Sikizmas

SIKŲ RELIGIJA

Sikizmo išpažintojai vadinami sikais, tai yra mokiniais. Sikų
religija susiformavo 15 a. pabaigoje ( apie 1500 m.) Pakistane šiaurės ir
vakarų Indijoje, vadinajame Pandžabe. Čia tais laikais jau buvo
išpažįstamas islamas ir induizmas. Sikų religija abejojantiems dėl
pastarųjų dviejų religijų pasiūlė alternatyvą. Jos pradininkas buvo žinomas
kaip Guru Nanakas (Guru reiškia “mokytojas”).

Sikų judėjimas prasidėjo nuo mažos grupelės žmonių (mokinių),
susibūrusių apie Guru Nanaką (1469 – 1539) ir trokštančių patirti Dievo
buvimą. Ilgaainiui, devynių Nanako pasekėjų dėka, šis būrelis išaugo. Sikų
religija įgijo vis daugiau ir daugiau pasekėjų. Jie sukūrė ir galingas
karines pajėgas, paskui suusibūrė į atskirą bendruomenę.

Kadangi Pandžabo kaip valstybės indentiteto stiprėjimą gerokai
nulėmė sikų gyvenimo samprata, nesuklysime sikų religiją pavadine etnine.
Panašiai kaip judaizme ir induizme, būti bendruomenės nariu ir išpažinti
sikų tikėjimą – neatsiejami dalykai. Kaip tik todėl jų tikėjimas tapo
parama ir tiems sikams, kurie gyveno už Pandžabo ribų, – nes suteikdavo
savo išpažinėjams tvirtą indentiškumo jausmą.

PANDŽABAS.

Per Pandžbą ėjo pagrindinis kelias į Indiją. 15 a. jį užgrobė
musulmonai. Pandžabas buvo derlingas, labai tinkamas žemdirbystei regionas
(Pandžabas lietuviškai – “penkios upes”), ir dalis užkariautojų ten
įsikūrė. Guru Nanako gyvenamuoju metu induistai ir musulmonai geveno vieni
šalia kiitų.

Mususlmonų įsiveržėliai, vadinamieji mongolai, užėme visą
šiaurės Indiją ir valdė ją iki pat 19 a., kol ji perėjo į britų rankas.

1947 m., kai Indija išsivadavo iš britų valdžios ir atgavo
nepriklausomybę, musulmonai ėmė reikalauti savo tevynės. Tada susikūrė
nauja valstybė – Pakistanas. Pandžabas pasidalijo į dvi pagrindines dalis –


induistų Indiją ir musulmonų Pakistaną. Staiga atsidūrę Pakistane sikai
paliko savo namus ir persikraustė gyventi į Indiją ir į kitas šalis.

DEŠIMT GURU.

Sikizmas kaip guru religija ypatingas tuo, kad Nanakas ir devyni
jo pasekėjai atspindi tam tikrą istorijos tarpsnį – individualiųjų arba
gyvųjų guru laiką. Sakoma, kad jie išpažinę tą pačią tiesą, turėję įpatingą
Dievo įžvalgą ir netgi iš esmės buvę identiški. Sikai sako, jog tie dešimt
guru buvo it viena nuo kitos pridegamos žvakės.

|DEŠIMT SIKŲ GURU |
|Nanakas 1469|
|– 1539 |
|Angadas 1504|
|– 1552 |
|Amaras Dasas 1479 – |
|1574 |
|Ramas Dasas 1534 – |
|1581 |
| Ardžanas |
|1563 – 1606 |
|Haris Govindas 1595 – |
|1644 |
|Haris Krišanas 1656 –|
|1664 |
|Tegas Bahaduras 1621 – |
|1675 |
|Gobindas Singas 1666 – |
|1708 |

Daugelis iš jų tapo guru ir sikų vadais tiktai sulaukę brandaus
amžiaus. Kiekvianą iš jų šiam pašaukimui pasirinko jo pirmtakas, pasvėręs
įpėdinio dvasinę įžvalgą ir vertumą.

Didžioji dalis sikų religinių doktrinų sukurta penkių pirmųjų
guru gyvenimo laikotarpiu. Susidarė sikų bendruomenė kaip teisingos
religijos ieškotojų grupė. Jie gerokai panašėjo į šiaurės Indijos mistikus,
kurie susivienyti su Dievu siekė per meilę ir pasiaukojimą. Pasaulio akyse
sikų religija kaip tik ir išsiskiria dviem pagrindiniais aspektais; vianas
jų – mistiškasis, kitas – agresyvusis, militaristis, kėsinimasis į pasaulį.
Pirmajam didžiajam sikų istorijos periodui (~ 1500 – 1600) būdingi rimti
pasaulietiniai bei politiniai interesai. Kiekvienas iš pirmųjų guru savaip
prisidėjo prie bendruomenės sustiprinimo.

