Pasichologija. Konkrečių atvejų analizė.

340 0

Globos namuose gyvenančių paauglių moralinių sprendimų lygmens ir pagarbos taisyklėms dermė: keturių atvejų analizė

Goda Juškėnienė1, Dalia Nasvytienė2

1 Lietuvos edukologijos universitetas, Ugdymo mokslų fakultetas, Raidos ir ugdymo psichologijos katedra, Studentų g. 39, 08106 Vilnius, goda.juskeniene@gmail.com

2 Lietuvos edukologijos universitetas, Ugdymo mokslų fakultetas, Raidos ir ugdymo psichologijos katedra, Studentų g. 39, 08106 Vilnius, dalia.nasvytiene@leu.lt

Anotacija. Atvejų analize siekta atsakyti, kokį moralinių sprendimų lygmenį yra pasiekę globos namuose gyvenantys taisykles gerbiantys 15–17 metų paaugliai ir tokio pat amžiaus globos namuose gyvenantys taisykles pažeidžiantys paaugliai. Keturiems dalyviams taikyta Moralinių sprendimų interviu (Colby ir Koohlberg, 1987), Rotterio nebaigtų sakinių blankas, nagrinėta biogra-finių duomenų seka. Aptariamas nevienareikšmis sprendimų lygmens ir realaus elgesio santykis.

Esminiai žodžiai: Kohlbergas, Moralinių sprendimų interviu, ikikonvencinis moralės raidos lygmuo, konvencinis moralės raidos lygmuo, atvejų analizė.

Įvadas

Globos namuose gyvenančių paauglių psichologinis funkcionavimas nuolat sulaukia lietuvių mokslininkų dėmesio (Čepukienė ir Pakrosnis, 2008; Samašonok, 2009; Zba-rauskaitė, 2009; Išganaitytė 2012; Snieškienė ir Tamutienė, 2014). Ši tema tampa ypač aktuali vaikų globos įstaigų deinstitucionalizacijos proceso Lietuvoje kontekste – norint tiksliau atliepti šių vaikų poreikius, yra svarbu suprasti jų patirtį ir kylančius iššūkius. Žvelgdami tokiu aspektu, piirmiausia aptarsime lietuvių mokslininkų tyrimus, nes ki-tose šalyse nėra tikslaus mūsų globos namų atitikmens ir ne tokia aktuali tėvų globos netekusių vaikų elgesio tema.

 

Dauguma globos namuose gyvenančių paauglių yra patyrę išsiskyrimus ir netekę artimų žmonių, tačiau panaši trauminė patirtis ir vi

ienodos kasdienio gyvenimo sąlygos pačios savaime nenulemia skirtingos šių jaunuolių adaptacijos – vieni lengviau prisitaiko prie aplinkybių ir paauglystės pokyčių, laikosi taisyklių, o kiti yra linkę jas laužyti, t. y. ne-lankyti mokyklos, įsitraukti į nusikalstamą veiką, konfliktiškai elgtis (Zbarauskaitė, 2011; Balnytė, 2011; Jasevičienė, 2011). Tai vadinama daugiatiksliškumu (angl. multifinality), t. y. ne visi ankstyvą traumatizaciją patyrę vaikai vėliau turi tapačias raidos trajektorijas. Mokslininkai jas aiškina kumuliacinės traumos veikimu (Cloitre et al., 2009), sutrikdytu prieraišumu ir tarpasmeniniu bendravimu (Sroufe, Egeland ir Kreutzer, 1990; Carlson, 1998; Sroufe, 2000), pažinimą ribojančia nevisaverte neuroprocesų raida (Caspi et al., 2002; Heide ir Solomon, 2006; Anda et al., 2006).

Vidinės tokio įvairaus elgesio ištakos gali būti susijusios su skirtinga moralės raidos sparta. Moralinių įsitikinimų ir realaus elgesio santykis jau bene šimtmetį yra vienas kertinių moralės psichologijos klausimų. Būtent nuuo šios temos savo mokslinę karjerą pradėjo vienas nuosekliausių moralės raidos tyrėjų L. Kohlbergas. Savo disertacijoje, sėkmingai apgintoje Čikagos universitete (1958), jis nagrinėjo įstatymus pažeidusių jaunuolių moralinius samprotavimus. Lemiamu moralės raidos veiksniu klasikas laikė moralinių sprendimų (arba dilemos sprendinių) struktūros kognityvines galimybes (1984). Moralinių sprendimų sankloda su amžiumi progresuoja, tad vykstant raidai iš-ryškėja trys moralės lygmenys – ikikonvencinis, konvencinis ir pokonvencinis, – turintys po dvi stadijas, iš kurių antroji yra sudėtingesnės kognityvinės struktūros ir platesnės sociomoralinės perspektyvos (Colby ir Kohlberg, 1987a). Galima sakyti, kad ly

