Mediniai perdenginiai

TURINYS

Psl.
1. Įvadas. Bendroji charakteristika 3
2. Mediena 4
2.1. Medienos sandara 4
2.2. Medienos savybės reikalingos perdangoms 5
2.2.1. Drėgmė 5
2.2.2. Medienos higroskopiškumas 5
2.2.3. Tankis 5
2.2.4. Šiluminės savybės 6
2.2.5. Akustinės savybės 6
2.2.6. Mechaninės savybės 6
2.2.7. Kietumas 7
2.2.8. Gebėjimas laikyti vinis ir medvaržčius 7
2.2.9. Stiprumas 8
3. Medinių perdangų konstrukcija 8
4. Apibendrinimas 11
5. Literatūra 121. ĮVADAS. BENDROJI CHARAKTERISTIKA
Mediena – seniausia natūrali statybinė medžiaga, plačiai naudojama ir šiandien Ji gana lengvai apdorojama, turi gerų, išskirtinių savybių. . Skiriama lapuočių mediena (ąžuolas klevas, riešutas ir kt.) ir spygliuočių mediena (pušis, eglė). Kiekviena medienos rūšis yra skirtingo kietumo bei tankio, taip pat ir išvaizdos (tekstūros). Ši savybė ypač lėmė tai, kad mediena yra mielai naudojama vidaus apdailai. Lapuočiai dažniausiai naudojami staliaus darbams ir interjero appdailai, spygliuočiai, kaip statybinė mediena.
Perdangos – vidaus horizontaliosios konstrukcijos, perskiriančios pastatą į aukštus. Jomis išorės ir vidaus sienos, o karkasinio pastato atveju, kolonos, sujungiami tarpusavyje, tuo pačiu užtikrinant pastato standumą bei pastovumą. Perdenginiai yra horizontalios standumo diafragmos, kurios daugiaaukščiuose pastatuose, apart įprastų perdenginiams apkrovų (nuo žmonių, baldų, įrengimų, savojo svorio, grindų, pertvarų svorio ir kt.) efektyviai dalyvauja priimant vėjo apkrovas. Perdanga kaip tarpaukštinė konstrukcija turi užtikrinti gerą garso izoliaciją tarp kaimyninių patalpų. Dažnai perdangos apsprendžia pastato konstrukcinę sandarą, jo techninius ir ekkonominius rodiklius. Pagal medžiagas, iš kurių įrengiamos, perdangos skiriamos:
1) Medinės
2) Plieninės
3) Gelžbetoninės
4) Keraminių blokelių
5) Mūrinės
6) Mišrios

Medinė perdanga ypač ekonomiška, kadangi jos montavimas paprastas, nereikalaujantis didelių darbo sąnaudų.2. MEDIENA
2.1. MEDIENOS SANDARA
Per padidinamąjį stiklą įžvelgiama medienos makrostruktūra, o mikroskopu – smulkesnė jos sandara – mikrostruktūra. Medienos sandara skirtingai matoma skersiniame, liestiniame (tangentiniame) ir

