Nusikaltimas ir atpildas

Nusikaltimas ir atpildas
Iki šiol libertarinę teisingumo koncepciją naudojome daugiausia kaip kritikos įrankį. Tačiau toji koncepcija leidžia ne tik kritiškai pažvelgti į šiuolaikinio legalizmo ekspansijos priežastis bei padarinius. Ji taip pat teikia pozityvių įžvalgų sprendžiant pamatinę teisingumo ir teisės problemą – nusikaltimo ir bausmės problemą.
Kaip jau buvo sakyta, pamatine arba pirmine prasme nusikaltimas žeidžia asmenį ir nuosavybę. Tik išvestine prasme jis žeidžia įstatymą ar visuomeninę tvarką. Dalyko kolektyvistinį apnašą atskiria nuo individualistinės esmės paprastas klausimas: ar gali būti taip, kad nusikaltėlis pažeidžia įstatymą neepažeisdamas jokio asmens nuosavybės? Jeigu visuomenė yra tik jos narių visuma ir jeigu įstatymas gina nuosavybę, tokia padėtis logiškai negalima. Visa, kas daroma nepažeidžiant kito žmogaus asmens ir nuosavybės, yra teisėta. Neteisėta (nusikalstama) yra tai, kas žeidžia asmenį ir nuosavybė. Negali būti nusikaltimų be nukentėjusiųjų, be aukų. Tad pamatine prasme nusikaltimo įvykio šalys – ieškovas ir atsakovas – yra auka ir kaltinamasis, o ne valstybė ir kaltinamasis. “Nusikaltimo atveju šalys yra ne valstybė ir atsakovas, kaip paprastai įsivaizduojama, bet auka ir atsakovas. Vaalstybės vaidmuo, jeigu jis apskritai galimas, turi apsiriboti jos vaidmeniu tarpininkaujant ginče ir vykdant nuosprendį.” Šis apribojimas logiškai išplaukia iš prielaidos, jog kaltasis visada kaltas nukentėjusiajam, o ne pašaliniams.
Neagresyvumo principas numato, jog agresijos auka turi teisę nuo agresijos gintis. Savigyna &#

#8211; tai viso teisėto jėgos naudojimo pagrindas. Atsikirsdamas gynybine jėga agresyviai jėgai individas nepažeidžia agresoriaus teisių, nes nėra tokio dalyko kaip teisė į agresiją. Gindamasis jis neigia neteisingumą, ergo, teigia teisingumą. Tačiau savigynos teisė nėra teisė į kitų pagalbą. Gynyba, saugumas, kaip kiekviena gėrybė, kainuoja. Kas turi mokėti jos kainą? Jos vartotojas, jos gavėjas. Žinoma, šią kainą galima mokėti ginantis pačiam, galima pasitelkti į pagalbą gimines arba draugus. Tačiau šią teisę taip pat galima perleisti kitam – kitam asmeniui arba specializuotai gynybinei agentūrai. Darbo pasidalijimo sąlygomis pastarasis asmens saugumo problemos sprendimas yra natūraliausias, nes efektyviausias. Paprastai valstybė imasi atlikti šios gynybinės agentūros vaidmenį. Tačiau tai dar nereiškia, jog šią paslaugą gali teikti tik valstybė ar tik valstybė gali ją teikti efektyviausiai.
Savigynos teisė sankcionuoja atsakomąją jėgą prrieš agresyvią jėgą. Tačiau kas apibrėžia šios jėgos teisėto naudojimo ribas? Atsakomoji jėga turi atitikti agresijos mastą ir pavojingumo laipsnį. Besiginantis pats nusikalstų, jeigu jis, pavyzdžiui, mirtinai sužalotų vaikėzą, pasigvelbusį kramtomos gumos pakelį. Atsakomoji jėga turi būti proporcinga agresijos mastui. Senasis retribucijos, atlygio už nusikaltimą, lex talionis, principas – ‘dantis už dantį’ – visai neblogai išreiškia būtent šį proporcingumo reikalavimą.
Proporcingumo principas turi taip pat galioti nusikaltimui įvykus – sprendžiant atpildo klausimą. Nusikaltėlis padaro aukai žalos. Vadinasi, auka turi teisę reikalauti atitinkamos vertės atlygio. Nusikaltėlis tu
uri kentėti ‘pagal nuopelnus’ – nei daugiau, nei mažiau. Bausmė negali būti sunkesnė už nusikaltimą. Pavyzdžiui, mirties bausmė gali būti taikoma tik už nužudymą, ne už vagystę ar apgaulę. (Tiesa, kaip matysime toliau, proporcingumo principas nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.)
Proporcingumo principas nustato maksimalią bausmės ribą, kurią peržengęs pats baudėjas nusikalsta. Tačiau principas nereikalauja, kad nukentėjusysis privalo reikalauti maksimalios bausmės. Nukentėjusysis turi teisę bausti, tačiau tai nereiškia, kad jis privalo ta teise pasinaudoti. Nusikaltimas neuždeda nukentėjusiajam jokių prievolių, tik suteikia teisę – teisę reikalauti bausmės pradedant maksimalia bausme ir baigiant atleidimu, bausmės ‘dovanojimu’. Tai neturi stebinti. Kadangi nusikaltimas padarytas prieš jį, ir jis yra ieškovas, niekas kitas neturi teisės perimti nusikaltėlį savo žinion arba jį bausti be ieškovo sutikimo. “Tas, kuris patyrė žalą, turi teisę reikalauti atpildo savo paties vardu, ir tik jis vienas gali nuo jo atleisti.” Kol žala neatstatyta, tol nukentėjusysis yra tarsi kreditorius nusikaltėlio atžvilgiu. Ieškovui esant gyvam ir sveiko proto, negali būti jokio pašalinio asmens ar agento, kuris turėtų teisę be jo sutikimo perimti ieškinį ir pats pateikti kaltinimą atsakovui. Taigi tokioje sistemoje būtų negalima mums įprasta prokuratūros ir prokuroro – valstybinio kaltintojo – funkcija. Ieškovo santykis su atsakovu yra privataus asmens santykis su privačiu asmeniu. Štai kodėl ie
eškovas gali su savo atsakovu tartis, derėtis, teistis. Jis gali (turi teisę) bausmę atleisti, dovanoti. Ir jis taip pat gali leisti nusikaltėliui savo bausmę išpirkti.
