HOMILETIKA
Tomui Sakui
Šiame referate pažiūrėsime kaip tarpusavyje rišasi trys istorijos iš
Naujojo Testamento: Lk 2: 1-14, Jn 14: 23-27 ir Mk 16: 1-8.
Lk 2: 1-14. Čia eina kalba apie Jėzaus gimimą. Evangelistas Lukas pasakoja, kad Jėzus gimė tuo metu, kai Romos imperatoriaus Augusto įsakymu vyko imperijos gyventojų surašymas. Cezaris Augustas buvo pirmasis Romos imperatorius, turėjęs tokį garbingą titulą. Jis valdė nuo 31 m. pr. Kr. iki
14 m. po Kr. Bendras jo valdymo laikotarpis gaunasi gana ilgas –
keturiasdešimt penkeri metai. Jo visas vardas buvo Gajus Julijus Cezaris
Oktavianas. Jam valdant buvo vienas garsiausių Romos imperijos laikotarpių, vadintas “aukso amžiumi”. Cezario Augusto išleistas įsakymas surašyti visus
Romos imperijos gyventojus turėjo pragmatinį tikslą – surinkti kuo daugiau mokesčių. Lukas evangelijoje mini, kad tai buvo pirmasis žmonių surašymas
Judėjoje. Tą surašymą vykdė Salpicijus Kvirinas, kuris tais laikais buvo
Romos vietininkas Sirijoje, taigi ir Sirijos valdovas, kurio žinioje buvo ir Judėja. Evangelistas Lukas neužrašė Jėzaus gimimo metų, nes jam buvo svarbiau ne tikslūs gimimo metai, bet pats Jėzaus gimimas ir Jo atneštas išganymas žmonėms.
Kiekvienas privalėjo užsirašyti savo gimimo vietoje. Kadangi Juozapo gimimo vieta buvo Betliejus (duonos namai), jis turėjo vykti į Betliejų, apie 170 km, drauge su savo sužadėtine Marija. Lukas rašo, kad Juozapui su
Marija atvykus į Betliejų, “jiems nebuvo vietos užeigoje” (Lk 2: 7b).
Vadinasi, kitiems vietos buvo. Jei Juozapas su Marija būtų buvę turtingi, tai neabejotinai ir jiems būtų atsiradę vietos užeigoje.
Marija pagimdė savo pirmgimį sūnų. Kai kas aiškina, kad tai buvęs
Marijos viengimis sūnus. Aiškina, jog viengimis ir pirmagimis reiškia tą patį. Tiek lietuvių, tiek graikų kalboje tai visiškai skirtingos sąvokos:
pirmagimis (prototokos) reiškia pirmąjį vaiką gimusį šeimoje, o viengimis (monogenes) tai vienintelis vaikas šeimoje. Be to, kiti evangelistai aiškiai sako, kad Jėzus turėjo keturis brolius ir kelias seseris (Mt 12:
46; 13: 55, 56; Mk 3: 31; Lk 8: 19; Jn 2: 12; 7: 3).
Jėzus gimė tame pačiame mieste, kuriame Dovydas Samuelio buvo pateptas karaliumi: Betliejuje (1 Sam 16: 1, 4, 12, 13). Evangelistas Jonas klausia: “Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš
Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?” (Jn 7: 42). Savo klausimu
Jonas duoda suprasti, kad Jėzus ir yra tas Mesijas, kuris turėjo ateiti.
Kodėl evangelistas Lukas sako jog Marija buvo Juozapo sužadėtinė, tačiau jau nėščia ir Betliejuje pagimdė sūnų, nors nebuvo Juozapo žmona.
Tuo metu buvo didelė gėda pagimdyti vaiką ne santuokoje. Šią situaciją gerai paaiškina evangelistas Matas: “Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.
Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia… Jis negyveno su ja kaip vyras, iki ji pagimdė sūnų, ir jis pavadino jį Jėzumi” (Mt 1: 18, 25).
Žmonijos išganymo pradžia prasideda nuo mažo kūdikėlio lopšyje
Betliejuje. Tuomet pats Dievas tampa žmogumi. Kaip sako evangelistas Jonas:
“Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę” (Jn 1:
14). Taigi Dievas tapo toks kaip mes, Jis tapo mūsų broliu. Kadangi Dievo
Sūnus tapo žmogumi, tai iš Viešpaties Jėzaus Kristaus galime sulaukti vien gero. Kūdikėlis Jėzus lošyje – tai tarsi ženklas, kad žemėje sukurtas Dievo atvaizdas. Šis džiaugsmas skirtas mums visiems; išganymas skirtas kiekvienam žmogui. Todėl visi žmonės turėtų ateiti prie lopšio nusižeminti gimusiajam, kad priimtų išganymo dovanas iš Viešpaties Jėzaus Kristaus.