r spinduliniame bandinio pjūviuose. Skersinis pjūvis statmenas kamieno ašiai, liestinis – išilgai kamieno ašies ir atokiau nuo centro, o spindulinis – išilgai per kamieno centrą.
Svarbiausios medienos makrostruktūros dalys yra šerdis, branduolys, balana ir žievė. Jos vaizdžiausiai plika akimi matomos skersiniame bandinio pjūvyje. Šerdis yra kamieno centre, tik kartais būna šiek tiek pasislinkusi į vieną ar kitą pusę. Ji yra 2-5 cm skersmens, todėl užima tik mažą kamieno dalį. Daugumos medžių rūšių šerdis yra apvali, tačiau kai kurių yra ypatingos formos. Šerdis kartu su nedideliu medienos sluoksniu, susidariusiu pirmaisiais medžio augimo metais, vadinama šerdies vamzdeliu. Jo mediena yra puri, silpnu audiniu ir mažiau suaugusi su kitais medienos sluoksniais.
Daugumos medžių rūšių mediena yra šviesi ir skersiniame pjūvyje vienodos spalvos. Kitų medžių rūšių medienos skersinis pjūvis būna neevienodos spalvos: centrinė dalis tamsesnė, o išorinė šviesesnė. Šiuo atveju tamsesnė centrinė kamieno dalis vadinama branduoliu, o šviesesnė – balana. Balana yra jaunesnė kamieno dalis, jos mediena ne tokia brandi, dar nepakankamai tanki, todėl mažiau vertinga. Po žieve kasmet priauga naujų balanos sluoksnių. Dalis atmirštančių vidinių sluoksnių padidina branduolio storį. Kai kurių medžių balana savo spalva visai nesiskiria nuo branduolio. Šiuo atveju arčiau centro esanti mediena esti mažiau drėgna ir todėl vadinama brandžia. Tos medžių rūšys, kurios turi aiškiai matomą branduolį, va
adinamos branduolinėmis, o kurių mediena visame pjūvio plote yra vienodos spalvos ir drėgnumo, vadinamos balaninėmis.

Daugiausia medienos subrandina eglė, bukas ir drebulė. Kai kurie medžiai dar turi tariamąjį (netikrą) branduolį, jų centrinė kamieno dalis yra tik vos vos patamsėjusi. Dažniausiai tai būna pirmas medienos gedimo požymis, akivaizdi medienos yda.

Žievė saugo medį nuo visų žalingų išorės poveikių ir mechaninio sužalojimo. Šias funkcijas geriausiai atlieka išorinis kamštinis žievės sluoksnis. Vidinis žievės sluoksnis vadinamas luobu. Juo augančiame medyje leidžiasi žemyn krintančioji sulčių srovė. Žiūrint į skersinį ką tik nupjauto medžio pjūvį pro padidinamąjį stiklą, tarp luobo ir balanos matyti gyvų ląstelių žiedas, vadinamas brazdu. Medžiui augant, brazde gaminasi naujos ląstelės, dėl to medis storėja. Nupjautame medyje brazdo nematyti, jis sunyksta.

Normaliai augusio medžio skersiniame pjūvyje ryškūs koncentriški medienos sluoksniai. Kiekvienas toks žiedas rodo metinį medienos prieaugį ir vadinamas metine rieve. Itin gerai matomos spygliuočių metinės rievės. Spinduliniame pjūvyje jos atrodo kaip išilginės juostelės, o liestiniame – kaip kūgio formos linijos. Metinių rievių plotį ir kasmet priaugantį medienos kiekį lemia medžio amžius, rūšis ir augimo sąlygos. Jaunesnių medžių rievės būna platesnės. Siauresnių rievių mediena yra atsparesnė.

Spygliuočiai medžiai dar turi siaurų vertikalių ir horizontalių, sakais užpildytų, kanalų sistemą, vadinamą sakotakiais. Jie užima mažą medienos dalį, pvz., tik 0,2 % eglės me
edienos tūrio, todėl bemaž nekeičia medienos savybių.

Žiūrint pro mikroskopą, matyti, kad mediena, kaip ir kiekvienas augalas, yra iš smulkių ląstelių, kurių dauguma jau nebegyvos. Gyvosios ląstelės sienelė – iš celiuliozės. Iš lėto apmirštant ląstelėms, jų plėvelė sustorėja ir iš vidaus pasidengia kita organine medžiaga – ligninu. Taip ląstelė pamažu medėja. Daugiausia tvirtumo ir atsparumo plėvelei suteikia ligninas. Ląstelės tarpusavyje susisiekia per jų sienelėse esančias angas, kurios vadinamos poromis. Ląstelių sienelės ir sudaro pačią medieną. Skirtingų medžių mediena yra nevienodos struktūros. Struktūros paprastumu ir griežtumu pasižymi spygliuočių mediena. Lapuočių medieną sudaro įvairesnės ląstelės bei elementai. Čia šerdies ląstel.ės visuomet yra stambios, dažniausiai užpildytos rudais skysčiais.

