Medis, apie mediena

1.
a) Medžiai yra seniausi natūralios gamtos ištekliai, žmonių naudojami kurui, namų apyvokos daiktams, įvairius įrankius gaminti, būstui, transportui ir kitoms reikmėms tenkinti. Tai nuolat atsinaujanantys resursai, reikiantiems globos ir priežiūros. Jie palaiko deguonies pusiausvyrą Žemėje. Senovėje žmonės juo labai brangindavo. Po jais žyniai melsdavosi, vaidilutės kūreno šventąją ugnį. Miškai gynė nuo audrų, liūčių, speigų, o kartu ir nuo priešų, dažnai niokojančių Lietuvą. Išskoptuose geldose sūdydavo žvėrieną. Iš jos gamindavo įvairius muzikos instrumentus: skrabalus skudučius, birbynes. Apie miškus sukurta daug pasakų, legendų, paadavimų ir dainų, bet daugelis jų jau yra užmiršta. Gražiai miškus aprašė mūsų poetai Simonas Daukantas ,,Lietuvos girios senovėje” ir A. Baranauskas ,,Anykščių šilelis”. Atsirado nauji amatininkai: miško kirtėjai, staliai, kubiliai klumpių drožėjai.
b) Obliavimas yra toks procesas, kurio metu obliaus geležties ašmenys pjauna medienos paviršiaus sluoksnį. Obliuoti galima visomis kryptimis, visas ruošinio paviršiaus dalis. Obliuojama, kaip ir tašoma ar drožiama, ta kryptimi, kuria ruošinio sluoksniai eina į jo paviršių. Obliuojant priešinga kryptimi, geležtė medieną skelia ir laužia. Darbo metu oblių viena raanka laikykite už ragelio, o kita-už korpuso ties geležte. Laikykite tvirtai, ruošinio paviršiumi stumkite tolygiai, bet spauskite prie jo nevienodai: iš pradžių spauskite stipriau ragelį, po to – vienodai rankeną ir ragelį, o pabaigoje stipriau galą.Oblius yra saugus įrankis.
c) I. Pusapvalis ga

aubtas kaltas; II. Platus, įstrižai iš abiejų pusių galąstas kaltas; III. Platus, įstrižai iš abiejų pusių galąstas kaltas, su praplatintais ašmenimis; VI. Tiesus kaltas su pusapvaliais ašmenimis; V. Siauras dirbinio nupjovimo kaltas; VI. Plokščias kaltas praplatintais ašmenimis; VII. Kaltas su užlenktais ašmenimis; VIII. Kaltas kurio ašmenys suapvalinti ir praplėsti į šoną; IX. Kaltas su smailiais ašmenimis; X. Kaltas – kablys.

2.
a) Ąžuolas-užauga iki 30-35 m. aukščio. Jo mediena kieta, sunki ir tvirta (parketas, baldai, durys ir t.t.). Uosis-aukštis 20-30 m. alyvmedžių šeimos medis. Jo mediena kieta, tvirta, balsvai rusvos spalvos, atspari smūgiams bet neatspari trinčiai(baldai, lauko teniso raketės, parketas t.t.). Beržas-paplitęs šiaurės pusrutulyje. Jo mediena balsvai rusvos spalvos, gražios tekstūros, vidutinio kietumo, džiūsta lėtai(rašomojo popieriaus gamybai). Klevas-šiaurės pusrutulio medis. Jo mediena, kieta ir tvirta, gelsvai baltos arrba rusvos spalvos(baldai, muzikos instrumentai, dekoratyviniai dirbiniai). Liepa-paplitusi po visą pasaulį. Jos mediena yra balsvos, o suaugusių bei senų liepų-blyškiai rudos, lengva mediena(yra drožiama faniera, daromi žaislai, muzikos instrumentai). Pušis-paplitęs po visą pasaulį. Jos mediena oranžinio atspalvio kartais rausva(laivams statyti, baldams, popieriui gamnti). Eglė-mediena balta, ne taip vertinama kaip pušies( naudojama statybose, baldų, namų ūkio reikmenų, popieriaus pramonėje).
b) Tekinimo stakles varo elektros variklis. Apsisukimo greitis yra nuo 900 iki 1500 kartų per min. Pagrindinės detalės: variklis, diržinė pavara, ruošinio laikiklis, šakutė, rėmo pavažos, at

trama, arkliukas ir iltis, staklių korpusas, jungiklis.
c) I. Liniuotė – naudojama matavimui ir žymėjimui. Medinės ir plastmasinės žymėti matavimo vienetais pradedamos ne nuo pradžios, o paliekant 3-5 mm tarpelį. Metalinės nuo pradžių. II. Sulankstomas staliaus metras – tai metro ilgio liniuotė su lankstu ir apkaustytais galais. III. Ruletė- matavimo įrankis, turintis lanksčią juostą. Jų būna plieninių, plastmasinių, iš audinio.Būna įvairių ilgių. IV. Slankmatis-labai tikslus matavimo įrankis, naudojamas šaltkalvių, metalo tekintojų, praverčia ir staliams. Matuojama detalės skersmuo, vidus, detalės gylis. V. Kampainis-juo matuojamos, žymimos ir tikrinamos detalės statmenos briaunos, sienelės, statmeni detalių sujungimai. Jų būna metalinių ir medinių. Metaliniai yra tikslesni. Dar naudojami gulsčiukas, pieštukas, brėžtukas(žymeklis), Reismusas- skirtas brėžti vieną ar dvi linijas, Skriestuvas, šablonai, Žymekliai.

