Homiletika

HOMILETIKA

Tomui Sakui

Šiame referate pažiūrėsime kaip tarpusavyje rišasi trys istorijos iš
Naujojo Testamento: Lk 2: 1-14, Jn 14: 23-27 ir Mk 16: 1-8.

Lk 2: 1-14. Čia eina kalba apie Jėzaus gimimą. Evangelistas Lukas
pasakoja, kad Jėzus gimė tuo metu, kai Romos imperatoriaus Augusto įsakymu
vyko imperijos gyventojų surašymas. Cezaris Augustas buvo pirmasis Romos
imperatorius, turėjęs tokį garbingą titulą. Jis valdė nuo 31 m. pr. Kr. iki
14 m. po Kr. Bendras jo valdymo laikotarpis gaunasi gana ilgas –
keturiasdešimt penkeri metai. Jo visas vardas buvo Gajus Julijus Cezaris
Oktavianas. Jam valdant buvo vienas garsiausių Romos imperijos laikotarpių,
vadintas “aaukso amžiumi”. Cezario Augusto išleistas įsakymas surašyti visus
Romos imperijos gyventojus turėjo pragmatinį tikslą – surinkti kuo daugiau
mokesčių. Lukas evangelijoje mini, kad tai buvo pirmasis žmonių surašymas
Judėjoje. Tą surašymą vykdė Salpicijus Kvirinas, kuris tais laikais buvo
Romos vietininkas Sirijoje, taigi ir Sirijos valdovas, kurio žinioje buvo
ir Judėja. Evangelistas Lukas neužrašė Jėzaus gimimo metų, nes jam buvo
svarbiau ne tikslūs gimimo metai, bet pats Jėzaus gimimas ir Jo atneštas
išganymas žmonėms.

Kiekvienas privalėjo užsirašyti savo gimimo vietoje. Kadangi Juozapo
gimimo vieta buvo Betliejus (duonos namai), jis turėjo vykti įį Betliejų,
apie 170 km, drauge su savo sužadėtine Marija. Lukas rašo, kad Juozapui su
Marija atvykus į Betliejų, “jiems nebuvo vietos užeigoje” (Lk 2: 7b).
Vadinasi, kitiems vietos buvo. Jei Juozapas su Marija būtų buvę turtingi,
tai neabejotinai ir jiems būtų atsiradę vietos užeigoje.

Marija pagimdė savo pirmgimį sū

ūnų. Kai kas aiškina, kad tai buvęs
Marijos viengimis sūnus. Aiškina, jog viengimis ir pirmagimis reiškia tą
patį. Tiek lietuvių, tiek graikų kalboje tai visiškai skirtingos sąvokos:
pirmagimis (prototokos) reiškia pirmąjį vaiką gimusį šeimoje, o viengimis
(monogenes) tai vienintelis vaikas šeimoje. Be to, kiti evangelistai
aiškiai sako, kad Jėzus turėjo keturis brolius ir kelias seseris (Mt 12:
46; 13: 55, 56; Mk 3: 31; Lk 8: 19; Jn 2: 12; 7: 3).

Jėzus gimė tame pačiame mieste, kuriame Dovydas Samuelio buvo
pateptas karaliumi: Betliejuje (1 Sam 16: 1, 4, 12, 13). Evangelistas Jonas
klausia: “Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš
Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?” (Jn 7: 42). Savo klausimu
Jonas duoda suprasti, kad Jėzus ir yra tas Mesijas, kuris turėjo ateiti.

Kodėl evangelistas Lukas sako jog Marija buvo Juozapo sužadėtinė,
tačiau jau nėščia ir Betliejuje pagimdė sūnų, nors nebuvo Juozapo žmona.
Tuo metu buvo didelė gėda pagimdyti vvaiką ne santuokoje. Šią situaciją
gerai paaiškina evangelistas Matas: “Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.
Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu
gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jis negyveno su ja
kaip vyras, iki ji pagimdė sūnų, ir jis pavadino jį Jėzumi” (Mt 1: 18, 25).

