PSICHOLOGIJOS TYRIMO METODAI
Mokslinis tyrimas visada vyksta tam tikru nuoseklumu. Jis visada prasideda PROBLEMOS IŠKĖLIMU. Psichologinėje literatūroje nurodomi keturi problemų iškėlimo šaltiniai: stebėjimai, ankstesni tyrimai , teorija ir praktinės problemos.
Kita tyrimo stadija – HIPOTEZĖS IŠKĖLIMAS. Hipotezė – tai mėginimas atsakyti į tyrimo problemos klausimus, remiantis visa tyrėjui prieinama informacija ( kitų tyrimų duomenimis, teorinėmis prognozėmis, preliminarinių tyrimų rezultatais.
Metodas – tai gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinių pažinimo ir tyrimo būdas.
Psichologinėje literatūroje nurodomos trys pagrindinės tyrimo strategijos:
stebėjimo arba aprašomoji;
koreliacinių tyrimų;
eksperimentinė.
Empiriniai duomenys , kurie būtini daugumai psichologinių tyrimų, renkami stebėjimo, apklausos, eksperimento, testavimo technikomis.
Stebėjimas
Stebėjimą kaip mokslinio tyrimo techniką reikia skirti nuo kasdieninio nuolatos vykstančio gamtos, reiškinių stebėjimo.
Stebėjimas kaip mokslinio tyrimo technika, yra tikslingas ir planingas empirinių duomenų rinkimo būdas, kai tyrėjas nekeičia stebimų reiškinių tėkmės ir kaupia tokius faktus, kuriuos pateikia jam gamta (K. Bernaras).
Pagal psichologinio stebėjimo objektą, kuriuo gali būti kitų žmonių bei gyvūnų elgsena arba paties stebinčiojo psichikos apraiškos bei elgesys, skiriamas:
išorinis, arba objektyvus stebėjimas;
savistaba, arba subjektyvus stebėjimas.
1) Išorinis stebėjimas. Yra kelios šio būdo atmainos.
a) stebėjimas natūraliose sąlygose (Piaget atlikti vaikų kalbėjimo stebėjimai).
b) klinikinis stebėjimas. Jo esmė – stebėjimo ir pokalbio kombinacija.
c) stebėjimas kontroliuojamose sąlygose. Jį tik sąlygiškai galima vadinti stebėjimu. Daug tokių tyrimų atliekama su gyvūnais (Pvz., Delgado tyrimai, kuriais buvo siekiama išaiškinti, kaip beždžionių elgseną veikia atskirų smegenų dalių elektrinis dirginimas, nesukeliantis gyvūnui specifinių pojūčių. Naudodamasis sudėtinga radiotechnika, kuri neriboja gyvūno laisvės, mokslininkas stebėjo beždžionių elgseną jų įprastoje natūralioje aplinkoje.
Tarpiška išorinio stebėjimo forma kai kurie autoriai laiko veiklos produktų analizę. Tai būdas, kai apie žmogų sprendžiama iš jo piešinių, rašinių.
2) savistaba. Šiuo metu tiesioginis savo psichikos apraiškų stebėjimas yra palyginti retai taikomas. Tačiau psichologiniuose tyrimuose pasitaiko tie savistaba vadinami atvejai, kai asmuo analizuoja savo buvusius išgyvenimus ar veiksmus, žino ir gali suteikti informaciją apie savo asmenybės ypatumus.
XIX a. pab. – XX a. pr. Wundt’as , Tičeneris sukūrė vadinamojo introspekcijos metodo teorinius pagrindus ir bandė jį taikyti praktiškai. Jie manė, kad tik savistabos būdu galima tiesiogiai pažinti psichinių reiškinių esmę ir mechanizmus. Pabandžius šį metodą taikyti sudėtingesniems reiškiniams tirti, greitai išryškėjo daugybė sunkumų ir problemų. Paaiškėjo, kad daugeliu atvejų tiriamieji , duodami teisingą atsakymą, nieko negalėjo pasakyti apie patį jį nulėmusį procesą, ėmė vis labiau ryškėti introspekcijos teorinių prielaidų klaidingumas. Tačiau tai nereiškia paties savistabos reiškinio neigimo. Savistaba laikoma ne pagrindiniu, o tik pagalbiniu empirinių duomenų rinkimo būdu. Tai reiškia, kad remiantis vien savistaba surinktais duomenimis, negalima formuluoti mokslinių dėsnių, savistaba gauti duomenys turi būti tikrinami su kitais būdais gautais duomenimis.
Tiriamųjų apklausa
Populiariausios tiriamųjų apklausos formos – tai laisvas ir standartizuotas pokalbis, įvairių tipų anketos.
Tai toks duomenų rinkimo būdas, kai tiriamajam žodžiu arba raštu, laisvai arba tam tikra iš anksto numatyta tvarka pateikiami klausimai, į kuriuos jis privalo žodžiu arba raštu atsakyti. Klausimų turinys gali liesti įvairias tiriamojo asmens psichikos apraiškas ir jų vertinimą, objektyvius jo gyvenimo įvykius (ligas, mokslą, darbą), jo dalykines žinias bei kitų žmonių ir įvykių vertinimą. Tai reikalauja iš tiriamojo žinių apie save ir pasaulį, kurios įgyjamos objektyviu stebėjimu, savistaba, išmokimu.
