašomoji, nes detaliai atsižvelgia į reiškinio kontekstą, siekia apibūdinti aktua-liame kontekste išryškėjusį reiškinį;

• pragmatiška, nes tyrimo prielaidos susijusios su konkrečia teorija ir koncentruojasi į pasirinktus nagrinėjamo reiškinio aspektus.

Mūsų darbe atvejo analizė yra grindžiama kelių atvejų tyrimu (Yin, 2014). Pirmiausia aprašytas kiekvienas atvejis, t. y. atlikta atvejo analizė, tuomet pagal tą pačią schemą paeiliui nagrinėti ir kiti atvejai (Pav.).

Asmeninės bylos duomenys

Moralinių sprendimų

interviu (Kohlberg ir

Colby, 1987b)

Radiniai

1. Biografinių duomenų seka

2. Moralinių sprendimų stadija

3. Nuostatos elgesio taisyklių atžvilgiu ir subjektyviai reikšmingos temos

Nebaigtų sakinių blankas (Rotter, 2003, cit. pagal Jaworowska ir Matczak, 2008)

Pav. Vidinės atvejų analizės schema

Antrame duomenų analizės etape nagrinėjome pasikartojančias ir atsiskiriančias radinių tendencijas – sugretinome visų kintamųjų išraišką (biografinių duomenų sekos ypatumus, moralinių sprendimų stadijos lygmenis, nuostatas dėl taisyklių bei iškilusias subjektyviai reikšmingas temas) su tikslu rasti bendrą ir specifinį jų derinį. Rėmėmės M. B. Miles’o, A. M. Hubermano ir J. Saldaños (2014) pasiūlyta atvejų tarpusavio apiben-drinimo ir analizės schema (angl. cross-case synthesis and analysis). Ji leidžia suderinti  atvejo kaip visumos analizę su atvirumu kintamųjų įvairovei kituose atvejuose (Burns, 2010; Donaldson, 2001). Aprašius atvejį pagal numatytą duomenų seką, vėliau tokia pačia seka ieškota, kas pasikartojo kituose atvejuose, o kas ne. Kiekviena tema ir kintamojo iš-raiška iliustruota autentiškais pasisakymais. Baigiamasis duomenų apibendrinimo etapas sugretino visus atvejus ir leido pamatyti, ar yra panašių požymių derinių, ar kiekvienas atvejis savitas. Taigi atvejų tarpusavio apibendrinimo ir analizės skirsnyje matysime, kokia yra visų tyrimo dalyvių: a) biografinių duomenų seka (ankstyvoji aplinka, taisykles gerbiantis / laužantis elgesys); b) moralinių sprendimų lygmens dėmenys (temos, normos ir elementai) ir jų nulemta moralės raidos stadija; c) nuostatos dėl elgesio taisyklių ir subjektyviai reikšmingos temos.

Duomenų analizės kokybės užtikrinimas

Remiantis R. K. Yino (2014) nuorodomis, stengėmės patenkinti šiuos atvejų analizės kokybės kriterijus:

• konstrukto validumą. Vienas jo rodiklių yra vienodas tyrimo dalyvių supratimas, ką nagrinėjo jiems pateikti duomenų rinkimo metodai (p. 67). Po trijų susitikimų visiems tiriamiesiems liko įspūdis, kad yra svarbi jų nuomonė apie sąžinės temas (kas teisinga ar ne, kaip tinka pasielgti, kas rūpi). Konstrukto validumą taip pat laiduoja keli duomenų rinkimo šaltiniai (mūsų atveju trys), visiems dalyviams vienodai taikyta duomenų rinkimo procedūra;

• vidinį validumą, apie kurį turėtų informuoti teoriškai pagrįsta kintamųjų sąsajų aiškinimo logika. Mūsų atveju buvo du skirtingi kintamųjų deriniai – taisykles gerbiantis / jas laužantis elgesys × konvencinis / ikikonvencinis moralinių sprendi-mų lygmuo. Tyrimo teorinės prielaidos siejo konvencinius sprendimus su taisykles gerbiančiu elgesiu, o ikikonvencinius – su taisykles laužančiu elgesiu. Trijų mūsų tyrimo atvejų rezultatai patvirtino tokį aiškinimą, taigi vidinio validumo sąlyga yra ne visiškai patenkinta;

