Medienos dekoretyvinės dangos

Istorinė raida
Apdaila – tai medžiagų dažymas, marginimas.
Apdaila suprantama, kaip gaminių medienos medžiagų apdengimas medienos medžiagos arba plėvelės, taip pat metalizacija, medienos spalvinimas, drožinėjimas – darbas naudojamas dekoratyvinėje dailėje.
Apdaila – medienos medžiagų apdengimas skystomis arba plėvelinėmis medžiagomis, tikslu – suteikti apsaugines ir dekoratyvines savybes.
Apdailos technika – apdailos medžiagos (nustatyta archeologiniais tyrinėjimais) buvo pradėta naudoti 3000 m.p.m.e (3400-2900)
Pradžioje – drožinėjimas arba deginimas. Apdengiama buvo natūralios kilmės medžiagomis: kiaušinio baltymas, vaškas, ir kt.
Pigmentai:
1. suodžiai,
2. ochra -molis, kuris turi geležies oksido, sudžiovinta maišoma į kiaušinio baltymą,
3. kipsas,
4. malachitas.
Indijoje:
1. šilakas – gyvulinės veiklos produktas-vabalo. (pradžioje dervinio pavidalo po to suudžiūsta), buvo naudojamas dar nesudžiūvęs.
Viduramžiuose džiūnantieji aliejai. Sėmenų aliejus (džiūna per 1/2 metų).
1730m. prancūzai broliai Martenai – įtakojo vyno spirito atsiradimas
1910m. chemijos pramonė.
1. nitroceliuliozinės apdailos medžiagos,
2. fenolinės (edutolinis lakas).
Buvo pradėtas naudoti pniaumatinis išpurškimas. Pirmą kartą Rusijoje 1929m.
1960m. apdailai pradėtos naudoti poliesterinės medžiagos amino formaldehidinės, alkidinės, pradėta poliuretaninės medžiagos (1970). Atsirado visos šiuo metu naudojamos, bet dar neturėjo tokių savybių.
Sukietinimo metodai: radiacini, ultravioletinis ir kt.
Visi organiniai tirpikliai žmogui nuodingi. Pasaulyje ~1žm. 18-30kg apadilos medžiagų, kasmet 85%. Pasaulyje yra apie 2000 skirtingų pavadinimų apdailos medžiagų. Medienos pramonėje 200-250 pavadinimų. 1- vieta paagal pagaminimą yra JAV – 5mln. kg/met. SSSR buvo 4mln. ~25% – tirpikliai. Taigi 1mln. tirpiklių patenka į orą. Buvo mažinama gamyba organinių medžiagų. 100%-tinės apdailos medžiagos, tai medžiagos kuriose esantys oraganiniai tirpikliai sureguoja (pvz. miltelinė tachnologija).

MEDIENOS DEKORATYVINĖS SAVYBĖS
Jos reikšmingos ir turi įtakos estetiniam ga

aminio vaizdui tik tuo atveju, kai mediena napadengiama jokiom medžiagom. Taip pat kai mediena ir med.medž. yra dengiamos skaidriom apdailos medžiagomis t.y. laku.Prie dekoratyvinių med savybių yra priskiriama: med.spalva, blizgesys ir tekstūra.
SPALVA
Šviesa tai elektromagnetinės bangos, kurių ilgis yra nuo . T.y. saulės spektras –matomieji spinduliai.Spalvos priklauso nuo bangos ilgio.Jei regėjimas normalus tai žmogus skiria daug (130?) skirtingų spalvų.
Kai akį veikia visų bangos ilgių spinduliai , tai mums atrodo, kad tai balta spalva.Kai yra apsorbuojama šviesa būna –juoda spalva, jei atmuša – balta.
Achromatinės spalvos – balta, juoda, pilka (charakterizuojama juodumo koeficientu).
Chromatinės spalvos – (papild.sp. gaunamos, kai išimam iš baltos kokia spalvą.)

, nm
Spalva Paild.spalvos
400-435
435-480
480-490
490-500
500-560
560-580
580-595
595-605
605-730
730-760 Violetinė
Mėlyna
Žalsvai mėlyna
Melsvai žalia
Žalia
Gelsvai Žalia
Geltona
Oranžinė
Raudona
Purpurinė Jei nėra violetinės bus žalsvai geltona.
Geltona
Oranžinė
Raudona
Purpurinė
Violetinė
Mėlyna
Žalsvai mėlyna
Melsvai žalsva
Žalia

Kai norim pvz, kad pasidarytų baldas mėlynas, mum reikia įvesti medž, kuri apsorbuotų pilnai geltoną.
Gryna mediena: – raudonmedis, drrebulės spalva- . Visos kitos medienos rūšys atsispindi šitame tarpe .
Visos chromatinės spalvos charakterizuojamos: sočiu, skaisčiu, spalvingumu.
Sotis-yra dydis, nusakantis santyki chromatinės šviesos su visu krentančiu šviesos srautu. Charakterizuoja kiek ta spalva atskiesta balta spalva.. Kuo didesnis tuo ryškesnė. Didž sotis yra citrinmedžio 60%.
Skaistis—t.y. santykis atspindėto šviesos srauto su visu kritusiu šviesos srautu. Tai Charakterizuoja tos spalvos bendrą išraiškingumą. Skaistis didž.balaninės pušies 75%, mažiausias riešuto- 19%.
Skaistis ir sotis nusako spalvingumą.
Mediena pagal savo spalvą nėra labai ryški ir išraiškinga.

