ĮVADAS Gimtuvių papročiai bei nusistovėjusios elgesio normos turėjo ne tik užtikrinti gimdyvės bei kūdikio saugumą, bet ir išlaikyti pačios bendruomenės stabilumą. Kasdieniame gyvenime buvo pasikliaujama gimdyvės ir su ja bendraujančių žmonių veiksmus kontroliuojančių liaudies tikėjimų galia. Tikėta, jog tai padės moteriai sėkmingai pagimdyti, lems būsimo kūdikio fizinę bei dvasinę sveikatą. Sulaukti sveiko kūdikio troško ne tik moteris. Kūdikio sveikata rūpėjo ir jos šeimai bei visai kaimo bendruomenei. Todėl nėščiai ir gimdančiai moteriai stengdavosi padėti visi kaimo bendruomenės nariai, artimieji, ypač pribuvėja.Kaimo bendruomenė toleravo tik natūralų reprodukcijos būdą – gimdyti kiek Dievas davė. Vyravo nuomonė, kad dora, nepriekaištingą vardą turinti mergina – potenciali nuotaka ir vaikų gimdytoja, o pasileidusi – galima nesantuokinio kūdikio motina (jaunystės nuodėmės, anot tikėjimų, galėjo būti ir nevaisingumo priežastimi). Todėl jau nuo ankstyvos jaunystės ypač buvo vertinama merginų dora. Tai lėmė skirtingą kaimo bendruomenės požiūrį į besilaukiančią ištekėjusią moterį ir į merginą.
KAIMO BENDRUOMENĖS POŽIŪRIS Į BESILAUKIANČIĄ MOTERĮKaimo bendruomenė toleravo tik natūralų reprodukcijos būdą – gimdyti kiek Dievas davė. Vyravo nuomonė, kad dora, nepriekaištingą vardą turinti mergina – potenciali nuotaka ir vaikų gimdytoja, o pasileidusi – galima nesantuokinio kūdikio motina (jaunystės nuodėmės, anot tikėjimų, galėjo būti ir nevaisingumo priežastimi). Todėl jau nuo ankstyvos jaunystės ypač buvo vertinama merginų dora. Tai lėmė skirtingą kaimo bendruomenės požiūrį į besilaukiančią ištekėjusią moterį ir į merginą.Pastebėjusios besilaukiančią merginą kaimo moterys nuolat ją sekdavo, kad pagimdžiusi nenudaigotų kūdikio. Už šį poelgį merginos buvo ypač smerkiamos, o įrodžius nusikaltimą – baudžiamos. Kita vertus, pagimdžiusios ir auginančios kūdikį merginos taip pat būdavo smerkiamos bei pravardžiuojamos . Gana dažnai pasitaikydavo, kad mergina vėliau ištekėdavo, ir už vaiko tėvo, tačiau labai retai būdavo pamirštama jos jaunystės “nuodėmė”, nesvarbu, jog tolesnis gyvenimas buvo nepriekaištingas. Kaimo bendruomenė, nepritardama merginos elgesiui, galėjo ne tik niekinti ją ir jos kūdikį, bet net visiškai ignoruoti. Pasitaikydavo, kad pribuvėja atsisakydavo priimti kūdikį , niekas nenorėdavo būti merginos vaiko krikštatėviais (nors tikėta, jog negalima atsisakyti krikštyti merginos vaiką, tai – nuodėmė), net kunigas kartais atsisakydavo krikštyti (nors pagal Bažnyčios kanonus kiekvienas turi teisę gauti Krikšto sakramentą). Ir pati mergina jautėsi nesaugiai, nes buvo ne tokia kaip visos. Net praėjus kuriam laikui po gimdymo ji vengė dalyvauti jaunimo pasilinksminimuose. Kartais jaunuoliai net nenorėdavo su tokia mergina eiti į poras per vestuves . Arba buvo imamasi net fizinių bausmių. Kartais merginą po vaiko kaimo moterys vesdavosi į pirtį ir ten mušdavo, kad iš jos išeitų piktosios dvasios .Pasitaikydavo, kad tokios dukros atsižadėdavo tėvai ir išvarydavo iš namų. Kiek lengvesnė buvo merginos iš pasiturinčios šeimos dalia. Ji turėjo galimybę greičiau ištekėti, nes tėvai sutikdavo duoti didesnę pasogą. O ir netekėjusiai buvo lengviau išauginti vaiką nei samdinei, kuri už vaiko išlaikymą tarnaudavo pas svetimus.