Žmonijos išganymo pradžia prasideda nuo mažo kūdikėlio lopšyje
Betliejuje. Tuomet pats Dievas tampa žmogumi. Kaip sako evangelistas Jonas:
“Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę” (Jn 1:
14). Taigi Dievas tapo toks kaip mes, Jis ta
apo mūsų broliu. Kadangi Dievo
Sūnus tapo žmogumi, tai iš Viešpaties Jėzaus Kristaus galime sulaukti vien
gero. Kūdikėlis Jėzus lošyje – tai tarsi ženklas, kad žemėje sukurtas Dievo
atvaizdas. Šis džiaugsmas skirtas mums visiems; išganymas skirtas
kiekvienam žmogui. Todėl visi žmonės turėtų ateiti prie lopšio nusižeminti
gimusiajam, kad priimtų išganymo dovanas iš Viešpaties Jėzaus Kristaus.
Dievas to laukia iš mūsų.

Šiuolaikinis žmogus, matydamas kūdikėlį Jėzų ėdžiose sakytų: “Jis
negali būti Dievo Sūnus”, bet matydamas angelų chorą, kaip tai matė
piemenys, ir girdėdamas jį giedant šlovės giesmes, turėtų pripažinti: “Iš
tiesų, Jis yra Dievo Sūnus”.

Abraomas, Izaokas ir Jokūbas buvo garbingi gyvulių augintojai. Labiau
civilizuoti egiptiečiai žvelgė su panieka į juos. Bėgant laikui ir
Izraelyje keitėsi pažiūra į klajoklius ir piemenis. Fariziejai žvelgė į
piemenis su panieka dėl to, kad jie sausoje Palestinos žemėje ganė savo
gyvulius, kur mažai arba visai nebuvo vandens. Jie negalėjo prieš kiekvieną
valgį plautis rankų ir atlikti kitų apeiginių apsiplovimų. Piemenys buvo
niekinami iki tokio lygio, kad jiems neleisdavo teisme būti liudininkais.
Jie neturėjo visų pilietinių teisių. Ir štai tokiems žmonėms pirmiesiems
buvo pranešta apie Jėzaus gimimą. Ne kokiems fariziejams, sadukiejams,
levitams, bet piemenims buvo pranešta apie Jėzaus, pasaulio Išganytojo,
gimimą.

Gyvulių augintojai buvo garbingi žmonės. Jie dirbo sąžiningai. Naktį
atvirame lauke saugojo savo kaimenes. Jie nemiegojo, nesapnavo ir net
nesnūduriavo, kai angelas su didele Viešpaties šlovės šviesa prie jų
artėjo, bet aiškiai jį ma
atė ir girdėjo jo tariamus žodžius. Pamatę angelą,
piemenys išsigando. Kadangi žmogus nuodėmingas, jis mãno, kad dangiškasis
pasiuntinys jam neša pasmerkimą. Tačiau angelo pranešimas buvo
džiuginantis: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus
visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra
Viešpats Mesijas” (Lk 2: 10, 11). Angelas davė ženklą piemenims kur galima
rasti pasaulio Išganytoją. Tas ženklas rodė suvystytą ir ėdžiose paguldytą
kūdikį. Juk apie tai pranašas Izaijas rašė savo pranašystėje: “Todėl pats
Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų
ir pavadins jį vardu Emanuelis” (Iz 7: 14). Vardas Emanuelis, išvertus iš
hebrajų kalbos, reiškia “su mumis [yra] Dievas”. Tuojau pasirodė dangaus
kareivija, kuri giedojo giesmę. Tvarte, kur gimė Jėzus, nepasirodė jokia
šlovės šviesa. Juozapui ir Marijai švietė menkas žiburėlis. Nešvariame
tvarte gulėjo Visatos Viešpats.