2.2. MEDINOS SAVYBĖS REIKALINGOS PERDANGOMS

2.2.1. DRĖGMĖ

Labai svarbi medienos savybė yra kaupti ir lengvai atiduoti vandenį. Medienoje esančio vandens kiekis vertinamas jos drėgnio rodikliu. Jis apskaičiuojamas kaip medienoje esančio vandens ir pačios medienos svorių santykis, išreikštas procentais. Jeigu šis procentas skaičiuojamas nuo absoliučiai sausos medienos, tai drėgnis vadinamas absoliučiuoju medienos drėgniu, o jei nuo drėgnos (dar nedžiovintos) medienos svorio, -santykiniu medienos drėgniu.

Daugumos medžiagų bei gaminių standartai reglamentuoja didžiausią leidžiamą drėgnio ribą. Šviežiai nupjauta mediena visuomet būna drėgnesnė, negu leidžia gaminių standartai. Todėl gamybos metu mediena džiovinama, o išdžiovinta laikoma tik sausose vietose. Paprasčiau ir greitai medienos drėgnį galima nustatyti specialiais elektroniniais drėgnomačiais.

br />Paprastai skiriami keli medienos drėgmės laipsniai (2.1. lentelė) [2, 75 p.]

2.1. lentelė

Drėgmės laipsnis Drėgnis, %
Šviežiai nukirsta 50-100
Šlapia 30-50
Drėgna 20-30
Orasausė 15-20
Kambario sausumo 8-12
Visiškai sausa Apie 0

Praktikoje dar naudojamos šios medienos drėgnio sąvokos – transportinis ( 20 – 22 %), eksploatacinis, nustatomas pagal gaminio tipą, ir gamybinis (1 – 2% mažesnis negu eksploatacinis).

Bloga medienos savybė yra jos nuodžiūvis ir išbrinkis. Džiūdama mediena traukiasi, mažėja jos linijiniai matmenys ir tūris. Toks matmenų, ir tūrio sumažėjimas ir vadinamas nuodžiūviu. Jis ne visada pastebimas ir vyksta tik išgarinant higroskopinę drėgmę, kai drėgnis tampa mažesnis negu 30%. Didžiausias nuodžiūvis būna liestine kryptimi, mažesnis spinduline ir menkas, kartais ir visai nematomas – išilgai pluošto.

Sugerdama drėgmę (vandenį) sausa mediena didina savo linijinius matmenis ir tūrį. Ši, priešinga nuodžiūviui, savybė vadinama brinkimu. Brinkimas vyksta ne visą mirkimo laiką, o iki ląstelių prisotinimo ribos, iki 30 % drėgnio.

2.2.2. MEDIENOS HIGROSKOPIŠKUMAS

Higroskopiškumu vadinama medienos savybė drėkti dėl sorbcijos, t.y. sugeriant drėgmę iš aplinkos. Natūraliai vanduo medienoje yra užpildęs visus indus, tarpląstelinę erdvę, ląstelių tuštumas, įsigėręs į jų sieneles. Ta dalis vandens, kuri yra ląstelių sienelėse, vadinama higroskopiniu vandeniu, arba higroskopiniu drėgniu, o likusi, užpildanti ląsteles ir erdves tarp jų, – kapiliariniu, arba laisvuoju vandeniu, arba drėgniu. Higroskopinio vandens medienoje vidutiniškai būna apie 30 % ir tai yra maksimali medienos higroskopiškumo riba. .2.2.3. TANKIS
Labiausiai apibendrinanti medienos savybė yra jos tankis (žymima ρ) – fizikinis dydis, rodantis masės kiekį tūrio vienete. Taigi, kuo didesnis tankis, tuo daugiau masės tenka tūrio vienetui. Vidutinis objekto tankis – visa masė padalinta iš viso užimamo tūrio. SI sistemoje bazinis tankio matavimo vienetas – kilogramas kubiniam metrui (kg/m³) [2, 104 p.]

