DVIKALBIŲ VAIKŲ LIETUVIŲ KALBOS GEBĖJIMAI PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS GRUPĖJE

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETASIKIMOKYKLINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA

DVIKALBIŲ VAIKŲ LIETUVIŲ KALBOS GEBĖJIMAI PRIEŠMOKYKLINIO AMŽIAUS GRUPĖJE

Bakalauro darbas

Darbo vadovė:asist. A.Mazolevskienė

Vilnius 2005Turinys

ĮVADAS 51. LITERATŪROS ŠALTINIŲ ANALIZĖ 61.1. Dvikalbystės samprata 61.2. Dvikalbystės tapsmas priešmokykliniame amžiuje 91.3. Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo ypatumai 151.4. Kalbų interferencinis poveikis dvikalbiui vaikui 192. DVIKALBIŲ VAIKŲ LIETUVIŲ KALBOS GEBĖJIMŲ PRIEŠMOKYKLINĖJE GRUPĖJE KONSTATUOJAMASIS TYRIMAS 232.1. Tyrimo tikslas, hipotezė, uždaviniai, tyrimo metodai, procedūra 232.2. Tėvų anketinės apklausos tyrimo rezultatai ir analizė 252.3. Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų priešmokyklinėje grupėje tyrimo rezultatai ir analizė 32SANTRAUKA 50SUMMARY 51LITERATŪRA 52PRIEDAI 54

DARBO TIKSLAS – išsiaiškinti dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo gebėjimus priešmokyklinėje grupėje.

HIPOTEZĖ: Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų lygmuo yra nepakankamas.

DARBO UŽDAVINIAI: 1. Išanalizuoti dvikalbystės sampratą pedagoginėje, psichologinėje, lingvistinėje ir sociolingvistinėje literatūroje.2. Išsiaiškinti, kokioje kalbinėje ir socialinėje aplinkoje auga vaikai iš tautiškai mišrių šeimų.3. Ištirti dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų lygį priešmokyklinėje grupėje.

TYRIMO METODAI:Teoriniai: Literatūros šaltinių analizė.Empiriniai: Tėvų anketinė apklausa.Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų tyrimas.Statistiniai: Duomenų suvedimas į diagramas. Gautų tyrimo rezultatų analizė bei pateiktų duomenų interpretacija.

TYRIMO OBJEKTAS: 5 – 7 metų dvikalbių vaikų kalba.

TYRIMO SUBJEKTAS: 22 dvikalbiai vaikai (5 – 7 metų), jų tėvai.

TYRIMO PROCEDŪRA:1. Dvikalbių vaikų tėvams buvo pateiktos anketos, kuriose tikėtasi išsiaiškinti, kokioje kalbinėje, socialinėje aplinkoje auga vaikai iš tautiškai mišrių šeimų.2. Apklausos metu su dvikalbiais vaikais tikėtasi išsiaiškinti jų lietuvių kalbos gebėjimus. Vaikams buvo pateikiami iš anksto numatyti klausimai ir uždaviniai.

DARBO STRUKTŪRA:Darbą sudaro įvadas, literatūros šaltinių analizė, dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų konstatuojamasis tyrimas, išvados, literatūros šaltinių sąrašas, santrauka, priedai.Bendra darbo apimtis – 60 puslapių, iš jų – 6 puslapiai priedų. Darbe pateiktos 27 diagramos. Išanalizuota 35 literatūros šaltiniai.

ĮVADAS

Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje mažų tautų, vis aštriau iškyla dvikalbystės problema. Dabar gana dažnai pasitaiko, kad iki mokyklos vaikai išmoksta ne vieną, o dvi (rečiau – tris) kalbas.Dvikalbystės problema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių, ir ji tikrai nėra vien tautinių mažumų ar mišrių šeimų, bet ir daugumos reikalas. Šios problemos centre atsiduria mišrioje ar kitataučių šeimoje augantis vaikas, kuris turi prisitaikyti prie šalies, kurioje gyvena, normų ir taisyklių. Pastaruoju metu dauguma šių vaikų lanko darželį, kuriame kalbama valstybine kalba.Mūsų vaikai ateina į pasaulį, kuriame vyrauja daugiakalbystė – ten, kur net šeimoje vartojama daugiau nei viena kalba.Kitakalbė aplinka sparčiais tempais veržiasi į lietuviškų darželių grupes – jas lanko vaikai perpratę gerai savo gimtąją rusų arba lenkų kalbą, kasmet lietuviškų vaikų darželių duris kartu su lietuviukais praveria ir dvikalbiai vaikai. Tokių vaikų skaičius iš mišrių ir kitataučių šeimų yra gana didelis.Dauguma tėvų supranta, kad jų vaikai gyvens kitomis sąlygomis negu jie, ir nepageidauja, kad šie ateity liktų visuomenės gyvenimo periferijoje. Jie nori, kad vaikai jau darželiuose mokytųsi valstybinės kalbos kaip pagrindinės bendravimo, mokymosi, būsimos profesijos kalbos.Tėvai perkelia vaikus iš darželio, kur visi kalba vaikui gimtąja kalba (lenkų), į lietuvišką darželį (grupę), nes nori, kad jis įgytų pakankamai lietuvių kalbos įgūdžių ir galėtų lankyti mokyklą valstybine dėstomąja kalba. Tai ypač aktualu Šalčininkų rajonui, kur kitakalbiai sudaro žymią dalį gyventojų.Susidarusi situacija gana sudėtinga: šeimoje vaikas kalba viena kalba, o vaikų darželyje ugdomas ir bendrauja kita. Tai tampa dvikalbystės bei ją lydinčių problemų priežastimi ir rodo, kad būtina atkreipti dėmesį į dvikalbystės bei kitakalbių vaikų ugdymo problemas.Mano temos pasirinkymą lėmė noras išsiaiškinti mūsų darželio dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo gebėjimus priešmokyklinėje grupėje, bei nustatyti, kokioje kalbinėje aplinkoje jie auga.

1. LITERATŪROS ŠALTINIŲ ANALIZĖ

1.1. Dvikalbystės samprata

Pirmieji dvikalbystės ir daugiakalbystės psichologiniai tyrimai datuoti XX amžiaus pradžioje.Bendriausia prasme dvikalbystė (dvikalbiškumas, bilingizmas) yra dviejų kalbų vartojimas, kalbėjimas dviem kalbom. Tarptautinių žodžių žodyne „bilingizmas“ (bi….+ lot, lingua- kalba), dvikalbystė, kalbų vartojimas skirtingomis bendravimo sąlygomis (31, p.69).„Daugiakalbystės“ terminą vartojame tais atvejais, kai norime pažymėti „atskirų asmenų mokėjimą bendrauti dviem, trim ir t.t kalbomis“. Pasaulinėje literatūroje gana populiarus yra ir jau tarptautiniu virtęs “bilingizmo“ terminas, kurį lietuvių kalboje geriausiai atitinka „dvikalbystė“.„Dvikalbystės“ terminas lietuvių kalboje pradėtas vartoti šešto dešimtmečio pabaigoje. Daugiakalbystės reiškinį Lietuvoje įvairiuose žmogaus amžiaus tarpsniuose yra tyrinėjęs A. Jacikevičius. Pasak A. Jacikevičiaus, susidarius specifinėms sąlygoms, atsiranda poreikis įvardinti tikrovės objektus ir bendrauti ne vienos, o dviejų kalbų priemonėmis, ir taip formuojasi dvikalbystė (10, p.62). Psichologinėje literatūroje yra daug dvikalbystės ar bilingizmo sąvokos aiškinimų. J. Vabalas – Gudaitis „dvikalbiškumu“ vadina dviejų kalbų mokymą vienu metu (28, p.43). Jis išskyria du mokymo etapus:1) Natūralus mokymas, kai vaikas nuolat girdi dvi kalbas iš vyresniųjų, atkartoja jas ir nejučiomis pats išmoksta.2) Dirbtinis mokymas, kai vaikas yra verčiamas mokytis dviejų kalbų namie, vaikų darželyje, mokykloje.„Dvikalbystė“ – M. Hinto aiškinimu – individo gebėjimas vienodai arba beveik vienodai gerai kalbėti ir mąstyti dviem kalbomis. Tikras dvikalbis gali laisvai, net nuo pusės sakinio pereiti iš vienos kalbos į kitą (8, p.50).Anot A. Jacikevičiaus, natūraliausia dvikalbystės laboratorija yra kiemai, kuriuose gyvena vaikai. Dvikalbystės formavimosi ikimokykliniame amžiuje akstinai tie patys, kaip ir vienos kalbos vystymęsi. Jei vaikui bendrauti su suaugusiais ir pažinti aplinką pakaktų vienos kalbos, tai daugiau kalbų jis neišmoktų. Susidarius specifinėms sąlygoms, atsiranda poreikiai įvardyti tikrovės objektus ir bendrauti ne vienos, o dviejų kalbų priemonėmis ir taip formuojasi dvikalbystė (10, p.41).J. Daukštytė, išanalizavusi įvairių autorių požiūrį į dvikalbystę, teigia, kad „dvikalbystė laikytinas individo gebėjimas kalbinėje veikloje, atitinkančioje skirtingų kalbinių situacijų reikalavimus, bendravimo tikslu realizuoti skirtingais būdais ir priemonėmis suformuotas ir suformuluotas mintis“ (5, p.21).A. Mazolevskienė „dvikalbystę“ apibūdina taip:• individo gebėjimas, mokant dvi ar net kelias kalbas, “persijunginėti“ iš vienos kalbos į kitą;• individo gebėjimas bendrauti skirtingose kalbinėse situacijose adekvačiai realizuoti skirtingais būdais ir priemonėmis suformuotas ir suformuluotas mintis;• pažintis su abiejų kalbų kultūromis (20, p.77).D. Bradaitytės teigimu, tėvai, pedagogai, gydytojai kartais keistai įsivaizduoja dvikalbystę ir dvikalbėje aplinkoje atsidūrusio vaiko auklėjimą. Dažnai jie vadovaujasi mitais, visai nenaudingais ir netinkančiais vaikui, be to, neatitinkančiais tikrovės.1. Mitas. Dvikalbystės galima išvengti.Vaikų dvikalbystę sąlygoja tam tikros socialinės priežastys, dėl kurių jie priversti gyventi ten, kur kalbama daugiau negu viena kalba. Priimti sprendimą vartoti tik vieną kurią kalbą, kai socialinė aplinka yra daugialypė kalbos atžvilgiu, yra neįmanoma ir neetiška.2. Mitas. Dviejų ar daugiau kalbų girdėjimas – sutrikusios kalbėsenos priežastis. Daugybė pasaulio vaikų nuo pat mažumės girdi keletą kalbų. Atvirkščiai – griežtas tėvų sprendimas kalbėti namie ta kalba, kuria vaikas namie bendrauja, šeimoje gali sukelti emocinių ir psichologinių sunkumų. Kalba labai glaudžiai susijusi su emocijomis, veikla, tapatybės paieškomis. Trejų metų mergaitė, kurios mama nesikreips į ją pažįstama kalba, pasijus apleista ir visiškai sutriks.3. Mitas. Skirtingų kalbų žodžiai sakinyje – kalbų painiojimo ženklas.Kalbų “maišymas“ priklauso nuo socialinės aplinkos. Tyrimai rodo, kad suaugusieji puikiai moka kalbą, be problemų sudaro sakinį iš kelių žodžių.4. Mitas. Vaikai ima kalbėti be didelių pastangų, neveikiami aplinkos.Vien tam, kad būtų įmanomas elementarus susikalbėjimas, vaikas kalbos turi mokytis trejus metus. Mokytojai yra pati aplinka: vaikas girdi kalbant ir gali kalbėti įvairiose situacijose su įvairiais žmonėmis. Kuo turtingesnis vaiko žodynas, tuo lengviau jis mokysis kalbos. Neišsemiamas žodžių šaltinis – knygos (4).Dvikalbystės problemas nagrinėjantys autoriai klasifikuoja jos tipus ir rūšis. Skiriama ankstyvoji ir vėlesnioji, stichinė, mišrioji ir organizuotoji dvikalbystė:Ankstyvoji dvikalbystė – Kai abi kalbas vaikas išmoksta kartu, vienu metu (dvikalbystė šeimoje). Tiek viena, tiek kita kalba jam yra gimtoji. Vėlesnioji dvikalbystė – Kai antrosios kalbos išmokstama jau susiformavus pirmosios – gimtosios kalbos įgūdžiams. „Vienkalbiai vaikai apie trečiuosius gyvenimo metus, kai gimtoji jų kalba jau pakankamai sustiprėjusi, susidaro su kaimynystėje gyvenančiais, kita kalba kalbančiais vaikais ar pradeda lankyti darželį, kur užsiėminai vyksta ne šeimos kalba. Atsiradus poreikiui susižinoti su žaidimo draugais, darželio darbuotojais ir vaikais, pamažu prie pirmos kalbos prisijungia antroji ir taip formuojasi vėlesnioji dvikalbystė“ (10, p.69).