Nelengva kaime buvo augti ir merginos vaikui. Pavainikiui nuo pat gimimo tekdavo sunki dalia. Nors kartais žmonės sakydavo, kad vaikas nėra kaltas, tačiau neretai jį pašiepdavo ar net atstumdavo Nepaisant socialinės padėties bei skirtingų aplinkinių vertinimų, mergina ir jos vaikas atsidurdavo tarp ignoruojamų kaimo žmonių, pažeidusių bendruomenės gyvensenos normas. Kita vertus, merginą ir jos vaiką kaimo moterys užjausdavo ar bent bijodavo atvirai šaipytis į akis (ypač turinčios paaugusių dukterų). Todėl kritiškomis aplinkybėmis vaiką auginanti mergina galėjo viltis susilaukti minimalios kaimo bendruomenės globos ar bent užuojautos. Besilaukianti mergina viso kaimo buvo smerkiama už nedorovingą poelgį. Tačiau pagimdžiusi ir augindama vaiką, ji kaimo žmonių akyse įgaudavo žmogaus, ištvėrusio gyvenimo išbandymą, vertę. Tokia mergina, nors bendruomenė ir labai griežtai vertindavo jos poelgį, susilaukdavo užuojautos ir gailesčio. Paramos negalėjo merginos, pasiryžusios nutraukti nėštumą ar nužudžiusios gimusį kūdikį. Anot daugelio respondenčių, mažesnė blogybė yra merginai pagimdyti, nei atsikratyti kūdikio. To meto moralės požiūriu, už vaiko atsikratymą buvo ypač smerkiama. Nuodėme buvo laikomas net vaikų vengimas, t. y. nenorėjimas santykiauti baiminantis pastoti ar kitokia gimimų kontrolė. Ypač griežta buvo Bažnyčios pozicija. Per išpažintį kunigui apie vaikų vengimą pasisakiusi moteris sulaukdavo oficialaus nepritarimo. Kartais žmonės pateisindavo merginą, kad ji, pasimetusi, jauna ir nepatyrusi, nelabai suvokia savo veiksmus ir negalvoja apie jų padarinius. Kadangi vieniša motina tapdavo našta ne tik šeimai, bet visai bendrijai, toks merginos poelgis (smerkiant patį abortą) buvo suvokiamas kaip vienas problemos sprendimo būdų. Tačiau tiek abortą dariusios moterys, tiek savo kūdikius pražudžiusios merginos patekdavo tarp kaimo bendruomenės atstumtųjų, nes abortas vertintas kaip žmogžudystė (mirus motinai, dar ir kaip savižudybė). Nepalankiai buvo žiūrima ir į senmerges bei bevaikes moteris. Todėl kiekviena subrendusi mergina (ypač šeimoje vyriausia dukra) stengėsi laiku ištekėti. Tai patvirtina gausybė žmonių atmintyje išlikusių prietarų bei burtų. Pavyzdžiui, Kūčių vakarą merginos nešdavosi į trobą glėbį malkų ir skaičiuodavo. Jei porinis skaičius, tikėjosi kitąmet sukurti šeimą. Ateitį spėdavo ir liedamos į vandenį vašką ar šviną. Jeigu susiformavusios figūros kontūrai būdavo panašūs į žmogaus veidą, vadinasi, tais metais ištekės, jeigu į lopšį – netekėjusi susigaus vaiką. Būsimo vyro gyvenimo vietą (kryptį) spėdavo iš šunų lojimo arba vėjo krypties (iššlavusios kambarį, šiukšles nešdavo į lauką ir pildamos žiūrėdavo, iš kur pučia vėjas – iš ten piršliai atvažiuos). Be visoje Lietuvoje paplitusių būrimų, būta ir specifinių. Pavyzdžiui, mergina Kūčių vakarą vogdavo kurio nors iš namiškių kelnes ir prieš užmigdama pasidėdavo po pagalve. Tikėjo, kad jeigu niekas tuoj nepasiges kelnių, greit ištekėsianti. Lietuvoje dažniau buvo tuokiamasi ne iš meilės, o iš ekonominių paskatų. Net ir tarpukariu mergina (ir vaikinas) dažnai turėjo paklusti tėvų valiai. Ją palaikė net valstybės įstatymai . Ateities spėjimus