SIKŲ RELIGIJA
Sikizmo išpažintojai vadinami sikais, tai yra mokiniais. Sikųreligija susiformavo 15 a. pabaigoje ( apie 1500 m.) Pakistane šiaurės irvakarų Indijoje, vadinajame Pandžabe. Čia tais laikais jau buvoišpažįstamas islamas ir induizmas. Sikų religija abejojantiems dėlpastarųjų dviejų religijų pasiūlė alternatyvą. Jos pradininkas buvo žinomaskaip Guru Nanakas (Guru reiškia “mokytojas”). Sikų judėjimas prasidėjo nuo mažos grupelės žmonių (mokinių),susibūrusių apie Guru Nanaką (1469 – 1539) ir trokštančių patirti Dievobuvimą. Ilgaainiui, devynių Nanako pasekėjų dėka, šis būrelis išaugo. Sikųreligija įgijo vis daugiau ir daugiau pasekėjų. Jie sukūrė ir galingaskarines pajėgas, paskui susibūrė į atskirą bendruomenę. Kadangi Pandžabo kaip valstybės indentiteto stiprėjimą gerokainulėmė sikų gyvenimo samprata, nesuklysime sikų religiją pavadine etnine.Panašiai kaip judaizme ir induizme, būti bendruomenės nariu ir išpažintisikų tikėjimą – neatsiejami dalykai. Kaip tik todėl jų tikėjimas tapoparama ir tiems sikams, kurie gyveno už Pandžabo ribų, – nes suteikdavosavo išpažinėjams tvirtą indentiškumo jausmą.
PANDŽABAS. Per Pandžbą ėjo pagrindinis kelias į Indiją. 15 a. jį užgrobėmusulmonai. Pandžabas buvo derlingas, labai tinkamas žemdirbystei regionas(Pandžabas lietuviškai – “penkios upes”), ir dalis užkariautojų tenįsikūrė. Guru Nanako gyvenamuoju metu induistai ir musulmonai geveno vienišalia kitų. Mususlmonų įsiveržėliai, vadinamieji mongolai, užėme visąšiaurės Indiją ir valdė ją iki pat 19 a., kol ji perėjo į britų rankas. 1947 m., kai Indija išsivadavo iš britų valdžios ir atgavonepriklausomybę, musulmonai ėmė reikalauti savo tevynės. Tada susikūrėnauja valstybė – Pakistanas. Pandžabas pasidalijo į dvi pagrindines dalis –induistų Indiją ir musulmonų Pakistaną. Staiga atsidūrę Pakistane sikaipaliko savo namus ir persikraustė gyventi į Indiją ir į kitas šalis.
DEŠIMT GURU. Sikizmas kaip guru religija ypatingas tuo, kad Nanakas ir devynijo pasekėjai atspindi tam tikrą istorijos tarpsnį – individualiųjų arbagyvųjų guru laiką. Sakoma, kad jie išpažinę tą pačią tiesą, turėję įpatingąDievo įžvalgą ir netgi iš esmės buvę identiški. Sikai sako, jog tie dešimtguru buvo it viena nuo kitos pridegamos žvakės.
