Jėzus ir pasaulis

1239 0

Jėzus ir Pasaulis.

Turinys

Du pasauliai.

Dievo planas žmonijai.

Jėzus – žmonijos kertinis akmuo.

Jėzaus nekentimas pasaulyje.

Jėzaus antrasis atėjimas.

Evangelijos paskelbimas pasauliui.

Tikėjimo mažėjimas pasaulyje.

Bažnyčios persekiojimas.

Paskutiniųjų laikų Bažnyčios simbolis.

Neatpažintų skraidančių objektų populiarinimas.

Pasaulis keičia Bažnyčią.

Ženklai Bažnyčioje.

Kodėl Jėzus leidžia blogiui nugalėti.

Du pasauliai.

Nors ir nematomai pasidalinę, yra du pasauliai. Jie dvasiniai, todėl siena tarp jų neregima.

Tai galime suprasti, iš to kaip apie tai sakoma Šv. Rašte. Vienoje vietoje skaitome: „Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3,16), o kitoje tas pats autorius mums skelbia: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra paasaulyje“ (1 Jn 2,15). Suprantama, kad taip kalbėti galima tik apie skirtingus pasaulius. Siūlymas nemylėti to, „kas yra pasaulyje“ rodo, jog kalbama apie dvasinio pasaulio dalykus, nes materialaus pasaulio dalykai yra neutralūs, nei geri, nei blogi, juos galime mylėti, arba nemylėti. Šv. Augustinas knygoje „Dievo miestas“ tai įvardija kaip du – Dievo ir žemiškąjį miestus. Jeigu du pasauliai, tai ir dvi tautos. Jeigu dvi tautos, tai ir du valdovai – vieno kunigaikštis, kito – Karalius. Daugelis yra girdėję posakį „niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (Mt 6,,24). Jis reiškia, kad gyvendami Žemėje negalime likti neutralūs, turime priklausyti vienam iš pasaulių ir paklusti jo valdovui. Trečio juk nėra. Pasirinkimas laisvas, priklausantis nuo kiekvieno asmens noro bei valios. Tai kartu yra ir mūsų laisvės garantas, nepriklausantis nuo to kas es

same žemėje, turtuolis ar vargšas, karalius ar elgeta. Abiejų pasaulių piliečiai yra susimaišę ir skirtumas tarp jų nėra akivaizdžiai matomas.

Vienas pasaulių valdomas meduolio ir rimbo principu. Meduolis – valdžia, lytis ir auksas, tie tariami žmogiškos laimės simboliai, pasisekimo narkotikai. Rimbas – mirtis ir kančia. Kitas pasaulis valdomas meilės, netgi priešams principu.

Tai žmones sužinojo kuomet prieš 2000 metų atėjo Žmogaus Sūnus, vardu Jėzus ir sakė: „Meduolis nieko vertas, nes už jį teks atiduot brangiausią ką žmogus turi – sielą ir amžinojo gyvenimo galimybę. O lazdos galima nebijoti, nes yra Prisikėlimas ir Amžinasis Gyvenimas. Šitam pasauliui nereikalingi Jūsų talentai, jam reikalingos tik jūsų sielos“. Maža to! Jis dar skelbia, jog yra kitas pasaulis, valdomas meile. Ir įėjimas į jį laisvas kiekvienam norinčiam, atgimusiam iš vandens irr Dvasios. O Prisikėlimą, kaip tikras mokytojas, įrodė savo pavyzdžiu. Kuomet taip sumenkinami pagrindiniai viešpatavimo žmonijai įrankiai, kaip gali reaguoti pasaulį valdantis? Pirmiausia siūlo meduolį, o kuomet atsisakoma, Jėzų nužudo.

Savam pasauliui Jėzus skelbia: „jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8,32). Laisvus nuo nuodėmės. Kitam pasauliui nereikalingi tokie laisvieji, todėl kovojama su tiesa. Kova vyksta namuose ir mokyklose, radijo ir televizijos laidose, spaudoje. Prisideda ir kai kurie tautų vedliai, vieną mąstantys, kitą sakantys, trečią darantys.

Kartais žmogus nesuka sa
au dėl to galvos. Kartais bando samprotauti, jog gali iš viso nesirinkti. Atseit, niekam netarnausiu, klausysiu tik savo paties gerų, gal net tobulų įsitikinimų, nuomonės ar norų. Tokį galime paklausti: ar gali „nors bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?!“ (Mt 6,27). Atsakymas aiškus, kad ne. O valdovas gali, nes „Dvasia teikia gyvybę“ (Jn 6,63). Yra įvairių mokyklų, skelbiančių, jog jeigu valgysi tą, arba nevalgysi to, tai ilgiau gyvensi. Bet jos negali įvertinti visos gyvenimo įvairovės bei nuo žmogaus valios nepriklausančios gyvenimo trukmės. Buvo žmonių, propagavusių bėgimą nuo infarkto ir mirusių nuo jo.