Angelų chorų giesmės skelbė Evngeliją. Buvo girdėti ne tik jų
giedojimas, bet ir kiekvienas jų skelbiamas žodis. Angelų giesmės žodžiai
buvo tokie: “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems
žmonėms!” (Lk 2: 14). Visi kiti žmonės, išskyrus Juozapą, Mariją, tris
išminčius ir piemenis nieko nežinojo apie šį didžiulį įvykį, kad pasauliui
gimė Išganytojas. Tačiau dangaus angelai tai gerai žinojo ir tinkamai
pagerbė Viešpaties gimimą. Zacharijui šventykloje ir Marijai Nazarete
angelas pasirodė paprastoje aplinkoje. Tačiau Kristaus gimimo naktį jis
atėjo visoje dangaus šlovėje. Angelų chorai giedojo apie Dievo garbę. Apie
Dievo šlovę aukštybėse mes labai mažai ką ži
inome. Apaštalas Paulius “buvo
paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti”
(2 Kor 12: 4). Mes esame šio pasaulio gyventojai, ir mums svarbisu yra tai,
kas vyksta žemėje. Angelai skelbia, jog “žemėje ramybė jo mylimiems
žmonėms!” (Lk 2: 14b). Tačiau žemėje nėra ramybės, kurią skelbė Dievo
angelai. Ramybė žemėje yra pats Kristus. Štai ką apie jį sako pranašas
Izaijas: “Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas.
Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas,
ramybės Kunigaikštis’” (Iz 9: 5). Pats Jėzus taip kalbėjo apie ramybę: “Aš
jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip
duoda pasaulis” (Jn 14: 27). Evangelijoje pagal Matą Jėzus taip sako:
“Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės,
o kalavijo” (Mt 10: 34). Jėzus yra ramybė, bet žmonių tarpe nebuvo, nėra ir
nebus ramybės bei taikos, kolžmonija neapsispręs dėl Jėzaus. Juk
evangelijoje pagal Joną parašyta: “Dievas taip pamilo pasaulį, jpog atidavė
savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų
amžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16). Dievas myli visus pasaulio žmones ir nenori,
kad nors vienas iš jų pražūtų, tačiau apsisprendimo teisę yra palikęs
kiekvienam žmogui. Pats Jėzus norėtų būti tarp mūsų, tačiau ar mes patys to
norime. Ar Kristus apsigyvens žmonių širdyse, priklauso tiktai nuo mūsų
pačių, kiek mes pasitikėsime Dievo meile ir Kristaus auka.

Jn 14: 23-27. Jėzus pažada nepalikti savųjų mokinių našlaičiais, bet
sugrįžti pas juos kitu pavidalu. Jėzus juk daug kartų sakė savo mokiniams,
kad jis turi mirti, tačiau neliks mirtyje, o sugrįš pas juos. Kai Kristus
prisikėlė, tai jis nebepasirodė pasauliui, bet tik savo mokiniams. Jėzui
prisikėlus mokiniai suprato, kaip išganinga turėti bendrystę su Globėju –
Šventąja Dvasia. Visiškas amžinybės supratimas bus tik amžinybėje. Bet
tikintieji jau žemiškajame gyvenime gali įgyti bendrystės patirties su
Dievu.

Jėzus savo atsiskyrimo kalbose kartojo daugelį dalykų. Jėzus jau
anksčiau buvo sakęs, kad Tėvas jo vardu atsiųs Globėją – Šventąją Dvasią:
“.aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis
per amžius,- Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos
nemato ir nepažįsta” (Jn 14: 16). Šventoji Dvasia Jėzaus pasekėjus dar
mokys to, ko Jėzus per trumpą laiką nespėjo jų išmokyti. Jėzus palieka savo
mokiniams dievišką ramybę.