KAIP GALIM PAKEISTI MEDIENOS SPALVĄ
Galim keisti dv

vejopai:
*Jei norim turėti šviesesnį –mediena ir medienos medžiagos yra balinamos. Tam yra naudojamos
1.Vandenilio peroksidas H2O2 (15-20%) + 2% amonio vandenį. Pastarasis yra kaip katalizatorius, bet jis netinka ąžuolui. H2O2
2.Oksalo rūgštis (5-6%).ji tinka ąžuolui (COOH)2
*Kitokių spalvų suteikimas medienai jam naud 3 būdai;
MEDIENOS SPALVINIMAS

Yra 3 medienos spalvinimo būdai:
1. Kandikinis medienos spalvinimas.
2. Paviršinis medienos spalvinimas.
3. Spalvinimas gruntais, tirpiais alkoholyje.
Kandikinis medienos spalvinimas. Cheminiai junginiai reaguoja su medienoje esančiais tanidais ir gaunama

spalva. Naudojami kandikai- druskos, bazės, šarmai. Jais suvilgoma mediena nusispalvina. Geležies cheminiai

junginiai- pilki, melsvi atspalviai; chromo cheminiai junginiai- gelsvai rudi atspalviai. Medienoje būtinai turi būti

tanidų. Jei mediena jų neturi (pušis, beržas), prieš tai mediena suvilgoma tanidų pakaitalais, leidžiama jiems įsigerti,
o po to naudojami kandikai. Gali būti spalvinamas ir augantis medis, tačiau dažniau spalvinamas nupjautas.

Spalvinama šiltose ar šaltose voniose, autoklavuose.
Paviršinis medienos spalvinimas. Naudojami vandenyje tirpūs dažalai (beicai). Beicai spalvina tik medienos

paviršių, todėl gilesni sluoksniai lieka natūralios spalvos. Spalvinimas galimas 3 būdais:
1. Visos detalės panardinimas į dažalo tirpalą.
2. Pneumatinis dažalo išpurškimas (oro slėgis- 0.4 MPa, dažalo koncentracija- 1-3 %).
3. Skydinių detalių spalvinimas velenais (dažalo koncentracija- 1-3 %).

Po to- džiovinama konvekcinėje džiovykloje (60-80 °C).
Spalvinimas gruntais, tirpiais alkoholyje. Į gruntą įvedamas dažalas. Duoda žymiai blankesnes spalvas, lieka

neaiški tekstūra, susidaro „plėvelė“ ir kt. trūkumai.
Gali būti į laką įvedami dažalai.

MEDIENOS BLIZGESYS

Medienos blizgesys, kaip dekoratyvinė savybė, didelės reikšmės neturi. Ji praranda savo reikšmę, vykdant
lakavimą, tuo labiau- da

ažymą.

I0- šviesos srautas; k=IA/I0•100%;
Mediena sudaryta iš optiškai skaidrių elementų (celiuliozė, hemiceliuliozė, ligninas), bet kai jie susijungę kartu
sudaro visą medienos sandarą, mediena tampa neskaidri, šviesa sugeriama, išsklaidoma. Labiausiai šviesą atspindi

šviesios medienos rūšys (drebulė radialiniame paviršiuje atspindi 16 %, tangentiniame paviršiuje- 14 %). Pvz.,

ąžuolo mediena atspindi tik 6-7 %.

MEDIENOS TEKSTŪRA

Tekstūra aktuali skaidrios apdailos atveju. Skirtingos medienos rūšys turi skirtingą tekstūros piešinį. Piešinys
priklauso ir nuo pjūvio padėties. Kai kurios medienos rūšys turi labai blogą tekstūros piešinį (beržas, liepa, drebulė,

nelabai gražų- juodalksnis). Tekstūros parinkimas suteikia gaminiams dekoratyviškumą.
Štrichinė tekstūra. Perpjaunami šerdies spinduliai. Būdinga bukui.

Juostinė tekstūra. Dažniausiai gaunama radialiniuose pjūviuose. Ankstyvoji mediena- šviesesnės juostos,
vėlyvoji- tamsesnės juostos. Būdinga spygliuočiams- maumedžiui, pušiai, eglei, riešutui, raudonmedžio kai kurioms
rūšims; lapuočiams- ąžuolui, uosiui.

Banguota tekstūra. Gali būti gaunamas iš bet kurių medienos rūšių, drožiant banguotu peiliu. Banguotos
juostos džiovinamos slegiant, taip deformuojasi- išsitiesina, o tekstūra gaunama banguota.

V formos tekstūra. Ovalo formos tekstūra. Gaunama tangentiniuose pjūviuose.

Šakų piešinys. Specialus auginimo būdas. Medienoje gaunama daug sveikų šakų, kurios ir sudaro tekstūrą.
Sudėtingas apdirbimas (eglės šakos trapios, todėl apdirbama termiškai, kad sutvirtėtų). Gaminama min 2 mm drožtas
lukštas (iš plonesnio ištrupėtų šakos), lentelės.

Drožtos faneros pakaitalas. Gaminti pradėjo japonai, po to- italai. Gaminama gana didelių formatų (ilgis- iki 6 m,
plotis- 1,5 m). Įvairios formos medienos tašai suklijuojami sp

pecialiais poliuretaniniais klijais (jais galima suklijuoti
šlapią medieną; vanduo- kaip kietiklis), gautas blokas supresuojamas, po to drožiamas įvairiomis kryptimis.

DANGŲ DEKORATYVINĖS SAVYBĖS
BŪDAI ŠIOMS SAVYBĖMS KEISTI

Prie dangų dekoratyvinių savybių priskiriama: dangos blizgesys arba matiškumas, spalva, skaidrumas arba
neskaidrumas, faktūra ir bendras išraiškingumas.

BLIZGESYS IR MATIŠKUMAS

Apdailinės dangos pagal tai, kaip jos atspindi, sugeria ir išsklaido šviesos spindulius, skirstomos į:
1. Blizgančias.
2. Pusiau blizgančias (pusiau matines).
3. Matines.