Tad, nėra pasirinkimo, turime rinktis (B.Paskalis). Gyvenime nuolatos renkamės. Renkamės smulkiuose ir stambesniuose dalykuose. Vieni pasirinkimai turi įtakos kuriam dvasiniam pasauliui atiduodame prioritetą, kiti gali būti neutralūs. Pasirinkę, mes darome tai, kas patinka mūsų pasaulio valdovui. Kartu tai yra ir žemiškojo gyvenimo tikslas – besirinkdami artėjame prie to, su kuriuo norime būti amžinai.

Dievo planas žmonijai.

Dievo plane numatoma turėti iš pasaulio žmonijos, konkretų skaičių savo vaikų, „kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje“ (Fil 4,3). Simboliškai parodoma, jog tai konkretus skaičius, nes pasakyta ne „bus įrašomi“, o jau įrašyti. Tai reiškia, jog Viešpats, dar prieš kurdamas žmoniją, žinojo kiek iš jos bus Dievo vaikų. Apie šią gyvenimo knygą Mozė kalbasi su Viešpačiu prašydamas at

tleisti tautai (Iš 32,32.33). O Apaštalas Jonas sako, kad Jėzus mums davė galimybę, „tapti Dievo vaikais“ (Jn 1,12).

Velnio planas yra savo tarnų žmonijoje, „kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje“ (Apr 17,8), pagalba lėtinti šio plano išsipildymą žudant sielas bei kūnus ir klasta nukreipiant žmones klaidingais keliais. Tam pasitelkiami karai, marai, abortai, šeimos ir Bažnyčios griovimas, priklausomybės, homoseksualumas, silpninančios žmonių moralinį atsparumą krizės bei vargšų skriaudimas, tūkstančių sektų kūrimas, ir dar daug kas. O taip pat geriausiu jam ištikimybės įrodymu – pedofilija, nes iš jos nebėra kelio atgal. Pagrindiniai instrumentai – melas bei žudymas. Visiems siūloma: nori meduolio – nemylėk Jėzaus, būk Jam abejingas, daryk tai, kas Jam nepatinka, niekink jį. Taip ugdomas priešiškų Jėzui sielų kiekis žmonijoje, ne be pagrindo manant jog tai lėtins Dievo vaikų kiekio didėjimą. Mat pasiekus jų pilnatvę, velnias taps nebereikalingas: „priėjo liepto galą engėjas“ (Iz 14,4) (J.S.vert.). Tuomet jo pagrindinis rimbas – mirtis bus įmesta į ugnies ežerą.

Jėzus – žmonijos kertinis akmuo.

Jėzus žmonijos istorijos kelyje yra lyg akmuo, kurio negalime apeiti. Pranašo Izaijo lūpomis yra pasakyti apie Jį tokie Viešpaties žodžiai: „dedu aš akmenį . brangų kertinį akmenį“ (Iz 28,16). Jis gali tapti mūsų tikėjimo namo kertiniu akmeniu, namo, kuriame „gyvensime tikėjimu“ (Žyd 10,38). Tačiau sukluskime! Šis akmuo kartu yra vadinamas ir „suklupimo akmeniu“, apie ką pe

erspėja apaštalas Petras: „statytojų atmestasis akmuo tapo . suklupimo akmeniu“ (1 Pt 2, 8). Kaip suprasti šį suklupimą. Čia dvasiniai reiškiniai mums lyginami su suprantamais materialaus pasaulio dalykais. Suklumpama abiem kojomis, kuomet tvirtinama, jog Jėzus nėra istorinis asmuo. Sąžiningi istorikai tai paneigė. Suklumpama dešine koja, kuomet sakoma, jog Jėzus buvo tik žmogus, bet ne Dievas. Tai dažniausia visais laikais sutinkama versija. Nuraminimui sakoma, jog tai buvo geras gal net geriausias iš visų žmonių, tačiau tik žmogus. Kartais lyginamas su Buda, Mahometu ar kitais didžiais vyrais. Jeigu sutiksime su šią versija, turėsime atmesti Jėzaus darytus stebuklus, o ypatingai mirties galybę menkinantį ir todėl pasaulį erzinantį Prisikėlimą. Suklumpama kaire koja, kuomet sakoma, jog jis buvo tik dvasia, turinti žmogaus pavidalą. Tuomet negalėjo būti ir kūno mirties, o tik imitacija. Ar manysime, kad Dievas mums vaidino žmogų, tokiu nebūdamas?