Tokiu atveju lex talionis būtų taikomas pozityviai: atpildas reikštų ne lygiavertės žalos nusikaltėliui padarymą, bet aukai padarytos žalos lygiavertį atlyginimą. Retribuciją pakeistų restitucija. R. Barnettas taip apibūdina jų skirtumą: “Retribuciniu požiūriu mėginama nusikaltėlį nusmukdyti į tą lygį, į kurį dėl nusikaltimo buvo nusmukdytas nukentėjęs asmuo. Restituciniu požiūriu mėginama priversti nusikaltėlį pakelti nukentėjusį į tą lygį, kuriame jis buvo iki nusikaltimo.” Proporcingumo principas ‘dantis už dantį’ restitucinėje koncepcijoje sankcionuotų, taip sakant, ne nukentėjusiojo teisę išmušti nusikaltėliui dantį, bet teisę susigrąžinti dantį. Kadangi šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų atvejų, padarytoji žala negali būti atlyginta natūra, nukentėjusysis turi teisę reikalauti atlyginimo kita lygia verte arba pinigais. Jėga arba apgaule nusavintas turtas turi būti grąžintas, kartu padengiant nusikaltėlio išaiškinimo, sugavimo ir teismo kaštus. Jeigu nusavintas turtas sunaikintas arba negali būti grąžintas natūra, nusikaltėlis gali būti priverstas atlyginti žalą naujai sukūrta verte, t.y. jis gali būti priverstas tą vertę kurti, kol neatlygins aukai padarytos žalos. Sudėtingesnė problema iškyla nužudymo atveju, kai auka jau negali nei bausti, nei pareikalauti atpildo. Ieškovu tada natūraliai tampa nužudytojo paveldėtojai ir artimieji. O jeigu tokių nesama? Tada ieškinį žu
udikui gali pateikti tas, kuris pirmasis jį surada arba sulaiko. Juk kadangi žudikas yra skolingas svetimą gyvenimą, o toji skola tampa ‘bešeimininke’, jo paties gyvenimas (arba to gyvenimo pajamos) gali būti pasisavintas pagal pirmojo pasisavintojo teisę. Čia gali kilti klausimas, ar atlygis už nužudymą priimtinas moralės požiūriu – argi gali būti įkainojamas gyvenimas? Tačiau net nesvarstydami tokio įkainojimo problemos, iškelkime priešpriešinį klausimą: ar moralės požiūriu labiau priimtina padėtis, kai, pavyzdžiui, nužudytojo vaikai negauna jokio atlygio ir neturi jokio žodžio sprendžiant jų skriaudėjo likimą?
R. Barnettas siūlo apskritai atmesti retribucijos – bausmės – principą ir jį pakeisti restitucijos – kompensavimo – principu. Atpildu turi būti aukai padarytos žalos atlyginimas. Turi būti kompensuojama žala nukentėjusiam, o ne daroma dar viena, nauja žala – žala nusikaltėliui. Anot R. Barnetto, baudžiamosios teisės atskyrimas nuo civilinės teisės neturi nei pragmatinio, nei etinio pagrindo – tad bausmę gali ir turi visiškai pakeisti restitucija, žalos atlyginimas.
M. Rothbardas iškelia du priekaištus šiam siūlymui. Pirma, retribucijos pakeitimas restituciniu atlygiu nepriimtinas dėl to, kad toks pakeitimas gali būti daromas tik nukentėjusiojo – ne pašalinių asmenų – sprendimu. Retribucijos arba restitucijos pasirinkimas yra nukentėjusiojo teisė: “.nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti bausmės, atitinkančios nusikaltimo mastą, nors jis taip pat turi teisę leisti agresoriui išsipirkti savo bausmę arba dalinai ar net visiškai jam atleisti.”
Antra, restitucija kaip paprasta kompensacija neatstato visų nukentėjusiojo teisių. Pripažindamas, jog restitucija yra pirmasis teisingumo reikalavimas, M. Rothbardas tikslina restitucinio atpildo sąvoką. Paprasta kompensacija – ‘vienas dantis už vieną dantį’ – nėra pakankama; ji, anot M. Rothbardo, palieka nusikaltėlį ir auką nelygiose sąlygose. Grąžinimas nukentėjusiajam tik to, kas buvo iš jo atimta, neatlygina visos jam padarytos žalos. Iš tiesų, jeigu nusikaltėlis privalėtų tik grąžinti tą, ką jis neteisėtai pasisavino, tai net būdamas sučiuptas jis neprarastų nieko savo – juk jis atiduotų svetima, ne sava. Antai jeigu kas nors pagrobia iš jūsų 100 dolerių, bet sučiuptas juos jums grąžina, tai ar jūsų patirta žala jau yra atlyginta? Pasvarstykime: nusikaltėlis iš jūsų buvo atėmęs 100 jūsų dolerių, juos dabar grąžinęs jis pats tik negavo 100 jūsų dolerių. Jūs patyrėte žalą, jis tik negavo naudos. Ar dabar jis yra su jumis ‘atsiteisęs’, jums ‘neskolingas’? Nesunku suprasti, jog toks kompensacijos principas vagystę padarytų lošimu be pralošimo. Atpildo principas, anot M.Rothbardo, reikalauja, kad nusikaltėlis prarastų tiek, kiek buvote praradęs jūs – jis turi ne tik grąžinti 100 jūsų dolerių, bet atiduoti 100 savo dolerių – kad patirtų tokį pat nuostolį, kokį dėl jo veiksmų patyrėte jūs. Už vieną dantį jūs turite teisę reikalauti dviejų dantų. Kitaip sakant, retribucijos arba bausmės teisė jums išlieka net kompensacijos atveju. Nuo jūsų sprendimo priklauso, ar šią bausmės teisę jūs pakeisite į papildomos kompensacijos reikalavimą.
Kitokį priekaištą restitucinei teisingumo sampratai pateikia P. Ferrara. Atskirdamas žalą, kurią asmuo padaro netyčia, nuo žalos, kurią jis padaro sąmoningai, jis teigia, jog pirmuoju atveju kaltasis privalo ją tik atlyginti, tačiau antruoju atveju jis turi susilaukti bausmės. Esą netyčinis veiksmas yra tik žalingas, tačiau tyčinis – ne tik žalingas, bet ir amoralus. Būtent šį skirtumą turi atspindėti restitucijos ir retribucijos skirtumas. Be abejo, tyčinės ir netyčinės žalos skirtumas negali neturėti reikšmės sprendžiant atpildo klausimą. Tačiau vargu ar šis faktas gali suteikti pagrindo Ferraros išvadai. Jeigu vadovaujamasi griežtu nuosavybės teisių principu, toks siūlymas nepriimtinas dėl to, jog primeta nusikaltimo aukai specifinę moralę ir, atitinkamai, specifinį atpildo būdą. Tokiu būdu jis žeidžia ieškovo teisę pasirinkti jam priklausančio atpildo būdą. Ferraros siūloma tvarka būtų nepriimtina, pavyzdžiui, pacifistui, kuris bausmę atmeta kaip prievartos atmainą. Ji žeistų jo suverenią teisę spręsti atpildo būdo pasirinkimo klausimą. Ieškovas yra nukentėjusysis. Pasirinkimas – retribuciją, restituciją ar jų derinys – yra jo teisė, tad tik jis gali daryti šį pasirinkimą.
Teisingumo kaip restitucinio (ir retribucinio) atpildo idėja iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti egzotiška ir nerealistiška. Tačiau kai kurie jos esminiai principai yra žinomi ir taikomi nuo seno. Daug jos elementų išlieka anglosaksų “bendroje teisėje”, ypač “civilinėje” jos dalyje (tort law). Egzotiškumo įspūdis susidaro tik dėl to, jog šiuolaikinė teisėsauga remiasi principais, neturinčiais beveik nieko bendra su nuosavybės ir asmens neliečiamumo principais. Tačiau jeigu remiamasi šiais principais, tai iš tiesų keista ir daugeliu požiūrių net absurdiška atrodo šiuolaikinė teisėsaugos praktika. M. Rothbardas ją iliustruoja schematiniu pavyzdžiu: “A pavagia iš B 15000 dolerių. Valdžia jį pagauna, teisia ir nuteisia. Visa tai daroma iš B sąskaitos, kuris kaip mokesčių mokėtojas už šį procesą moka. Po to, užuot privertusi A jam atsilyginti arba atidirbti skolą, ji priverčia B, nukentėjusįjį, mokėti mokesčius, kad nusikaltėlis dešimtį ar dvidešimtį metų būtų išlaikomas kalėjime. Kur čia teisingumas?” Nusikaltėlis patenka ne į nukentėjusiojo, bet į pašalinių asmenų rankas. Jo turtas dažnai konfiskuojamas, t.y. paimamas į valstybės iždą. Kadangi nusikaltėlis laikytinas nukentėjusiojo skolininku (beje, lietuvių kalboje “kaltas” ir “skalnas” yra giminingi žodžiai), skolininkas tokiu būdu yra paveržiamas iš ‘kreditoriaus’, t.y. ‘kreditorius’ yra apvagiamas.