Stichinė dvikalbystė – Kai vaikas nuolat girdi dvi kalbas, kai abu tėvai kalba su vaiku tai viena, tai kita kalba.Organizuotoji dvikalbystė – Dvikalbystės formavimas ankstyvame amžiuje metodu „vienas asmuo – viena kalba“, kai šeimoje vienas iš tėvų su vaiku kalba viena kalba, o kitas – kita, paprastai savo gimtąja kalba.Mišrioji dvikalbystė – „Pasireiškia tada, kai šeimoje, bendraujant su vaiku, laikomasi (…) kalbų izoliavimo principo („vienas asmuo – viena kalba“), tačiau už šeimos ribų šio principo nesilaikoma. Tiek su suaugusiais, tiek su bendraamžiais vaikas bendrauja ir viena, ir kita kalba, o formuojantis vėlesniajai dvikalbystei, mišrusis kalbų mokymosi būdas pasireiškia tada, kai vaikas antrosios kalbos mokosi organizuotoje mokykloje ir tuo pat metu, atsiradus būtinumui, šia kalba ima bendrauti už mokyklos sienų (5, p.31).Baker ir Jones manymu, vienas iš būdų parodyti savo dvikalbystės stebėjimus yra kalbų kaitaliojimas pokalbio metu, dažniausiai kitų dvikalbių kompanijoje. Perėjimas prie kitos kalbos – akivaizdus ženklas, kad žmogus yra dvikalbis, nes labai mažai dvikalbių savo abiejų kalbų visiškai nemaišo. Pavyzdžiui: „ Sometimes I“ ll start in English y termino enespanol“ ( Kartais aš pradedu sakinį angliškai ir baigiu ispaniškai) (22, p.18).Anot C. Baker, nusprendžiant auginti vaikus kaip dvikalbius yra labai atsakingas sprendimas. Dvikalbiškumas įtakos visą vaiko ir tėvų gyvenimą. Dvikalbiams arba daugakalbiams vaikams dviejų ir daugiau kalbų mokymas gali įtakoti santykius su aplinkiniais, paties vaiko asmenybę, mokymąsi, mąstymą ir kt. Autorius išryškina labai daug dvikalbystės teigiamų ir keletą neigiamų aspektų.Dvikalbis vaikas turi galimybę bendrauti su kitų tautų žmonėmis. Keliaujant po kaimynines šalis arba tolimas šalis dvikalbiukas gali lengviau bendrauti su tų šalių žmonėmis. Pasak tyrėjo, dvikalbis vaikas arba žmogus gyvena dviejuose patyrimo pasauliuose. Dvikalbiškumas suteikia galimybę patirti dvi arba daugiau kultūras. Su kiekviena kalba eina savitas elgesys, folkloras, pasakos, istorijos, gimdymo, santuokos, mirties ritualai, skirtingos religijos, verkimas ir meilė, valgymas ir priežiūra. Mokant dvi kalbas eina dvigubas kultūros pažinimas (2).1.2. Dvikalbystės tapsmas priešmokykliniame amžiuje

Mūsų šalyje dvikalbystė ikimokykliniame amžiuje gana paplitusi. Ir nieko keista, jei vaikas šeimoje, o vėliau ir darželyje, iš pradžių mokosi pirmąją, o vėliau ir antrąją kalbą arba net kelias kalbas vienu metu, ypač jeigu yra patenkinti jo elementarūs poreikiai ir vaikas jaučiasi puikiai. Vaikai atsirenka ir išmoksta tas kalbas, kurių jiems reikia. Dvikalbystė neturėtų padaryti žalos vaikams, kurių kalbos raida normali. Tokių vaikų ne tik gimtosios, bet ir antrosios kalbos žodynas gausus. Jie geba taisyklingai bendrauti abiejomis kalbomis, yra komunikabilūs, drąsūs su aplinkiniais, noriai mokosi naujų žodžių, klausinėja, ką jie reiškia. Čia pat juos vartoja, sparčiai perima svetimos kalbos sistemos savybes ir nepainioja jų su gimtosios kalbos ypatumais (11, p.13). Vaikams nekyla didelių sunkumų išmokti naują kalbą, bet daug sunkiau yra tada, kai jie netenka tos kalbos, kurią vartoja bendraudami su artimaisiais. Vaikai, kurie auga girdėdami daugiau negu vieną kalbą, išmoksta vienodai gerai abi kalbas, lengvai gali „šokinėti“ nuo vienos kalbos prie kitos.Ankstyvojoje vaikystėje antros kalbos mokymasis vyksta lengvai, lyg tarp kitko ir žymiai efektyviau nei vėliau mokykloje. Apie dvykalbius sakoma, kad jie pasižymi didesne iškalba, yra lankstesni, vienodai gerai adaptojasi tiek vienoje, tiek kitoje kultūroje (23).Anot S. J. Shin nors dvikalbystė turi daug akivaizdžių privalumų, vaikus auklėti dviem kalbomis yra nelengvas iššūkis, ypač jei viena iš kalbų – gyventojų mažuma. Mokslininkė, kad padėtų savo vaikams išmokti mažumos kalbos, daugumos kalba kalbančioje aplinkoje namie su savo vaikais kalba savo gimtąja kalba. Ji mano, kad jos vaikai anglų kalbos išmoks savaime, bet korėjiečių kalbos reikia mokyti šeimoje (22, p.18).R. Skripkienės manymu, visuomenės požiūris į dvikalbystę šiek tiek dviprasmis: pripažįstant kalbų mokėjimo vertę, bijomasi kalbų interferencijos ar net asimiliavimosi. Tačiau šie dalykai nebūdingi tikrajai dvikalbystei. Kalbos „susimaišo“ tada, kai nė vienos iš jų gerai nemokama, o asimiliacijos pavojus kyla, kai vieną kalbą siekiama pakeisti kita, kai viena kalba „nusilpsta“, praranda visas jos vartojimo sferas. Dvikalbis ugdymas – garantija, jog taip neatsitiks (23).Dauguma vaikų jau ikimokykliniame amžiuje gali laisvai išmokti dvi kalbas, bet pasiekti aukštą kalbos mokėjimo lygį, integruotis į dvi kultūras – užtrunka daug ilgiau. Todėl labai svarbu, kad kuo didesni panašumai būtų tarp kalbų (žodžių reikšmių vartojimas, tarimas, gramatika, kalbos etiketas) ir kuo didesnį postūmį vaikas gaus iš tų dviejų kalbų reprezentantų, tuo greičiau jis išmoks tas kalbas.Vaikui lietuvių kalbos mokymasis, ugdymasis lietuvių kalba, jeigu jis vyksta be prievartos, gali ir turėtų tapti arba maloniu žaidimu, arba priemone, būdu sužinoti, pažinti ką nors nauja, arba bendravimo su įdomiais jam žmonėmis priemone. Mat daugeliu atvejų vaikas nerefleksuoja, neapmąsto, kad kažkas vartoja kitą, nei kalbama jo šeimoje, kalbą; dažniausiai jis tai priima kaip faktą, kaip priima ir visus kitus pokyčius: gyvenamosios vietos, kaimynų, metų laikus ir pan.Ne visi žmonės vienodai gabūs kalboms ir sunku iš anksto numatyti, kiek, per kokį laiką vienas ar kitas asmuo gali išmokti naują kalbą. Tačiau psichologiniais tyrimais patvirtinta, kad tik 5-8 metų vaikai turi gebėjimų išmokti antrosios kalbos tais pačiais būdais, naudodamiesi tais pačiais galvos smegenų centrais, jų aktyvinimu, kaip ir mokydamiesi gimtosios kalbos. Toks tam tikro amžiaus vaikų gebėjimas mokytis ir išmokti kalbų turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų: gerai yra tai, kad vienodas kalbų mokymosi tipas leidžia greičiau ir natūraliau išmokti kalbų, tačiau jeigu kalbų vartojimo sferos yra neatskiriamos, tai vaikai kalbėdami paimioja vienos ir kitos kalbos žodžius, kartoja sakinyje žodžius abiem kalbomis ir pan. Vadinasi, labai svarbu yra atskirti kalbų vartojimo sferas, pavyzdžiui, šeimoje – gimtoji kalba, priešmokyklinėje grupėje – lietuvių kalba; taip pat labai svarbu tinkamai organizuoti kalbos ugdymo(si) procesą, remiantis visomis priešmokyklinio ugdymo galimybėmis, pažinti vaiko kalbinius gebėjimus, ar vaikas yra iš dvikalbės šeimos, ar dvikalbystė – jam naujas, netikėtas dalykas, ar įprastas, kasdienis reiškinys. Dvikalbystė – tai gebėjimas laisvai, natūraliai bendrauti dviem kalbomis. Tačiau dažnai pakankamai išlavėjusi yra tik viena kuri kalba (21, p.226).Penktaisiais – šeštaisiais gyvenimo metais, susiformavus tam tikram gimtosios kalbos lygmeniui, kai vaikas pajunta savo kalbos grožį, žodyno turtingumą, žodžių reikšmių įvairovę, kai perima vis sudetingesnius kalbos vartojimo būdus, kai išlavėja jo gimtosios kalbos jausmas, jis pajėgus mokytis antrosios kalbos.Remiantis šiuo principu galima teigti, kad mažasis ankstyvoje vaikystėje tam tikrą patirtį įgyja kalbėdamas gimtąja kalba ir ši patirtis yra pagrindas ugdant kalbėjimo kitomis kalbomis įgūdžius. Jei vaikas gerai neišmoksta savo gimtosios kalbos, tai šis trūkumas kliudo išmokti jam antrą kalbą.Danų mokslininkės M. Isager teigimu, dvikalbiai vaikai anksčiai negu „vienkalbiukai“ įgauna kalbinį samoningumą.Dauguma mokslininkų, pedagogų, tėvų antros kalbos išmokimą traktuoja kaip intelektualinį pasiekimą, palankią galimybę ekonominiam augimui, vystymuisi, kaip priemonę akademinei sėkmei pasiekti. Dvikalbystė turėtų būti traktuojama kaip teigiama savybė ir auklėjimo pasiekimas. Daugiau nei vienos kalbos mokėjimas praturtina vaiko pažinimą, todėl programos, skirtos ankstyvam vaikų ugdymui, turėtų skatinti vaikų gimtosios kalbos tobulinimą ir inicijuoti antros kalbos mokymąsi.Sutinku su A. Mazolevskienės nuomone, kad „ikimokyklinio ugdymo pedagogai turėtų pasiremti danų, taip pat ir švedų darželių praktine patirtimi – siekti, kad šie vaikai būtų „aktyviais dvikalbiais“. Kalbėtų savo mamos kalba ir mokėtų valstybinę kalbą. Pastaroji yra privaloma jau iki mokyklos (18, p.22).Pripažindami harmoningos dvikalbystės ugdymą ikimokykliniame amžiuje, neturėtume užmiršti aplinkybių, kurios yra nepalankios dvikalbystei. Vaikas gali tapti “puskalbiu“ arba net „kalbos invalidu“, kai šeimoje nesudaromos sąlygos kalbos mokymuisi (neskiriama dėmesio bendravimui su vaiku, nekuriama dvasingumo atmosfera, neformuojamas teigiamas požiūris į kelias kalbas, vyrauja nenatūrali ir ribota šeimos narių žodinė sąveika ir pan.). Norėdami padėti vaikui išvengti kalbų raizgalynės (puskalbystės), kiekvienas iš tėvų nuosekliai ir nuolat turi bendrauti su vaiku tik savo gimtąja kalba (taikomas principas – „vienas asmuo – viena kalba“). Pavizdžiui, daugelis žmonių kūdikį kalbina savo gimtąja kalba. Tai neturi nieko bendra su informaciniu tarpininkavimu, tiesiog kalbama apie jausmus. Ilgainiui vaikas suvokia, kad motinos kalba ir tėvo kalba skiriasi ir geba atsakyti ta kalba, kuria buvo užkalbintas (35). Dar ir dabar daugeliui tėvų dvikalbystė nėra prestižo reikalas, o tik antros kalbos mokymasis „iš reikalo“. Prie netinkamų aplinkybių priskiriama šeimoje dominuojanti interferuojanti kalbinė aplinka. Šias nepalankias šeimos aplinkybes galėtų įveikti darželio pedagogai, tačiau auklėtojai ne visada pakankamai tikslingai plėtoja vaikų gebėjimą kalbėti. Priežastys gali būti įvairios: nepakankamas pedagogo ir vaiko kalbinis kontaktas, vaiko nepriskyrimas konkrečiam kalbos mokėjimo lygiui, manymas, kad vaikas išmoks kalbą savaime ir kt.

