Induizmas

Religija turėjo be galo didelį poveikį įvairių pasaulio kultūrų plėtrai. Daugelyje kraštų religijos įtaka dar ir šiandien labai didelė, tarp jų ir Indijoje.

Induizmas turi per 800 milijonų šalininkų. 85 proc. indusų gyvena Indijoje, Nepale. Šiose šalyse induizmas yra valstybinė religija. Sąvoka „induizmas“ tai ne vieningos religijos Indijoje apibrėžimas. Ji apibūdina daugelį Indijoje paplitusių religijų, kurios turi daug bendro ir daug skirtumų. „Hindu“ senąja persų kalba reiškė Indo upės vardą. Vėliau juo buvo vadinami šios srities gyventojai, o musulmonams užkariavus Indiją, persiškai kalbantys Inndijos musulmonai tokiu vardu ėmė vadinti indų religijas.

Ilga Indijos religijų istorija yra dalinama į tris fazes, ir induizmas, kaip paskutinė fazė, daug perėmė iš ankstesnių fazių.

Pirmoji fazė – vedizmas apie 1700–1000 m. pr. Kr., turi daug bendro su graikų mitologija. Apie 1400 m. pr. Kr. sukurtos Vedos – tai šventieji raštai su ritualiniais tekstais, maldomis, burtažodžiais ir himnais. Buvo žinoma ir garbinama daug dievų (dažnai minima 33 milijonai), o svarbiausieji – dangaus dievas Indra, ugnies dievas Agnis ir tvarkdarys Varūna.

Po vedizmo išryškėjo brahmanizmas, antroji Indijos religijų istorijos faazė, kuri tęsėsi nuo 1000 iki 400 m. pr. Kr. Čia vadovavo brahmanai, sustiprinę kastų sistemą, būdingą induizmui. Tūkstančiai kastų jungiasi į 4 pagrindines kastas: 1) brahmanai (šventikai ir mokytojai); 2) kšatrijai (kariai ir valdantieji); 3) vaišijai (amatininkai ir valstiečiai); 4) šudrai (darbininkai ir tarnai). Didelė grupė žmonių, ne

epriklausantys kastoms (neliečiamieji), yra už kastos sistemos rėmų.

Brahmanas – pasaulio valdymo principas, būties pirminė priežastis. Atmanas (t. y. kvėpavimas), tikroji žmogaus savastis, buvo suprantama kaip Brahmano dalis. Susiformuoja mokslas apie reinkarnaciją arba sielų persikūnijimą: dieviškoji žmogaus savastis apsigyvena po mirties kitoje gyvoje būtybėje (žmoguje, gyvulyje). Čia galioja karma (skr. veiksmas, veiksmo rezultatas), kai už gerus ir blogus šio gyvenimo darbus bus apdovanojama arba baudžiama kitame gyvenime. Todėl reikia karmą gerinti maldomis ir ritualais.

Induizmas trečioje fazėje (nuo 400 m. prieš Kristų iki šiandien) pripažįsta šventus raštus, kurie dalinami į dvi dideles grupes: „Shruti“ („Išgirsta“) – didžiausio apreiškimo vedai, brahmanai ir 800–600 m. pr. Kr. atsiradę raštai – upanišados. „Smriti“ („Prisiminimas“) vadinamos šimtmečių eigoje atsiradusios didelės apimties legendos. Prie jų priskiriama visų pirma „Ramajana“ ir „Mahabharata“, t. y. duu stambūs epai, turintys 24000 ir 100 000 dvieilių, taip pat Puranai – mitų, legendų apie dievus ir ritualų rinkinys. Švenčiausia ir žinomiausia induizmo pamokymų knyga yra „Bagavadgita“ – „Mahabharatos“ dalis, atsiradusi tarp 200 m. pr. Kr. ir 200 m. po Kr. Induizme yra trys pagrindiniai išganymo keliai, kurie yra lygiaverčiai: pažinimo kelias („juana–marga“) pasiekiamas, praktikuojant jogą, meditaciją, šventų raštų studijavimą ir askezę; veikimo kelias („karma–marga“) – tai pareigų atlikimas šeimai ir visuomenei, taip pat ritualų ir ceremonijų vykdymas; pasišventimo kelias („bhakti–marga“) – ypatingas paties pasirinkto dievo garbinimas, ritualai, au
ukos, askezė arba pastoviai kartojamos maldų formulės (mantros). Vakaruose žinomiausia grupė, kuri ieško išganymo atsiduodant (bhakti), yra Harė Krišna judėjimas.

