Culture of Swaziland

Culture of Swaziland

From Wikipedia, the free encyclopedia

Swazi culture is the way of life and customs of the Swazi people through various historical stages. The culture of Swazi people involves music, food, religion, architecture, kinship among many other things.[1] The Swazi people are composed of various Nguni clans who speak the Nguni language SiSwati. These people mostly reside in Swaziland and South Africa. Presently, Swazi people may also include citizens of Swaziland. In Swaziland, one of the most visible features of cuultural identity is the traditional political structure of the nation and the home. In the national level, the Ngwenyama is considered the head of the nation alongside the Ndlovukati who is the spiritual leader of the nation. National cultural events often involve the Ngwenyama or Ndlovukati. At home, the patriarch of the family is the head and in the past, often practiced polygamy. This headman, usually referred to as umnumzane is central to all activities of the home. A group off homes forming a community and the land they reside on forms a chiefdom or umphakatsi. Several chiefdoms form an inkhundla which then belongs of a regional division of the country. This connects the older traditional leadership structures to more mo

odern forms of government.

There are national cultural events such as umhlanga, emaganu and incwala which take place at Royal residences of the Ngwenyama and Ndlovukati. Local cultural events in communities or imiphakatsi, take place at the residence of the chief also calledemphakatsini. Weddings, funerals and religious events are usually carried out at family homesteads where neighbors are usually invited to partake.

Swazi kinship

A traditional homestead in Swaziland.

The principal Swazi social unit is the homestead, a traditional beehive hut thatched with dry grass. In a polygamous homestead, each wife has her own hut and yard surrounded by reed fences. There are three structures for sleeping, cooking, and storage (brewing beer). In larger homesteads there are also structures used as bachelors’ quarters and guuest accommodation.

Central to the traditional homestead is the cattle byre, or kraal, a circular area enclosed by large logs inter-spaced with branches. The cattle byre has ritual as well as practical significance as a store of wealth and symbol of prestige. It contains sealed grain pits. Facing the cattle byre is the great hut which is occupied by the mother of the headman.

The headman is central to all homestead affairs and he is often polygamous. He leads through example and ad

dvises his wives on all social affairs of the home as well as seeing to the larger survival of the family. He also spends time socialising with the young boys, who are often his sons or close relatives, advising them on the expectations of growing up and manhood.

Traditional healers[edit]

The Sangoma is a traditional diviner chosen by the ancestors of that particular family. The training of the Sangoma is called “kwetfwasa”. At the end of the training, a graduation ceremony takes place where all the local sangoma come together for feasting and dancing. The diviner is consulted for various reasons, such the cause of sickness or even death. His diagnosis is based on “kubhula”, a process of communication, through trance, with the natural super-powers. The Inyanga (a medical and pharmaceutical specialist in western terms) possesses the bone throwing skill (“kushaya ematsambo”) used to determine the cause of the sickness.

Incwala[edit]

The most important cultural event in Swaziland is the Incwala ceremony. It is held on the fourth day after the full moon nearest the longest day, 21 December. Incwala is often translated in English as ‘first fruits ceremony’, but the King’s tasting of the new harvest is only one aspect among many in this lo

ong pageant. Incwala is best translated as ‘Kingship Ceremony’ : when there is no king, there is no Incwala. It is high treason for any other person to hold an Incwala.

Every Swazi may take part in the public parts of the Incwala. The climax of the event is the fourth day of the Big Incwala. The key figures are the King, Queen Mother, royal wives and children, the royal governors (indunas), the chiefs, the regiments, and the “bemanti” or “water people”.

Umhlanga[edit]

Swaziland’s most well-known cultural event is the annual Umhlanga Reed Dance. In the eight-day ceremony, girls cut reeds and present them to the queen mother and then dance. (There is no formal competition.) It is done in late August or early September. Only childless, unmarried girls can take part. The aims of the ceremony are to preserve girls’ chastity, provide tribute labour for the Queen mother, and to encourage solidarity by working together. The royal family appoints a commoner maiden to be “induna” (captain) of the girls and she announces over the radio the dates of the ceremony. She will be an expert dancer and knowledgeable on royal protocol. One of the King’s daughters will be her counterpart.