|DEŠIMT SIKŲ GURU ||Nanakas 1469||– 1539 ||Angadas 1504||– 1552 ||Amaras Dasas 1479 – ||1574 ||Ramas Dasas 1534 – ||1581 || Ardžanas ||1563 – 1606 ||Haris Govindas 1595 – ||1644 ||Haris Krišanas 1656 –||1664 ||Tegas Bahaduras 1621 – ||1675 ||Gobindas Singas 1666 – ||1708 |
Daugelis iš jų tapo guru ir sikų vadais tiktai sulaukę brandausamžiaus. Kiekvianą iš jų šiam pašaukimui pasirinko jo pirmtakas, pasvėręsįpėdinio dvasinę įžvalgą ir vertumą. Didžioji dalis sikų religinių doktrinų sukurta penkių pirmųjųguru gyvenimo laikotarpiu. Susidarė sikų bendruomenė kaip teisingosreligijos ieškotojų grupė. Jie gerokai panašėjo į šiaurės Indijos mistikus,kurie susivienyti su Dievu siekė per meilę ir pasiaukojimą. Pasaulio akysesikų religija kaip tik ir išsiskiria dviem pagrindiniais aspektais; vianasjų – mistiškasis, kitas – agresyvusis, militaristis, kėsinimasis į pasaulį.Pirmajam didžiajam sikų istorijos periodui (~ 1500 – 1600) būdingi rimtipasaulietiniai bei politiniai interesai. Kiekvienas iš pirmųjų guru savaipprisidėjo prie bendruomenės sustiprinimo. Nanakas mokė, kad “nėra nei induistų, nei musulmonų”. AmarasDasas įrengė langarą, bendruomenės valgyklą, kurion maistą tiekdavo išbendros virtuvės. Taip guru skatino visų kastų sikus valgyti sykiu,nepaisant jokiu kastų prietarų, įsismelkusių į kasdienį indų gyvenimą(Didysis sikų idealas – priešintis indų susiskirstymui į kastas, maištautiprieš ortodoksus). Toks paprotys stiprino brolybės jausmą. Angadas itinvertino fizinę ištvermę. Jis rengdavo savo mokinių varžybas. Vėliau taipravertė kovojant su musulmonais. Su Ardžanu, penktuoju guru susijęslemtingas sikų istorijos posūkis. Jam viešptaujant smarkiai paaštrėjopolitiniai santykiai tarp mususlmonų ir sikų. Jis pastatydino garsųjį Harį
Mandirą, Auksinę šventyklą Amristario mieste, tapusią sikų religinio irnacionalinio gyvenimo centru. Tai nepaprastai sustiprino sikų identitetą,išreiškė jų godas bei viltis. Ramas Dasas įkūrė šventą miestą – Amritsarą.DIEVAS. Sikų religijos esmė – guru idėja. • Dievas yra tikrasis Guru. Jo dieviškas kuriantysis žodis, šabada, pasiekė žmoniją kaip pranašystė per dešimtį istorinių figūrų, kurių kiekviena vadinama guru. • Sikų bendruomenė, išpažindama dešimtojo guru tikėjimą, pati irgi vadinama guru. • Šventas raštas taip pat vadinamas guru (Guru Grantas Sahibas). Dievas yra vienintelis, galutinis ir amžinasis Guru (Satguru),jis suteikia apšvietą ir supratimą tiems mokiniams, kurie iš visos širdiesatsideda Dievo ieškojimui, jo tarnystei. Žmogus nenorėtų susisieti suDievu, neturinčiu jokių atributų, todėl Dievas įsikūnija tuose fenomenuose,kuriuos žmogus pažįsta, per juos žmogui apsireiškia. Žmogaus religinisgyvenimas kreipiamas į šį artimesnį, prieinamesnį jam Dievo pavidalą.Tačiau kai sikai teigia, kad tasai Dievas, kurį jie pažįsta, pasižymivienokiomis ar kitokiomis savybėmis, tai nereiškia, kad jis buvo kada norspasirodęs ar užgimęs žemeje kaip avataras (“tas kurs nusileidžia,nužengia”, liaudiškoje induizmo sampratoje Višnaus pasirodymas žemėje, kadprimintų amžinąsias vertybes ir išsklaidytų iliuzijas). Dievo neįmanomaapibūdinti, visgi sikai kreipiasi į jį kaip į gailestingąjį, visagalį,amžinąjį. Jo valia nulemia viską tiek gera, tiek bloga. Jis esti visamekame – ir niekingiausiame kirmine, ir galingame dramblyje. Sikų Dievassukūrė pasaulį, per kurį žmogus pajėgia bent iš dalies perprasti Dievogalybę ir valią. Dievo malonė leidžia nuoširdžiai tikintiems pažinti jįmaldoje ir meditacijoje. Sikų religija savo gyvastingumą semia išmistingumo. Pirmųjų mokinių, susibūrusių aplink Nanaką , tikslas ir buvoatsidėjus medituoti, kartoti Dievo vardą ir pan. Nanakas atvėrė savo