3.
a) I. Šaknys(seniau naudodavo kubilams suveržti). II. Kelmas. Iš jo gaminamos trinkos, arba gali sode atstoti kėdę ar stalą. III. Kamienas-viskam tinkama mediena. Jis supjaustomas į rastus, o šie į lentas. IV. Viršūnė-dalis nuo tos vietos kurioje pradeda smailėti kamienas, tinka įvairiems medžio puošybos darbams. V. Šakos-paprastais jas sudegina. VI. Lapai-tinka sausomas puokštėms. Taip pat yra deginami arba paliekami supūti.
b) Tašelio galuose reikia pasižymėti centrus ir dailiai taip, kad nesuskiltų tašelis išsikalti mažas skylutes. Tada galime įstatyti tašelį į stakles. Tekinimo kalto atramą pristumkite taip, kad nekliūtų į tašelį. Tekinimo kaltą laikykite kairiąja ranka, o prispausti pr

rie tašelio reikia dešinia. Tekinti kol tašelis pasidarys ritinio formos, tada gali pradėti formuoti savo dirbinį. Įstrižu kaltu tekinama panašiai kaip ir pusapvaliu, tik įstrižo kalto pjovimo ašmenų padėtis ir plotis reguliuojami nuo apačios. Ruošinio skersgalį nupjaukite įstrižu kaltu. Jeigu norėsite ruošinio gale ištekinti vidinį kūgį, teks naudotis griebtuvu be arkliuko. Tekindami statmenus keturkampius griovelius, naudokitės statmenais tekinimo kaltais, geriau su praplatintais ašmenimis.Tekindami rutulinį paviršių, kraštuose įpjaukite įstrižus griovelius ir pamažu iš abiejų būsimo rutulio pusių nutekinkite gaubtas buožulas.Jeigu reikia ištekinti daug vienodų dirbinių, naudojamasi šablonais. Tekinti vidinius gaubtus paviršius itin sudėtinga. Kuo sienelės, to dirbinio, plonesnės tuo darbas yra kokybiškesnis. Tekindami vazos ar dekoratyvinės lėkštės vidinį paviršių, naudokite tik aštrius tekinimo kaltus, stenkitės, kad drožlė būtų kuo plonesnė, nespauskite kalto ir neskubėkite.
c) Braižybą galėtume pavadinti technikos raštu, turinčiu savo reikalavimus, taisykles, ženklus, kartais gana sudėtingus. Mastelis 1:1 reiškia, kad brėžinys ir dirbinys turi būti vienodo dydžio, M 1:2 – kad dirbinys dvigubai didesnis už brėžinį, M 2:1 – dirbinys dvigubai mažesnis už brėžinį. Mastelis rašomas dešiniajame brėžinio kampe.

4.
a) Kelmo arba rasto skerspjūvyje apie medį parašyta viskas: amžius, augimo sąlygos, geri ir vargingi augimo metai, patirtos nelaimės, pasaulio šalys ir daug kitų įdomybių. Tas raštas yra medžio kamieno žiedai, arba rievės, matomos skerspjūvyje. Pvz. žiedų yra ti