skatino ir baimė likti netekėjusiai. Į senmerges visoje Lietuvoje žiūrėta nepalankiai. Kartais vyresnes merginas pajuokdavo. Aie neištekėjusias iki Kalėdų sakydavo, kad paliko ant rugienių šiaudų, jei šeimos nesukūrė ir per mėsiedą – liko ant pelenų sėdėti, jei vyresnė – paliko varpo (skambalo) traukti. Ateitį dažniausiai spėliodavo merginos. Tokie merginų veiksmai ir pastangos, nenoras išsiskirti iš bendraamžių būrio rodo, kad netekėjusios moters socialinė padėtis nebuvo saugi. Tačiau net laiku ir sėkmingai ištekėjusios moters visavertį gyvenimą galėjo aptemdyti kita bėda – nevaisingumas. Tai skaudžiai išgyvendavo kiekviena vaikų neturinti šeima, ypač moteris, nes pirmiausia buvo kaltinama ji . Tokią moterį vadindavo bevaike, kartais pašiepdavo ir net kaltindavo, kad ją esą apsėdusios piktosios dvasios. Nors kaimynės dažniausiai užjausdavo ir guosdavo, tačiau neigiamas požiūris į bevaikes buvo ugdomas nuo vaikystės. Bevaikės moters socialinė padėtis ją vertė jaustis nevisaverte bendruomenės nare. Bet jos socialinis prestižas buvo kur kas geresnis nei kūdikio susilaukusių merginų ir ypač tų, kurios užkirto kelią natūraliai kūdikio kelionei į šį pasaulį.BENDRUOMENĖS GLOBA IR RŪPESTISGimtuvių papročiai bei nusistovėjusios elgesio normos turėjo ne tik užtikrinti gimdyvės bei kūdikio saugumą, bet ir išlaikyti pačios bendruomenės stabilumą. Kasdieniame gyvenime buvo pasikliaujama gimdyvės ir su ja bendraujančių žmonių veiksmus kontroliuojančių liaudies tikėjimų galia. Tikėta, jog tai padės moteriai sėkmingai pagimdyti, lems būsimo kūdikio fizinę bei dvasinę sveikatą. Sulaukti sveiko kūdikio troško ne tik moteris. Kūdikio sveikata rūpėjo ir jos šeimai bei visai kaimo bendruomenei. Todėl nėščiai ir gimdančiai moteriai stengdavosi padėti visi kaimo bendruomenės nariai, artimieji, ypač pribuvėja. Šiaurės Lietuvoje nėščia moteris buvo suvokiama kaip esanti sunkumoj. Besilaukianti moteris turėjo pavyzdingai elgtis, t. y. nevogti, iš nieko nesidyvytis (nesistebėtis), nes tikėta, kad ateityje viskas persiduosią vaikui. Kūdikiui galėjo pakenkti ir motinos išgąstis. Tikėta, jog pamačiusi gaisrą nėščioji turi išsigandusi rankomis nesidengti kūno, nes gimęs kūdikis paliestoje vietoje turėsiąs raudoną dėmę. Šį dėmė, pasak kai kurių kaimo moterų, yra prigimtinė, išliekanti visą gyvenimą ir negalima jos naikinti. Antraip žmogus gali net mirti. Kai kurie šių tikėjimų išlikę net iki šių dienų. Paisyta ir draudimo nėščiajai eiti pro svilinamą kiaulę (kad vaiko akys nebūtų žvairos), per karštus pelenus (gimusio vaiko kūne būsianti žymė), einant pro dvokiančią vietą užspausti nosį (tikėta, kad toks kvapas ateityje sklis iš vaiko burnos). Apsunkinti gimdymą ar kelti pavojų kūdikio gyvybei galėjo kai kurie nėščiosios veiksmai. Jai buvo draudžiama landžioti po virvėmis ar lipti per tvorą, nes esą kūdikis gims su apsisukusia virkštele aplink kaklą. Tikėta, kad kūdikis galįs gimti atbulas, jei besilaukianti moteris kraudama vežimą kartį paduos per vežimo galą. Racionalumo turėjo draudimas besilaukiančiai moteriai ką nors sunkiai kelti, kasti bulves (namuose būsią nepriteklių). Tačiau ne visus draudimus galima paaiškinti realia grėsme motinos ar kūdikio sveikatai. Pavyzdžiui, buvo draudžiama