Anot Annick De Houwer, dvikalbiai vaikai susiduria ne tik su teigiama dvikalbystės puse, bet ir su neigiama. Tėvai, pedagogai, gydytojai kartais keistai įsivaizduoja dvikalbystę dvikalbėje aplinkoje atsidūrusio vaiko auklėjimą. Dažnai jie vadovaujasi neteisingomis, nenaudingomis ir netinkančiomis vaikų idėjomis. Anot jų, dvikalbystės galima išvengti, dviejų ar daugiau kalbų girdėjimas – sutrikusios kalbėsenos priežastis, skirtingų kalbų žodžiai sakinyje – kalbų painiojimo ženklas, vaikai pradeda kalbėti be didelių pastangų, neveikiami aplinkos (32).A. Mazolevskienė pabrėžia, kad darželiuose trūksta to, kas skatintų vaikus kalbėti, – įdomios kalbinės situacijos, dėmesio jo pasakojimui. „Pasigendama tikslingo kalbos mokymo: nederinama įvairių veiklos rūšių – žaidybinės, darbinės, intelektualinės su įdomiomis kalbinėmis užduotėlėmis, kurios padėtų ugdyti lietuvių kalbos įgūdžius“ (19, p.12).C. Baker akcentuoja, jog pedagogas, ugdydamas dvikalbį vaiką, turi kalbą padaryti įdomia, linksma, vaikui suprantama. Kalba yra susijusi su bendravimu. Kalbant yra įgyjama informacijos, stiprinami tarpusavio santykiai, sekamos pasakos, dirbama grupelėse, žaidžiami žaidimai. Todėl pedagogo pareiga – sudaryti sąlygas, kad vaikas pajustų daug teigiamų jausmų, pajustų malonumą besimokant kalbos (2, p.35 – 36).Daug kalbama apie dvikalbystės žalą ir naudą. Anot J. Vabalo – Gudaičio, kiekvienas dvikalbiškumo vaizdinys ar mintis yra susiję su dviem ekvivalentinėmis kalbos išraiškos formomis. Tos formos rungtyniauja, bando viena kitą išstumti ir nustelbti. Todėl kalbama lėtai, klaidingai suprantami žodžiai, jie iškraipomi, skolinami iš vienos kalbos kitai, keistai jungiamos mintys.Ir iškart kyla klausimas: „Ar čia dvikalbystė ar puskalbystė?“Anot M. Hinto „Puskalbystė yra vaiko, veikiamo dviejų kalbų, nemokėjimas aiškiai reikšti savo minčių nė viena kalba“ (8, p.55).Puskalbystės pavojingumą yra apibūdinęs M. Hintas. Jo atlikti tyrimai Estijoje parodė, jog remiantis „tam tikrais duomenimis“ – apie dešimt procentų (vadinasi, beveik kas dešimtas) vaikų yra potencialūs puskalbiai. Galbūt šis skaičius ir nėra toks didelis, žiūrint iš „maršalo aukštybių“, tačiau jis baisus, kai už procentų regi žmones, tūkstančius vaikų, patiriančius stresą ir suaugusiuosius, dėl žemos kalbinės inteligencijos nesugebančių reikšti minčių, ir tokie žmonės suranda savo vietą gyvenime, tačiau ta vieta neatitiks įgimtų tų žmonių gabumų.Mokslininkų įrodyta, kad kalbinis neišsivystymas nėra vienintelis pavojus, gresiantis individui, gyvenančiam dvikalbystės sąlygomis. Dažnai menkos kalbinės inteligencijos žmogus ir kultūrinis lygis būna žemas, asmenybė susiskaldžiusi.Gimtoji kalba vaikui yra svarbus savo asmenybės identifikavimo faktorius, kuris ima reikštis nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų. Augančiam ir subrendusiam žmogui, norinčiam pozityviai pažinti savo asmenybę, reikia kalbinio – kultūrinio perimamumo ir aukšto savo kalbos bei kultūros vertinimo.Mokslininkų tyrimais taip pat yra nustatyta, kad mažam vaikui jokia kalba nėra sunki, jeigu ji yra dažniausiai girdima jo aplinkoje. Aplinka suteikia vaikui praktiškai neribotų galimybių įsisavinti kalbą dar prieš mokyklinį amžių. A. Mazolevskienės atlikti 5 – 6 metų dvikalbių ir kitakalbių vaikų bei jų grupių auklėtojų kalbinės veiklos stebėjimai, taip pat daugelio pedagogų, dirbančių kitakalbiu aspektu mišriuose vaikų darželio grupėse darbo patirties įvertinimas rodo, jog vyraujantis kalbinės aplinkos ir kalbinės veiklos stimuliacijos prastumas neužtikrina jų sėkmingo lietuvių kalbos mokymosi. Dažniausiai auklėtojų praktikuojamas taip vadinamas atviras metodas, kai vaikai paleidžiami savarankiškai plaukioti svetimos kalbos jūroje ir manoma, kad jie patys padarys reikiamus apibendrinimus, kaip tai buvo su gimtąja kalba. Bet tai pavyksta ne visiems. Vieniems užtenka pabūti toje kalbinėje aplinkoje, o kitiems – ne. Pirmieji – tai „gabieji“, o antrieji – ne. Patirtis rodo, jog ugdant vaiko komunikacinę kompetenciją, auklėtojoms nederėtų laukti natūralių situacijų, kurios verstų vaiką sužinoti naują žodį ir jį pavartoti. Net ir 5 – 6 metų vaikai dar neturi svetimų kalbų mokymosi įgūdžių, negali sąmoningai mokytis. Dėl to situacijas būtina sukurti. Bendrauti vaikai turėrų ne tik tarpusavyje, bet ir su auklėtoja (19, p.12).Mokslininkai ir dabar ginčijasi: ar reikia vaiką „įmesti“ į naujos kalbos terpę ir taip priversti jį išmokti naują kalbą, ar reikia tvirtinti gimtosios kalbos pamatus pamažu integruojant ir kitą kalbą. Žinoma, jei pedagogas nemoka vaiko gimtosios kalbos (o taip dažniausiai ir būna), tai išeitis tėra viena. Ši problema ypač aktuali JAV, kur net 14% moksleivių namuose kalba ne anglų kalba, todėl toje šalyje ir atlikta daugiausia tyrimų. Tyrimai rodo, kad vaikams daug geriau, jei visų pirma gerai išmokstama gimtoji kalba. Pavyzdžiui, Kalifornijos Carpinteria mieste buvo atliktas tyrimas, kurio metu tirti ispaniškai kalbantys vaikai. Pirmąją vaikų grupę sudarė vaikai, kurie ėjo į „ispaniškai kalbančius“ darželius (su anglų kalbos mokymu), o antrąją – į „angliškai kalbančius“. Pradinėse klasėse daug geresnių rezultatų pasiekė vaikai, kurie ėjo į „ispaniškai kalbančius“ darželius ir mokėsi anglų kalbos kaip antrosios kalbos. Tačiau dėl visai suprantamų priežasčių tokių programų, kuriose visiems vaikams būtų galima mokytis jų gimtąja kalba, pasiūla yra neįmanoma. Kaip tokiam vaikui gali padėti pedagogas? Visų pirma, jis turi išmanyti kalbos išmokimo procesą ir pritaikyti ugdymo turinį ypatingam atvejui (12, p.86).A.Mazolevskienės teigimu, kalbos reikia mokyti pagal komunikacinį metodą: auklėtoja, dalyvaudama ugdymo procese, turi būti lygi su vaikais. Mokyti lietuvių kalbos turėtų pakakti praktinių pratybų viena kalba, kalbinę medžiagą siejant su konkrečia tema, kad vaikas pajėgtų ją iškart išmokti. Kalbėdami, girdėdami jau žinomus ir naujus žodžius, improvizuodami, kurdami savo dialogą, žaisdami ir vaidindami, vaikai įgis reikiamų kalbos įgūdžių“ (18, p.24).Vyrauja nuomonė, kad vaikai labai lengvai išmoksta naujų kalbų, t.y. beveik be jokių pastangų. Tačiau, kad ir vienos kalbos mokymasis yra ilgas, ilgus metus trunkantis procesas. Kalbos mokymasis yra gana sudėtingas. Kad perprasti visas subtilybes, reikia didelės gyvenimiškos patirties. Galbūt per trumpą laiko tarpą būtų galima išmokti tiek kalbos, kad palaikyti paprastą pasikalbėjimą (nors vienakalbis vaikas kalbą išmoksta maždaug per tris metus), tačiau pilnai įvaldyti kalbą reikia daug laiko. Mokantis kalbos, didelę reikšmę turi aplinka. Vaikai įsisavina kalbą tik tada, kai jie ją naudoja skirtingose aplinkybėse. Kalbos vystymasis ankstyvame amžiuje ypatingai priklauso nuo žodyno žinojimo. Puikus būdas praplėsti žodyną – knygų skaitymas. Knygų skaitymas bet kokia kalba, turi didelę reikšmę ne tik kalbos mokymuisi, bet ir tarpusavio ryšiui tarp tėvų ir vaiko (34).Anot R. Skripkienės, ikimokyklinukas turi įvairių galimybių šiek tiek pramokti lietuvių kalbos dar prieš pradėdamas lankyti mokyklą, tačiau viską lemia tėvų apsisprendimas ir pasirinkimas. Tyrėja teigia, jog pedagogui, turinčiam savo grupėje dvikalbį vaiką, labai svarbu iš anksto numatyti ugdymo metodus, ugdymo turinį, ugdymo procesą: diferencijavimo ir individualizavimo galimybes (25, p.23).Šiuo metu aktyviai diskutuojama, kam ir kodėl reikalingas dvikalbis vaikų ugdymas, kokie yra pozityvūs ir negatyvūs dvikalbio ugdymo aspektai, kas apsunkina ikimokyklinio ugdymo pedagogų darbą, kokie galimi problemų sprendimo būdai. „Akivaizdu, kad dvikalbis ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje formuoja asmens dvikalbystę. Stichiškai besiformuojanti dvikalbystė nepatenkina šiuolaikinės visuomenės poreikių. Todėl reikėtų formaliai reguliuoti dvikalbystės ugdymo procesus, atsižvelgiant į vaikų amžių, psichinę ir socialinę brandą…“(23, p.1).

1.3. Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo ypatumai

Dvikalbiai vaikai, kaip ir visi kiti vaikai, ateina į ikimokyklinę įstaigą, kalbiniu atžvilgiu skirtingai pasirengę. Vienintelis dalykas, ką jie turi bendro – kalba dviem ar net keletu kalbu, nes viena tenka kalbėti namuose, o kita kalba reikalinga bendraujant su vaikais grupėje ir darželio personalu. Tai yra esminis dvikalbių ir vienkalbių vaikų skirtumas. Anot A. Mazolevskienės: „dvikalbiams vaikams lietuvių kalba neatstos jų gimtosios kalbos, kuria jie bendrauja su artimais žmonėmis. Reikšmingi ir specifiniai skirtingų kalbų mokymosi sunkumai, kurie neretai itin reikšmingi dvikalbystės raidai“ (13, p.97).Gerai nemokėdami kalbos, vaikai darželyje susiduria su papildomais ugdymo sunkumais. Jiems sunkiau bendrauti su vienmečiais, adaptuotis kolektyve. Įvairios veiklos metu jie dažnai lieka nuošalyje. Kalbinės veiklos metu šiems vaikams sunku reikšti savo mintis, nes jie ne visada supranta daugelio žodžių reikšmės. Vaikų darželio auklėtojoms dažnai tenka būti savotiškomis vertėjomis, aiškinti užduotis ne tik lietuvių, bet ir jų gimtosiomis kalbomis.Norint nustatyti 5 – 6 metų dvikalbių vaikų kalbinės saviraiškos lygį 1997 – 1998 metais miesto ir rajono tipo lietuviškuose vaikų darželiuose buvo atliktas konstatuojamasis tyrimas.Remiantis tyrimo duomenimis, galima būtų išskirti 5 – 6 metų dvikalbių vaikų kalbos mokėjimo keturis lygius:

1) Visai nemoka kalbėti lietuviškai;2) Turi labai nedaug įgūdžių (gali pasakyti keletą žodžių, pasišnekėti, šiek tiek supranta iš klausos);3) Geba vartoti svarbiausias kalbinio bendravimo formas, pakankamai gerai supranta šnekamąją kalbą, tačiau vartojamasis žodynas skurdus;4) Laisvai bendrauja lietuvių kalba, dažniausiai turi rašytinės kalbos įgūdžių, t.y. pažįsta lietuvių abėcėlės raides, moka skaityti bei rašyti.Dauguma tirtų vaikų lietuvių kalbos mokėjimas atitinka antrąjį – trečiąjį lygį, tačiau yra vaikų, kurie visai nemoka lietuvių kalbos. Tokių vaikų šeimose lietuvių kalba visai nevartojama. Tokie vaikai yra atvedami į lietuvišką darželio grupę, kai jiems jau suėję penkeri ar šešeri metai. Jų tėvai nori, kad po metų ar pusantrų vaikai galėtų eiti į lietuvišką mokyklą. Tokie vaikų kalbinių gebėjimų skirtumai kelia pedagogams daug problemų. Atliktas tyrimas byloja, kad daugelis vaikų iš mišrių ir 2-3 metus lietuvių darželio grupę lankančių kitakalbių yra neblogai pramokę lietuvių kalbos, tačiau ir jiems dar trūksta kalbėjimo įgūdžių, ypač – geros tarties, vietinio dialekto žodyno, intonacinių niuansų, gramatinio kalbos modeliavimo nuojautos.Darželio pedagogai turi kuo greičiau nustatyti vaikų lietuvių kalbos mokėjimo lygį, kad numatytų metodus ir priemones, ugdančius individualius vaikų lietuvių kalbos vartojimo įgūdžius.Nagrinėjant dvikalbių vaikų lietuvių kalbos ugdymą, daugiausia dėmesio skiriama komunikacijai, kalbos gramatiniam taisyklingumui, leksikai bei semantikai. Tačiau nepakankamai akcentuojama garsinė kalbos pusė, tartis. Garsų tarimo netikslumai gal ir neturi didelės reikšmės bendraujant, nes dažniausiai neiškreipiama sakomo teksto prasmė taip, kad jis taptų nesuprantamas. Tačiau jie yra labai reikšmingi toliau gramatiškai taisyklingam raštui formuoti.Tikslingai ugdant vaikų kalbinius gabėjimus, jų tartis yra taisyklinga kalbant ir viena, ir kita kalba. Tačiau stichiškos dvikalbystės sąlygomis ryškus interferuotas gimtosios kalbos poveikis, t.y. specifiniai balsių, dvibalsių bei gimtojoje kalboje nesančių garsų tarimo netikslumai. Jie atsiranda todėl, kad ,,mokantis antrosios kalbos, jos garsų sistema suvokiama pirmiausia per gimtosios kalbos fonetinę sistemą“. Klausydami negimtosios kalbos, mes paprastai nevalingai naudojamės vadinamuoju gimtosios kalbos ,,fonetiniu tinklu“. O kadangi šis ,,tinklas“ yra ne visai tinkamas svetimajai kalbai, tai atsiranda suvokimo ir tarimo „klaidų“ (5, p.57).Ilgalaikė aplinkos įtaka gali daryti teigiamą poveikį tarties formavimuisi, nes dvikalbis vaikas bendraudamas tik su lietuvių tautybės vaikais, nuolat girdėdamas nepriekaištingą suaugusiųjų kalbą, ją ugdomas ir pats jos išmoks.Tačiau kai kuriuose Lietuvos regionuose, tam tarpe ir mūsų Šalčininkų apskrityje, vaikų darželiuose kalbinė aplinka yra nepakankamai taisyklingai tarčiai formuoti. Dėl rusų ir lenkų kalbų įtakos dauguma lietuvių tautybės gyventojų (ir vaikų) klaidingai taria balsius bei dvibalsius. Turint omenyje, kad žmogaus klausa sunkiau diferencijuoja svetimos kalbos garsus, kurių nėra gimtojoje kalboje, galima manyti, kad kitakalbiai vaikai be specialaus paruošimo dažniau klys rašydami tokius garsus kaip: e – ė – ie, i – y, u – ū, o – uo ir pan., rašydami fonetiniu pagrindu, t.y. kaip tariama.Dėl kalbų intenferencijos reiškinio įtakos vaikai nepaiso balsių ilgumo ir trumpumo. Nelengva vaikams, kurių gimtojoje kalboje nėra balsių ilgumo ir trumpumo priešpriešos, skirti lietuvių kalbos ilguosius ir trumpuosius balsius.Dauguma vaikų iš mišrių ir nelietuviškų šeimų pasižymi itin ryškiu fonetinių balsių spektru, susijusiu su netaisyklingu lietuvių kalbai būdingų garsų artikuliavimu. Šios fonetinės klaidos daromos dėl gimtosios rusų arba lenkų kalbos įtakos. Didžiausios tarties klaidos yra tos, kurias darydami dvikalbiai vaikai pažeidžia bendrinės kalbos fonologinę sistemą: painioja fonemas, nesilaiko foneminių kaitos dėsnių. Daugiausia yra balsių (u – ū, i – y, ė – e) pakeitimo klaidų.Daug tarties sunkumų dvikalbiams vaikams sukėlia dvibalsių uo ir ie tarimas, nes jie neturi atitinkamų garsų rusų ir lenkų kalbose.Dėl kalbos padargų nepaklusnumo vaikai sunkiau artikuliuoja garsus, iškraipo kai kurių garsų tarimą, nuolat vienus garsus keičia kitais, lengvesniais.Kadangi kalbos struktūrą sudaro vieninga sistema, tai dvikalbių vaikų tarties trūkumai akivaizdžiai siejasi su žodyno ir kalbos garmatinės sandaros napakankamumu.Sudėtinga įvertinti dvikalbio vaiko žodžių ištakas. Tik nuolatinis vaiko kalbėjimo proceso stebėjimas ir fiksavimas sudaro galimybes pedagogams susidaryti išsamų vaizdą apie jo aktyvųjį ir pasyvųjį žodyną. Dvikalbio vaiko žodyno atsargos didesnės negu vienmečio, augusio vienkalbėje aplinkoje. Tačiau susiformavusių sąvokų dvikalbis vaikas turi mažiau ir jomis operuoja netvirtai.Bendra dvikalbio vaiko komunikacinių ir pažintinių gebėjimų plėtra yra žemesnė negu vienkalbio. Patekus į kitakalbę aplinką vaiko žodynas susiaurėja, nes darželyje kalbama lietuvių kalba, o dauguma tėvų nesustoja ugdyti vaiko gimtąja kalba ir skiria tam mažai dėmesio. Dvikalbiui vaikui pradėjus lankyti lietuvišką darželį, lietuvių kalbai perleidžiama informacijos kaupimo funkcija, todėl jos socialinė vertė vaiko akyse dar labiau padidėja. Tuo tarpu gimtoji kalba, kuriai lieka tik komunikacijos funkcija šeimoje, ima prarasti savo socialinę vertę.Remiantis atliktu A. Mazolevskienės tyrimu, galima pasakyti, kad dvikalbių vaikų lietuvių kalbos žodynas yra gana skurdus ir temiškai labai ribotas. Vaikai mažai žino kasdieninės aplinkos, buities žodžių (baldų, medžių, grybų, naminių gyvulių, drabužių, profesijų ir pan.). Dažnai tuos pavadinimus keičia kitais, artimais pagal reikšmę, buvimo vietą, vykdomą funkciją ar išorinį panašumą.Vidutiniškai apie 40% vaikų žodynas yra nepakankamas. Ankstyvoje dvikalbystės pakopoje dar labai prasti vaikų lietuvių kalbos gramatiniai įgūdžiai, todėl daug žodžių vartojami netaisyklingai.Žinoma, kad kalbos garsai, gramatinė sandara ir žodynas tėra tikrai abstrakčiai išskirtos kalbėjimo priemonės, atskiri jo momentai, kurie susilieja vieningame individo minčių ir norų reiškimo procese – rišliajame kalbėjime.Rišli kalba – tai monologinė vaiko kalba, kuria jis išreiškia savo mintis, jausmus, pasakoja tai, kas matyta, girdėta. Taip kalbėti vaikui sunku: nepadeda pašnekovas, kai dialogo metu pačiam reikia numatyti pasakojimo eigą, turėti pakankamai žinių apie pasakojamą dalyką. Žinoma, kad net visiškai normaliai plėtojantis pagrindinėms kalbėjimo priemonėms – tarimui, gramatinei sandarai, žodynui, rišliojo kalbėjimo plėtra nueina labai sudėtingą kelią. Mažo vaiko kalbėjimas nepasižymi kontekstiškumu. Atvirkščiai, kalbėjimo turinys suprantamas tik pagal situaciją, kurioje vaikas kalba, arba tada, kai vaiko pašnekovas gali pats tiesiogiai suvokti objektus ar reiškinius, kuriuos aprašo vaikas.Vaikas pasakodamas dažnai praleidžia veiksnį, nurodydamas vietą sako ten, apibūdindamas daiktą, pasitenkina žodžiu toks, tas, šitas, pritrūkęs žodžių, pirštu parodo daiktą ar paveikslėlį, daro ilgas pauzes, mintyse ieško tinkamo žodžio.Lietuvių kalbos mokymosi sunkumai savo ruožtu pirmiausia kliudo plėtotis rišliam šių vaikų kalbėjimui. Pereiti prie kontekstinio rišliojo kalbėjimo labiausiai trukdo mažos žodyno atsargos.Tyrimo metu paaiškėjo, kad priešmokyklinio amžiaus dvikalbiai vaikai pasakodami naudojasi tik vientisiniais, dažniausiai neišplėstiniais sakiniais. Jų pasakojimuose dominuoja tik pavieniai sudėtiniai sakiniai.Kadangi vaikų kalbinis aktyvumas menkas, dauguma jų nepajėgia nuosekliai perteikti savo minčių: pasakodami neatskleidžia priežasties ir pasekmės ryšių, neretai iškreipia faktus, tik apytiksliai perteikia turinį, pritrūkdami lietuviškų žodžių norimai minčiai išreikšti. Vaikai nesugeba rekonstruoti teksto, stengiasi viską atsiminti ir išsakyti pažodžiui, o kai tai padaryti nepavyksta, tekste vyrauja supaprastintas turinys, skurdus žodynas, tekstas iškraipomas, stokojama nuoseklumo.Vertinant vaikų pasakojimus, būtina atsižvelgti, kad ir gimtąja kalba kalbėdami priešmokyklinio amžiaus vaikai napajėgia tiksliai ir nuosekliai perteikti pagrindinės minties. Daugelis autorių pažymi, kad jaunesniojo amžiaus vaikai dar ne visada sugeba mintyse apžvelgti visą būsimą frazę, atrinkti ir suderinti žodžius, tiksliausiai išreiškiančius sumanytą mintį. Jų kalbėjimas labai impulsyvus, vaikai tarsi bijo praleisti tai, ką numatė, ir dėl to skuba sumanytoms mintims išorinę žodinę išraišką suteikti. Šio priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų rišliojo kalbėjimo klaidos yra normalios jų amžiui reiškinys.