The Reed Dance today is

s not an ancient ceremony but a development of the old “umchwasho” custom. In “umchwasho”, all young girls were placed in a female age-regiment. If any girl became pregnant outside of marriage, her family paid a fine of one cow to the local chief. After a number of years, when the girls had reached a marriageable age, they would perform labour service for the Queen Mother, ending with dancing and feasting. The country was under the chastity riteof “umchwasho” until 19 August 2005.

Arts and crafts[edit]

Swazi art varies from pottery to jewellery among many other things. Historically Swazi people have made jewellery and clothing items from beads. An example of this is ligcebesha, a colourful necklace and indlamu and colourful skirt for girls.[2] Historical pottery in Swaziland includes mostly clay pots that are used for carrying water, beer cooking and decorations. These clay pots are called tindziwo. Wooden sculptures were also very popular as utensils, for exampleumcwembe used for serving meat. Swazis also made a lot of items using special grasses. These include grass mats called emacansi and tihlantsi. Other grass items are brooms, baskets among others.

Swaziland is also known for a strong presence in the handcrafts industry. The formalised handcraft businesses of Swaziland employ over 2,500 people, many of whom are women (per TechnoServe Swaziland Handcrafts Impact Study,” February 2011). The products are unique and reflect the culture of Swaziland, ranging from housewares, to artistic decorations, to complex glass, stone, or wood artwork.

Svazilandas

(Detaliau)

 

Svazilandas žemėlapyje
Valstybinė kalba Svazių, anglų
Sostinė Mbabanė(administracinė)Lobamba (įstatymų leidyba)
Didžiausias miestas Mbabanė
Valstybės vadovai Msvatis III (Mswati III)

karalius

Plotas
– Iš viso

– % vandens
17 364 km² (157)

0,9 %
Gyventojų

2014 balandis (progn.)

Tankis
1 018 449 (154)

68.2 žm./km² (135)
BVP
– Iš viso

– BVP gyventojui
2007 m.

5,91 mlrd. $ (147)

5 500 $ (96)
Valiuta Lilangenis
Laiko juosta
Vasaros laikas
UTC+2

nėra
Nepriklausomybė
Paskelbta

Pripažinta
Nuo Jungtinės Karalystės

1968 m. rugsėjo 6 d.
Valstybinis himnas Svazilando himnas
Interneto kodas .sz
Šalies tel. kodas 268

Svazilando Karalystė (Svazilandas, anksčiau vadintas Svazilendu) – valstybė Pietų Afrikoje. Ribojasi su Pietų Afrikos respublika vakaruose ir Mozambiku rytuose. Svazilandas yra viena mažiausių šalių Afrikoje – iš šiaurės į pietus ji driekiasi ne daugiau 200 km, o iš rytų į vakarus – apie 130 km. Tuo pačiu šalies geografija bei klimatas labai įvairus. Didžioji dauguma gyventojų yra svaziai, kurie kalba svazių kalba. Savo valstybę jie ukūrė valdant karaliui Ngwane III XVIII a. viduryje, o dabartines ribas įgavo 1881 m. Svazilando ir jo gyventojų – svazių – pavadinimas kilo iš karaliaus Msvačio II-ojo, XIX a. šalį suvienijusio ir teritoriją išplėtusio valdovo vardo. Dabartinės šalies sienos buvo nubrėžtos 1881 m. Po anglų-būrų karo 1903–1967 m. buvo Didžiosios Britanijos protektoratas; nepriklausomybę paskelbė 1968 m. rugsėjo 3 d.

