Psichologija.

970 0

  1. Psichologija – mokslas apie elgesį ir psichinius procesus
  2. Psichologijos mokslo objektas: elgesys (organizmo veiksmų ir reakcijų į išorinį ir vidinį pasaulį visuma) + psichika (žmogaus ir kitų gyvūnų, turinčių ištobulėjusią nervų sistemą, įgimtų ir įgytų dvasinių savybių ir procesų visuma;
  3. Trumpa psichologijos istorija:

  Struktūralizmas
Atstovai – V. Vundtas (Wilhelm Wundt), E. Tičineris (E. Titchener). V. Vundtas 1879 metais Leipcige įkūrė pirmąją psichologinių tyrimų laboratoriją. Su šiuo faktu siejamas psichologijos, kaip savarankiško mokslo, atsiradimas. Šios krypties atstovai teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonės struktūrą, susijusią su patyrimu. Turi tirti tai, kas vyyksta mūsų viduje ir ką mes galime sąmoningai suvokti ir nupasakoti. Sąmonę jie suskaldė į elementus: pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungiasi pagal asociacijų dėsningumus. Sukūrė tyrimo metodą – introspekciją (savistabą). Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Tačiau šis metodas susilaukė daug kritikos – tai, apie ką žmogus gali papasakoti, nėra tas pats, kas vyksta jo sąmonėje. Kadangi kiekvieno patyrimas skirtingas, tyrimo duomenys būdavo labai įvairūs ir būdavo sunku juos pakartoti. Be to, struktūralistinis poožiūris į sąmonę yra labai supaprastintas.

Pagrindiniai nuopelnai:

Psichologijai buvo iškelti kriterijai, būtini moksliniams tyrimams, kuriais vadovaujantis buvo siekiama gauti objektyvius rezultatus.

Savistaba, kaip papildomas informacijos šaltinis išliko kai kuriuose tyrimuose iki šių dienų.


Funkcionalizmas

Atstovai – V. Džeimsas (William James), R. Vudvortsas (R. Woodworth), F. Spenseris (F. Sp

penser). Teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Buvo priimta Č. Darvino mintis, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi. Buvo manoma, kad prisitaikymo prie aplinkos dėsnis tinka ir žmonėms. V. Džeimsas teigė, kad žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo prie aplinkos funkciją. Psichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla. Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichinei būčiai formą.Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savo vidinėje psichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka objektyvų pasaulį. Žmogaus vidinis gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. R. Vudvortsas sukoncentravo dėmesį į motyvacijos tyrinėjimus. Jį domino, kas skatina žmogų vienu ar kitu būdu veikti.

Kritika – teorijos rėmėsi daugiausia asmenine savistaba, o ne kitų žmonių stebėjimu bei eksperimentais.

Privalumas – sąlygojo spartų taikomosios psichologijos vystymąsi XX amžiaus prradžioje.

Geštaltinis požiūris

Atstovai – M. Verthaimeris (M. Wertheimer), K. Kofka (Kurt Koffka), V. Keleris (Wolfgang Kohler). Pagrindinis dėmesys suvokimo ir atminties tyrimams. Teigė, kad suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų sumai (matome stalą, o ne atskiras jo dalis, gėlę, o ne stiebą, žiedą, lapus). Pagrindinė psichikos ypatybė – įgimtas sugebėjimas suvokiamą informaciją organizuoti į tam tikras formas (vok. Gestalt – pavidalas, forma). Sąvokos „figūra“ ir „fonas“ buvo svarbiausios geštaltpsichologams. Figūros ir fono problema akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose.

Kritika:

  • Teiginiai ne visada pagrįsti eksperimentiniais įrodymais.
  • Sąvokos netikslios, o teiginiams trūksta gr
    riežtumo.

Privalumas – aktyviai domėjosi psichikoje vykstančiais procesais – suvokimu, mąstymu.