(2.1)

kur
ρ yra objekto tankis (kg/m³)
m – objekto masė (kg)
V – objekto tūris (m³)

Paklausesnė yra didesnio tankio mediena. Ji atsparesnė lenkimui, trinčiai, skėlimui. Nevienodų savybių yra ir iš skirtingų kamieno vietų paimta mediena. Tvirtesnė ji būna arčiau kelmo. Viršūnės kryptimi ji prastėja. Konstrukcinei medienai naudojamai perdangoms, medienos tankis yra 480 kg/m3.

2.2.4. ŠILUMINĖS SAVYBĖS

Medienos šilumines savybes apibūdina šilumos talpa, šilumos laidis ir temperatūrinės deformacijos.
Šilumos talpa apibūdina medienos gebėjimą sugerti šilumą. Jos matas yra – savitoji šiluma, t.y. šilumos kiekis reikalingas 1 kg medienos pakelti 1 C. Sausos medienos savitoji šiluma yra 1550 J/kgK.
Šilumos laidis yra koeficientas, kuris parodo, koks šiluminės energijos kiekis per 1 valandą pratekėtų per 1 m2 ploto medžiagos sluoksnį, kurio storis yra 1m, o sluoksnį ribojančių paviršių temperatūros skirtumas 1 C. Orasausei medienai šis koeficientas yra lygus 0,23 W/m C.
Temperatūrines medienos deformacijas apibūdina linijinio plėtimosi koeficientas, apibūdinantis ilgio vieneto pokytį pakitus temperatūrai 1 C. Dažniausiai perdangoms naudojamų medienos rūšių šis koeficientas yra [2, 115p., 6.9 lentelė]:

2.2. lentelė

Mediena Medienos linijinio plėtimosi koeficientai α 10-6

Išilgai pluošto Spinduline kryptimi Tangentine kryptimi
Pušis 4,2 15,0 29,0
Eglė 2,6 29,3 50,2

2.2.5. AKUSTINĖS SAVYBĖS

Garso sklidimo greitis medienoje priklauso nuo medžio rūšies, jo kokybės ir nuo krypties pluošto atžvilgiu. Greičiausiai garsas sklinda išilgai pluošto, lėčiau – spinduline kryptimi, lėčiausiai – tangentine. Vidutinio garso sklidimo išilgai pluošto greitis kambario sausumo eglės medienoje yra 5630 m/s, pušies 5360 m/s. Medienos drėgnumui ir temperatūrai didėjant garso sklidimo greitis sumažėja.
Taip pat medienos akustinės savybės apibūdinamos ir akustine varža. Pušies medienai šis faktorius yra lygus 28•105 Pa s/m. Eglės mediena dar pasižymi ir geromis rezonansinėmis savybėmis, nes jos K (akustinė konstanta) yra lygi 12.