Svazilandas – viena mažiausių Afrikos valstybių, iš šiaurės į pietus besidriekianti 200 km, iš rytų į vakarus – 130 km. Nepaisant to, šalies tipografija ir klimatas įvairuoja – nuo vėsaus kalnynuose iki karšto lygumose. Didžiąją dalį gyventojų sudaro etniniai svaziai, šnekantys svazių kalba.

Šalis yra monarchija, karalius yra kartu ir valstybės vadovas, skiriantis ministrą pirmininką ir dalį atstovų tiek iš aukštutinių, tiek žemutinių parlamento rūmų. Rinkimai vyksta kas penkerius metus. Dabartinė konstitucija priimta 2005 m.

Šalis yra Pietų Afrikos vystymo bendrijos, Afrikos Sąjungos, tautų Sandraugos, Pietų Afrikos muitų sąjungos, COMESA narė. Nacionalinė valiuta lilangenis pririšta prie PAR rando.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Svazilando istorija.

Kraštas gyvenamas nuo anksčiausių paleolito laikų. Yra išlikusi uolų tapyba nuo 25 000 m. pr. m. e. Čia ilgą laiką gyveno medžiotojai-rankiotojai koisanai, kuriuos palaipsniui išstūmė bantai. Nuo IV a. randama žemdirbystės ir geležies naudojimo požymių. Nuo XI a. atsikėlė sotų ir ngunių kalbomis kalbančios tautos. XVIII a., valdant karaliui Ngvanei III, svazių tauta dabartinio Svazilando vietoje įkūrė savo karalystę.

XIX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje svazių vadas Msvatis sukūrė didelę valstybę, dukart didesnę už dabartinį Svazilandą. 1843 m. šalis tapo apsupta Europos kolonijinių valstybių, kurios kėsinosi ir į Svazilandą. Labiausiai stengėsi afrikanai, pusvelčiui supirkę žemes iš vietinių vadų. 1894 m. Svazilendas tapo būrų respublikos Transvalio dalimi. 1903 m., po Anglų-būrų karo Svazilendas perėjo į Jungtinės Karalystės priklausomybę. 1968 m. šalis tapo nepriklausoma. 1970 m. karalius Sobuza II atšaukė konstituciją ir perėmė visą valdžią į savo rankas. Sobuza II mirė 1982 m., jo paveldėtoju tapo Msvatis III.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Svazilando politinė sistema.

Valstybės galva – karalius, kuriuo nuo 1986 m. yra Msvati III. Karaliaus rankose yra įstatymų leidimo ir įstatymų vykdomoji valdžia.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Svazilando administracinis suskirstymas.

Svazilandas suskirstytas į 4 rajonus – Hoho, Lubombo, Manzinio, Šiselvenio. Kiekviename rajone dar yra tinkhundlos, smulkesni administraciniai vienetai – iš viso 55 nacionaliniu lygmeniu. Kiekviena inkhundla turi vystymo komitetą (bucopho), renkamą 5 m.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Svazilando geografija.

Svazilando kraštovaizdis yra itin įvairus. Mozambiko pasienyje iškilę Lubombo kalnai, siekiantys 600 m aukštį ir išraižyti upių kanjonų. Centrinėje dalyje plyti lygumos (Veldas), skirstomos į žemąsias (Louveldas, ~250 m) ir viduriniąsias (Midlevelas, ~700 m). Vakaruose yra Aukštasis Veldas, kurį sudaro Drakono kalnai. Juose yra aukščiausia šalies vieta – Emlembės kalnas (1862 m aukščio).

Šalį giliais tarpekliais raižo upės. Jos priklauso Indijos vandenyno baseinui – Komatis, Mbuluzis, Usutu, Ngvavuma. Įrengta keletas tvenkinių, pietuose įsiterpia Strijdomo tvenkinio kraštas (Pongolos upė). Upės sudaro daug krioklių.