Nanakas mokė, kad “nėra nei induistų, nei musulmonų”. Amaras
Dasas įrengė langarą, bendruomenės valgyklą, kurion maistą tiekdavo iš
bendros virtuvės. Taip guru skatino visų kastų sikus valgyti sykiu,
nepaisant jokiu kastų prietarų, įsismelkusių į

į kasdienį indų gyvenimą
(Didysis sikų idealas – priešintis indų susiskirstymui į kastas, maištauti
prieš ortodoksus). Toks paprotys stiprino brolybės jausmą. Angadas itin
vertino fizinę ištvermę. Jis rengdavo savo mokinių varžybas. Vėliau tai
pravertė kovojant su musulmonais. Su Ardžanu, penktuoju guru susijęs
lemtingas sikų istorijos posūkis. Jam viešptaujant smarkiai paaštrėjo
politiniai santykiai tarp mususlmonų ir sikų. Jis pastatydino garsųjį Harį
Mandirą, Auksinę šventyklą Amristario mieste, tapusią sikų religinio ir
nacionalinio gyvenimo centru. Tai nepaprastai sustiprino sikų identitetą,
išreiškė jų godas bei viltis. Ramas Dasas įkūrė šventą miestą – Amritsarą.

DIEVAS.

Sikų religijos esmė – guru idėja.

• Dievas yra tikrasis Guru. Jo dieviškas kuriantysis žodis,

šabada, pasiekė žmoniją kaip pranašystė per dešimtį

istorinių figūrų, kurių kiekviena vadinama guru.

• Sikų bendruomenė, išpažindama dešimtojo guru tikėjimą, pati

irgi vadinama guru.

• Šventas raštas taip pat vadinamas guru (Guru Grantas

Sahibas).

Dievas yra vienintelis, galutinis ir amžinasis Guru (Satguru),
jis suteikia apšvietą ir supratimą tiems mokiniams, kurie iš visos širdies
atsideda Dievo ieškojimui, jo tarnystei. Žmogus nenorėtų susisieti su
Dievu, neturinčiu jokių atributų, todėl Dievas įsikūnija tuose fenomenuose,
kuriuos žmogus pažįsta, per juos žmogui apsireiškia. Žmogaus religinis
gyvenimas kreipiamas į šį artimesnį, prieinamesnį jam Dievo pavidalą.
Tačiau kai sikai teigia, kad tasai Dievas, kurį jie pažįsta, pasižymi
vienokiomis ar kitokiomis savybėmis, tai nereiškia, kad jis buvo kada nors
pasirodęs ar užgimęs žemeje kaip avataras (“tas kurs nusileidžia,
nužengia”, liaudiškoje induizmo sampratoje Višnaus pasirodymas žemėje, kad
primintų amžinąsias vertybes ir išsklaidytų iliuzijas). D

Dievo neįmanoma
apibūdinti, visgi sikai kreipiasi į jį kaip į gailestingąjį, visagalį,
amžinąjį. Jo valia nulemia viską tiek gera, tiek bloga. Jis esti visame
kame – ir niekingiausiame kirmine, ir galingame dramblyje. Sikų Dievas
sukūrė pasaulį, per kurį žmogus pajėgia bent iš dalies perprasti Dievo
galybę ir valią. Dievo malonė leidžia nuoširdžiai tikintiems pažinti jį
maldoje ir meditacijoje. Sikų religija savo gyvastingumą semia iš
mistingumo. Pirmųjų mokinių, susibūrusių aplink Nanaką , tikslas ir buvo
atsidėjus medituoti, kartoti Dievo vardą ir pan. Nanakas atvėrė savo
pasekėjams kelią prie tikrojo Guru, jis subūrė tikinčiųjų broliją, kuri
susirinkusi giedodavo himnus. Per himnus jų širdys pakildavo iki Dievo, o
Dievas įeidavo į besimeldžiančiųjų širdis.