iek kiek medžiui metų. Jie susidaro keičiantis metų laikams. Platūs žiedai rodo, kad medžiui tais metais augti buvo labai geros sąlygos, o siauri žiedai rodo, kad blogs sąlygos. Žiūrint į pjūvį, galima pastebėti, kad vienoje pusėje tie patys žiedai yra siauresni nei kitoje. Platesni žiedai yra pietinėje pusėje, o tankesni ir siauresni – šiaurinėje. Pietinė medžio pusė gauna daugiau šviesos ir šilumos, gali geriau augti, tad ir žiedai iš šios pusės susidaro platesni. Šiaurinė medžių pusė labiau apsamanojusi negu pietinė, be to pietinėje pusėje daugiau šakų.Kartais medžio pjūvyje tarp metinių žiedų galima pamatyti juodas arba tamsiai rudas dėmes. Tai buvusios medžio žaizdos, kurias jis išgydė. Jos galėjo atsirasti trenkus žaibui, nuo gaisro, nuo šalčio.
b) Storiausia linija žymima raide S. Ji (kontūrinė) yra 0.7 – 1 mm storio ir tinka visiems matomiems dirbinio ir ir jo detalių kontūrams braižyti. Visos kitos linijos braižomos 0.3 – 0.5 S. Nematomos linijos yra brūkšninės . Jų storis 0.3 – 0.5 S, brūkšnio ilgis 3 – 8 mm, tarpas tarp brūkšnių yra 1 – 2 mm. Simetrinė linija dalija brėžinį į dvi lygias dalis, brūkšnelio ilgis 5 – 30 mm, tarpas tarp brūkšnelio ir taškelio yra 3 – 5 mm. Tokie pat ir centro linijos matmenys. Iškėlimo linijos yra 0.3 – 0.5 mm. Matmenų linijų rodyklės ilgis 3 mm, plačiosios dalies plotis 1 – 1.5 mm. R-žymimas spindulys. Apvalios angos skersmuo paprastai žymimas O.
c) Nuo seno šiems darbams naudojami kirviai, pleištai, kapliai. Buityje kirviai naudojami malkų skaldymui, šakų kapojimui , tašymui. Malkos skaldomos sunkesniu kirviu, kurio pentis platesnė, o kotas ilgesnis. Šakoms kapoti naudojamas kirvis yra su platesne geležte, plačiais ir smailiais ašmenimis, trumpesniu kotu. Tašymui skirto kirvio pentis turi būti siaura, geležtė plati, ašmenys smailūs, o kotas trumpas ir patogiai išlenktas.

5.
a) Medžiai džiovinami:
I. Ant kelmo, kai medis nenukirstas, o tik maždaug vieno metro aukštyje nuo žemės įpjauna ir juostomis atlupta žievę iš apačios į viršų, bet jos nenulupa, palieka ją karoti arba suriša, kad džiūdamas medis nesuskilinėtų. Džiūsta lėtai, mediena pasidaro kieta ir tvirta. Kerta žiemą.
II. Natūraliu-kai palieka lauke ar pastogėje. Tarp lentų ar balkių palieka tarpus, kad prieitų oras.
III. Džiovyklose-kraunama į kamerą taip pat paliekant tarpus. Po to mediena ventiliuojama. Aukštoje temperatūroje ji greitai ir gerai išdžiūsta.
b) Viena ranka tvirtai laikome medį, o kita stipriai laikome peilį ir jau drožiame tašelį nuo savęs.

c) Kūrybingi medžio tekintojai ruošinius klijuoja iš įvairių spalvų ir tekstūros medienos. Taip pat galima keisti ruošinio tekinimo ašį. Ruošinį reikėtų klijuoti su lipalu, nes jis išdžiūvęs nesimato. Suklijavus kelias lentos atpjovas galima ištekinti gilesnę dekoratyvinę lėkštę.

6.
a) Medį sudaro daugybė idealių, kanalėlių, angelių. Vienais medis maitinasi, o kitais kvėpuoja. Kamštinė medžio žievė saugo medį nuo išorinių gamtos poveikių, atsitikimų sužeidimų. Vidinė žievė maitina medį. Brazdas – augina ląsteles. Prie brazdo balana, toliau branduolys ir vėliausiai šerdis. Medį maistu aprūpina šaknys.Beržas, klevas, drebulė ir kai kurie kiti medžiai branduolinės medienos neturi. Todėl, jeigu šios rūšies medžių pjūvio viduryje pastebimas patamsėjimas, vadinasi, medis pradeda pūti. Suaugęs ąžuolas per parą iš žemės išsiurbia > negu 500 litrų vandens. Tiek jo išgarina per lapus.
b) Meninei medienos dirbinių drožybai naudojami įvairių rūšių peiliai, kaltai ir skaptai. Geometrinei drožybai pakanka keleto rūšių drožimo ir ražymo peilių, tiesių bei nuožulnių ašmenų kaltų. Kontūrinei, reljefinei ir skulptūrinei drožybai jau būtini įvairių formų kaltai, skaptai, dildės ir kitos papildamos šlifavimo, gręžimo bei graviravimo priemones.
c) Kaltas yra stalių ir dailidžių įrankis. Juo yra iškalamos stačiakampės skylės, angos, lizdai, grioveliai. Stalių kaltai būna įvairaus ilgio, pločio ir storio.

Dažniausiai jie gaminami 30 – 35 cm ilgio, o jų plotis gali būti nuo 0.4 cm iki 5 cm. Kaltais ne tik kalamos skylės, bet drožiamas ruošinio paviršius, iškaltų skylių sienelės ir kt. Tokie kaltai vadinami drožikliais. Jų geležtė būna platesnė ir plonesnė. Langų vyrių lizdams iškalti staktuose ir rėmuose naudojami specialūs kaltai. Šios paskirties kaltas gaminamas iš 2.5-3 mm storio plieninės juostos, o pjaunančioji plokštuma išgalandama taip, kaip pjūklo dantys.