Iš tiesų, stebėtina, kaip mažai šiuolaikinė baudžiamoji teisė atsižvelgia į nukentėjusiojo, į aukos teises. Nukentėjęs asmuo ją domina daugiausia tik kaip liudininkas, kaip įrankis. Kita vertus, nusikaltėlis ją domina pirmiausia ne todėl, kad pažeidė asmens nuosavybę, o todėl, kad pažeidė ‘visuomeninę tvarką’ ir įstatymą. Jeigu civilinėse bylose iš esmės dar pripažįstamos nukentėjusiojo teisės, tai baudžiamosiose tos teisės beveik visiškai nustumiamos į šalį. Teisėsauga perima nusikaltėlį savo žinion padarydama jį faktiškai nepasiekiamą nukentėjusiojo pretenzijoms. “Kompensacija civilinėje teisėje siekia atstatyti aukos gerovę (make whole) pažeidėjo sąskaita. Bausmė baudžiamojoje teisėje blogina pažeidėjo padėtį tiesiogiai nepagerindama aukos padėties.”
Pats baudžiamųjų (kriminalinių) ir civilinių nusižengimų atskyrimo pagrindas skendi migloje. Nusižengimų skirstymas į ‘tyčinius’ ir ‘netyčinius’, ‘piktybinius’ ir ‘nepiktybinius’, kuriuo dažnai remiasi baudžiamosios ir civilinės teisės skyrimas, aukos požiūriu nėra esminis. Klausimas, ar žala padaryta ‘tyčia’ ar ‘netyčia’, nukentėjusiajam paprastai nėra svarbesnis už klausimą, kas atlygins padarytą žalą. Vadinasi, skirtumas brėžiamas ne nukentėjusiojo teisių bei interesų požiūriu. Tada kieno požiūriu? “Civilinis nusižengimas (tort) daro žalos privačiam asmeniui, tuo tarpu kriminalinis nusikaltimas daro žalos visuomenei”, – rašo R. Cooteris ir Th. Ulenas. Kodėl visuomenei? Kodėl ne aukai? Toliau reikalas paaiškėja: “Ankstesniame skyriuje atskirdami viešąsias ir privačias gėrybes, nurodėme taiką ir saugumą kaip viešosios gėrybės pavyzdį. . Taigi kriminalinis nusikaltimas daro žalos visuomenei ir dažnai kelia grėsmę taikai ir saugumui, t.y. viešąjai gėrybei.”
Susitinkame su mūsų senomis pažįstamomis – ‘viešomis gėrybėmis’. Kodėl “taikos ir saugumo” gėrybė (paslauga) atskiriama nuo tokių privačiai teikiamų gėrybių (paslaugų) kaip gastronominės, laidojimo, kosmetikos, stomatologijos ar transporto paslaugos? Kodėl individo apsirūpinimas maistu yra jo asmeninis, privatus reikalas, o jo apsauga nuo nusikaltėlių – visuomeninis, viešas reikalas? Kodėl taikos ir saugumo paslauga nėra privati gėrybė? Pirmiausia todėl, kad kriminalinio nusikaltimo auka negali tikėtis restitucinio atlygio už nusikaltėlio persekiojimą – tą atlygį, jei jis apskritai išieškomas, pasiima valstybė. Jeigu civilinėse bylose žalos atlyginimas būtų konfiskuojamas valstybės naudai, civiliniai ieškiniai taip pat taptų vieša gėrybe. Ir priešingai, jeigu baudžiamieji ieškiniai garantuotų restitucinį atlygį aukoms, jie nustotų buvę vieša gėrybe. Kaip jau buvo pažymėta anksčiau kalbant apie viešas gėrybes, gėrybės (paslaugos) viešumą – kolektyviškumą – paprastai lemia politinis sprendimas, ne gėrybės ‘prigimtinis’ viešumas. Nagrinėjamu atveju jį lemia baudžiamosios teisės kolektyvizavimas, suvalstybinimas. Tad viešas “taikos ir saugumo” gėrybės pobūdis yra ne baudžiamosios teisės atskyrimo nuo civilinės priežastis, o to atskyrimo padarinys.
Baudžiamąjį persekiojimą padarius ‘bendru reikalu’, baudžiamoji teisė neišvengiamai susiduria su paradoksais, kuriuos iliustruoja visi ‘bendrų valdų tragedijos’ pavyzdžiai. Kolektyvizavimo padariniai visada atsisuka prieš jo intencija. Tuo nesunku įsitikinti ir šiuo atveju. Nusižengimų paskirstymas į ‘tyčinius’ ir ‘netyčinius’, ‘piktybinius’ ir ‘nepiktybinius’ leidžia tyčinių, piktybinių nusižengimų atveju nusikaltėlį laikyti nusikaltusiu ne asmeniui, bet ‘visuomenei’, t.y. civilinį ieškinį pakeisti baudžiamuoju. Todėl atpildo kaip restitucijos – aukai padarytos žalos kompensavimo – principas suspenduojamas. Aukos potencialų ieškinį nusavina ‘visuomenė’, valdžia. Ką tai praktiškai reiškia? Tai reiškia, jog tie, kurie nukenčia nuo nusikaltėlių labiausiai – o tyčiniai nusižengimai paprastai padaro asmeniui daugiau žalos nei netyčiniai – yra atlyginami mažiausiai arba – dažniausiai – apskritai neatlyginami.
Suprantama taip pat, jog tai iš esmės mažina nukentėjusiųjų asmeninį suinteresuotumą teisingumo vykdymu. Nuasmeninto teisingumo barikadose pasilieka tik teisėsaugos biurokratai. (Privatų teisingumą tada kartais vykdo ‘keršytojai’, negatyvūs altruistai ir iš dalies ‘mafija’). Tokiu būdu sunkindama gyvenimą nusikaltėlių aukoms kolektyvistinė baudžiamoji teisė netiesiogiai lengvina gyvenimą nusikaltėliams. Paradokso esmė yra ta, kad paprastai manoma, jog kolektyvizuota baudžiamoji teisė – paversta ‘visuomenės’, ‘visų’ reikalu – kovą su sunkiausiais nusikaltimais padaro efektyvesnę; tačiau būtent dėl šio kolektyvizavimo jos efektyvumas gali tik sumažėti. ‘Bendrų valdų tragedijos’ fenomenas teisės srityje reiškiasi lygiai taip pat, kaip ir kitose srityse. Kovai tapus nuasmenintu ‘visų reikalu’ ji nustoja būti asmeniniu kieno nors reikalu. Kadangi privačių pastangų kaštų negali atlyginti privati nauda – restitucinis atlygis, privatus suinteresuotumas sunkiausių nusikaltimų išaiškinimu tampa mažiausias.