“Egzistuoja tik vienatinis Dievas, kuris vadinamas Teisinguoju,
vadinamas Kūreju; jis nepažįsta baimės ar neapykantos, jis nemirtingas, jis
niekuomet nebuvo pradėtas, jis egzistuoja patsai savaime, didis ir
gailestingas. Teisinga buvo pradžioje, Teisinga buvo pačioje pabaigoje,
Teisinga yra ir nūnai, o Nanake, Teisinga bus ir visuomet ateity” – Guru
Nanako himno pradžia iš rinkinio “Adi Grantas”. Sikai jį kalba kas rytą,
išreikšdami savo tikėjimą.

HALSA.

Tradicija byloja, kaip Gobindas Singas sukūre Pantą (kelią, arba
taką, kuriuo eina ieškantys Dievo; šis terminas taikomas ir apibūdinant
pačią visuomenę). Guru liepęs sukviesti tikinčiuosius ir metęs jiems iššūkį
– kas iš jų išdrįsią paaukoti už tikėjimą savo gyvybę? Šitaip jis patikrino
jų ištikimybę. Ir kiek padvejoję penki vyrai pasisiūlė paaukoti savo gyvybę
guru. Tačiau šis jų nenužudė, tik ap

prengė naujomis uniformomis ir pristatė
žmonėms kaip penketą savo išrinktųjų. Jie ir tapo naujosios, nesuteptųjų
bendruomenės, halsos, nariais. Sikai tikėjo, jog naujoji bendruomenė įgis
itakingumą bei jėgą, ir tai jai pravers ginant tikėjimą ir kuriant griežtos
moralės visuomenę. Vardai “Singas” (Liūtas) ir “Kaura” (Princesė),
suteikiami naujosios bendruomenės vyrams ir moterims, pakeisdami kastos
duotuosius vardus bei panaikindami moterų beteisiškumą, turėjo simbolizuoti
naują sikų statusą pasaulyje, kurį jie tikėjo išsikovosią.

Berniukai ir mergaitės sulaukę keturiolikos metų, gali būti
inicijuojami į halsos bendruomenę ir tapti pilnateisiais jos nariais. Šis
ritualas paprastai vadinamas krikštijimu. Šis priėmimo aktas tarsi įveda
nūdienos sikus į tą šventąją būseną, kuri ,jų įsitikinimu, vyraujanti
iniciacijos dieną.

Penki garbingi bendruomenės nariai atstovauja Gobindo Singo
išrinktiesiems. Sugiedoję prideramas giesmes, bei ištirpinę vandenyje
cukraus, apšlaksto šiuo tirpalu jiems galvas bei akis. Naujai inicijuotieji
supažindinami su halsos narystės, lojalumo brolijai bei moralinio elgesio
taisyklėmis. Plaukus jie privalo nešioti nenukirptus, vengti
svetimoteriavimo ir rūkymo, nevalgyti mėsos, jeigu gyvulys paskerstas
musulmonų papročiu.

ŠVENTOJI KNYGA.

Šventoji sikų knyga yra vadinama “Guru Grantas Sahibas”. Joje
sudėta visa dvasingoji istorinių guru poezija. Tai daugiausia guru Ardžano
pastangų vaisius, tačiau guru Gobindas Singas parengė paskutinįjį leidimą,
kur ir vėliau už Ardžaną gyvenusių guru kūrinius. Šis kūrinys vadinamas
“Adi Grantas”, arba originalia ir pirmąją šventojo rašto knyga. Tačiau savo
poezijos guru Gobindas Singas čia neįdėjo. Tik vėliau po jo mirties jo
mokinys parengė dešimtojo guru kūrinių knyga – “Dasan Granta”.

Kai 1708 m. guru Gobindas singas suteikė šventajam raštui sau
prilygstančią galią, dieviškosios tiesos šaltinio bei dvasinės įžvalgos
statusą, netrukus švetasis raštas įgijo įpatingą pagarbą. Tuo Gobindas
pakeitė visą sikų religijos struktūrą, – nuo šiol šventasis raštas sutelkė
sikų kongregacijas, sukaupė jų dvasinį dėmesį. Dabar skaitymas iš
šventosios knygos yra kiekvieno sikų ritualo, kiekvienos religinės apeigos
būtinas elementas.