Biheviorizmas

Atstovai – Dž. Votsonas (J. Watson), E. Torndaikas (E. Thorndike). Atstovai iškėlė idėją, kad psichologija, siekdama objektyvumo, turi tyrinėti elgesį, nes jį galima objektyviai stebėti. Pats elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma (S – R). Organizmas gauna dirgiklį (stimulą S) ir atsako į jį tam tikru veiksmu (R). Vidinė psichinė realybė, kurią tyrinėjo funkcionalizmas, negali būti objektyviai stebima bei tiriama. Todėl psichikos apraiškos turi būti stebimos elgsenoje. Elgesio tyrimuose dalyvaudavo iš pradžių vaikai, tai uždraudus – imta naudoti viščiukus, peles ir kt. gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą, elgesys gali būti lengvai prognozuojamas. Sąvokos „protas“, „sąmonė“, „išgyvenimas“ prarado prasmę. Tyrimų su gyvūnais rezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui. Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Dėl to bihevioristai buvo kritikuojami. Šios krypties atstovai iškėlė psichologinių tyrimų objektyvumo problemą. Gana greitai paaiškėjo, kad elgesys nėra taip lengvai nusakomas, kaip buvo įsivaizduojama. Buvusi schema S – R buvo pakeista schema S – X – R, kur X reiškia tarp stimulo ir reakcijos neapibrėžtą kintamąjį. E. Tolmenas (E. Tolman, 1886–1959) tuo kintamuoju laikė gyvūnų tikslus. Išmokimas, anot jo, yra grindžiamas universaliais mechanizmais, kurie yra bendri gyvūnams ir žmonėms. Pastiprinimo dė

ėka išmokimas yra automatiškas, nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir nepriklauso nuo subjekto valios ar nervų. Tokiu būdu neobihevioristai darė toli siekiančias išvadas – stimulų ir pastiprinimo dėka galima formuoti bet kokį elgesį, manipuliuoti individu.

Privalumas – objektyvumo siekimas.

Trūkumas – žmogaus ir gyvūnų elgesio sutapatinimas.

Psichoanalizė

Atstovas – S. Freudas (Sigmund Freud), A. Freud, C. G. Jungas, A. Adleris. Tai bene plačiausiai žinoma ir įtakingiausia psichologijos kryptis. S. Freudas buvo praktikuojantis psichiatras, ir stebėdamas savo pacientus, suprato, kad jų elgesį sąlygoja pasąmonės jėgos, pavadintos potraukiais, kurių pagrinde glūdi instinktai. Sąmonės lygmenyje jie uždrausti, todėl išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie potraukiai pasireiškia sapnuose, kalbiniuose apsirikimuose, nukrypimuose nuo adekvataus elgesio. Pagrindinis instinktas, išstumiamas iš sąmonės, yra seksualinis, nes jo apraiškos labiausiai ribojamos visuomeniniame gyvenime. Tačiau seksualinis potraukis (libido) skatina veikti ir laipsniškai vystosi bręstant asmenybei.

 

Kritika:

 

Seksualinio potraukio (libido) sureikšminimas asmenybės gyvenime.

Sąmonės ir pasąmonės santykio supriešinimas (priešprieša).

Teorija nebuvo tikrinama eksperimentiškai.

 

Privalumai:

Atskleidė ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės (sąmonė nebuvo suvokiama kaip uždara   erdvė).

Atkreipė dėmesį į seksualinės sferos svarbą žmogaus psichiniame funkcionavime.

Įvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas svarbiausių šiandienos    psichoterapijoje.

Kognityvinė psichologija

Atstovas U. Neiseris (U. Neisser). Uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. Bandoma buvo ieškoti analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Ji daugiausia dėmesio skiria atminties ir mąstymo procesų tyrimams. Vadovavosi po

ozicija, kad pažinimo procesai vaidina lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje. Privalumai:

  • Griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė.
  • Tikslios teiginių formuluotės.