1.4. Kalbų interferencinis poveikis dvikalbiui vaikui

Kalbininkai jau seniai yra nustatę, kad vartojant dvi kalbas tomis pačiomis aplinkybėmis vienos kalbos modeliai perkeliami į kitą. Taip formuojasi kalbų mišinys, žalojantis abiejų kalbų sandarą. Šis procesas vadinamas kalbų interferencija.Psichologijos žodynas taip aiškina šio žodžio reikšmę: „Interferencija – įsimintinos informacijos išlaikymo pablogėjimas dėl to, kad ją slopina kita turima informacija“ (30, p.121).Kitaip tariant, vartojant dvi kalbas, vienos iš jų modeliai perkeliami į kitą, pasireiškia kalbų maišymasis, gimtosios kalbos įtaka sunkina antrosios kalbos sistemos įsisavinimą. Dėl to sunku sklandžiai reikšti mintis, lėtėja kalbos tempas, atsiranda įvairių tarimo, gramatinių, leksinių bei stilistinių klaidų.

Lietuvišką darželį lankančių vaikų iš kitakalbių ir dvikalbių šeimų kalboje labiausiai pasireiškia fonetinė, gramatinė, leksikinė – semantinė ir morfologinė interferencija. Kalbų interferencija pasireiškia: Tam tikru kalbos akcentu, tarties klaidomis.Pvz. „Avtobuse nėra benzino.“ „Aš noriu miačikas.“ „Mergaitė sėdži.“ „Bėgam šukoti (ieškoti) Martą.“Skirtingi dviejų kalbų garsai teikia vaikui didelį analizavimo krūvį – toks vaikas turi mokytis skirti kur kas daugiau panašių garsų negu augantis vienkalbėje aplinkoje. Yra didelis skirtumas, ar vaikas auga veikiamas gimtosios kalbos ar dviejų kalbų ritmo.“Dėl dviejų kalbų ritmo kalbos padargų koordinacija nėra tiksli, gali atsirasti net koordinacijos sutrikimų, kurių pasekmė – mikčiojimas (16, p.40).Mokykloje gali pradėti reikštis disgrafija – negebėjimas taisyklingai rašyti. Kalbų žodyno ir gramatikos susipynimas.J. Vabalas – Gudaitis, aptardamas ankstyvą svetimų kalbų mokymą, teigia: „Kiekvienas dvikalbiškumo vaizdinys bei mintis yra susiję su dviem ekvivalentinėmis kalbinės išraiškos formomis. Mąstant arba atgaminant vaizdinius tos dvi formos rungtyniauja, stengiasi viena kitą išstumti. Todėl sunkiau reikšti mintis ir atpasakoti, kalbama lėtai, klaidingai suprantami žodžiai, jie iškraipomi, skolinami iš vienos kalbos kitai, keistai jungiamos mintys (28, p.50).Tokių pavyzdžių galima būtų pateikti šimtus. Pvz. „Man mama nupirko plaukams naują špilkę. Ir dar pasakė nupirks daug bantikų ir naują rasčioską.“ Vaikų nesugebėjimas formuluoti sąvokų, kurios skiriasi gimtojoje ir kitoje kalboje. Jos, kaip pasaulio sampratą, padeda tiksliai formuluoti tik gimtoji kalba (plg.: liet.k. mėgti ir mylėti – rus.k. любить ). Dvi kalbos, jei jų vaikas mokosi kartu, dažniausiai sukelia tik painiavą. Jos padarinys – abstrakčių sąvokų neapibrėžtumas ir operavimo jomis netvirtumas.Pvz. „Aš labai myliu valgyti ledus.“ „Mano žaisliukas sugedo.“Dėl konkrečių sąvokų tokio pavojaus nėra, nes namas yra namas, knyga yra knyga, ir tai vaikas supranta dviem kalbom. Natūralu, kad dvikalbio vaiko žodyno atsargos kur kas didesnės negu bendraamžio, augančio vienkalbinėje aplinkoje. Tačiau visiškai susiformavusių sąvokų dvikalbis vaikas turi mažiau ir jomis operuoja netvirtai. Tyrinėtojų nuomone, psicholingvistinis dvikalbio vaiko išsivystymas yra kur kas prastesnis negu vienkalbio. Kalbant dviem kalbom, nieveliuojamos stiliaus ypatybės ir kalbos niuansai.Daugelis dvikalbių vaikų aukšto kalbos lygmens taip ir nepasiekia. Esant dvikalbystei stiliaus ypatumai ir kalbos etiketas rodo, kiek mokama kalbos.Pvz.: Žaisdami kalbasi šešerių metų Jovita ir Diana: Jovita: – „Einam žaisti su lėlyte.“ Diana: – „Davai žaisime.“ Jovita: – „ Aš busiu mama, o tu busi ciocia.“ Diana: – „ Ne, aš nenoriu. Davai aš busiu padruška.“ Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos išmokimą labiausiai sunkina šeimoje vyraujanti interferuojanti kalbinė aplinka. Daugumoje šeimų, iš kurių vaikai ateina į lietuviškus darželius, suaugusieji nesilaiko dvikalbystės formavimuisi svarbaus principo „viena aplinka – viena kalba“. Daugumoje tokių šeimų kalbama dviem, trim kalbomis. Tėvai nori, kad jų vaikai kalbėtų tik lietuviškai, tai yra kalba, kurios jie patys gerai nemoka. Tokiais atvėjais bendravimas su vaiku tik lietuviškai dėl ribotos žodinės sąveikos atsiliepia tėvų ir vaiko santykiams. Tokie tėvai kalbėdamiesi su vaiku vartoja paprastas frazes ir komandas (pvz.: „imk“, „eik“ ir t.t), netaisyklingas kalbos formas, daro daug fonetinių klaidų. „ Dėl tokios ribotos kalbinės sąveikos mažėja vaiko girdimosios kalbos kiekis ir kokybė, jo žodynas nesiplėčia, o tai sąlygoja jo kalbinės raiškos ribotumą. Egzistuoja didelė tikimybė, kad vaikas paviršutiniškai išmoks kalbą, vėlesniame raidos etape nesupras abstrakčių minčių, sudėtingų, kurios svarbiausios jo pažinimo ir kalbos vystymuisi“ (13, p.99).Dėl minėtos kalbų interferencijos atsiranda puskalbių vaikų, o vėliau ir suaugusių žmonių, kurie negali aiškiai išdėstyti savo minčių nė viena kalba. Mokslininkai nesutaria dėl dvikalbystės įtakos vaikų kalbos raidai bei optimalaus amžiaus antrosios kalbos mokymui. Psichologai J. Ronža ir N. Imedadzė aprašo organizuotą ankstyvosios dvikalbystės formavimą metodu „vienas asmuo – viena kalba“. A. Jacikevičiaus teigimu, J. Ronžos tyrimai parodė, kad tam tikromis sąlygomis ankstyvoji dvikalbystė formuojasi lengvai ir nėra žalinga vaikų kalbos bei intelekto vystymuisi. Tačiau tas pats autorius pateikia ir kitą pavyzdį: „V. Hensas, stebėjęs sūnaus dvikalbystės formavimąsi, rado kai kurių kairės ir dešinės rankų dominavimo pakitimus. Lygiagrečiai kalbėdamas vokiečių ir olandų kalbomis, vaikas pradėjo mikčioti ir liovėsi tik po to, kai nustojo kalbėti olandų kalba ir ją užmiršo. Vadinasi, buvo parodyta, kad dvikalbystė ikimokykliniame amžiuje kai kada gali būti ir žalinga“ (10, p.64).A. Mozolevskienė pateikia Austrijos pedogogų praktikų nuomonę, kad „kuo jaunesni vaikai, tuo mažiau jie drovisi šnekėti, nesibaimina klaidų, mėgsta praktikuotis, eksperimentuoja su kalba (ieško savų išraiškos priemonių), entuziastingai bando naujus dalykus, vykdo suaugusiųjų nurodymus. Be to, tiesiog stebina šio amžiaus vaikų gebėjimas išgirsti ir imituoti garsus“ (18, p.22).J. Vabalas – Gudaitis teigia, kad tinkamiausias amžius antrosios kalbos mokymui yra tada, kai mokinių psichikoje gimtoji kalba jau įsitvirtino ir tapo bendravimo priemone, kai pradėta mokytis rašytinės gimtosios kalbos.Dvikalbystė yra baugesnė negabiems bei vidutinių gabumų vaikams. Tokie vaikai, jausdami savo kalbos nepilnavertiškumą, užsidaro savyje, pasidaro baikštūs, nervingi, nenori bendrauti su auklėtoja, grupės vaikais.Anot estų mokslininko M. Hinto, negatyvūs dvikalbystės reiškiniai yra daug pavojingesni negabiems bei vidutinių gabumų ir silpnos psichinės sveikatos vaikams. Jo manymu „dvikalbystė naudinga talentingiems, tvirtos psichinės sveikatos vaikams, kurie antrąją kalbą išmoksta be didesnių kalbinių nukrypimų.“Iš tiesų individualios psichinės besimokančiojo asmens savybės bei kalbiniai gabėjimai didele dalimi lemia kalbų išmokimo sėkmę.Dabartinėmis sąlygomis, dvikalbystė yra neišvengiama ir aktuali įvairių gabumų vaikams. Norint išvengti žalingos jos įtakos, reikėtų sąmoningai vadovauti dvikalbystės formavimuisi.Todėl kitakalbėse ir dvikalbėse šeimose augančių vaikų tėvai, šiuos vaikus ugdantys pedagogai turi gerai žinoti dvikalbystės formavimosi dėsningumus, interferencijos įtaką vaikų kalbai, būti susipažinę su organizuotos dvikalbystės formavimo metodu „vienas asmuo – viena kalba“ ir taikyti jį praktikoje stengdamiesi išvengti stichiškos dvikalbystės ir jos stipraus interferuojančio poveikio bei dviejų ar daugiau kalbų susipynimo vaiko sąmonėje.Pedagogai, ugdantys kitakalbius, dvikalbius vaikus, turėtų daug dėmesio skirti jų taisyklingos tarties, ypač balsių ir dvibalsių, formavimui, foneminės klausos lavinimui – gebėjimui skirti iš klausos ne tik skardžiuosius dusliuosius priebalsius, bet ir ilguosius bei trumpuosius balsius, balsius ir dvibalsius, nustatyti jų vietą žodyje. Kartu būtina formuoti taisiklingą gramatinį kalbos pagrindą, ugdyti sakytinę ir rašytinę kalbą, plėsti žodyną, tikslinti žodžių reikšmę, pratinti juos vartoti kalboje, tobulinti bendravimo įgūdžius. Tai turėtų būti atliekama nuolat, sistemingai, nuosekliai, ne tik tam skirtų pratybų, bet ir kitos veiklos metu (27, p.38).Anksti pradėjusiam mokytis kitos kalbos vaikui turi būti sudarytos tokios pat sąlygos kaip ir mokantis gimtosios kalbos – nuolatinė kalbinė aplinka. „Norint išmokti kalbos, būtinos dvi sąlygos: kalbinė aplinka ir abstraktus mąstymas“(3, p.6).Sarah J. Shin akcentuoja, jog neteisinga manyti, jog kalbos pakeitimas rodo bendravimo problemą arba kad dvikalbis vaikas nepakankamai gerai moko kurią nors kalbą. Ištyrus dvikalbystės reiškinį, tyrėja teigia, kad kalbos pakeitimas yra papildoma prasmės perdavimo kitiems pokalbio dalyviams priemonė. Vienkalbiai žmonės, taikydamiesi prie aplinkybių, keičia kalbos akcentą ir kalbėjimo greitį, o dvikalbiai vaikai ir suaugusieji, be kitų priemonių, kalbėdami gali pereiti prie kitos kalbos. Taigi dvikalbių vaikų sugebėjimus reikėtų vertinti kaip teigiamą ir puoselėtinę ypatybę, o ne kaip problemą, kurią būtina įveikti (22).Išsakytas mintis norėtųsi apibendrinti A. Jacikevičiaus žodžiais : “Daug sulaužyta iečių įrodinėjant daugiakalbystės žalą ir naudą asmenybės tobulėjimui, tačiau negauta patikimų įrodymų, kuriais daugiakalbystės atvejais persveria jos naudingumas, o kuriais žalingumas“ (10, p.57).