Skiriamasis induizmo požymis yra tas, kad į kitų dievų garbinimą žiūrima ne kaip į konkurenciją, o kaip į tokį pat kelią dieviškojon realybėn. Taip prie induizmo religinės sistemos yra prijungiamos svetimos religijos, ir induizmas tampa sinkretine religija.

Induizme yra žinoma nesuskaičiuojama daugybė dievų. Trys svarbiausi dievai – tai Brahma (pradininkas), Višnus (globėjas) ir Šyva (pasaulio griovėjas). Paskutinieji du yra ypatingai garbinami, todėl višnuizmas ir šyvaizmas yra laikomi pagrindinėmis induizmo kryptimis. Višnus per tūkstantmečius neva buvo įsikūnijęs į kitus pavidalus, bet Krišna, žymiausias Višnaus avatara (įsikūnijimas), induistų yra labiausiai garbinamas.

Iš induizmo kilo įvairios naujos religijos: džainizmas (įkūrėjas – Džina, gyvenęs apie 539–467 m. pr. Kr.); budizmas (įkūrėjas – Gautama Buda, apie 563 – 483 m. pr. Kr.); sikhizmas (įkūrėjas – Nanakas, 1469–1558 m. po Kr.).

Nuo XIX a. Indijoje egzistavo daug judėjimų, kuriuos būtų galima sujungti į vieną sąvoką – „neoinduizmas“. Neoinduizmas buvo nukreiptas prieš kolonializmą ir Vakarų įtaką, bandė išgelbėti induizmo palikimą ir kai ką jame reformuoti. Judėjimai kartais įgaudavo krikščioniškąsias vertes, skatino dirbti visuomenės labui, atmetė kastų nelygybę ir netgi dievų paveikslų garbinimą. Žinomiausi neoinduizmo atstovai yra Romas Mohanas Rojus (1772–1833), Ramakrišna (1834–1886), Vivekananda (1862–1902), R. Tagorė (1861–1941), Aurobindas Gošas (1872–1950) ir Mahatma Gandis (1869–1948), savo religines reformas sujungęs su politine kova.

Reinkarnacija. Ka

arma. Joga

„Reinkarnacija“ (lot. reincarnatio – sugrįžimas į kūną) reiškia tikėjimą, kad esminė žmogaus dalis (siela, dvasia, Aš) po jo mirties įsikūnija į kitą žmogų ar gyvūną. Kiti šio reiškinio pavadinimai: persikūnijimas, sielos keliavimas, metempsichozė (gr.) arba atgimimas.

Daugelis rytų religijų grindžiamos tikėjimu Reinkarnacija. Tačiau, kaip bebūtų keista, švenčiausiuose induistų raštuose, Vedose, apie tai net neužsimenama. Vedos buvo parašytos apie XIII a. pr. m. e., o pirmosios užuomenos apie Reinkarnaciją atsirado tik IX a. pr. m. e. Tačiau tai greitai prigijo. Krišna mokė: „Kaip mes pakeičiame sudevėtus rūbus, taip nemirtinga siela pakeičia susidevėjusį kūną“. Galiausiai atsirado tokių mokytojų, kurie tikslai nurodė už kokius nusikaltimus mums skiriamas koks kūnas. Buvo sakoma, kad kuo didesnę nuodėmę žmogus padaro, tai po mirties jo siela įsikūnija į nelabai gražų žmogų ar gyvūną. Toks griežtas mokymas ir gasdinimas turėjo sulaikyti žmones nuo blogo elgesio, tačiau lazda turi du galus. Būtent dėl to, jog Indijoje visi tiki, kad apsigimimas ir ligos siųstos už blogus darbus praeitame gyvenime. Be to ten padėti išsigimėliui, invalidui ar ligoniui laikoma negeru darbu, nes jis toks gimė, kad kentėtų už buvusias nuodėmes. Vakaruose taip pat būna keistenybių. Net platonas tvirtino, jog siela prieš patekdama į kūną jau egzistavo žemėje kitu pavidalu. O ir pirmieji krikščionys Reinkarnacijos neneigė. Da