2.2.6. MECHANINĖS SAVYBĖS

Gniuždymas yra viena būdingiausių ir dažniausiai pasitaikančių medienos apkrovimo formų. Jam mediena gana gerai priešinasi, todėl iš jos dažnai gaminamos gniuždomos detalės. Vidutiniškai konstrukcinės medienos, esant transportiniam drėgnumui, stipris gniuždant yra 44,5 – 48,5 MPa. Sausa mediena yra 2 – 2,5 karto atsparesnė už ką tik nukirstą.
Medienoj, naudojamoj perdangoms, dažnai pasitaiko gniuždymas statmenai pluošto. Medienos pasipriešinimas tokiam gniuždymui priklauso nuo jos mikrostruktūros ir gniuždymo krypties – spindulinė ji ar tangentinė. Visų medienos rūšių sąlyginis stipris gniuždant statmenai pluošto vidutiniškai 10 kartų mažesnis už stiprį gniuždant išilgai pluošto, o stipris glemžianti yra 20 – 25% didesnis nei gniuždant.
Mediena pasižymi dideliu atsparumu tempiant išilgai pluošto ( nuo 50 iki 270 MPa), o tempiant skersai pluošto šis stipris yra 20 kartų mažesnis (pušiai 3 – 5 MPa).
Taip pat mediena pasižymi dideliu atsparumu lenkimui. Konstrukcinei medienai (eglei, pušiai) stipris lenkiant yra 79,5 – 86 MPa. Todėl medienos sijos dažnai yra naudojamos konstrukcijoms, kurias veikia lenkimo jėgos – sijoms, perdangoms, tiltams ir t.t.
Apkrovos, sukeliančios įtempius, mažesnius už ilgalaikio atsparumo ribą, nesuardo medienos net per ilgą laiką. Nepriklausomai nuo apkrovos rūšies vidutinė ilgalaikio atsparumo riba yra lygi maždaug 0,5- 0,6 stiprio, nustatyto trumpalaikiais statiniais bandymais. Taip pat ilgu periodu medieną gali veikti ir vibracinės apkrovos, kurios gali turė.ti ir lenkimo, ir gniuždymo, ir sukimo pobūdį. Dažniausiai praktikoje pasitaiko vibracinio lenkimo atvejų. Tada medienos nuovargio riba yra 0,2 stiprio statiškai lenkiant.
Medienos deformavimasis laikui bėgant apibūdinamas reologiniais rodikliais, kurie nepriklauso nuo deformacijos būdo (tempimo, gniuždymo), bet priklauso nuo jėgos krypties pluošto atžvilgiu. Spinduline kryptimi reologiniai koeficientai yra 1,5 karto didesni negu tangentine. Padidėjus medienos drėgnumui, reologiniai koeficientai labai sumažėja. Taip pat šie koeficientai sumažėja ir keliant medienos temperatūrą.2.2.7. KIETUMAS
Kietis, kitaip kietumas – kietos medžiagos savybė priešintis kito, už jį kietesnio, kūno įsmigimui, įspaudimui. Nuo šios savybės priklauso medžiagų tinkamumas apdirbti pjovimu (pjauti, tekinti, gręžti, frezuoti ir kt.).
Kiečio matavimo būdai yra :

1) Brinelio būdas – Metalų kietumas dažniausiai nustatomas Brinelio būdu. Metalo bandinys dedamas po presu ir į jį įspaudžiamas plieninis grūdintas rutuliukas. Jis bandinio paviršiuje palieka duobutę. Išmatavus duobutės skersmenį, lentelėje surandamas bandinio kietumas skaitmeninis dydis.

2) Rokvelo būdas – Matuojant medžiagos kietį šiuo būdu, į medžiagos paviršių įspaudžiama deimantinė prizmė. Matuojamas įspaudimo gylis.

3) Šoro būdas – Matuojant metalo kietį Šoro būdu naudojamas skleroskopas. Matavimas nesudėtingas: iš nustatyto aukščio paleidžiamas kristi kietas plieninis rutuliukas. Metalo kietumas nustatomas pagal nuo bandinio atšokusio rutuliuko pakilimo aukštį. Šis būdas geras tuo, kad nepažeidžia bandomo metalo paviršiaus. Šoro būdu galima nustatyti ir pagamintos detalės kietumą.

4) Moso skalė – Kietumą kaip medžiagos gebėjimą priešintis brėžimui matuoja naudodami Moso skalę.
Medienos kietumas dažniausiai nurodomas pagal Brinelio skalę – eglės – 1,3, pušies – 1,6.