2. DVIKALBIŲ VAIKŲ LIETUVIŲ KALBOS GEBĖJIMŲ PRIEŠMOKYKLINĖJE GRUPĖJE KONSTATUOJAMASIS TYRIMAS2.1. Tyrimo tikslas, hipotezė, uždaviniai, tyrimo metodai, procedūra

TYRIMO TIKSLAS – išsiaiškinti dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimus priešmokyklinėje grupėje.

TYRIMO HIPOTEZĖ: „ Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų lygmuo yra nepakankamas“.

TYRIMO UŽDAVINIAI:1. Išsiaiškinti, kokioje kalbinėje ir socialinėje aplinkoje auga vaikai iš tautiškai mišrių šeimų.2. Ištirti dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų lygį priešmokyklinėje grupėje.

TYRIMO OBJEKTAS : 5 – 7 metų dvikalbių vaikų kalba.

TYRIMO SUBJEKTAS : 22 dvikalbiai vaikai (5 – 7 metų), jų tėvai.

TYRIMO METODAI:Teoriniai: Literatūros šaltinių analizė.Empiriniai: Tėvų anketinė apklausa.

Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų tyrimas.Statistiniai: Duomenų suvedimas į diagramas. Gautų tyrimo rezultatų analizė bei pateiktų duomenų interpretacija.

TYRIMO PROCEDŪRA:1. Dvikalbių vaikų tėvams buvo pateiktos anketos, kuriose tikėtasi išsiaiškinti, kokioje kalbinėje, socialinėje aplinkoje auga vaikai iš tautiškai mišrių šeimų. Tėvų atsakymai pateikti Prieduose Nr.12. Apklausos metu su dvikalbiais vaikais tikėtasi išsiaiškinti jų lietuvių kalbos gebėjimus. Vaikams buvo patekiami iš anksto numatyti klausimai ir uždaviniai. Buvo naudojamas pokalbio metodas. Fiksuojami dvikalbio vaiko atsakymai į klausimus, pateiktus pokalbio metu. (Žiūrėk Prieduose Nr.2)Tyrime dalyvavo 22 dvikalbiai vaikai. Kiekvienas vaikas buvo apklaustas individualiai, kitiems vaikams negirdint. Vaikų kalba buvo fiksuojama tyrimo lapuose.

Tyrimo organizavimas

Šiuo tyrimu norima atskleisti dvikalbio vaiko lietuvių kalbos gebėjimus. Tyrimo metu apklausta 22 (5 – 7 metų) dvikalbių vaikų. Fiksuojant dvikalbių vaikų kalbą, tyrėjas pildė atitinkamos formos anketas (žr. Prieduose Nr.2). Užpildyta 22 anketos.Tyrime dalyvavo 22 įvairių tautybių dvikalbių vaikų tėvai.Tyrimas atliktas lietuviškame Šalčininkų miesto lopšelyje – darželyje „Vyturėlis“ priešmokyklinėje „Smalsučių“ ir „Boružėlių“ grupėse.Tyrimas vyko 2004 m. rugsėjo – 2004 m. gruodžio mėnesiais.

2.2. Tėvų anketinės apklausos tyrimo rezultatai ir analizė

Tyrimo procedūra.Tyrimo metu apklaustos 22 mišrios ir kitakalbės šeimos iš Šalčininkų miesto ir rajono. Buvo apklausti tėvai, kurių vaikai lanko priešmokyklinę, lietuvių ugdomąja kalba grupę. Į anketose pateikus klausimus atsakinėjo vaikų mamos, nes jos dažniau nei tėčiai savo atžalą atveda į vaikų darželį. Tėvams buvo pateikta anketa (žr. Prieduose), sudaryta iš 10 klausimų. Bandant išvengti neobjektyvaus vertinimo, tėvai į konkretų klausimą atsakė individualiai.Šio tyrimo tikslas — išsiaiškinti, kokioje kalbinėje aplinkoje auga vaikai iš tautiškai mišrių ir kitakalbių šeimų, atskleisti tėvų motyvus, kodėl jie leidžia savo vaiką į lietuvišką darželį, o vėliau ir lietuvių mokyklą.Pirmuoju klausimu norėta išsiaiškinti tėvų gyvenamąją vietą.Rezultatai pateikti 1 paveikslėlyje.

1 pav. Tėvų gyvenamoji vieta

Apibendrinus atsakymus į šį klausimą, paaiškėjo, kad 86,4 apklaustųjų gyvena Šalčininkų mieste, likusieji (13,6) — Šalčininkų rajone. Iš diagramos matyti, jog dauguma apklaustųjų gyvena Šalčininkų mieste.Antrojo klausimo tikslas — išsiaiškinti tėvų tautybę, kuri nulemia kalbinę aplinką.Tyrimo rezultatai pateikti 2 paveikslėlyje.

2 pav. Tėvų tautybė.Įdomu pastebėti, kad dauguma vaikų tėvų yra abu lenkų tautybės — 36,4. Vienodas lietuvių-lenkų (27,3) ir rusų-lenkų (27,3) tautybės tėvelių skaičius. Be to, tiek pat rusų (4,5) ir lietuvių-rusų (4,5) tautybių šeimų. Taigi galima teigti, kad vaikų tėvai daugiausia yra lenkai.Kitas klausimo tikslas — išsiaiškinti tėvų gimtąją kalbą. Rezultatai pateikti 3 paveikslėlyje.

3 pav. Tėvų gimtoji kalba.

Kaip matome, tyrimo duomenys rodo, kad daugiausia tėvų ir mamų gimtoji kalba yra rusų. Rusakalbiai sudaro 36, lietuvių-rusų šeimos sudaro 14, lietuvių-lenkų 18, rusų-lenkų 18, lenkų-rusų 14. Reikėtų pastebėti, jog dauguma tėvų (36,3%) yra lenkų tautybės, tačiau 36% abiejų tėvų gimtoji kalba yra rusų. Kyla klausimas – kodėl taip yra? Galimas daiktas, kad lenkų tautybės žmonės lankė rusų mokyklas ir dėl to šią kalbą laiko gimtąja.Įdomu buvo tyrti respondentų išsilavinimą. Gautus rezultatus vaizduoja 4 paveikslėlis.

4 pav. Tėvų išsilavinimas

Taigi tyrimo duomenys rodo, jog 41 vaikų tėvų turi įgiję aukštąjį išsilavinimą. Kiti respondentai turi aukštesnįjį (24), spec. vidurinį (8), vidurinį (27).Pagal tyrimo rezultatus galima teigti, kad tėvų išsilavinimo lygis yra gana aukštas. Labai mažai tėvų yra baigę tik vidurinę mokyklą.Sekantis anketos klausimas buvo pateiktas siekiant nustatyti vartojamų kalbų kiekį šeimoje. Tėvų atsakymai į šį klausimą pateikti 5 paveikslėlyje.

5 pav. Vartojamų kalbų skaičius šeimose.

5 paveikslėlyje pateikti tyrimo duomenys rodo, jog šeimose vyrauja nuo 1 iki 3 kalbų: 9 šeimų namuose kalba viena kalba; 82 — dviem, 9 — trims kalbomis. Viena kalba kalbama tose šeimose, kur ji yra gimtoji arba ja kalbama nuolatos. Dviem kalbomis kalbama tose šeimose, kuriose lietuvių kalba nėra gimtoji, todėl kalbama lenkų arba rusų kalbomis. Trimis kalbomis kalbama tose šeimose, kur vienas iš tėvų yra lenkas, o su vaiku kalbama trečiąja – lietuvių kalba.Kito anketos klausimo tikslas — kokia kalba buvo pasakyti pirmieji vaiko žodžiai.Tyrimo rezultatai pavaizduoti 6 paveikslėlyje.

6 pav. Vaiko pirmoji kalba.

Iš 6 paveikslėlyje pateiktų duomenų matyti, jog daugiausia (45) apklaustųjų respondentų teigė, kad jų vaiko pirmieji žodžiai buvo pasakyti lenkų kalba, 32 — rusų kalba, 23 — lietuvių kalba.Lankydami lietuvišką darželio grupę, ne visi vaikai kalba ir namuose valstybine kalba. Žinodama, kad ugdymo įstaigoje yra kalbama lietuviškai, norėjau sužinoti, kokia kalba kalbama tarpusavyje namuose. Tėvų atsakymai pateikti 7 paveikslėlyje.

7 pav. Šeimoje vyraujanti kalba

Kaip matyti iš 7 paveikslėlio, lietuvių kalbą namuose vartoja tik 14 šeimų. Išaiškėjo, jog šeimose dažniausiai vyrauja dvi kalbos — lietuvių-lenkų (32). Net 27 apklaustų šeimų kalba tik rusiškai, 27 — tik lenkiškai, 14 — tik lietuviškai.Dvi šeimos kalba trimis kalbomis: rusų, lietuvių, lenkų. Tyrimo duomenys rodo, jog daugumoje šeimų, kurių vaikai lanko lietuvių darželį, dėl informacijos stokos apie dvikalbystės formavimosi dėsningumus nėra laikomasi principo „viena aplinka — viena kalba“.Tėvai argumentavo savo atsakymą taip:• kiekviena motina privalo išmokyti vaiką savo gimtosios kalbos. Tai vyksta natūraliai ir betarpiškai;• ta kalba kalba seneliai, nes tai motinos gimtoji kalba;• gimtoji kalba vaikui taisyklingesnė ir vaizdingesnė.• kokia kalba vyrauja šiandien namuose – susitarimo reikalas.• vaikas kartais sutrinka, kai nori kreiptis į abu tėvus, nes su mama vaikas bendrauja lenkiškai, o su tėveliu – rusiškai.Kitas anketos klausimas prašo pakomentuoti, kodėl tėvai nusprendė savo vaiką leisti į lietuvių darželį. Jų atsakymai pateikti 8 paveikslėlyje.

8 pav.Tėvų lietuviško darželio pasirinkimo motyvas.

Daugumai tėvų (55) svarbiausia, kad vaikai išmoktų lietuvių kalbos; 18% tėvų planuoja vaiką leisti mokytis į lietuvių mokyklą; 27 tėvų atsakymas yra situacinis.Tyrimo duomenys rodo, jog dauguma tėvų atsakė vienodai. Juos domina, kad jų vaikai išmoktų valstybinės (lietuvių) kalbos.Savo nuomonę jie grindė šiais teiginiais:– geriau mokėdami lietuvių kalbą vaikai ateityje turės daugiau galimybių mokytis;– gerai mokėdamas lietuvių kalbą galės laisvai ją bendrauti;– kad išmoktų valstybinę kalbą, nes gyvenime prireiks.– lietuvių kalbos išmokėjimas svarbus ateičiai ir atveria daugiau galimybių.– lietuvių kalbos prireiks gyvenime.– namuose kalbama dviem kalbomis, norėtų patobulinti lietuvių kalbą darželyje.18 tėvų savo atsakymą argumentavo tuo, kad vaiką žada leisti į lietuvių mokyklą, todėl valstybinę kalbą turi išmokti jau lietuviškame darželyje.Paskutiniu anketos klausimu siekiama nustatyti, kokią mokyklą lankys apklaustųjų tėvų vaikai.Tėvų atsakymai į šį klausimą pavaizduoti 9 paveikslėlyje.

9 pav.Tėvų mokyklos pasirinkimo motyvai.

Tiriant buvo nustatyta, kad 68 tėvų numatę vaikus leisti į lietuvių mokyklą, 5 — į rusų; 5 — į lenkų, o 22 respondentų dar nėra apsisprendę, į kokią mokyklą leis savo vaikus. 68% tėvų savo atsakymą argumentavo tuo, kad vaiką leis į lietuvių mokyklą, todėl kalbą vaikai turi išmokti lietuviškame darželyje: – kadangi gyvename Lietuvoje, tai turime lankyti lietuviško vaikų darželio grupę.Dalis tėvų(22%) dar neapsisprendė, kokią mokyklą lankys jų vaikas. Jie abėjoja, kad patys gerai nemokėdami lietuvių kalbos nesugebės padėti savo vaikui, jei to prirėiks.

Anketinės tėvų apklausos konstatuojamo tyrimo apibendrinimasApibendrinus gautus tėvų anketavimo tyrimo rezultatus galima teigti, kad: Tautiškai mišriose ir kitatautėse šeimose toleruojamas mišrus kalbų vartojimas, kuris apsunkina ikimokyklinio amžiaus vaiko kalbų išmokimą. Taisyklingą lietuvių kalbą vaikas girdi tik vaikų darželyje bendraudamas su auklėtojomis. Vaikų lietuvių kalbos išmokimą apsunkina bendravimas kieme prie namų – ten jiems tenka bendrauti kitomis kalbomis ( rusų, lenkų, „po prostu“ ).  Apie 60% tyrime dalyvavusių tėvų bendrauja ta kalba, kuri jiems patiems nėra gimtoji. Nors tėvai yra lenkai, bet anketoje rašo, kad jų gimtoji kalba yra rusų. Daugelyje šeimų, dėl informacijos stokos apie dvikalbystės fomavimosi dėsningumus, nėra vadovaujamasi vienu principu „viena aplinka, viena kalba“. Šeimoje bendraujama viena kalba, tačiau tėvai skatina savo vaikus bendrauti su draugais lietuvių kalba, stengiasi mokyti vaikus valstybinės kalbos, nors patys jos gerai nemoka. Tėvai, kalbėdami su vaikais, vartoja itin paprastas frazes ( pvz.: „ ateik čia“, „ paimk“, „ duok“, „atnešk“ ir t. t.). Kalbėdami daro daug, tarties klaidų, netaisyklingai vartoja lietuvių kalbos žodžius bei formas. Dėl tokios ribotos kalbinės sąveikos vaiko žodynas nesiplėčia ir yra labai ribotas. Vaikas tik paviršutiniškai išmoksta kalbą. Jis išmoksta tik tai, ką girdi oficialioje aplinkoje, t.y. vaikų darželyje, o bendraudamas neoficialioje aplinkoje, jis nekalba lietuviškai ir neįsisavina daugumos žodžių. Daugelis tėvų atsakingai žiūri į savo vaiko lietuvių kalbos mokymąsi lietuviškame vaikų darželyje. Ikimokyklinį ugdymą sieja su tolesniu vaiko mokymusi lietuviškoje mokykloje.

