Taoizmas

Kinijoje jau prieš konfucianizmą atsirado vadinamųjų “ramiųjų“ sektos. Priešingai buvusioms feodalinėms tradicijoms “ramieji“ ragino nepaklusti ponams, priešintis tuometiniams socialiniams santykiams. Kaip ir jogizmas bei budizmas, tos sektos propagavo asmenybės tobulinimą kaip svarbiausią žmogaus gyvenimo tikslą. Turima žinių, kad tuo tikslu jie naudojo specifinę meditavimo techniką, be to, daug dėmesio skyrė kvėpavimui. “Ramieji“ pripažino realų išorinį pasaulį, neatsiejamą nuo “vidinio pasaulio“. Pasak jų pagrindinės etinės doktrinos, išorinį pasaulį gerai pažinti galima tik palaikant “vidinio pasaulio“ pusiausvyrą.

“Ramiųjų“ sektos filosofinių – etinių įvaizdžių paagrindu atsirado vienas iš žymiausių žmonijos istorijoje senovės dialektinės filosofijos mokymas – taoizmas.

Primosios žinios apie taoizmą siejasi su legendinėmis asmenybėmis Lao Dzė ir Džvang Dzė.

Priešingai konfucionizmui, taoizmas nepritarė tuometinei sovietinei santvarkai. Kaip teigia Dž. Nydhamas, “Lao Dzė pasekėjai aršiai grūmėsi su savo feodaline sistema“. Lao Dzė knygoje sakoma :
“Gerovė rūmuose,
piktžolių prižėlę laukai,
tušti aruodai,
prabangūs drabužiai ir brangūs papuošalai,
prisisotinimas ir persigėrimas –
tai palaidi banditizmo keliai“.

Muras rašo: “.. praėjus dviems trims šimtmečiams po Lao Dzė konfucianizmas Kinijoje tapo oficialia ideologija, o taoizmas, kaip ir reespublikonizmas Romos imperijoje, liko rūmų opozicijoje“.
Svarbiausia taoizmo filisofijoje yra savoka “Dao“:

“Yra kažkas beformis,
kas buvo jau prieš dangų ir žemę.
Koks jis yra laisvas, koks ramus.
Jis yra visur, nekinta ir nuo nieko nepriklauso.
Mes jį laikome visatos pradžia.
Aš nežinau jo vardo. Vadinu jį Da

ao“

Sąvokos “Dao“ aiškinimas yra aštrių ginčų objektas. Kai kurie autoriai aiškinas, kad taoizmas yra anarchinis mokymas, kuris iš esmės yra opozicija oficialiai visuomeninei tvarkai. “Lao Dzė knygos komentare“ Gornas “Dao” interpretuoja kaip pagrindinius principus ir dėsningumus , kuriems paklūsta gamtos reiškiniai. Analogiškų priešingų nuomonių pateikia ir kinų autoriai.
Kaip teigia F.Bykovas, “lakoniškumas, nepakankamas aiškumas ir kai kurių Lao Dzė knygos dalių prieštariškumas duoda pagrindą visiškai priešingai vertinti ”Dao” Lao Dze mokyme. Kaip tik dėl tokios struktūros Lao Dze knygą panaudoja ir materialistinės6 ir idealistinės kryptys. Kartais savoka “Dao” aiškinama kaip natūralus gamtos dėsnis, nepriklausantis nuo aukščiausios dievybės vaidmens.“

Dž. Nydhamas pažymi, kad “Dao” yra intuityvi ir tiksliai neišverčiama sąvoka, bet filosofų taoistų mokykloje tai reiškia ir dėsnį, daiktų prigimtį. Kaip teigia Eihis Kiimuras, “Dao“ yra susintetinta sąvoka, kuria išreiškiamas pats gyvenimas.

Mistišką taoizmo skambesį labai skatina neveiklumo principas, kuris Lao Dzė mokyme yra pagrindinis dėsnis. Jis eina per visą jo knygą. Jį pailiustruosime tokia ištrauka:

“Nuolankiausias gali nugalėti tvirčiausią.

Nesantis gali aplankyti visa, kas yra.

Štai, kodėl veikiu neveikdamas ir mokau be minčių.“

Kai kurie autoriai, nagrinėjantys Lao Dzė mokymą iš mistikos pozicijų, neveiklumo principo aiškinimą supranta tiesiogine prasme. Kiti, kurie ”Dao” sąvoką supranta kaip pagrindinių gamtos dėsnių simbolį, tame principe mato hiperbolizuotą gamtos ir visuomenės re

eiškinių esmės supratimą, kuris padeda mums veikti ir apsaugo mus nuo nereikalingų veiksmų, neatitinkančių objektyvių procesų. Tai patvirtina ir štai tokia ištrauka iš Lao Dze knygos:

“Veikti neveikiant,

matyti didelį, kol dar jis yra mažas,
gydyti žaizdas švelnumu,
spresti sudėtingus dalykus, kol jie yra paprasti,
pradėti didelius darbus, kol jie dar yra maži,-
Tai yra Dao kelias“.

Stichiškas diakletinis Lao Dzė suvokimas yra esmingiausias jo mokymo aspektas. Tokia dvasia parašyta ir visa jo knyga:

“Kai žmonės pradėjo skirti tai, kas gražu, atsirado ir tai,

kas negražu.

Kai jie pažino gėrį, atsirado ir blogis.

Todėl tai, kas yra, ir tai, ko nėra,

kas sudėtinga r kas paprasta,

kas kilnu ir kas žema,

subtilu ir šiurkštu,

kas moko ir kas mokosi,-

gimsta vienas iš kito.“
Iš tų pavyzdžių, kaip ir iš visos Lao Dzė knygos, matyti, kad jis į kiekviną daiktą arba reiškinį žiūri kaip į priešybių vienybę. Priešybių atsiradimas ir jų įsiliejimas vieno į kitą visiškai nulemia pagrindines etines jo mokymo nuostatas.