2.2.8. GEBĖJIMAS LAIKYTI VINIS IR MEDVARŽČIUS

Labai vertinga medienos savybė yra jos gebėjimas laikyti įkaltas vinis arba įsuktus medvaržčius. Įkalta vinis iš dalies perpjauna, o iš dalies išlenkia ir suspaudžia pluoštą. Praskirtos medienos dalys spaudžia vinį. Ši jėga sukelia trintį, kuri ir laiko vinį. Vinies pasipriešinimas yra proporcingas medienos ir vinies lietimosi paviršiui. Jėga reikalinga viniai ištraukti priklauso nuo įkalimo krypties pluošto atžvilgiu: į eglės, pušies, ąžuolo sijos galą įkaltai viniai ištraukti reikia apie 10 – 15 % mažesnės jėgos negu viniai, įkaltai skersai pluošto.
Įsuktam medvaržčiui ištraukti reikia apie ė kartus didesnės jėgos negu viniai, nes čia, be trinties, prisideda ir pluošto pasipriešinimas tempimui bei kirpimui.2.2.9. STIPRUMAS
Medienos stiprumui didelės reikšmės turi jos sluoksniuotumas. Atsparumas suspaudimui ir tempimui maksimalus pasluoksniui, o persistūmimui- statmenai sluoksniams. Ąžuolo atsparumo suslėgimui riba pasluoksniui – 52 MPa, statmenai sluoksniams – 9 MPa, atsparumo riba persistūmimui lygiagrečiai sluoksniams – 14 MPa. Norint gauti leistinus įtempimus, šias reikšmes reikia padauginti iš koeficiento, atsižvelgiant į drėgmės kiekį, dydį, defektus, apkrovos ilgalaikiškumą, atsparumui skirtą atsargą, sluoksnių kryptį. Mediniams balkiams svarbus atsparumas išilginiams persistūmimams, nes pasipriešinimas persistūmimams pasluoksniui nedidelis. Atsparumas tempimui beveik dvigubai didesnis nei spaudimui. Mediena yra labai tampri ir gerai priešinasi smūgiams. Įtempimai medinėje konstrukcijoje priklauso nuo atskirų elementų tarpusavio jungimo būdų. Metalinių jungimo detalių dantukai, įeinantys į abu jungiamus elementus, perduoda apkrovas. Dantytų jungčių dėka atsirado galimybė daryti didesnius tarpus tarp konstrukcinių elementų.

3. MEDINIŲ PERDANGŲ KONSTRUKCIJA

Perdangos turi turėti stiprumo, šilumos laidumo, akustines savybes – tam tikrą garso, smūgio izoliaciją. Todėl ji turi turėti tam tikrą masę ir tam tikrus sluoksnius. Priklausomai nuo perdengimo vietos (ar tai perdengimas ant pamatų, ar tai tarpaukštinis perdengimas) skiriasi perdengimo tvirtinimo būdai.

Medinės perdengimo sijos yra naudojamos tada, kai atstumai tarp laikančių sienų yra palyginti dideli. Dažniausiai naudojamos ištisinės arba klijuotos (gali būti sukaltos) sijos. Jei sijos galas yra įleistas į pamate padarytą ertmę, jis būtinai turi būti padengtas apsaugine danga, o tarp pamato ir sijos paliktas oro tarpas medžio “kvėpavimui”. Sija jungiama su gulekšniu metaline plokštele.

Jeigu atstumai tarp sienų nėra dideli, patogiau naudoti ilginių konstrukcijas. Ilginiai dažniausiai yra vientisa medinė konstrukcija, išdėstyta tankiau nei sijos. Pamatų išoriniu perimetru šios konstrukcijos yra sujungiamos taip vadinamu išoriniu ilginiu. Be to, bendro visų ilginių darbo užtikrinimui yra naudojami horizontalūs ryšiai, išdėstyti pagal konstrukcinius reikalavimus.

