Vieni tuokiasi, kiti skiriasi. Kai stebi iš šalies, tai nesukelia tiek emocijų, kiek pačiam pereinant per tai. Pats baisiausias jausmas būna tada, kai žmogus, kurį tu besąlygiškai myli, pasako, kad nieko nebejaučia tau. Tada žemė slysta iš po kojų, nebežinai, ką daryti, kaip elgtis, galų gale – kaip gyventi toliau? Sugriūna svajonių pilys, bendrai statyti tikslai ir tiltai į jų realizavimą. Nebėra mes – lieka tik tu ir aš.
Tada imi mąstyti, kada tai įvyko ir kur tu buvai visą tą laiką? Kodėl nematei ir negirdėjai jokių įtartinų signalų? Vien vedami baimės nepastebėti, kad kažkas yra ne taip, turėtume neužmigti ant laurų ir visada matyti, girdėti, stebėti ir jausti savąjį žmogų. Kaip triušiai pastatyti ausis, nes meilė juk išgaruoja ne per vieną dieną. Žmogus, kuris abejoja, ima dėti pliusus ir minusus. O jūs galite nieko nenutuokdami rinkti minus… Todėl labai svarbu kalbėti.
Meilė labai abstrakti sąvoka ir sunku įvardinti, kada ji yra, o kada – nebe. Dažnai šie įvertinimai atsiranda iš mažų smulkmenų, o kai pats garsiai pasakai, kad nebejauti, tada ir imi nebejausti. Šie veiksmai vienas kitą pastiprina. Tai tas pats, kas – kartoti, kad esi laimingas ir tapti laimingu. Nors nėra šimtu procentų veiksmingas metodas, bet su įtaigos pagalba gali padėti patirti pakilias emocijas.
Savo žmogui svarbu dažnai prisipažinti jausmuose, dažnai prisiminti, kodėl esate kartu ir dėkoti už tai. Svarbu mylėti jo privalumus, o ne atsiminti jo trūkumus, svarbu paryškinti tai, kas jus laiko drauge, o ne sukti galvą dėl to, kas jus skiria.
Ir visgi, jei santykiai nutrūko, neverta už jų laikytis ir mindyti savo savigarbą. Kiekvienas iš mūsų esame verti meilės ir pagarbos. Ir visų pirma turime tai jausti sau. Normalu yra patirti netekties skausmą. Tai reikia išgyventi tam, kad kiti santykiai galėtų prasidėti brandžiai, neatsimenant senų nuoskaudų.
Psichologai neturi vieno universalaus recepto, kaip išgyventi išsiskyrimą ir greičiau atsistoti į normalaus gyvenimo vėžias, vėl pajausti gyvenimo pilnatvę ir pradėti ja mėgautis, bet verta atsiminti, kad patys esate savo likimo kalviais ir galite kontroliuoti tai, kad priklauso nuo jūsų.
Laikas bėga, teka nenumaldomu greičiu, mūsų laikrodukai tiksi. Niekas neduos Jums papildomų valandų, todėl pagalvoti verta, kam jas norite skirti – ašaroms ir kančioms, ar savęs puoselėjimui, augimui ir savo laimės kūrimui?
Kristina Leščinskaitė
