SIKŲ RELIGIJA
Sikizmo išpažintojai vadinami sikais, tai yra mokiniais. Sikų religija susiformavo 15 a. pabaigoje ( apie 1500 m.) Pakistane šiaurės ir vakarų Indijoje, vadinajame Pandžabe. Čia tais laikais jau buvo išpažįstamas islamas ir induizmas. Sikų religija abejojantiems dėl pastarųjų dviejų religijų pasiūlė alternatyvą. Jos pradininkas buvo žinomas kaip Guru Nanakas (Guru reiškia “mokytojas”).
Sikų judėjimas prasidėjo nuo mažos grupelės žmonių (mokinių), susibūrusių apie Guru Nanaką (1469 – 1539) ir trokštančių patirti Dievo buvimą. Ilgaainiui, devynių Nanako pasekėjų dėka, šis būrelis išaugo. Sikų religija įgijo vis daugiau ir daugiau pasekėjų. Jie sukūrė ir galingas karines pajėgas, paskui susibūrė į atskirą bendruomenę.
Kadangi Pandžabo kaip valstybės indentiteto stiprėjimą gerokai nulėmė sikų gyvenimo samprata, nesuklysime sikų religiją pavadine etnine.
Panašiai kaip judaizme ir induizme, būti bendruomenės nariu ir išpažinti sikų tikėjimą – neatsiejami dalykai. Kaip tik todėl jų tikėjimas tapo parama ir tiems sikams, kurie gyveno už Pandžabo ribų, – nes suteikdavo savo išpažinėjams tvirtą indentiškumo jausmą.
PANDŽABAS.
Per Pandžbą ėjo pagrindinis kelias į Indiją. 15 a. jį užgrobė musulmonai. Pandžabas buvo derlingas, labai tinkamas žemdirbystei regionas
(Pandžabas lietuviškai – “penkios upes”), ir dalis užkariautojų ten įsikūrė. Guru Nanako gyvenamuoju metu induistai ir musulmonai geveno vieni šalia kitų.
Mususlmonų įsiveržėliai, vadinamieji mongolai, užėme visą šiaurės Indiją ir valdė ją iki pat 19 a., kol ji perėjo į britų rankas.
1947 m., kai Indija išsivadavo iš britų valdžios ir atgavo nepriklausomybę, musulmonai ėmė reikalauti savo tevynės. Tada susikūrė nauja valstybė – Pakistanas. Pandžabas pasidalijo į dvi pagrindines dalis –
induistų Indiją ir musulmonų Pakistaną. Staiga atsidūrę Pakistane sikai paliko savo namus ir persikraustė gyventi į Indiją ir į kitas šalis.
DEŠIMT GURU.
Sikizmas kaip guru religija ypatingas tuo, kad Nanakas ir devyni jo pasekėjai atspindi tam tikrą istorijos tarpsnį – individualiųjų arba gyvųjų guru laiką. Sakoma, kad jie išpažinę tą pačią tiesą, turėję įpatingą
Dievo įžvalgą ir netgi iš esmės buvę identiški. Sikai sako, jog tie dešimt guru buvo it viena nuo kitos pridegamos žvakės.
|DEŠIMT SIKŲ GURU |
|Nanakas 1469|
|– 1539 |
|Angadas 1504|
|– 1552 |
|Amaras Dasas 1479 – |
|1574 |
|Ramas Dasas 1534 – |
|1581 |
| Ardžanas |
|1563 – 1606 |
|Haris Govindas 1595 – |
|1644 |
|Haris Krišanas 1656 –|
|1664 |
|Tegas Bahaduras 1621 – |
|1675 |
|Gobindas Singas 1666 – |
|1708 |
Daugelis iš jų tapo guru ir sikų vadais tiktai sulaukę brandaus amžiaus. Kiekvianą iš jų šiam pašaukimui pasirinko jo pirmtakas, pasvėręs įpėdinio dvasinę įžvalgą ir vertumą.
Didžioji dalis sikų religinių doktrinų sukurta penkių pirmųjų guru gyvenimo laikotarpiu. Susidarė sikų bendruomenė kaip teisingos religijos ieškotojų grupė. Jie gerokai panašėjo į šiaurės Indijos mistikus, kurie susivienyti su Dievu siekė per meilę ir pasiaukojimą. Pasaulio akyse sikų religija kaip tik ir išsiskiria dviem pagrindiniais aspektais; vianas jų – mistiškasis, kitas – agresyvusis, militaristis, kėsinimasis į pasaulį.