7.
a) Drevės-atsiranda pradėjus pūti medžio šerdžiai. Miško žvėreliai paukščiai drevėse įsirengia buveines. Vėžys-toks medis turi žaizdų, kurios viduje drėgnos (lapuočiai, vaismedžiai). Viršūnės džiūvimas-medžio ligos pradžia. Toks dar medis tinka staliaus darbams, o vėliau liga persimeta į kamieną. Dviguba balana-tai lyg pasikartojantis medžio kamienas: šerdis-branduolys-balana, po to vėl šerdis-branduolys-balana. Tokie reiškiniai reti dažniausiai ąžuolo ir uosio mediena. Antroji balana linkusi pūti, tačiau ji kieta tinka baldams ir medžio dirbiniams. Gumbai-tai ataugos ant medžio kamieno ir šakų. Dažniausiai pasitaiko gumbuotų beržų ir alksnių rečiau kitų rūšių medžių. Gumbai atsiranda , kai medis, gydydamas pažeistą vietą, apaugina ją medžiu. Jei liga sunkiai gyja gumbas užauga didesnis, jei lengvai-mažesnis. Gumbo labai graži tekstūra, nors ji labai sunkiai apdirbama, tačiau iš jos gaminami įvairūs dekoratyviniai dirbiniai. Medžio grybas-labai pavojinga medžio ir medienos liga. Jis atsiranda tada, kai mediena ilgą laiką būna drėgnoje ir nevėdinamoje patalpoje. Dažniausiai jis atrodo kaip balti pūkai ar gyslelės. Per metus ši liga medi sunaikina. Receptų nuo šios ligos nėra. Tokia mediena yra ruda, lengva ir labai trapi. Svarbiausiai reikia pašalinti drėgmės šaltinį ir vėdinti patalpą. Ši liga sunaikina pastatus, todėl labai svarbu saugoti, kad jis neįsiveistų.
b) Dvirankis skerspjūklis dažniausiai naudojamas buityje: malkoms, rąstams arba storoms lentoms pjaustyti. Tokie pjūklai gaminami iš 1-1.5 mm storio plieninės juostos. Jie būna 1-1.5 m ilgio ir ties viduriu apie 16 cm. Kartais tarp dantų gaminant paliekami didesni tarpai, todėl tokie pjūklai gali pašalinti ir surinkti įpjovoje susidariusias pjuvenas. Vienarankis pjūklas reikalingas buityje smulkiems, kasdieniniams darbams. Jis būna 60-70 cm ilgo. Ties rankena 12cm, o gale 8cm pločio. Siauras vienarankis pjūklas naudojamas kreiviems paviršiams ir angoms pjauti. Jis būna 30-50 cm ilgio ir ties rankena 2-4 cm pločio, o galas nusmailintas. Rėminis siaurapjūklis naudojamas ploniems ruošiniams, faneros klijuotėms pjaustyti. Jo dantukai yra labai smulkūs. Pjaunant ir traukiant rankeną reikia laikyti vertikaliai. Taip pat yra ir tokie pjūklai kaip: dvirankis išilginio medienos pjovimo pjūklas; vienarankis skerspjūklis su nugarėle; ratpjūklis; rėminis pjūklas.
c) Planavimas – darbu grindžiamas ateities numatymas. Planuojant daryti kokį nors dirbinį, gali kilti tokie klausimai: ar sugebėsiu padaryti tokį dirbinį, kokio aš noriu? ; kokių įrankių reikės? ; kiek įrankių turiu ir kokių dar reikės įsigyti: pirkti, skolintis ar pasidaryti?; kiek ir kokios medienos reikės?; kur jos įsigysiu ir kiek kainuos?; kaip paruošti darbo vietą?; kur panaudosiu savo dirbinį?. Jeigu atsakymai teigiami gali imtis darbo. /// Mokyklos dirbtuvėse esantis darbastalis, arba varstotas, – mokinio darbo vieta. Jame yra įtaisai ruošiniui įtvirtinti, kad dirbant nejudėtų. Savo namuose turint darbo kampelį įrankius tiktų laikyti medinėje spintelėje su lentynėle ir stalčiumi arba sunkesnę medinę dėžę, kurią apvertus ant šono būtų galima naudoti vietoj varstoto. Namuose savo darbo vietoje būtų pravartu tūrėti universalųjį įrankių komplektą: pjūklą, platų pjūklelį smulkiai dantimis, siaurapjūklį, dvigelžtį oblių, keletą įvairaus pločio kaltų, peilį, gręžtuvą, komplektą grąžtų, plaktuką, medinę tvoklelę, pusdapvalią medžio dildę, reples, atsuktuvą. Kaupiant darbo įrankius negalima pamiršti pagalbinių: spaustuvų, laikiklių, atramų, braižybos įrankių, liniuotė, pieštuko, stataus kampainio; taip pat ir apdailos įrankių bei medžiagų: švitro, šepečių, dažų, lako, klijų ir keleto galąstuvų.