Baudžiamąją atsakomybę kolektyvizavus ir ją ir atitraukus nuo individų nuosavybės atstatymo uždavinių, kova su nusikaltėliais tampa agregatine, statistine ‘kova su nusikalstamumu’. Baudžiamoji teisė, išlaisvinta nuo aukos restitucijos reikalavimų, daugeliu požiūrių tampa teisinės savivalės sritimi. Nesant atpildo už nusikaltimus ‘paklausos’, saugumo paslaugos tiekėjas, valstybė, atsiduria erdvėje be orientyrų. Bausmių dydis, kai jis daromas priklausomas nuo nusikaltimo pavojingumo ‘visuomenei’ laipsnio, o ne nuo aukai padarytos žalos, tampa subjektyvios visuomenės ‘atstovų’ nuožiūros dalyku. Kita vertus, kadangi kolektyvizuotos saugumo paslaugos nėra parduodamos, jų efektyvumo negali parodyti įprastas kriterijus – paslaugos tiekėjo gaunamas pelnas. Tiekėjui (policijai, teisėsaugos organams) tenka griebtis kiekybinių, statistinių rodiklių (areštų skaičius ir pan.) savo veiklos efektyvumui pademonstruoti. Kuo daugiau areštų, sulaikymų, kratų, kuo daugiau policijos gatvėse, tuo esą sėkmingiau vyksta ‘kova su nusikaltamumu’. Tačiau tokių efektyvumo rodiklių ryšys su individo saugumu yra silpnas ir netiesioginis. O policija, kovojanti dėl ‘rodiklių’, pati dažnai tampa nesaugumo faktoriumi.
Šią padėtį gali ištaisyti tik nukentėjusiojo nuosavybės teisių pripažinimas ir atstatymas – baudžiamosios teisės ‘bendrųjų valdų’ privatizavimas. O jis čia iš principo nėra sudėtingas. Aukai paprasčiausiai turėtų būti grąžinta nuosavybės teisė į restitucinį atlygį. Net jeigu restitucija ne visada gali atstoti ir pakeisti bausmę (sunkių ir recidyvistinių nusikaltimų atveju), teisinėje sistemoje, kuri pripažįsta ir gina individo teises, būtent aukos restitucija turi būti pagrindinis teisėsaugos tikslas.
Gali pasirodyti, jog baudžiamąjį persekiojimą padarant ‘bendru reikalu’ pagelbėjama neturtingiausioms nusikaltimų aukoms. Atrodo, kad jeigu nusikaltėlių persekiojimas būtų privatus nukentėjusiųjų reikalas ir mokama paslauga, tai savo nuosavybės teisių nepajėgtų apgintų tie, kurie negali sau leisti tokio persekiojimo išlaidų. Tačiau, kaip parodo D. Friedmanas, šią problemą visiškai išspręstų nuosavybės teisių pilnaties pripažinimas: nukentėjusiojo teisė į restituciją galėtų būti parduodama (perleidžiama) lygiai taip pat, kaip dabar gali būti parduodamas (indosuojamas) skolos vekselis. Tada šią savo teisę į skriaudos atlyginimą neturtėlis galėtų parduoti saugos paslaugų rinkoje. Atlygio išieškojimo išlaidas perimtų restitucijos teisę įsigijęs saugos paslaugų tiekėjas. Friedmanas aprašo senovės Islandiją, kur tokia sistema efektyviai veikė. Tačiau nebūtina pavyzdžių ieškoti amžių glūdumoje: pakanka pastebėti, kaip Amerikos civilinės teisės praktikoje uždarbiauja juristai aptarnaudami neturtingiausių klientų restitucinius ieškinius baudžiamosiose bylose. Be abejo, jie remiasi valstybinio įstatymo sankcija. Tačiau ar viešosios nuomonės sankcija – visuomenės nepakantumas žudikams ir vagims – neatliktų tos sankcijos netgi veiksmingiau?
Įtaigią baudžiamosios sistemos kilmės interpretaciją pateikia B. Bensonas. Iki normanų užkariavimo anglosaksų karaliai vykdydavo teisingumą tais atvejais, kai koks nors galingas skriaudikas atsisakydavo dalyvauti privačiame ‘šimtinės’ (hundred) teisme. Karaliai vykdė restitucinį teisingumą imdami sau dalį ieškovui priteisto turto – kaip kompensaciją už ‘karaliaus ramybės drumstimą’. Normanų valdovų laikais, stiprėjant autoritarinei karalių galiai, kaltinimas ‘karaliaus ramybės’ drumstimu palaipsniui tapo pagrindiniu, o pats karalius – pagrindiniu ieškovu gausėjančiose ‘karaliaus ramybės’ drumstimo bylose. Svarbiausia tai, kad pajamos iš šių bylų jau visos tekdavo karaliui – ne nusikaltimo aukai. Tokiu būdu restitucinę teisę palaipsniui nustūmė į šalį nauja autoritarinė baudžiamoji teisė. Būtent šios evoliucijos eigoje atsirado civilinės ir baudžiamosios teisės kontrastas. Nesunku įžvelgti analogiją tarp šios ‘karaliaus ramybės drumstimo’ ir vėlesnės ‘viešosios tvarkos pažeidimo’ sąvokos. Abiem atvejais į šalį nustumiamas nukentėjęs individas ir jo vieton kaip ieškovas atsistoja valdovas arba šiuolaikinis jo atitikmuo – valstybė.
Kolektyvistinės baudžiamosios teisės ekspansija į buvusias privačios teisės valdas yra logiškas legalizmo ir demokratinio kolektyvizmo padarinys. Kolektyvizuotoje visuomenėje teisės individui pripažįstamos – geriausiu atveju – tik kaip bendruomenės nariui, kaip valstybės valdiniui arba, šiuolaikiškiau, kaip piliečiui. Kitaip sakant, jos jam pripažįstamos ne kaip suvereniam individui, o tik kaip visuomenės arba valstybės nariui, kaip visuomenės ląstelei, visuomeninei funkcijai ir pan. Kolektyvistinė teisėsauga elgiasi su savo klientais taip, kaip Orwello fermos šeimininkas elgiasi su savo gyvuliais. Gindamas savo žąsis nuo kačių jis gina ne žąsų teisę į gyvybę. Jis gina savo paties turtą. Todėl nusikaltimo atveju – katei papjovus žąsį – šeimininkas galvoja ne apie restituciją papjautos žąsies giminaičiams arba artimiesiems, o apie tai, kaip atpratinti katę nuo žalingo įpročio. Jis ją gėdina, auklėja, baudžia. Jis imasi prevencinių priemonių. Kaip fermos šeimininkui žąsys yra tik maisto ir plunksnų išteklis, taip kolektyvistinei teisinei sąmonei nusikaltėlių aukos yra tik ‘visuomeninis turtas’. Todėl nusikaltimas suvokiamas pirmiausia ne kaip jų asmens ir nuosavybės pažeidimas, o kaip ‘visuomeninio turto’ žalojimas, kaip ‘visuomeninės tvarkos’ drumstimas, žodžiu – kaip nuostolis ‘visuomeninei fermai’. Būtent taip teisėje, panašiai kaip ekonomikoje, reiškiasi kolektyvistinis, holistinis požiūris į visuomenę.
Šią kolektyvistinę teisės sampratą byloja ir dvi įtakingos šiuolaikinės bausmės koncepcijos, nukreiptos prieš tradicinę bausmės kaip retribucijos sampratą – utilitaristinė deterencijos ir ‘humanistinė’ rehabilitacijos koncepcija. Pirmuoju atveju nusikaltėlis baudžiamas tam, kam būtų ‘pamoka’ jam pačiam ir kitiems potencialiems pažeidėjams (deterencija, prevencija). Pastaruoju atveju jis, tarsi ligonis, priverstinai ‘gydomas’ ir ‘taisomas’ (rehabilituojamas). Abiem atvejais bausmės tikslu laikomas ne aukos teisių atstatymas, o nenurodytų kitų individų – ‘visuomenės’ – saugumo interesai.