Šiaurės vakarų Svazilando kraštovaizdis

Kalnuose plyti savanos, krūmynai, stepių kraštovaizdžiai, žemiau yra subtropinių miškų ir dygių krūmynų. Yra Hlanės karališkasis nacionalinis parkas.

Klimatas subtropinis, vasaros lietingos, žiemos sausos, vėsios. Žiemą temperatūra nukrenta iki 10–15 °C, kalnuose būna šalčių, vasarą pakyla iki 20–25 °C, žemumose gali pasiekti 40 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis nuo 500–900 rytuose iki 1000–2000 vakaruose.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Svazilando ekonomika.

Svazilandas turi gerai išvystytą žemės ūkį, bei žemę tinkančią verstis gyvulininkyste. Cukranendrės yra šalies pirmaujantis eksporto produktas. Kiti žemės ūkio produktai yra citrusiniai vaisiai, ryžiai, medvilnė, kukurūzai, sorgai, ananasai, tabakas. Galvijai taip pat yra svarbus eksporto produktas. Be jų taip pat dideliai kiekiais auginamos ožkos. Svazilando gyventojai pragyvena iš žemės ūkio, kuris yra bendruomenės žemėse paskirstytose genčių vadų.

Svazilando mineralinės iškasenos yra asbestas, akmens anglis, molis, deimantai. Akmenų karjerai yra svarbūs šalies pramonei. Pramonę sudaro maisto produktų apdirbimas, drabužių, bei nedidelio plataus vartojimo prekių gamyba. Daugelis Svazilando gyventojų dirba Pietų Afrikos kasyklose.

Pagrindinis šalies mainų partneris yra Pietų Afrikos Respublika.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Svazių karalaitė ritualo metu

Pagrindinis straipsnis – Svazilando demografija.

Dauguma Svazilando gyventojų gyvena Aukštajame ir Viduriniajame Velduose, žemumos ir rytiniai kalnai gyvenami retai. 97 % gyventojų sudaro juodaodžiai, iš kurių daugumą sudaro svaziai, tačiau yra ir zulų, tsongų. Likusią dalį sudaro daugiausia baltieji afrikanai.

Svazių kalba yra valstybinė ir plačiausiai vartojama šalyje, tačiau kaip dokumentinė, oficiali kalba naudojama anglų.

82,7 % šalies gyventojų išpažįsta krikščionybę. Apie 40 % Svazilando gyventojų priklauso protestantiškoms bažnyčiomis (Afrikos sionistų, anglikonų ir kt.), 20 % yra katalikai. 2012 m. liepos 18 d. šalies anglikonų kunige tapo Ellinah Wamukoya – ji tapo pirmąja moterimi kunige visoje Afrikoje. Apie 1 % tikinčiųjų sudaro musulmonai, yra bahajų, hinduistų.

Didžioji dalis mirčių kyla nuo AIDS ir tuberkuliozės. 2004 m. 38,8 % ištirtų besilaukiančių moterų buvo užsikrėtusios AIDS. Vidutinė gyvenimo trukmė nuo 61 m. 2000 m. nukrito iki 32 2009 m.[1] 2013 m. vidutinė gyvenimo trukmė siekė 50 m.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Svazilando kultūra.

Pagrindiniu svazių socialiniu vienetu galima laikyti sodybą, tradicinę avilio formos pastatą su iš sausos žolės suręstu stogu. Poligaminiame namų ūkyje kiekviena žmona turi savo atskirą trobelę ir nendrėmis tvertą kiemą. Yra 3 tipų pastatai – miegoti, gaminti maistą ir sandėliuoti (daryti alų). Didesnėse sodybose yra pastatai viengungiams ir svečiams apgyvendinti. Geriausiai žinomas Svazilando kultūrinis renginys – kasmet vykstantis umhlanga nendrių šokis. 8 dienas trunkančios ceremonijos metu mergaitės skabo nendres, įteikia jas karalienei motinai ir šoka.

Kitas svarbus renginys – incvala, pagrindinis ritualas.

Leave a Comment