8.
a) Mediena gaunama kertant arba pjaunant medžius. Į jų vietą sodinami nauji medžiai. Medžius geriausia kirsti žiemą, kai jie turi mažiausiai sulčių. Tokuis medžius lengva džiovinti, jie atsparesni pjovimui, o mediena geresnė nei nukirstų kitu metų laiku. Sužinoti kada nukirstas (nupjautas) medis, galima jo skerspjūvį ištepus jodo ir spirito tirpalu. Žiemą nupjauto medžio pjūvis nusidažo violetine spalva, ir aiškiai matomos nuo šerdies einančios gyslelės, o nupjautas kitu metų laiku jis nusidažo gelsvai, gyslelės labai neryškios.
b) Norint sutankinti dirbinio paviršių naudojame kietesnės medienos tašelį. Kai kurie meistrai sutankina su briedžio ar stirnos ragais. Pabaigtą dirbinį reiktų nušlifuoti, tam yra naudojamas smulkus švitrinis popierius. Baigti šlifuoti geriau naudotu švitru. Nušlifuotą dirbinį galima poliruoti vilnonia juostele. Dirbinį galima nudažyti, o gražios tekstūros dirbinį galima lakuoti. Gražiai atrodo vaškuoti darbai. Jei nori nudažyti juodai galima naudoti bituma, jį prispaudus prie besisukančio dirbinio įkais ir dirbinio paviršius gražiai pasidengs, po to nulakuoti. Kiti apdailos būdai: deginimas, pjaustynėjimas, raižymas, inkrustavimas.
c) Medžio dildės dažniausiai būna plokščiosios ir pusapvalės. Medžio dildėmis nesunkiai galima išdildyti bet kokios formos detalę. Medžio dildės paviršiuje yra įkirsti dantukai. Jie išdėstyti lygiagrečiomis eilėmis. Į smaigalio pusę visi dantukai statmeni, o koto link – nuožulnūs. Dildės gaminamos iš kieto rankinio plieno.

9.
a) Drėgna mediena džiūdama traukiasi, sausa gavusi drėgmės plečiasi. Labiausiai skersai susitraukia-vasarinis ąžuolas, o išilgai-skroblas. Kita džiūstančios medienos savybė yra jos persisukimas, išlinkimas, persikreipimas. Nelygių sluoksnių, šakota mediena džiūdama kartais išlinksta įvairiomis kryptimis. Taip atsitinka todėl, kad skirtingo pločio ir krypčių metiniai medienos sluoksniai turi nevienodai drėgmės. Greičiau džiūstanti dalis traukiasi, ir lenta išlinksta. Fizinės medienos savybės yra išorinis vaizdas, tankis ir drėgmė. Išorinės medienos vaizdas-tai jos paviršiaus tekstūra, spalva, ir blizgesys. Tekstūra vadinamas natūralus medienos pjūvio piešinys, susidedantis iš metinių sluoksnių. Medienos spalva išryškėja nušlifavus ir nudažius bespalviu laku. Maloniai kvepia kadagio eglės, pušies mediena, gražiai blizga levo, liepos, buksmedžio mediena. Medienos tankis-kūno masės ir tūrio santykis. Praktiškai medienos tankis priklauso nuo tarpelių tarp jos pluošto ir po džiovinimo likusios drėgmės. Pagal standartus, mediena laikoma sausa, kai joje po džiovinimo lieka 12 % drėgmės. Didžiausias tankis yra skroblo, o mažiausias-balteglės.
b) Jau nuo seno ištekintų dirbinių detalės buvo naudojamos brangių baldų, sieninių laikrodžių puošybai. Meistrai ištekindavo įvairių formų apvalias detales, po to jas perpjaudavo pusiau arba į keturias dalis ir klijuodavo prie baldų. Gaminant šios rūšies dirbinius, ruošinys klijuojamas iš dviejų arba keturių tašelių įdedant tarp jų popieriaus juosteles. Tuomet ištekintas dirbinys lengvai padalijamas į dvi arba keturias dalis, kurias iš karto galima klijuoti puošiant baldus, stendus it pan.
c) Daikto kūrimas. Kurdamas daiktą, meistras atsižvelgia į jo paskirtį, braižo, projektuoja, įsivaizduoja būsimą gaminį. Tai pirmasis etapas. Daikto gamyba-jo detalių gaminimas, jungimas į konstrukcinius mazgus, surinkimas, apdaila. Tai antras atsiradimo etapas. Trečias etapas-daikto paskirtis. Pagamintas daiktas dažniausiai skiriamas sau, savo buičiai. Tačiau jį galima padovanoti, parduoti. Nuo šio etapo prasideda daikto egzistavimas. Ketvirtas etapas-daikto egzistavimo pabaiga.