Pirmajam didžiajam sikų istorijos periodui (~ 1500 – 1600) būdingi rimti pasaulietiniai bei politiniai interesai. Kiekvienas iš pirmųjų guru savaip prisidėjo prie bendruomenės sustiprinimo.
Nanakas mokė, kad “nėra nei induistų, nei musulmonų”. Amaras
Dasas įrengė langarą, bendruomenės valgyklą, kurion maistą tiekdavo iš bendros virtuvės. Taip guru skatino visų kastų sikus valgyti sykiu, nepaisant jokiu kastų prietarų, įsismelkusių į kasdienį indų gyvenimą
(Didysis sikų idealas – priešintis indų susiskirstymui į kastas, maištauti prieš ortodoksus). Toks paprotys stiprino brolybės jausmą. Angadas itin vertino fizinę ištvermę. Jis rengdavo savo mokinių varžybas. Vėliau tai pravertė kovojant su musulmonais. Su Ardžanu, penktuoju guru susijęs lemtingas sikų istorijos posūkis. Jam viešptaujant smarkiai paaštrėjo politiniai santykiai tarp mususlmonų ir sikų. Jis pastatydino garsųjį Harį
Mandirą, Auksinę šventyklą Amristario mieste, tapusią sikų religinio ir nacionalinio gyvenimo centru. Tai nepaprastai sustiprino sikų identitetą, išreiškė jų godas bei viltis. Ramas Dasas įkūrė šventą miestą – Amritsarą.
DIEVAS.
Sikų religijos esmė – guru idėja.
• Dievas yra tikrasis Guru. Jo dieviškas kuriantysis žodis, šabada, pasiekė žmoniją kaip pranašystė per dešimtį istorinių figūrų, kurių kiekviena vadinama guru.
• Sikų bendruomenė, išpažindama dešimtojo guru tikėjimą, pati irgi vadinama guru.
• Šventas raštas taip pat vadinamas guru (Guru Grantas
Sahibas).
Dievas yra vienintelis, galutinis ir amžinasis Guru (Satguru), jis suteikia apšvietą ir supratimą tiems mokiniams, kurie iš visos širdies atsideda Dievo ieškojimui, jo tarnystei. Žmogus nenorėtų susisieti su
Dievu, neturinčiu jokių atributų, todėl Dievas įsikūnija tuose fenomenuose, kuriuos žmogus pažįsta, per juos žmogui apsireiškia. Žmogaus religinis gyvenimas kreipiamas į šį artimesnį, prieinamesnį jam Dievo pavidalą.
Tačiau kai sikai teigia, kad tasai Dievas, kurį jie pažįsta, pasižymi vienokiomis ar kitokiomis savybėmis, tai nereiškia, kad jis buvo kada nors pasirodęs ar užgimęs žemeje kaip avataras (“tas kurs nusileidžia, nužengia”, liaudiškoje induizmo sampratoje Višnaus pasirodymas žemėje, kad primintų amžinąsias vertybes ir išsklaidytų iliuzijas).
Dievo neįmanoma apibūdinti, visgi sikai kreipiasi į jį kaip į gailestingąjį, visagalį, amžinąjį. Jo valia nulemia viską tiek gera, tiek bloga. Jis esti visame kame – ir niekingiausiame kirmine, ir galingame dramblyje. Sikų Dievas sukūrė pasaulį, per kurį žmogus pajėgia bent iš dalies perprasti Dievo galybę ir valią.
Dievo malonė leidžia nuoširdžiai tikintiems pažinti jį maldoje ir meditacijoje. Sikų religija savo gyvastingumą semia iš mistingumo. Pirmųjų mokinių, susibūrusių aplink Nanaką , tikslas ir buvo atsidėjus medituoti, kartoti Dievo vardą ir pan. Nanakas atvėrė savo pasekėjams kelią prie tikrojo Guru, jis subūrė tikinčiųjų broliją, kuri susirinkusi giedodavo himnus. Per himnus jų širdys pakildavo iki Dievo, o
Dievas įeidavo į besimeldžiančiųjų širdis.