abar kartais net manoma, jog apie 300 m. pr. m. e. Konstantinopolyje susirinkę bažnyčios vadai nusprendė, jog Reinkarnacija prieštarauja Kristaus mokymui ir todėl tikėti ja yra erezija, vien dėl to, kad visa tai pernelyg atsidavė Rytais.

Dabartiniai krikščionys taip pat neigia Reinkarnaciją, nes ji Kristaus auką už mūsų nuodėmes paverčia beprasme.

Sanskrito kalba „karma“ reiškia „elgesys, veikimas“ ir apibūdina elgseną ir jos pasekmes šiame ir ankstesniame gyvenime. Šia prasme karma gali būti laikoma dar ir elgsenos priežasčių ir pasekmių grandinė. Karmos apibrėžimas yra neatsiejamas nuo supratimo apie reinkarnaciją.

Geros ar blogos šio gyvenimo sąlygos yra ankstesniojo gyvenimo elgesio pasekmė. Šio gyvenimo darbai lemia, kokiose sąlygose teks gimti būsimajame gyvenime. Tuo būdu karmos teorija yra koncepcija atpildo, kuris būtinai ateis būsimajame gyvenime, drauge tai yra bandymas paaiškinti dabartinio gyvenimo situaciją, skausmą arba laimę. Karmos negalima prilyginti absoliučiam determinizmui (išankstiniam gyvenimo nulemtumui), kadangi iš anksto nulemtos tik gyvenimo sąlygos, o ne atskiri veiksmai. Išlaisvinimas iš begalinio karmos rato yra išvadavimas, kuris (priklausomai nuo religinės sistemos) įmanomas tik atsidavimu dievams, meditacija ir pažinimu, o būsimojo gyvenimo karma gali būti pagerinta gerais darbais.

Ten, kur viešpatauja tikėjimas reinkarnacija, induizme, budizme (čia net dievai jai paklusnūs), karmos samprata yra plačiai paplitusi. Ji surado daug šalininkų ir Vakaruose.

Biblijai tikėjimas karma svetimas, nes ji nemoko nei apie jos sąlygas, nei apie persikūnijimą. Jėzus aiškiai atmeta bausmę už nuodėmes, padarytas prieš gimimą, o drauge ir mintis apie karmą. Žmogus po mirties nebegali grįžti pas gyvuosius, jo laukia teismas. Ten pats Dievas baus arba atlygins, bet tai įvyks ne po to einančiame gyvenime. Žmogus nepasiekia išlaisvinimo nei per auką, nei per meditaciją ar pažinimą, nei gali pasidaryti Dievui malonus savo gerais darbais. Išlaisvinimas yra Jėzaus Kristaus mirties ant kryžiaus dovana, kurią galima priimti vien tikėjimu.

Jau ankstyvoji krikščionių teologija analizavo moralinę karmos koncepciją. Apologetas Justinas (apie 150 m.) argumentavo: „Kadangi žmogus nieko nežino apie savo buvusio gyvenimo įvykius, todėl atpuola moralinis karmos apvalymo argumentas. Atlygis turi mažai prasmės, jeigu negali žinoti, už ką jis duodamas“.