pilti per slenkstį vandenį, nes esą galima apipilti vaiko angelą sargą. Su vandeniu sietinas ir kitas tikėjimas: ištraukusi iš šulinio pilną kibirą vandens nėščioji turėjo stengtis nenulieti jo atgal į šulinį, nes kūdikis ilgai nekalbėsiąs. Tokiuose tikėjimuose galima įžvelgti archajinio mąstymo atspindžių. Vanduo ir slenkstis nuo seno buvo siejami su anapusiniu pasauliu, prie kurio nėščioji, žmonių suvokimu, esanti gana arti. Taip pat tikėjimų galioje buvo ir būsimo vaiko išvaizda, jo charakterio savybės. Drausta nėščiajai valgyti tiesiai iš puodo, nes vaikas būsiąs juodas (t. y. tamsaus gymio), šukuotis atsisėdus (vaikas būsiąs tinginys), sekmadienį žiūrėti į veidrodį (vaikas augsiąs labai liūdnas). Nors nėščioji dirbdavo visus ūkio darbus iki pat gimdymo, tačiau turėdavo nuolat prisiminti savo būklę. Tokiai moteriai, ypač paskutiniais nėštumo mėnesiais, nederėjo eiti iš namų nei į bažnyčią, nei į turgų. Kaimo moterys nėštumą siedavo ir su gėda. Anot vienos pateikėjos, sarmata su tokiu pilvu pasirodyti žmonėms. Šis sarmata įvardytas jausmas siejamas ir su paslaptimi. Kaimo žmonės vaiko pradėjimą, jo nešiojimą, gimdymą dažniau susiedavo su menamu reiškiniu nei konkrečiai įvardydavo. Žmogaus fiziologija kaimo kultūroje tarsi apgaubiama nematomu paslapties šydu. Galbūt tai galėtume sieti ir su daugelio pasaulio tautų praktika bei tikėjimu – kuo mažiau žmonių žino apie nėštumą, tuo moteris lengviau išnešioja ir pagimdo kūdikį.
Tradicinei kaimo kultūrai buvo būdingas sutuoktinių noras labiau susilaukti sūnų nei dukterų. Kad gimtų sūnus (ypač pirmas), labiausiai norėjo vyrai. Sakydavo, jog auginti sūnus – didesnė garbė, būsią kam pratęsti giminę. Kartais vyrai vieni kitus net pajuokdavo, sakydami, kad tas vyras – dukrų tėvas . Tačiau laukdavo ir dukterų, ypač motinos. Norėdamos susilaukti dukters jos imdavosi net maginių priemonių, pavyzdžiui, užantyje nešiodavosi nukirptus vyro nagus. Apie būsimo vaiko lytį spėdavo iš nėščiosios figūros, veido. Tikėjo, jei pilvas aukštai – gims sūnus, jei žemai – dukra jei būsimosios mamos veidas gražus – gimsiąs berniukas, jei patinęs – mergaitė. Vaiko lytis spėliota ir iš kitokių ženklų. Buvo sakoma: jei tarpušvenčiu į svečius ateina daugiau vyrų, tai tuose namuose daugiau gims berniukų, o jei moteriškių – tai mergaičių. Pribuvėja buvo svarbi gimdyvių, ypač kaime, pagalbininkė. Kartais akušerei mokėdavo net 50 litų (tuo metu už tiek pinigų galima buvo nupirkti vienuolika centnerių kviečių). Akušerė ne tik priimdavo kūdikį, bet po to 7 dienas lankė gimdyvę, prausė naujagimį. Taigi profesionali medicinos pagalba buvo ne kiekvienai gimdyvei prieinama prabanga. Kaimo moterys kvalifikuoto gydytojo ar akušerės šaukdavosi tik ypač sunkiais atvejais. Paprastai vaikus priimdavo kaimo pribuvėja. Kartais kaime jų būdavo net kelios.. Tyrimai rodo, jog visoje Lietuvoje bobutavimo (pribuvėjos) paslaptys labai retai buvo perduodamos iš kartos į kartą. Matyt, senesniais laikais pribuvėja privalėjo turėti ne tik medicininių, bet ir kruopščiai slepiamų maginių žinių. Nors paprastai pribuvėjos mokėsi viena iš kitos (ir iš asmeninės gimdymo patirties), vargu ar galima sakyti, jog priiminėti vaikus buvo amatas. Tai greičiau vidinis potraukis. Pasak