civiline sauga

TURINYS
Įvadas 3
Avarijos ir katastrofos 5
Sprogimai 7
Stichiniai metereologiniai reiškiniai 8
Potvyniai 10
Kitos galimos ekstremalios situacijos 12
Išvados 17ĮVADAS
Nelaimės bei jų padariniai – labai skirtingi. Įvykus didelei nelaimei, gali susidaryti ekstremali situacija. Tai “padėtis, kai dėl ginkluotų konfliktų, technogeninių procesų ar gamtos reiškinių kyla didelė grėsmė žmonių sveikatai, gyvybei, sutrikdoma ekonominė veikla arba ištinka ekologinė nelaimė”. Tuomet reikalingos specialios priemonės ir veiksmai gyventojams, materialinėms bei kultūrinėms vertybėms apsaugoti.
Jų pobūdis priklauso nuo šalies geografinės padėties, ekonominių ir politinių sąlygų. Lietuvos Vyriausybė yra nustačiusi svarbiausias galimų ekstremalių situacijų priežastis. Tai:
 pramonės įmonėse, pavojinguose ir kariniuose obbjektuose, naftotiekiuose, dujotiekiuose ar vežant pavojingąsias medžiagas įvykstančios avarijos ir katastrofos;
 avarijos ir katastrofos atominėje elektrinėje ir objektuose, naudojančiuosc radioaktyviąsias medžiagas, taip pat saugant bei vežant šias medžiagas;
 gaivalinės nelaimės, epidemijos;
 avarijos ir katastrofos, karo veiksmai kitų šalių teritorijoje (kai dėl tų nelaimių kyla pavojus Lietuvos gyventojams);
 karinės provokacijos, diversijos, karinis įsiveržimas ar galimi karo veiksmai Lietuvoje, jos teritorijai tapus užsienio valstybių kovos veiksmų vieta.
Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų departamentas (UNDHA) kaupia duomenis apie ekstremalias situacijas visame pasaulyje. Staigios stichinės nelaimės atsitinka žmonėms apie jas neežinant, geriausiu atveju suspėjama juos perspėti, Dažnai jos būna lokalios, bet gali apimti ir didesnes teritorijas. Pavojingiausi netikėtumai. Ilgalaikės stichinės nelaimės trunka mėnesius, metus ar net dešimtmečius. Jas sukelia ir gamtos jėgos, ir žmogaus veiklos padariniai. Per pastaruosius 25 metus beveik du

u trečdalius pasaulio nelaimių sukėlė gamtos jėgos. Dar vienas trečdalis – tai žmogaus veiklos padariniai. Staigios žmogaus sukeltos nelaimės – tai daugiausia technikos gedimų sukeltos avarijos, katastrofos. Ilgalaikės žmogaus sukeltos nelaimės būna tokios: dalis – ekologinės katastrofos, kita dalis – socialinių neramumų padariniai, ypač nepaskelbti pilietiniai karai. Kai kada (pvz., Mozambike, Sudane) gyventojų ncpritekliai ir badas buvo panaudoti kaip įrankiai konfliktams sukelti. Trečioji ilgalaikių nelaimių dalis – karai. Antrojo pasaulinio karo ir vėlesnių (daugiau kaip 125!) karų patirtis rodo, kad ginklais vis dažniau naikinamos ne tik priešo karinės pajėgos, bet ir civiliniai taikiniai, Per šiuos karus pasaulyje žuvo apie 40 mln. žmonių. Vien Somalyje ar buvusioje Jugoslavijoje 9 iš 10 žuvusiųjų – civiliai.
Tarptautinė Raudonojo kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio organizacija pranešime “Pasaulio katastrofos” (1993 m,) teigia, kad žmonija daugelį tokių nelaimių greitai paamiršta ir nieko iš jų nepasimoko. Vis brangiau kainuoja tarptautinė humanitarinė pagalba. Visuomenės pasiruošimas sutikti nelaimes kainuotų daug mažiau – ji taptų tik sunkiau pažeidžiama, ir tuomet tokių didelių sukrėtimų padariniai būtų mažiau nuostolingi. Geriausi būdai sumažinti savo šalies pažeidžiamumą –parengtis ir prevencija.AVARIJOS IR KATASTROFOS
Netikėtas technikos gedimas, susijęs su dideliais nuostoliais, vadinamas avarija. Avarijų metu lūžta konstrukcijos, griūva statiniai, nutrūksta vamzdynai, suyra įrenginiai, cheminių ar branduolinių reaktorių korpusai, išsiveržia degios, radioaktyviosios ir nuodingosios medžiagos. Pasklidusios jos sprogsta, užsiliepsnoja, užteršia aplinką. Šiaip ge
edimai yra įprastas reiškinys: visa technika dažniau ar rečiau genda.
Avarijas sukelia technikos įrenginiuose sukauptos galingos jėgos. Didžiuliai greičiai, aukštai pakelti kroviniai, didelis slėgis, aukšta temperatūra, elektros įtampa, cheminės ar branduolinės jėgos gedimo metu tampa nebevaldomos ir pradeda veikti stichiškai – viskas laužoma, griaunama, žudoma. Pavyzdžiui, galima teigti, jog visas elektros ūkis pavojingas: aukštesnė kaip 42 V kintamosios srovės įtampa žmogų jau gali užmušti (o juk buityje naudojama 220 V, pramonėje -380 V įtampos kintamoji srovė).
Avarijų įmanoma išvengti. Svarbiausia maksimaliai sumažinti jų tikimybę. Tačiau ta tikimybė didėja dėl statybos trūkumų, įrenginių senėjimo ir susidėvėjimo, nepakankamos priežiūros.
Yra dar viena avarijų priežastis. Tai visokie tyčiniai veiksmai. Žmonės sukuria avarines situacijas kerštaudami, siekdami žalos (diversija), būdami apsvaigę, dėl savo psichologinių savybių. Šios priežastys sunkiai atspėjamos.