Joga – tai gyvas mokslas, kuris vystosi jau keli tūkstančiai metų ir formuojasi, pagal kintančios visuomenės reikmes. Viena žymiausių paskutinio šimtmečio asmenybių – Svami Šivananda(Sivananda). Ilgą laiką dirbęs gydytoju šis milžiniškos energijos ir stiprybės žmogus parašė ir išleido apie 300 knygų, brošiūrų ir žurnalų, pagrįsdamas jogos mokymą medicininėmis žiniomis, sudėtingas Vedantos filosofijos doktrinas, išaiškindamas paprastais, žmonėms suvokiamais terminais. Vieną iš savo mokinių – Svami Višnu Devananda(Vishnu Devananda) išsiuntė į Vakarus propoguoti jogos mokslo. Būdamas vienu iš žinomiausiu Radža(Raja) ir Hatha jogos mokytoju pasaulyje, Svami Višnu Devananda 1957m. atvyko į San Franciską. Keliaudamas per JAV, Kanada ir kitas šalis, jis kūrė tarptautinį Šivananda Jogos centrų ir ašramų tinklą. Betarpiškai stebėdamas vakariečių gyvenimo būdą ir poreikius, jis sukoncentravo senovės jogos išmintį į penkis esminius principus, kurie gali būti lengvai įpinti į jūsų gyvenimo būdą tam, kad būtų sukurtas pagrindas ilgam ir sveikam gyvenimui.

Penki esminiai jogos principai:

•Tinkamas atsipalaidavimas išvaduoja raumenis nuo įtampos, kūnas pailsi ir atsigauna kaip po gero nakties miego. Tai įtakoja jūsų aktyvumą ir moko, kaip saugoti energiją, padeda atsikratyti nerimo ir baimių.
•Tinkami fiziniai pratimai – tai jogos pozos (asanos), padeda sistemiškai išmankštinti visas kūno dalis – ištempia ir suteikia tonusą raumenims ir raiščiams, suteikia lankstumo stuburui ir sąnariams, pagerina medžiagų apykaitą.
•Tinkamas kvėpavimas – pilnas ir ritmiškas kvėpavimas, užpildantis visus, o ne tik dalį, plaučius, gerinantis deguonies įsisavinimą. Jogos kvėpavimo pratimai (pranajama) moko atstatyti kūno energiją ir kontroliuoti psichinę būseną.
•Tinkamas maitinimasis – maistingas ir taisyklingai subalansuotas, naudojant tik natūralius produktus, maitinimasis. Tai palaiko kūną lengvu ir elastingu, o protą – ramiu, didina atsparumą ligoms.
•Pozityvus mąstymas ir meditacija padeda pašalinti negatyvias mintis ir nuramina protą.

Jogos kilmė skendi laiko rūke. Ji yra laikoma dievišku gyvenimo mokslu, kuris atsiskleidė nušvitusiems išminčiams per meditacijas. Patys seniausi archiologiniai jogos egzistavimo įrodymai yra akmeninės figūrėlės, vaizduojančios jogos pozas. Jų amžius siekia apie 3000 m. pr. m. e..Pirmakart joga yra minima milžiniškame raštų, vadinamu Vedomis, rinkinyje maždaug apie 2500 m .pr. m. e.. Jogos mokymo ir Vedantos filosofijos pagrindus mums pateikia raštai, vadinami Upanišadomis, užbaigiantys Vedų rinkinį.

Jogui kūnas ir protas yra laikino materialaus pasaulio dalis, kai gyvenimo trukmė yra ribota, bet siela – amžina. Susidėvėjus kūnui, siela pakeičia jį nauju ir taip juda reinkarnacijos ratu. Viena pagrindinių jogos įdėjų yra Karmos dėsnis- tai priežasties ir pasekmės, veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Kiekvienas veiksmas ir mintis duoda vaisius, kuriuos mes ragaujame šiame ar būsimuose gyvenimuose. Mes pjauname, ką pasėjom. Kuriam savo ateitį dabartiniais savo veiksmais ir mintimis.

Yra keturi pagrindiniai jogos keliai – Karma Joga, Bakti (Bhakti) Joga, Džnana(Jnana) Joga ir Radža (Raja) Joga. Tačiau galu gale visi jie nuveda į tą patį tikslą – savirealizaciją.

Karma Joga – veikimo joga – tai kelias, kurį daugiausia pasirenka draugiškos natūros žmonės. ši joga moko pasiaukojimo, nesitikint jokio atpildo ar naudos. Veikimas, neprisirišant prie savo veiklos vaisių, išugdo tauresnius jausmus.