moterų, to sunku išmokti, jeigu neturi potraukio ir polinkio medicinai. Pribuvėja turėjo išmanyti žmogaus fiziologiją, liaudies mediciną, paisyti higienos normų. Tradiciškai pribuvėja buvo apibūdinama kaip vyresnė, sumani, gero būdo, tvarkinga ir švari moteris. Ji turėjo būti dora, sąžininga, jautri, mokanti bendrauti, t. y. turėti tokių būdo bruožų, kurie skatintų žmonių pasitikėjimą. Pribuvėjos sėkmingai praktikai ypač svarbios buvo patirtis ir žinios, todėl natūralu, jog gera pribuvėja moteris galėjo tapti tik sulaukusi vyresnio amžiaus. Ji jau būdavo užauginusi savo vaikus ir turėdavo daugiau laisvo laiko. Jo pribuvėjai reikėjo nemažai. Tačiau kartais sėkmę lemdavo ne vien amžius ir patirtis. Garsiomis pribuvėjomis tapdavo ir jaunos moterys. Be to, kaimo žmonės vertindavo tą pribuvėją, kuri eidavo prie gimdyvės ne dėl užmokesčio, nors, be jokios abejonės, kaskart jai buvo atsilyginama. Jai užteko to, ką pasiūlydavo pati moteris ar gimdyvės vyras: pinigų, maisto produktų, audeklo atraižą. Tačiau tokia pribuvėja neatsisakydavo pagelbėti ir tada, kai žinojo, jog gimdyvė negalės užsimokėti. Pribuvėjai “bobutavimas” buvo papildomas, nors kartais ir vienintelis pragyvenimo šaltinis. Pribuvėja kaime dažnai buvo vienintelė, kuri galėjo pagelbėti gimdant, todėl jos veikla buvo laikoma garbinga, tačiau kupina atsakomybės. Prasidėjus gimdymo skausmams, paprastai pribuvėją pakviesdavo gimdyvės vyras. Ji atsinešdavo visas (konkrečios pribuvėjos suvokimu) reikalingas priemones. Atėjusi pribuvėja apžiūrėdavo gimdyvę, įvertindavo jos būklę, nuramindavo ir patardavo, kaip elgtis, ypač jei moteris gimdė pirmą kartą. Kartais prieš gimdymą pribuvėja padėdavo gimdyvei išsiprausti pirtyje. Tai buvo vienas iš gimdymo palengvinimo būdų, kartu ir asmens higienos priemonė. Seniau pirtyje ir gimdydavo. Neretai pribuvėja, ypač jei moteris ilgai nepagimdydavo, apšutindavo vantą ir liepdavo gimdyvei apsigobus drobule pasikaitinti virš kibiro ar kubilo. Dar vienas būdas – gimdyvės vedžiojimas. Buvo manoma, kad tai galėjo net lemti kūdikio laimę (jeigu gimdyvė aplink stalą apeis du kartus). Gimdymą stengdavosi palengvinti įvairiais vaistažolių antpilais. Pvz., gimdyvei duodavo gerti šonto) arba rugių žiedų arbatos. Kada gimdymas būdavo sunkus, pribuvėja dar liepdavo gimdyvei garsiai šaukti, kad būtų lengviau. Gimdyvės ir pribuvėjos bendromis pastangomis neretai gimdymas baigdavosi sėkmingai, be traumų. Ką tik gimusį kūdikį pribuvėja gerai apžiūrėdavo. Jeigu vaikas atrodė guvus ir nesimatė fizinių trūkumų (be to, gimęs garsiai rėkė), ji galėjo teigti, jog kūdikis gimė sveikas. Jeigu kūdikis gimdavo pridusęs, sakydavo, kad reikia pakratyti ir suduoti per užpakaliuką arba apšlakstyti šaltu vandeniu. Jei vaikas gimdavo žiemą, manė, kad reikia ypač saugoti vaiko galvutę, t. y. šiltai vystyti, kad užaugtų sveikas. Gerą kūdikio sveikatą turėjo lemti ir tam tikros magiškos priemonės. Kad kūdikis gimtų sveikas, neluošas, gimdyvę aprengdavo baltais drabužiais. Patalai taip pat turėjo būti balti. Balta spalva simbolizavo kūno ir dvasios sveikatą. O kad gimusysis ilgai gyventų, vyrai sukaldavę du kryžius. Vieną statydavo prie gimdyvės lovos kojūgalio, o kitą – prie durų, kad atbaidytų giltinę. Kad