• tris įtikimumo (angl. credibility, vert. Jurgaitytė-Avižinienė, 2013) aspektus lai-davo: a) pirminių rezultatų pateikimas su globos namų veikla susipažinusiems kolegoms (angl. peer-debriefing, Lincoln ir Guba, 1985). Jų nuomonė atkreipė dėmesį į radinių interpretacijos nuoseklumą ir ribas; b) ilgalaikis tyrimo dalyvių stebėjimas, neapsiribojant duomenų rinkimo laikotarpiu. Suderinus su globos namų vadovybe, viena iš straipsnio autorių turėjo galimybę dalyvauti įstaigos veikloje, sekti globotinių raidą; c) grįžtamasis vienos tyrimo dalyvės ryšys (angl. member-checking). Susipažinusi su apibendrintais tyrimo radiniais, mergina iš esmės sutiko su mūsų interpretacija, atpažino sau būdingus sprendimus, paminėjo, kad jais vadovaujasi ir realiame gyvenime.

 

Rezultatai

Individualių atvejų analizė

Kaip minėjome, pirmiausia išanalizavome kiekvieną atvejį.

Elena: konvencinis moralės lygmuo ir taisykles gerbiantis elgesys.

Remiantis informacija iš Asmens duomenų bylos, mergina augo socialinės rizikos šeimoje, nuo vaikystės patyrė sveikatos negalavimų, tėvų skyrybas, jų girtavimą. Kai mergaitei buvo dveji, tėvas pateko į kalėjimą. Sulaukusi trejų metukų, gulėjo ligoninėje; tuo metu gimė brolis. Nuo penkerių metų ji augo pas močiutę, prie kurios buvo labai prisirišusi, o aštuonerių kartu su broliu pateko į vaikų globos namus. Ilgai gydėsi įvairius sveikatos sutrikimus. Prieš dvejus metus mergina aktyviai įsitraukė į užklasinę veiklą, ėmė lankyti šokius. Prieš metus nusižudė jos tėvas.

Išryškėję Elenos moraliniai sprendimai toliau iliustruojami pavyzdžiais.

1 dilema: Heinsas turėtų pavogti vaistą žmonai todėl, kad jis yra jos vyras ir privalo ja rūpintis.

Tyrėjas: Jeigu Heinsas nemyli savo žmonos, ar jis turėtų pavogti vaistą jai? Elena: Nesvarbu, myli ar nemyli, bet jis yra jos vyras ir privalo ja rūpintis.

2 dilema: Jam turėtų būti skiriama mažesnė bausmė negu laisvės atėmimas, nes Heinsas, pažeidęs įstatymą ir paklausęs savo sąžinės, išsaugojo žmogaus gyvybę.

Tyrėjas: Heinsas darė tai, ką jam sąžinė sakė tada, kai pavogė vaistą. Ar pažeidęs įsta-tymą žmogus turėtų būti baudžiamas, jeigu jis elgiasi pagal savo sąžinę?

Elena: Manau, kad kiekvienas taip pasielgtų, kad padėtų <.> todėl, kad žmogus pažeidęs įstatymą ir paklausęs savo sąžinės išgelbėjo kitam gyvybę.

3 dilema: Jonas turėtų atsisakyti duoti pinigus tėvui todėl, kad tėvas turi tesėti duotą pažadą ir suprasti, kad sūnus pats susitaupė pinigus.

Tyrėjas: Kaip manai, kas yra svarbiausiais dalykas, kuriuo tėvas turėtų rūpintis san-tykiuose su savo sūnumi?

Elena: Svarbiausias dalykas, manau, suteikti sūnui nors kažkiek laimės. Tyrėjas: Apskritai, kokią valdžią tėvas turėtų turėti sūnui?