10.
a)

b) Tai viena iš lengviausių medžio darbų operacijų. Namuose nesudėtingiems medžio darbams pakanka turėti rankinį alkūninį arba nedidelį krumpliaratinį gręžtuvą. Parduotuvėse dabar yra įvairaus galingumo ir dydžio elektrinių gręžtuvų. Gręždami laikykitės šių taisyklių: I. Jeigu gręšite gilią angą, grąžtą ištraukite dažniau ir pašalinkite drožles, tada bus lengviau ir darbas kokybiškesnis. II. Jeigu gręšite tam tikro gylio angą, ant grąžto pažymėkite vietą, iki kurios jis turi įsmigti į ruošinį. III. Jeigu plačiu grąžtu gręšite ruošinį kiaurai, gręžimo vietą pažymėkite iš abiejų ruošinio pusių. Įgręžę iš vienos pusės toliau gręžkite iš kitos pusės, kitaip galite sugadinti apatinę ruošinio dalį. IV. Įdėdami grąžtą į rankinį arba elektrinį gręžtuvą stebėkite, kaip jį spaudžia griebtuvo žiaunos. Jos turi grąžtą spausti iš visų pusių vienodai. Grąžtas turi būti centre. V. Gręždami stenkitės nevartyti gręžtuvo, nes plonas grąžtas gali nulūžti, o storas ims gręžti skylę daug didesnę už grąžto skersmenį.\/// Prieš gręžiant dirbinį reikia gręžimo vietą pasižymėti su yla ar vinimi.
c) Pirmosios medžio tekinimo staklės buvo labai primityvios. Tarp dviejų gerta augančių medžių įtvirtindavo ruošinį, kurio vienas galas apvyniotas virve. Vieną virvės galą pririšdavo prie medžio šakos, o kitą-prie pedalo. Minant pedalą, besivyniodama virvė sukdavo ruošinį ir lenkdavo ruošinį. Atleidus pedalą, šaka, stangrumo jėgos veikiama grįždavo į pirminę padėtį, virvę traukdavo aukštyn ir ruošinį sukdavo į priešingą pusę. Apie 1500 m. L. da Vinčis suprojektavo medžio tekinimo stakles kuriose ruošinys dirbant visą laiką sukosi į vieną pusę.Šios rūšies tekinimo staklės ilgai nesikeitė.
11.
a) Balta-cinko, švino, titano oksidas; Juoda-degintas kaulas, deginti persikų kauliukai; Ruda-umbra, marsa; žalia-smaragdas, natūralus žaliasis pigmentas; Mėlyna-kobaltas, ultramarinas; Raudona-raudonoji ochra, geležies oksidas; Oranžinė-orandžinis kadmis; Auksinė-auksinė ochra; Geltona-geltonasis kadmis, citrininė.
b) Tašelių arba lentų jungimas šonais vadinamas suleidimu. Suleidimų būna įvairių: Lygūs, su užkaitais, kaiščiais, stačiakampe įlaida ir t.t. Jungiant šiuo būdu, tašeliai nuobliuojami taip, kad jungiami šonai priglustų vienas prie kito ir tarp jų nebūtų plyšių. Tašelių arba lentų jungimas galais vadinamas pailginimu.

Pailginimo būdų daug. Papraščiausi yra šie: I-Dviejų tašelių jungimas užleidžiant jų galus ir sukalant vinimis. II-sujungiant tašelių galus statmenai dygiais. III-
sujungiant tašelio galus dygine įpjova. Surenkant dirbinį, jo detales dažnai tenka jungti kampu. Šio jungimo būdų yra daug. Kampu jungiami rėmeliai gali būti