Toks suskirstymas remiasi šviesos atspindžiu, pralaidumu ir sugėrimu. Jei dangos neskaidrios, pralaidumo nebus (šviesą sugers ar atspindės)
Io= IA+ IS + IP / : Io
1= ks + kA + kP
Kuo didesnis atspindžio koeficientas kA, tuo didesnis blizgesys. Blizgančių dangų kA- maksimalus, tačiau 100 %

praktiškai niekada nesiekia.
Blizgančios dangos- optiškai lygios dangos.

Pusiau matinės dangos. Paviršinis sluoksnis turi elementarius optiškai lygius plotelius, kurie šviesos srautą atspindi

lygiagrečiai, o taip pat turi įdubas ir iškilimus, kurie šviesą skaido difuziškai.

Matinės dangos šviesos srautą atspindi difuziškai. Paviršiuje neturi būti optiškai lygių paviršių, aštrių įdubimų ar

iškilimų.

Matiškumas ir blizgesys susietas su regėjimo aštrumu. Žmogaus tinklainės atžvilgiu optiškai lygus paviršius skaitomas

tada, kai paviršiaus nelygumai neviršija pusės matomos šviesos bangos ilgio. Regėjimo aštrumas vertinamas balais-

0.1, 0.2, ., 1. Jis skaitomas normalus ir vertinamas 1, esant tokioms sąlygoms: atstumas nuo akies iki dviejų objektų-

25 cm, atstumas tarp šių objektų- 0.219 µm, kampas tarp šių objektų akies atžvilgiu- 1 min.

Kad paviršius blizgėtų, jų nelygumai negali viršyti 0.2 µm. Jei nelygumai bus didesni, tai tinklainė informuos, kad

paviršius yra pusiau matinis arba matinis.
Blizgesys priklauso nuo šviesos kritimo kampo. Kai šviesos kritimo kampas didesnis nei 73º, nelygumai matomi

geriausiai.

Optiškai lygų paviršių galima gauti 2 būdais:
1. Naudojant sintetinius plėvėdarius (beparafininis, poliesterinis lakas, nitroceliuliozinės apdailos medžiagos,

amino formaldehidinės apdailos medžiagos ir kt.).
2. Taikant taurinimo procesą.

1. Mediena prieš apdailą specialiai paruošiama: užpildomos poros, gruntuojama. Po apdailinimo proceso,

sukietinus dangą, visada lieka nelygumų (Jei nelygumai didesni nei 0.2 µm, danga matiška ir juos reikia pašalinti.) Šių

nelygumų pašalinimo procesas susideda iš 3 operacijų:
1. paviršiaus išlyginimas;
2. paviršiaus poliravimas;
3. poliravimo aliejų pašalinimas.

Paviršiaus išlyginimas. Netaisyklingose matinėse dangose paviršius išlyginamas 2 būdais:
a) paviršiaus išlyginimas išlyginimo skysčias;
b) paviršiaus šlifavimas.
Paviršiaus išlyginimas išlyginimo skysčiais. Galimas tik toms dangoms, kurios sudarytos naudojant termoplastinius

plėvėdarius ar gamtines dervas, t.y., dangos turi tirpti organiniuose tirpikliuose. (Termoaktyvinių dangų negalima

pervesti atgal į tirpalą.) Išlyginimo skystis savo sudėtyje turi turėti palyginti nedidelį kiekį tirpiklių (≈ 5-7 %); ≈ 70 %

išlyginimo skysčio sudaro netikrieji tirpikliai, ≈ 25 %- skiedikliai. Išlyginimo skystis iš pradžių brinkina, o po to šiek

tiek tirpdina paviršiuje esančius nelygumus ir jie paviršiuje tarsi „išglaistomi“.
Gliancavimo staklės:

Paviršiaus šlifavimas. Šis išlyginimo būdas našesnis. Šlifuojant reikia pašalinti tam tikrą dangos sluoksnį a. Po

šlifavimo nelygumų dydis < 2 µm. Šlifavimo metu a siekia 30- 100 µm. Šlifavimui naudojamos šlifavimo staklės. Po

šlifavimo paviršius turi būti ≤ 2 µm, kitaip poliravimo procesas labai užsitęsia. Šlifavimas taikomas visų tipų apdailos

medžiagoms. Jei danga termoplastinė, kaladėlių prispaudimo jėga turi būti dvigubai mažesnė, kitaip įšilusi medžiaga

išplėšiama, o ne nušlifuojama.

Paviršiaus poliravimas. Poliravimas- tai procesas, kai dangos paviršiaus nelygumai sumažinami iki 0.2 µm.

Poliravimą galima vykdyti 2 būdais:
1. Poliravimas skysčiais.
2. Poliravimas pastomis (naudojamas dažniau). Pastos būna:
a) tirštos masės (klampiatakės);
b) skystos masės.
Poliravimo pasta nr. 290 sudaryta iš: abrazyvinės medžiagos- aliuminio oksido Al2O3 (61.8 %), aliejų- vazelino ar

ricinos aliejaus (30.2 %) ir tirpiklio- vaitspirito (8 %). Aliejus skirtas trinčiai sumažinti.
Briketinės pastos- kieta medžiaga (kaip muilas); jose nėra skiediklio, tačiau yra šiek tiek rišiklio.
Poliravimas atliekamas poliravimo staklėmis. Poliravimo metu dangos įkaista (iki 30- 70 ºC). Pozicinėse staklėse

norint sumažinti įkaitimą, reikia kuo dažniau užnešti poliravimo pastos (rankiniu būdu). Galutinė poliravimo kokybė

nustatoma vizualiniu būdu ar pagal etaloną.