Jėzaus nekentimas pasaulyje.

„Jie manęs nekentė be priežasties“ (Jn 15,25). Žodžiai, nusakantys ir dalies šiandieninio pasaulio požiūrį. Tai dvasinės srities priežastis, nes Jėzus nėra nuskriaudęs nei vieno. Niekas iš nekenčiančių negalitų nurodyti priešiškumo priežasties. Tai daugiau noras patvirtinti ištikimybę šio pasaulio kunigaikščiui, už kurią jis gal apdovanos, priklausomai nuo to kiek sielų buvo suvedžiota ir jam perduota.

Viena matomiausių ateizmo religijos išraiškų yra religinių simbolių draudimas viešose vietose.

Plinta Jėzaus vardo, o kartu ir Jo simbolio – kryžiaus išstūmimas iš visuomeninio gyvenimo. Kuomet 2011 m. spalio viduryje Maskvoje buvo atidengtas paminklas Jonui Pauliui II (pusiau uždarame bibliotekos sodelyje), jis pavaizduotas iš viso be kryžiaus, nors sėdintis su popiežiaus rūbais. Kai kas Jėzaus gėdijasi, kai kas Jam abejingas, kai kas nekenčia, o kai kas vengia draugauti su Juo dėl savojo pono baimės.

Taip jau „sutampa“, jog dažniausiai prieš Velykas ir Kalėdas pasirodo filmai, knygos, televizijos laidos, spektakliai apie Jėzų, kuris skiriasi nuo Evangelinio. Dažniausi jų teiginiai, atviriau ar labiau užmaskuotai yra tai, jog nebuvo Prisikėlimo, kad Marija Magdalietė buvo Jėzaus žmona ar meilužė, kad jis turėjo tikrus brolius ir seseris, o stebuklai tebuvo žmonių vaizdiniai ar sapnai, ir Judas pasielgė teisingai.

Charakteringu pavyzdžiu gali būti prieš 2007 metų Velykas pasirodęs kanadiečio Simchos Jakubovičiaus (Simcha Jakobovici) ir režisieriaus Džejmso Kamerono (James Cameron) išleistas 2 valandų dokumentinis filmas „Prarastas Jėzaus kapas“ (The Lost Tomb Of Jesus). Jame teigiama, jog apie 1980 metais rastuose 9 akmeniniuose karstuose buvo Jėzaus, jo žmonos Marijos Magdalietės, jo sūnaus Judo ir dar eilės kitų Naujojo Testamento personažų palaikai. Kartu pasirodo ir knyga „Jėzaus šeimos kapas“. Jos kaip ir filmo pagrindinė mintis yra: Jeigu buvo kapas su palaikais, reiškia nebuvo Prisikėlimo. Nors Biblijos archeologijos specialistai, tame tarpe ir kapavietę radęs Izraelio prof.Amoso Kloneris kritikavo pseudo mokslinį filmo ir knygos turinį, tačiau atsirado tam patikėjusių žmonių.

Dažnėja atvejų, kuomet prisidengiant menininko saviraiškos laisve, įvairiai bandomas niekinti Jėzus. Jie kelia gailestį, nes argi žmogus gali nuskriausti Dievą. Štai italų režisieriaus ir scenografo Romeo Castellucci 2010 metų pjesėje „Apie veidą. Dievo Sūnaus atvaizdas“ (On the Concept of the Face, Regarding the Son of God) dailininko Antonello da Messina Jėzaus portreto fone scenoje gana realistiškai tuštinamasi (efekto sustiprinimui naudojamas sintetinis kvapas). Vėliau ateina vaikai ir apmėto portretą daiktais, panašiais į akmenis o gal į dar kai ką. Po kiek laiko ant portreto iš viršaus liejasi ekskrementų spalvos srautas. Pjesė jau spėta pademonstruoti Londone festivalyje, Vroclave (Lenkija), Madride, Paryžiuje, Oslo, Eseno, Antverpeno, Maskvos ir kituose miestuose. Matomai ateis eilė ir Vilniui.