Nesunku parodyti, jog abi koncepcijos prieštarauja elementariems teisingumo principams. Jeigu bausmės tikslas ir prasmė būtų ne individo teisių atstatymas, bet prevencinis nusikalstamumo mažinimas, tai bausmės, pavyzdžiui, už smulkų vagiliavimą turėtų būti daug griežtesnės nei bausmės už žudymą. Juk vagiliavimas yra masiškesnis reiškinys nei žudymas. Tačiau tokia praktika aiškai prieštarautų nusikaltimo ir bausmės proporcingumo reikalavimui. Prevencijos tikslais būtų galima vykdyti ‘parodomąsias’ bauginimo bausmes, baudėjams net žinant, jog kaltinamasis nėra kaltas. Juk prevencinis bausmės poveikis vis vien būtų padarytas. Bet tai reikštų, jog baudėjai turėtų teisę daryti nusikaltimus. Teisingumo principus žeidžia ir priverstinės rehabilitacijos – ‘perauklėjimo’ – idėja. Nepripažindama nusikaltėliui atsakomybės už savo veiksmus ji praktiškai tą kaltę (jos kaštus) primeta kitiems, niekuo dėtiems žmonėms. Juk perauklėjimo siekis remiasi įsitikinimu, kad nusikaltėlį tokį padarė, jo nusikalstamus polinkius suformavo ‘šeimos aplinkybės’, ‘visuomenės sąlygos’, vadinasi, kad ne jis pats, o ‘aplinka’, ‘visuomenė’ jį pastūmėjo žengti nusikaltimo keliu. Kitaip sakant, kad iš tikrųjų kaltas yra ne jis, o visuomenė. O kadangi visuomenė yra visi kiti, išskyrus jį patį, tai, žinoma, kaltas ne jis, o visi kiti – tarp jų ir jo auka! Jeigu deterencijos koncepcija leidžia bausti nekaltąjį, tai rehabilitacijos koncepcija neleidžia bausti kaltąjį. Taip yra todėl, kad abi koncepcijos negatyvius, žalingus individo veiksmų rezultatus ‘eksternalizuoja’, ištirpina bendrame visuomeniniame katile, bendroje visuomeninėje ‘fermoje’, t.y. užkrauna jų kaštus nenusikaltusiems žmonėms.
Čia turime progą pasvarstyti analogiją. J. Rawlsas “Teisingumo teorijoje” siūlo laikyti bendru turtu visą tą gera, ką individas atsineša ateidamas į visuomenę. ‘Nepelnytus’, ‘neužtarnautus’ prigimtinius individo gabumus jis siūlo, tarsi plėšinius, laikyti bendra valda ir atitinkamai dalintis jų rezultatais – perskirstant gabesniųjų sukurtą produktą mažiau gabių naudai. To esą reikalauja ‘socialinis’ teisingumas. Tačiau individai ne tik atneša į visuomenę gėrybes, jie taip pat – nusikalsdami – jas kartais išneša, palikdami blogybes. Kyla klausimas: jeigu individui nepriklauso į visuomenę atsineštos gėrybės, kodėl jam turi priklausyti iš visuomenės išsineštos gėrybės (padarytos blogybės)? Jeigu jis turi dalintis atsineštomis gėrybėmis, kodėl jis negali dalintis padarytomis blogybėmis? Kodėl jis turi mokėti visą savo nusikaltimų kainą? Jeigu individo prigimtiniai sugebėjimai yra visuomenės turtas, tai kodėl jo nusikalstami polinkiai nėra (negatyvus) visuomenės turtas? Kodėl tokių polinkių rezultatų nelaikyti kolektyvine skola arba našta ir nepadalinti jos ‘visuomenei’, t.y. nekaltiems žmonėms? Ar to nereikalauja ‘socialinis’ teisingumas? Ir jeigu blogybių kolektyvizavimas nepriimtinas, tai kodėl priimtinas gėrybių kolektyvizavimas? ‘Atitaisomojo’ teisingumo pripažinimas verčia dar kartą suabejoti ‘socialinio’ teisingumo galimybe.
Privati teisėsauga?
Net radikaliai apribodami valstybės funkcijas, dauguma klasikinio liberalizmo ir šiuolaikinio libertarizmo teoretikų jai palieka teisėsaugos funkciją. Tačiau ar iš tikrųjų ši funkcija turi būti valstybės monopolis? Ar saugumas ir teisių apsauga negali būti privačiai teikiama paslauga? Ar teisėsauga negali egzistuoti kaip verslas? Ar negali veikti konkuruojančių teisėsaugos agentūrų rinka? Jeigu ne praktinį, tai bent teorinį susidomėjimą šiais klausimais turi žadinti būtent šis išimtinumas. Turėtų būti svarbu išsiaiškinti, ar tikrai ir kodėl rinka negali veikti geriau už valstybę šioje konkrečioje srityje, jeigu ji veikia geriau už valstybę visose kitose srityse.
Vienas iš argumentų prieš teisėsaugos funkcijos ‘privatizavimą’ yra teisės objektyvumo problema. Anot Ayn Rand, valstybinio teisėsaugos monopolio būtinybę lemia jėgos naudojimo objektyvios kontrolės reikalavimas: “Valstybė yra būdas atsakomąjį jėgos naudojimą padaryti objektyviai kontroliuojamą, t.y. pavaldų objektyviai apibrėžtiems įstatymams.” Be abejo, teisėsaugos objektyvumas, arba nešališkumas, yra bene svarbiausias jos kokybės rodiklis. Tačiau Rand teiginys remiasi neįrodyta prielaida – kad būtent valstybė (valdžia) gali jėgos naudojimą padaryti objektyviai kontroliuojamą. Bet juk lygiai taip pat maisto higieniškumas, statinių patvarumas, automobilių saugumas, mokymo efektyvumas ir t.t. yra svarbūs kokybės rodikliai. Ar tai reiškia, kad valstybė dėl to turėtų perimti į savo rankas šių gėrybių tiekimą? Ar tai reiškia, kad tada kokybės rodikliai pagerėtų? Labiau tikra, kad jie pablogėtų. Ar pelno besivaikančios privačios teisėsaugos agentūros paisytų objektyvumo reikalavimų? O kodėl vaikydamiesi pelno privatūs restoranai paiso geros kulinarijos reikalavimų? Todėl, kad tik jų paisydami jie gali tikėtis pelno. Kodėl, analogiškai, teisinių paslaugų objektyvumas negali būti jų tiekėjų pelno šaltiniu?