“Ar yra skirtumas tarp taip ir ne?

Ar yra skirtumas tarp gėrio ir blogio?“
Remdamasis tais vientisais dialektiniais ryšiais tarp gėrio ir blogio jėgų, Lao Dzė rekomenduoja panaudoti etinių priešybių transformaciją sprendžiant socialines, asmenines ir kitas problemas.

“Tai, ką nori sunaikinti,
iš pradžių įtvirtink.
Ką nori paimti,
Iš pradžių tai duok.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Tai, kas minkšta, nugali tai, kas kieta,
Tai, kas švelnu, nugali tai, kas šiurkštu.“
Labai dažnai La
ao Dzė knygoje siūlomas pasyvumas, grindžiamas supratimu, kad yra labai svarbu nusistatyti ribą tarp gėrio ir blogio.

“Užsičiaupk, nesiklausyk, nematyk –
ir visą savo gyvenimą neturėsi bėdų.
Bet jeigu prasižiosi ir norėsi žinoti, kas vyksta, –
Visą savo gyvenimą negalėsi atsikratyti nemalonumų.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Jeigu apsivalysi sąmonę nuo visko,-
Turėsi visišką ramybę.“

Lao Dzė blogį ir gėrį, tiesą ir melą vertina kaip santykių tarp žmonių formas, o ne kaip reiškinius su giliomis socialinėmis ir istorinėmis šaknimis. Harmoningos visuomenės idealą Lao Dzė mato senovėje:

“Kodėl senovės žmonės vertino Dao?

Kodėl jį laikė pačiu brangiausiu dalyku?

Todėl, kad nesiekė turtų?“

Taoistai teigė, kad pažinimas yra pagrindinis socialinės gėrio ir blogio poliarizacijos faktorius. Iš čia ir jų supratimas apie tobulą visuomenės valdymą:

“Senovėje Dao pasekėjai nešvietė liaudies, o laikė ją tamsybėje.

Kuo daugiau žmonės žino, tuo sunkiau juos valdyti.“

Kaip ir induistai bei budistai, taoistai taip pat turėjo savo asmenybės tobulumo idealą. Tas idealas reiškė psichiškai atsipalaidavusį, visiškai susiliejusį su gamta žmogų. Taoistai tikėjo, kad prisilaikant maitinimosi, fizinės ir psichinės higienos, galima pasiekti nemirtingumą. Jie pasiekdavo didelių laimėjimų taikydami adatų terapiją, gydydami žolėmis ir kitomis natūraliomis priemonėmis, kurios šiandien kelia didelį medikų susidomėjimą. Kaip ir induistai bei budistai, taoistai išplėtojo fizinio ir dvasinio tobulinimosi procedūras, kurios yra analogiškos jogų sistemai. IV a. taoistų autorius Pao Pu Dzė rekomendavo tokį kv
vėpavimo pratimą: “Pradedantysis įkvepia pro nosį, sulaiko orą, suskaičiuoja iki 120 ir iškvepia pro burną. Nei įkvepiant , nei iškvepiant neturi girdėtis garso. Prieš šnerves padedama žąsies plunksna ir, kai pasiekiamas toks meistriškumas, kad kvėpuojant ji nevirpa, pirmasis kvėpavimo meistriškumo etapas jau įveiktas. Kitą etapą skaičiavimas palaipsniui didinamas, kol pasiekiamas tūkstantis (!), prie kurio praktikuojantysis pastebi, kad užuot senęs, jis tampa vis jaunesnis.“. Šiose eilutėse autorius aiškiai duoda erdvę fantazijai, kas būdinga Rytų tautoms. Šiaip ar taip, pavyzdys rodo, kad kvėpavimo pratimai yra taoistų fizinių procedūrų sudėtinė dalis.

Turima duomenų, iš kurių galima spėti, kad taoistų vyresnieji praktikavo ir gilią meditaciją. Štai du paliudijimai iš Džvang Dzė knygos: “Filosofas Či sėdėjo ant kėdės atlošęs galvą, kvėpuodamas labai lengvai. Jis atrodė visiškai bejausmis, lyg čia būtų buvusi tik jo dalis. “Ką tu darai su savimi?“ – paklausė jo mokinys, kuris sėdėjo greta. – Tu moki savo kūną padaryti mediniu, o sielą paversti užgesusiu židiniu. Tas, kurį matau dabar ant kėdės, neturi nieko bendra su tuo, kuris sėdėjo neseniai.“ “Tu pasakei labai gerai, atsakė Či. – Kai mane matei neseniai, aš buvau išnykęs.“

Kai Konfucijus aplankė Lao Dzė, rado jį tokį “iš išorės bejausmį“, kad iš viso nepanašų į žmogų. Konfucijus truputį pajudino Lao Dzė ir, kai pajuto, kad jau laikas prisistatyti, tarė jam: “Argi taip yra? Tu atrodai kaip bejausmis kūnas, kietas kaip medis. Atrodė, kad tu nejauti daiktų, kurie ne tavyje, lyg būtum buvęs ne savo kūne.“ Lao Dzė atsakė: “Aš buvau daiktų esmėje“.

Apskritai, pasak taoistų, teisinga praktika būna tada, kai kiekvieną dieną prarandama tai, kas nereikalinga. Iš to galime daryti išvadą, jog taoizmo esmė – būti turininga asmenybe, kuri geba visiškai atsikratyti nereikalingo pažinimo.

Literatūra

Nikolajus Petrovas – Taoizmas ir savitaiga. (1993m.)

Leave a Comment