Bhakti Joga – tai dvasinio pasišventimo (atsidavimo) kelias, kurį renkasi emocinės natūros žmonės. Maldomis, garbinimu ir ritualais jie paskiria save Dievui, keisdami savo emocijas ir leisdami joms tekėti į besąlyginę meilę ir dvasinį atsidavimą.

Jnana Joga – žinojimo ir išminties joga – sunkiausias kelias, reikalaujantis begalinės valios ir intelekto. Pagal Vedantos filosofiją, Jnana jogai naudoja savo protą tam, kad ištirtų savo tikrąją prigimtį. Erdves stiklinio indo viduje ir išorėje mes suvokiame kaip skirtingas, taip pat, kaip ir savo atskirumą nuo Dievo. Jnana Joga padeda “sudaužyti tą stiklinį indą”, pamažu ištirpdant nežinojimo šydą, ir patiriant savo vienybę su Dievu.

Raja Joga – tai fizinės ir protinės kontrolės mokslas. Dažnai vadinamas “karališkaja joga” . Jis siūlo visapusišką minties bangų kontroliavimo metodą, pakeičiantį mūsų psichinę ir fizinę energiją į dvasinę.

Harė Kiršna

Harė Krišnos judėjimas kilo iš induistinės vaišnavizmo tradicijos, pagal kurią Dievas Višnus yra galutinė tikrovė.

Organizacijos įkūrėjas yra Abhajas Čhoranas De (1895–1977), vadinamas A. Č. Bhaktivedanta Svamiu Prabhupada. Abhajas Čhoranas De Kalkutos universitete studijavo anglų kalbą, filosofiją ir vadybą. 1933 m. jo mokytoju tapo guru Bhaktisidhanta Sorasvatis Maharadžas. Maharadžas rėmėsi Čhaitanja Mahaprabhu (1486–1534), Sankritanos judėjimo įkūrėju. Čhaitanja vienu iš svarbiausių raštų laikė Bhagavata Puraną. Garbindamas Krišną jis ekstazėje imdavo netgi šokti ir teigdavo regįs Krišną. Bhakčio joga jam yra paprasčiausias kelias susivienyti su dievybe. Kaip priemonė tam tarnauja japa, nuolatinis vieno dieviško vardo kartojimas. Čhaitanjos mokiniai jį patį garbino kaip Krišnos įsikūnijimą.

Po Čhaitanjos mirties judėjimas išsigimė, tačiau XVII amžiuje suklestėjo; XVIII ir XIX amžiais vėl patyrė nuosmukį. 1886 m. Bhaktivinode Thakuras įkūrė Gaudijos Vaišnavos misiją. Jo sūnus buvo Bhaktisidhanta Maharadžas, Prabhupados guru. Bhaktisidhanta savo užduotimi laikė ir Čhaitanjos žinios perdavimą anglakalbiui pasauliui. Prabhupada gavo iš jo užduotį keliauti kaip misionieriui į Vakarų pasaulį.

Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų gatvėse kartais matome būrelius žmonių su muzikos instrumentais, vilkinčius neįprastais oranžiniais ir baltais rūbais. Jie yra Krišnos sąmonės religinės bendruomenės nariai, dar vadinami krišnaitais. Pritardami muzikos instrumentais – mridangomis ir cimbolais – jie gieda “Hare Krišna, Hare Krišna.”, tikėdami, kad tai geriausias būdas apsivalyti nuo daugelio negerovių ir susijungti su aukščiausia būtybe – Dievu bei prašo malonės jam tarnauti.

Krišnos sąmonės religinis centras ir šventa vieta – netoli Kalkutos, Mayapūros mieste. Toje vietoje pagal šventraštį 1486 metais į žemę įžengė Viešpats Sri Krišna Caitanya Mahaprabhu, – pats Krišna.

Tarptautine Krišnos sąmonės sąjunga įkūrė 1966 metais Niujorke. Išeidamas šios organizacijos įkūrėjas paliko pasekėjų dvasinę tarybą.