pasekėjams kelią prie tikrojo Guru, jis subūrė tikinčiųjų broliją, kurisusirinkusi giedodavo himnus. Per himnus jų širdys pakildavo iki Dievo, oDievas įeidavo į besimeldžiančiųjų širdis. “Egzistuoja tik vienatinis Dievas, kuris vadinamas Teisinguoju,vadinamas Kūreju; jis nepažįsta baimės ar neapykantos, jis nemirtingas, jisniekuomet nebuvo pradėtas, jis egzistuoja patsai savaime, didis irgailestingas. Teisinga buvo pradžioje, Teisinga buvo pačioje pabaigoje,Teisinga yra ir nūnai, o Nanake, Teisinga bus ir visuomet ateity” – GuruNanako himno pradžia iš rinkinio “Adi Grantas”. Sikai jį kalba kas rytą,išreikšdami savo tikėjimą.HALSA. Tradicija byloja, kaip Gobindas Singas sukūre Pantą (kelią, arbataką, kuriuo eina ieškantys Dievo; šis terminas taikomas ir apibūdinantpačią visuomenę). Guru liepęs sukviesti tikinčiuosius ir metęs jiems iššūkį– kas iš jų išdrįsią paaukoti už tikėjimą savo gyvybę? Šitaip jis patikrinojų ištikimybę. Ir kiek padvejoję penki vyrai pasisiūlė paaukoti savo gyvybęguru. Tačiau šis jų nenužudė, tik aprengė naujomis uniformomis ir pristatėžmonėms kaip penketą savo išrinktųjų. Jie ir tapo naujosios, nesuteptųjųbendruomenės, halsos, nariais. Sikai tikėjo, jog naujoji bendruomenė įgisitakingumą bei jėgą, ir tai jai pravers ginant tikėjimą ir kuriant griežtosmoralės visuomenę. Vardai “Singas” (Liūtas) ir “Kaura” (Princesė),suteikiami naujosios bendruomenės vyrams ir moterims, pakeisdami kastosduotuosius vardus bei panaikindami moterų beteisiškumą, turėjo simbolizuotinaują sikų statusą pasaulyje, kurį jie tikėjo išsikovosią. Berniukai ir mergaitės sulaukę keturiolikos metų, gali būtiinicijuojami į halsos bendruomenę ir tapti pilnateisiais jos nariais. Šisritualas paprastai vadinamas krikštijimu. Šis priėmimo aktas tarsi įvedanūdienos sikus į tą šventąją būseną, kuri ,jų įsitikinimu, vyraujanti
iniciacijos dieną. Penki garbingi bendruomenės nariai atstovauja Gobindo Singoišrinktiesiems. Sugiedoję prideramas giesmes, bei ištirpinę vandenyjecukraus, apšlaksto šiuo tirpalu jiems galvas bei akis. Naujai inicijuotiejisupažindinami su halsos narystės, lojalumo brolijai bei moralinio elgesiotaisyklėmis. Plaukus jie privalo nešioti nenukirptus, vengtisvetimoteriavimo ir rūkymo, nevalgyti mėsos, jeigu gyvulys paskerstasmusulmonų papročiu.ŠVENTOJI KNYGA. Šventoji sikų knyga yra vadinama “Guru Grantas Sahibas”. Jojesudėta visa dvasingoji istorinių guru poezija. Tai daugiausia guru Ardžanopastangų vaisius, tačiau guru Gobindas Singas parengė paskutinįjį leidimą,kur ir vėliau už Ardžaną gyvenusių guru kūrinius. Šis kūrinys vadinamas“Adi Grantas”, arba originalia ir pirmąją šventojo rašto knyga. Tačiau savopoezijos guru Gobindas Singas čia neįdėjo. Tik vėliau po jo mirties jomokinys parengė dešimtojo guru kūrinių knyga – “Dasan Granta”. Kai 1708 m. guru Gobindas singas suteikė šventajam raštui sauprilygstančią galią, dieviškosios tiesos šaltinio bei dvasinės įžvalgosstatusą, netrukus švetasis raštas įgijo įpatingą