Knyga yra laikoma sikų šventykloje. Pirmą kartą įžengę į
šventyklą, tikintieji klaupiasi prieš šventąją knygą ir lenkia galvą iki
žemės. Į šventąją knygą žiūrima kap į mokytoją, todėl ji paprastai padedama
labai garbingoje vietoje. Virš jos stovi baldakimas, skaitymo metu knyga
vėduojama. Tai pagarbos ženklas. Tuo metu kai niekas neskaito, knyga
uždengiama labai brangiu šilko audiniu. Nakčiai ji pernešama į specialų
kambarį. Stengiantis išreikšti pagarbą, visada nešama virč galvos. Kai į
šventyklą atneša kudikį, vardą jam parenka pagal atsitiktinai paskaitytą
ištrauką iš Granto. Tuokiama irgi su šventaja knyga. Jaunikis keturis
kartus apveda aplink knygą nuotaką, o tuo metu giedamos giesmės apie
sutuoktinių pareigas bei atsakomybę. Žmogui numirus, septynias ar dešimt
dienų skaitomos maldos. Kai kurių švenčių metu taip pat skaitomos maldos,
kartais ilgiau nei dvi dienas.

Guru Granto stilius ir turinys yra poetiškas ir didžiai
metaforiškas. Jis primena Biblijos psalmes. Tai nėra nuoseklus tikėjimo
tiesų aiškinimas, jo galybė ta, kad jis užvaldo protą ir pažadina širdį
mylėti Dievą. Esama daug būdų, kuriais sikai interpretuoja šventąjį rašta,
tačiau visais aiškinimais siekiama vieno – padėti žmogui surasti vienybę su
Dievu.

MALDOS NAMAI.

Gurdvara – sikų šventykla, reiškia “guru durys”. Ji susideda iš
garbinimo (maldų) salės, kur laikomas “Adi Grantas”, ir valgomojo, kur
bendrai valgoma baigiant pamaldas. Maistą ten gamina savanorės.

Kiekvienas įeinantis į gurdvarą turi užsidengti galvą ir nusiauti
batus. Prieš įeidami į maldų salę žmonės nusiprausia. Visi sėdasi ant
grindų. Tik Guru Grantas SAhibas yra aukščiau kitų. Nors moterys ir vyrai
paprastai sėdi atskirai, maldos metu į moteris visada buvo žiūrima kaip į
lygias. Šventykloje dvasininkų nebūna.Po paskutinės maldos maldininkams
išdalijamas kara paršadas. Tai cukraus, sviesto ir miltų mišinys, kuris
maišomas kirpanu. Meldžiantis gurdvaroje svarbų vaidmenį atlieka muzika.

Gurdvara yra ne tik maldų vieta, bet ir svarbus sikų bendruomenės
centras – joje taip pat yra susirinkimų salės ir klasės, kur pandžabiškai
mokosi ne Pandžabe gyvenantys vaikai.

SIMBOLIS.

Prie šventyklų paprastai kabo geltonos vėliavos – tai sikizmo
simbolis. Neturintis nei pradžios, nei pabaigos ratas vėliavoje
simbolizuoja amžinybę. Jis taip pat yra ir sikų vienybės simbolis.
Sukryžiuoti kardai primena sikams, kad turi būti pasirengę ginti savo
tikėjimą. Dvigubi kardo ašmenys simbolizuoja tiesos galią.

REINKARNACIJA.

Sikų religija į puikybę* ir savimylą* nežiūri kaip į teologinę
blogio problemą. Jie tiki, kad žmonės išsilaisvina ir gali nevaržomai
tarnauti Dievui tik tada, kai haumain* įtaka palaužiama (tai įvyksta
garbinant Viešpaties vardą). Tačiau be tikrojo Guru pagalbos egoizmo
nesunaikinsi. Išgelbėti gali tik meilė, susivienijanti su Dievu. Sikai
tiki, kad kol tas susivienijimas ateina, individams tenka pragyventi daug
gyvenimų per vis naujas reinkarnacijas. Šis sielų persikėlimo procesas
baigiasi tik tada, kai žmogus susiranda tikrąjį Guru. Ir tų kurie jį
susiranda širdys prispildo meilės bei troškimo uoliai jam tarnauti.

TRADICIJOS IR PAPROČIAI.