kūdikio nenužiūrėtų bloga akis, reikėjo tik gimusį tris kartus perkišti per motinos marškinius. Tam tikrais veiksmais buvo bandoma nulemti ne tik kūdikio sveikatą, bet ir išvaizdą. Tikėta, kad kūdikį atskiriant nuo motinos (perkerpant virkštelę) reikia patrinti jo veidelį ir lūpas krauju – vaikas bus raudonas ir nebijos šalčio. O jeigu pirmą kartą suvysčius suspausi nosies galiuką, ši bus smailesnė. Kokias ir kada priemones panaudoti, geriausiai išmanė pribuvėja. Tradiciškai reikšmingas buvo pirmas kūdikio prausimas, ne mažiau svarbu, kur bus išpiltas šio prausimo vanduo ir kur padėta placenta. Pirmasis kūdikio prausimas buvo laikomas svarbiu tolesniam vaiko gyvenimui, be to, suvokiamas ir kaip higienos priemonė. Paprastai vaikus prausdavo tik tam skirtoje geldoje. Neretai ją dukra paveldėdavo iš mamos. Tik gimusį kūdikį pirmą kartą nuprausdavo pribuvėja. Į pirmą vandenį, kartais ir vėliau, dezinfekcijai dėdavo ramunėlių nuoviro ar kalio permanganato grūdelių. Dėl kaulų stiprumo įberdavo ir druskos. Neužmiršdavo ir maginių veiksmų. Pavyzdžiui, į pirmą vandenį įpildavo švęsto vandens ir prie vonelės uždegdavo žvakę. Tai turėjo apsaugoti kūdikį (iki krikšto). Panašių veiksmų imdavosi ir kūdikiui susirgus – į vandenį įpildavo švęsto vandens arba pasmilkydavo verba (virš vandens). Kad vaikas augtų doras ir sąžiningas, pribuvėja nešdama išpilti pirmojo prausimo vandenį žegnodavo . Vandenį paprastai išpildavo ten, kur niekas nevaikšto. Įtakos turėjo ir vaiko lytis. Pavyzdžiui, buvo tikima, jog pirmą kartą nuprausus mergaitę, tuo vandeniu reikia palaistyti darželio gėles, kad užaugusią visi mylėtų.Pagarbiai buvo elgiamasi ir su placenta. Tikėta, jog ji yra glaudžiai susijusi su motina ir kūdikiu. Placentą visada gražiai surišdavo ir tik tada pakasdavo. Pasak respondenčių, šitaip pagarbiai elgtis buvo privalu, nes placenta esanti vaiko dalis. Placentos paslėpimo vieta, kaip rodo tikėjimai, galėjo turėti įtakos žmogaus ateičiai. Net buvo tikima, kad vaikas vis seilėsis, jeigu placentos prieš pakasant švariai nenuplaus. Dažniausiai placentą stengdavosi pakasti tokioje vietoje, kur niekas nevaikšto (analogija su pirmo prausimo vandeniu). Kartais ją pakasdavo po šieno prėslu (kad vaikas užaugęs būtų turtingas) ar net sudegindavo (kad žiūrėtų savo namus). Atsižvelgiant į kūdikio lytį, kartais būdavo atliekami skirtingi magiški veiksmai. Mergaitės placentą siūloma pakasti po slenksčiu (kad greičiau ištekėtų), berniuko – paslėpti trobos gale (kad niekur iš tų namų neišeitų). Vos tik gimus mergaitei jau buvo rūpinamasi vedybomis. Kad jauna ištekėtų, mergaitės placentą dažnai pakasdavo gėlių darželyje (taip buvo daroma visoje Lietuvoje) ar net tvarte po mėšlu (tikėta, kad placentą drauge su mėšlu išvežus į lauką mergina jauna ištekės). Kita vertus, kai kada moteriški placentos slėpimo būdai buvo taikomi tiek mergaitėms, tiek berniukams. Daugelyje kultūrų žmogaus gimimas apvalkale (su marškinukais) traktuotas kaip magiškas asmens išskirtinumą liudijantis ženklas. Tikėta, kad jis nešąs laimę. Tokios racionalios priemonės bei magiški veiksmai rodo kaimo žmonių požiūrį į gimtį kaip pradžios tašką, galintį nulemti palankią žmogaus ateitį. Sėkmingai pagimdžiusi moteris įveikdavo