Plačiai žinomas kontraversiškas kino režisierius ir autorius Majklas Muras (Michael Moore) 2011 rugsėjo 30 dieną susitiko su seniausio JAV katalikų Džordžtauno Universiteto studentais, dėstytojais ir žiniasklaida savo naujausios knygos aptarimui. Pasirodė tai buvo gera proga pajuokauti, kad Jėzus buvo gėjus ir pažadėti, kad dar iki Kalėdų jis išleis apie tai filmą. Kaip matome iš šio pavyzdžio skelbtis katalikišku dar nereiškia tokiu ir būti. JAV yra 244 universitetai ir kolegijos besiskelbiantys katalikiškais, tačiau tikrų nedaug belikę. Iš jų 107– arba 43 % – oficialiai pripažįsta ir pritaria homoseksualų klubams. Neveltui visa eilė tyrimų parodė, kad „katalikiškos“ aukštosios mokyklos silpnina besimokančiųjų tikėjimą.

Režisieriaus Rodrigo Garcia dvi valandas trunkančiame spektaklyje “Gólgota Picnic” Kristus vaizduojamas kaip AIDS sergantis beprotis. Atskiruose epizoduose rodomi visiškai nuogi abiejų lyčių artistai. Ką tik galima sumanyti Jėzui žeminti ir provokuoti tikinčiuosius, spektaklyje yra. Ko eina žiūrovai? Pažiūrėti Jėzaus žeminimo? Juk dar privalomai neverčiama eiti. Galime tik prisiminti Jėzaus pasakymą: palikime „mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Mt 8,22). Šie spektakliai gali padėti suprasti Dievo kantrumą. Tokios pjesės dvasiškai žudo teatrą, jo sceną ir artistų bei žiūrinčiųjų sielas. Paryžiaus teisėja Magali Bouvier atmetė siūlymus laikinai uždrausti pilną neapykantos Jėzui ir tikintiesiems spektaklį, o taip pat atsisakė leisti keisti pavadinimą mažiau provokuojančiu. Įdomu, kad teisėja rėmėsi ir katalikiško(?) laikraščio „La Croix“ straipsniu kuriame spektaklis nebuvo charakterizuojamas kaip šventvagiškas, o tik atspindintis režisieriaus abejones apie Dievą.

Dievo vardas dainos tekste – kontraversiškiausias dalykas, kokį tik gali padaryti artistas, sako pirmaujanti pasaulyje pagal gaunamas pajamas pop dainininkė Lady Gaga.

Tikrų krikščionių tikėjimo tai nesumenkins. Pasaulis jau prieš 2 tūkstančius metų paniekino, apspjaudė ir nukryžiavo Jėzų. Ką daugiau gali padaryti šiuolaikiniai, prizais apdovanoti „menininkai“. Jų „burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6,45). Galime jiems palinkėti atsiversti, kas visada nevėlu. Yra pavyzdys – Kristaus dešinėje nukryžiuotas žmogžudys, kuris nors prieš mirtį gailėjosi ir todėl pateko kartu su Jėzumi į dangų. Tiesa, jis žudė tik kūną.

Įdomu, ar kelionių sutrikimai dažnėjantys prieš Kalėdas atsitiktiniai?

Jėzaus antrasis atėjimas.

Jėzus mums yra pažadėjęs, kad bus Jo antrasis atėjimas. Šį kartą kaip Visatos Karaliaus. Kartu tai bus ir pasaulio pabaigos metas. Pastaruoju metu yra paplitęs pasaulio pabaigų įvairių datų skelbimas, primenantis Jėzaus perspėjimą: „daugelis . sakys . ‘Atėjo metas!“ (Lk 21,8). Vienas tų skelbimų tikslų yra varginti žmones neišsipildžiusiomis „pranašystėmis“ taip, kad būtų sumažintas jų pasiryžimas budėti. Turbūt nenustebsime, jeigu pasaulio pabaiga bus paskelbta kilnojamąja švente.

O ar galime numatyti atėjimo laiką?

Rimta kliūtimi šiems samprotavimams yra Jėzaus žodžiai: „tos dienos ir valandos niekas nežino“ (Mt 24,36), lyg ir užkertantys kelią bet kokiems tolimesniems ieškojimams. Tačiau kitoje vietoje skaitome: „tos dienos ar tos valandos niekas nežino“ (Mk 13, 32). Kalbama jau apie „dieną“ ir „valandą“. Galime suprasti, jog vieni nežinos (kiti ir nenorės žinoti) net dienos, o visi nežinos valandos. Šis skirtumas yra ir Vulgatoje: „et“ (lot.) = ir, bei „vel“ (lot.) = ar.

