Spektaklio recenzija

1046 0

OSKARO KORŠUNOVO SPETAKLIS

,,MEISTRAS IR MARGARITA“

RECENZIJA

Darbą atliko: Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino katedros

III k. studentė Goda Blockytė

Darbo vadovas: dėst. dr. Artūras Judžentis

,,Meistras ir Margarita” yra neabejotinai vienas žymiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Michailo Bulgakovo (1891– 1940 m.) romanas, nors ir ne iš karto, tačiau sulaukė didelio pripažinimo tarp visų meno pasaulio atstovų. Po 26 metų tylos jis buvo išleistas, išverstas į daugelį pasaulio kalbų, ekranizuotas ir teatralizuotas. Žinomiausia šio romano teatralizacija Lietuvoje – Oskaro Koršunuvo spektaklis tokiu pačiu pavadinimu. Nors spektaklio premjera sėkmingai įvyko dar 20000 m. liepos 18 d. Tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje, šis spektaklis, vizualizacijos prasme pakitęs nuo pirmojo, Lietuvos teatruose yra rodomas iki šiol, bei teatro kritikų laikomas vienu sėkmingiausių.

Struktūriniu požiūriu “Meistras ir Margarita” yra dviejų dalių derinys. Tai yra pasakojimas apie klastingo šėtono apsilankymą ketvirtojo dešimtmečio Maskvoje ir nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema – apie Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą, tapomą itin realiai ir vaizdingai. Beje, žaismingai šiame romane atrodo kelių stilių dermė: šėtoniškas groteskas, biblinė epika ir niūri sovietinė satyra. O viisoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi meistro ir Margaritos meilė. Oskaro Koršunovo spektaklyje visos šios temos yra paliečiamos ir subtiliai perteikiamos.

Oskaro Koršunovo spektakliai visada nustebina savo vizualizacijomis, o ,,Meistras ir Margarita“ – ne išimtis. Scenografės Jūratės Pa

aulėkaitės (1962 – 2011 m.) spręndimai pasirodė drąsūs ir inovatyvūs. Monumentalus besisukantis stalas buvo spektaklio akcentas, padėjęs aktoriams sukurti įspūdingas scenas, tačiau didžiausią įspūdį žiūrovams paliko šešėlių teatras, kuriame projekcijų menas jungėsi su pačių aktorių siluetais. Puikiai šį vaizdą suderinus su psichodeline muzika, skambėjusia Margaritos virsmo scenoje, buvo pasiektas bauginantis efektas. Tiesa, ši scena galėjo trukti trumpiau, todėl kad vis garsėjantys muzikiniai efektai ir rodomi šešėliai pradėjo keistai varginti, nors gal tai buvo režisieriaus spręndimas. Taip pat vienas komplimentas vizualizacijai – dėl neįtikėtinai tinkamo šviesų panaudojimo. Pavyzdžiui, jog žiūrovas suprastų, kad aktoriaus Dainiaus Kazlausko personažas yra Volandas, nereikėjo jokių akivaizdžių aliuzijų į ragus ar uodegą. Tam užteko scenos, kai viskas tapo juoda, o ryškiai raudona šviesa apšvietė tik Volando veidą. Šios akimirkos tęstinumas, įtaigumas ir estetiškumas buuvo tarytum atgaiva ir pertrauka tarp įtemptų scenų.

Spektaklyje buvo skiriama dėmesio kontrastui tarp moteriško ir vyriško pradų pastebėti. Margaritos (aktorė Airida Gintautaitė) ir Volando personažai – ikoniški ir ryškūs: ramus, susivaldęs vyras ir isteriška, irzli moteris. Finalinėje scenoje abu veikėjai atsidūrė prie apvalaus stalo, vienas prieš kitą, bet išlaikant didelį atstumą. Čia Margarita buvo visiškai nuoga, tačiau žiūrovai galėjo matyti tik jos moteriškas linijas, siluetą, o Volandas tebuvo ramus vyras, kuris žvelgia į ją. Tai yra pakankamai šabloniška filmų ar knygų scena, ta

ačiau čia ji neturėjo jokios romantikos, priešingai – šioje akimirkoje, jautėsi keistas agresyvumas, o pati scena simbolizavo dvasinį apsinuoginimą. Tačiau tai a. . .

Join the Conversation

×
×