vieną pavojingiausių savo gyvenimo momentų. Ne mažiau svarbus buvo ir pogimdyminis laikotarpis, laikytas kritiniu ir pavojingu moters sveikatai. Todėl pagimdžiusiai moteriai taip pat reikėjo bendruomenės izoliacijos ir globos. Pirmoji pagalbininkė ir dabar buvo pribuvėja. Buvo sakoma, kad po gimdymo ilgai kraujuojančiai motinai reikia duoti juodai padeginto cukraus, ištirpinto vandenyje. Tikėta, kad kraujavimą stabdo burokų gumbų, baltųjų gluosnių ar skalsių arbata. Be to, liepdavo gimdyvei ant pilvo dėti šaltame vandenyje išmirkytus rankšluosčius arba pakelti kojas, kad jos būtų aukščiau galvos. Be motinos slaugos, pribuvėja rūpinosi kūdikiu, jį prausdavo tol, kol gimdyvė pasveikdavo (3–5 dienas). Jeigu reikėjo, virė šeimai valgį ir nudirbdavo kitus namų ruošos darbus. Tačiau buvo ir tokių fiziškai bei dvasiškai stiprių gimdyvių, kurios po gimdymo gana greitai kėlėsi iš patalo ir visus darbus apeidavo pačios. Net buvo sakoma: ryte pagimdė, o vakare jau prie darbų. Įvertinę gimdyvės stiprybę, vis tiek galime teigti, jog daugeliu atveju sėkmingą gimdymą bei saugų pogimdyminį periodą lėmė pribuvėjos patirtis. Per pribuvėją buvo parodomas bendruomenės rūpestis, t. y. siekis sulaukti fiziškai ir dvasiškai sveiko kūdikio, kaip visaverčio bendruomenės nario, bei atsakomybė už gimdyvės sveikatą. Toliau kūdikio priežiūra tekdavo motinai. Paprastai kūdikiui krūtį duodavo kai tik atsirasdavo pieno. Maitinimas krūtimi buvo įvardijamas kaip kūdikio laikymas prie savęs. Kaip ir kitur Lietuvoje, buvo tikima, jog reikia pirmą kartą kūdikiui duoti dešinę krūtį, kad nebūtų kairiarankis. Tradiciškai vaikus krūtimi maitino ilgai, kartais apie metus ar net ilgiau. Motinos stengėsi kuo ilgiau maitinti krūtimi dėl kelių priežasčių: 1) manė, jog motinos pienas kūdikiui labai sveika; 2) karvės pienas, net ir skiestas su vandeniu, galėjo pakenkti virškinimui; 3) sugaišdavo mažiau laiko, nei specialiai ruošdama maistą; 4) tikėjo, jog maitinanti motina negali pastoti. Nors kartais sakydavo, kad po metų vaikas esą čiulpia jau ne motinos pieną, o kraują. Kita vertus, buvo griežtai draudžiama motinai duoti kūdikiui krūtį, jei ši ko nors išsigąsdavo ar turėdavo daug išgyvenimų. Pasak senų kaimo moterų, toks motinos pienas kenkia vaiko sveikatai, todėl geriau jį nutraukti arba visai nustoti maitinti krūtimi. Kūdikio ateitį galėjo lemti ir tinkamas nujunkymo laikas. Taikydavo nutraukti maitinimą krūtimi tada, kai paukščiai neskrenda, kad užaugęs nebūtų lakstūnas, t. y. per anksti iš namų neišeitų. Neretai mergaitę ir berniuką nujunkydavo skirtingai. Motinos stengdavosi mergaitę nujunkyti per jaunatį, kad trumpiau sirgtų mėnesinėmis. Buvo sakoma, jog reikia nujunkyti trečią jauno mėnulio dieną (tada sirgs tik tris dienas). Tuo tarpu tikėta, kad berniuką geriau nujunkyti per mėnulio pilnatį, kad būtų pilnas ir išvaizdus. Kartais laiko specialiai nerinkdavo, jeigu motina nuspręsdavo nutraukti maitinimą krūtimi, tai tiesiog neduodavo ir vaikas atprasdavo. Kol pienas perdegdavo, moteris krūtis suverždavo rankšluosčiu. Visoje Lietuvoje, buvo paprotys kartą nutraukus maitinimą krūtimi daugiau vaiko taip nemaitinti. Tikėta, jog kelias dienas nenutrauktas pienas pasidaro kenksmingas ir gali pakenkti