Homiletika

HOMILETIKA Tomui Sakui Šiame referate pažiūrėsime kaip tarpusavyje rišasi trys istorijos išNaujojo Testamento: Lk 2: 1-14, Jn 14: 23-27 ir Mk 16: 1-8. Lk 2: 1-14. Čia eina kalba apie Jėzaus gimimą. Evangelistas Lukaspasakoja, kad Jėzus gimė tuo metu, kai Romos imperatoriaus Augusto įsakymuvyko imperijos gyventojų surašymas. Cezaris Augustas buvo pirmasis Romosimperatorius, turėjęs tokį garbingą titulą. Jis valdė nuo 31 m. pr. Kr. iki14 m. po Kr. Bendras jo valdymo laikotarpis gaunasi gana ilgas –keturiasdešimt penkeri metai. Jo visas vardas buvo Gajus Julijus CezarisOktavianas. Jam valdant buvo vienas garsiausių Romos imperijos laikotarpių,vadintas “aukso amžiumi”. Cezario Augusto išleistas įsakymas surašyti visusRomos imperijos gyventojus turėjo pragmatinį tikslą – surinkti kuo daugiaumokesčių. Lukas evangelijoje mini, kad tai buvo pirmasis žmonių surašymasJudėjoje. Tą surašymą vykdė Salpicijus Kvirinas, kuris tais laikais buvoRomos vietininkas Sirijoje, taigi ir Sirijos valdovas, kurio žinioje buvoir Judėja. Evangelistas Lukas neužrašė Jėzaus gimimo metų, nes jam buvosvarbiau ne tikslūs gimimo metai, bet pats Jėzaus gimimas ir Jo atneštasišganymas žmonėms. Kiekvienas privalėjo užsirašyti savo gimimo vietoje. Kadangi Juozapogimimo vieta buvo Betliejus (duonos namai), jis turėjo vykti į Betliejų,apie 170 km, drauge su savo sužadėtine Marija. Lukas rašo, kad Juozapui suMarija atvykus į Betliejų, “jiems nebuvo vietos užeigoje” (Lk 2: 7b).Vadinasi, kitiems vietos buvo. Jei Juozapas su Marija būtų buvę turtingi,tai neabejotinai ir jiems būtų atsiradę vietos užeigoje. Marija pagimdė savo pirmgimį sūnų. Kai kas aiškina, kad tai buvęsMarijos viengimis sūnus. Aiškina, jog viengimis ir pirmagimis reiškia tąpatį. Tiek lietuvių, tiek graikų kalboje tai visiškai skirtingos sąvokos:pirmagimis (prototokos) reiškia pirmąjį vaiką gimusį šeimoje, o viengimis

(monogenes) tai vienintelis vaikas šeimoje. Be to, kiti evangelistaiaiškiai sako, kad Jėzus turėjo keturis brolius ir kelias seseris (Mt 12:46; 13: 55, 56; Mk 3: 31; Lk 8: 19; Jn 2: 12; 7: 3). Jėzus gimė tame pačiame mieste, kuriame Dovydas Samuelio buvopateptas karaliumi: Betliejuje (1 Sam 16: 1, 4, 12, 13). Evangelistas Jonasklausia: “Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, išBetliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?” (Jn 7: 42). Savo klausimuJonas duoda suprasti, kad Jėzus ir yra tas Mesijas, kuris turėjo ateiti. Kodėl evangelistas Lukas sako jog Marija buvo Juozapo sužadėtinė,tačiau jau nėščia ir Betliejuje pagimdė sūnų, nors nebuvo Juozapo žmona.Tuo metu buvo didelė gėda pagimdyti vaiką ne santuokoje. Šią situacijągerai paaiškina evangelistas Matas: “Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartugyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia… Jis negyveno su jakaip vyras, iki ji pagimdė sūnų, ir jis pavadino jį Jėzumi” (Mt 1: 18, 25). Žmonijos išganymo pradžia prasideda nuo mažo kūdikėlio lopšyjeBetliejuje. Tuomet pats Dievas tampa žmogumi. Kaip sako evangelistas Jonas:“Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę” (Jn 1:14). Taigi Dievas tapo toks kaip mes, Jis tapo mūsų broliu. Kadangi DievoSūnus tapo žmogumi, tai iš Viešpaties Jėzaus Kristaus galime sulaukti viengero. Kūdikėlis Jėzus lošyje – tai tarsi ženklas, kad žemėje sukurtas Dievoatvaizdas. Šis džiaugsmas skirtas mums visiems; išganymas skirtaskiekvienam žmogui. Todėl visi žmonės turėtų ateiti prie lopšio nusižemintigimusiajam, kad priimtų išganymo dovanas iš Viešpaties Jėzaus Kristaus.Dievas to laukia iš mūsų. Šiuolaikinis žmogus, matydamas kūdikėlį Jėzų ėdžiose sakytų: “Jisnegali būti