Krišnos sąmonės religinės bendruomenės yra visuose žemynuose, manoma, kad iš viso pasaulyje jų kelios dešimtys milijonų. Šios religinės organizacijos veikla yra labai plati ir sudėtinga. Vienas iš jos uždavinių yra aiškinti visoms tautoms senovės Vedų raštus ir Viešpaties Caitanyos filosofiją. Kitas labai svarbus veiklos aspektas yra meilės Dievui ir vieno Dievo, kaip asmenybės, sampratos skleidimas.

Krišnos sąmonės religinė organizacija daug dėmesio ir lėšų skiria filosofinių veikalų ir Šrilos Prabhupados knygų bei religinių komentarų vertimams į visas pasaulio kalbas. Leidžiamos literatūros turinys ir tikslas – skiepyti žmonėms dvasinio gyvenimo būtinumą ir reikalingumą, nepriklausomai nuo to, ar jie yra prisijungę ar neprisijungę prie Hare Krišna religinio judėjimo.

Religinėje bendruomenėje žmonės mokomi paklusti aukščiausiam Valdovui, moksliškai Jį pažinti ir pasiruošti Jam tarnauti. Krišnos sąmonės religinis mokymas aiškina, kad geras šalies pilietis yra tas, kuris vykdo teisėtos krašto valdžios įstatymus. Analogiškai kiekvienas pilietis privalo griežtai laikytis Dievo įstatymų.

Bendruomenės nariu gali būti kiekvienas žmogus, kuris kasdien šešiolika kartų perčiupinėja 108 karoliukų vėrinį kartodamas “Hare Krišna” mahamantrą ir laikosi pagrindinių principų: nevalgo mėsos, žuvies ir kiaušinių; nevartoja alkoholio, narkotikų, nerūko, negeria kavos ir arbatos; nežaidžia ezartinių lošimų; atsisako nevedybinių lytinių santikių.

Religinės bendruomenės narys pasišvęsdamas Dievo tarnybai, nusiskuta galvą, tik pakaušyje palieka plaukų pinutę – ciką. Cika reikalinga tam, kad Dievas, pamatęs savo garbintoją skęstantį gimimų-mirimų jūroje, paėmęs už jos, galėtų jį išgelbėti.

Krišnos sąmonės šventraščiai ir filosofiniai veikalai yra parašyti sanskrito kalba daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų. Krišnos sąmonės šventraščiai aiškina, kad materialus gyvenimas – fizinė kančia. Mirtis yra nemirtingos sielos perėjimas iš vieno gyvūno į kitą, bet jau skirtingos rūšies. Todėl siela, perėjusi 8 400 000 skirtingų Dievo tvarinių rūšis, vėl susijungia su žmogaus kūnu, skirtu grįžti namo – atgal pas Dievą.

Pirmieji Krišnos sąmonės religinio mokymo pasekėjai Lietuvoje atsirado 1980 metais Kaune ir Vilniuje. Tačiau dėl visuotinio visų konfesijų tikinčiųjų persekiojimo ši religinė bendruomenė ilgai veikė pogrindyje. 1989 metais pirmoji Krišnos sąmonės religinė bendruomenė mūsų krašte buvo įregistruota Vilniuje nedidelio entuziastų būrelio aktyvios veiklos dėka.

Lietuvos Krišnos sąmonės išpažinėjai kartu yra ir tarptautinės organizacijos nariai, jie privalo laikytis visų nurodymų ir instrukcijų. Atsakingas už Lietuvos Krišnos sąmonės bendruomenės dvasinę veiklą yra vadovas – sekretorius Šrila Niranjana Svamis Mahoraja, nuolat gyvenantis JAV ir Indijoje.

Lietuvoje 45 Krišnos sąmonės religinės bendruomenės nariai turi pirmąją iniciaciją, iš jų yra 14 brahmanų. Antro laipsnio dvasininkų-svamių, kurie gali būti dvasiniais mokytojais(guru), Lietuvoje nėra.

Krišnaistai išsiskiria ryškia apranga, tik jiems būdinga šukuosena, savita mityba, o visuomenės dėmesį labiausiai traukia spalvingos eisenos, kurių metu viešai garbinamas Krišna. Taip pat ne vienam teko sutikti romiai besišypsančių jaunuolių, kurie siūlo pasivaišinti specifiniais saldėsiais bei kartu bando įtikinti pirkti Krišnos sąmonės judėjimo knygų, paprastai labai spalvingų.