Trūkumas – pasąmonės procesų ignoravimas bei aplinkos vaidmens žmogaus elgsenoje sumenkinimas.

 

Humanistinė ir egzistencinė psichologija

Bene labiausiai paplitusi šiuo metu psichologijos kryptis. Atstovai – A. Maslow (Abraham Maslow), K. Rodžersas (C. Rogers), V. Franklis (V. Frankl) ir kt. Pagrindinis tyrimo objektas – unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Nuostata – kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai pozityvus požiūris į žmogų, besiremiantis meile ir pasitikėjimu. Kiekvienas paminėtų atstovų sukūrė savo teoriją, tačiau šiai krypčiai bendri yra šie teiginiai:

Žmogus turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma.

Kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne mažiau vertinga, kaip ir statistiniai apibendrinimai.

Žmogus yra atviras pasauliui: žmogaus išgyvenimas pasaulio ir savęs pasaulyje – pagrindinė psichinė realybė.

Gyvenimas turi būti suprantamas kaip vieningas žmogaus brendimo ir būties procesas.

Žmogus yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos potencija.

Žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis, kuriomis vadovaujasi pasirinkdamas.

Žmogus – aktyvi ir kūrybiška esybė.

Kritika – toks humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės psichologijos, nes pagrindinis vaidmuo tenka žmogiškajam patyrimui, kuris kiekvieno žmogaus yra unikalus (tai, ką galvoju apie save ne visada yra tai, kas esu iš tikrųjų).

Privalumas – humanistai daugiau orientuoti rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe, nei kurti teorijas. Šiandien psichologijoje vienu metu egzistuoja įvairios kryptys, t. y. ir skirtingi požiūriai į šį mokslą. Nėra vieningos vyraujančios teorijos. Reikia pripažinti metodų įvairovę, ir aiškinant reiškinius, ja pasinaudoti. Skirtingų mokyklų atstovai, išryškindami ir sureikšmindami vieną ar kitą psichikos aspektą, giliau jį tyrinėdami, praturtina psichologijos mokslą naujais faktais bei tyrimo metodais.

  1. Bendroji asmenybės samprata:
  • Asmenybės psichologija- psichologijos mokslo šaka, nagrinėjanti kaip svarbiausios psichikos sistemos – motyvai, emocijos ir mintys sąveikauja tarpusavyje ir kokią reikšmę tai turi žmogaus gyvenimui.
  • Asmenybė – unikali asmens bruožų struktūra.
  • Asmenybės teorijų funkcijos:
    • Paaiškinti elgesį
    • Numatyti elgesį
  • Asmenybės socializacija – socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese. Individo tapimas visuomeniniu žmogumi, socialine būtybe.
  • Socializacijos šaltiniai:
    • Šeima
    • Mokymo įstaigos
    • Religinės organizacijos
    • Žiniasklaida
    • Laisvalaikio leidimo organizacijos
  1. Sigmund Freud asmenybės struktūra – PSICHOANALIZĖ

SĄMONĖ

Šiuo metu išgyvenami potyriai, mintys ir jausmai vienintelė psichinio gyvenimo forma, prieinama mums.  Sąmonės turinys – iš sąmoningo suvokimo ir pasąmonės. Freud skyrė mažai dėmesio sąmonei.

PRIEŠSĄMONĖ

Tai, kas nedidelių pastangų pagalba gali tapti sąmoninga. Slenkstis tarp sąmoningos ir pasąmoningos psichikos dalių. Turinys – sąmoningas patyrimas ir neįsisamoninti dalykai.

PASĄMONĖ

Troškimai, potraukiai, instinktai, kurie nepasiekiami sąmonės. Du šaltiniai – nuslopintas sąmonės turinys arba filogenetinis paveldas. Pasąmonės turinys taip pat gali patekti į pasąmonę, bet tik perrėjęs cenzorius, ir pakeistas.

Žmogaus asmenybė susideda iš 3 pagrindinių sistemų:

Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai. Žmogaus elgesys praktiškai visada yra nulemiamas sąveikos tarp šių trijų sistemų.

