Psichologija.

477 0
  1. Psichologija – mokslas apie elgesį ir psichinius procesus
  2. Psichologijos mokslo objektas: elgesys (organizmo veiksmų ir reakcijų į išorinį ir vidinį pasaulį visuma) + psichika (žmogaus ir kitų gyvūnų, turinčių ištobulėjusią nervų sistemą, įgimtų ir įgytų dvasinių savybių ir procesų visuma;
  3. Trumpa psichologijos istorija:

  Struktūralizmas
Atstovai – V. Vundtas (Wilhelm Wundt), E. Tičineris (E. Titchener). V. Vundtas 1879 metais Leipcige įkūrė pirmąją psichologinių tyrimų laboratoriją. Su šiuo faktu siejamas psichologijos, kaip savarankiško mokslo, atsiradimas. Šios krypties atstovai teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonės struktūrą, susijusią su patyrimu. Turi tirti tai, kas vy

yksta mūsų viduje ir ką mes galime sąmoningai suvokti ir nupasakoti. Sąmonę jie suskaldė į elementus: pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungiasi pagal asociacijų dėsningumus. Sukūrė tyrimo metodą – introspekciją (savistabą). Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Tačiau šis metodas susilaukė daug kritikos – tai, apie ką žmogus gali papasakoti, nėra tas pats, kas vyksta jo sąmonėje. Kadangi kiekvieno patyrimas skirtingas, tyrimo duomenys būdavo labai įvairūs ir būdavo sunku juos pakartoti. Be to, struktūralistinis po
ožiūris į sąmonę yra labai supaprastintas.

Pagrindiniai nuopelnai:

Psichologijai buvo iškelti kriterijai, būtini moksliniams tyrimams, kuriais vadovaujantis buvo siekiama gauti objektyvius rezultatus.

Savistaba, kaip papildomas informacijos šaltinis išliko kai kuriuose tyrimuose iki šių dienų.


Funkcionalizmas

Atstovai – V. Džeimsas (William James), R. Vudvortsas (R. Woodworth), F. Spenseris (F. Sp

penser). Teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Buvo priimta Č. Darvino mintis, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi. Buvo manoma, kad prisitaikymo prie aplinkos dėsnis tinka ir žmonėms. V. Džeimsas teigė, kad žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo prie aplinkos funkciją. Psichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla. Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichinei būčiai formą.Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savo vidinėje psichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka objektyvų pasaulį. Žmogaus vidinis gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. R. Vudvortsas sukoncentravo dėmesį į motyvacijos tyrinėjimus. Jį domino, kas skatina žmogų vienu ar kitu būdu veikti.

Kritika – teorijos rėmėsi daugiausia asmenine savistaba, o ne kitų žmonių stebėjimu bei eksperimentais.

Privalumas – sąlygojo spartų taikomosios psichologijos vystymąsi XX amžiaus pr

radžioje.

Geštaltinis požiūris

Atstovai – M. Verthaimeris (M. Wertheimer), K. Kofka (Kurt Koffka), V. Keleris (Wolfgang Kohler). Pagrindinis dėmesys suvokimo ir atminties tyrimams. Teigė, kad suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų sumai (matome stalą, o ne atskiras jo dalis, gėlę, o ne stiebą, žiedą, lapus). Pagrindinė psichikos ypatybė – įgimtas sugebėjimas suvokiamą informaciją organizuoti į tam tikras formas (vok. Gestalt – pavidalas, forma). Sąvokos „figūra“ ir „fonas“ buvo svarbiausios geštaltpsichologams. Figūros ir fono problema akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose.

Kritika:

  • Teiginiai ne visada pagrįsti eksperimentiniais įrodymais.
  • Sąvokos netikslios, o teiginiams trūksta gr
    riežtumo.

Privalumas – aktyviai domėjosi psichikoje vykstančiais procesais – suvokimu, mąstymu.

Biheviorizmas

Atstovai – Dž. Votsonas (J. Watson), E. Torndaikas (E. Thorndike). Atstovai iškėlė idėją, kad psichologija, siekdama objektyvumo, turi tyrinėti elgesį, nes jį galima objektyviai stebėti. Pats elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma (S – R). Organizmas gauna dirgiklį (stimulą S) ir atsako į jį tam tikru veiksmu (R). Vidinė psichinė realybė, kurią tyrinėjo funkcionalizmas, negali būti objektyviai stebima bei tiriama. Todėl psichikos apraiškos turi būti stebimos elgsenoje. Elgesio tyrimuose dalyvaudavo iš pradžių vaikai, tai uždraudus – imta naudoti viščiukus, peles ir kt. gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą, elgesys gali būti lengvai prognozuojamas. Sąvokos „protas“, „sąmonė“, „išgyvenimas“ prarado prasmę. Tyrimų su gyvūnais rezultatai parodė, kad apdovanojimas turi teigiamos įtakos išmokimui. Vėliau tie rezultatai buvo naudojami bandant paaiškinti žmogaus elgesį. Dėl to bihevioristai buvo kritikuojami. Šios krypties atstovai iškėlė psichologinių tyrimų objektyvumo problemą. Gana greitai paaiškėjo, kad elgesys nėra taip lengvai nusakomas, kaip buvo įsivaizduojama. Buvusi schema S – R buvo pakeista schema S – X – R, kur X reiškia tarp stimulo ir reakcijos neapibrėžtą kintamąjį. E. Tolmenas (E. Tolman, 1886–1959) tuo kintamuoju laikė gyvūnų tikslus. Išmokimas, anot jo, yra grindžiamas universaliais mechanizmais, kurie yra bendri gyvūnams ir žmonėms. Pastiprinimo dė

ėka išmokimas yra automatiškas, nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir nepriklauso nuo subjekto valios ar nervų. Tokiu būdu neobihevioristai darė toli siekiančias išvadas – stimulų ir pastiprinimo dėka galima formuoti bet kokį elgesį, manipuliuoti individu.