Dievo Sūnus”, bet matydamas angelų chorą, kaip tai matėpiemenys, ir girdėdamas jį giedant šlovės giesmes, turėtų pripažinti: “Ištiesų, Jis yra Dievo Sūnus”. Abraomas, Izaokas ir Jokūbas buvo garbingi gyvulių augintojai. Labiaucivilizuoti egiptiečiai žvelgė su panieka į juos. Bėgant laikui irIzraelyje keitėsi pažiūra į klajoklius ir piemenis. Fariziejai žvelgė įpiemenis su panieka dėl to, kad jie sausoje Palestinos žemėje ganė savogyvulius, kur mažai arba visai nebuvo vandens. Jie negalėjo prieš kiekvienąvalgį plautis rankų ir atlikti kitų apeiginių apsiplovimų. Piemenys buvoniekinami iki tokio lygio, kad jiems neleisdavo teisme būti liudininkais.Jie neturėjo visų pilietinių teisių. Ir štai tokiems žmonėms pirmiesiemsbuvo pranešta apie Jėzaus gimimą. Ne kokiems fariziejams, sadukiejams,levitams, bet piemenims buvo pranešta apie Jėzaus, pasaulio Išganytojo,gimimą. Gyvulių augintojai buvo garbingi žmonės. Jie dirbo sąžiningai. Naktįatvirame lauke saugojo savo kaimenes. Jie nemiegojo, nesapnavo ir netnesnūduriavo, kai angelas su didele Viešpaties šlovės šviesa prie jųartėjo, bet aiškiai jį matė ir girdėjo jo tariamus žodžius. Pamatę angelą,piemenys išsigando. Kadangi žmogus nuodėmingas, jis mãno, kad dangiškasispasiuntinys jam neša pasmerkimą. Tačiau angelo pranešimas buvodžiuginantis: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri busvisai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yraViešpats Mesijas” (Lk 2: 10, 11). Angelas davė ženklą piemenims kur galimarasti pasaulio Išganytoją. Tas ženklas rodė suvystytą ir ėdžiose paguldytąkūdikį. Juk apie tai pranašas Izaijas rašė savo pranašystėje: “Todėl patsViešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnųir pavadins jį vardu Emanuelis” (Iz 7: 14). Vardas Emanuelis, išvertus išhebrajų kalbos, reiškia “su mumis [yra] Dievas”. Tuojau pasirodė dangauskareivija, kuri giedojo giesmę. Tvarte, kur gimė Jėzus, nepasirodė jokiašlovės šviesa. Juozapui ir Marijai švietė menkas žiburėlis. Nešvariametvarte gulėjo Visatos Viešpats. Angelų chorų giesmės skelbė Evngeliją. Buvo girdėti ne tik jųgiedojimas, bet ir kiekvienas jų skelbiamas žodis. Angelų giesmės žodžiaibuvo tokie: “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiemsžmonėms!” (Lk 2: 14). Visi kiti žmonės, išskyrus Juozapą, Mariją, trisišminčius ir piemenis nieko nežinojo apie šį didžiulį įvykį, kad pasauliuigimė Išganytojas. Tačiau dangaus angelai tai gerai žinojo ir tinkamaipagerbė Viešpaties gimimą. Zacharijui šventykloje ir Marijai Nazareteangelas pasirodė paprastoje aplinkoje. Tačiau Kristaus gimimo naktį jisatėjo visoje dangaus šlovėje. Angelų chorai giedojo apie Dievo garbę. ApieDievo šlovę aukštybėse mes labai mažai ką žinome. Apaštalas Paulius “buvopaimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti”(2 Kor 12: 4). Mes esame šio pasaulio gyventojai, ir mums svarbisu yra tai,kas vyksta žemėje. Angelai skelbia, jog “žemėje ramybė jo mylimiemsžmonėms!” (Lk 2: 14b). Tačiau žemėje nėra ramybės, kurią skelbė Dievoangelai. Ramybė žemėje yra pats Kristus. Štai ką apie jį sako pranašasIzaijas: “Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas.Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas,ramybės Kunigaikštis’” (Iz 9: 5). Pats Jėzus taip kalbėjo apie ramybę: “Ašjums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaipduoda pasaulis” (Jn 14: 27). Evangelijoje pagal Matą Jėzus taip sako:“Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės,o kalavijo” (Mt 10: 34). Jėzus yra ramybė, bet žmonių tarpe nebuvo, nėra irnebus ramybės bei taikos, kolžmonija neapsispręs dėl Jėzaus. Jukevangelijoje pagal Joną parašyta: “Dievas taip pamilo pasaulį, jpog atidavėsavo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtųamžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16). Dievas myli visus pasaulio žmones ir nenori,kad nors vienas iš jų pražūtų, tačiau apsisprendimo teisę yra palikęskiekvienam žmogui. Pats Jėzus norėtų būti tarp mūsų, tačiau ar mes patys tonorime. Ar Kristus apsigyvens žmonių širdyse, priklauso tiktai nuo mūsųpačių, kiek mes pasitikėsime Dievo meile ir Kristaus auka. Jn 14: 23-27. Jėzus pažada nepalikti savųjų mokinių našlaičiais, betsugrįžti pas juos kitu pavidalu. Jėzus juk daug kartų sakė savo mokiniams,kad jis turi mirti, tačiau neliks mirtyje, o sugrįš pas juos. Kai Kristusprisikėlė, tai jis nebepasirodė pasauliui, bet tik savo mokiniams. Jėzuiprisikėlus mokiniai suprato, kaip išganinga turėti bendrystę su Globėju –Šventąja Dvasia. Visiškas amžinybės supratimas bus tik amžinybėje. Bettikintieji jau žemiškajame gyvenime gali įgyti bendrystės patirties suDievu. Jėzus savo atsiskyrimo kalbose kartojo daugelį dalykų. Jėzus jauanksčiau buvo sakęs, kad Tėvas jo vardu atsiųs Globėją – Šventąją Dvasią:“…aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumisper amžius,- Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes josnemato ir nepažįsta” (Jn 14: 16). Šventoji Dvasia Jėzaus pasekėjus darmokys to, ko Jėzus per trumpą laiką nespėjo jų išmokyti. Jėzus palieka savomokiniams dievišką ramybę. Šventosios Dvasios veikimas sustiprins mokinius ir padės jiems geriausuprasti Kristaus mokymą. Kristų pakeis Šventoji Dvasia (Jn 14: 16-17; 16:7). Šventoji Dvasia bus Užtarėju prieš Dievą (1 Jn 2: 1), “advokatu” priešteisėjus (Jn 15: 26, 27; Apd 5: 32), Tiesos Dvasia, vedančia tiesospilnatvėn (Jn 8: 32; 16: 13), padedanti suprasti paslėptąjį Kristausasmenį: kaip jis pildo Raštus (Jn 5: 39), kokia jo žodžių prasmė (Jn 2:19), jo veiksmus ir stebuklus (Jn 14: 16; 16: 13; 1 Jn 2: 20; Rom 8: 16) –viską, ko anksčiau mokiniai nesuprato (Jn 2: 22; 12: 16; 13: 7; 20: 9).Tokiu būdu Šventoji Dvasia liudija apie Kristų (Jn 15: 26; 1 Jn 5: 6-7) irparodo pasauliui kaip šis klysta dėl nuodėmės (Jn 16: 8-11). Evangelistas Jonas 23 eilutėje rašo: “Jei kas mane myli, laikysis manožodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn14: 23). Evangelijoje pagal Matą Jėzus pasako daug aiškiau ir konkrečiau:“Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18: 20).Iš esmės čia Matas kalba apie tai, kad du ar trys žmonės susirinkę kienonors namuose, rūsyje, ant stogo, sode po medžiu ar prie upelio jau sudarobažnyčią. Kristus savo mokinius ir pasekėjus sustiprina tokiais žodžiais: “Ašjums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaipduoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!” (Jn 14: 27).Daugelis žmonių yra ištroškę ramybės su Dievu. Nerimas širdyje drumsčiasąmonę ir mintis. Gyvenimas be ramybės ateinančios iš Dievo yra baisiaisunkus ir varginantis. Dievas nori pripildyti žmonių širdis savo nuostabiaramybe. Jo ramybę galima patirti stipriai ir giliai. Ji mūsų dvasiai teikiapusiausvyrą, sugo širdies mintis. Ramybės su Dievu neįmanoma pasiketi savopačių pastangomis. Ramybė pasiekiama susitaikius su Dievu ir gavus joatleidimą už nuodėmingą gyvenimą. Pranašas Izaijas sako, jog “nedorėliaineturės ramybės…” (Iz 48: 22). Jėzus ant Golgotos kalno sukūrė ramybętarp Dievo ir žmonių. Ir Dievas yra mūsų ramybė. Kristus mums paliekapergalingus žodžius: “…aš nugalėjau pasaulį” (Jn 16: 33). Hebrajų kalboje ramybė “Šalom” – tai paprastas žydiškaspasisveikinimas, sveikatos ir pasisekimo palinkėjimas. Biblijinėje kalboje– tai palaimintas, laisvas nuo blogio, gyvenimas. Kai žmonės tikėjimu