pagarbą. Tuo Gobindaspakeitė visą sikų religijos struktūrą, – nuo šiol šventasis raštas sutelkėsikų kongregacijas, sukaupė jų dvasinį dėmesį. Dabar skaitymas iššventosios knygos yra kiekvieno sikų ritualo, kiekvienos religinės apeigosbūtinas elementas. Knyga yra laikoma sikų šventykloje. Pirmą kartą įžengę įšventyklą, tikintieji klaupiasi prieš šventąją knygą ir lenkia galvą ikižemės. Į šventąją knygą žiūrima kap į mokytoją, todėl ji paprastai padedamalabai garbingoje vietoje. Virš jos stovi baldakimas, skaitymo metu knygavėduojama. Tai pagarbos ženklas. Tuo metu kai niekas neskaito, knygauždengiama labai brangiu šilko audiniu. Nakčiai ji pernešama į specialųkambarį. Stengiantis išreikšti pagarbą, visada nešama virč galvos. Kai įšventyklą atneša kudikį, vardą jam parenka pagal atsitiktinai paskaitytą
ištrauką iš Granto. Tuokiama irgi su šventaja knyga. Jaunikis keturiskartus apveda aplink knygą nuotaką, o tuo metu giedamos giesmės apiesutuoktinių pareigas bei atsakomybę. Žmogui numirus, septynias ar dešimtdienų skaitomos maldos. Kai kurių švenčių metu taip pat skaitomos maldos,kartais ilgiau nei dvi dienas. Guru Granto stilius ir turinys yra poetiškas ir didžiaimetaforiškas. Jis primena Biblijos psalmes. Tai nėra nuoseklus tikėjimotiesų aiškinimas, jo galybė ta, kad jis užvaldo protą ir pažadina širdįmylėti Dievą. Esama daug būdų, kuriais sikai interpretuoja šventąjį rašta,tačiau visais aiškinimais siekiama vieno – padėti žmogui surasti vienybę suDievu.MALDOS NAMAI. Gurdvara – sikų šventykla, reiškia “guru durys”. Ji susideda išgarbinimo (maldų) salės, kur laikomas “Adi Grantas”, ir valgomojo, kurbendrai valgoma baigiant pamaldas. Maistą ten gamina savanorės. Kiekvienas įeinantis į gurdvarą turi užsidengti galvą ir nusiautibatus. Prieš įeidami į maldų salę žmonės nusiprausia. Visi sėdasi antgrindų. Tik Guru Grantas SAhibas yra aukščiau kitų. Nors moterys ir vyraipaprastai sėdi atskirai, maldos metu į moteris visada buvo žiūrima kaip įlygias. Šventykloje dvasininkų nebūna.Po paskutinės maldos maldininkamsišdalijamas kara paršadas. Tai cukraus, sviesto ir miltų mišinys, kurismaišomas kirpanu. Meldžiantis gurdvaroje svarbų vaidmenį atlieka muzika. Gurdvara yra ne tik maldų vieta, bet ir svarbus sikų bendruomenėscentras – joje taip pat yra susirinkimų salės ir klasės, kur pandžabiškaimokosi ne Pandžabe gyvenantys vaikai.
SIMBOLIS. Prie šventyklų paprastai kabo geltonos vėliavos – tai sikizmosimbolis. Neturintis nei pradžios, nei pabaigos ratas vėliavojesimbolizuoja amžinybę. Jis taip pat yra ir sikų vienybės simbolis.Sukryžiuoti kardai primena sikams, kad turi būti pasirengę ginti savo
tikėjimą. Dvigubi kardo ašmenys simbolizuoja tiesos galią.REINKARNACIJA. Sikų religija į puikybę* ir savimylą* nežiūri kaip į teologinęblogio problemą. Jie tiki, kad žmonės išsilaisvina ir gali nevaržomaitarnauti Dievui tik tada, kai haumain* įtaka palaužiama (tai įvykstagarbinant Viešpaties vardą). Tačiau be tikrojo Guru pagalbos egoizmonesunaikinsi. Išgelbėti gali tik meilė, susivienijanti su Dievu. Sikaitiki, kad kol tas susivienijimas ateina, individams tenka pragyventi dauggyvenimų per vis naujas reinkarnacijas. Šis sielų persikėlimo procesasbaigiasi tik tada, kai žmogus susiranda tikrąjį Guru. Ir tų kurie jįsusiranda širdys prispildo meilės bei troškimo uoliai jam tarnauti.
