Narkomanija, jos poveikis žmogui, kova su narkomanija

NARKOMANIJA- „BALTOJI MIRTIS“ , „MIRTIS PILIULĖJE“

Žmogaus supratimu narkomanija yra ydingas, nulemtas vidinių paskatų, tam tikrų cheminių priemonių vartojimas įvairiais būdais ( ryjant, įšvirkščiant, įkvepiant ), norint sau sukelti apsvaigimo būseną.

Galima drąsiai teigti, kad narkomanija- pagrindinė mūsų 21 amžiaus problema, su kuria bandoma aktyviai kovoti. Lietuvoje apie ją drąsiai imta kalbėti ne per seniausiai. O juk narkomanijos reiškinys buvo jau žinomas dar žmonijos rytmetyje. Žmonės jau nuo amžių svaiginosi įvairiomis priemonėmis. Netgi skaitant grožinę literatūrą, randame užuominų apie narkotizavimą senovės laikais, pavyzdžiui Homero „Odisėjoje“ kiiekvienas skaitydamas atkreipė dėmesį kaip herojus turėjo gelbėti savo vyrus apsivalgiusius kažkokių grybų, kurie sukėlė įvairias haliucinacijas. Bet visa taip baisiai neatrodė, lyginant dabartinę situaciją.

Dabar, kai apskritai jau įsivaizduojame narkomanijos reiškinį, jos požymius ir padarinius, galime pažvelgti kaip prieinama, prie to, kad jaunimas ir net keliolikmečiai vaikai tampa šios ydos aukomis. Iš esmės kiekvienas žmogus tam tikromis sąlygomis gali pasidaryti narkomanas. Šios sąlygos- tai įvairios priežastys ir keliai, vedantys prie ydos. Bet kiekvienu atveju keliai būna skirtingi. Narkomanijos priežastys kartais yrra ir bendraamžių grupės, kurioje pabandęs kvaišalų priklausysi prie gero tono, o dažniausia įsivaizduojama, kad tai išaukštins bičiulių akyse.
Kitais atvejais prie ydos priveda tam tikrų jaunimo sluoksnių mada kvaišintis arba paauglių smalsumas. Kokius gi ten išgyvenimus sukelia tas uždraustas „lašelis ka

aifo“? Priežastys pabėgti į narkotikų pasaulį yra įvairios, jaunuolio gyvenimo sunkumai susiję su šeima, mokykla arba su apvilta meile.
Bet ne kiekvienas tampa potencialiu narkomanu, tai labai priklauso nuo psichinės ištvermės, dvasinės pusiausvyros. Vienas pabandęs gali sustoti, o kitas kuo toliau, tuo vis labiau grimzta į narkomanijos liūną, iš kurio išbristi reikalinga daug pastangų ir noro pripažinti, kad tu jau esi ligonis.

NARKOTIKAI LIETUVOJE

Narkotikų vartojimas Lietuvoje neturi gilių tradicijų. Aguonos, kanapės nuo seno žinomas kaip augalas, dažniausiai vartojamas kulinarijoje. Bet deja šiuo metu išgirdus šiuos augalų pavadinimus pirmiausia suklusti ir pagalvoji apie narkotikus.
Ir deja tenka pripažinti, kad tai nėra vienintelis narkotikas paplitęs šiuo metu Lietuvoje. Vis dažniau išgirstame per televiziją, perskaitome mirgančius straipsnius spaudoje kuriuose minimi amfetaminai, LSD, „ekstazi“, heroiną, kakoiną. Ir nors paastarieji narkotikai nėra kol kas labai „populiarūs“ Lietuvoje, tačiau jie tokiais taps, kaip daugelyje kitose pasaulio šalyse. Seniau Lietuvoje nebuvo kažkokių specialių leidinių šia skausminga tema. Dabar yra leidžiama knygų, brošiūrų, rengiamos paskaitos šia tema. Kad kuo daugiau būtų apšviesti žmonės, jaunimas, jų tėvai apie pasekmes, kurios išlieka pakliuvus į narkotikų gniaužtus. Pasekmės kurios žmogų sužaloja visam likusiam gyvenimui.

NARKOTIKŲ ŽALA ŽMOGUI.