Dieviškasis laiko skaičiavimas skiriasi nuo žmogiškojo. Taip mums kalba ir Senasis ir Naujasis Testamentai: „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų“ (2 Pt 3,8; Ps 90,4). Priimdami šį teiginį, galime tvirtinti, jog kai kurie Šv. Rašto žodžiai „trečia diena“ gali reikšti žmonių kalendoriuje trečiąjį tūkstantmetį.

Evangelijoje pagal Luką skaitome tokius Jėzaus žodžius: „Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs“ (Lk 13,32). Du tūkstančius metų – šiandien ir rytoj Kristaus Bažnyčia gydė sielas, išvarinėjo demonus, o trečiajame tūkstantmetyje (trečiąją Viešpaties dieną), Bažnyčios darbas bus atliktas.

Kitoje vietoje skaitome: Jėzus „buvo prikeltas trečiąją dieną (1Kor 15,4), anksti rytą“ (Mk 16,9). Savuoju prisikėlimu trečiąją dieną Jėzus mums irgi duoda užuominą apie Savąjį pasirodymą trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Du tūkstančius metų Jis nebuvo matomas žmonių akims. Kaip prisikėlęs Jis žmonėms pasirodė trečios dienos ryte, taip ir Jo antrojo pasirodymo turėtumeme laukti trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Nes trečios dienos rytas pagal teiginį „viena diena = tūkstantis metų“ atitiktų trečiojo tūkstantmečio pradžią, t.y. pirmuosius 330 metų.

Pažiūrėkime ar yra ženklų rodančių greitą Jėzaus atėjimą, kartu neužmiršdami jog iki to (prieš 3,5 metų), pasirodys Antikristas. Turime stebėti ne tik realią tikrovę, bet ir Dievo veikimą joje. Mus paskatina Jėzaus priekaištas tiems, kurie nemoka aiškinti laiko ženklų (Mt 16,3). Šiandieną daugelis ženklų gamtoje , visuomenėje ir Bažnyčioje rodo, kad „vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apr 12,12). Matomai Dievo vaikų skaičius artėja link pilnatvės.

Evangelijos paskelbimas pasauliui.

Viena Jėzaus antrojo atėjimo sąlygų yra Evangelijos paskelbimas pasaulyje: „bus paskelbta . Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt 24,14). Kad ji bus visiems paskelbta, nereiškia, jog bus visų ir priimta. Bus paskelbta „paliudyti“, kad yra pasaulio pabaiga, prisikėlimas, teismas, amžinasis gyvenimas ir amžinoji bausmė. O tąjį liudijimą kas norės priims, kas nenorės, atmes. Šventojo Rašto tiražas yra didesnis už bet kurios kitos knygos pasaulyje, jis net nesuskaitomas. Jis pilnai ar dalinai išverstas į daugiau kaip 1200 kalbų. Kuomet matėme popiežių Joną Paulių II Papua Naujojoje Gvinėjoje skelbiant Evangeliją pusnuogių papuasų apsuptyje, galime teigti, jog jos paskelbimo iki pasaulio pakraščių sąlyga išsipildė.

Šiandieną tirpstant pasaulyje tikėjimui, daug kalbama apie būtinybę Naujai Evangelizuoti žmoniją. Kaip sakė kard. T.Bertone: „Naujasis evangelizavimas, nuo tradicinės Bažnyčios misijos „ad gentes“ skiriasi tuo, kad jis skirtas pakrikštytiems žmonėms, kurių tikėjimas išblėso arba ir visai užgeso. Šiandien, kaip visi puikiai žinome, tenka kalbėti apie Dievą jam abejingoje ar netgi priešiškoje aplinkoje“. Tačiau kyla klausimai. Ar Bažnyčia iki šiol neevangelizavo? Ar evangelizavo nepakankamai gerai? Ar Bažnyčios galva Jėzus turi du kartus daryti tą patį darbą? Argi tiems, kurie nori Jį pažinti, informacijos amžiuje trūksta informacijos? Tai, kad evangelizacijai naudojamos visos šiuolaikinės informacijos priemonės yra natūralu. Bet jeigu žmogus nenori girdėti Jėzaus tylaus beldimosi į širdį, tai negirdės ir per garsiakalbius skelbiamos žinios. Šiandieninis jaunimas įtariai žiūri į bandymus jam pataikauti, dažnai pristatant tikėjimą kaip nereiklios Jėzaus meilės ir gailestingumo derinį, vietoje pagrindinio dalyko – mokslo kaip pamilti Dievą ir artimą bei atsiversti.