Id (tai). Psichikos dalis, paveldima gimstant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos – instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos. Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Id iš esmės veikia tik pagal šį dėsnį, kuris vadinamas malonumo principu. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus ir pirminius procesus. Refleksyvūs veiksmai – įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas – sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu. Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Tokie norus išpildantys vaizdiniai tėra vienintelė tikrovė, kurią pažįsta Id.

Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų. Būtent tokie yra antriniai psichiniai procesai, kurie sudaro pagrindą kitai asmenybės struktūros sistemai – ego.

Ego (aš). Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Būtent jie padeda ego planuoti, kaip patenkinti poreikį. Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Tai yra ganėtinai sunku. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id. Jo pagrindinis vaidmuo yra suderinti instinkyvių organizmo poreikių patenkinimą su aplinkos sąlygomis, tad jo pagrindiniai tikslai ir būtų – išlaikyti individo gyvybę ir prižiūrėti rūšies reprodukciją.

Superego (aukščiau nei aš). Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego – asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Būtent superego žmoguje nusprendžia, kas yra teisinga ir kas yra bloga, tam, kad žmogus galėtų veikti pagal atitinkamus visuomenės moralinius standartus. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Po superego susiformavimo tėvų kontrolę pakeičia savikontrolė.

Pagrindinės superego funkcijos yra:

1)  uždrausti id impulsų, ypač seksualinių ir agresyvių, patenkinimą, kadangi šie impulsai yra smerkiami visuomenės;

2)  priversti ego pakeisti realistinius tikslus moraliniais;

3)  siekti tobulumo.

Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Bet jis ne tik siekia trumpam uždelsti instinktų patenkinimą, bet ir bando juos sustabdyti visam laikui.

Iš esmės id, ego ir superego nėra į mažus žmogelius panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys. Sąlyginai galima id prilyginti biologinei asmenybės pusei, ego – psichologinei, o superego – socialinei daliai.

Santykis tarp ID, EGO IR SUPEREGO:


CARL GUSTAV JUNG

Psichikos lygmenys:

1) sąmonė (EGO):
Tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi. Ego suteikia žmogui tęstinumo, susietumo ir identiškumo jausmą – t.y., stabilumą tam kaip mes suvokiame save ir pasaulį.

2) asmeninė sąmonė:
Ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Dauguma dalykų esančių individualioje pasąmonėje gali būti lengvai prieinami ir tuoj pat vėl užmirštami.

Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas – tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą – komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku – pvz.: žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats  nemano esąs karjeristas. Daugelis tokių kompleksų ir sukuria sąlygas neurozei, nors tuo pačiu gali padėti žmogui išvystyti ypatingą talentą arba sugebėjimą.

3) Kolektyvinė pasąmonė:

Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai  sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir iki žmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją, ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, sąlyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldėjama tiesiogiai. Mes turime išankstinį pasiruošimą elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi tokioje situacijoje visi žmonės. Ar ši predispozicija pasireikš, priklauso nuo konkretaus patyrimo, su kuriuo susiduria žmogus. Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus – visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios. Be to Jungo pacientai savo sapnuose atgamindavo tuos pačius simbolius.

ARCHETIPAI. Ši universali patirtis kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų fantazijose. Tokių patirčių – archetipų – būdingų visiems žmonėms yra ganėtinai daug. Pavyzdžiai jų būtų: herojus, žvaigždė, motina, vaikas, Dievas, mirtis, jėga ir t.t. Kai kurie archetipai yra išvystyti stipriau, todėl labiau įtakoja mūsų psichiką. Tai yra persona, anima ir animus, šešėlis ir savastis.