 Tėvai suvokia, kad vaikas privalo integruotis į visuomenę, į aplinką, nes jam teks gyventi Lietuvoje. Apie 22% tėvų dar neapsisprendė, kokią mokyklą lankys jų vaikai, nes abejoja, ar vaikas, gerai nemokėdamas lietuvių kalbos, sugebės savarankiškai ir sekmingai mokytis lietuviškoje mokykloje.

2.3. Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų priešmokyklinėje grupėje tyrimo rezultatai ir analizė

Tyrimo procedūra. Atliktas individualus priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų, lankančių lietuvišką darželį, tyrimas. Jis buvo atliktas kalbėjimo ir klausymo lygmeniu.Tyrėjas, individualiai bendraudamas su kiekvienu vaiku, skyrė kalbines užduotis, o tiriamųjų atsakymai buvo fiksuojami iš anksto paruoštuose lapuose. Tiriamieji ir jų charakteristika. Tyrimas vyko Šalčininkų miesto lopšelyje – darželyje „Vyturėlis“ priešmokyklinėje „Smalsučių“ ir „Boružėlių“ grupėse.Tiriamąją imtį sudarė 22 (5 – 6 metų) vaikai. Iš jų 54,5% yra mergaitės ir 45,5% – berniukai Rezultatai pavaizduoti 10 paveikslėlyje.10 pav. Vaikų tiriamoji imtis pagal lytį.Iš pateiktų duomenų 10 paveikslėlyje matyti, kad berniukų ir mergaičių apklausta beveik po lygiai. Taigi jų lytis atsakymams neturi įtakos.Įdomu buvo nustatyti, kokiam šeimos tipui priklauso vaikai. Rezultatai pateikti 11 paveikslėlyje.

11 pav. Šeimos tipas.Tarp tiriamųjų 27% vaikų buvo iš lietuvių-lenkų šeimų, 27% — iš lenkų-rusų, 5% vaikų gyvena rusakalbėse šeimose, 36% — lenkiškai kalbančiose šeimose, 5% vaikų iš lietuvių-rusų šeimų.Matome, kad dauguma apklaustų vaikų gyvena lenkiškose šeimose (36%). Po lygiai yra vaikų iš lenkų-rusų (27%) ir lietuvių-rusų (27%) šeimų. 5% vaikų gyvena rusakalbėse ir tiek pat lietuvių-rusų (5%) šeimose.Orientuojantis į darželio lankymo laiką, vaikai buvo suskirstyti į keturias grupes: Iki metų, Nuo 1 iki 2 metų, Nuo 2 iki 3 metų, Virš 3 metų.Rezultatai pavaizduoti 12 paveikslėlyje.12 pav. Darželio lankymo laikas.Tyrimo duomenys, pateikti 12-ame paveikslėlyje, rodo, jog iki 1 metų vaikų, lankančių lietuvišką darželį, sudaro 14%, nuo 1 iki 2 metų — 9%, nuo 2 iki 3 metų — 41% ir virš 3 metų — 36% vaikų.Paaiškėjo, kad dauguma vaikų pakankamai ilgai lanko lietuvių grupę.

Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų tyrimo rezultatai ir analizė

Norint nustatyti 5-7 metų dvikalbių vaikų, lankančių Šalčininkų vaikų darželio „Vyturėlis“ priešmokyklinę grupę, kalbinės saviraiškos lygį, buvo atliktas konstatuojamasis tyrimas. Vaikai buvo apklausti A. Mazolevskienės sukurta metodika, kurios turinį sudaro 8 įvairios kalbinės užduotys. Tyrimo metodika ankščiau tyrimuose nebuvo niekur nauduota. I- ąja užduotimi siekiama nustatyti priešmokyklinio amžiaus vaikų aktyviojo žodyno raišką.II- oji užduotis: vaikų buvo prašoma pagal pateiktus klausimus papasakoti apie savo šeimą.III- ąja užduotimi siekiama nustatyti ar vaikas moka taisyklingai pavartoti tinkamą prielinksnį.IV- sios užduoties tikslas buvo nustatyti, ar vaikas moka tinkamai suderinti daiktavardžius su skaitvardžiais.V- ąja užduotimi siekiama nustatyti, kaip vaikas geba parinkti būdvardžius atitinkantiems daiktavardžiams.VI- ąja užduotimi siekiama nustatyti, kaip vaikas geba baigti sakinius (parinkti tinkamus daiktavardžius).VII- osios užduoties tikslas buvo nustatyti, kaip vaikas geba nusakyti daiktavardžius, pagal pateiktus būdvardžius.VIII- ąja užduotimi siekiama nustatyti, kaip vaikas geba sukurti kalbinę situaciją konkrečiam paveikslėliui.Tyrimo metu svarbu buvo ne tik nustatyti, ar vaikas moka ar nemoka kalbėti lietuviškai. Svarbūs buvo visi faktoriai: gebėjimas tiksliai išgirsti, suprasti iš klausos, tinkamai atsakyti į klausimus, savarankiškai kalbėti, teisingai parinkti daiktavardžius, būdvardžius ir kitas kalbines raiškos priemones.I užduotis. Vaikui buvo rodomas paveikslėlis, apie kurį jis turėjo papasakoti, ką jame mato.Norint kuo tiksliau nustatyti vaikų aktyviojo žodyno raišką, buvo fiksuota vaikų kalba: Kalbėjo lietuviškai sklandžiai. Kalbėjo povieniais žodžiais, Kalbėjo mišria kalba (lietuvių ir nelietuvių). Atsisakė kalbėti.

Vaikų aktyvioji raiška pavaizduota 13 paveikslėlyje.

13 pav. Aktyviojo žodyno raiška.Iš 13 paveikslėlio pateiktų duomenų išryškėjo, kad didesnę jo dalį sudaro buitinės kalbos žodžiai.Tyrimo metų paaiškėjo, kad pasakojimo užduotį atliko kalbėdami sklandžiai lietuviškai tik 32% apklaustų vaikų. 41% vaikų kalbėjo povieniais žodžiais ne visai aiškiai. Dalis vaikų (18%), nepasitikėdami savo gebėjimais kalbėjo mišria lietuvių ir nelietuvių (rusų, lenkų) kalba; pastarąja 9% vaikų nesiryžo pasakoti ir tylėjo. Papasakoti pagal paveikslėlį nepajėgė 2 vaikai (9%).Dauguma priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų, pasakodami pagal paveikslėlį, geba naudotis tik vientisiniais, dažniausiai neišplėstiniais sakiniais. Užrašant vaikų pasakojimą, įdomu buvo sužinoti, kiek žodžių dominuoja sakinyje.Žodžių skaičiaus vyravimas sakinyje.14 paveikslėlyje pavaizduota kiek žodžių vyrauja vaikų sakiniuose.

14 pav. Žodžių skaičius sakinyje.Tyrimo rezultatai, pateikti 14 paveikslėlyje rodo, kad vaikų sukurtuose paskojimuose vyravo dviejų – trijų žodžių sakiniai, arba povieniai sakinių fragmentai; tik nedaugeliui pavyko sukurti rišlesnį tekstą. Įdomu pastebėti, kad tik 25% vaikų sugebėjo sklandžiai papasakoti ir sudaryti sakinį iš keturių ir daugiau žodžių. Vaikai beveik nepasakojo, o tik išvardino žodžius.Taigi, tyrimo duomenys rodo, kad vaikų pasakojimuose buvo užfiksuoti tik povieniai sudėtiniai prijungiamieji bei sujungiamieji sakiniai. Vaikai negali tiksliai perteikti atkuriamojo įvykio esmės, išsamiai ir teisingai apibūdinti objektų, reiškinių. Jie nesugeba rišliai atkurti teksto ar atpasakoti įvykio.Paaiškėjo, kad vaikų kalbinis aktyvumas menkas, dauguma jų napajėgia nuosekliai perteikti savo minčių, nes jiems pritruksta lietuviškų žodžių norimai minčiai išreikšti. Tekste vyrauja supaprastintas turinys.Pasakodami pagal paveikslėlį, vaikai dažnai praleidžia veiksnį, nurodydami vietą, sako „čia“, „ten“, „tas“. Trūkstamus žodžius vaikai dažniausiai rodė pirštu arba darė ilgas pauzes, mąstydami apie tinkamą žodžį. Taip atsitinka dėl skurdaus žodyno, kurio jie negali plėsti namie kalbėdami ne gryna lietuvių kalba. Pvz.: „Čia berniukas, čia mergaitė, čia upė“.Vaikų užfiksuotoje kalboje labai dažnai kartojosi tie patys žodžiai. Pvz., „Ir dar, dar, berniukas, mergaitė“.Pasakoja 6 metų Sandra (lenkų šeimos tipas).„Mergaitė, berniukas ir dar vienas mažas berniukas. Berniukas žvejoja. Berniukas sėdi.“Pasakoja 5 metų ir 8 mėnesių Evelina (lenkų šeimos tipas).“Vaikai žaidžia. Upė. Berniukas žaidžia. Matau berniuką, mergaitę. Dar žaidžia. Čia mažas berniukas su mergaite.” Netaisyklingos sakinių konstrukcijos analizė rodo, kad vaikai pirmiausia stengiasi pavadinti objektus, veikėjus ir jų atliekamus veiksmus. Vėliau sakinys pratęsiamas papildoma svarbia informacija, kurios vaikas nepasakė laiku. Vaikai ne visada geba mintyse apžvelgti visą būsimą frazę, atrinkti ir tinkamai suderinti reikalingus žodžius. Pasakoja 5 metų ir 6 mėn. Marta (lenkų šeimos tipas): „Čia mergaitė stovi. Kamuolį turi rankuose ir žaidžia. Linksma ji“.Dvikalbių vaikų pasakojimų minėtos klaidos itin dažnos, jos neretai susietos su vaikų žodyno skurdumu, primityvumu, paprastumu.Antrosios kalbos mokymosi procese viena kalba kitai turi interferencinį poveikį. J. Vabalas- Gudaitis teigė, jog kiekvienas dvikalbiškumo vaizdinys bei mintis yra susiję su dviem ekvivalentinėmis kalbinės išraiškos formomis. Atgaminant vaizdinius tos dvi formos rungtyniauja, stengiasi viena kitą išstumti. Todėl vaikams sunkiau sekasi reikšti mintis ir atpasakoti turinį, žodžiai skolinami iš vienos kalbos į kitą pridedant prie nelietuviškų žodžių lietuviškas galūnes. Tokiu būdu vaikai savaip sulietuvina žodžius. Tokių pavyzdžių yra nemažai. Kalba 5 metų ir 8 mėnesių Evelina (rusų šeimos tipas): „Matau lodočkas plyviot siedži berniukas.“Kalba 6 metų Marta (lenkų šeimos tipas): „Vienas vaikas siedži an kamenuko“. Vartodami dvi kalbas tomis pačiomis aplinkybėmis, vienos iš jų modeliai perkeliami kitai ir taip formuojasi kalbų mišinys. Kitaip tariant, vartojant dvi kalbas, vienos iš jų modeliai perkeliami į kitą, pasireiškia kalbų maišymasis. Gimtosios kalbos įtaka sunkina antrosios kalbos sistemos įsisavinimą. Dėl to sunku sklandžiai reikšti mintis, letėja kalbos tempas, atsiranda įvairių tarimo, gramatinių, leksinių bei stilistinių klaidų. Lietuvišką darželį lankančių vaikų iš kitakalbių šeimų kalboje pasireiškia fonetinė, semantinė ir morfologinė interferencija.Rezultatai matomi 15 paveikslėlyje.

15 pav. Dominuojančios klaidos vaikų kalboje. Tyrimo rezultatai, pateikti 15 paveikslėlyje rodo, kad gramatinių klaidų savo pasakojime vaikai daro daugiausiai (37%), nemažai fonetinių klaidų (28%), leksikinių klaidų (18%) ir morfologinių klaidų (17%).Fonetinių klaidų analizė rodo, kad vaikai pasakodami netaisyklingai taria balsius e ir ė, dvibalsius ie ir uo. Tarties sunkumų dvikalbiams vaikams sukelia dvibalsių uo ir ie tarimas, nes jie neturi atitinkamų rusų ir lenkų kalbose. Neskiria šių fonemų dėl to, kad namuose negirdi taisyklingo jų tarimo.Pvz.: (mergaitė — miargaitė; sėdi — siedi; berniukas — birniukas; kamuolis — kamolis; akmenis — akmianis).Nemažai vaikų taria lietuviškus žodžius, pritaikydami gimtosios (rusų, lenkų) kalbos tarimo taisykles. Pvz.: — t’ keičia į c’ (mergaitė — mergaicie); — d’ keičia į dz’ (sėdi — sėdzi; medis — medzis).Didelę reikšmę turi mūsų Šalčininkų mieste (rajone) kalbinė bei socialinė aplinka, kuri yra nepalanki taisyklingai tarčiai formuoti. Dėl rusų bei lenkų kalbų įtakos dauguma vaikų klaidingai taria balsius bei dvibalsius. Dvikalbiukas turi mokytis skirti kur kas daugiau panašių garsų, negu vaikas, augantis vienkalbėje aplinkoje.