Civilinės saugos požiūriu avarijos metu kylantys pavojai didžiausią grėsmę kelia tada, kai jie gali pakenkti netoliese esantiems žmonėms, aplinkai. Todėl Lietuvoje pavojingais objektais vadinamos įmonės, sandėliai ir kitos tokios vietos, kuriose nuolat ar laikinai saugomi dideli kiekiai pavojingųjų medžiagų. Tai “medžiagos (arba medžiagų mišiniai), kurios dėl savo cheminių, fizikinių arba toksinių savybių pačios arba jungdamosis su kitomis medžiagomis kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai arba aplinkai”. Objektai laikytini pavojingais tada, kai juose esančių pavojingųjų medžiagų kiekis būna didesnis už tai medžiagai būdingą ribinį (k
kritinį) kiekį. Nelaimės juose apibūdinamos taip.
Stambi avarija pramonėje – tai nenumatytas staigus įvykis pavojingame objekte (gaisras, sprogimas arba pavojingųjų medžiagų išsiveržimas į aplinką), sukėlęs staigų ar uždelstą pavojų žmonėms ir aplinkai objekto teritorijoje arba už jos ribų. Skiriami keturi avarijų lygmenys:
1. Avarinė situacija – aplinkybės, kai avarijos sąlygos būna, bet dėl sulaikančiųjų veiksnių, veiksmų ar sistemų ji neivyksta.
2. Ribota avarija – įvykis pavojingo objekto padalinyje; jo padariniai vietovei už objekto ribų grėsmės nekelia.
3. Vietinė avari.ja – įvykis pavojingame objekte; jo padariniai kelia grėsmę ne tik objekto teritorijoje, bet ir už jos ribų.
4. Regioninė avarija – įvykis, kurio padariniai kelia grėsmę žmonėms ir aplinkai plačiose apylinkėse – visame regione.
Katastrofa (katastrofinis įvykis ar reiškinys) – nelaimė, kurios metu miršta dešimtys žmonių, būna šimtai sužeistųjų, tenka evakuoti per pusę tūkstančio gyventojų, turto nuostoliai skaičiuojami dešimtimis milijonų litų, o aplinkai padaromas ilgalaikis neigiamas poveikis. Transporto ūkyje vertinama kitaip. Pavyzdžiui, geležinkelio katastrofa vadinama su eismu susijusi avarija, kai žūsta nors vienas žmogus.
Labiausiai pavojinga Lietuvai – Ignalinos atominė elektrinė. Joje yra du reaktoriai, kiekvieno jų projektinė galia -1500 MW. Tai tik elektrinė galia. Šiluminė vieno reaktoriaus galia gali būti net 4800 MW. Reaktorių konstrukcija panaši į sprogusio Črnobylio AE ketvirtojo reaktoriaus.
Daug daugiau šalyje yra chemiškai pavojingų objektų. Tai įmonės, naudojančios kenksmingas medžiagas. Tokių medžiagų žinoma labai daug (sąraše jų minima net 1572). Kai ku
urios iš jų sutinkamos dažniau, pramonė jas naudoja dideliais kiekiais -jos vadinamos stipriai vei- kiančiomis nuodingosiomis medžiagomis (SVNM). Jų sąrašas trumpesnis – tik 54 pavadinimai. Vietos, kur šios medžiagos gaminamos, laikomos ar naudojamos, – chemiškai pavojingi objektai. Pavyzdžiui, pieninė, kurios šaldytuvuose yra daugiau kaip 1. t. amoniako, jau yra toks objektas.
Avarijos įvyksta ne tik dėl gedimų, bet ir mašinoms ar traukiniams susidūrus, užvažiavus ant kliūties, nuvažiavus nuo kelio. Kelyje didelę įtaką saugiam eismui daro gamtos reiškiniai. Kiekvieną kartą vežami vis kiti kroviniai. Pavojų didina ir tai, kad geležinkelio riedmenys seni, susidėvėję. Ne geresnė ir automobilių transporto būklė. Techniškai netvarkingų automobilių yra daug, o didžiųjų miestų apvažiavimo keliai vis nebaigiami tiesti, todėl tranzitinis transportas su pavojingais kroviniais, važiuoja miestų gatvėmis.
Per Lietuvą taip pat nutiestas naftotiekis ir keli dujotiekiai. Iš trūkusio naftotiekio ištekėjusi nafta labai užterštų aplinką, o užsidegusi sukeltų didžiulį gaisrą. Lietuvos dujotiekiais teka degios gamtinės dujos – metanas. Avarijos metu jos, patekusios į aplinką ir susimaišiusios su oru, gali sprogti. Žinomi dujų sprogimai savo galia prilygdavo nedidelių branduolinių užtaisų sprogimams.SPROGIMAI
Sprogimu vadinamas reiškinys, kai santykiškai mažame tūryje įvyksta degimo, cheminė, branduolinė reakcija, elektros išlydis, fizikinis medžiagos virsmas ir ten išsiskiria didelis šilumos kiekis. Medžiaga įkaista, virsta ypač suslėgtomis dujomis ar plazma ir energingai plečiasi.
Kasyboje ir pramonėje naudojama gausybė sprogstamųjų medžiagų. Labiausiai paplitusi sprogstamoji medžiaga – trotilas (trinitrotoluenas, TNT). Todėl atsitiktinių sprogimų galia yra dažnai išreiškiama trotilo kiekiu, kuriam sprogus būtų tokio pat dydžio padariniai. Trotilo ekvivalentu apibūdinama įvairių cheminių sprogimų galia. Jis yra ir branduolinių užtaisų sprogimo galios rodiklis, reiškiamas tonomis, kilotonomis ar megatonomis.
Degimo šilumos sukeltas slėgis išstumia langus, atplėšia duris. Jeigu slėgis nesumažėja, nukeliamas pastato stogas, virsta sienos. Metalinių ertmių sienelės tokiais atvejais pasidaro rutulio formos, išsipučia ir pagaliau sprogsta.
Slėginiai indai atsitiktinai sprogsta dėl dviejų priežasčių: kai trūksta tokio indo korpusas (lūžus vamzdynui, avarijos metu jam plyšus) arba kai indai per daug įkaista (kylant temperatūrai, inde esančių dujų slėgis visuomet pavojingai didėja). Slėginiame inde esančių dujų slėgis krinta, jos energingai plečiasi – įvyksta sprogimas.