žmogui. Tokiu pienu apmaitintas kūdikis vėliau gali tapti atžinduliu. Anot kaimo žmonių, tokio žmogaus akys tampa blogos ir jis įgauna galią nužiūrėti mažus vaikus ar ką tik atsivestus gyvulius. Paprastai buvo sakoma, jog nužiūrėtas kūdikis pradeda be paliovos verkti, o gyvuliai sunyksta ar net nugaišta. Galbūt dėl šios priežasties atsirado tikėjimas (beje, išlikęs iki šių dienų), jog mažų vaikų nereikia rodyti svetimiems, juolab leisti juos girti. Norėdamos apsaugoti kūdikį, motinos stengėsi kiekvieną rytą jį peržegnoti ir retsykiais aprūkyti šventintais žolynais. Nužiūrėtą mažą vaiką gydydavo šlapimu. Juo sudrėkintu skudurėliu arba savo drabužio apačia motina nušluostydavo vaiko akytes. Žinodamas tokius prietarus, kartais ir pats išskirtinių savybių turintis žmogus vengdavo lankytis tuose namuose, kur buvo mažų vaikų. Apie tokį žmogų buvo sakoma, jog jis niekam tikęs, nesugeba pabaigti pradėto darbo. Tokie samprotavimai dar labiau sustiprindavo atžindulio išskirtinumą, visi kaime jo vengdavo dėl neigiamo poveikio aplinkiniams. Apibendrindami galėtume teigti, jog Lietuvos gimtuvių papročiai prisidėjo prie idealaus kaimo bendruomenės modelio kūrimo.IŠVADOSAnalizuojant Lietuvos gimtuvių papročius, išryškėjo per juos kuriamas XIX a. pab.–XX a. I pusės idealus bendruomenės modelis. Gyvenimas uždaroje bendrijoje lėmė glaudų individo ir bendruomenės tarpusavio ryšį, suformuotą kasdienio gyvenimo patirties bei poreikių. Tarpusavio santykiai buvo palaikomi norminio reguliavimo būdu. Todėl žmogus, vienaip ar kitaip savo gyvenimo būdu ar elgesiu pažeidęs bendruomenės normas, tarsi būdavo išstumiamas iš visaverčio kaimo bendruomenės gyvenimo. Gimtuvių papročių analizė leidžia teigti, jog prie bendruomenės netoleruojamų asmenų buvo priskiriami šie asmenys: 1) bevaikė ar/ir laiku neištekėjusi moteris, kaip neatlikusi savo biologinės ir socialinės funkcijos; 2) mergina, susilaukusi kūdikio, nes pažeidė moralės normas; 3) pavainikis, kurio pats gimimas lėmė socialinės padėties išskirtinumą; 4) moteris, padėjusi atsikratyti kūdikio, nes pasikėsino į žmogaus gyvybę. Tačiau žmogus, atsidūręs už natūralios kaimo bendruomenės tolerancijos ribų, buvo ne tik ignoruojamas, bet ir užjaučiamas. Jis ir toliau dažniausiai likdavo toje bendrijoje. Per santykį su individu buvo siekiama užtikrinti bendrijos, kaip visumos, egzistenciją, o kritiniu atveju kiekvienam jos nariui sudaroma galimybė tikėtis kolektyvinės paramos bei palaikymo. Kaimo bendruomenė toleravo ir skatino dorovingą gyvenimo būdą. Visuotinai buvo priimta, kad moters gyvenimas yra visavertis tik tada, kai subrendusi mergina išteka ir susilaukia fiziškai bei dvasiškai sveikų palikuonių. Savo ruožtu kaimo bendruomenė stengėsi globoti nėščią moterį ir suteikti jai visokeriopą paramą. Ypač pasikliauta pribuvėjos pagalba. Taigi bendruomenės pastangos išlaikyti idealų vaiko gimimo ir vystymosi modelį buvo palaikomos ir formuojamos per gimtuvių papročius, kurie savo ruožtu koregavo ir patį bendruomenės gyvenimą.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. R. Paukštytė “Gimtuvių papročiai” 1989 m.
2. R. Paukštytė “Gimtuvės ir krikštynos Lietuvos kaime” 1992 m. 3. P. Dundulienė „Senieji lietuvių šeimos papročiai“ 1999 m.4.