Pasak krišnaistų, Visatos kūrimas yra iš esmės įvairių energijų, kurių šaltinis ir valdovas yra Krišna, žaismas. Žemesniosios energijos yra materialioji tikrovė, kuri nėra gryna iliuzija. Tačiau ši tikrovė yra nesavarankiška, kiekviename materialiame objekte glūdi Krišna, jo egzistencijos ir gyvybingumo šaltinis. Iliuzija gimsta tada, kai dvasinė būtybė (žmogiškasis asmuo) „įklimpsta“ į šitą materialiąją tikrovę, suteikia jai reikšmę, kurios ji neturi, ir papuola į veiksmo ir atoveiksmio (karmos) dėsnio veikimą (šio dėsnio valdomi žmonės, save tapatinantys tik su šiapusine tikrove, vadinami „karmiais“). Taip, suteikus reikšmę materialiai tikrovei, sąmonė pajungiama kokiam nors gyvuliškam ar net „augališkam“ principui, ir dvasia papuola į ilgą atgimimų ir persikūnijimų ratą, iš kurio turi galimybę ištrūkti tik vėl atgimdama žmogumi. Pagrindinis nurodymas – kiekvienas turi atsiduoti Krišnai, susilieti su šios dievybės sąmone. Atsidavęs Krišnai asmuo tampa tyru bhakta, kuriuo rūpinasi pats Krišna. Bhakta – tai siela, kuri visiems laikams atsidavė Viešpačiui.

Bhakta praktikuoja bhakti-yoga. Iš esmės šios jogos uždavinys – proto galia kontroliuoti jusles. Krišnaistų įsitikinimu, proto ir juslių aktyvumo užgniaužti neįmanoma, bet galima jas išgryninti, pertvarkius sąmonę. Nereikia kovoti su juslėmis, reikia jas pajungti. Kelias į tokį pajungimą veda per keturių praktikų atsisakymą.

Pirmiausia bhakta turėtų būti labai dėmesingas maistui. Krišnaistai yra laktovegetarai, tai yra jie nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių ir jų produktų, bet mielai vartoja visus pieno produktus. Apskritai Krišnos sąmonės judėjimas pasaulyje dažnai vadinamas „virtuvės religija“, įvertinant nepaprastai turtingą indišką virtuvės tradiciją. Krišnaistai taip pat visiškai nevartoja intoksikantų. Jie atsisako net tabako, kavos ar juodos arbatos. Jie nežaidžia azartinių žaidimų bei laikosi griežtos seksualinės tvarkos. Lytinis gyvenimas, pasak krišnaistų, turi būti skirtas išskirtinai pradėti vaikams. Draudžiami tokie lytiniai santykiai, kurių tikslas yra tik malonumas. Negalima lytiškai santykiauti ne su savo sutuoktiniu, taip pat naudoti įvairias kontraceptines priemones. Ir abortai įvardijami kaip vienas didžiausių nusižengimų.

Didelis dėmesys religiniame judėjime skirtas mantroms, savotiškam giedojimui ar garso vibravimui, kuris skirtas išlaisvinti sąmonę. Pati mantra labai paprasta:

Hare Krishna Hare Krishna
Krishna Krishna Hare Hare
Hare Rama Hare Rama
Rama Rama Hare Hare.

Hare yra kreipinys, Rama – viską džiuginantis, Krishna – visų patraukliausias. Krišnaistų tvirtinimu, mantros leidžia sąmonei pakilti į prigimtinį, švarų lygmenį.

Visa tai tėra maža dalis to, ka galima būtų papasakoti apie induizmą, nes tai yra labai įdomi ir savita religija, turinti sau būdingus papročius bei kultūrą. Terminas “induizmas” yra be galo platus ir apima daugybę labai įvairių mokymų, teologijų, dvasinių kultūrų, religinių tradicijų ir sektų.

Leave a Comment