Labai dažnai vaikų pasakojimuose pasireiškia ir gramatinė interferencija. Vaikų kalboje gausu gramatinių klaidų: linksnių, skaičiaus ir giminės kategorijų vartojimo, žodžių derinimo klaidų.Pvz. — mergaitė laiko berniukas už rankos (linksnių vartojimo klaidos) — šilta vanduo (neteisingas vartojama giminė).Nemažai vaikų netaisyklingai vartoja prielinksnius: ant (plaukioja ant laivo — laivu); į (žaidžia į kamuolį — kamuoliu); su (plaukia su valčiu — valtimi).Tokį prielinksnių vartojimą įtakoja nelietuvių, t. y. daugumos vaikų gimtosios lenkų ar rusų kalbos. Vaikai tiesiog išverčia žodžius. Tai įrodo, kad nelietuviškų šeimų vaikai neturi kalbos jausmo ir kalba netaisyklingai. O kalbos jausmo nėra dėl to, kad namie kalbama lietuviškai netaisyklingai. Čia kalbama ne tik apie prielinksnių vartojimą, bet apskritai apie taisyklingą kalbėjimą lietuvių kalba.Vaikų pasakojimuose pagal paveikslėlį pasireiškia ir leksikinė – semantinė interferencija. Dažniausios vaikų klaidos: netikslus žodžio reikšmės vartojimas („kalkė“) pvz.: gaudo žuvį, maudosi upėje; svetimybių vartojimas.Pasakodami, kaip jau minėta, vaikai vartoja labai daug svetimybių (lodočka, udočka, plyviot, nu eto). Tai padaro kalbą nesklandžią, negražią ir nelabai suvokiamą lietuvių vaikams.Nemažai yra ir morfologinių klaidų. Vaikų kalboje daug žodžių – hibridų, sudarytų iš dviejų kalbų žodžių. Prie rusų (lenkų) žodžio kamieno vaikai prideda lietuvišką galūnę, pvz.: udočkos, mečikas, kameniukas, lodkas.Įvertinus vaikų aktyviojo žodyno raišką (užduotis – pasakojimas pagal paveikslėlį), išryškėjo tai, kad didesnę jo dalį sudaro buitinės (šnekamosios) kalbos žodžiai. Net 18% vaikų pasakodami vartojo lietuvių ir kitų kalbų žodžius, tik 32 % vaikų parinko juos laisvai; 9% vaikų pritrūko žodžių minčiai išreikšti; 41% vaikų vartojo tik atskirus lietuvių kalbos žodžius. Vaikų pasakojimuose vyravo vieno – trijų žodžių sakiniai arba povieniai sakinių fragmentai. Tik nedaugeliui pavyko sukurti ryškesnę teksto atkarpą.II Užduotis. Šios užduoties tikslas nustatyti, kaip vaikas geba pagal pateiktus klausimus papasakoti apie savo šeimą.Vaikams buvo pateikti klausimai: Kas gyvena namuose kartu su tavim? Kiek yra tavo šeimos narių? Kokie jų vardai?  Su kuo dažniausiai žaidi?Ne visiems vaikams pavyko sklandžiai papasakoti apie savo šeimą. Vaikų atsakymų rezultatai pavaizduoti 16 paveikslėlyje.

16 pav. Kiek vaikų sugebėjo papasakoti apie savo šeimą.Kaip matyti, net 50% vaikų pasakodami padarė įvairių klaidų (svetimybių vartojimas, netaisyklingas linksnių vartojimas, fonetinės klaidos ir t. t.), tik 36% vaikų sugebėjo sklandžiai papasakoti apie savo šeimą. Atsakydami į klausimus susidūrė su įvairiais kalbiniais sunkumais: nesuprato iš klausos (sukeitė); neteisingai suprato žodžio reikšmę: nežinojo kas tai „šeimos nariai“.Užduoties analizės rezultatai pateikti 17 paveikslėlyje.

17 pav. Dažniausiai pasitaikiusios klaidos vaikų pasakojimuose apie savo šeimą.Kaip matyti iš 17 paveikslėlio, dauguma vaikų (45%) netaisyklingai vartoja žodžius, t.y. tų žodžių reikšmes. Vaikai atsakinėdami į klausimą „Kokie jų vardai?“ darė vertimą iš savo gimtosios kalbos (rusų, lenkų) („mamu zavut“ arba „mama nazyvasie“). Pvz.: mamytė vadinasi, tėvelis vadinasi. Vaikai nemoka pasakyti, kad „mama vardu“, arba „mamos vardas“.Keletą vaikų (14%) nežinojo, kas yra „šeimos nariai“. Reikėjo paaiškinti papildomai.Nemažai vaikų vartoja svetimybes (dziadek, babcia), darė linksnių vartojimo klaidų (gyvena du dedukas); yra ir tarties klaidų: keitė — t’ ir c’ (sesucie); d’ keitė į dz’ (dziedas).III užduotis. Šia užduotimi siekiama, kad vaikas, pažiūrėjęs į paveikslėlį, pasakytų, kur yra rodykle pažymėtas daiktas. Užduotėlės tikslas — nustatyti, kaip vaikai geba nusakyti daikto padėtį erdvėje, t. y. pavartoti tinkamą prielinksnį. Taigi vaikai turėjo ne tik taisyklingai pavartoti prielinksnį bet ir suderinti jį su daiktavardžiu. Patį daiktą, išreikštą daiktavardžiu, vaikai turėjo įvardyti, pavadinti jį. Tokiu būdu tikrinamas vaikų žodyno (ne) turtingumas, (ne) skurdumas.Atsakymai turėjo būti tokie: Katinas ant stalo; Pelė po mašina; Žuvis akvariume; Katinas ir pelytė už medžio; Gėlė prie tvoros.Kaip vaikams pavyko įveikti šią užduotį ir kokios dažniausios vaikų klaidos rodo 18 paveikslėlis.

18 pav. Prielinksnių vartojimo klaidos.Tyrimo duomenys, pateikti 18 paveikslėlyje rodo, kad daugumai vaikų sunku parinkti prielinksnį ir taisyklingai pavartoti su daiktavardžiu. Vaikai ne tik negalėjo parinkti atitinkamą prielinksnį, bet ir darė daug klaidų parinkdami tinkamą daiktavardį.Pagrindinės klaidos atliekant šią užduotį tai linksnių vartojimas (41). Vaikų atsakymai: „po mašinos“, „prie medžio“, „prieš tvorą“, „po medžiu“. Vietoj sakinio „žuvis akvariume“ vaikai sakė „žuvis į vandenį“, „vandeniuose“, „vandenukui“ — tai neteisingas linksnių vartojimas. Ne visi vaikai galėjo pasakyti, kad „žuvytė akvariume“.Labai daug panaudota svetimybių (23). Vaikų atsakymai: „ryba“, „rybka“, „za derevom“, „pod derevom“, „už ploto“, „kolo tvora“.18 vaikų savo atsakymuose vietoj atitinkamo daiktavardžio vartojo žodžius – hibridus. Vaikų atsakymai: „plotas“, „stikliukas“, „rybka“, „derevas“.Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad vaikai klaidingai supranta žodžius, juos iškraipo, skolina iš kitos kalbos, keistai jungia.IV užduotis. Šios užduoties tikslas — nustatyti, ar vaikai moka suderinti daiktavardžius su skaitvardžiais.Vaikas turėjo pažiūrėti į paveikslėlį ir baigti pradėtą sakinį, o į langelį įrašyti atitinkamą skaičių. Ne visiems vaikams pavyko suderinti daiktavardžius su skaitvardžiais.Tyrimo rezultatai matyti 19 paveikslėlyje.

19 pav. Daiktavardžių ir skaitvairdžių derinimas žodžių frazėje.Paveikslėlyje pateikti tyrimo duomenys rodo, kad tik 32% vaikų sugebėjo taisyklingai baigti pradėtą sakinį ir taisyklingai suderinti daiktavardžius su skaitvardžiais.Dauguma vaikų (68%) darė daug įvairių gramatinių klaidų. Šitos klaidos pavaizduotos 20 paveikslėlyje.

20 pav. Vyraujančios skaitvardžių ir daiktavairdžių derinimo klaidos.Kaip matome, 20 paveiklslėlyje, vaikai daro daug įvairių skaitvardžių vartojimo klaidų: „du akis“, „du kojos“, „ dvi kojos“ , „два глазки“. Tokios klaidos atsiranda dėl vertimo iš rusų ar lenkų kalbos. Vidutiniškai 41% vaikų gali suderinti skaičius, bet nederina giminės kategorijos. Pvz:. „vienas nosis“ atsakė 18%, o „viena nosis“ — 23% vaikų.Buvo ir tokių atsakymų, pvz:. „vienas nosie“, „dvi kojo“ (5%). Vaikai nežino kaip iš tikrųjų skamba lietuvių kalbos žodžiai, dėl to netinkamai juos pasako, ištaria.Atsakymuose yra nemažai svetimybių, net 22% . Pvz:. „волосики“, „глазки“. Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad dvikalbiams vaikams būdingas ryškus lietuvių kalbos gramatinis nepakankamumas: jie dar blogai išmano lietuvių kalbos gramatinius dėsnius.V užduotis. Vaikams buvo pateikti 4 paveikslėliai. Jų buvo prašoma apibūdinti gerai žinomus daiktus, t. y. pasakyti, kas yra kokios spalvos.Užduoties tikslas — nustatyti, kaip vaikai geba parinkti būdvardžius konkretiems daiktavardžiams. Tyrimo rezultatai pavaizduoti 21 paveikslėlyje.

21 pav. Būdvardžių parinkimas konkretiems daiktavardžiams.Tyrimo metu paaiškėjo, kad vaikų žodynas gana skurdus. Vidutiniškai 45% vaikų nesugebėjo lietuvių kalbos žodžiais nustatyti parodytų daiktų spalvos, t. y. svarbiausios jų ypatybės ir darė įvairias gramatines klaidas. Su kokiais sunkumais susidūrė vaikai, vaizduoja 22 paveikslėlis.

22 pav. Dažniausios klaidos parenkant būdvardžius konkretiems daiktavardžiams.22 paveikslėlyje tyrimo duomenys rodo, jog 40% vaikų nežinojo, kaip teisingai pavadinti paukštį (gulbę). Vaikų atsakymai, buvo — gandras, antis, paukštis, lebedis. 3 vaikai vartojo žodžius – hibridus — prie rusiško žodžio „лебедь“ pridėjo lietuvių kalbos galūnę — is (lebedis).Kaip jau buvo minėta, vėl susidūrė su žodyno skurdumo problema. Vaikai nežino lietuvių kalbos žodžių, tai reiškia — nevartoja jų namų aplinkoje.Yra ir giminės kategorijos vartojimo klaidų (14%). Pvz:. „paukštis balta“, „klubnikas raudoni“, „uogos raudonas“.Nemažai yra ir žodžių – svetimybių (18%) ir žodžių – hibridų (14%). Pvz:. „klubnikas“, „jagodki“, „zielionoje“, „gruša“, „zielionos“, „gruszas“, „lebedis“.Kaip matyti iš trijų aptartų atvejų, vaikai nuolat vartoja gimtųjų kalbų žodžius, lietuvių kalbos žodžių jie nepažįsta. Tai dar karta patvirtinana vaikų minties raiškos skurdumą, prastus vaikų lietuvių kalbos gramatinius įgūdžius, todėl daug žodžių vartojama netaisyklingai.Lietuviškų žodžių tarimas taip pat yra derinamas prie gimtosios kalbos dėsnių. Pvz:. minkštas priebalsis d’ keičiamas į minkštąjį dvibalsį dz’. Tokias klaidas darė 14% vaikų. Taigi vaikai nemoka ne tik vartoti taisyklingai lietuviškų žodžių, bet nemoka ir jų ištarti. Vaikai, tardami žodžius, nemoka persiorientuoti iš nelietuviško tarimo į lietuvišką.VI užduotis. Vaikas turėjo baigti pradėtus sakinius.Užduoties tikslas — nustatyti, kaip vaikai geba baigti sakinius, kurių pradžioje yra užuominos apie „paslėptą“ žodį.Ši užduotis vaikams buvo pati sunkiausia. Užduoties analizės rezultatai pateikti 23 paveikslėlyje.

23 pav. Sakinių baigimas, savarankiškai parenkant žodžius.Tyrimo metu patebėta, kad vaikams sunkiai sekasi parinkti daiktavardžius ir jais baigti pradėtus sakinius. Tik 32% vaikų sugebėjo taisyklingai parinkti daiktavardžius. Daugumai vaikų (net 68%) nesisekė atlikti šios užduoties.Gauti užduoties duomenys rodo, kad vaikai nemoka įvardinti gyvenime pasitaikančių veiksmų. Užduoties sakinių baigimas savarankiškai parinktais žodžiais rezultatai pavaizduoti 24 paveikslėlyje.

24 pav. Dažniausios klaidos vaikui svarankiškai baigiant sakinį.Gautų tyrimo rezultatų analizė parodė, kad sunkiausiai vaikams sekėsi (atsakyti į klausimą) baigti sakinį „Aš aunuosi …“. Net 41% vaikų nesugebėjo atsakyti, sakydami „aš nežinau“. Vaikai tiesiog nesupranta žodžio reikšmės „autis“, nes tėvai dažniausiai sako ne „aukis“, o „dėk batus“. Vaikai nesugeba formuluoti sąvokų, kurios skiriasi gimtojoje ir kitoje kalboje. Susiformavusių sąvokų dvikalbis vaikas turi mažiau ir jomis operuoja netvirtai.Dėl žodyno skurdumo daug vaikų neteisingai baigė sakinį —„Nepamiršk užsirišti …“ (18%). Vaikų atsakymai: striukę, batų, suknią.9% vaikų negalėjo teisingai parinkti daiktavardžių prie veiksmažodžio „atsisegė“. Vaikų atsakymai: drabužiai, striukė, batas, džinsai. Nemažai buvo gramatinių klaidų – svetimybių vartojimas (23 %). Pvz.: „krasovkės“, „maikė“, „suknia“.Tokios klaidos rodo, kad vaikai nesupranta veiksmažodžių „mautis“, „autis“, „apsivilkti“. Vaikai dažniausiai girdi tik vieną žodį „rengtis“. Jie nesugeba formuoti sąvokų, kurios skiriasi gimtojoje ir kitoje kalboje. Jas padeda tiksliai formuluoti tik gimtoji kalba (pvz.: rusų kalboje tik „одеваться“, lenkų kalboje „ubierać się“). Tai rodo, kad dvikalbystė šeimoje plėtojasi stichiškai, nereguliuojamai, o tai reiškia, kad kalbų mokymasis tokiais atvejais vaikui sukelia painiavos. Jos padarinys — abstrakčių sąvokų neapibrėžimas ir operavimo jomis netvirtumas.VII užduotis. Vaikai turėjo atsakyti į klausimą „Kas yra koks?“ Tokiu būdu buvo siekiama nustatyti, ar vaikai geba taikyti analitinį mąstymą. Užduoties tikslas – parinkti daiktavardį konkrečiam būdvardžiui.Tyrimo duomenys pavaizduoti 25 paveikslėlyje.

25 pav. Daiktavardžio parinkimas konkrečiam būdvardžiui.Kalbos tyrimo metu pastebėta, kad 45% vaikų nesunkiai nusakė daiktavardžius, siejamus su gerai pažįstamais būdvardžiais. Atliekant užduotį, labai aiškiai buvo jaučiama daiktavardinės leksikos stygius, nes net 55% vaikų nemokėjo taisyklingai parinkti tinkamo daiktavardžio konkrečiam būdvardžiui.Gauti rezultatai pavaizduoti 26 pavaikslėlyje.