Avarijos tampa dar pavojingesnės, jeigu slėginiame inde laikomos suslėgtos degios dujos. Iš trūkusio indo ištekėjusios, jos susimaišo su oru, užsidega. Ypač didelis jų kiekis gali sprogti. Avarijų tyrimai rodo, kad dažniausiai sprogsta didesni kaip 100 kg vandenilio (H2), degiųjų dujų (H2 ir CO mišinys), metano (CH4) ar acetileno (C2H4) kiekiai. Kitų degiųjų dujų ribinė masė – 2000 kg.
Atsitiktinis sprogimas gali įvykti ir nesant degių ar sprogių medžiagų. Fizikiniai garų sprogimai kartais įvyksta, kai skystis verda itin smarkiai. Tokie sprogimai galimi metalurgijos pramonėje (kai išlydytas metalas ar šlakas susiliečia su vandeniu), taip pat suskystintų dujų ūkyje (kai dujos susiliečia su vandeniu). Toks “vandens įkaitusioje keptuvėje” reiškinys kartais sukelia ir gamtos kataklizmus. Taip atsitiko 1883 m. Indonezijoje, kai Krakatau ugnikalniui išsiveržus trūko povandeninė vulkano dalis ir jūra užliejo įkaitusią magmą. Sprogimas supIėšė ugnikalnį, išmestos į stratosferą dulkės sklandė metų metus, jūroje kilo 40 m aukščio bangos. Nuo sprogimo ir jo padarinių žuvo 36 tūkst. žmonių.
Sprogimo smūginė banga, plykstelėjimas, įkaitusios dujos ir lekiančios skeveldros yra tiesioginiai sprogimo padariniai. Sprogimo banga žaloja žmones, išsvaido daiktus, sugriauna pastatus. Plykstelėjimo spinduliavimas ir įkaitusios dujos apakina ir apdegina žmones, sukelia gaisrus. Skeveldros traumuoja žmones, kapoja daiktus ir pastatus, gali sukelti gaisrus. Be to, sprogimo metu susidaro kenksmingos medžiagos. Pavyzdžiui, sprogstant trotilui, susidaro daug anglies monoksido (CO). Degių medžiagų sprogimo vietoje oras būna prisotintas degimo pro duktų, jame trūksta deguonies. Nepalankiomis aplinkybėmis sprogstant angliavandenilių ir oro mišiniui, susidaro ugnies kamuolys. Jis išsilaiko 10 sekundžių ir ilgiau, jo skersmuo siekia net šimtus metrų, o temperatūra būna lygi dujų liepsnos temperatūrai. Netikėtai susidaręs ir daug šilumos spinduliuojantis virš gyvenvietės pakilęs ugnies kamuolys kelia didžiulį pavojų.
Nuo sprogimo bangos labiausiai nukenčia tie vidaus organai, kuriuose yra ženklių audinių tankio skirtumų. Ypač vidinė ausis. Grubios sprogimo bangos paveikti dažnai trūksta ausų būgneliai. Nuo sprogimo griausmo žmogus gali laikinai prarasti klausą. Kitas jautrus žmogaus organas plaučiai. Greiti sprogimo bangos slėgio pokyčiai suardo korytą plaučių struktūrą, žmogus žūva.
Tose vietose, kur nuolatos yra sprogimo pavojus, įrengiamos slėptuvės. Tvirtos jų sicenos ir speciali vidaus įranga saugo žmones nuo sprogimo padarinių.

STICHINIAI METEOROLOGINIAI REIŠKINIAI

Įprastas ribas viršijanti dargana vadinama stichiniu meteorologiniu reiškiniu.
Daugelio metų Lietuvos klimato stebėjimo .duomenimis šaliai būdingi dveejopi pavojai: vasaros ir žiemos sezonų nelaimės.
Šiltą dieną pavojų dažniausiai sukelia vasaros audros. Jos kyla, kai įšilusį ir drėgną orą staiga pakeičia vėsus ir sausas, t.y. virš Lietuvos slenkant šalto oro frontui ar dėl kitų priežasčių maišantis šiltam ir šaltam orui. Tokias audras lydi žaibai ir perkūnija.
Šalyje stebimi daugiau kaip 20 m/s, kartais net 40 m/s stiprumo škvalai. Padariniai būna vietiniai – 0,5-6 km pločio ir 10 km ar ilgesnė vėtrolaužų juosta. Trunka neilgai, apie 10 minučių.
Krušos metu pasitaiko iki 50 mm skersmens ledėkų. Tokie ledėkai iškrito 1972 m. birželio 15 d. Kaišiadorių, Raseinių ir Utenos rajonuose.
Grėsmingiausias vasaros stichinis reiškinys Lietuvoje – tai viesulas (trombas). Audringu oru stiprūs oro sūkuriai gali apimti visą oro sluoksnį nuo žemės paviršiaus iki debesų. Susidaro sutelktas audros židinys. Dėl šilto oro energijos jis išlieka ilgesnį laiką.
Žiemą nelaimės įvairesnės. Nuo Atlanto atslenkantis šiltas drėgnas oras neša lietų, sniegą ir gali būti žiemos audrų priežastis. Stiprios audros nėra retos – jos kartojasi vidutiniškai kas antri metai, po du kartus per žiemą.
Lijundros (apledėjimo) metu ledas padengia ne tik žemę, bet ir medžius, stulpus, laidus. Didžiausia lijundra buvo 1977 m. balandžio 12- 13 d. Rytų Lietuvoje. Per dvi dienas Vilniuje susidarė 32 mm, Ukmergėje – 77 mm ledo sluoksnis 2 m aukštyje. Tai sudaro 500 – 900 g. krūvį vienam metrui laidų ilgio. Nuo svorio virto, linko ir lūžo medžiai, elektros ir telefono stulpai, buvo nutraukyti laidai. Sutriko ryšiai ir elektros tiekimas, medžiais užversti keliai pasidarė nepravažiuojami.
Panašius padarinius sukelia ir kitas žiemai būdingas reiškinys – sudėtinis apšalas (šlapdriba). Jam prasidėjus, elektros laidai ar šakos aplimpa sniegu. Susidaro ledo, sniego ir šerkšno pluta, ta danga sušąla.
Pavojingiausia žiemą esti pūga. Sniego pusnys trukdo eismui. Vėjo nešiojamos snaigės blogina matomumą, todėl lauke esantys žmonės paklysta. Šaltis ir stipresnis vėjas labai aušina pastatus, šaldo žmones, ypač nepridengtas kūno vietas.