TRADICIJOS IR PAPROČIAI. Kai kurie sikai dabar vėl želdinasi plaukus bei barzdas, vėlnešioja turbanus. Halsos bendrijos sikai išsikiria penkiais atributais,kurie vadinami penkiomis k, nes taip prasideda ju pandžabiški pavadinimai: 1.keš, arba nekerpami plaukai. Tuo parodoma, kad kaip galimamažiau kišdamiesi į savo prigimtį žmonės paklūsta Dievo valiai. Kad suilgais plaukais atrodytų tvarkingai, vyrai nešioja turbanus. Berniukai darnėra tiek subrebdę, kad galėtų tapti halsos nariais, tačiau rengdamiesi jaitaip pat auginasi ilgus plaukus ir dengia juos mažu medžiagos gabalėliu; 2.kanga, arba medinės šukos, kuriomis šukuojamasi, kad plaukaibūtų švarūs ir nesusivėlę; 3.kara, arba plieninė apyrankė. Ratas simbolizuoja amžinybę,plienas – jėgą. Nešiojama ant dešinės rankos, kuria paprastai laikomaskardas. Apyrankė byloja, kad kovoti reikia tik už Dievą; 4.kačera, arba tam tikri ligi kelių ilgumo apatiniai rūbai. Jiesimbolizuoja švarą ir kuklumą; 5.kirpan, arba trumpas kardas. Jis primena, kad reikia gintitiesą ir išsiaiškinti, kas yra teisus. Šiandien vietoj kirpano nešiojamossimboliškos kirpaną primenančios sagės. Nors najosiose sikų kolonijose papročiai pasikeitę, kai kurios
Pandžabo tradicijos dar laikosi, viena iš tokių – iš anksto sutartasantuoka. Jaunų vyrų arba moterų šeimos paprastai parenka partnerį už akių.Vienas svarbiausių faktorių nulemiančių partnerio parinkimą yra kasta –vienos grupės kasta niekada nesimaišo su kitos grupės kasta.ŠVENTĖS. Sikai švenčia tas pačias šventes kaip ir induistai. PavyzdžiuiDivali yra šviesų šventė. Sikai ją skiria dar ir guru Harui Gobinduipaminėti. Baisahi švenčiama balandžio mėnesį. Tai halsos įkūrimo diena, betdrauge tą dieną švenčiami ir naujieji metai. Gurpurai – tai šventės, skirtos guru mirimo ir mirties dienomspažymėti. Patys svarbiausi gurpurai švenčiami lapkričio mėnesį guru Nanakuipaminėti ir gruodžio arba sausio mėnesį guru Gobindui Singui pagerbti.
PLITIMAS PO PASAULĮ. 20 a. sikai ėmė sparčiai plisti po pasaulį už pandžabo ribų.Pačioje amžiaus pradžioje ir tuoj po antrojo pasaulinio karo daugelis vyrųpalikę savo šeimas patraukė į Ameriką, didžiąją Britaniją, Kanadą, Pietų irRytų Afriką. Norėdami pritapti prie bendruomenės daugelis atsisakė tamtikrų tradicijų: nebeželdino barzdų bei plauku, nebedevėjo turbanų. Naujosevietose nedaug pastatyta sikų šventyklų. 1960 m. pabaigoje į Vakaruspersikėlusių sikų gyvenime įvyko svarbių permainų, nes atvyko ir likęšeimos nariai. Sikai ėmė dažniau rodytis viešumoje. Dideliuosepramoniniuose miestuose nemaža pastatų buvo paversta sikų šventyklomis. 1969 m. D. Britanijoje įkurta sikų misionierių draugija, oKanadoje – sikų tyrimų centras; panašių institucijų atsirado ir Amerikoje.Visa tai stiprino ir sikų bendruomenės identiškumą. Sikai stengėsi sukurtisavo literatūrą, kurios tikslas buvo supažindinti vaikus su sikų religijosistorija, skatino mokyti vaikus pandžabo kalbos. Visos šios pastangosturėjo suvienyti sikus, padėti jiems išsikovoti bendruomenės pripažinimą.
Sikų religija nėra misionieriška, ji nesistengia patraukti naujų
bendruomenės narių. Tai veikiau etninė religija, kurios tikslas – išsaugotiuždarą bendruomenę. Sikų religijos branduolys ir yra bendruomenė ir josdoras gyvenimas, kuris daro garbę halsai. Sikizmas neneigia kitų tikėjimųtiesų, tačiau svarbiausias jos rūpestis – skatinti savo išpažinėjus, kadšie stengtųsi gyventi atsidavę Dievui. Šiandien pasaulyje gyvena apie 12 mln. sikų, daugiausia Pandžaboregione, kur sikizmas ir prasidėjo.The End.
Panaudota literūra: 1. Internetas [lol] 2. “Pasaulio religijos”, Vilnius 1994 m. 3. Susan Meredith “Pasaulio religijos”, Kaunas 1997 m.