Poliravimo diskas daro osciliacinį judesį iki 15 mm, kad neliktų įbrėžimų, kai papuola kokių dulkių, nešvarumų.
Poliravimo aliejų pašalinimas. Po poliravimo ant dangos paviršiaus lieka nedidelis sluoksnis aliejų. Jie sugeria

dulkes, todėl paskutinė taurinio operacija- poliravimo aliejų pašalinimas. Jis vykdomas specialiais skysčiais ar

milteliais- sorbentais (smulki dispersinė kreida).

MATIŠKUMAS

Pusiau matinė danga gaunama naudojant blizgančias apdailos medžiagas, tik su atvirom medienos porom.

Matinė danga. Naudojamos matinės apdailos medžiagos. Jos gaunamos į plėvėdarį (emalę, laką) gamybos metu

įvedant matiškumo priedus- aerosilus. Tai beveik 100%- centinis silicio dioksidas (99,9 %- SiO2; 0,1 % sudaro TiO2,

Fe2O3, AlO2 ir kt.). SiO2 gaunamas kaitinant silicio chloridą iki 1000-1100 °C. Dalelių dydis- 0,015-0,02 µm. SiO2-

baltas, dalelės šiek tiek dengia tekstūrą, bet kadangi sluoksnio storis nedidelis, tai tekstūra yra matoma. Dalelių

forma- netaisyklinga.

Aerosilų pagalba sudaromas banguotas dangos paviršius, tuomet šviesa išsklaidoma chaotiškai ir taip gaunamas

matiškumas.
Yra dar vienas būdas matiškai dangai gauti. Tai blizgios dangos šlifavimas smulkiu popieriumi.
Šiuo metu populiarios matinės dangos.

DANGŲ SKAIDRUMAS
Ši savybė pasireiškia lakuojant.Lakuojant nesinori padengti tekstūros, todėl kuo daugiau spindulių praeis pro dangą, tuo labiau matysis tekstūra. Lakavimas skaidriomis medžiagomis paryškina medienos tekstūrą, matomas tūrinis vaizdas.

Nėra absoliučiai pralaidžių polimerų,visi atspindi ar sugeria šviesą,tačiau skaidrūs plėvėdariai praleidžia 40-70%kritusios šviesos.
Matomuosius spindulius (MS) praleidžia vienodai,o praleidžiant infraraudonuosius (IR), atsiranda tam tikri pralaidumo-sugėrimo pikai. Ultravioletinius spindulius praleidžia panašiai kaip ir matomuosius.

Dangų faktūra ir bendras išraiškingumas

Dangų faktūra- tai dangos paviršiaus reljefas, kuris atspindi natūralią medžiagą. Dangų faktūra turi atitikti natūralios medžiagos faktūrą.

Dangų spalva

Ji aktuali tik neskaidriom dangom. Neskaidrios apdailos medžiagų spalvą nulemia pigmentai. Pigmentai- tai netirpios spalvinančios medžiagos, kurios įvedamos į plėvėdarį, taip plėvėdaris įgauna pigmento spalvą. Pigmentai ne tik suteikia apdailos medžiagai spalvą, bet ir keičia jos savybes(gerina)-didina sausų medžiagų kiekį, gerina ap.medž. tiksotropiškimą (nenuvarvėjimas ant vetrikalaus paviršiaus), mažina neatsaparumą drėgmei, pralaidumą vandeniui,garams,korozijai,suteikia termoindikacinių savybių.

Pigmentai naudojami net itk medienos medžiagų gamyboj, bet ir kitose srityse-odos, statybinių medžiagų ir t.t.

Apdailos medžiagų savybėms didžiausią įtaką turi pigmentų dispersiškumas, dengiamumas, atsparumas šviesai, aliejaus imlumas.

Dangų dispersiškumas
Dispersiškumas – pigmentų dalelių dydis. Jis turi įtakos apdailos medžiagos stabilumui. Kuo didesnės dalelės, tuo pigmentai labiau linkę išsisluoksniuoti sandėliavimo metu. Stambiadispersiniai pigmentai duoda šiurkštesnį dangos paviršių . Dalelių dydis turi įtakos aliejaus imlumui. Blizgančių dangų gamybai pigmentų dydis neturi viršyti 00.5-5µm. Dauguma pigmentų yra heterodispersiniai (skirtingų dydžių).

Aliejaus imlumas – nusakoma siemenų kiekiu gramais 100-tui gramu pigmenų, kad jį pervesti į pastos pavidalo medžiagą (kad pilnai sudrėkintų).
Dengiamumas – pigmentų sugebėjimas pilnai padengti paviršių, kad per sluoksnį nesimatytų pagrindo brėžinys. Dengiamumui turi įtakos pigmento lūžio rodiklis. Plevėdario lūžio rodiklis paprastai būna 1.52-1.56 kad gauti didesnė matiškumą plevėdaris turi būti >1.56. Visų šviesių pigmentų lūžio rodikliai ≤2, todėl reikia užnešti didesnį sluoksnį.
Dažomumas – pigmento savybė perteikti savo spalvą aplinkai į kurią jis įvedamas.
Atsparumas šviesai – kad neišbluktų veikiant šviesai ir uv. Absoliučiai atsparių pigmentų nėra.