Dievas to laukia iš mūsų.
Šiuolaikinis žmogus, matydamas kūdikėlį Jėzų ėdžiose sakytų: “Jis negali būti Dievo Sūnus”, bet matydamas angelų chorą, kaip tai matė piemenys, ir girdėdamas jį giedant šlovės giesmes, turėtų pripažinti: “Iš tiesų, Jis yra Dievo Sūnus”.
Abraomas, Izaokas ir Jokūbas buvo garbingi gyvulių augintojai. Labiau civilizuoti egiptiečiai žvelgė su panieka į juos. Bėgant laikui ir
Izraelyje keitėsi pažiūra į klajoklius ir piemenis. Fariziejai žvelgė į piemenis su panieka dėl to, kad jie sausoje Palestinos žemėje ganė savo gyvulius, kur mažai arba visai nebuvo vandens. Jie negalėjo prieš kiekvieną valgį plautis rankų ir atlikti kitų apeiginių apsiplovimų. Piemenys buvo niekinami iki tokio lygio, kad jiems neleisdavo teisme būti liudininkais.
Jie neturėjo visų pilietinių teisių. Ir štai tokiems žmonėms pirmiesiems buvo pranešta apie Jėzaus gimimą. Ne kokiems fariziejams, sadukiejams, levitams, bet piemenims buvo pranešta apie Jėzaus, pasaulio Išganytojo, gimimą.
Gyvulių augintojai buvo garbingi žmonės. Jie dirbo sąžiningai. Naktį atvirame lauke saugojo savo kaimenes. Jie nemiegojo, nesapnavo ir net nesnūduriavo, kai angelas su didele Viešpaties šlovės šviesa prie jų artėjo, bet aiškiai jį matė ir girdėjo jo tariamus žodžius. Pamatę angelą, piemenys išsigando. Kadangi žmogus nuodėmingas, jis mãno, kad dangiškasis pasiuntinys jam neša pasmerkimą. Tačiau angelo pranešimas buvo džiuginantis: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra
Viešpats Mesijas” (Lk 2: 10, 11). Angelas davė ženklą piemenims kur galima rasti pasaulio Išganytoją. Tas ženklas rodė suvystytą ir ėdžiose paguldytą kūdikį. Juk apie tai pranašas Izaijas rašė savo pranašystėje: “Todėl pats
Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis” (Iz 7: 14). Vardas Emanuelis, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia “su mumis [yra] Dievas”. Tuojau pasirodė dangaus kareivija, kuri giedojo giesmę. Tvarte, kur gimė Jėzus, nepasirodė jokia šlovės šviesa. Juozapui ir Marijai švietė menkas žiburėlis. Nešvariame tvarte gulėjo Visatos Viešpats.
Angelų chorų giesmės skelbė Evngeliją. Buvo girdėti ne tik jų giedojimas, bet ir kiekvienas jų skelbiamas žodis. Angelų giesmės žodžiai buvo tokie: “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” (Lk 2: 14). Visi kiti žmonės, išskyrus Juozapą, Mariją, tris išminčius ir piemenis nieko nežinojo apie šį didžiulį įvykį, kad pasauliui gimė Išganytojas. Tačiau dangaus angelai tai gerai žinojo ir tinkamai pagerbė Viešpaties gimimą. Zacharijui šventykloje ir Marijai Nazarete angelas pasirodė paprastoje aplinkoje. Tačiau Kristaus gimimo naktį jis atėjo visoje dangaus šlovėje. Angelų chorai giedojo apie Dievo garbę. Apie
Dievo šlovę aukštybėse mes labai mažai ką žinome. Apaštalas Paulius “buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti”
(2 Kor 12: 4). Mes esame šio pasaulio gyventojai, ir mums svarbisu yra tai, kas vyksta žemėje. Angelai skelbia, jog “žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” (Lk 2: 14b). Tačiau žemėje nėra ramybės, kurią skelbė Dievo angelai. Ramybė žemėje yra pats Kristus. Štai ką apie jį sako pranašas
Izaijas: “Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas.
Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, ramybės Kunigaikštis’” (Iz 9: 5). Pats Jėzus taip kalbėjo apie ramybę: “Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis” (Jn 14: 27). Evangelijoje pagal Matą Jėzus taip sako:
“Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo” (Mt 10: 34). Jėzus yra ramybė, bet žmonių tarpe nebuvo, nėra ir nebus ramybės bei taikos, kolžmonija neapsispręs dėl Jėzaus.
