Spektaklio recenzija

OSKARO KORŠUNOVO SPETAKLIS

,,MEISTRAS IR MARGARITA“

RECENZIJA

Darbą atliko: Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino katedros

III k. studentė Goda Blockytė

Darbo vadovas: dėst. dr. Artūras Judžentis

,,Meistras ir Margarita” yra neabejotinai vienas žymiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Michailo Bulgakovo (1891– 1940 m.) romanas, nors ir ne iš karto, tačiau sulaukė didelio pripažinimo tarp visų meno pasaulio atstovų. Po 26 metų tylos jis buvo išleistas, išverstas į daugelį pasaulio kalbų, ekranizuotas ir teatralizuotas. Žinomiausia šio romano teatralizacija Lietuvoje – Oskaro Koršunuvo spektaklis tokiu pačiu pavadinimu. Nors spektaklio premjera sėkmingai įvyko dar 20000 m. liepos 18 d. Tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje, šis spektaklis, vizualizacijos prasme pakitęs nuo pirmojo, Lietuvos teatruose yra rodomas iki šiol, bei teatro kritikų laikomas vienu sėkmingiausių.

Struktūriniu požiūriu “Meistras ir Margarita” yra dviejų dalių derinys. Tai yra pasakojimas apie klastingo šėtono apsilankymą ketvirtojo dešimtmečio Maskvoje ir nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema – apie Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą, tapomą itin realiai ir vaizdingai. Beje, žaismingai šiame romane atrodo kelių stilių dermė: šėtoniškas groteskas, biblinė epika ir niūri sovietinė satyra. O viisoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi meistro ir Margaritos meilė. Oskaro Koršunovo spektaklyje visos šios temos yra paliečiamos ir subtiliai perteikiamos.

Oskaro Koršunovo spektakliai visada nustebina savo vizualizacijomis, o ,,Meistras ir Margarita“ – ne išimtis. Scenografės Jūratės Pa

aulėkaitės (1962 – 2011 m.) spręndimai pasirodė drąsūs ir inovatyvūs. Monumentalus besisukantis stalas buvo spektaklio akcentas, padėjęs aktoriams sukurti įspūdingas scenas, tačiau didžiausią įspūdį žiūrovams paliko šešėlių teatras, kuriame projekcijų menas jungėsi su pačių aktorių siluetais. Puikiai šį vaizdą suderinus su psichodeline muzika, skambėjusia Margaritos virsmo scenoje, buvo pasiektas bauginantis efektas. Tiesa, ši scena galėjo trukti trumpiau, todėl kad vis garsėjantys muzikiniai efektai ir rodomi šešėliai pradėjo keistai varginti, nors gal tai buvo režisieriaus spręndimas. Taip pat vienas komplimentas vizualizacijai – dėl neįtikėtinai tinkamo šviesų panaudojimo. Pavyzdžiui, jog žiūrovas suprastų, kad aktoriaus Dainiaus Kazlausko personažas yra Volandas, nereikėjo jokių akivaizdžių aliuzijų į ragus ar uodegą. Tam užteko scenos, kai viskas tapo juoda, o ryškiai raudona šviesa apšvietė tik Volando veidą. Šios akimirkos tęstinumas, įtaigumas ir estetiškumas buuvo tarytum atgaiva ir pertrauka tarp įtemptų scenų.

Spektaklyje buvo skiriama dėmesio kontrastui tarp moteriško ir vyriško pradų pastebėti. Margaritos (aktorė Airida Gintautaitė) ir Volando personažai – ikoniški ir ryškūs: ramus, susivaldęs vyras ir isteriška, irzli moteris. Finalinėje scenoje abu veikėjai atsidūrė prie apvalaus stalo, vienas prieš kitą, bet išlaikant didelį atstumą. Čia Margarita buvo visiškai nuoga, tačiau žiūrovai galėjo matyti tik jos moteriškas linijas, siluetą, o Volandas tebuvo ramus vyras, kuris žvelgia į ją. Tai yra pakankamai šabloniška filmų ar knygų scena, ta

ačiau čia ji neturėjo jokios romantikos, priešingai – šioje akimirkoje, jautėsi keistas agresyvumas, o pati scena simbolizavo dvasinį apsinuoginimą. Tačiau tai atrodė labai jautriai ir žiūrovai, o ypač – moterys, šį nebylų ir statišką dialogą galėjo interpretuoti savaip.

Spektaklis yra dviejų dalių, o bendra jo trukmė – 3 val. 30 min. Pasirodė, kad spektaklis šiek tiek per ilgas. Mano nuomone, didelė dalis scenų galėjo būti trumpesnės, mat jos buvo iš pirmo žvilgsnio nepagrįstai ištęstos, nieko nepasakančios, pavyzdžiui, jau minėta Margaritos virsmo scena. Taip pat komiškų personažų: Anuškos (aktorė Vitalija Mockevičiūtė), Korovjovo (aktorius Eimutis Kvoščiauskas) ir Katino Begemoto (Arūnas Sakalauskas) šmaikščios improvizacijos gal ir linksmino žiūrovus, tačiau taip pat kartais jos užsitęsdavo tiesiog per ilgai, o tokiame spektaklyje, manau, reikėtų taupyti kiekvieną papildomą minutę. Įvairios ilgos tylos ir žvilgsnio į tolį scenos yra priimtinesnės lengvo turinio spektakliuose, bet iš kitos pusės jos leido trumpam pailsėti po įtempto veiksmo. Tačiau vis tiek manau – jei spektaklis būtų sutrumpintas bent 30 minučių, jis būtų priimtinesnis įvairesnėms auditorijoms.

Šis spektaklis yra nelabai tinkantis žiūrovui, kuris nėra skaitęs paties romano, pagal kurį sukurtas scenarijus. Toks žiūrovas trijų su puse valandos trukmės pasirodyme galės pasigėrėti puikia scenografija ir įtikinama aktorių vaidyba, tačiau jam bus per sunku suvokti, kas vyksta scenoje. Kitą vertus, tai yra klasikinis spektaklis, kurį ve

erta pamatyti vien dėl bendrojo išsilavinimo. Žiūrovui, kuris norėtu pasirinkti lengvą vakaro praleidimą poilsiui po darbo – šio spektaklio griežtai nerekomenduočiau, nes išėjus iš jo juntamos labai slogios emocijos. Tai taip pat nėra pastatymas, tinkantis tiems žmonėms, kurie nesidomi literatūra ir menu, kurie tikisi aiškaus siužeto ir suprantamų dialogų. Tokie Oskaro Koršunovo gerbėjai galėtų pasirinkti režisieriaus lengvesnio turinio spektaklį (pavyzdžiui, ,,Išvarymas“), o ,,Meistrą ir Margaritą“ pasilikti laikui, kada norėsis filosofiškų apmąstymų ir, pasikartosiu, perskaičius patį romaną.

Leave a Comment