Evangelija priimama negrįžtamai, nes ją priėmęs žmogus atgimsta iš vandens (krikšto) bei Dvasios ir pereina į Amžinojo gyvenimo pasaulį, kuris prasideda čia, žemėje. Kaip gimęs žmogiškasis kūnas nebegali „antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias“ (Jn 3,4), taip ir žmogaus siela, paragavusi Jėzaus saldumo, nebegrįš į kunigaikščio valdomą pasaulį.

Šiandieną tariamos laisvės vardan sėkmingai diegiamas reliatyvumo principas, leidžiantis žmogui pačiam sau (o dažnai ir kitam) nustatyti skirtumą tarp gėrio ir blogio. Tokia sumaištis jau matoma pasaulyje, kuris vis dar, kaip ir Pontijus Pilotas klausia: „O kas yra tiesa?!“ (Jn 18,38), nenorintis girdėti paprastų Jėzaus žodžių: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6). To pasekmėje turime daug „tiesų“ kurios dar pastoviai ir keičiamos. Kas vakar buvo amoralu, šiandieną sveikintina ir atvirkščiai. Viešpatauja „praktinis agnosticizmas ir religinis abejingumas, kurio veikiami daugelis europiečių, rodos, gyvena be dvasinių šaknų ir panašūs į įpėdinius, išvaisčiusius jiems istorijos patikėtą palikimą“. Tam daug padeda dalis žiniasklaidos, sėkmingai vykdančios savo pagrindinę funkciją: in-formavimą.

Tikėjimo mažėjimas pasaulyje.

Vis didėjantis ir stiprėjantis Kristaus Bažnyčios atakavimas, suvienytomis vidaus ir išorės jėgomis, besiskverbiantis į Bažnyčią neklusnumas, pliuralizmas, sinkretizmas, modernizmas bei individualizmas, skatina prisiminti Jėzaus žodžius: „ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18,8). Mat sveikas dvasinis gyvenimas nyksta, o sumaišties ir neaiškumų daugėja.

Kaip sako Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas kardinolas Stanislaw Rylko „gyvename „Dievo krizės“, „Dievo nebuvimo“ ar, kaip kai kurie sako, „Dievo jausmo saulėlydžio“ laikotarpiu mūsų amžininkų gyvenimuose . Vienas iš didžiausių iššūkių, kurį kelia dabartinis laikotarpis religijai, yra bandymas Dievą uždaryti privačioje asmens sferoje ir išstumti tikėjimą iš viešosios erdvės. Kai kurie tai kvalifikuoja kaip „krikščionofobiją“.

Žmonės ne tik nustojo tikėti, jie jau giriasi savo netikėjimu! Religijos atskyrimas nuo valstybės virto religijos atskyrimu nuo visuomenės. Charakteringu pavyzdžiu gali būti valstybinės (už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomos) televizijos krikščioniškuose kraštuose. Nors tikinčiųjų gali būti 10 – 70% gyventojų, tuo tarpu religinės tematikos laidų laikas sudarys tik 0,01 – 1%.

Kodėl žmonės nenori pereiti į Jėzaus siūlomą meilės pasaulį? Priežasčių daug. Dalis patiki įtaigiai skelbiamais ir plačiai priimamais antikrikščioniškais bei antibažnytiniais stereotipais tiek, jog pasidaro nepatogu būti tikinčiuoju ir taip išsiskirti iš daugumos. Dalis mano, jog tai apribos jų laisvę ir sako sau: „aš visai nenoriu mylėti, nes jei mylėsiu, būsiu priklausomas, o tai prieštarauja mano laisvei“. Dar kiti nenori vykdyti kito, tegul ir Dievo, valios. Kitus suvilioja demonų siūlomos dovanos. Pagal Tomą Akvinietį jie gali suteikti pranašavimo, gydymo galias, gali daryti stebuklus. Patraukia ir magija, panašiai kaip religija skelbianti, jog yra daugiau negu realybė ir vis labiau populiaresne tampanti visuomenės pasaulėžiūroje. Kartu su demonų dovanomis duodanti pojūtį, jog galima įtakoti kai kuriuos žmogaus gyvenimo procesus. Netikėjimas Amžinuoju gyvenimu ir Prisikėlimu, dažnai tampa pagrindu naudotis greitai praeinančiais šio pasaulio kūno bei sielos malonumais.