Kada ir koks meteorologinis reiškinys tampa pavojingas Lietuvos sąlygomis, nustatyta Vyriausybės potvarkiu. Darganos vertinamos dvejopai. Yra du intensyvumo ygiai:
 stichinis;
 katastrofinis.

Dar skiriami du paplitimo lygiai:
 stichiniai meteoroginiai reiškiniai, išplitę didesnėje nei trečdalis šalies teritorijoje, sukelia gaivalines nelaimes;
 vietinės reikšmės meteorologiniai reiškiniai – kurie laikomi katastrofiniais, kai apima trečdalį Lietuvos ir pasiekia katastrofinį lygi.
Sužinojus apie artėjančią darganą, paprastai dar būna laiko pasirengti ją sutikti. Laukiant uragano ar audros, reikia sutvirtinti pastatus, statinius, lauke esančią įrangą. Pastatų langai, durys, stoglangiai ir angos turi būti sandariai uždaryti. Priešvėjinėje namo pusėje esančius langus gerai apsaugos langinės. Pastatą aptekantys oro srautai sukelia aerodinaminius slėgio pokyčius: sandariai uždaryto namo langus veiks papildomas krūvis, todėl pavėjinėje pusėje patartina palikti praviras orlaides. Jokiu būdu neturi būti skersvėjo! Aplink pastatą ir nuo jo, iš balkonų reikia surinkti visus lengvus daiktus. Ko neįmanoma nunešti, reikia pritvirtinti, pvz., viela šiukšlių dėžių dangčius.
Kiekvienam reikia žinoti, ką reikėtų daryti, jei audra išdaužtų langą ar nutrauktų elektros tiekimą, pagaliau jeigu tektų ilgiau būti patalpose. Reikia iš anksto pasirūpinti žvakių ir degtukų, parankioje vietoje pasidėti plaktuką ir vinių. Gali praversti turisto reikmenys, žibalinė lempa, krosnelė maistui šildyti. Reikia turėti kuro, negendančių maisto produktų, vaistinėlėje vaistų ir tvarsliavos. Radijo imtuvų baterijas taip pat būtina patikrinti. Kelionei paruošiamas automobilis: gali prireikti vežti sužeistą žmogų.
Darganai užklupus lauke, reikia ieškoti užuovėjos, bet kuo toliau nuo pastatų, stulpų, medžių, laidų. Pavojinga eiti per tiltus, viadukus, stovėti ant kalvos. Negalima stovėti pavėjinė.je pavojingų chminių medžiagų sandėlių ar saugyklų pusėje, slėptis nuo audros po dideliais, ypač pavieniais, medžiais, nes gali nutrenkti žaibas.POTVYNIAI
Lietuvoje būna poplūdžių, polaidžio potvynių, kartais net katastrofinių užtvindymų ir sampūtinių potvynių.
Poplūdis – staigus vandens pakilimas upėje (dažniausiai dėl liūties). Didesnės upės paplūsta po ilgesnio, savaites trunkančio lietaus, ypač rudenį. Dažni ir aukšti lietaus poplūdžiai būdingi vakarų Lietuvos upėms.
Polaidžio potvyniai dažnesni pavasarį, ypač balandžio mėnesį, tačiau būna kartais ir žiemą. Polaidžio potvynis pavojingesnis tada, kai po šaltos ilgos žiemos ledas yra storas ir tvirtas, o pavasaris – staigus ir šiltas.
Samputiniai potvyniai pastebimi Nemuno deltoje. Stiprūs vakarų vėjai varo marių vandenį prieš srovę, upės tėkmė sustoja – vanduo pradeda kilti, išsilieja.
Atliekant hidrologinius vandens lygio stebėjimus, galima įvertinti vandens lygio svyravimą, nustatyti potvynio priežastis, išmokti jį numatyti. Dėl vietos sąlygų (ypač dėl ledo sangrūdų) aukščiausias vandens lygis netgi gretimose vietovėse būna labai skirtingas. Potvynio pavojingumo kriterijus yra vandens lygis aukščiau matavimo posto nulinės atžymos. Skiriami du grėsmės lygmenys, kurie vadinami taip:
 stichinis hidrologinis reiškinys, kai potvynio, lietaus poplūdžio, ledų sangrūdos ar vėjo sampūtos metu gali būti pragraužtos dambos, apsemtos žemesnės miestų ar gyvenviečių vietos, pasėlių laukai ar automobilių keliai, apgadinti pramonės ir transporto objektai;
 katastrofinis hidrologinis reiškinys, kai ypač aukštas vandens lygis gali sukelti greitą (katastrofinį) užtvindymą.
Perpildytas tvenkinys gresia nelaime. Aukštai pakilęs vanduo skalauja pylimą, randa kurmių išpurentos žemės, ištryptą taką ar šiaip žemesnę vietą. Vandens srovelės ardo pylimų. Pagaliau atsiveria didžiulis plyšys, per jį išteka visas tvenkinyje susikaupęs vanduo ir užtvindo žemiau pylimo esančias vietas. Panašiai atsitinka ir tada, kai išplaunamas apsauginis gyvenvietės pylimas.
Tuomet vietovei gresia katastrofinis užtvindymas. Tai toks potvynis, kai vandens lygis pakyla 1,5 m. aukščiau už daugelio metų potvynių vidutinį lygi, o vandens srautų greitis būna 2,5 m/s ir didesnis. Pirmasis rodiklis primena, kad vanduo gali apsemti ten, kur to niekad nebūna, antrasis, kad vandens srovės gali paplauti namų pamatus. Paplautas net ir tvirtas statinys pasidaro nesaugus.
Kaip apsisaugoti nuo potvynio ar užtvindymo? Visada galima iš anksto numatyti vietas, kur potvynis gali būti pavojingas. Todėl kiekvienas slėnyje gyvenantis ar dirbantis žmogus turi žinoti, kokio potvynio galima tikėtis: katastrofinio, nctikėto, pavasarinio, lietaus poplūdžio, o gal ten, kur jis gyvena, yra saugu?