“Egzistuoja tik vienatinis Dievas, kuris vadinamas Teisinguoju, vadinamas Kūreju; jis nepažįsta baimės ar neapykantos, jis nemirtingas, jis niekuomet nebuvo pradėtas, jis egzistuoja patsai savaime, didis ir gailestingas. Teisinga buvo pradžioje, Teisinga buvo pačioje pabaigoje,
Teisinga yra ir nūnai, o Nanake, Teisinga bus ir visuomet ateity” – Guru
Nanako himno pradžia iš rinkinio “Adi Grantas”. Sikai jį kalba kas rytą, išreikšdami savo tikėjimą.
HALSA.
Tradicija byloja, kaip Gobindas Singas sukūre Pantą (kelią, arba taką, kuriuo eina ieškantys Dievo; šis terminas taikomas ir apibūdinant pačią visuomenę). Guru liepęs sukviesti tikinčiuosius ir metęs jiems iššūkį
– kas iš jų išdrįsią paaukoti už tikėjimą savo gyvybę? Šitaip jis patikrino jų ištikimybę. Ir kiek padvejoję penki vyrai pasisiūlė paaukoti savo gyvybę guru. Tačiau šis jų nenužudė, tik aprengė naujomis uniformomis ir pristatė žmonėms kaip penketą savo išrinktųjų. Jie ir tapo naujosios, nesuteptųjų bendruomenės, halsos, nariais. Sikai tikėjo, jog naujoji bendruomenė įgis itakingumą bei jėgą, ir tai jai pravers ginant tikėjimą ir kuriant griežtos moralės visuomenę. Vardai “Singas” (Liūtas) ir “Kaura” (Princesė), suteikiami naujosios bendruomenės vyrams ir moterims, pakeisdami kastos duotuosius vardus bei panaikindami moterų beteisiškumą, turėjo simbolizuoti naują sikų statusą pasaulyje, kurį jie tikėjo išsikovosią.
Berniukai ir mergaitės sulaukę keturiolikos metų, gali būti inicijuojami į halsos bendruomenę ir tapti pilnateisiais jos nariais. Šis ritualas paprastai vadinamas krikštijimu. Šis priėmimo aktas tarsi įveda nūdienos sikus į tą šventąją būseną, kuri ,jų įsitikinimu, vyraujanti iniciacijos dieną.
Penki garbingi bendruomenės nariai atstovauja Gobindo Singo išrinktiesiems. Sugiedoję prideramas giesmes, bei ištirpinę vandenyje cukraus, apšlaksto šiuo tirpalu jiems galvas bei akis. Naujai inicijuotieji supažindinami su halsos narystės, lojalumo brolijai bei moralinio elgesio taisyklėmis. Plaukus jie privalo nešioti nenukirptus, vengti svetimoteriavimo ir rūkymo, nevalgyti mėsos, jeigu gyvulys paskerstas musulmonų papročiu.
ŠVENTOJI KNYGA.
Šventoji sikų knyga yra vadinama “Guru Grantas Sahibas”. Joje sudėta visa dvasingoji istorinių guru poezija. Tai daugiausia guru Ardžano pastangų vaisius, tačiau guru Gobindas Singas parengė paskutinįjį leidimą, kur ir vėliau už Ardžaną gyvenusių guru kūrinius. Šis kūrinys vadinamas
“Adi Grantas”, arba originalia ir pirmąją šventojo rašto knyga. Tačiau savo poezijos guru Gobindas Singas čia neįdėjo. Tik vėliau po jo mirties jo mokinys parengė dešimtojo guru kūrinių knyga – “Dasan Granta”.
Kai 1708 m. guru Gobindas singas suteikė šventajam raštui sau prilygstančią galią, dieviškosios tiesos šaltinio bei dvasinės įžvalgos statusą, netrukus švetasis raštas įgijo įpatingą pagarbą. Tuo Gobindas pakeitė visą sikų religijos struktūrą, – nuo šiol šventasis raštas sutelkė sikų kongregacijas, sukaupė jų dvasinį dėmesį. Dabar skaitymas iš šventosios knygos yra kiekvieno sikų ritualo, kiekvienos religinės apeigos būtinas elementas.
Knyga yra laikoma sikų šventykloje. Pirmą kartą įžengę į šventyklą, tikintieji klaupiasi prieš šventąją knygą ir lenkia galvą iki žemės. Į šventąją knygą žiūrima kap į mokytoją, todėl ji paprastai padedama labai garbingoje vietoje. Virš jos stovi baldakimas, skaitymo metu knyga vėduojama. Tai pagarbos ženklas. Tuo metu kai niekas neskaito, knyga uždengiama labai brangiu šilko audiniu. Nakčiai ji pernešama į specialų kambarį.