priima Jėzų, tuomet gauna nuteisinimą iš Dievo.Tik šitaip galima atgauti vidinę ramybę. Todėl visuomet mums turi būtiaišku, kad Jėzus Kristus yra mūsų ramybė. Ne mūsų vidinės nuojautos, nemūsų šventumas ir maldos, ne mūsų atgaila ir atsivertimas, ir net ne mūsųpergalė yra ramybė. Ne! Ramybė yra Kristus. Tik Kristui įėjus į mūsųširdis, mes tampame išlaisvinti iš nuodėmių vergijos, ir gauname nuodėmiųatleidimą per Jėzaus auką. Ant Golgotos jis su mumis susikeitė vietomis,nes sau prisiėmė mums skirtą nuosprendį ir bausmę. Todėl gauname Kristausteisumą. Apaštalas Paulius apie tai sako: “Juk įstatymo tikslas – Kristus,atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki” (Rom 10: 4). Kai šituo tikime, įmūsų širdis ateina ramybė. Mk 16: 1-8. Čia moterys yra tos pačios, kurios paminėtos aprašantJėzaus laidojimą. Jos atėjo iš pat ryto prie Jėzaus kapo, kad galėtųpatepti jo kūną kvapniaisiais aliejais. Jos rado nuritintą akmenį. Įėjusiosį kapo rūsį išvydo jaunuolį baltais drabužiais. Jos nesuprato kas jis toks.Jis buvo angelas, kuris sakė, kad Jėzus yra prikeltas: “Eikite, pasakykitejo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jįpamatysite, kaip jis yra jums sakęs” (Mk 16: 7). Juk Kristus savo mokiniamssakė: “O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją” (Mk 14: 28). Moterystuo negalėjo patikėti, bet Jėzaus kape jau nebuvo. Žmogus yra linkęs daugkuo netikėti, kas atrodo neįmanoma, tačiau faktas rodo, kad Kristus yraprisikėlęs. Tai yra Velykų – Kristaus prisikėlimo įvykis. Kristaus prisikėlimas yra svarbiausia krikščionių tikėjimo tiesa. Jukapaštalas Paulius sako: “Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristusnebuvo prikeltas. O jeigu Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsųskelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1 Kor 15: 13-14). Apaštalaineabejojo, kad Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, kaip buvo žadėjęs. Pradžiojeabejojo tik Tomas. Apaštalai Jėzų buvo matę įvairiomis aplinkybėmis, irjiems jo prisikėlimas buvo pakankamas įrodymas. Kristaus mokiniai poprisikėlimo pasikeitė pernakt – silpni žmonės virto grupe drąsuolių, kuriemokė ir darė stebuklus prisikėlusiojo Viešpaties vardu. Kapas buvo tuščias.Judėjų valdžia negalėjo pateikti kūno, kad paneigtų tvirtinimą, jog Jėzusyra gyvas. Tai reiškia, kad Jėzus iš tiesų prisikėlė. Visos šios trys istorijos iš Naujojo Testamento rišasi tarpusavyje.Jas galima skaityti ir interpretuoti atskirai, tačiau visos kartu jos duodaišsamesnį vaizdą. Jėzaus gimimas rišasi su jo mirtimi ir prisikėlimu.Ramybės palikimas ir pažadas atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią mokiniamsįeina į šių dviejų istorijų tarpą. Jeigu Jėzus nebūtų gimęs, tai jis nebūtųgalėjęs ir numirti bei prisikelti. O jeigu jis mirė ir prisikėlė, tokiuatveju jis turėjo gimti, ir gimė iš mergelės Marijos. Gimimas neina bemirties, o mirtis neapsieina be gimimo. Jėzus gi tam ir atėjo į žemę, kadišpirktų žmones iš nuodėmių. Pats jis su žemiškuoju kūnu negalėjo gyventižemėje amžinai, todėl pažadėjo mokiniams, kad Tėvas jiems atsiųs Globėją –Šventąją Dvasią. Jėzus atėjo į žemę kad numirtų už mūsų nuodėmes antGolgotos kalno, kad Tėvas galėtų atsiųsti Šventąją Dvasią, kad Kristusprisikeltų ir šlovingai užžengtų į dangų.

Naudota literatūra

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą iš hebrajų ir aramėjų kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas. Vilnius, 2000. 2. Biblijos enciklopedija. Vilnius, 1993. 3. Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo Rašto žodyje. Vilnius, 2002. 4. Dievo rankose: kasdieniai skaitymai metams. Toeloese, 1999.