Galimo katastrofinio užtvindymo vietų gyventojai privalo žinoti:
 perspėjimo signalus apie artėjanti pavojų;
 laiką, per kurį potvynis pasiektų jų gyvenamąją vietą;
 taip pat numatomą vandens lygi;
 saugias aukštesnes vietas, kur potvynis jų nebepasiektų;
 iš anksto numatytus 2-3 kelius, kuriais galima greičiau pabėgti nuo potvynio į saugesnes vietas;
 ką reikia pasiimti su savimi;
 kaip apsaugoti liekantį turtą;
 kaip sustabdyti gamybą, išjungti elektrą ir kitas tiekimo sistemas ir kt. KITOS GALIMOS EKSTREMALIOS SITUACIJOS
Viena jų – tai miškų ir durpynų gaisrai. Jie laikomi gamtos nelaimėmis, būna žemutiniai arba aukštutiniai.
Gaisrai prasideda pavasarį, ištirpus sniegui ir išdžiūvus pernykštei žolei. Ugnis, šokinėdama žemės paviršiumi, plinta labai greitai – dega stagarai, nukritę lapai ir spygliai. Toks gaisras vadinamas žemutiniu. Tačiau ugnis įsisiautėti negali, nes gilesni miško paklotės sluoksniai dar būna drėgni. Pavasariniai gaisrai pakenkia smulkiems gyvūnams, medžių apdega tik žievė.
Vasarą, ypač per sausras, žemutinis gaisras apima visą išdžiūvusio miško paklotės storį, kur kas labiau apdega medžių išorinės šaknys ir kamienai. Gaisras plinta į visas puses, ypač pavėjui. Ugnis slenka 1-3 m/min greičiu; liepsna kyla į 0,5-1,5 m. aukštį. Žmogui pavojaus nesudaro – dar galima nuo tokios ugnies pabėgti.
Plintantis negesinamas gaisras pasiekia vietas, kur yra išdžiūvusių šakų, vėjovartų ar jaunuolyno. Tada ugnis kyla aukštyn, pradeda degti medžių lajos, liepsna šokinėja medžių vainikais -liepsnoja visa erdvė nuo žemės iki viršūnių. Gaisras plinta l00 m/min ir didesniu greičiu. Toks gaisras vadinamas aukštutiniu, jis būna pavojingas ir žmogui.
Dėl Lietuvoje buvusių sausrų per pastaruosius trejus metus miškų gaisrai tapo ypač pavojingi. 1992 m. per 2,5 mėn. trukusią sausrą gaisrų padvigubėjo. Vien miškuose kilo 1143 gaisrai, degė 870 ha miško, 300 ha visai išdegė. Miškininkai ugniagesius kvietėsi į pagalbą net 523 kartus, gaisrus gesino Civilinės saugos departamento gelbėtojai, savanoriai, kariuomenė.
Kaip išvengti gaisro miške? Pirmiausia kiekvienas miške esantis žmogus turi laikytis paprastų priešgaisrinių taisyklių. Laužus kūrenti galima tik nurodytose vietose. Jose būna įrengtos laužavietės. Baigus kūrenti, laužą būtina užgesinti vandeniu, o nuodėgulius apipilti žemėmis. Nega- lima miške mėtyti degančių degtukų ar nuorūkų, alyvuotų skudurų, kitų degių šiukšlių. Neleistina važinėti miško keliais netvarkingu automobiliu, motociklu ar traktoriumi. Negalima pamiškėse deginti žolės.
Pastebėtas nedidelis gaisro židinys gesinamas kaip ir paprastas laužas. Plintantį gaisrą galima užplakti žalia, geriau lapuočio, šaka. Didesnio gaisro šitaip įveikti nepavyks, būtina kuo greičiau įspėti miškininkus, ugniagesius. Kuo anksčiau pastebėtas gaisras, tuo lengviau jį įveikti.
Mišku apaugusiose pelkėtose vietose gaisras ne tik plinta žemės paviršiumi, bet įsidega ir po miško paklote esantis durpių sluoksnis. Durpynų gaisrus sunku užgesinti, ypač sausros metu. 1992 rn. Lietuvoje nuslūgo gruntinis vanduo, dirvos temperatūra 10 cm gylyje pakilo iki 20-25C. Miškuose sausra, pavyzdžiui, Varėnoje, truko 27 paras, išdžiūvo pelkės. Šiaip visada šlapios pelkės laikomos mažai gaisringomis. Tais metais išdžiūvusiose didžiulėse Pietryčių Lietuvos pelkėse (čepkelių raistas -5858 ha; Žuvinto draustinis -6847 ha) susidarė ypač palankios gaisrui sąlygos. Tokių sausrų metu draudžiama žmonėms lankytis miškuose, ir šito draudimo turime paisyti.
Šiltas metų laikas pavojingas ne tik dėl miškų gaisrų. Per karščius sparčiau plinta užkrečiamosios ligos. Užsikrėsti tokia liga galima kontaktiniu būdu (sveikam žmogui palietus ligonį); bluitiniu būdu (per užkrėstus daiktus); taip pat lašelini būdu arba per užterštą vandenį.
Ekstremali situacija, kai nesulaikomai plinta užkrečiama liga, vadinama epidemija. Epidemijų grėsmė didėja pablogėjus sanitarinėms sąlygoms. Taip būna per potvynius, karščius, sugedus vandetiekiui, kanalizacijai ar vandens valymo įrenginiams. Dar didesnis epidemijų pavojus kyla suirutės metu. Praradę pastogę, žmonės glaudžiasi kur pakliūva, neturi geriamojo vandens, prastai maitinasi, peršąla, negali praustis, dėl nepriteklių sumažėja organizmo atsparumas, todėl ligoms plisti susidaro dar palankesnės sąlygos.
Ligoms plisti būtinos trys sąlygos:
 infekcijos šaltinis;
 tinkamos sąlygos ligos sukėlėjui plisti;
 neatsparūs ligai žmonės.
Jei bent vienos sąlygos nėra, liga nebeplinta. Žmonių atsparumas ligoms didinamas bendromis organizmą ir imuninę .sistemą stiprinančiomis priemonėmis.
Ligos sukėlėjai naikinami dezinfekcijos priemonėmis. Labai svarbi asmens higiena. Nuo lašelinės infekcijos gerai saugo individualios apsaugos priemonės, pvz., marliniai raiščiai, kaukės.