tvirtinami trikampiais pleištais arba prikalant trikampes plokšteles. Dėžučių, stalčių detalės jungiamos įvairiais dygiais. Gaminant brangius baldus ar dirbinius papraščiausias yra statmenas jungimas stačiakampiais dygiais, sudėtingesnis-atvirasis kregždės uodegos formos dygiais, dar sudėtingesnis- pusiau paslėptasis ir paslėptasis kregždės uodegos formos dygiais.
c) Nusprendžiame pasidaryti lentyną. Viską gerai apgalvokite. Nepamirškite, kad knygos yra nevienodo dydžio. Projektuojant galimi trys variantai: I-daryti
vienodas lentynas, lygiuojantis į aukščiausią knygą; II-daryti skirtingų aukščių lentynas; III-pasirinkti vidurkį, o aukštas knygas guldyti šonu. Knygos turi būti matomos. Geriausia tokio pločio lentyną, į kurią telpa vidutinio dydžio knyga. Kartais patogu turėti nedidelę kilnojamą lentyną, kurią sudedamos darbui reikalingos knygos. Panašiai projektuojami ir kiti dirbiniai.
12.
a) Neišardomus sujungimus reikia sutvirtinti papildomai, naudojant įvairias medžiagas, priemones būdus. Labiausiai paplitęs sujungimo būdas yra jų sukalimas vinimis. Vinys gaminamos iš įvairių rūšių metalo, dažniausiai iš geležies, būna skirtingo ilgio, storio, įvairios formos galvučių. Jeigu, sukalant tašelius, vinis išlenda į paviršių, ją užlenkite. Lenkdami ir užlenktąją vinies dalį įkaldami į ruošinį prie jos galvutės pridėkite kirvio pentį arba kitą sunkesnį plaktuką. Jei reikia galvutę galima paslėpti keliais būdais. Vienas iš jų –įkalti vinį giliau uždėjus ant jos galvutės pramuštuvą ir plaktuku smūgiuojant į jį arba uždėjus kitos vinies galvutę. Kai plaktuku nepataikoma statmenai į vinies galvutę arba kai vinis smigdama atsitrenkia į šaką ji gali sulinkti.
b) Ši danga labai išryškina medienos tekstūrą. Ši apdaila medienos spalvos nekeičia arba ją pakeičia labai nedaug. Skaidriąją apdailą pradėkite tik gerai nušlifavę, nusakinę ir išbalinę medieną. Lakavimas-dirbinio padengimas nestoru lako sluoksniu. Dažniau naudojamas nitroceliuliozinis, poliesterinis, rečiau-aliejinis ir spiritinis. Vaškuojant dirbinio paviršių tepamas vaško ir terpentino tirpalu, kurį sudaro 1 dalis vaško ir 2 dalys terpentino. Per parą terpentinas išgaruoja.
c) Klijais vadinama klampi medžiaga, kuri tam tikromis sąlygomis kietėja ir sudaro tvirtą sluoksnį, laikantį sujungtas dirbinio detales arba jų dalis. Klijai yra karštieji ir šaltieji. Karštieji klijai naudojami įkaitinti iki 50-70 laipsnių C. Klijai skirstomi į natūraliuosius, gaunamus iš organinių medžiagų: kaulų, odos, pieno produktų ir sintetinius, gaminamus iš įvairių sintetinių junginių. Natūralųs klijai, gaunami iš kaulų, odos, skerdienos atliekų, vadinami gliutino, o gaminami iš pieno produktų-kazeino klijais. Karštais klijais klijuojamas detales reikia pašildyti. Tuomet klijuojamos vietos gerai sulips. Gliutino klijai bijo drėgmės. Kazeino klijai gaminami iš pieno baltymų-varškės. Ptartina kazeino klijų paruošti tiek kiek iš karto sunaudosite.

13.
a) Medienos išdeginimas puošybos tikslais gali būti dvejopas: Paprastas medienos paviršiaus apdeginimas litavimo lempa ir meninis ornamentų išdeginimas naudojant įvairius štampus arba elektrinius išdeginimo aparatus.Paprastas medienos apdeginimas meninės reikšmės neturi. Meninis ornamentų išdeginimas naudojant štampus mūsų meistrų praktikuojamas retai, tačiau tai yra įdomi medinių dirbinių puošimo sritis. Ją mėgsta šiauriečiai. Mokykloje darbų mokytojai moko mokinius elektriniu išdeginimo aparatu. Kūrybingi medžio meistrai savo kūrinius kaitindavo smėlyje.
b) Sintetiniai klijai yra geresni už natūraliuosius. Šiuo metu populiariausi yra polivinilacetatiniai klijai PVA arba jų lietuviškas pavadinimas lipalas. Jie bijo šalčio. Lipalas klijuoja įvirias medžiagas, bet geriausiai medieną. Sudžiuvus jo nesimato tačiau jis bijo smūgių, bet suklijuota vieta yra tvirtesnė už medieną. Džiūsta 1-4 valandas. Epoksidinė derva-taip pat labai geri klijai. Jų pagrindas yra epoksidiniai polimerai ir kietintojas. Paruošti klijai tinka vartoti vieną valandą.
c)

14.
a) Šis medienos apdailos būdas naudojamas rečiau, tačiau žinomas nuo seno. Štampu, plokščiu žymekliu ar kokiu kitu įrankiu įkaltas medienos paviršius toje vietoje įduba, ir sutankėja jos sluoksnis. Šiuo būdu dirbinyje galima iškalti datas, raides, ornamentus. Įrankiai šiam medienos puošimo būdui tiks tie patys, kurios naudoja metalo kalinėtojai.
b) Drožyba-labai paplitusi medžio dirbinių apdailos rūšis. Ji skirstoma į plokščiąją ir reljefinę drožybą. Plokščioji drožyba-kai dirbinys arba atskiros jo detalės drožiamos pagal piešinio kontūrą išpjaunant peiliu. Ji skirstoma į geometrinę ir kontūrinę drožybą. Geometrinė drožyba – tai įvairių geometrinių figūrų raštai ir jų deriniai. Šios drožybos pagrindas tiesūs pjūviai. Kontūrinė drožyba – pagrindas lenktų linijų pjūviai. Reljefinė drožyba – būna barelefinė ir goreljefinė rūšis. Bareljefinė drožyba – apima beveik visą detalės paviršių. Reljefas negilus, išdrožtas figūros išryškinamos išpjaunant aplink jas fono plokštumos dalį. Goreljefinė drožyba – skiriasi nuo bareljefinės gilesniu ir aukštesniu piešinio detalių reljefu.
c) Medsragčiais detalės sujungiamos dvigubai tvirčiau negu su vinimis. Jais ant sienos tvirtinamos spintelės, lentynos, paveikslai ir kiti daiktai, prisukami durelių vyriai. Pagal galvutės formą medsraigčiai skirstomi į keturias rūšis: medsraigčiai su paslėpta, pusiau paslėpta galvute ir statybiniai. Medsraigčiai būna su plokščia ir kryžmine įkarta. Jeigu darote dirbinį, kurio išardyti nereikės, prieš sukdami medsraigčius patepkite klijais. Patrynus jį į muilą jis suksis lengviau..