Kai kurie sikai dabar vėl želdinasi plaukus bei barzdas, vėl
nešioja turbanus. Halsos bendrijos sikai išsikiria penkiais atributais,
kurie vadinami penkiomis k, nes taip prasideda ju pandžabiški pavadinimai:

1.keš, arba nekerpami plaukai. Tuo parodoma, kad kaip galima
mažiau kišdamiesi į savo prigimtį žmonės paklūsta Dievo valiai. Kad su
ilgais plaukais atrodytų tvarkingai, vyrai nešioja turbanus. Berniukai dar
nėra tiek subrebdę, kad galėtų tapti halsos nariais, tačiau rengdamiesi jai
taip pat auginasi ilgus plaukus ir dengia juos mažu medžiagos gabalėliu;

2.kanga, arba medinės šukos, kuriomis šukuojamasi, kad plaukai
būtų švarūs ir nesusivėlę;

3.kara, arba plieninė apyrankė. Ratas simbolizuoja amžinybę,
plienas – jėgą. Nešiojama ant dešinės rankos, kuria paprastai laikomas
kardas. Apyrankė byloja, kad kovoti reikia tik už Dievą;

4.kačera, arba tam tikri ligi kelių ilgumo apatiniai rūbai. Jie
simbolizuoja švarą ir kuklumą;

5.kirpan, arba trumpas kardas. Jis primena, kad reikia ginti
tiesą ir išsiaiškinti, kas yra teisus. Šiandien vietoj kirpano nešiojamos
simboliškos kirpaną primenančios sagės.

Nors najosiose sikų kolonijose papročiai pasikeitę, kai kurios
Pandžabo tradicijos dar laikosi, viena iš tokių – iš anksto sutarta
santuoka. Jaunų vyrų arba moterų šeimos paprastai parenka partnerį už akių.
Vienas svarbiausių faktorių nulemiančių partnerio parinkimą yra kasta –
vienos grupės kasta niekada nesimaišo su kitos grupės kasta.

ŠVENTĖS.

Sikai švenčia tas pačias šventes kaip ir induistai. Pavyzdžiui
Divali yra šviesų šventė. Sikai ją skiria dar ir guru Harui Gobindui
paminėti.

Baisahi švenčiama balandžio mėnesį. Tai halsos įkūrimo diena, bet
drauge tą dieną švenčiami ir naujieji metai.

Gurpurai – tai šventės, skirtos guru mirimo ir mirties dienoms
pažymėti. Patys svarbiausi gurpurai švenčiami lapkričio mėnesį guru Nanakui
paminėti ir gruodžio arba sausio mėnesį guru Gobindui Singui pagerbti.

PLITIMAS PO PASAULĮ.

20 a. sikai ėmė sparčiai plisti po pasaulį už pandžabo ribų.
Pačioje amžiaus pradžioje ir tuoj po antrojo pasaulinio karo daugelis vyrų
palikę savo šeimas patraukė į Ameriką, didžiąją Britaniją, Kanadą, Pietų ir
Rytų Afriką. Norėdami pritapti prie bendruomenės daugelis atsisakė tam
tikrų tradicijų: nebeželdino barzdų bei plauku, nebedevėjo turbanų. Naujose
vietose nedaug pastatyta sikų šventyklų. 1960 m. pabaigoje į Vakarus
persikėlusių sikų gyvenime įvyko svarbių permainų, nes atvyko ir likę
šeimos nariai. Sikai ėmė dažniau rodytis viešumoje. Dideliuose
pramoniniuose miestuose nemaža pastatų buvo paversta sikų šventyklomis.

1969 m. D. Britanijoje įkurta sikų misionierių draugija, o
Kanadoje – sikų tyrimų centras; panašių institucijų atsirado ir Amerikoje.
Visa tai stiprino ir sikų bendruomenės identiškumą. Sikai stengėsi sukurti
savo literatūrą, kurios tikslas buvo supažindinti vaikus su sikų religijos
istorija, skatino mokyti vaikus pandžabo kalbos. Visos šios pastangos
turėjo suvienyti sikus, padėti jiems išsikovoti bendruomenės pripažinimą.

Sikų religija nėra misionieriška, ji nesistengia patraukti naujų
bendruomenės narių. Tai veikiau etninė religija, kurios tikslas – išsaugoti
uždarą bendruomenę. Sikų religijos branduolys ir yra bendruomenė ir jos
doras gyvenimas, kuris daro garbę halsai. Sikizmas neneigia kitų tikėjimų
tiesų, tačiau svarbiausias jos rūpestis – skatinti savo išpažinėjus, kad
šie stengtųsi gyventi atsidavę Dievui.

Šiandien pasaulyje gyvena apie 12 mln. sikų, daugiausia Pandžabo
regione, kur sikizmas ir prasidėjo.

The End.

Panaudota literūra:

1. Internetas [lol]

2. “Pasaulio religijos”, Vilnius 1994 m.

3. Susan Meredith “Pasaulio religijos”, Kaunas 1997 m.

Leave a Comment