Daugelio ligų šaltiniai – ne tik sergantys žmonės, bet ir ligų nešiotojai (asmenys, kurie patys neserga, bet jų organizme yra ligos sukėlėjų). Todėl tie, kurie dirba su maistu ar ligoniais, privalo dažnai tikrintis sveikatą. Prasidėjus epidemijai, kiekvienas negaluojantis būtinai turi kreiptis į gydytoją. Tada infekciniai ligoniai karantino ir observacijos būdu atskiriami nuo sveikųjų. Epidemijos metu ribojami žmonių susisiekimai, kelionės, sustabdomas pašto darbas ir pan.
Užkrečiamosioms ligoms būdingas inkubacinis periodas. Jo metu žmogus atrodo esąs sveikas, tačiau gali būti užkrato nešiotojas. Todėl kiekvienas, turėjęs kontaktų su tokiais ligoniais, privalo tai žinoti ir neprieštarauti, kad tam tikrą laiką būtų medikų prižiūrimas, taip pat vykdyti visus jų nurodymus.
Ne visų ligų sukėlėjai plinta tiesiogiai. Yra ligų, kurias platina gyvūnai ir vabzdžiai. Pavyzdžiui, erkinis smegenų uždegimas yra gamtinė infekcija ir nepriklauso nuo žmonių sergamumo. Ligą nešiojančios erkės parazituoja smulkių miško gyvūnų kailyje. Suaugusios jos puola stambesnius žvėris, naminius gyvulius, žmones ir taip perduoda virusą.
Užsikrėtusios erkės gali perduoti virusus per savo kiaušinėlius. Taigi erkės ir užsikrėtę gyvūnai sudaro šios ligos židinį. Tokio židinio sunaikinti neįmanoma. I
Žmonės šia liga dažniausiai užsikrečia pavasarį ir vasarą, kai erkės būna ypač judrios. Pastebėta, kad užsikrečiama tada, kai erkė pabūna įsisiurbusi ilgiau kaip 3 valandas.
Ligos galima išvengti – tik reikia saugotis erkių. Miške reikia dėvėti uždarus drabužius. Dar geriau juos apipurkšti erkes atbaidančiais preparatais. Būnant miške, pilname erkių, ne rečiau kaip kas 3 val. reikia apžiūrėti odą ir ištraukti įsisiurbusias erkes. Įsisiurbusi erkė suvilgoma benzinu, žibalu ar aliejumi ir palaukus atsargiai, nenutraukiant galvu-tės, ištraukiama žnyplelėmis ar pirštais.
Erkinio smegenų uždegimo inkubacinis periodas trunka 1-3, kartais net 4 savaites. Sergant kūno temperatūra pakyla iki 39°C ir daugiau, pradeda skaudėti galvą, vemiama. Atsiradus šiems požymiams, būtina kreiptis i gydytoją.
Iki šiol buvo aptartos techninės ir gamtinės kilmės nelaimės. Tai ramaus taikos meto bėdos. Tačiau esti pavojų, kuriuos kelia socialiniai neramumai, riaušės, teroristų išpuoliai, karinės provokacijos.
Branduoliniai ginklai – tai sprogstamieji užtaisai, kuriems energijos suteikia atomų branduolių susijungimo (arba skilimo) reakcijos. Užtaisas gali būti atominis (kai naudojama urano ar plutonio branduolių grandininė skilimo reakcija) arba termobranduolinis (kai naudojama vandenilio izotopų – deuterio ir tričio sintezės reakcija). Branduolinio užtaiso sprogstamoji galia prilygsta dešimčių tūkstančių ar net milijonų tonų trotilo (TNT) sprogimo galiai. Sprogimą lydi ne tik labai stiprūs įprastiniai sprogimo reiškiniai, bet ir skvarbusis spinduliavimas – gama ir rentgeno spinduliai, neutronų srautas, radioaktyvusis užteršimas, taip pat elektromagnetinis impulsas. Pastarasis panašus į elektros trikdžius perkūnijos metu, bet yra nepalyginamai stipresnis, gebantis sugadinti ryšių bei elektros tiekimo linijas ir aparatūrą.
Geriausia apsauga nuo branduolinio ginklo – atominė slėptuvė. Reikia tik laiku joje pasislėpti ir per anksti neišeiti. Nuo radioaktyviojo užteršimo apsaugos slėptuvė ir individualios apsaugos priemonės. Aukų skaičių gerokai sumažintų žmonių išsklaidymas – iškėlimas iš miestų nelaukiant galimo antpuolio.
Biologiniam ginklui naudojamos specialiai koviniams tikslams parinktos bakterijos, virusai bei kiti mikroorganizmai ar grybeliai. Priešo teritorijoje paskleistos tokios medžiagos sukelia sunkias užkrečiamąsias žmonių, gyvulių ar alugalų ligas. Epidemijos mastą įgavusi liga labai sutrikdo priešininką ir sukausto jo veiksmus.
Cheminiu ginklu s.tengiamasi sužaloti priešą, sumažinti jo kovingumą bei sutrikdyti kariuomenės užnugario veiklą. Cheminis ginklas buvo uždraustas 1925 m. bet daug kovinių cheminių medžiagų naudojamą ūkyje, dalis pesticidų ir panašių medžiagų savo savybėmis prilygsta joms, o dirginančiosios (ašarinės) dujos CS, CR naudojamos net buityje, savigynai. Apsauga nuo cheminio ginklo panaši į apsaugą nuo pramoninių nuodingųjų medžiagų.
Įprastiniai ginklai skirstomi i dvi grupes:
 tai šaudmenys (šoviniai, sviediniai, granatos, minos, bombos, sprogstamieji užtaisai ir kt.);
 šaunamieji ginklai (šaulių ginklai, artilerija, minosvaidžiai), aviacija bei kitos gabenimo iki tikslo priemonės.
Skeveldrinės bombos žaloja savo kevalo skeveldromis. Žalojimo poveikį didina bomboje esančios adatėlės ar šrapneliai (metalo nuolaužos, šratai ir pan.).
Įprastiniai ginklai tobulinami dviem kryptimis: arba didinamas ginklo poveikio tikslumas, arba poveikio zonos ribos. Ypatingo tikslumo bombą ar raketą valdymo sistema nukreipia tiesiai į taikinį. Šitaip mažiau pakenkiama alinkiniams pastatams ar kitiems objektams.