Kas gali garantuoti, kad privačių agentūrų vykdomas teisingumas nepavirs įvairių nusikalstamų gaujų siautėjimu? O kas gali garantuoti, kad valstybinės teisėsaugos vykdomas teisingumas vieną dieną nepavirs vienos uniformuotos gaujos siautėjimu? Abu klausimai yra iš esmės simetriniai – jeigu visuomenę sudarytų daugiausia nusikaltėliai, gyvenimas tokioje visuomenėje būtų sunkus nepaisant to, ar teisingumą vykdytų privačios agentūros ar valstybinis monopolis. Nusikalstama gauja, legaliai veikianti kaip valstybinė saugos agentūra, nėra tik mintinė konstrukcija – ji buvo arba yra daugelio šalių kasdienybė. Valstybinis prievartos monopolis negali būti geresnis nei visuomenė, nes jis pats yra visuomenės dalis. Klausimas Quis custodiet ipsos custodes? tiksliai nurodo tą ydingą ratą, į kurį neišvengiamai įsisuka visi mėginimai politikos priemonėmis taisyti privačios visuomenės ydas. Teisinės institucijos negali iššokti aukščiau savo bambos. Teigti, kaip teigia A. Rand, jog tik valstybė gali garantuoti objektyvią jėgos naudojimo kontrolę visuomenėje, reiškia statyti vežimą priešais arklį.
Dar daugiau, kokiu pagrindu būtent valstybinę galima laikyti objektyvia? Objektyvumo charakteristika – kaip kiekvienas kitas paslaugos kokybės požymis – negali būti suteikta vien dekretu. Ji turi būti pelnyta – pripažinta paslaugų klientų laisvu sprendimu, jiems pasirenkant tam tikrus tiekėjus ir nesirenkant kitų. Teisėsaugos monopolis – kaip kiekvienas kitas monopolis – niekada negali pelnyti tokios objektyvumo charakteristikos. Monopolio klientai nediktuoja monopolizuotų paslaugų kokybės; jų kokybę jiems diktuoja pats monopolininkas. Būtent todėl teisėsaugos monopolis gali sau leisti kur kas daugiau subjektyvizmo nei konkurencijos sąlygomis veikianti teisėsaugos agentūra, kurios pats išlikimas priklausytų nuo jos reputacijos. Tendencinga, šališka, korumpuota agentūra neišsilaikytų konkurencinėje aplinkoje, tačiau ji puikiausiai gali išsilaikyti monopolio sąlygomis.
Ekonominius argumentus prieš teisėsaugos monopolį galima papildyti etiniais argumentais. Argi ne paradoksas, kad valstybinė teisėsauga, pašaukta užkirsti kelią agresijai, pati pirmoji turi griebtis agresijos rinkdama mokesčiais lėšas savo paslaugoms finansuoti? Šis paradoksas turi būti išspręstas, jeigu mėginama įteisinti net minimalią valstybę. Šį paradoksą pripažindama Ayn Rand ieško būdų, kaip teisėsaugos paslaugų finansavimą padaryti savanorišką, neprievartinį. Vienas jos siūlymų – valstybinė loterija, kuri esą leistų surinkti reikiamas lėšas be mokesčių, t.y. nežeidžiant nuosavybės teisių. Deja, kaip kritikai netruko pastebėti, toks būdas būtų veiksmingas tik įvedus valstybinį loterijų monopolį, nes privatus loterijų verslas veikiausiai nukonkuruotų valstybinį. Tačiau pats tokio monopolio įvedimas reikštų konkurencijos draudimą ir, vadinasi, pats remtųsi neteisėta, agresyvia jėga.
Su analogiškais sunkumais susiduria R. Nozicko mėginimas dedukuoti teisėsaugos monopolį (kartu ir ‘minimalią’ valstybę). Anot Nozicko, privačios gynybinės agentūros, kurios natūraliai atsirastų Locke’o prigimtinės būklės sąlygomis, ‘masto ekonomijos’ sumetimais neišvengiamai jungtųsi į stambesnius vienetus, kol galiausiai įsivyrautų ‘dominuojanti agentūra’, turinti de facto monopolį teisėsaugos paslaugoms tam tikroje teritorijoje. Kad tokia agentūra galėtų teisėtai tapti valstybe, šis de facto monopolis turi tapti de jure šiame tapsmo procese nepažeidžiant jokio individo teisių. Tai reiškia, kad dominuojanti agentūra turi įsigyti išimtinę teisę vykdyti teisingumą – teisę drausti kitoms, jai nepriklausomoms agentūroms su ja konkuruoti. Anot Nozicko, šią teisę ji gali įsigyti netiesiogiai – perimdama savo klientų teisę į saugumą nuo nepriklausomų agentūrų nepatikimų (‘rizikingų’) veiksmų. Kadangi monopolio įvedimas ‘nepriklausomųjų’ klientus paliktų neapgintus, dominuojanti agentūra turėtų kompensuoti jiems šį nuostolį nemokamai įtraukdama juos į savo klientų tarpą. Tokiu būdu dominuojanti agentūra padarytų savo klientais visus individus tam tikroje teritorijoje – ir kartu taptų (minimalia) valstybe. Visas procesas, anot Nozicko, galėtų įvykti taip, kad nei viename jo etape nebūtų pažeistos jokio individo teisės.
Kritikai iškėlė rimtų abejonių visų argumento žingsnių atžvilgiu. Pirmiausia, neįtikinama, kad gynybinės agentūros neišvengiamai susilietų į vieną dominuojančią agentūrą, nes ‘masto ekonomija’ yra empirinis dalykas, kuris gali atsiskleisti tik realiame rinkos procese. Antra, neįtikinama, kad dominuojančios agentūros klientų teisė į saugumą gali sankcionuoti neklientų pajungimą jos jurisdikcijai. ‘Rizika’, kurią kelia nepriklausomieji, pati savaime dar nėra nusikaltimas; tokią pat riziką jiems kelia dominuojančios agentūros veiksmai. Kiekviena žmogaus veikla didesniu ar mažesniu mastu yra rizikinga aplinkiniams. Galima kelti klausimą, kas turi pakelti tos rizikos kaštus (sprendžiant jį pagal savininkišką eksternalitetų internalizavimo principą), tačiau negalima vien šiuo rizikos pagrindu drausti kokią nors veiklą arba ją monopolizuoti. Dedukcinis žingsnis nuo rizikos prie monopolio nėra pagrįstas – saugos paslaugos negali būti monopolizuotos nepažeidžiant kai kurių individų teisių. Trečia, nesuprantama, kaip Nozicko siūloma kompensacija gali atlyginti nepriklausomiesiems padarytą skriaudą kartu dar kartą nepažeisdama jų teisių. Kompensacija kaip atstatomojo teisingumo komponentas palieka nukentėjusiajam atlygio pasirinkimo galimybę. Tačiau Nozicko ‘dominuojanti agentūra’ jam nepalieka tokios galimybės: ji primeta specifinę kompensaciją; dar daugiau, ji kompensuoja jam padarytą skriaudą būtent tomis saugos paslaugomis, kurias jis atmetė de facto priklausydamas ‘nepriklausomai’ agentūrai. Taigi, ‘nekalto valstybės pradėjimo’ istorija (taip Nozicko dedukciją apibūdina M. Rothbardas) daugelyje vietų liudija nuodėmę.
Mūsų paradoksas lieka neišspręstas – valstybinis teisėsaugos monopolis, dėl savo prievartinio pobūdžio, negali neprieštaringai atlikti savo paskirties. Kokia gali būti alternatyva? ‘Anarchokapitalistinis’ libertarų sparnas siūlo radikalų sprendimą: turi būti panaikintas teisėsaugos monopolis. Teisėsaugos agentūra turi veikti ne kaip mokesčiais išlaikoma įstaiga, o kaip normali pelno siekianti įmonė ir be jokių monopolinių galių, kuri jai leistų nebaudžiamai šalinti esamus ar potencialius konkurentus. Čia nesigilinsime į technines tokio siūlymo detales ar juo labiau į praktinio jo įgyvendinimo problemas. Panagrinėsime tik vieną principinį kontrargumentą, kuris, jeigu jis būtų pagrįstas, urmu nubrauktų visus tokių sprendimų siūlymus.