Trūkumai: tiriamasis ne visada ir ne į visus klausimus nori atsakyti taip, kaip galvoja ir žino: kartais jis nori pasirodyti “teigiamesnis”, kartais gėdisi arba drovisi kalbėti apie kai kuriuos savo bruožus ar veiksmus.
Eksperimentas
Eksperimentu laikoma tokia procedūra, kai tyrėjas:
1. savo aktyviu poveikiu sukelia norimą tirti reiškinį.
2. tikslingai keičia tam tikras tyrimo sąlygas (manipuliuoja jomis) ir registruoja tas tiriamo reiškinio variacijas, kurios yra susijusios su jo manipuliacijomis.
Ši tyrimo technika leidžia:
1. Izoliuoti tiriamą reiškinį nuo kitų, su juo susijusių reiškinių;
2. Kontroliuoti tyrimo sąlygas;
3. Matuoti tiriamus reiškinius ir išreikšti duomenis kiekybiškai;
4. Pakartoti tyrimą tomis pačiomis sąlygomis.
Be klasikinio laboratorinio eksperimento, atliekamo psichologijos laboratorijose arba kitose patalpose, kur specialiai tyrimui pakviečiami tiriamieji asmenys, yra taikomos ir kitos eksperimento rūšys.
Tai natūralusis eksperimentas, atliekamas natūralioje asmens gyvenimo, darbo, žaidimų ir t.t. aplinkoje.
Testavimas
Tai tokia tyrimo technika, kai tiriamajam pateikiamos standartinės užduotys, ir iš jų atlikimo rezultatų sprendžiama apie tam tikrų psichinių funkcijų ar ypatybių išsivystymo laipsnį bei būklę.
Tyrimo procedūra testavimas artimas laboratoriniam eksperimentui – tiriamasis šiuo atveju taip pat žino, kad jis yrs tiriamas, kadjis privalo dirbti pagal instrukciją. Tačiau skirtingai nuo eksperimentinių technikų, testuojant nemanipuliuojama kintamaisiais. Testai dažniausiai tarnauja ne naujų faktų ar dėsningumų atskleidimui, o jau žinomų mokslo faktų identifikavimui ir matavimui. Pvz., žinant, kuo pasireiškia žmogaus neurotiškumas, nustatomas konkretaus žmogaus neurotiškumo laipsnis.
Galimybių matuoti ir įvertinti kiekvieno individo veiksmus, užtikrina specialios priemonės, kaip antai:
1. Standartizuotos metodikos ( t.y. kiekvienas testas, kuris turi savo pavadinimą ir konkrečias užduotis, turi būti vartojamas visada tomis pačiomis sąlygomis).
2. Tam tikros normos, kurių atžvilgiu įvertinamas tiriamas asmuo. Norma – tai tam tikras vidutinis rezultatas, kuris nustatomas, ištyrus vadinamąją reprezentacinę grupę testo sudarymo, jo standartizavimo metu.
Psichologinių tyrimų strategijos
Stebėjimo strategija. Tai tyrimų programa, kurios tikslas – aprašyti reiškinį arba eigą, parodyti tam tikrų faktų pasiskirstymą (pvz., Piaget, remdamasis stebėjimo metodu surinktais duomenimis , išskyrė egocentrinį ir socializuotą kalbėjimą ir pan.).
Tyrėjas nėra pasyvus faktų registratorius, dažnai taikomos įvairios stebėjimo technikos, tiriamajam nežinant, kad jis yra stebimas.
Šiuo metodu galima aptikri svarbius elgsenos fenomenus, galimus nepriklausomus ir priklausomus kintamuosius tolimesniems eksperimentiniams tyrimams. Be to, stebėjimu gali būti užfiksuoti tokie faktai, kurių nagalima tirti kitais metodais.
Koreliaciniai tyrimai. Tai tyrimai, kurių tikslas – įvertinti ryšį tarp dviejų ar daugiau kintamųjų. Pvz., stebint ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbėjimą, gali kilti hipotezė, kad vaiko žodymo turtingumas susijęs su jo bendravimu šeimoje. Norėdamas patikrinti hipotezę apie šį ryšį, tyrinėtojas turėtų jam žinomomis tyrimo technikomis išmatuoti abu šiuos kintamuosius: žodymą ir bendravimą šeimoje – ir jų ryšį įvertinti statistiškai, apskaičiuodamas koreliacijos koeficientą.
Koreliacinių tyrimų metu tyrėjas nemanipuliuoja kintamaisiais.
Koreliaciniai tyrimai neleidžia daryti išvadų apie priežastingumą. Tačiau remiantis aukštu koreliacijos koeficientu, gali būti prognozuojama.
Eksperimentinė strategija. Tuti didžiausias mokslinio pažinimo galimybes. Ją taikydamas mokslininkas gali patikrinti savo hipotezes; įvertindamas vieno kintamojo įtaką kitam, gali išsiaiškinti priežastinius ryšius, egzistuojančius tarp reiškinių ir tuo pagrindu formuluoti mokslo dėsnius.