Persona – tai kaukė, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra. Persona yra būtina, kadangi mes priversti vaidinti daugybę vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti. Tuo pačiu persona, nors ir būtina, gali būti ir žalinga žmogui. Žmogus gali susitapatinti su savo kauke tiek, kad manys, jog ji atspindi jo tikrąjį Aš. Tokiu atveju kaukė užslopina kitus asmenybės aspektus ir neleidžia jiems vystytis. Ego susitapatina su persona, o ne su žmogaus tikrąją prigimtimi ir tai vadinasi kaukės išsiplėtimu. Bet kuriuo atveju kaukė yra apgavystė – jei vaidiname prieš kitus, mes apgaudinėjame juos, jei susitapatiname su kauke, apgaudinėjame save.

Anima arba animus. Jungas pripažino žmogaus biseksualią prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad nuolatos gyvena kartu su priešinga lytimi. Todėl moters psichika turi maskulininių aspektų – animus archetipas, o vyro psichika – femininių – anima archetipas. Šios priešingos lyties savybės padeda žmogui geriau suprasti ir prisitaikyti prie priešingos lyties prigimties. Todėl mes mylime priešingos lyties bruožus ir elgiamės prisitaikydami prie jų. Jungo nuomone šie archetipai turi būti išreikšti, t.y., vyras turi išreikšti savo moteriškas savybes, lygiai taip pat kaip ir moteris vyriškas, nes jei šios savybės liks neišvystytos, asmenybė taps labai vienpusiška, ir toks žmogus nebus pilnai žmogiškas, nes viena jo prigimties pusė bus išstumta.

Šešėlis. Tai archetipas, kurį sudaro žmogaus iki žmogiškoji patirtis – būtent primityvūs gyvuliški instinktai. Viskas, ką paprastai visuomenė laiko blogiu ir nemoralumu, ir glūdi būtent šešėlyje, tamsiojoje žmogaus pusėje. Jei žmogus nenori, kad visuomenė jį nubaustų, jis turi sutramdyti šiuos primityvius impulsus. Tačiau šešėlis nėra tik tai, ką visuomenė laiko blogiu – jis pats yra ir gyvybiškumo, spontaniškumo, kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis. Todėl jei šešėlis yra visiškai suvaržomas, psichika tampa negyvybiška. Todėl žmogus turi gana atsargiai elgtis su juo, kad nors ir būtų valdomi instinktai civilizuotai, bet jiems liktų laisvės pasireikšti kūrybiškumu ir gyvybingumu. Be to, jei šešėlis stipriai slopinamas, žmogus susiduria su didžiule jo tamsių prigimties pusių maišto galimybe. Blogis, gyvuliški instinktai neišnyksta, kada jie yra išstumiami. Greičiau jie stiprėja, laukdami ego krizės ar silpnumo momento, kad įgytų kontrolę. Ir kai tai atsitinka, žmogus tampa visiškai priklausomas nuo pasąmonės – dažnai tai būna psichotinė būsena.

Savastis (self). Tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis bando suderinti ir palaikyti pusiausvyrą tarp visų asmenybės dalių. Sąmoningi ir pasąmoningi procesai asimiliuojami taip, kad asmenybės centras persikelia nuo ego į vidurį tarp sąmonės ir pasąmonės. Dėl to pasąmonė pradeda vaidinti didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime. Savastis yra pusiausvyros taškas, vidurys tarp sąmonės ir pasąmonės priešingybių. Bet tai tėra tikslas, kuris retai kada pasiekiamas. Savastis greičiau yra motyvuojanti jėga, kuri traukia žmogų link šio tikslo. Pats savasties archetipas negali pasireikšti kol kitos psichikos sistemos nėra pilnai išvystytos, o taip atsitinka vidutiniame amžiuje, kada žmogus gali gerai pažinti savo prigimtį, nes be šio žinojimo savasties realizacija negalima. Todėl tai yra vienas sunkiausių procesų, su kuriais mes susiduriame, reikalaujantis kantrybės, atkaklumo, jautrumo ir išminties. Simboliai: ideali asmenybė, Jėzus Kristus, Buda, Krišna. Sujungia visus archetipus į savirealizacijos procesą (archetipų archetipas)

Didžioji motina. Archetipas kilęs iš anima. Dvi jėgos: maitinimas ir vaisingumas/jėga ir destrukcija. Simboliai: medžiai, sodai, jūra, namai, įdubę objektai ir t.t. Iš kitos pusės – ragana, dievo motina, motina gamta, motina žemė, pamotė.