ygmuo nurodo, kokio požiūrio vedamas žmogus pasirenka vieną iš dviejų elgesio alternatyvų, o stadija tiksliai apibūdina santykį tarp asmeninių ir visuomenės taisyklių bei lūkesčių. L. Kohlbergo dėka žinome, kad labiausiai tikėtinas moralinės raidos lygmuo paauglystėje yra ikikonvencinis arba konvencinis. Paaugliai jau turi kongnityvines raidos prielaidas, laiduojančias konvencinei moralei būdingus samprotavimus, pagrįstus visuomenės nario požiūriu, internalizuotomis taisyklėmis. Vis dėlto abstraktaus mąstymo gebėjimai ne-garantuoja konvencinės moralės raiškos, tad paaugliai gali pasižymėti ir ikikonvencinės moralės sprendimais, t. y. remtis egocentrine perspektyva, neinternalizuotomis buvimo kartu taisyklėmis ir lūkesčiais. Tokią poziciją nuo moralės raidos tyrimų pradininko J. Piaget (1932 / 1997) laikų palaiko ir kiti tyrėjai (Oster, 2015). Trumpai priminsime tyrimui aktualių moralės raidos lygmenų bruožus (Kohlberg, 1958, 1984; Colby ir Ko-hlberg, 1987).

Ikikonvencinis moralinių sprendimų lygmuo turi dvi stadijas. Pirmoje teisingu elgesiu yra laikomas vengimas pažeisti taisykles ir paklusnumas. Taip siekiama išvengti bausmės. Sociomoralinė perspektyva yra egocentrinė: žmogus nesugeba įžvelgti sudėtingesnės, daugialypės sprendžiamų dilemų perspektyvos. Jis mano, kad visi žmonės tą pačią si-tuaciją turi suvokti vienodai, nepaisant jų individualumo, ir priimti vienodus moralius sprendimus. Kitaip ši stadija dar vadinama heteronominės moralės stadija.

 

Antroji stadija – individualistinės, instrumentinės moralės stadija. Teisingumas yra suprantamas kaip pragmatiškas abipusis susitarimų derinimas, o sprendimai priimami atsižvelgiant į skirtingų asmenų poreikius ir situacijas. Taip siekiama maksimalios naudos ir minimalių nuostolių. Mo

oralės reliatyvumas kyla iš supratimo, kad įvairūs žmonės, siekdami savų interesų, turi vienodai svarbių priežasčių skirtingai vertinti situaciją. Mintis, kad ir kiti vadovaujasi tokia pačia prielaida, skatina susitelkti į mainus, derinti veiksmus siekiant abipusės naudos. Sociomoralinė perspektyva prasiplečia, pripažįstami ir kitų žmonių interesai, siekiama juos derinti su savais.

Konvencinis moralinių sprendimų lygmuo taip pat turi dvi stadijas, kurių metu pro-gresuojamai vystosi anksčiau susiformavęs santykis su visuotinai priimtomis taisyklėmis. Trečioji stadija pabrėžia pareigos motyvą ir siekį atitikti kitų asmenų lūkesčius, kurti tar-pusavio pasitikėjimu grįstą santykį, net jei tai prieštarautų asmeniniams interesams. Ver-tinant teisingumą daugiausia dėmesio teikiama elgesio motyvams. Teisingumo supratimas įgyja naują „nusipelnymo“, „užsitarnavimo“, „lojalumo“ prasmę, vertinamas prosocialus elgesys. Sociomoralinė perspektyva yra apibrėžiama „auksinės taisyklės“ prasme: „Elkis su kitais taip, kaip tu nori, kad kiti elgtųsi su tavimi.“ Tai apima ir viršija abipusiškumo principą – abipusiai mainai nebūtinai yra teisingi. Abipusiškumas yra labiau argumen-tuojamas žmogaus siekiais ir nuopelnais, o ne individualiais poreikiais ir interesais.

Ketvirtoji moralinių sprendimų stadija vadinama „socialinės sistemos morale“. Ji grindžiama samprata, kad socialinė sistema turi visiems vienodai taikomus įstatymus ir procedūras, o teisingumas yra pagrįstas objektyvumu ir pagarba institucijoms. Visuo-menės narių gerovė iškyla virš asmeninių interesų. Kitaip tariant, individas yra lojalus institucijai, kuri palaiko jo socialinę egzistenciją. Jeigu asmeninės idėjos ar in

nteresai prieštarauja visuomenės nustatytiems, tuomet „teisingiau“ būtų elgtis pagal įstatymus ir institucijų reikalavimus.