IŠVADOS

Ekstremali situacija – padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ar karo veiksmų ir sąlygoja staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba žmonių žūtį, sužalojimą ar turtinius nuostolius.
Per paskutinius du dešimtmečius pasaulyje katastrofose, avarijose žuvo apie 3 mln. žmonių, sužalotųjų skaičius viršijo 800 mln. Šiuo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje yra per 200 stambių objektų, turinčių ar gaminančių stipriai veikiančias nuodingas chemines medžiagas (daugiausiai amoniaką ir chlorą), Mažeikių įmonė “Nafta”, Ignalinos AE, nutiesti magistraliniai naftotiekiai ir dujotiekiai, intensyvaus eismo geležinkeliai ir keliai, kuriais vežamos pavojingos medžiagos. Netoli Lietuvos sienų yra ir kitų pavojingų objektų (Gardino “Azotas”, Tilžės popieriaus kombinatas ir kt.).
Į Klaipėdą atplaukiantys laivai iš įvairių pasaulio šalių gali atvežti ypatingai pavojingų infekcijų ir karantininių susirgimų. Dėl šių aplinkybių bet kuriuo metu galimos nelaimės, kurių metu nukentėtų daug žmonių ir būtų užteršta nemaža teritorija. Pasaulinė sveikatos organizacija katastrofomis vadina gamtinius reiškinius ar žmogaus veiksmus, keliančius žmogaus gyvybei realią grėsmę, kurios likvidavimui vietinių jėgų ir priemonių nepakanka.

Ekstrmalių situacijų rūšys:
 gamtinės – ryškūs klimatinių sąlygų pakitimai, sukeliantys stichines nelaimes, masinius miškų ir durpynų gaisrus, geologiškai pavojingus reiškinius, ypač pavojingas arba masines epidemijas, epizootijas, epifitotijas;
 techninės – įvairių technologinių procesų sutrikimai, dėl kurių kyla gaisrai, įvyksta sprogimai, patenka į aplinką cheminiai ir radioaktyvieji teršalai, griūva pastatai, įvyksta įvairių transporto rūšių avarijos, energetikos, magistralinių vamzdynų avarijos ir kiti ekstremalūs įvykiai, būdingi pramonės objektams ir komunikacijoms;
 ekologinės – priežastys, sukeliančios sausumos būklės, atmosferos sudėties ir savybių, hidrosferos būsenos pakitimus;
 socialinės – masinės riaušės ir neramumai, blokados, provokacijos, diversijos, teroro aktai, taip pat kariniai veiksmai Lietuvos ar kaimyninės valstybės teritorijoje.

Jonizuojančios spinduliuotės rūšys
Elektromagnetinė spiduliuotė (elektriniai ir magnetiniai laukai) pagal bangos ilgį ir dažnį yra skirstomi į du pagrindinius diapazonus. Tai nejonizuojanti spinduliuotė – radijo, TV, optinės bangos bei jonizuojanti spinduliuotė – rentgeno ir gama spinduliai. Jonizuojanti spinduliuotė gali būti ir dalelinė, tai alfa, beta dalelės, protonai. Jonizuojanti spinduliuotė turi pakankamą kiekį energijos, todėl sugeba jonizuoti atomus ir molekules. Sukuria teigiamas ir neigiamas įelektrintas daleles, arba jonus. Jonai gali sukelti radiacinius pokyčius gyvuosiuose organizmuose.
Pagrindinės jonizuojančios spinduliuotės rūšys:
• Alfa dalelės sudarytos iš dviejų neutron.ų ir dviejų protonų. Dėl didelės masės gali jonizuoti daug atomų. Alfa dalelės yra pavojingos, kai patenka į organizmo vidų įkvepiant arba su maistu. Ore dalelės lekia ne daugiau kaip 10 cm. Šias daleles sugeria drabužiai, popierius, didesnis oro tarpas arba atstumas.
• Beta dalelės – tai yra elektronų srautai. Beta dalelės ore lekia keletą metrų, į gyvus organizmus prassikverbia iki vieno centimetro. Jų molekulinė masė yra 7000 kartų mažesnė už alfa dalelių, todėl ir jonizacijos intensyvumas yra nedidelis. Beta daleles sulaiko stora knyga, storesnė kaip 1 cm organinio stiklo plokštė.
• Neutronai – tai neutralios, neturinčios krūvio dalelės. Jų masė 2000 kartų didesnė už elektrono masę. Neutronai išmuša atomų branduolius iš jų elektronų apvalkalo, stabilius atomus padaro radioaktyviais, todėl yra ypač pavojingi.
Rentgeno ir gama spinduliai – tai yra labai trumpos elektromagnetinės bangos, kurias spinduliuoja sužadinti atomų branduoliai išlėkus alfa arba beta dalelėms. Aplinkoje šie spinduliai sklinda šimtus metrų, lengvai skverbiasi į gyvųjų organizmų audinius perduodami energiją elektronams.
APLINKOS užterštumas radioaktyviomis medžiagomis
Jonizuojančios radiacijos šaltiniai yra gamtiniai ir technogeniniai.
Gamtiniai jonizuojančios spinduliuotės šaltiniai skirtomi į išorinius bei vidinius. Išoriniai šaltiniai tai yra kosminė spinduliuotė bei spinduliuotė, kurią skleidžia žemės uolienose, vandenyse ir atmosferoje esantys radionuklidai. Svarbiausius jonizuojančios spinduliuotės šaltinius matote 1 lentelėje.