Išminčius. Kilęs iš anima. Simbolizuoja išankstines žinias apie gyvenimo paslaptis. Simboliai: senelis, tėvas, mokytojas, filosofas, guru, daktaras, pastorius.

Herojus. Simboliai: galingas akmuo, pusdievis, kovoja su gyvatėmis, monstras, drakonas. Turi silpną tašką. Archetipas veikia, kai žavimės vaizduojamais herojais. Tarnauja kaip idealios asmenybės modelis.

  1. G. Jungo asmenybės samprata:

    Asmenybės vystymasis: Žmogus vystosi visada, nepriklausomai nuo amžiaus. Jungas neskiria augimo stadijų, tačiau kalba apie specifinius augimo lygius ar periodus visame vystymosi procese.

    Vaikystė ir jaunystė. Apie vaikystę Jungas praktiškai nekalba ir nemano, kad būtent ji įtakotų asmenybės fiksuotą struktūrą. Iš esmės vaiką valdo fiziniai instinktai.

    Paauglystės brendimo metu psyche įgyja tam tikrą formą ir turinį. Tai žmogaus psichinis gimimas, kuris sukelia daug problemų ir žmogui reikia prie to prisitaikyti. Vaikystės fantazijos turi baigtis, nes paauglys susiduria su realybės reikalavimais. Nuo to laiko iki jaunystės žmogus yra užsiėmęs paruošiamąja veikla – mokslų baigimas, karjeros pradėjimas, vedybos, šeimos sukūrimas. Todėl žmogus telkiasi ties išoriniu pasauliu, taigi, tuo metu vyrauja ekstravertiškoji orientacija.

    Vidutinis amžius ir senatvė. Patys didieji pokyčiai įvyksta vidutiniame amžiuje, kada prasideda antroji gyvenimo pusė, t.y., 35 – 40 metais. Daugelis žmonių tada pajunta neviltį, tuštumą ir bevertiškumą – gyvenimas netenka prasmės. Jie pirmoje gyvenimo pusėje žmogus telkiasi ties objektyvia realybe, tai dabar jis turi susitelkti ties vidiniu, subjektyviu pasauliu, kurio iki šiol jis nepaisė. Taigi, iš ekstraverto jis darosi introvertu. Nuo sąmoningų procesų pereinama prie pasąmoningų. Žmogaus i

. . .

  • Emocinės reakcijos
    1. Motyvacija (S. Freud, C. G. Jung, A. Adler)
      • Motyvacija – psichologinis procesas, kuris suteikia veiklai prasmę ir kryptį, vidinis impulsas, norint patenkinti nepatenkintus poreikius
    1. Freud požiūris į motyvaciją:
    • Žmogus – energetinė sistema
    • Elgesį motyvuoja praeities įvykiai
    • Nepatenkintas kūno poreikis à sujaudinimo būsena à instinktas
    • Instinktas – kūno poreikių psichinis vaizdinys
    • Elgesio tikslas – įtampos mažinimas (patenkinant instinktus)

    Instinktai:

    • EROS – seksualiniai instinktai:
      • Žmogus – energetinė sistema
      • Nepatenkintas kūno poreikis  sujaudinimo būsena  instinktas
      • Instinktas – kūno poreikių psichinis vaizdinys
      • Elgesio tikslas – įtampos mažinimas (patenkinant instinktus)

        Seksualinio potraukio formos:

        • Narcisizmas
        • Pirminis (kūdikystėje)
        • Antrinis (paauglystėje)
        • Meilė
        • Sadizmas (pasitenkinimas sukeliant kitam nemalonius išgyvenimus)
        • Mazochizmas (pasitenkinimas patiriant nemalonius išgyvenimus)
    • THANATOS – mirties instinktas:
      • Žiaurumo / agresijos pagrindas
      • Energija – MORTIDO
      • Tikslas – grąžinti organizmą į neorganinę būseną (mirtis)
      • Mirties instinktui mažai reikšmės

        Mirties instinkto formos:

        • Atvira agresija
        • Sarkazmas, kitų žeminimas, paskalos ir t.t.
        • Kraštutinė išraiška – savižudybė
    1. G. Jung požiūris į motyvaciją:
    • Psichinė energija ir jos judėjimo kryptys
    • Libido (bendra psichinė energija) motyvuoja žmogų kūrybai, dvasiniams išgyvenimams, intelektualiai, malonumo siekimui, įtampos sumažinimui
    • Elgesį motyvuoja praeities ir ateities įvykiai

    Alfred Adler:

    Individualioji psichologija:

    • Svarbiausias žmogaus motyvas – pranašumo siekimas
    • Asmenybę veikia žmogaus subjektyvūs vertinimai
    • Asmenybė – vieninga ir nuosekli
    • Žmogaus veikla turi būti vertinama atsižvelgiant į socialinį interesą
    • Vieninga asmenybės struktūra išsivysto į unikalų žmogaus gyvenimo stilių
    • Žmogaus gyvenimo stilių formuoja kūrybinė jėga
    • Gyvenimo stilius susiformuoja 4-5 m.

    Pranašumo / sėkmės siekimas:

    • Patiriamas menkavertiškumas skatina siekti sėkmės / pranašumo
    • Pagrindinis motyvas – įgimtas, tačiau jo pobūdis ir kryptis priklauso nuo menkavertiškumo ir viršenybės siekio
    • Menkavertiškumo priežastys:
    • Organų menkavertiškumas
    • Hipergloba
    • Atstūmimas
    • Menkavertiškumo kompleksas ir hiperkompensacija

    Fikcinis finalizmas:

    • Asmenybei didesnį poveikį turi subjektyvūs lūkesčiai ateities atžvilgiu (palyginti su praeities patyrimu) Visi tikslai yra subjektyvūs
    • Asmenybė sukuria fiktyvius tikslus, lūkesčius
    • Vyrai pranašesni už moteris
    • Tikėjimas į Dievą
    • Žmonės turi laisvą valią

    Socialinis interesas:

    • Gemeinschaftsgefuhl – socialinis jausmas; bendrystės jausmas
    • Vieningumas su visa žmonija
    • Žmogus su gerai išvystytu bendrystės jausmu siekia ne asmeninės viršenybės, bet visu žmonių tobulėjimo idealioje visuomenėje (visi žmonės turi bendrystės jausmą)

    Gyvenimo stilius:

    • Būdas, kuriuo kompensuojamas menkavertiškumas
    • Individualus prisitaikymo gyvenime būdas
    • Nulemia žmogaus unikalumą
    • Susiformuoja apie 4-5 m.
    • Asmenybės tipai:
      • Valdantis
      • Imantis
      • Vengiantis
      • Socialiai naudingas

    Kūrybiškasis „Aš“:

    • Laisvė susikurti gyvenimo stilių
    • Žmogus iš esmės yra laisvas, nors ir priklausomas nuo paveldėjimo

    Gimimo eiliškumas:

    • Vyriausias vaikas
    • Antras vaikas
    • Jauniausias vaikas
    • Vienturtis vaikas

    Vyriausias vaikas:

    • Geri organizaciniai gebėjimai, rūpestingas
    • Nerimastingumas, polinkis vadovauti, nesąmoningas priešiškumas, polinkis būti teisiu, kritiškas kitų atžvilgiu, nebendradarbiaujantis

    Antras vaikas:

    • Aukšta motyvacija, bendradarbiaujantis, vidutiniškai konkurencingas
    • Labai konkurencingas, lengvai pažeidžiamas

    Jauniausias vaikas:

    • Realistiškos ambicijos
    • Išlepintas, priklausomas nuo kitų, nerealistiškos ambicijos, nori pralenkti kitus

    Vienintelis vaikas:

    • Socialiai brandus
    • Perdėtas pranašumo jausmas, nebendradarbiaujantis, išlepintas, išpūstas savivaizdis
    1. Asmenybės motyvacija. Humanistai

      ABRAHAM MASLOW

    • Holistinis požiūris į motyvaciją
    • Motyvacija – sudėtingas procesas
    • Tą patį elgesį gali skatinti skirtingi motyvai
    • Žmones nuolat motyvuoja vieni ar kiti poreikiai
    • Baziniai poreikiai yra universalūs
    • Baziniai poreikiai sudaro hierarchinę struktūrą

    Kiti poreikiai:

    • Estetiniai (noras gyventi gražioje, tvarkingoje

      aplinkoje)
    • Kognityviniai (poreikis žinoti)
    • Neurotiniai (kompensacija, kai nepatenkinami baziniai poreikiai)

    D IR B MOTYVAI:

    • D – deficito motyvai, žemesniųjų motyvų grupė
    • B – būties motyvai, skirti geresnės gyvenimo kokybės užtikrinimui
    1. Biheivioristų požiūris į motyvaciją
      • Sąlygojimas:
        • Klasikinis – išmokimo būdas, kai tam tikras dirgiklis ir atsakas susiejami asociatyviniais ryšiais.

          NS -> NR
          SS -> SR
          NS -> SR

          Klasikinio sąlygojimo principai:

          • Artumas laike
          • Pasikartojimas
          • Generalizacija
          • Diskriminacija
          • Savaiminis atsinaujinimas
          • Operantinis
    1. F. Skinner

      Operantinis sąlygojimas – išmokimo būdas, kai naujas pageidaujamas elgesys arba atsakas yra įtvirtinamas pastiprinimu, o nepageidaujamas arba netinkamas elgesys susilpninamas bausme.
    • Pastiprinimas – bet koks įvykis, padažninantis reakcijas, po kurių jis eina.
    • Bausmė – bet koks įvykis, kuris susilpnina reakcijų pasireiškimo dažnumą, po kurių jis eina.

    PASTIPRINIMO SCHEMOS:

    • pastovaus santykio
    • nepastovaus santykio
    • pastovaus intervalo (pvz.: kas mėnesį žmogus gauna atlyginimą)
    • nepastovaus intervalo (atsitiktinė tvarka)

      Elgesį, kuriam būdingas reguliarumas nulemia nepastovaus intervalo schema.

    SĄLYGINIAI (ANTRINIAI) IR GENERALIZUOTI PASTIPRINIMAI:

    • Sąlyginiai pastiprinimai – tai tie pastiprinimai, kurie nėra natūraliai patenkinantys poreikius, bet yra susieti su jais asociaciniu ryšiu (pvz., pinigai)
    • Generalizuoti pastiprinimai susieti su keliais pirminiais pastiprinimais (ir vėl pinigai?!)

    ŽMOGAUS ELGESYS (IR ASMENYBĖ) NULEMTA 3 JĖGŲ:

    • Natūralios atrankos (elgesys, kuris leido žmogui išlikti ir išliko iki šiandienos)
    • Kultūrinių praktikų (kultūrinės praktikos padėjo žmonėms išlikti)
    • Individo asmeninės pastiprinimų istorijos (žmogaus elgesys priklauso ir nuo vidinių būsenų: savimonė, motyvai ir pan. )

      Savimonė – savo esmės, savybių ir vaidmens supratimas.

    Motyvai – skatinamosios priežastys, veiksniai, veikimo pagrindas.

    Emocijos – emocijos subjektyviai jaučiamos, tačiau jos nelemia elgesio.

    Join the Conversation