Stengiantis išreikšti pagarbą, visada nešama virč galvos. Kai į šventyklą atneša kudikį, vardą jam parenka pagal atsitiktinai paskaitytą ištrauką iš Granto. Tuokiama irgi su šventaja knyga. Jaunikis keturis kartus apveda aplink knygą nuotaką, o tuo metu giedamos giesmės apie sutuoktinių pareigas bei atsakomybę. Žmogui numirus, septynias ar dešimt dienų skaitomos maldos. Kai kurių švenčių metu taip pat skaitomos maldos, kartais ilgiau nei dvi dienas.
Guru Granto stilius ir turinys yra poetiškas ir didžiai metaforiškas. Jis primena Biblijos psalmes. Tai nėra nuoseklus tikėjimo tiesų aiškinimas, jo galybė ta, kad jis užvaldo protą ir pažadina širdį mylėti Dievą. Esama daug būdų, kuriais sikai interpretuoja šventąjį rašta, tačiau visais aiškinimais siekiama vieno – padėti žmogui surasti vienybę su
Dievu.
MALDOS NAMAI.
Gurdvara – sikų šventykla, reiškia “guru durys”. Ji susideda iš garbinimo (maldų) salės, kur laikomas “Adi Grantas”, ir valgomojo, kur bendrai valgoma baigiant pamaldas. Maistą ten gamina savanorės.
Kiekvienas įeinantis į gurdvarą turi užsidengti galvą ir nusiauti batus. Prieš įeidami į maldų salę žmonės nusiprausia. Visi sėdasi ant grindų. Tik Guru Grantas SAhibas yra aukščiau kitų. Nors moterys ir vyrai paprastai sėdi atskirai, maldos metu į moteris visada buvo žiūrima kaip į lygias. Šventykloje dvasininkų nebūna.Po paskutinės maldos maldininkams išdalijamas kara paršadas. Tai cukraus, sviesto ir miltų mišinys, kuris maišomas kirpanu. Meldžiantis gurdvaroje svarbų vaidmenį atlieka muzika.
Gurdvara yra ne tik maldų vieta, bet ir svarbus sikų bendruomenės centras – joje taip pat yra susirinkimų salės ir klasės, kur pandžabiškai mokosi ne Pandžabe gyvenantys vaikai.
SIMBOLIS.
Prie šventyklų paprastai kabo geltonos vėliavos – tai sikizmo simbolis. Neturintis nei pradžios, nei pabaigos ratas vėliavoje simbolizuoja amžinybę. Jis taip pat yra ir sikų vienybės simbolis.
Sukryžiuoti kardai primena sikams, kad turi būti pasirengę ginti savo tikėjimą. Dvigubi kardo ašmenys simbolizuoja tiesos galią.
REINKARNACIJA.
Sikų religija į puikybę* ir savimylą* nežiūri kaip į teologinę blogio problemą. Jie tiki, kad žmonės išsilaisvina ir gali nevaržomai tarnauti Dievui tik tada, kai haumain* įtaka palaužiama (tai įvyksta garbinant Viešpaties vardą). Tačiau be tikrojo Guru pagalbos egoizmo nesunaikinsi. Išgelbėti gali tik meilė, susivienijanti su Dievu. Sikai tiki, kad kol tas susivienijimas ateina, individams tenka pragyventi daug gyvenimų per vis naujas reinkarnacijas. Šis sielų persikėlimo procesas baigiasi tik tada, kai žmogus susiranda tikrąjį Guru. Ir tų kurie jį susiranda širdys prispildo meilės bei troškimo uoliai jam tarnauti.
TRADICIJOS IR PAPROČIAI.