1 lentelė. Gamtiniai jonizuojančios radiacijos šaltiniai
Radiacijos šaltiniai Ekvivalentinė dozė mSv / per metus
IŠORINIAI ŠALTINIAI
Kosminė spinduliuotė 0,3
Radonas – 222 ir kiti urano – 238 izotopai 0,09
Torio – 232 šeimos izotopai 0,14
Kalis – 40 0,12
VIDINIAI ŠALTINIAI
Kalis – 40 0,2
Radonas – 222 ir kiti urano – 238 izotopai 0,96
Torio – 232 šeimos izotopai 0,19
Technogeniniai arba dirbtiniai jonizuojančios radiacijos šaltiniai yra labai įvairūs. Dėl žmonių veiklos atsiranda vis daugiau radionuklidų ir spinduliuotės šaltinių. Gausėja gamtinių radionuklidų, kurie patenka iš žemės gelmių ant žemės paviršiaus. Papildomi technogeniniai jonizuojančios spinduliuotės šaltiniai – televizoriai, kompiuteriai, rentgenologinės diagnostikos aparatai. Plačiai paplitę jonizuojančios spinduliuotės šaltiniai – atominės bei šiluminės elektrinės. Deginant šiluminėse elektrinėse kurą, jame esantys radionuklidai lieka pelenuose arba su dūmais patenka į atmosferą. Dar vienas šaltinis – kalio trąšos, kurių sudėtyje yra 0,01 procento radioaktyviojo kalio. Tačiau pats didžiausias dirbtinės jonizuojančios spinduliuotės šaltinis yra medicininės diagnostikos procedūros, kurių metu gaunamos vidutinės metinės apšvitos dozės siekia iki 6 mSv.
Dirbtinės jonizuojančios spinduliuotės šaltinius ir jų apšvitos lygius matote 2 lentelėje.
2 lentelė. Technogeninės jonizuojančios spinduliuotės šaltiniai
Technogeniniai šaltiniai Ekvivalentinė dozė mSv /per metus
Rentgeno diagnostika 1,5
Televizija (4 valandos kasdien) 0,01
Sprogimų iškritos po branduolinio ginklo bandymų 0,088
Skridimas 10 km aukštyje 0,05
Atominė elektrinė (normalus darbo režimas) 0,00017
Šiluminė elektrinė (20 kilometrų spinduliu) 0,06
Kiti 0,002

RADONAS
Mes gyvename radioaktyviame pasaulyje, kur viskas yra radioaktyvu, netgi mes patys. Gyvybę nuolat veikia kosminiai spinduliai ir jonizuojanti žemės spinduliuotė, kurią skleidžia žemėje, vandenyje ir ore esantys radionuklidai. Žmonės laikui bėgant prisitaikė prie natūralaus radioaktyvaus fono, kurį spinduliuoja radioaktyvios uolienos. Regionai, kuriuose yra padidintas radiacijos lygis, priklauso nuo juose esančių uolienų sandaros. Pavyzdžiui, urano telkiniai Kolorado Aukštikalnėse, granito klodai Naujojoje Anglijoje, fosfatai Floridoje ar smėlio sąnašos Atlanto vandenyno pakrantėse. Aišku, kad radiacijos dozės priklauso nuo gyvenamosios vietos bei nuo natūraliai esančių med.žiagų, kurios patenka į organizmą kvėpuojant ir su maistu. Natūralus fonas sudaro 82% viso radioaktyvaus fono, i kurio 55% sudaro dujinė medžiaga – radonas. Būdamas atvirame ore žmogus sugeria įvairias radioaktyvaus spinduliavimo dozes. Būnant patalpose, jonizuojančios spinduliuotės dozė sumažėja, nes pastato sienos yra kaip savotiškas ekranas, saugantis nuo kosminio ir žemės spinduliavimo. Tačiau būnant patalpose, jonizuojančios radiacijos dozė gali ir padidėti, nes į statybinių medžiagų sudėtį įeina gamtinės radioaktyvios medžiagos. Šiuo atveju pats pavojingiausias radioaktyvus izotopas – urano skilimo grandinės produktas – radonas. Tai dujinė medžiaga, sklindanti į pastatų vidų ir per kvėpavimo takus patenkanti į žmonių organizmą. Šios medžiagos pusinis skilimo periodas – 3,8 paros.
Radono skilimo produktų įsisavinimas, pasiskirstymas ir išskyrimas iš organizmo nėra pilnai aiškus. 70% įkvėpto radono pasiekia plaučius ir iš čia paskirstomas po visą organizmą. Radonas yra tirpus riebaluose ir dėl to didelė jo koncentracija susidaro kaulų čiulpuose, kur vyksta kraujo ląstelių gamyba. Radono skilimo produktai spinduliuoja radioaktyvias alfa daleles, kurios yra 20 kartų aktyvesnės už beta it gama spindulius.
Mokslininkų duomenimis, radono koncentracija gyvenamosiose patalpose yra vienas iš plaučių vėžio vystymosi faktorių. Aišku tai, kad ši medžiaga neturi slenkstinės dozės, tai yra , ir mažos jos koncentracijos kenksmingos. Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje, atlikus radono koncentracijos tyrimus gyvenamosiose patalpose, gauti duomenys šokiravo: dalyje gyvenamųjų patalpų nustatytos koncentracijos buvo didesnės, negu urano šachtose. Radono koncentraciją patalpose didina tabako dūmai. Taip yra dėl to, kad radono skilimo produktai, turintys krūvį, jungiasi su dūmų dalelėmis ir išlieka stabilūs aplinkoje. Panašų poveikį turi ir padidėjusi kitų orą teršiančių medžiagų koncentracija patalpų ore.
Radonas į patalpas gali patekti įvairiai: sklisti į kambarius iš žemės paviršiaus per pamatus ir grindis, išsiskirti iš statybinių namo medžiagų, vandens, degant dujoms. Didžiausią plaučių apšvitos dozę žmogus gauna būdamas uždarose nevėdinamose patalpose. Vidutinių platumų klimato zonoje ( joje yra ir Lietuva) radono uždarose patalpose, palyginti su aplinkos oru, yra apie 8 kartus daugiau. Natūraliai vėdinant patalpas, radono koncentracija sumažėja 70-80%. Dirbtinis vėdinimas, oro kondicionavimas yra mažiau efektyvus.
Radono kiekį gyvenamose patalpose galima sumažinti parenkant namų statybai atitinkamus sklypus. Yra projektuojami namai, turintys specialią apsaugą nuo radono: hermetines pirmojo aukšto grindis ir sandarias sienų apdailos plokštes. Didžiausia radono koncentracija yra monolitiniuose, blokiniuose ir plytiniuose namuose, mažiausia – mediniuose namuose. Tačiau medinių namų statyba pasiteisina tik tuomet, kada pirmo aukšto grindys yra hermetinės arba ertmės po jomis yra aktyviai vėdinamos..

Leave a Comment