26 pav. Daiktavardinės leksikos klaidos.Tyrimo duomenys, pateikti 26 paveikslėlyje, rodo, kad dvikalbiams vaikams būdingas ryškus lietuvių kalbos gramatinis nepakankamumas: jie blogai išmano lietuvių kalbos gramatinius dėsnius, žodžių darybos įvairovę, žodžių sinonimiką.Nemažai buvo giminės kategorijos vartojimo klaidų (18%), pvz.: karšta yra vandens (nesuderintas ir linksnių vartojimas); ilga yra pagalys; karšta yra vandenis.Didelę įtaką daro gimtoji (nelietuvių) kalba. Vaikai tiesiog verčia iš nelietuvių į lietuvių kalbą, pvz.: (iš lenkų kalbos) „długi jest patyk“ — „ilga yra pagalis“.Yra ir skaičiaus vartojimo klaidų, kai vaikai neskiria vienaskaitos nuo daugiskaitos (9%). Pvz.: saldus yra saldainiai.18% vaikų savo atsakymuose vartoja rusų kalbos žodžius (svetimybių vartojimas), pvz.:„дорога“, „крыша“, „ конфета“.Vidutiniškai 14% vaikų nesugebėjo parinkti visų reikalingų daiktavardžių, argumentuodami savo atsakymus „aš nežinau“. Nemažai vaikų (41%) vartoja netinkama reikšme žodžius, apibūdinančius objektų savybes. Pvz. — greitas yra dvirotis; ilga yra gėlė; piktas yra Martynas.Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad dvikalbiams vaikams būdingas ryškus lietuvių kalbos gramatinis nepakankamumas: jie blogai išmano lietuvių kalbos gramatinius dėsnius, žodžių darybos įvairovę.VIII užduotis. Vaikams buvo pateikti paveikslėliai, kuriuos vaikas turėjo „įgarsinti“ kalbos etiketo formulėmis.Šios užduoties tikslas —nustatyti, kaip vaikas geba sukurti kalbinę situaciją konkrečiam paveikslėliui.Kaip vaikams pavyko „įgarsinti“ konkrečius paveikslėlius galime pamatyti 27 paveikslėlyje.

27 pav. Kalbos etiketo formulių vartojimas.Gautų tyrimo rezultatų analizė parodė, kad dauguma vaikų neblogai žino pagrindinius etikėto posakius ir geba juos nauduoti konkrečioje kalbinėje situacijoje. Jie geba pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti ne vienu žodžiu, bet ir pasako už ką dėkoja. Taip pat žino, kada, kaip ir kodėl reikia atsiprašyti. Jaučiamas vaikų kalbos laisvumas, nes nelengva kalbą sieti su konkrečiu paveikslėliu.Pasakoja 6 metų 3 mėn. Egidijus ( rusų – lietuvių šeimos tipas ) : „Mama sako : „Prašau, atsargiai gerk, nes arbata karšta“. Berniukas sako : „Ačiū labai, mamyte. Aš palauksiu.“Tik 9% vaikų pasakoja pavieniais žodžiais, neišplėstiniais sakiniais. Praktiškai vaikai nepapasakojo, o tik išvardijo žodžius.Pasakoja 5 metų 10 mėn. Erika (lenkų – rusų šeimos tipas ) : „Gerk arbatą. Ačiū“.Dauguma vaikų šią užduotį atliko gerai. Jos sėkmė priklauso nuo to, kad etiketo posakius vaikai girdi per televiziją, gatvėje, parduotuvėje. Ne bėda, jeigu namie nekalbama lietuviškai, nes etikėto posakiai yra standartiniai, šabloniški ir lengvai įsisavinami net kitakalbių vaikų.

Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų konstatuojamojo tyrimo analizė Vertinant vaikų aktyviojo žodyno raišką, išryškėjo, kad didesnę jo dalį sudaro buitinės kalbos žodžiai. Tik 32% apklaustų vaikų pasakojimo užduotį atliko kalbėdami sklandžiai lietuviškai. 41% vaikų kalbėjo pavieniais žodžiais. Jiems pritrūkdavo žodžių norimai minčiai išreikšti. Net 18% vaikų pasakodami vartojo lietuvių ir kitų kalbų žodžius. 9% vaikų visai nesiryžo pasakoti ir tylėjo.  Tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad dauguma dvikalbių vaikų daro nemažai fonetinių klaidų. Šios fonetinės klaidos daromos dėl gimtosios rusų arba lenkų kalbos įtakos. Daug tarties sunkumų dvikalbiams vaikams sukėlė dvibalsių uo ir ie tarimas, nes jie neturi atitinkamų dvibalsių lenkų ir rusų kalbose. Vaikų sukurtuose pasakojimuose vyravo dviejų – trijų žodžių sakiniai, arba pavieniai sakinių fragmentai, tik nedaugeliui pavyko sukurti ryšlesnį tekstą. Vaikai beveik nepasakojo, o tik išvardino žodžius. Paaiškėjo, kad vaiko kalbinis aktyvumas menkas, dauguma jų nepajėgė nuosekliai perteikti savo minčių, nes jiems pritrūko lietuviškų žodžių norimai minčiai išreikšti. Antrosios kalbos mokymosi procese viena kalba kitai turi interferencinį poveikį, todėl vaikams sunkiai sekasi reikšti mintis ir atpasakoti turinį, žodžiai skolinami iš kitos kalbos, pridedant prie nelietuviškų žodžių lietuviškas galūnes. Tokiu būdu vaikai savaip sulietuvina žodžius. Tyrimo metu paaiškėjo, kad vidutiniškai tik 36 % vaikams pavyko nesunkiai atlikti visas kalbines užduotis. Vidutiniškai 64 % vaikų žodynas yra nepakankamas, prasti jų lietuvių kalbos gramatiniai įgūdžiai, todėl daug žodžių vartojama netaisyklingai. O tai reiškia, kad mūsų darželio priešmokyklinės grupės dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimai yra nepakankami.

IŠVADOS

1. Literatūros šaltinių analizė padėjo išsiaiškinti, kad šiuo metu daugiau teoriniu lygmeniu mėginama išsiaiškinti, kam ir kodėl reikalingas dvikalbis vaikų ugdymas, kokie yra pozityvūs ir negatyvūs dvikalbio ugdymo aspektai, kas apsunkina ikimokyklinio amžiaus vaiko kalbų išmokimą, kokie galimi problemų sprendimo būdai ir tuo pačiu pasigendama mokslinių tyrimų diskutuojamais klausimais.2. Tėvų anketinė apklausa patvirtino daugelio dvikalbystės tyrinėtojų nuomonę, kad tautiškai mišriose šeimose toleruojamas mišrus kalbų vartojimas, kuris apsunkina ikimokyklinio amžiaus vaiko kalbų išmokimą. Daugumoje šeimų dėl informacijos stokos apie dvikalbystės formavimosi dėsningumus nėra laikomasi principo „viena aplinka – viena kalba“ .3. Darbe buvo kelta hipotezė: „Priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimų lygmuo yra nepakankamas“. Hipotezė pasitvirtino.4. Tyrimas atskleidė, kad priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų lietuvių kalbos žodynas yra gana skurdus ir tematiškai labai ribotas, prasti vaikų lietuvių kalbos gramatiniai įgūdžiai, todėl daug žodžių vartojama netaisiklingai, daroma daug tarties klaidų. Daiktavardinę ir būdvardinę leksiką jie moka fragmentiškai. Todėl vaikams sunku reikšti mintis ir atpasakoti, kalbama lėtai, klaidingai suprantami žodžiai, jie iškraipomi, skolinami iš kitos kalbos.5. Tyrimo duomenys rodo, kad kalbos išmokimą labiausiai sunkina interferuojanti kalbinė aplinka šeimoje, aplinkoje, nepakankamas suaugusiojo ir vaiko kalbinis kontaktas.6. Tyrimas atskleidė, kad dvikalbiai vaikai labai dažnai kalba maišyta lietuvių-rusų, lietuvių-lenkų kalba. Įdomu pastebėti, kad dvikalbiai vaikai, kurie kuo ilgiau (virš 2 metus) lanko lietuvišką darželį, gali taisyklingiau kalbėti lietuviškai.

SANTRAUKA

Pastaruoju metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje mažų tautų, vis aiškiau iškyla dvikalbystės problema. Mūsų gyvenime dažnai pasitaiko, kad iki mokyklos vaikas išmoksta ne vieną, o dvi, (rečiau – tris) kalbas. Namaža dalis vaikų antrosios kalbos išmoksta lankydami vaikų darželius. Tėvai nori, kad vaikas išmoktų lietuvių kalbą, ir savo atžalas specialiai leidžia į lietuviškas grupes. Lietuvių vaikų darželis tampa parengiamuoju etapu prieš atiduodant vaiką į lietuvių mokyklą.Šiame baigiamajame darbe analizuojami dvikalbių vaikų lietuvių kalbos gebėjimai priešmokyklinėje grupėje. Buvo iškelta hipotezė – priešmokyklinio amžiaus vaikų lietuvių kalbos gebėjimų lygmuo yra nepakankamas. Ši hipotezė pasitvirtino. Darbe buvo keliami tyrimo uždaviniai:1. išsiaiškinti, kokioje kalbinėje aplinkoje auga vaikai iš tautiškai mišrių šeimų;2. ištyrti dvikalbių vaikų lietuvių kalbos kompetencijos lygį priešmokyklinėje grupėje.Tyrime dalyvavo 44 respondentai: 22 dvikalbiai vaikai nuo 5 iki 7 metų ir jų 22 tėvai iš Šalčininkų miesto lopšelio – darželio „Vyturėlis“. Tyrimas atskleidė, kad kalbos išmokimą labiausiai sunkina interferuojanti kalbinė aplinka šeimoje, aplinkoje, nepakankamas suaugusiojo ir vaiko kalbinis kontaktas.

SUMMARY

Bilingual problem becomes more and more actual in Lithuania as in other small countries. Usually children have already learnt two (rarely three) languages before going to school. A lot if children learn the second language attending a kindergarten.Parents want their children to learn the Lithuanian language and send them in kindergarten is as a preparation stage before sending children to Lithuanian school.Bilingual children level of Lithuanian language and speaking skills in the nursery groups is analysed in the final work.Hypothesis was suggested – the level of Lithuanian language of at nursery age is not high. This hypothesis is proved. Some tasks were set during the investigation in this work:1. to clear up what language surrounding children from mixed families are grow up in;2. to examine the level of Lithuanian language of children in the nursery group.44 respondents took part in the investigation: 22 bilingual children from age 5 to 7 and 22 parents from Shalchininkay kindergarten “Vyturelis”.The investigation has shown that one of the biggest problem which makes teaching language more difficult is the interferon language surrounding in a family and luck of language contact between children and adults.

LITERATŪRA

1. Aidukienė T. Dvikalbis ugdymas. //www.pedagogika.lt/naujienos/prielaid.pgf2. Baker C. A. Parent’s and teachers – guide to bilingualism – Clevodon. Philadelphia. Adelaide. 1996 m.3. Banaitis V. Kada gi tos kalbos mokytis. //Dialogas. 1999. Nr.33. 4. Bradaitė D. Vaikai ir dvikalbystė. http://www.ipc.lt/liet/arskait-3. htm 5. Daukšytė J. Organizuoto dvikalbystės formavimo pradinėse klasėse psichologiniai ir pedagoginiai pagrindai. /Metodinės rekomendacijos. –Vilnius, 1987. 6. Daukšytė J. Psichologiniai – Pedagoginiai dvikalbystės formavimosi ypatumai. //Pedagogika. 1998. 36 7. Furst M. Psichologija. Vilnius. Lumen 2000 8. Hintas M. Be rožinių akinių žvelgiant į dvikalbystę. //Mintys apie gimtąją kalbą. – Vilnius: Mokslas, 1989. 9. Jacikevičius A. Svetimų kalbų mokymas ir daugiakalbystė vaikystėje. //Žvirblių takas. – 1995. Nr.2. 10. Jacikevičius A. Daugiakalbystės psichlogija. – Vilnius. 1970.11. Kareniauskienė D. Kada dvikalbystė žalinga. //Dialogas. – 2004 03 19. Nr.12 (605) 12. Landsbergienė A. Užsieniečių, atvykusių gyventi ar dirbti į Lietuvą, vaikas. //Priešmokyklinio ugdymo turinio įgyvendinimas. Metodinės rekomendacijos. – Vilnius. 200413. Mazolevskienė A. Dvikalbystės problemos ikimokykliniame amžiuje. //Pedagogika. – T. 53 (2001) p. 96 – 10114. Mazolevskienė A. Pedagogų nuostatos bei kompetencija ugdyti priešmokyklinio amžiaus kitakalbių vaikų lietuvių kalbą. //Pedagogika. – T. 68 (2003) 15. Mazolevskienė A., Arbočienė V., Laumenienė D. Dvikalbio vaiko lietuvių kalbos ugdymo gairės lietuviškoje darželio grupėje. //Projektų metodas ir pedagoginės stidijos. Artyn studento. //Sud. Gražienė V. – Vilnius: Gimtasis žodis. 2001. 16. Mazolevskienė A. Dvikalbiukas lietuviškame darželyje. //Mokykla. – 1992.Nr.7–8.17. Mazolevskienė A. Dvikalbystė Lietuvos šeimose. //Pedagogika. – T. 42 (2000)18. Mazolevskienė A. Dėmesio – dvikalbiukai. //Mokykla. – 1999. Nr. 4. 19. Mazolevskienė A. Dvikalbystė ar puskalbystė. //Dialogas. – 1998 02 06. Nr. 6 (314)20. Mazolevskienė A. Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo ypatumai. //Mano vaikai. //Sud. Monkevičienė O. – Vilnius. 200321. Prosniakova H. Paramos ir pagalbos būdai, padedantys kitakalbių šeimų vaikams ugdytis komunikavimo kompetenciją. //Priešmokyklinio ugdymo turinio įgyvendinimas. //Metodinės rekomendacijos. – Vilnius. 200422. Shin S. J. Kodo pakeitimo samprata ir dvikalbystės vertė. //Permainos. – 200123. Skripkienė R. Dvikalbis ugdymas Lietuvoje: prielaidos, siekiai ir galimybės. //http:/www.pedagogika.lt/6ps/rsdvikl.doc24. Skripienė R. Ankstyvas valstybinės kalbos mokymas(is) – sėkmingos socializacijos prielaida. //Ugdymo problemos. – IV (XXXI)199825. Skripkienė R. Ankstyvas valstybinės kalbos ugdymas. //Ugdymo problemos III (XXX) tomas: mokslo darbai. – Vilnius: P. I. 1998 26. Skripkienė R. Dvikalbystės problema. //Ugdymo problemos, II (XXIX) tomas: mokslo darbai. – Vilnius: P. I., 1997.27. Stasiūnaitė J. Dvikalbystė ir jos problemos ikimokykliniame amžiuje. //Žvirblių takas – 2000. Nr. 34 – 3828. Vabalas – Gudaitis J. Svetimų kalbų mokymas ir dvikalbiškumas vaikystėje. //Mintys apie gimtąją kalbą. – Vilnius /Mokslas, 1989. 29. Žukauskienė R. Raidos psichologija. //Vilnius. 1998.30. Psichologijos žodynas. //Vilnius, 1993. p. 12131. Tarptautinių žodžių žodynas. //Vilnius, 1985. 32. http://www.ipc.lt/arskait-3. htm33. http://www.pedagogika.lt/bps/rsdvik 1doc34. http://www.cal.org/resources/digest/earlychild.html35. http://www.eltern.de/familieerziehung/erziehung/erziehungslexikon/zweisprachige erziehung.html