Elena: Beveik visada reikia žiūrėti, koks tas tėvas. Ar jis savanaudis, ar gera linkintis žmogus.

Elenos bendras visų trijų moralės dilemų sprendimų turinys atitinka trečiąją konvencinės moralės stadiją. Vadinasi, mergina suvokia save kaip visuomenės narę. Mergina vertina garbingus tarpusavio santykius, teikia pirmenybę lojalumui, žmogiškajam orumui, gyvenimo tęstinumui. Galima manyti, kad merginos moralinis pasirinkimas matyti save kaip bendruomenės narę, teikti pirmenybę sociomoralinei perspektyvai gali lemti jos poreikį bendradarbiauti ir prosocialiai elgtis.

RISB atsakymų apibendrinimas leidžia daryti prielaidą, kad mergina turi palankią nuostatą dėl taisyklių. Elenai reikšmingiausios temos yra ateitis bei įvairūs su šeima su-siję išgyvenimai. Mergina susirūpinusi savo mokykliniais pasiekimais, svarsto būsimos profesijos variantus, nori pasirinkti tinkamiausią (Ateitis <.> mano gyvenimo prasmė). Daug vidinio dėmesio mergina skiria savo šeimai – išgyvena kaltę, kad nepakankamai rūpinosi jaunesniuoju broliuku, ilgisi tėvo, turi neišsakytų jausmų mamai (Negaliu <.> pasakyti mamai visko, ką galvoju apie ją). Epizodiškai iškyla prislėgtumo tema (Noriu žinoti, kodėl gyvenimas toks sunkus; Aš <.> esu nelabai laiminga).

Aurimas: konvencinės moralės lygmuo ir taisykles laužantis elgesys.

Remiantis informacija iš asmens duomenų bylos, nuo vaikystės nenuorama, labai judrus. Tėvas nuo vaikystės smurtavo prieš berniuką. Tai tapo viena iš priežasčių, ko-dėl jis su vyresne seserimi pateko į vaikų globos namus. Darbuotojų pranešimuose ne kartą pažymėta, kad Aurimas sukelia konfliktus su kitais globotinais ir smurtauja prieš mažesnius vaikus. Dėl jo elgesio įstaigoje keletą kartų buvo kviesta policija. 10 metų am-žiaus berniukas sulaikytas policijos pareigūnų, nes bandė apvogti pagyvenusią moterį. Berniukas dažnai bėgdavo iš pamokų, rūko. Vaikinas mėgsta sportuoti, turi pagyrimo raštą už sportinę veiklą, kai atstovavo mokyklos komandai.

Išryškėję Aurimo moraliniai sprendimai toliau iliustruojami pavyzdžiais.

1 dilema: Heinsas turėtų pavogti vaistą todėl, kad vaistininkas yra piktas ir egoistas, su tokiu žmogum kitaip neišeitų susitarti.

Tyrėjas: Ar derėjo Heinsui pavogti vaistą?

Aurimas: Taip <.> nes vaistininkas yra piktas ir savanaudis, su tokiu žmogum kitaip neišeitų susitarti.

Tyrėjas: Jeigu Heinsas nemyli savo žmonos, ar jis turėtų pavogti vaistą jai? Aurimas: Nėra skirtumo, jei žmona miršta – jai reikia vaistų.

Tyrėjas: Ar žmogui yra svarbu daryti viską, ką gali, kad išsaugotų kito žmogaus gyvybę? Aurimas: Taip, svarbu <.> nes visi nori gyventi.

2 dilema: Heinsą reikia paleisti, nes jo žmona serga ir ją reikia prižiūrėti.

Tyrėjas: Ar teisėjas turėtų skirti Heinsui bausmę, ar jis turėtų jį atleisti nuo bausmės ir paleisti?

Aurimas: Turėtų paleisti jį, nes jis nieko blogo nepadarė, o jo žmona serga ir ją reikia prižiūrėt.

Tyrėjas: Kalbant apie visuomenę bendrai, ar pažeidę įstatymus žmonės turėtų būti baudžiami?