Šventosios Dvasios veikimas sustiprins mokinius ir padės jiems geriau
suprasti Kristaus mokymą. Kristų pakeis Šventoji Dvasia (Jn 14: 16-17; 16:
7). Šventoji Dvasia bus Užtarėju prieš Dievą (1 Jn 2: 1), “advokatu” prieš
teisėjus (Jn 15: 26, 27; Apd 5: 32), Tiesos Dvasia, vedančia tiesos
pilnatvėn (Jn 8: 32; 16: 13), padedanti suprasti paslėptąjį Kristaus
asmenį: kaip jis pildo Raštus (Jn 5: 39), kokia jo žodžių prasmė (Jn 2:
19), jo veiksmus ir stebuklus (Jn 14: 16; 16: 13; 1 Jn 2: 20; Rom 8: 16) –
viską, ko anksčiau mokiniai nesuprato (Jn 2: 22; 12: 16; 13: 7; 20: 9).
Tokiu būdu Šventoji Dvasia liudija apie Kristų (Jn 15: 26; 1 Jn 5: 6-7) ir
parodo pasauliui kaip šis klysta dėl nuodėmės (Jn 16: 8-11).

Evangelistas Jonas 23 eilutėje rašo: “Jei kas mane myli, laikysis mano
žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn
14: 23). Evangelijoje pagal Matą Jėzus pasako daug aiškiau ir konkrečiau:
“Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18: 20).
Iš esmės čia Matas kalba apie tai, kad du ar trys žmonės susirinkę kieno
nors namuose, rūsyje, ant stogo, sode po medžiu ar prie upelio jau sudaro
bažnyčią.

Kristus savo mokinius ir pasekėjus sustiprina tokiais žodžiais: “Aš
jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip
duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!” (Jn 14: 27).
Daugelis žmonių yra ištroškę ramybės su Dievu. Nerimas širdyje drumsčia
sąmonę ir mintis. Gyvenimas be ramybės ateinančios iš Dievo yra baisiai
sunkus ir varginantis. Dievas nori pripildyti žmonių širdis savo nuostabia
ramybe. Jo ramybę galima patirti stipriai ir giliai. Ji mūsų dvasiai teikia
pusiausvyrą, sugo širdies mintis. Ramybės su Dievu neįmanoma pasiketi savo
pačių pastangomis. Ramybė pasiekiama susitaikius su Dievu ir gavus jo
atleidimą už nuodėmingą gyvenimą. Pranašas Izaijas sako, jog “nedorėliai
neturės ramybės.” (Iz 48: 22). Jėzus ant Golgotos kalno sukūrė ramybę
tarp Dievo ir žmonių. Ir Dievas yra mūsų ramybė. Kristus mums palieka
pergalingus žodžius: “.aš nugalėjau pasaulį” (Jn 16: 33).

Hebrajų kalboje ramybė “Šalom” – tai paprastas žydiškas
pasisveikinimas, sveikatos ir pasisekimo palinkėjimas. Biblijinėje kalboje
– tai palaimintas, laisvas nuo blogio, gyvenimas.

Kai žmonės tikėjimu priima Jėzų, tuomet gauna nuteisinimą iš Dievo.
Tik šitaip galima atgauti vidinę ramybę. Todėl visuomet mums turi būti
aišku, kad Jėzus Kristus yra mūsų ramybė. Ne mūsų vidinės nuojautos, ne
mūsų šventumas ir maldos, ne mūsų atgaila ir atsivertimas, ir net ne mūsų
pergalė yra ramybė. Ne! Ramybė yra Kristus. Tik Kristui įėjus į mūsų
širdis, mes tampame išlaisvinti iš nuodėmių vergijos, ir gauname nuodėmių
atleidimą per Jėzaus auką. Ant Golgotos jis su mumis susikeitė vietomis,
nes sau prisiėmė mums skirtą nuosprendį ir bausmę. Todėl gauname Kristaus
teisumą. Apaštalas Paulius apie tai sako: “Juk įstatymo tikslas – Kristus,
atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki” (Rom 10: 4). Kai šituo tikime, į
mūsų širdis ateina ramybė.