Kai kurie sikai dabar vėl želdinasi plaukus bei barzdas, vėl nešioja turbanus. Halsos bendrijos sikai išsikiria penkiais atributais, kurie vadinami penkiomis k, nes taip prasideda ju pandžabiški pavadinimai:
1.keš, arba nekerpami plaukai. Tuo parodoma, kad kaip galima mažiau kišdamiesi į savo prigimtį žmonės paklūsta Dievo valiai. Kad su ilgais plaukais atrodytų tvarkingai, vyrai nešioja turbanus. Berniukai dar nėra tiek subrebdę, kad galėtų tapti halsos nariais, tačiau rengdamiesi jai taip pat auginasi ilgus plaukus ir dengia juos mažu medžiagos gabalėliu;
2.kanga, arba medinės šukos, kuriomis šukuojamasi, kad plaukai būtų švarūs ir nesusivėlę;
3.kara, arba plieninė apyrankė. Ratas simbolizuoja amžinybę, plienas – jėgą. Nešiojama ant dešinės rankos, kuria paprastai laikomas kardas. Apyrankė byloja, kad kovoti reikia tik už Dievą;
4.kačera, arba tam tikri ligi kelių ilgumo apatiniai rūbai. Jie simbolizuoja švarą ir kuklumą;
5.kirpan, arba trumpas kardas. Jis primena, kad reikia ginti tiesą ir išsiaiškinti, kas yra teisus. Šiandien vietoj kirpano nešiojamos simboliškos kirpaną primenančios sagės.
Nors najosiose sikų kolonijose papročiai pasikeitę, kai kurios
Pandžabo tradicijos dar laikosi, viena iš tokių – iš anksto sutarta santuoka. Jaunų vyrų arba moterų šeimos paprastai parenka partnerį už akių.
Vienas svarbiausių faktorių nulemiančių partnerio parinkimą yra kasta –
vienos grupės kasta niekada nesimaišo su kitos grupės kasta.
ŠVENTĖS.
Sikai švenčia tas pačias šventes kaip ir induistai. Pavyzdžiui
Divali yra šviesų šventė. Sikai ją skiria dar ir guru Harui Gobindui paminėti.
Baisahi švenčiama balandžio mėnesį. Tai halsos įkūrimo diena, bet drauge tą dieną švenčiami ir naujieji metai.
Gurpurai – tai šventės, skirtos guru mirimo ir mirties dienoms pažymėti. Patys svarbiausi gurpurai švenčiami lapkričio mėnesį guru Nanakui paminėti ir gruodžio arba sausio mėnesį guru Gobindui Singui pagerbti.
PLITIMAS PO PASAULĮ.
20 a. sikai ėmė sparčiai plisti po pasaulį už pandžabo ribų.
Pačioje amžiaus pradžioje ir tuoj po antrojo pasaulinio karo daugelis vyrų palikę savo šeimas patraukė į Ameriką, didžiąją Britaniją, Kanadą, Pietų ir
Rytų Afriką. Norėdami pritapti prie bendruomenės daugelis atsisakė tam tikrų tradicijų: nebeželdino barzdų bei plauku, nebedevėjo turbanų. Naujose vietose nedaug pastatyta sikų šventyklų. 1960 m. pabaigoje į Vakarus persikėlusių sikų gyvenime įvyko svarbių permainų, nes atvyko ir likę šeimos nariai. Sikai ėmė dažniau rodytis viešumoje. Dideliuose pramoniniuose miestuose nemaža pastatų buvo paversta sikų šventyklomis.
1969 m. D. Britanijoje įkurta sikų misionierių draugija, o
Kanadoje – sikų tyrimų centras; panašių institucijų atsirado ir Amerikoje.
Visa tai stiprino ir sikų bendruomenės identiškumą. Sikai stengėsi sukurti savo literatūrą, kurios tikslas buvo supažindinti vaikus su sikų religijos istorija, skatino mokyti vaikus pandžabo kalbos. Visos šios pastangos turėjo suvienyti sikus, padėti jiems išsikovoti bendruomenės pripažinimą.
Sikų religija nėra misionieriška, ji nesistengia patraukti naujų bendruomenės narių. Tai veikiau etninė religija, kurios tikslas – išsaugoti uždarą bendruomenę. Sikų religijos branduolys ir yra bendruomenė ir jos doras gyvenimas, kuris daro garbę halsai. Sikizmas neneigia kitų tikėjimų tiesų, tačiau svarbiausias jos rūpestis – skatinti savo išpažinėjus, kad šie stengtųsi gyventi atsidavę Dievui.
Šiandien pasaulyje gyvena apie 12 mln. sikų, daugiausia Pandžabo regione, kur sikizmas ir prasidėjo.
The End.
Panaudota literūra:
1. Internetas [lol]
2. “Pasaulio religijos”, Vilnius 1994 m.
3. Susan Meredith “Pasaulio religijos”, Kaunas 1997 m.