Kai kas tarnavime piktajai dvasiai viliasi rasiąs išminties. Mokslinio pažinimo ji gali duoti, nes matė pasaulio kūrimą nuo pradžių. Tačiau ji negali duoti to, ko neturi – išminties. Kodėl neturi? Išmintis yra Dievo savybė ir ji duodama arba neduodama. Tai sako ir liaudies daina: „Dievas davė man protelį“. Piktoji dvasia ir be išminties pridaro daug blogio, tai kam jai dar duoti išmintį. Ką kalbėti apie išmintį, jeigu nesunku suprasti, kad kovoti su Dievu net neprotinga.

Pasaulyje, o Lotynų Amerikoje ypatingai plintančio katalikų išėjimo į kitas krikščioniškas bendruomenes viena priežasčių gali būti stiprėjantis ekumeninis judėjimas, tirpdantis supratimą jog yra tik vienintelė unikali Romos Katalikų Bažnyčia. Matydamas bendras maldas su įvairiomis krikščioniškomis bendruomenėmis dėl taikos ar kitų svarbių žmonijos siekių, žmogui nesunku pradėti galvoti, jog jis palieką ne vienintelę Kristaus įkurtą Bažnyčią, o tik pereina į lygiavertę, išoriškai gal patrauklesnę. Ne visi sugeba matyti teologinius ir dogmatinius skirtumus, manant jog ir ten ir ten yra Jėzus Kristus. Tam padeda ir įvairių krikščioniškų bažnyčių dvasininkų rūbų mažėjantis skirtumas nuo katalikiškų.

Ne vienam bandančiam ieškoti tikėjimo trukdo nedidelis kai kurių bažnyčios struktūrų grįžtamasis ryšys bendraujant su jais, menkos galimybės rasti atsakymą sunkesniems tikėjimo klausimams Interneto, popierinėse erdvėse o kartais ir asmeniškai. Kartais nepakankamai vertinama atgimimo iš Dvasios būtinybė, daugiau akcentuojant krikšto pakankamumą. Neretas ir požiūris iš aukšto yra katalikybės, ilgus metus vyraujančios pagal ją deklaruojančiųjų skaičių, silpnybė. Vis dar manoma, kad „esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“ (Apr 3,17).

Šv.Pijus X savo pirmoje enciklikoje rašė, kad mūsų visuomenė serga mirtina, Dievo išsižadėjimo liga. Tai vyksta ir todėl, kad „niekas nebesiryžta pasakyti, jog tai, ko moko tikė¬jimas, yra tiesa. Bijoma, kad tai būtų netolerantiška, taip pat ir kitų religijų arba pasaulėžiūrų atžvilgiu“ (Benediktas XVI).

Mus gali nuraminti tik Jėzaus numatymas, kad Jo Bažnyčios „pragaro vartai . nenugalės“ (Mt 16,18). Tai reiškia, jog nežiūrint persekiojimų, pasaulis ir jo kunigaikštis nesugebės pilnai sunaikinti Bažnyčios, kurios galva yra Kristus, o šiam Karaliui jis neturi galios. Galima ignoruoti, niekinti ar materialai persekioti Bažnyčios žmogiškąjį kūną, galima uždaryti ar nugriauti bažnyčių pastatus, galima pašalinti Jėzų iš visuomenės gyvenimo, tačiau Jis gyvens, tegul ir nedaugelio, paprastų tikinčiųjų širdyse, kur piktoji dvasia negali įeiti.

Popiežius Benediktas XVI knygoje „Žemės druska“ mano, kad išliks mažos grupelės, kurios tarsi „žemės druska“ duos šiai žemei – Katalikų Bažnyčiai – tikrąjį skonį. Joms teks gyvuoti priešiškame, nekrikščioniškame pasaulyje.

Bažnyčios persekiojimas.

Populiarėjantis šūkis: „Neronai, sugrįžk, dar yra krikščionių!“.

Jėzus perspėjo, jog prieš pasaulio pabaigą „jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami“ (Mt 24,9). Tai pradeda pildytis. Daugelis nustebę sakys, kad mūsų civilizuotame amžiuje tai neįmanoma! Pasirodo, įmanoma.

Kaip teigia Maskvos patriarchato išorės ryšių skyriaus vadovas Metropolitas Hilarionas, krikščionys šiandieną yra labiausiai persekiojama religinė bendruomenė planetoje. Pasaulyje yra maždaug 100 milijonų persekiojamų krikščionių, kas sudaro 75% visų persekiojamųjų dėl religinių priežasčių.