Mk 16: 1-8. Čia moterys yra tos pačios, kurios paminėtos aprašant
Jėzaus laidojimą. Jos atėjo iš pat ryto prie Jėzaus kapo, kad galėtų
patepti jo kūną kvapniaisiais aliejais. Jos rado nuritintą akmenį. Įėjusios
į kapo rūsį išvydo jaunuolį baltais drabužiais. Jos nesuprato kas jis toks.
Jis buvo angelas, kuris sakė, kad Jėzus yra prikeltas: “Eikite, pasakykite
jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį
pamatysite, kaip jis yra jums sakęs” (Mk 16: 7). Juk Kristus savo mokiniams
sakė: “O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją” (Mk 14: 28). Moterys
tuo negalėjo patikėti, bet Jėzaus kape jau nebuvo. Žmogus yra linkęs daug
kuo netikėti, kas atrodo neįmanoma, tačiau faktas rodo, kad Kristus yra
prisikėlęs. Tai yra Velykų – Kristaus prisikėlimo įvykis.

Kristaus prisikėlimas yra svarbiausia krikščionių tikėjimo tiesa. Juk
apaštalas Paulius sako: “Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus
nebuvo prikeltas. O jeigu Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų
skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1 Kor 15: 13-14). Apaštalai
neabejojo, kad Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, kaip buvo žadėjęs. Pradžioje
abejojo tik Tomas. Apaštalai Jėzų buvo matę įvairiomis aplinkybėmis, ir
jiems jo prisikėlimas buvo pakankamas įrodymas. Kristaus mokiniai po
prisikėlimo pasikeitė pernakt – silpni žmonės virto grupe drąsuolių, kurie
mokė ir darė stebuklus prisikėlusiojo Viešpaties vardu. Kapas buvo tuščias.
Judėjų valdžia negalėjo pateikti kūno, kad paneigtų tvirtinimą, jog Jėzus
yra gyvas. Tai reiškia, kad Jėzus iš tiesų prisikėlė.

Visos šios trys istorijos iš Naujojo Testamento rišasi tarpusavyje.
Jas galima skaityti ir interpretuoti atskirai, tačiau visos kartu jos duoda
išsamesnį vaizdą. Jėzaus gimimas rišasi su jo mirtimi ir prisikėlimu.
Ramybės palikimas ir pažadas atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią mokiniams
įeina į šių dviejų istorijų tarpą. Jeigu Jėzus nebūtų gimęs, tai jis nebūtų
galėjęs ir numirti bei prisikelti. O jeigu jis mirė ir prisikėlė, tokiu
atveju jis turėjo gimti, ir gimė iš mergelės Marijos. Gimimas neina be
mirties, o mirtis neapsieina be gimimo. Jėzus gi tam ir atėjo į žemę, kad
išpirktų žmones iš nuodėmių. Pats jis su žemiškuoju kūnu negalėjo gyventi
žemėje amžinai, todėl pažadėjo mokiniams, kad Tėvas jiems atsiųs Globėją –
Šventąją Dvasią. Jėzus atėjo į žemę kad numirtų už mūsų nuodėmes ant
Golgotos kalno, kad Tėvas galėtų atsiųsti Šventąją Dvasią, kad Kristus
prisikeltų ir šlovingai užžengtų į dangų.

Naudota literatūra

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą iš hebrajų ir aramėjų

kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą iš graikų kalbos vertė

Česlovas Kavaliauskas. Vilnius, 2000.

2. Biblijos enciklopedija. Vilnius, 1993.

3. Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo Rašto žodyje. Vilnius, 2002.

4. Dievo rankose: kasdieniai skaitymai metams. Toeloese, 1999.

Leave a Comment