 

Aurimas: Ne visada <.> jei jį uždarys į kalėjimą, o žmona serga, tai iš kur vaikai gaus pinigų?

3 dilema: Jonas turėtų atsisakyti duoti tėvui pinigus, nes jis sunkiai dirbo ir nusipelnė stovyklos.

Tyrėjas: Ar Jonas turėtų atsisakyti duoti pinigus tėvui? Aurimas: Taip <.> nes jis sunkiai dirbo ir nusipelnė stovyklos.

Tyrėjas: Ar tai, kad tėvas buvo prižadėjęs Jonui, yra svarbiausias dalykas šioje situa-cijoje?

Aurimas: Taip, Jonas pats tuos pinigus užsidirbo.

Aurimui pateiktų dviejų moralės dilemų sprendimų turinys atitinka trečiąją mora-lės raidos stadiją ir konvencinės moralės lygmenį, tačiau vienoje dilemoje – antrą, t. y. ikikonvencinį lygmenį. Galima manyti, kad Aurimo sociomoralinė perspektyva gali atsiskleisti tik kai kuriose situacijose; jis ne visada pritaiko tai, kad sugeba atsižvelgti į kitų žmonių požiūrį, supranta aplinkinių poreikius ir siekia bendradarbiauti.

RISB duomenys sutampa su vaikino biografijos faktais, liudijančiais sudėtingą adap-taciją ir konfliktišką nuostatą dėl taisyklių. Aurimui reikšmingiausios temos yra laisvė ir protestas. Vaikinas išreiškia stiprų autonomijos poreikį, norą ištrūkti iš kontrolės. Pojūtis, kad yra kontroliuojamas, jam sukelia kančios jausmą (Negaliu pakęst, kai aiškina; Kenčiu kontrolę). Pagarbos taisyklėms nuostata sustiprėja, kai vaikinas jaučia pagarbą savo sprendimams, nemano esąs „įspraustas į rėmus“.

Dovilė: ikikonvencinės moralės lygmuo ir taisykles laužantis elgesys.

Remiantis informacija iš asmens duomenų bylos, mergina kilusi iš gausios šeimos, tėvai gyvena nelegaliame būste (lauke iškastoje žeminėje). Ten ji augo iki aštuonerių metų, kol pateko į vaikų globos namus, kur jai labai sunku prisitaikyti – mergina pasižymi konfliktišku elgesiu, nuolat barasi su kitais vaikais ir auklėtojais. Kartu su Dovile globos namuose auga ir jos jaunesnė sesuo bei du broliai. Sulaukęs pilnametystės vyriausias brolis prieš keletą metų išėjo gyventi atskirai, o vėliau nusižudė, jaunesnė sesuo pateko į socializacijos centrą. Globos namuose Dovilė yra laikoma „sunkiu“ vaiku. Ji dažnai labai audringai reiškia savo emocijas, pasižymi staigiais pykčio priepuoliais, laužo inventorių.

Išryškėję Dovilės moraliniai sprendimai toliau iliustruojami pavyzdžiais.

1 dilema: Heinsas turėtų pavogti vaistą žmonai todėl, kad vaisto neišeina gauti kito-kiu būdu. Jei žmonos nemylėtų – vaisto nevogtų, ne visada svarbu siekti išsaugoti kito žmogaus gyvybę.

Tyrėjas: Jeigu Heinsas nemyli savo žmonos, ar jis turėtų pavogti vaistą jai?

Dovilė: Čia taip neįmanoma – jeigu nemylėtų, tai tikrai nenorėtų vogti <.> jeigu mylėtų, tai ir galėtų pinigų gaut, nebūtų tokia situacija kad neįmanoma.

 

Tyrėjas: Tarkime, miršta ne Heinso žmona, o svetimas žmogus. Ar Heinsas turėtų pavogti vaistą nepažįstamam žmogui?

Dovilė: Ne <.> nes nepažįstamas žmogus, na tai kas, kad numiršta.

2 dilema: Heinsas turėtų būti nubaustas atitinkamai, nes jis žinojo, kad negalima v. . .

Join the Conversation