Pasaulyje kas 5 minutės dėl savo tikėjimo žūsta krikščionis. Tai paskelbė 2011 liepos mėn. Budapešte (Vengrija) vykusioje Tarptautinėje tarp religinio dialogo konferencijoje sociologas iš Italijos Massimo Introvigne. Konferencijoje dalyvavo aukšto lygio trijų monoteistinių religijų atstovai, o taip pat politiniai ir visuomeniniai lyderiai.

Lietuvos pasaulietinės spaudos straipsniuose apie Bažnyčią ar jų komentaruose Internete dažniau sutinkamas priešiškumas negu objektyvumas. Matomai velnias nervuojasi matydamas gerus darbus.

Liūdna konstatuoti, kad kai kuriose pasaulio valstybėse neįmanoma laisvai išpažinti ir reikšti tikėjimą, nerizikuojant gyvybe ir asmenine laisve. Kitose valstybėse egzistuoja tylesnės ir rafinuotesnės išankstinio nusistatymo prieš tikinčiuosius bei religinius simbolius ir priešinimosi jiems formos. Krikščionys dabar yra religinė grupė, dėl savo tikėjimo sulaukianti daugiausia persekiojimų. Dėl tiesos ieškojimo, tikėjimo į Jėzų Kristų ir nuoširdaus raginimo pripažinti religijos laisvę daugelis kasdien įžeidinėjami ir neretai gyvena baimėje.

Paradoksas, tačiau tikinčiųjų persekiojimas turi teigiamą prasmę. Tai numatė J

. . .

Kodėl Jėzus leidžia blogiui nugalėti.

Kartais ir tikintiems kyla klausimas: „kodėl Jėzus taip dažnai leidžia nugalėti blogiui?“. Taip manoma, nes dvasinis veikimas ne visiems matomas, tačiau yra matomų dalykų.

Blogis stiprus, kadangi naudoja teisius ir neteisius (dažniau) metodus. O iš pasakymo, kad „platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių“ (Mt 7,13), matome jog ir skaitlingas. Nejau skaitlingųjų valdovas negali elgtis su savaisiais kaip tinkamas? Argi tai būtų neteisinga? O kaip su jam nepriklausančiais? Jiems jis turi galios tik tiek, kiek leidžia Dievas pastarųjų naudai. Kartais sakoma: bet juk katastrofose žūna ir nekalti. Skirstyti į kaltus ir nekaltus neleidžiama net angelams. Galime tik spėti, kad tarp žuvusiųjų buvo tuo metu ir gerų ir blogų. Anksčiau miręs blogasis nebegalės daugiau daryti negerovių žemėje, o dorajam anksčiau nuėjusiam į dangų, išsipildys Išminties knygos nuraminimas: VIEŠPAČIUI patiko jo siela, todėl jis išskubino jį iš nedoros aplinkos (Išm 4,14). Mums, gyviesiems, yra paliktas laikas žemėje dar blogėti, arba dar gerėti.

Kodėl atrodo, jog blogiesiems geriau sekasi? Kartais tai tik išoriškai matoma, kartais būna ir iš tiesų. Pirmiausia tai pasitarnauja naujų sielų gundymui. Antra, būtų neteisinga jeigu tas, kuris neturės Amžinojo gyvenimo, negalėtų pagyventi žemėje taip kaip nori. Juk jis už tai moka brangiausiai – siela.

Kad blogis neišplistų iki kosminių dydžių ir pilnai neužvaldytų žemės galioja dvasinis dėsnis: blogis naikina blogį. Tam blogieji anksčiau ar vėliau tarpusavyje pykstasi. Tai galima stebti realiame gyvenime. Tik kovoje su Kristumi jie vieningai sutaria. Kristofobija yra atviriau ar paslėpčiau pasireiškiantis jų bruožas. Tai galima įžvelgti daugelyje susivienijimų.

Gerųjų tikslas yra kaip žemės druskos ir šviesos žibinto, skleisti aplinkui gėrio šviesą, kuri kažkiek gali drausminti bloguosius, kurių darbams reikalinga tamsa ir puvimą stabdančios druskos nebuvimas. Gerųjų užduotis yra likti tokiais nepriklausomai nuo kairiojo skruosto užgavimo. Tuo tarpu blogį darantys žeidžia save dvasiškai, o dažnai ir kūniškai.

Gražvydas Paukštė pgrazvidas@gmail.com

2011 Adventas

Pastabos: Pastorinimai Šv.Rašto citatose mano.

(J.S.vert.) – Šv. Rašto citata iš vysk. J.J. Skvirecko vertimo. Kur nenurodyta – iš kun. A.Rubšio vertimo.

Join the Conversation

×
×