Juk evangelijoje pagal Joną parašyta: “Dievas taip pamilo pasaulį, jpog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16). Dievas myli visus pasaulio žmones ir nenori, kad nors vienas iš jų pražūtų, tačiau apsisprendimo teisę yra palikęs kiekvienam žmogui. Pats Jėzus norėtų būti tarp mūsų, tačiau ar mes patys to norime. Ar Kristus apsigyvens žmonių širdyse, priklauso tiktai nuo mūsų pačių, kiek mes pasitikėsime Dievo meile ir Kristaus auka.
Jn 14: 23-27. Jėzus pažada nepalikti savųjų mokinių našlaičiais, bet sugrįžti pas juos kitu pavidalu. Jėzus juk daug kartų sakė savo mokiniams, kad jis turi mirti, tačiau neliks mirtyje, o sugrįš pas juos. Kai Kristus prisikėlė, tai jis nebepasirodė pasauliui, bet tik savo mokiniams. Jėzui prisikėlus mokiniai suprato, kaip išganinga turėti bendrystę su Globėju –
Šventąja Dvasia. Visiškas amžinybės supratimas bus tik amžinybėje. Bet tikintieji jau žemiškajame gyvenime gali įgyti bendrystės patirties su
Dievu.
Jėzus savo atsiskyrimo kalbose kartojo daugelį dalykų. Jėzus jau anksčiau buvo sakęs, kad Tėvas jo vardu atsiųs Globėją – Šventąją Dvasią:
“…aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius,- Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta” (Jn 14: 16). Šventoji Dvasia Jėzaus pasekėjus dar mokys to, ko Jėzus per trumpą laiką nespėjo jų išmokyti. Jėzus palieka savo mokiniams dievišką ramybę.
Šventosios Dvasios veikimas sustiprins mokinius ir padės jiems geriau suprasti Kristaus mokymą. Kristų pakeis Šventoji Dvasia (Jn 14: 16-17; 16:
7). Šventoji Dvasia bus Užtarėju prieš Dievą (1 Jn 2: 1), “advokatu” prieš teisėjus (Jn 15: 26, 27; Apd 5: 32), Tiesos Dvasia, vedančia tiesos pilnatvėn (Jn 8: 32; 16: 13), padedanti suprasti paslėptąjį Kristaus asmenį: kaip jis pildo Raštus (Jn 5: 39), kokia jo žodžių prasmė (Jn 2:
19), jo veiksmus ir stebuklus (Jn 14: 16; 16: 13; 1 Jn 2: 20; Rom 8: 16) –
viską, ko anksčiau mokiniai nesuprato (Jn 2: 22; 12: 16; 13: 7; 20: 9).
Tokiu būdu Šventoji Dvasia liudija apie Kristų (Jn 15: 26; 1 Jn 5: 6-7) ir parodo pasauliui kaip šis klysta dėl nuodėmės (Jn 16: 8-11).
Evangelistas Jonas 23 eilutėje rašo: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn
14: 23). Evangelijoje pagal Matą Jėzus pasako daug aiškiau ir konkrečiau:
“Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18: 20).
Iš esmės čia Matas kalba apie tai, kad du ar trys žmonės susirinkę kieno nors namuose, rūsyje, ant stogo, sode po medžiu ar prie upelio jau sudaro bažnyčią.
Kristus savo mokinius ir pasekėjus sustiprina tokiais žodžiais: “Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!” (Jn 14: 27).
Daugelis žmonių yra ištroškę ramybės su Dievu. Nerimas širdyje drumsčia sąmonę ir mintis. Gyvenimas be ramybės ateinančios iš Dievo yra baisiai sunkus ir varginantis. Dievas nori pripildyti žmonių širdis savo nuostabia ramybe. Jo ramybę galima patirti stipriai ir giliai. Ji mūsų dvasiai teikia pusiausvyrą, sugo širdies mintis.
Ramybės su Dievu neįmanoma pasiketi savo pačių pastangomis. Ramybė pasiekiama susitaikius su Dievu ir gavus jo atleidimą už nuodėmingą gyvenimą. Pranašas Izaijas sako, jog “nedorėliai neturės ramybės…” (Iz 48: 22). Jėzus ant Golgotos kalno sukūrė ramybę tarp Dievo ir žmonių. Ir Dievas yra mūsų ramybė. Kristus mums palieka pergalingus žodžius: “…aš nugalėjau pasaulį” (Jn 16: 33).
Hebrajų kalboje ramybė “Šalom” – tai paprastas žydiškas pasisveikinimas, sveikatos ir pasisekimo palinkėjimas. Biblijinėje kalboje
– tai palaimintas, laisvas nuo blogio, gyvenimas.