Esant perdengimui virš pamatų medinis perdengimas metalinėmis detalėmis yra tvirtinamas prie gulekšnio, o šis inkariniais varžtais prie pamatų. Gulekšnis yra gaminamas iš ilgaamžės medienos rūšies, pvz. raudonmedžio. Jeigu pamatų paviršius nėra horizontalus, jį būtina išlyginti betonu. Gulekšnis turi būti pritvirtintas taip, kad netrukdytų išorės apdailai ir papildomo izoliacinio sluoksnio įrengimui. Po gulekšniu būtinai turi būti įrengta horizontali hidroizoliacija, o pats gulekšnis (kaip ir visos kitos medinės pastato konstrukcijos) impregnuotas medžiagomis, apsaugančiomis nuo puvimo bei degimo. Esant tarpaukštiniam perdengimui, perdengimo balkiai yra tvirtinami prie sienų.

Tam tikru žingsniu eina laikančios sijos (tai pagrindiniai laikantieji šios perdangos elementai, jos yra skaičiuojamos, jų žingsnis ir skerspjūvis yra atitinkamai skaičiavimo rezultatams parenkami), o toliau viskas prie jų tvirtinasi. Būtina nepamišti skaičiuoti ne tik laikančius, bet ir antraeilius elementus (3.1. pav.) [3, 4p., 4.4 pav] Prie laikančių sijų tvirtinasi kiti elementai. Sijos yra inkaruojamos sienose – jų galai inkaruojami (pav. matosi išlindę galiukai, mes tai dar matysime detalėse). O vidurinėje sienoje kai kurios sijos yra sujungtos tarpusavyje. Beje, čia yra sieninė pastato konstrukcinė sistema, nes būtent į jas remiasi perdanga (šios pagrindinės sijos).

3.1. pav. Medinio perdengimo sijų išdėstymo schema

Mediniai perdengimų sluoksniai gali būti išdėstomi skirtingai, priklausomai nuo poreikių. (3.2. pav.) [3, 3 p., 4.3 pav]. Perdengimas gali būti visiškai neapšiltintas (3.2. pav. 1 ir 2 dalis). Taip pat yra du sprendiniai (3.2. pav. 3 ir 4), kaip išdėstyti pagrindines ir antraeiles (arba pagalbines) sijas. Jei stengiamasi (ir medinių,) antraeilę siją patalpinti pagrindinės sijos aukščio ribose, gauname tą patį .efektą (laikomosios galios prasme), bet perdangos tūris sumažėja per antraeilės sijos aukštį, t. y. sumažėja visas perdangos storis. Matomos ir grindys, ir lubos, o tarpinis sluoksnis yra reikalingas tam, kad slopintų garsą, kad perdanga turėtų tam tikras akustines charakteristikas, bei tam tikrais atvejais gali būti įrengiamas ir termoizoliacinis sluoksnis. (3.2. pav. 5 ir 6).

3.2. pav. Medinio perdengimo sluoksnių išdėstymo būdai

Horizontalūs ryšiai gali būti tiek mediniai, tiek metaliniai. Patartina ilginius ar sijas išdėstyti taip, kad medienoje esantys defektai (plyšiai, šakos) būtų jų viršutinėje dalyje.

Medinių perdangų silpniausios vietos yra atramose, mūre. Jei galai yra ne taip kaip reikia sutvarkyti, tai laike jie nukenčia ir gali būti, kad viduryje sija yra kuo puikiausiai išsilaikiusi, o galai yra tokie, kad arba reikia apskritai keisti visą perdangą, arba tvarkyti (protezuoti) pagrindinių sijų galus. Sija, kuri laiko lubas, tam tikrais žingsniais yra tvirtinama prie pagrindinių sijų.

O 3.3 pav. [3, 5 p., 4.5 pav.] yra kai kurios medinių sijų tvirtinimo detalės mūrinėje sienoje. Sijų galai turi būti inkaruojami ir inkaravimo variantai galimi įvairūs.