Chrestomatinis etatistinis argumentas, kurį beveik kiekvienas naujas ekonomikos ar politinių mokslų traktatas nusirašo nuo senesnio, teigia: tam, kad atsirastų rinka, turi jau egzistuoti tam tikra teisinė sistema arba ‘infrastruktūra’, apibrėžianti ir ginanti tam tikrą nuosavybės teisių schemą. Kadangi rinka suponuoja tokią sistemą, pati toji sistema negali atsirasti rinkoje. Rinka negali tarsi baronas Miunchauzenas įsikabinusi į savo plaukus pati save ištraukti iš pirmykščio chaoso. Be egzogeninio – politinio – akto, be politinės valdžios, visuomenė nepakiltų iš Hobbeso visų karo prieš visus chaoso arba net jeigu ji kaip nors iš jo pakiltų, ji neišvengiamai į jį vėl sugrįžtų. Tad privačios teisėsaugos idėja yra logiškai prieštaringa ir praktiškai negalima, o tie, kurie svarsto jos įgyvendinimo galimybę tėra naivūs utopistai.
Šis jau ne kartą mūsų sutiktas egzogeninio faktoriaus postulavimas yra deus ex machina, kuris pasirodo tada, kai norima užglaistyti argumento spragas. Be abejo, jeigu tas faktorius būtų ne šio pasaulio būtybė, jeigu ji iš tikrųjų būtų deus, visuomeninės būties problemų iš tiesų sumažėtų. Tačiau realiame pasaulyje deus pasirodo retai ir beveik niekada – politiko pavidalu. Politikos pretenzijos į dieviškas galias yra tik pretenzijos. Politika susiduria su tomis pat problemomis, su kuriomis susiduria bet kuri žmogaus veikla ir jos sprendimo bei veikimo galios negali pranokti žmogaus galių.
Pažvelkime į dalyką konkrečiau. Pirma, kaip bet kuri kita paslauga saugos (teisėsaugos) paslauga kainuoja. Iš kur valstybė, arba jos funkcinis analogas, gautų išteklių šiems kaštams dengti? Pagal etatistinio argumento prielaidą, be valstybės įsikišimo vyrautų visų karo prieš visus padėtis, – padėtis, kurią įsimenančiai apibūdina Hobbesas: “Tokiomis sąlygomis nėra vietos pramonei; nes dėl jos vaisių niekas negali būti tikras: ir todėl nėra žemdirbystės; nėra laivininkystės; nėra naudojamos jūra atgabentos gėrybės; nėra patogių statinių; nėra įrankių sunkiems daiktams išjudinti arba perkelti; nėra supratimo apie žemės paviršių; nėra laiko skaičiavimo; nėra menų; nėra rašto; nėra visuomenės; ir, kas visų blogiausia, tvyro nuolatinė baimė ir prievartinės mirties grėsmė; žmogaus gyvenimas čia vienišas, skurdus, bjaurus, nuožmus ir trumpas.”
Iškelkime paprastą klausimą: ar šioje padėtyje gali rastis išteklių valstybei susikurti? Jeigu ne, tai ji negali susikurti; tačiau jeigu taip, tai jai nebūtina susikurti! Etatistinio argumento paradoksalumą lemia būtent tai, kad valstybės atsiradimo raison d’etre daromas tiesiogiai priklausomas nuo potencialių jos valdinių ekonominio bejėgiškumo. Todėl stipriausios valstybės poreikis turi būti ekonomiškai silpniausioje visuomenėje – t.y. visuomenėje, kuri jau negali sau leisti jokių papildomų išlaidų. Kitaip sakant, etatistinis argumentas neišvengiamai susiduria su dilema. Arba turi būti postuluojama Hobbeso aprašytoji padėtis – kad būtų raison d’etre valstybei atsirasti; tačiau šioje padėtyje valstybė negali atsirasti dėl išteklių stygiaus. Arba turi būti postuluojama, kad tokio stygiaus nėra; tačiau tada naikinamas valstybės raison d’etre. Pats tokių išteklių buvimo faktas liudytų, kad produktyvi veikla bei rinkos mainai yra galimi be egzogeninės – valstybinės – globos, t.y. kad nuosavybės institucija gali atsirasti endogeniškai, kad sauga gali būti privačiai teikiama paslauga.
Antra, tarkime, argumento dėlei, kad valstybė surenka reikiamas lėšas. Kokiu pagrindu postuluojama, jog ji skirs tas lėšas teisėsaugai, o ne sau pačiai? Čia vėl susiduriame su dilema: arba valstybė yra ‘silpna’ ir nepajėgia surinkti reikiamų lėšų, arba ji yra ‘stipri’ ir tada surinktas lėšas jai nebūtina skirti kokiam nors bendram, viešam reikalui, pavyzdžiui, nuosavybės saugai. Valstybė yra prievartos monopolis. Kas ją gali priversti tarnauti visuomenei? Čia vėl būtų bergždžias dalykas apeliuoti į etiką arba moralę, kuria turėtų vadovautis valstybė. Juk jeigu moralė neveikia ikipolitiniame lygmenyje – o pagal etatisto postulatą tik dėl to, kad ji ten neveikia, tenka keltis į aukštesnį politinį lygmenį – tai kodėl ji turi veikti kuriame nors lygmenyje?
Trečia, tarkime, kad Hobbeso situacijoje mėginama ‘susitarti gražiuoju’ – visuomenine sutartimi valdžia įsipareigoja ginti nuosavybės teises, tarp jų ir privataus kontrakto teisę. Tačiau ar tai ne paradoksas, kad visuomeninės sutarties būtinybę, patį jos raison d’etre lemia privataus kontrakto institucijos nebuvimas? Juk jeigu privačių sutarčių praktika, kontrakto institucija, visuomenėje jau egzistuoja, visuomeninė sutartis – sutartis dėl sutarčių laikomosi – nereikalinga. Tačiau jeigu tokia institucija dar neegzistuoja, jeigu sutarčių dar nesilaikoma, visuomeninė sutartis neturi jokios prasmės. Ji neverta to popieriaus lapo, ant kurio ji surašyta. Juo labiau, kodėl tokios sutarties laikytųsi tie, kurie turi daugiausia galimybių jos nesilaikyti – tie, kurie yra ‘vieninteliai ginkluoti’? Tad ar etatistas nėra naivus utopistas, daug naivesnis už anarchistą?
Ir vis dėlto, kaip rašo A. de Jasay, “įsitikinimas, jog nuosavybės saugą garantuoja kolektyvinė visuomenės pastanga, yra įleidęs gilias šaknis į pošvietėjišką sąmonę. Dauguma tų, kurie dalyką svarsto, . yra įsitikinę, jog visuomenė yra pirmesnė už nuosavybę, o valstybė pirmesnė už ‘rinką’. Šis įsitikinimas ir jam giminingas kitas nepamatuotas įsitikinimas, jog nuosavybė ir savanoriški mainai negalėtų egzistuoti be išankstinės ‘institucinės infrastruktūros’, konstruojamos kaip Hobbeso visuomeninė sutartis, implikuoja vienas kitą. . Jie racionalizuoja pamatinę politinio žmogaus nuostatą – traktuoti privačios nuosavybės sistemą kaip nebylų kontraktą, pagal kurį ‘visuomenė’ teikia savininkams jų valdų saugumą mainais įgydama lemiamą žodį perskirstant nuosavybę bei jos vaisius.”