15.
a) Mozaika yra monumentaliojo meno rūšis. Ja puošiami pastatai, paįvairinamas interjeras. Mozaikai naudojamos įvairios medžiagos: akmens, stiklo plokštės, keraminės plytelės, mediena. Medinių dirbinių mozaika skirstoma į atskiras rūšis: inkrustaciją, intarsija, blokinę mozaiką ir markeri. Inkrustacija vadinama mozaika, padaryta išskobus tam tikrą medienos sluoksnį ir vietoje jo įdėjus metalo, gintaro, dramblio kaulo, perlamutro ar kitų medžiagų puošybos elementų. Jie turi neiškilti virš dirbinio paviršiaus. Intarsija – tokia inkrustacijos rūšis, kai, išėmus tam tikrą medienos dirbinio paviršiaus sluoksnį, įklijuojama kitokios spalvos ir tekstūros mediena. Jos paviršius turi būti lygus su dirbinio paviršiumi. Blokinė mozaika –inkrustacijos rūšis, kai ornamentai sudėliojami iš plonų plokštelių, kurios gaunamos supjausčius iš atskirų skirtingos spalvos ir tekstūros medienos ruošinių suklijuotus blokus. Markeri –mozaikos rūšis, kuri atsirado, kai žmonės išmoko drožti fanerą. Tai skirtingų spalvų ir tekstūros faneros plokštelių klijavimas ant puošiamo paviršiaus. Šiai mozaikai naudojami nesudėtingi įrankiai: faneros pjaustinėjimo peiliai, kaltai, peilis-pjūklelis, gręžtuvas ir faneros pritrynimo prie klijuojamos paviršiaus plaktukas.
b) Vyriai gaminami iš metalo. Durų ir langų vyriai būna kairieji bei dešinieji. Durų vyriai į staktą ir durų rėmą įleidžiami per vyrio plokštumos storį. Įleidus giliau durys neužsidarys, o per mažai-tarp staktos ir durų rėmo bus plyšys arba jos taip pat neužsidarys. Langų vyriai į staktą ir lango rėmą įleidžiami specialiu kaltu, iškalus jiems lizdą. Sunkius vartus laiko specialūs vartų vyriai. Durelės gali būti tvirtinamos paprastais arba dekoratyviniai vyriais. Dauguma šiuolaikinių baldų turi paslėptuosius vyrius. Vyriai tvirtinami medsraigčiais, varžtais, o įleidžiamieji langų vyriai perkalami vinimis nukirtus jų galvutes ir smaigalius.
c) Paruošiamoji apdaila-gludinimas, šlifavimas ir sakų pašalinimas. Medienos paviršius gludinamas trumpu obliuku, kurio pado angos plotis 5 mm, geležtė tiesi, įstatyta į obliuką 60 laipsnių kampu. Obliukas nustatomas taip, kad pjautų nepilno milimetro storio skiedrą. Senovėje meistrai tai darydavo su stiklo šuke. Nugludintas detalės paviršius šlifuojamas. Šlifuojant pašalinamas medienos sluoksnių nelygumas, pūslėtumas, gruoblėtumas, taip pat klijavimo bei sūdurimo žymės.Šlifavimui tinka įvairaus grūdėtumo švitras. Šlifuojant pasitaiko klaidų. Kartais neįgudusi ranka nejučia paverčia kaladėlę, ir suapvalinamos statmenos dirbinio briaunos. Naudojant mechanines ir elektrines šlifavimo stakles, darbas paprastėja. Papraščiausios šlifavimo staklės-prie elektros variklio veleno pritvirtintas švitru aplipdytas medžio klijuotės diskas. Pašalinti sakus reikia tada, kai dirbinys padarytas iš spygliuočių medienos. Net nematomi sakai medienos paviršiuje gali pakenkti jos tolimesnei apdailai. Saki teptuku nuplaunami terpentinu arba benzinu, po to sausai nuvalomi audinio skiaute. Pasitaiko medienos, kurios paviršiuje yra klijinių dėmių. Toks paviršius balinamas 15 % vandenilio peroksido tirpalu. Po 5-10 minučių nuplaunamas su šiltu vandeniu. Tada dirbinys džiovinamas. Mediena pabąla. Mediena balinti gali ir su chloro kalkėmis arba oksalo rūgštimi. Išbalinta mediena džiovinama ir vėl šlifuojama. Tuo paruošiamoji apdaila ir baigiasi.

Leave a Comment