3.3 pav. Medinių sijų inkaravimo sienoje variantai

Yra labai svarbu tai, kad medinių sijų galai nebūtų užhermetinami mūre – įkišami į mūrą ir užtaisomi hermetiškai. Dar daugiau: dažnai stengiamasi sijos galą nupjauti ne statmenai išilginei ašiai, o šiek tiek pasvirusiai, padidinant plotą, per kurį kvėpuoja mediena. Mediena džiūsta labai ilgai, todėl ir padaromi tokie sprendiniai. Jokiu būdu mediena betarpiškai prie mūro neglaudžiama, mūre visada yra drėgmė ir tam tarp medienos ir mūro turi būti įrengiamas hidroizoliacinis sluoksnis. Aišku turi būti termoizoliacinis sluoksnis (kad nebūtų šalta), bet taip pat paliekamas yra ir oro tarpas. Jis paliekamas ir iš šono, ir iš viršaus, kad sijos galas kvėpuotų.

Įrengus perdengimo sijas ir apšiltinimo bei garso izoliacijos sluoksnius, jau renkamasi grindų konstrukcija, kuri priklauso nuo perdangos tipo pasirinkimo. Ant jas laikančių elementų (sijų) yra kalama 18mm drėgmei atspari OSB plokštė, kuri atlieka juodgrindžių funkciją. O ant jos dedamas išlyginamasis sluoksnis bei pasirinkta grindų danga. Apatinė sijų dalis tarnauja kaip lubas laikanti konstrukcija. Naudojamų medžiagų savybes sąlygoja sluoksnio storis ir jo atsparumas gniuždymui. Garo izoliacijos sluoksnį gali sudaryti tiek specialiai panaudotos garo izoliacinės plėvelės, tiek ir mažai pralaidi garui grindų danga (pvz., lakuotas parketas, linoleumas ir pan.).4. APIBENDRINIMAS
Medinis perdenginys gali būti naudojamas įvairiuose pastatuose – tiek individualiuose gyvenamuosiuose namuose, tiek pramoniniuose pastatuose. Tai yra ypač ekonomiška, kadangi jos montavimas paprastas, nereikalaujantis didelių darbo sąnaudų ir galima gana lanksčiai įrengti tiek šiluminės izoliacijos, tiek akustinės izoliacijos sluoksnius, priklausomai nuo projektinių reikalavimų.

Naudojant medinius perdenginius, būtina įvertinti priešgaisrinius reikalavimus, ypač tai aktualu pramoniniuose pastatuose. Tada visos medinės konstrukcijos privalomai turi būti apdorojamos antipirenais ir antiseptikais.

Vertinant medienos savybes perdenginiams yra naudojamos transportinio drėgnumo eglinės ar pušinės sijos. Esant didesniems atstumams tarp sienų ar specialiems apkrovų reikalavimams, konstrukcijoms gali būti naudojama klijuota mediena. Jos sluoksnių storis gali varijuoti nuo kelių centimetrų iki 3 mm. Klijuotos medienos konstrukcijos gerai žinomos šiuolaikinėje architektūroje ir naudojama įvairios formos elementų gamyboje – tiek tiesių, tiek ir kreivalinijinių. Tokiems elementams gaminti parenkama mediena, tinkamiausia savo išvaizda ir mechaninėms savybėmis. Klijuotos medienos laikomoji geba ir stabilumas didesni

Priklausomai nuo atstumo tarp sienų, įrengiant sijas, atstumas tarp jų centrų gali svyruoti nuo 0,6 m iki 1,2 m. Tačiau tikslus sijų išdėstymas turi būti skaičiuojamas rengiant projektus.

5. LITERATŪRA

1. Morkevičius A., Papreckis B. Mediena ir jos gaminiai. – Vilnius,: Senoja, 2004.
2. Jakimavičius Č. Medienotyra. – Kaunas,: Technologija, 2006.
3. VGTU informacinė medžiaga. http://e-stud.vgtu.lt/users/files/dest/4622/4.1%20perdangos.pdf

Leave a Comment