Privalumas – objektyvumo siekimas.

Trūkumas – žmogaus ir gyvūnų elgesio sutapatinimas.

Psichoanalizė

Atstovas – S. Freudas (Sigmund Freud), A. Freud, C. G. Jungas, A. Adleris. Tai bene plačiausiai žinoma ir įtakingiausia psichologijos kryptis. S. Freudas buvo praktikuojantis psichiatras, ir stebėdamas savo pacientus, suprato, kad jų elgesį sąlygoja pasąmonės jėgos, pavadintos potraukiais, kurių pagrinde glūdi instinktai. Sąmonės lygmenyje jie uždrausti, todėl išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie potraukiai pasireiškia sapnuose, kalbiniuose apsirikimuose, nukrypimuose nuo adekvataus elgesio. Pagrindinis instinktas, išstumiamas iš sąmonės, yra seksualinis, nes jo apraiškos labiausiai ribojamos visuomeniniame gyvenime. Tačiau seksualinis potraukis (libido) skatina veikti ir laipsniškai vystosi bręstant asmenybei.

 

Kritika:

 

Seksualinio potraukio (libido) sureikšminimas asmenybės gyvenime.

Sąmonės ir pasąmonės santykio supriešinimas (priešprieša).

Teorija nebuvo tikrinama eksperimentiškai.

 

Privalumai:

Atskleidė ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės (sąmonė nebuvo suvokiama kaip uždara   erdvė).

Atkreipė dėmesį į seksualinės sferos svarbą žmogaus psichiniame funkcionavime.

Įvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas svarbiausių šiandienos    psichoterapijoje.

Kognityvinė psichologija

Atstovas U. Neiseris (U. Neisser). Uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. Bandoma buvo ieškoti analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Ji daugiausia dėmesio skiria atminties ir mąstymo procesų tyrimams. Vadovavosi po

ozicija, kad pažinimo procesai vaidina lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje. Privalumai:

  • Griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė.
  • Tikslios teiginių formuluotės.

Trūkumas – pasąmonės procesų ignoravimas bei aplinkos vaidmens žmogaus elgsenoje sumenkinimas.

 

Humanistinė ir egzistencinė psichologija

Bene labiausiai paplitusi šiuo metu psichologijos kryptis. Atstovai – A. Maslow (Abraham Maslow), K. Rodžersas (C. Rogers), V. Franklis (V. Frankl) ir kt. Pagrindinis tyrimo objektas – unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Nuostata – kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai pozityvus požiūris į žmogų, besiremiantis meile ir pasitikėjimu. Kiekvienas paminėtų atstovų sukūrė savo teoriją, tačiau šiai krypčiai bendri yra šie teiginiai:

Žmogus turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma.

Kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne mažiau vertinga, kaip ir statistiniai apibendrinimai.

Žmogus yra atviras pasauliui: žmogaus išgyvenimas pasaulio ir savęs pasaulyje – pagrindinė psichinė realybė.

Gyvenimas turi būti suprantamas kaip vieningas žmogaus brendimo ir būties procesas.

Žmogus yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos potencija.

Žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis, kuriomis vadovaujasi pasirinkdamas.

Žmogus – aktyvi ir kūrybiška esybė.

Kritika – toks humanistinis požiūris nutolsta nuo mokslinės psichologijos, nes pagrindinis vaidmuo tenka žmogiškajam patyrimui, kuris kiekvieno žmogaus yra unikalus (tai, ką galvoju apie save ne visada yra tai, kas esu iš tikrųjų).

Privalumas – humanistai daugiau orientuoti rūpintis konkretaus žmogaus gyvenimo kokybe, nei kurti teorijas. Šiandien psichologijoje v. . .

  • Generalizuoti pastiprinimai susieti su keliais pirminiais pastiprinimais (ir vėl pinigai?!)
  • ŽMOGAUS ELGESYS (IR ASMENYBĖ) NULEMTA 3 JĖGŲ:

    • Natūralios atrankos (elgesys, kuris leido žmogui išlikti ir išliko iki šiandienos)
    • Kultūrinių praktikų (kultūrinės praktikos padėjo žmonėms išlikti)
    • Individo asmeninės pastiprinimų istorijos (žmogaus elgesys priklauso ir nuo vidinių būsenų: savimonė, motyvai ir pan. )

      Savimonė – savo esmės, savybių ir vaidmens supratimas.

    Motyvai – skatinamosios priežastys, veiksniai, veikimo pagrindas.

    Emocijos – emocijos subjektyviai jaučiamos, tačiau jos nelemia elgesio.

    Join the Conversation