Jau keturi metai ir du mėnesiai kaip neturiu rimtų santykių ir visi sutikti vyrai veikiau panašūs į klaidas ir gyvenimo pokštus. Visos draugės mane palaiko, bet jaučiu jų gailesčio žvilgsnį nukryžiuojantį su žodžiu senmergė… O aš užvis labiausiai bijau likti viena.
Vieni tuokiasi, kiti skiriasi. Kai stebi iš šalies, tai niekada nesukelia tiek emocijų, kiek pačiam pereinant per tai. Pats baisiausias jausmas būna tada, kai žmogus, kurį tu besąlygiškai myli, pasako, kad nieko nebejaučia tau. Tada žemė slysta iš po kojų, nebežinai, ką daryti, kaip elgtis, galų gale – kaip gyventi toliau?
Neturi antros pusės? Žemė slysta iš po kojų? Kankina neramios mintys? Liūdna be jokios konkrečios priežasties? Susikaupk, įkvėpk, perskaityk ir pritaikyk savo gyvenime.