L. Kohlbergo (1984) mintis, kad moralinių sprendimų funkciją atlieka ego, besivys-tantis kartu su pažinimo gebėjimais, leido postuluoti būtiną, bet nepakankamą sąlygą. Turima mintyje, kad tam tikras kognityvinis raidos lygmuo yra būtina sąlyga tam tikram moralinio sprendimo lygmeniui pasiekti, tačiau jo neužtikrina. Autorius teigė, kad svarbu atsižvelgti į sprendimams suteikiamą prasmę. Galime sakyti, kad jis numatė asmenybės kintamųjų vaidmenį. Šiuo aspektu verta prisiminti ir J. Piaget (1932 / 1997) nuomonę, kad moralės raidai įtakos gali turėti vaiko santykiai su bendraamžiais ir aplinka. Kartu reikia pasakyti, kad abu klasikai neskyrė reikiamo empirinio dėmesio šiems postulatams.

Nevienareikšmiškai vertinama L. Kohlbergo idėja, kad vis sudėtingesni sprendimai atsiranda žmogui tapatinantis su vis platesne įvairių interesų turinčia asmenų grupe. Tai savaime suponuoja aukštesnę moralę, tačiau neatsižvelgia į vertybes, kurias išpažįsta viena ar kita asmenų grupė. Interpretuojant M. Briedžio ir E. Kazlausko (2008) pateiktą pavyzdį, galima manyti, kad tapatinimasis su nacių visuomene ir siekimas sekti jos idealais atsisakant savų interesų būtų paradoksaliai vertintas kaip aukštesnės moralinės raidos stadijos sprendimas.

 

Šiuo metu mokslinėje literatūroje nuskamba kritinis požiūris į tai, kad L. Kohlber-gas pernelyg daug dėmesio skyrė racionalumui, moralinių sprendimų struktūrai ir per mažai – jų turiniui, platesniam socialiniam kontekstui (Shrader, 2015). G. Lindas (2008), G. Lindas ir E. . .

abai retai taikyta Lie-tuvoje), tačiau manome, kad pasiteisino kognityvinio sprendimo papildymas afektinės srities ypatumais.

Dar vienas iš aspektų, dėl kurio Kohlbergo moralės raidos teorija (1958) buvo kritikuo-jama, yra tas, kad ji nekvestionuoja pačių vertybių, kurias pasirenka tiriamieji. M. Briedis ir E. Kazlauskas (2008) pažymėjo, kad pirmieji du moralės raidos lygmenys bei atitinkamai keturios pirmosios moralės raidos stadijos yra pagrįstos asmens vertybių derinimu su visuomenės vertybėmis. Progresuojant stadijų sekai, asmens interesai yra derinami su vis su didesne žmonių grupe, tačiau pačios visuomenės vertybės nėra kvestionuojamos. Svarbu, kad globos namų auklėtiniai turėtų galimybių įsijungti į prosocialų gyvenimą už globos namų ribų, bandytų tapatintis su platesnės socialinės grupės vertybėmis.

Mūsų tyrimo dalyvis Aurimas, pasižymintis prasta adaptacija ir konfliktišku elgesiu, išreiškė laisvės ir protesto prieš visuomenę idėjas. Socialinio mokymosi teorijos kontekste J. Rotteris (Jaworowska ir Matczak, 2008) adaptaciją apibūdina per poreikį ir veikimo laisvę – jeigu žmogus labai vertina poreikį, tačiau turi nedidelę veikimo laisvę, jis patiria įtampą, kadangi negali patenkinti savo poreikių, ir jam adaptuotis yra sunku. Žinome, kad globos namuose gyvenantys jaunuoliai yra stipriai apriboti institucijos taisyklių, kurios turi galioti visiems; ten daug mažiau yra atsižvelgiama į individualius poreikius nei įprastos raidos kontekste. Gali būti, kad Aurimo protestas kyla iš nepatenkinto sa-viraiškos poreikio.

Mūsų tyrimas atitinka ir J. W. Creswello (1998) apibūdinimą, kad atvejo analizė yra apribota sistema (p. 37), leidžianti giliau išnagrinėti tiriamą reiškinį konkrečiame kontekste, tačiau ši stiprybė virsta ir tam tikru ribotumu, nes silpnina rezultatų ge-neralizavimo galimybę, nesuteikia žinojimo apie kitaip gyvenančių to paties amžiaus tarpsnio jaunuolių moralinius sprendimus. Taigi negalime pasakyti, kiek mūsų radiniai yra specifiški tik globos namuose gyvenantiems paaugliams, o kiek pakartoja tipiškas jaunuolių tendencijas.

Išvados

1. Keturių atvejų analizė liudija, kad globos namuose gyvenančių 15–17 metų paauglių moralinių sprendimų turinio ir elgesio dermė yra nevienareikšmė:

• taisykles gerbiančio vaikino ir merginos moraliniai sprendimai nuosekliai siejasi su konvencinės moralės lygmeniui būdingomis temomis, normomis ir elementais. Tai atitinka Kohlbergo moralės raidos teorijos prielaidas.

 

Join the Conversation