ACHROMATINIAI PIGMENTAI

Balti pigmentai bendroje apdailos medžiagų (neskaidrių) grupėje sudaro 80% bendros gamybos apimties.Baltų pigmentų yra daug rūšių, tačiau plačiausiai naudojami:

-Titano baltalai

-Cinko baltalai

-Litoponas

-Sulfopanas

-Švino baltalai (tai pats balčiausiais pigmentas, tačiau – nuodingas )

-Bismuto baltalai

-Magnio, bario, vario titanai
Titano dioksido pagrindinė sudedamoji dalis yra grynas titano dioksidas (anefazas ir rutilo kristalinė forma), skirtumas tarp šių dviejų modifikacijų yra tas, kad rutilas tankesnę atominė gardelę, todėl jo lūžio rodiklis ir yra didesnis
Gamybos metu titano dioksido baltaluose yra ir kitų pigmentų: Cr2O3 chromo oksidas (suteikia rudai gelsvą atspalvį), kobalto oksidas (pilkai – gelsvą), Cezio oksidas (gelsvą), vario oksidas (pilkai gelsvą), Fe2O3 (gelsvą), magnio oksidas (pilką), vanadžio oksidas (pilkai melsvą), švino oksidas (pilką).
Kuo mažiau priemaišų, tuo baltesnis pigmentas.
Paprastai priemaišos keičia spalvą pašildžius pigmentą, tačiau ataušinus pigmentas įgauna pradinė spalvą (fototropija). Matomuosius spindulius titano dioksidas atspindi pilnai, tačiau jeigu bangos ilgis yra 0.4µm ir mažiau, krenta atspindėtos šviesos intensyvumas.

Anefazas – 80%

Rutinas – 46%
Titano oksido gamybos metu tikslinga kaitinimo metu įvesti aliuminio, cinko ir silicio oksidus. Titano oksidas yra chemiškai inertiška medžiaga, nedeganti, nenuodinga, nereaguoja su plevėdariu ir org.tirpikliais. Titano oksidas gaunamas iš titano rūdų, jas veikiant sierų rūgštimis arba anglies tetrachloridu. Titano oksidas yra higroskopiški (sugeria drėgmę) – tai trūkumas.

Cinko baltalai – tai 98-99.8% cinko oksido. Kristalinė forma – šešiakampė (hegsogoninė). Likusias priemaišas sudaro švino, kadmio, geležies oksidas. Lūžio rodiklis 1.95-2.05. Tankis ρ=5500-7800kg/m3, ρsup=2750-3900kg/m3. Dalelių dydis d=0.1-1µm. Aliejaus imlumas 13-16g/m3. dengiamumas 110-140g/m3.
Dalelių forma sferinė ir adatinė. Cinko baltalai fototropiški (kaitinant jie gelsta). Cinko baltalai tinka naudoti šarmuose ir rūgštyse (chemiškai nėra inertiški). Todėl ją negalima dėti į plevėdarius, kurie turi padidintą rūgštinį skaičių. ZnO nėra nuodingas.
Adatinė forma yra atsparesnė atmosferos poveikiui nei sferinė.
Cinko oksidas gaunamas iš gryno metalinio cinko arba iš cinko rūdų.

Lipotanas – tai cinko sulfido ZnS ir bario sulfato BaSO4 mišinys, kurio rodiklis ZnS 2.37, BaSO4 1.64. Kuo daugiau ZnS, tuo didesnis dengiamumas. Normaliuose pigmentuose šitas santykis 1:1, tačiau yra ir kitokių. ZnS kristalinė forma – briauninė šešiakampė, o BaSO4 – rombinė. pigmento laisvės rodiklis 2, ρ=430, ρsup=2000, d=0.51µm, aliejaus imlumas 11-15, dengiamumas 110-140. Jis yra atsparus organinėms rūgštims, o su neorganinėm reaguoja. Litopono trūkumas – tai jautrumas šviesai. Kad sumažinti jautrumą šviesai, dedama truputis kobalto sulfato. Jis nenuodingas, tačiau ribotai atsparus atmosferos poveikui.

Sulfeponas – tai ZnS+CaSO4. Jo savybės šiek tiek blogesnės.

Metaliniai pigmentai – aliuminio pudra, cinko dulkės, bronzos pudra, nerūdijančio plieno milteliai, sidabro miltai. Pigmentai yra gaminami mechaniškai susmulkinant, po to milteliai išpurškiami į liepsną ir ataušinami. Elementų pigmentų gamybos metu suvilgdomi stearino arba uoleino rūgščių arba parafino ir aliejų mišiniu., tai daroma, kad apsaugoti pigmentus nuo oksidacijos. Naudojami el. laidžių, drėgmei nelaidžių, šilumai ir išdilimui atsparių profilinių dangų sudarymui.

Aliuminio pudra- tai sidabriškai pilkos žvynų pavidalo aliuminio milteliai. Gryno aliuminio yra 82-92%. Likusi dalis tai AL2O3 ir kitų metalų oksidų priemaišos. ρ=2500, dengiamumas 10g/100m2 Labai geras dengiamumas. Aliuminio pudra išleidžiama miltelių ir pastos pavidalu. Pagrinde gaminama mechaniniu būdu smulkinant aliuminį. Panaudojimo sritys: pagerinamas dangos šilumos laidumai.

Cinko dulkės – gaunami išpurškiant išlydytą metalą, o po to kondensuojant. Tai pilkos spalvos pigmentas. Zn 95-97%, likusi dalis ZnO. Dalelių dydis yra didokas 5-8µm, ρ=7000kg/m3, dengiamumas 10-20g/m2. Pigmentai linkę išsisluoksniuoti. Pagrinde naudojami tarpiniam sluoksniui, kad metalą apsaugoti nuo korozijos.

Bronzos pudra – pigmentas yra plokštelių formos, priklausomai nuo lydinių gulstumo formos.