Kai žmonės tikėjimu priima Jėzų, tuomet gauna nuteisinimą iš Dievo.
Tik šitaip galima atgauti vidinę ramybę. Todėl visuomet mums turi būti aišku, kad Jėzus Kristus yra mūsų ramybė. Ne mūsų vidinės nuojautos, ne mūsų šventumas ir maldos, ne mūsų atgaila ir atsivertimas, ir net ne mūsų pergalė yra ramybė. Ne! Ramybė yra Kristus.
Tik Kristui įėjus į mūsų širdis, mes tampame išlaisvinti iš nuodėmių vergijos, ir gauname nuodėmių atleidimą per Jėzaus auką. Ant Golgotos jis su mumis susikeitė vietomis, nes sau prisiėmė mums skirtą nuosprendį ir bausmę. Todėl gauname Kristaus teisumą. Apaštalas Paulius apie tai sako: “Juk įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki” (Rom 10: 4). Kai šituo tikime, į mūsų širdis ateina ramybė.
Mk 16: 1-8. Čia moterys yra tos pačios, kurios paminėtos aprašant
Jėzaus laidojimą. Jos atėjo iš pat ryto prie Jėzaus kapo, kad galėtų patepti jo kūną kvapniaisiais aliejais. Jos rado nuritintą akmenį. Įėjusios į kapo rūsį išvydo jaunuolį baltais drabužiais. Jos nesuprato kas jis toks.
Jis buvo angelas, kuris sakė, kad Jėzus yra prikeltas: “Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs” (Mk 16: 7). Juk Kristus savo mokiniams sakė: “O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją” (Mk 14: 28). Moterys tuo negalėjo patikėti, bet Jėzaus kape jau nebuvo. Žmogus yra linkęs daug kuo netikėti, kas atrodo neįmanoma, tačiau faktas rodo, kad Kristus yra prisikėlęs. Tai yra Velykų – Kristaus prisikėlimo įvykis.
Kristaus prisikėlimas yra svarbiausia krikščionių tikėjimo tiesa. Juk apaštalas Paulius sako: “Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jeigu Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1 Kor 15: 13-14). Apaštalai neabejojo, kad Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, kaip buvo žadėjęs. Pradžioje abejojo tik Tomas. Apaštalai Jėzų buvo matę įvairiomis aplinkybėmis, ir jiems jo prisikėlimas buvo pakankamas įrodymas. Kristaus mokiniai po prisikėlimo pasikeitė pernakt – silpni žmonės virto grupe drąsuolių, kurie mokė ir darė stebuklus prisikėlusiojo Viešpaties vardu. Kapas buvo tuščias.
Judėjų valdžia negalėjo pateikti kūno, kad paneigtų tvirtinimą, jog Jėzus yra gyvas. Tai reiškia, kad Jėzus iš tiesų prisikėlė.
Visos šios trys istorijos iš Naujojo Testamento rišasi tarpusavyje.
Jas galima skaityti ir interpretuoti atskirai, tačiau visos kartu jos duoda išsamesnį vaizdą. Jėzaus gimimas rišasi su jo mirtimi ir prisikėlimu.
Ramybės palikimas ir pažadas atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią mokiniams įeina į šių dviejų istorijų tarpą. Jeigu Jėzus nebūtų gimęs, tai jis nebūtų galėjęs ir numirti bei prisikelti. O jeigu jis mirė ir prisikėlė, tokiu atveju jis turėjo gimti, ir gimė iš mergelės Marijos. Gimimas neina be mirties, o mirtis neapsieina be gimimo. Jėzus gi tam ir atėjo į žemę, kad išpirktų žmones iš nuodėmių. Pats jis su žemiškuoju kūnu negalėjo gyventi žemėje amžinai, todėl pažadėjo mokiniams, kad Tėvas jiems atsiųs Globėją –
Šventąją Dvasią. Jėzus atėjo į žemę kad numirtų už mūsų nuodėmes ant
Golgotos kalno, kad Tėvas galėtų atsiųsti Šventąją Dvasią, kad Kristus prisikeltų ir šlovingai užžengtų į dangų.
Naudota literatūra
1. Biblija arba Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą iš hebrajų ir aramėjų kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą iš graikų kalbos vertė
Česlovas Kavaliauskas. Vilnius, 2000.
2. Biblijos enciklopedija. Vilnius, 1993.
3. Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo Rašto žodyje. Vilnius, 2002.
4. Dievo rankose: kasdieniai skaitymai metams. Toeloese, 1999.