Pamėginkime dar kartą įsigilinti į problemą, kuri gimdo šiuos etatistinius įsitikinimus. Beveik kiekviena transakcija rinkoje numato tam tikrą pasitikėjimo elementą. Mainai paprastai vyksta taip, kad viena pusė būna įvykdžiusi savo įsipareigojimą kitai pusei savojo dar neįvykdžius. Penktadienis atiduoda Robinzonui žuvį ir po to iš gauna gabalą elnienos. Per laiko tarpą, kuris skiria žuvies atidavimą nuo elnienos gavimo, jis visiškai priklauso nuo Robinzono ‘sąžiningumo’. Jis reiškia jam pasitikėjimą (suteikia pirmykštį ‘kreditą’). Kaip galimos tokios transakcijos? Juk, kaip atrodo, turime visus ‘kalinio dilemos’ bruožus. ‘Nesąžiningumas’ turėtų būti dominuojanti strategija, nes būdamas nesąžiningas – neatiduodamas elnienos už suderėtą žuvį – Robinzonas išsaugotų savo elnieną ir dar gautų Penktadienio žuvį. Sąžiningumas tokioje situacijoje reikštų nuostolius ir, vadinasi, kaip elgesio strategija ilgam neišsilaikytų. Praktiškai tai reikštų, jog mainai baigtųsi arba, tiksliau, net neprasidėtų – kiekvienai pusei suvokiant, jog darydama pirmąjį žingsnį ji praloš. Visa potenciali abipusė mainų nauda liktų nerealizuota.
Taip įsivaizduotos situacijos atžvilgiu Hobbesas ir vėlesnioji politinė mintis postuluoja egzogeninio įsikišimo būtinybę – turi būti išorinė jėga (karalius, suverenas, valstybė), kuri laiduotų sandėrių tęsėjimą. Esą be tokio įsikišimo sandėriai – faktiškai, beveik visi mainai – būtų negalimi. Kitaip sakant, be nuosavybės ir kontraktų egzogeninės saugos būtų negalima pati rinka. Bent jau minimali valstybė dedukuojama (įteisinama) kaip šios problemos sprendimas, kartu pateikiant šią dedukciją kaip įrodymą, jog valstybė ‘pirmesnė’ už rinką.
Deja, kaip jau matėme, šio sprendimo naivumas bado akis. Suverenas netampa sąžiningas tik todėl, kad iš jo tikimasi sąžiningumo ar dėl to, kad jis privalo būti sąžiningas. Jis veikiau pats tampa papildoma problema šalia problemų, kurios kyla Hobbeso pirmykštėje situacijoje. Taigi, turi būti galimas endogeninis problemos sprendimas individualaus racionalumo lygmenyje. Panašiai kaip pinigai, kurie atsiranda individams sprendžiant ‘norų abipusio atitikimo’ problemą, mainų ir kontraktų saugos problema turi turėti individualistinį sprendimą. Tokio sprendimo galimybę liudija jau pats faktas, jog ‘turgus’ ir, vadinasi, bent jau rudimentinė kontrakto institucija atsiranda net ten, kur valstybinė deda pastangas užkirsti kelią jo atsiradimui.
Vieną tokio sprendimo galimybės įrodymą pateikia R. Axelrodas. Anot R. Axelrodo, pasikartojančiose ‘kalinio dilemos’ situacijose išlošio strategija yra ne ‘nesąžiningumo’ strategija, bet ‘tit for tat’ strategija, kurią jis apibrėžia taip: ženk pirmas žingsnį į bendradarbiavimą ir po to atsakyk taip, kaip į jį atsako partneris. Kodėl tai yra išlošio strategija? Tie, kurie vadovaujasi šia strategija, laimės prieš ‘nesąžininguosius’, nes santykiuose su jais jie nepraloš daugiau nei nesąžingieji santykiuose su nesąžiningais, tačiau jie išloš visą tą naudą, kurios netenka nesąžiningieji nesąžiningai elgdamiesi su visais. Tad grynai individualios naudos sumetimais bus pasirenkama strategija, kuri eliminuos nesąžinguosius iš žaidimo. Mainų atveju tai reiškia, jog tas, kuris darys pirmą žingsnį mainuose ir reaguos į atsaką simetriškai, visada laimės prieš tą, kuris mėgins gauti vienpusę naudą. Jis gaus savanoriškų mainų naudą, kurios negaus nesąžiningasis. Dar paprasčiau, jis taps turtingesnis už nesąžiningąjį. Kadangi šis jo laimėjimas bus pavyzdys ir pagunda kitiems, jo strategija, tit for tat strategija, bus imituojama ir taps dominuojančia. Apdairaus, ‘kieto’ sąžiningumo strategija – geriausia maksimizuojančio individo strategija – dėl savo sėkmės burs aplink save individus, kurie laikosi tokios pat strategijos. Spontaniškai klostysis tie santykiai, kuriuos apibūdina rinkos terminas. “Tad, – anot R. Axelrodo, – abipusis bendradarbiavimas gali atsirasti egoistų pasaulyje be jokios centralizuotos kontrolės, pradedant saujele individų, kurie remiasi abipusiškumo nuostata.”
Dar vieną problemos aspektą taikliai formuluoja M. Tayloras. Argumentai, kuriais grindžiamas valstybės būtinumas, remiasi įsitikinimu, jog individai negali savanoriškai bendradarbiaudami apsirūpinti bent jau tokiomis elementariomis gėrybėmis, kaip asmens ir nuosavybės sauga. Valstybės įsikišiamas esąs būtinas tam, kad visuomenėje atsirastų reikiamas tokių gėrybių kiekis. Tačiau toks kišimasis kuria paradoksalią padėtį: “kuo daugiau valstybė šio pobūdžio sumetimais kišasi į privačių santykių sritį, tuo labiau ji tampa ‘reikalinga’, ‘būtina’ ir ‘neišvengiama’, nes pozityvūs eksternalitetai – savitarpio parama ir savanoriškas bendradarbiavimas – silpnėja ir atrofuojasi valstybės globoje, tačiau jie atsiranda ir stiprėja tokiai globai nesant. Tad valstybė pati sukuria sąlygas, kurios tariamai ją daro būtiną. Šiuo požiūriu, valstybė veikia kaip narkotikas: kuo daugiau mes jos turime, tuo labiau ji mums tampa ‘reikalinga’ ir tuo labiau tampame nuo jos ‘priklausomi’.”
Nuosavybės saugos problema iš principo turi būti išsprendžiama, jeigu jau yra išspręsta pamatinė – rinkos mainų galimybės – problema. Privati teisėsauga iš principo nėra nei mažiau, nei daugiau problemiška negu patys mainai. Jeigu yra individualistinė išeitis iš ‘kalinio dilemos’ situacijų mainuose, tai teisėsauga gali būti teikiama kaip paslauga privačių mainų sistemoje. Teisėsaugos monopolis nėra būtinas jos bruožas. Nėra pagrindo manyti, jog tokios viešosios gėrybės, kaip pagarba nuosavybei ir žodžio laikymasis, negalėtų susikurti endogeniškai. Tiesą sakant, sunku suprasti, kaip jos galėtų susikurti kitaip – kokia valdžia galėtų jas suteikti, jeigu jos jau nebūtų teikiamos – pripažįstamos – visuomenėje?

Leave a Comment