Ca Zn Spalva
100% 0% raudonai oranžinė
90% 10% auksinė
80% 20% tamsiai ryški auksinė
70% 30% žalsvai auksinė

Bronzos pudra gerai apsaugo gaminius nuo UV spindulių, plačiausiai naudojama poligrafijos, reklamoje ir kaip antikorozinė danga.
Juodi pigmentai kaip ir balti, naudojami su kitais pigmentais, norint gauti tamsius atspalvius.
Naudojami: suodžiai, juodžiai, grafitas, įvairūs oksidai – geležies oksido juodieji pigmentai.
Suodžiai gaunami iš durpių, naftos produktų, deginant juos su deguonies trūkumu. Suodžiai neturi lūžio rodiklio. Geriausia suodžių kokybė – deginant gamtines dujas. Suodžiai plaunami labia sunkiai, nes tai mažos dalelės. Suodžiuose yra 88 – 99.9% C, likusi dalis H, O ir pelenai. Dalelių dydis 0.01 – 0.6 m. jei dalelės dydis nesiekia 0,025m, tai tokie pigmentai duoda labai sodria juodą spalva. Jei didesnis dydi – spalva ne tokia sodri, įgauna pilka atspalvį. Suodžiai plačiai naudojami apdailos medž. gamyboje, tačiau jais dažomi metaliniai paviršiai. Suodžiai neturi apsauginių koorozinių savybių.
Juodžiai – juodi pigmentai, C iki 95%. Gaunami deginant augalinius ir gyvulinius produktus su deguonies trūkumu. Pagal tai, kokia žaliava naudojama skirstomi į:
1)vynuogių juodžiai, 2)persikų juodžiai, 3)deginto kaulo, 4)dramblio kaulo (kaulų juodžiai dar papildomai apdirbami termiškai).
Juodžiai turi 5.8% H2O. Dispersiškumas mažesnis, nei suodžių, todėl jų dažomosios savybės žymiai geresnes. Daug naudojama dailėje. Atsparumas labai aukštas (išskyrus koncentruotą sieros rūgštį).
Grafitas pagal gavimo būdą skirstomas į gamtinį ir elektro grafitą. Grafito sudėtyje 80 – 85% C, likusi dalis įvairios priemaišos: silikatai, geležies oksidai, siličio pigmentai. Grafito rūda chemiškai nevaloma, o smulkinama spec mašinose. Gamtinis grafitas turi žvynų pavidalo formą, apdailos medžiagoms turi gerą dengiamumą, atsparus skysčių, dujų pralaidumui, turi antikorozinių savybių. Elektrografitas yra gamtinio grafito atmaina.
Juodi geležies oksidai F3O4 – gamtinė medžiaga, gaunama iš geležies oksidų.
CHROMATINIAI PIGMENTAI
Geltoni pigmentai: 1)geltonasis geležies oksido pigmentas, 2)titano – nikelio geltonasis pigmentas, 3)švino kronas, 4)cinko kronas, 5)ochra, 6)stroncio kronas, 7)švino silikochromatas, 8)geltonieji kadmio pigmentai ir kt.
Geltonasis geležies silicio pigmentas. Didžiąją dalį sudaro geležies oksido monohidroksidas FeO(OH). Galima gauti įvairių atspalvių, priklausomai nuo dalelės dydžio. Dalelės būna 0.2.0.6m. Geležies oksido geltonieji pigmentai netirpsta vandenyje, daugelyje šarmų ir silpnų rūgščių, tirpsta konc rūgštyse.
Prie paaukštintos temp FO(OH) dehidratuojasi ir pereina į raudonąjį geležies oksidą. Kaip pigmentas pasižymi geromis savybemis: aliejaus imlumas 30 – 35g. Pigmentas maišosi su mėlynu ir gaunamas žalias pigmentas. Taip pat, tai žaliava raudonųjų pigmentų gamybai.
Titano nikelio pigmentas TiO2 x 0,7SbO3 x 0,05NiO. Pigmento dalelių dydis: 0,4 – 0,8 šviesiai geltonas, 0,8 – 1,2 – tamsus. Atsparus temperatūrai iki 1000C, rūgštims, šarmams, šviesai, atmosferos poveikiui. Titano nikelio pigmentas naudojamas gaminti apdailos medž, atsparioms šilumai, atmosferos poveikiui ir cheminėms medžiagoms.
Švino kronas – pigmentas, kurio dažomąsias savybes lemia CrO4 oksidas. Švino kronas PbCrO4 x nPlSO4 n=0.2. Švino kronai modifikuojmi Al(OH)3 , titano hidratu Ti(OH)4 Geltonos spalvos tonas priklauso nuo švino chromato Pb C O4, kuo daugiau tuo ryškesnė geltona. Priemaišos leidžia gauti nuo ryškiai geltonos iki šviesiai citrininės geltonos. Dalelės 0,2.0,3 m. Gali būti sferinė ar adatinė forma
Netirpsta H2O ir org. Rūgštyse, bet reaguoja su mineral. rūgštim. Veikiant šarmais rausta. Blogos savybės : yra nedidelis atsparumas šviesai ir temperatūrai. Aliejuose šiek tiek žalsta ir tamsėja. Gaunamas šviną veikiant chromo anhidridu ir švino sulfatu.
Cinko kronas ZnCrO44Zn(OH)2 Mažas dažomumas, mažas dengiamumas. Kuo didesnis chromo oksido kiekis, tuo gaunamos sodresnės spalvos. Cinko kronas yra hidroskopiškas-sugeria drėgmę. Geros antikorozinės savybės. Naudojamas metalų gruntavimui.
OCHRA Tai geltonas molis.Gaunamas iš gamtos.Chem sudėtis: Fe2O3 – 40-85; Al2O3 – 2-17;SiO2 – 8; CaO – 0,19; MgO – 0,17; SO3 – 0,48-4,8; H2O – 0,2.
Tai vienas seniausių geltonų pigmentų.Ochros spalva priklauso nuo sudėties. Atspari šviesai, atm poveikiui, Tačiau nuo t  150C praranda vandenį ir tampa rusvai raudona. Dalelių dydis 1-3m
Yra Ukrainoje(mažai) ir Armėnijoje.
Oranžiniai ir raudoni pigmentai
Yra dvi pigmentų grupės – sintetiniai ir gamtiniai. Sintetinių grupėje yra nemaža pigmentų, tačiau nedaug iš jų naudojami: švino surikas, raudonasis geležies oksidas, oranžinis ir raudonas švino kronas, švino molibdeno kronas. Gamtiniai – geležies surikas ir mumija.