Potencialiu narkomanu tampa kaip žinoma ne iš karto. Kai kam užtenka pabandyti kartą, kurio jam užtenka, kad suvoktų, kad dėl keliolikos mi

inučių ekstremalių pojūčių neverta nuodyti savo gyvenimo. O kitas pabandęs galvoja kad pardavinėti, kad tik galėtų gauti eilinę dozę. Jau su tokiu paaugliu sunku susikalbėti, jis viską neigia, svarbiausia, tai kad nesutinka su kitų nuomone, kad jis jau ligonis.
Dažnas atsakymas iš narkomano lūpų yra toks, kad jis ne narkomanas o tokiu būdu atsipalaiduoja, ir kada tik panorėjus jis gali mesti narkotikus. Bet tai yra visiškas savęs apgaudinėjimas, ne kitų o savęs. Prasideda bėgimai iš namų, valkatavimai, ieškojimas tokio pat likimo bendrų. Jau nuo vieno asmens pereinama prie grupės, tai tarsi bendruomenė, kuriuos sieja vienas ir tas pats poreikis: iš kur gauti dozę narkotikų. Prasideda badymasis švirkštais, narkotikų virimas ir taip toliau.
Kol taip atsitinka žmogus praeina kelis šios ydos etapus. Bet iš ydos narkomanas gali išbristi bet kokioje šios ligos jei taip galima pavadinti stadijoje, jei jis tai pripažįsta. O jei ne, tada lieka tik vegetavimas. Žmogus nesulaukęs pagalbos jau nebe gyvena, o skurdžiai vegetuoja.

Tas vegetavimas ne panašus į žmogaus gyvenimą. Kaip pavyzdys: Daug kartų yra kiekvienam girdėtas. Lindynėje, kurioje du kambariai, virtuvė ir vonia, tikrai nėra panašūs į gyvenamą patalpą, bet čia gyvena- egzistuoja penkiolika, dvidešimt jaunuolių. Ant grindų pakloti kilimų, užtiesalų likučiai, kartais pasitaiko kokia nors kėdė su išlaužta koja, ka
artais sofutė be apmušalų. Virtuvėje, vonioje galima matyti buvusias įrangos liekanas. Čia vietoje ir valgoma ir atliekami gamtiniai reikalai. Visur mėtosi atliekos, čia karaliauja utelės, kirmėlės ir niežai. Mėtosi panaudoti švirkštai. Kiekviename kambario plote gali išvysti gulintį žmogų, kuris greičiau prilygsta skudurui. Kažkas bando kalbėti, bet jo kalba panaši į nerišlų vapėjimą.
Ar tai yra gyvenimas? Ne, kiekvienas sveiku protu mastantis žmogus taip ir pasakytų. Nes ši situacija gerai apibūdina jau paskutinę narkomanijos stadiją- vegetavimą. Jau šie žmonės be ateities, bet su praeitimi, kurią patys susikūrė.

PASKUTINIS TRAGEDIJOS AKTAS

Kurią nors dieną ateina neišvengiama, galutinė narkomanijos tragedijos baigtis. Į vieną ar kitą pusę. Prisiminkime kiek tokių atvejų išgirstame per informacijos šaltinius kiekvieną dieną.“ narkomanas perdozavęs mirė, mokyklos tualete rastas nepilnametis be sąmonės, kitas suimtas už vagystę, ar net blogiau už žmogžudystę, nuteistas ir sėdi įkalinimo įstaigoje.
Tačiau pasitaiko, kad tragedija pakrypsta į kita pusę. Net kai jau yra paskutinis
šios ydos etapas, kartais pavyksta žmogui grįžti į normalų gyvenimą.
Tai lemia įvairūs veiksniai, bet kiekvienu atveju vis kiti. Čia nėra receptų, ar vaistų. Narkomaną būna kad paveikia kito, tokio pat likimo draugo mirtis, dėl kurios jis suabejoja, ar verta taip rizikuoti. Bet tai būna išimtini ir pavieniai atvejai.

POŽIŪRIS Į NARKOMANUS.