SINTETINIAI .Švino surikas Pb3O4. Pigmente gryno švino oksido yra apie 95%, likusią dalį sudaro Cu, Co, Cr junginiai (oksidai). Dalelių dydis 2.10μm. Gaunamas pigmentas iš švino rūdų, kuriose yra 5.15% švino oksido, arba gryną šviną oksiduojant paaukštintoj temperatūroje. Spalva yra nuo šviesiai raudonos iki oranžinės. Privalumai – l. geras dengiamumas, geros antikorozinės savybės. Trūkumai – palyginti blogas dažomumas, blanksta spalva, neatsparus atmosferos poveikiui, yra nuodingas. Švino suriką sumaišius su aliejum ar riebiom alkidinėm dervom, jis veikia kaip sikatyvas ir sukelia riebiųjų rūgščių polimerizaciją, todėl reikia išmaišyti prieš naudojimą.
Raudonasis geležies oksido pigmentas Fe2O3. Jame Fe2O3 yra apie 95..99%. Šis pigmentas būna įvairių atspalvių nuo šviesiai iki tamsiai raudonos. Jei dalelių dydis 0,35.0,45 μm, tai spalva šviesiai raudona, jei 0,45.1,5 μm, tai tamsiai raudona, jei 1,5.2,5 μm, tai purpurinė. Pagrinde Fe2O3 gaunamas iš geležies sulfatų Fe2So4, chemiškai jį perdirbant. Raudonasis geležies oksido pigmentas pasižymi l. Geromis visomis pigmento savybėmis – geras dengiamumas, dažomumas, atsparus šviesos poveikiui, temperatūrai, inertiškas nekoncentruotom rūgštim, šarmam, atsparus atmosferos poveikiui. Naudojamas dažų, emalių, gruntų, glaistų, akvarelinių dažų gamyboje.
Švino kronas PbCrO4* PbO. Dalelių dydis 0,4.40 μm. Didėjant dalelių dydžiui, įgauna tamsesnį atspalvį. Jo prastesnės antikorozinės savybės, bet kitos savybės geresnės nei švino suriko. Švino kronas gaminamas iš švino junginių (sulfato, silikato, chlorido) veikiant chromo įvairiais junginiais. Švino kronas naudojamas įvairių apdailos medžiagų gamyboje, plačiai naudojamas dekoratyvinėje ir taikomojoje dailėje.
Švino molibdeno kronas 7 PbCr4O*PbMoO4*PbSO4. Spalva priklauso nuo pigmentų dalelių dydžio, nuo procentinės elementų sudėties. Lūžio rodiklis 2,3 , atsparus vandeniui, silpnom rūgštim, temperatūrai iki 200.300’C. Neatsparus šviesai,. Rekomenduojami apdailai gaminių eksploatuojamų vidaus sąlygomis.
GAMTINIAI. Geležies surikas Fe2O3 (75.90%) likusi dalis yra silicio dioksidas. Geležies surikas gaunamas iš geležies rūdų. Spalva nuo šviesiai iki tamsiai raudonos, atsparus vandeniui, daugumai cheminių reagentų. Reaguoja su koncentruota HCl + t’C – blanksta.
Mumija – Fe2O3 (.75%) likusi dalis – įvairūs aliumo silikatai. Gaunamas iš geležies rūdų. Visos savybės geros išskyrus blogas antikorozines savybes. Naudojamas visur išskyrus metalų eksploatuojamų lauke apdailai.
Mėlyni pigmentai
Skiriami du pigmentai – geležies žalsvė (milori) ir ultramarinas. Dar yra kobalto, titano įvairūs junginiai, tačiau pramonė jų gamina nedaug.
Milori (KxFy[Fe(Cn)6]z*nH2O – priklausomai nuo komponentų x,y,z,n proporcijos gaunami įvairūs atspalviai nuo šviesiai iki tamsiai mėlynos. Dalelių dydis 0,02.0,04 μm, tačiau jos linkusios aglomeracijai (sulimpa iki 55 μm). Milori dalinai tirpsta H2SO4 ir koncentruotuose šarmuose, prie paaukštintos temperatūros keičia spalvą (<200’C). Milori naudojama labai plačiai. Prastai maišosi su baltais pigmentais TiO2, gerai maišosi su švino ir cinko kronais, gaunama plati spalvų gama.
Ultramarinas (Na2O*Al2O3*mSiO2)xNa2Sn – m = 2.5.3, n = 2.5, x = 2,5.3. Ultramarinas gaunamas iš kaolino arba impozorinės žemės, veikiant šias medžiagas siera ir kalcinuota soda. Dalelių dydis 5.10 μm. Ultramarinas naudojamas emulsiniam ir akvareliniam dažam.
Žali pigmentai
Tai chromo oksidas, žaliasis kobaltas, smaragdinė žaluma.
Chromo oksidas Cr2O3 (99,5%) gaunamas termiškai apdorojant Na ir K bichromatą. Lūžio rodiklis apie 2,5, dalelių dydis 0,5.10 μm. Chromo oksidas pasižymi visomis geromis pigmentų savybėmis. Naudojamos visose srityse: apdailos medžiagose, dailėje, plastmasių gamyboje.
Žaliasis kobaltas nCoO*ZnO. Kuo daugiau CoO tuo spalva tamsesnė. Žaliasis kobaltas gaunamas iš kobalto druskų. Jis apdailos medžiagose naudojamas mažiau, bet labiau naudojamas akvarelių gamyboje. Dalelių dydis 0,2.2,5 μm, lūžio rodiklis nenustatomas, atsparus šviesai ypač UV spinduliams.
Smaragdinė žaluma Cn2O3*nH2O. Pasižymi ryškiai žalia spalva, gaunamas iš kalio bichromato veikiant boro rūgštimi. Kaip pigmentas pasižymi labai geromis savybėmis ypač atsparus šviesai.
Rudi pigmentai
Kaip pagrindas naudojamas vienas pigmentas – umbra – tai mangano rūdos sudėtinės dalys MnO2*SiO2*Al2O3*Fe2O3*CaO. Dalelių dydis 1,5.4 μm.Daugiausiai naudojama popieriaus ir plastmasių pramonėje. Apdailos pramonėje rudi pigmentai gaunami maišant kitus pigmentus (juoda+geltona+raudona).
Violetiniai pigmentai
Violetinis kobaltas pasižymi visomis geromis pigmentų savybėmis, tačiau turi ribotą atsparumą, šarmam ir rūgštim.