Apie pragariškus narkotikus yra daug kalbama trečiojo asmens požiūriu- ta

aip, kaip“ narkotikų kalinius“ mato tėvai, auklėtojai, mokytojai, ypač- visuomenė, jos požiūris į narkomanus. Galima manyti, kad narkomano aplinka išgyvena tragediją, o ne pats trokštantysis „palaimos būsenos“ jaunuolis. Bet mano nuomone tai yra klaidinga nuomonė ir požiūris, nes pats žmogus, narkomanas, paprastai nenori atsisveikinti su kvaišalais, bet kažkada į jo pasąmonę ateina mintis, aišku veikiama tam tikrų veiksnių: „viskas baigsiu su narkotikais“, ši auksinė frazė išsprūdo iš daugelio narkomanų lupų, bet kai kam tik ir lieka frazė.
Ketinimą atsikratyti šios ydos jaunuolis vis dėl to retai realizuoja, nes chroniškas narkomanas, kad ir kaip norėdamas, be pašalinių pagalbos iš užburto narkotikų pragaro jau nebegali
Tuomet, kai tragediją suvokia pats narkomanas, tada jis daug sykių bando mesti narkotikus, bet viskas baigėsi nesėkme. Žmogaus pakliuvusio į „baltosios mirties“ nagus atstumti nereikia, bet dažniausiai atsitinka atvirkščiai. Iš dalies galima teigti kad jis nekaltas, o jei kaltas tai ne vienas. Nuo vieno žmogaus viskas neprasideda, reikalingas dviejų žmonių kontaktas. Vienas pasiūlo, kitas sutinka, arba ne. Taip viskas ir prasideda.
Visuomenės požiūriu dėl narkomanijos labiausiai yra kaltinamas jaunimas, kad jaunimas taip protestuoja prieš savo tėvus, suaugusiuosius. Bet ar dažnas susimasto, kad dėl narkomanijos plitimo yra daugiausiai suinteresuoti suaugusieji, tie kurie lobsta jaunų žmonių, kurie žlugdo savo gyvenimą, sąskaita. Žmonės kurie galvoja tik apie pinigus, o į žmogaus gyvenimą nusispjauna, taip užsiverbuota savo klientus
Kažkurie narkotikų pardavinėtojai pirmąją dozę duoda nemokamai, arba parduoda pigiau, o antros, trečios. ateisi pirkti pats. Jaunimas vagiliauja, o dar blogiau kažkurie už papildomą dozę „kaifo“ ryžtasi padėti platinti, netgi pakliūti į policijos akiratį. Geroji pusė ta, kad tada „žalias“ jaunimėlis pabūgsta ir pareigūnams suteikia daugiau informacijos. Ačiū jiems, jau vis dažniau galime išgirsti faktų, kad aptikta buveinė kur ruošiami narkotikai platinimui, jie konfiskuojami, o kaltininkai patraukiami į baudžiamąją atsakomybę, taip pat ir paminimos labai didelės pinigų sumos kurias butų uždirbę.
Dėl šios „mirties piliulėje“ kovoja visas pasaulis.

IŠVADA:

Juk narkotikai- čia ir dabar, jie nesirenka aukos pagal išsilavinimą, intelekto koeficientą, ar amžių. Jiems nerūpi žmogaus gabumai ar trūkumai. Verta susimąstyti ar keli gramai narkotikų yra verti mūsų sveikatos, mūsų tėvų, vaikų, draugų.

Juk žinome, kad kiekvienas žmogus gimsta iš meilės. Kiekvienas jos ieško ir trokšta. Vieni pasineria į mokslus, kiti į meną, treti į darbą. Kiekvienas žmogus kažkur save realizuoja. Bet ne kiekvienas žmogus yra stipravalis, ką daryti tokiam, kuris laimės taip ir nesurado, kuris ta laime nusivilia, kai laimė nuo jo pabėga, negali savęs kažkur realizuoti. Rankos tiesiasi ir jos ieško kitur.

NARKOTIKAI. Taip ,jie tarsi pagirdo laimės ištroškusį, duoda tai ko jis ieško ir neranda. Žmogus tada jaučiasi laimingas, stiprus, didis, bet tik dvidešimčiai, trisdešimčiai minučių ar net kelias valandas, bet ar tai verta.
Juk žmogus gali užsigrūdinti, pajusti pergalės azartą, tikrą, o ne iliuzinį.

Žmogau netiesk rankos prie narkotikų. Pažvelk į savo delną, juk jame nėra parašyta“ KAD TU NARKOMANAS“. Kovok už gyvenimą ir padėk kitiems. .

Leave a Comment