IMITACINĖ APDAILA
Jos paskirtis sumažinti skystų apdailos medžiagų vartojimą ir spręsti ekologines problemas. Deficitinių medienos rūšių keitimas imitacinėm dangom.
Dangų piešinio sudarymo metodai: 1) vertingų rūšių rašto sudarymas tipografiniu metodu (spausdinimu). 2) imitacija tekstūriniu popierium ar sintetine plėvele. 3) aerografijos metodu 4) akvagrafijos 5) piešinių sudarymo šilkografijos metodu 6) gilusis medienos spalvinimas.
Tipografiniu būdu:
1)iškilusis sp.b. (būdinga antspaudams)

2)plokščiasis spausd. met.

3)gilusis sp.b.
1 ir 2 būdai naudojami dažniau kai norima kokį nors ženklą atspausti.
3 kai norima atspausti tekstūrą

užnešama dažų su perteklium, po to perteklius nuvalomas, o dažai lieka tik įdubose. Ant plokštės uždedama gumuota plokštė. Guma deformuojasi truputį, guma nukeliama, ten kur buvo gili įduba, tai ant gumos liks didesnis kiekis dažų. Tada tą guminį lakštą dedame ant gaminio, gaunamas piešinys.
Daroma:
1)atrenkamas natūralios medienos skydas;
2)fotografuojamas trim filtrais: a) filtras – gauti ryškias linijas, b) filtras gauti mažesnio ryškumo, c) filtras – gaunamos visos smulkios.
3)fotocheminiu būdu pernešama ant specialaus metalo plokštės – išėsdinami grioveliai (tris kartus iš eilės)
4) plokštė sulenkiama ir gaunamas cilindras.
5)rankiniu būdu ant sudūrimų vykdoma korekcija
cilindro d=523, išklotinė – 1,6m

dozuojantis ritinėlis 1 talpinamas į vonelę su tipografiniais dažais, jis kontaktuoja su ritiniu, kur yra išėsdinti grioveliai (tekstūros formavimo ritinys 2), nuo iškylų dažus pašalina brauktuvas 3, iš įdubų dažai pernešami ant gumuoto užnešančio veleno 4, brauktuvas 5 surenka dažų likučius.
Imitacija plėvelėmis
1,popieriaus pagrindu
2,sintetinės (įvairios polivinilchlorido plėvelės)
Tiek ant popieriaus tiek ant sintetinių plėvelių giliuoju spausdinimo būdu sudaroma tekstūra. Tokias plėveles ruošia tiekėjai (dažnai poligrafinėse įmonėse).
Prie detalių plėvelės klijuojamos: faneravimu, laminavimu, kaširavimu.
Faneravimui- dažniausiai popieriumi armuotos plėvelės – imamas popierius su tekstūra. KF klijai (ruloninis pagrindas). b) plėvelės įmirkytos spec derva KF. modif MF įvykdoma pilna polikondensacija – jos trapios.
Laminavimas atliekamas: popierius įmirkomas MF , prie neaukštos temperatūros išgarinamas, bet reakcija polikondensacijos neįvykusi. Tada plėvelė dedama ant gaminio ir talpinama į presą. Temperatūra pakeliama 120-160oC. Sudaromas slėgis. Nuo temperatūros klijai esant slėgiui vyksta kopolimerizacijos reakcija. Priklausomai nuo tarpinių paviršiaus galima gauti blizgantį ar matinį paviršius, pusiau matinius, su tekstūra jei plokščių paviršius turės tekstūrą.
Kaširavimo būdas.
Galimas dviem būdais:
1,Šaltu būdu galima naudoti visų tipų plėveles
2,Karštu būdu (pagr. naudojama baldiniams skydams).

Aerografijos metodas – tai piešinio sudarymas naudojant aerografą (galima ir tekstūrą). Nenašus, reikalaujantis pilno automatizavimo.
Aerografas- purkštuvas – formuoja labai koncentruotą fakelą. Fakelo plotis iki 1mm.
Akvagrafijos metodas_ daugiau suvenyrų.

arba

Šilkografija
Naudojama įvairių firminių ženklų ir užrašų.

1-tinklas kuris netirpsta organiniuose tirpikliuose.
Daromas trafaretas, gali būti iš popieriaus.
Apipurškiama klijais (poliuretaniniai epoksidiniai). tada nuimamas trafaretas, dedamas tinklelis ant gaminio, su voleliu dazoma.

Leave a Comment