PAAUGLIO STATUSAS KLASĖJE KAIP SOCIALINIS PEDAGOGINIS FENOMENAS

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Virginija Mackonienė

PAAUGLIO STATUSAS KLASĖJE KAIP SOCIALINIS PEDAGOGINIS FENOMENAS

.

Mokslinio darbo vadovas

habil.dr. prof. Marija Barkauskaitė

Vilnius, 2002

Turinys

PADĖKA 2
ĮVADAS 2
1. PAAUGLIŲ STATUSO ĮTAKA JŲ ASMENYBĖS FORMAVIMUISI 2

1. 1. Paauglių statusas klasėje ir jų tarpusavio santykiai 2

1.2. Mokinio statusą klasėje lemiantys veiksniai 2

1.3. Žemo statuso mokinių charakteristika 2

1.4. Bendraamžių įtaka paauglių asmenybės formavimuisi 2
2. ŽEMO STATUSO MOKINIŲ ADAPTACIJOS GALIMYBĖS 2
3.PAAUGLIŲ STATUSO TYRIMŲ ORGANIZAVIMAS, EIGA IR REZULTATŲ ANALIZĖ 2

3.1 Tyrimų organizavimas ir metodika 2

3.2.Kontingento analizė 2

3.3.Paauglių tyrimo duomenų analizė 2

3.4.Nepatenkinamo statuso poveikio paaugliams analizė 2
4. ŽEMO STATUSO MOKINIŲ SOCIOPEDAGOGIZACIJOS GALIMYBĖS 2

4.1.Pedagoginių santykių poveikis statusui 2

4.2.Socialinio pedagogo vieta mokinių statuso gerinimo sistemoje 2
IŠVADOS 2
LITERATŪRA 2
PRIEDAI 2

PADĖKA

Noriu padėkoti VPU PPF Socalinės pedagogikos katedros vedėjai
doc. dr. G.Kvieskienei , PPF dėstytojams, kurie dvejus magistratūros
studijų metus padėjo kryptingai gilinant žinias, ruošiantis magistrinio
darbo rengimui.

Noriu padėkoti magistrinio darbo vadovei habil. dr. profesorei
M.Barkauskaitei, kuri skatino, rėmė, padėjo rašant baigiamąjį magistrinių
studijų darbą.

Noriu padėkoti savo vaikams Indrei ir Šarūnui už paramą, padrąsinimą,
o svarbiausiai kantrybę.

ĮVADAS

Paauglio statusas tarpusavio santykių sistemoje yra labai
reikšmingas asmenybę formuojantis veiksnys. Turėdamas tam tikrą statusą,
atlikdamastam tiikrą vaidmenį, paauglys ima vykdyti visuomenės keliamus
reikalavimus. Izoliacijos sukeltos neigiamos emocijos dažnai skatina
paauglį nederamai elgtis, o tai sudaro pagrindą formuotis neigiamoms
asmenybės savybėms.V.Satr nuomone, visų tarpusavio nesusipratimų,
nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis –
nelygiateisiškas bendravimas.

Nepilnamečių nusikaltimų skaičius per paskutinius 25 metus
padidėjo da

augiau negu 3 kartus, o jų augimo tempai 1,5 karto viršijo 14-
17 metų amžiaus gyventojų skaičiaus augimo tempus. 1999m. vasaros birželio
– rugpjūčio mėn. ’’. Šalyje nustatyti 642 vaikai, padarę nusikaltimus,
1998m. tuo pat laiku -502’’, (R.Bugdinas, Dėl vaikų nusikaltimų ir kitų
teisės pažeidimų prevencijos 1999 m. vasarą, Informacinis leidinys, 1999,
Nr 89-90, p. 15).

,,Statistiniai duomenys liudija greitą nusikaltimus padariusių jų
amžiaus jaunėjimo tendenciją. 1971m. tik kas šeštas septintas nepilnametis
buvo jaunesnis nei 16 metų, o 1994 metais – jau kas trečias ketvirtas”, (O.
Merfeldaitė, Gatvės vaiko kaip socialinio pedagoginio fenomeno
charakteristika, Socialinis ugdymas II, 1999, p.52). ,,Palyginus su 1998m.
vasarą, 1999m. daugiau negu ketvirtadaliu padaugėjo administracinių teisės
pažeidimus padariusių nepilnamečių.1998m. buvo nustatyti 1659 tokie vaikai.
o 1998m.- 2107 vaikai, 1/5padarė teisės pažeidimus neturėdami 14 metų’’,
(R.Bugdinas, Dėl vaikų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos
1999m. vasarą, Informacinis leidinys, 1999, Nr.89-90, p.16).

Didelis nesimokančių ir nedirbančių paauglių skaičius (iki 16m
1998m buvo 2771, o 1999m- 270 ).

Tarp vaikų plinta toksinių medžiagų vartojimas (1998m. buvo
užregistruoti 297, o 1998m.-329 tokie nepilnamečiai).

Susilpnėjus šeimų dėmesiui vaikams, jų nesaugumas šeimoje, klasėje
atveda paauglius į gatvę (1998m užregistruoti 158 , o 1999m – 189
valkataujantys nepilnamečiai

Problema – dėl ekonominių, socialinių problemų Lietuvoje padidėjo
paauglių įsitraukimas į priklausomybes, teisės pažeidimus, nusikaltymų
įvykdyma, didelė dalis šių nepilnamečių yra žemo statuso. Susidariusi
situacija neramina tėvus, pedagogus, visuomenę.

Viena iš priemonių, gelbstinčių situaciją – tai socialinių
pedagogų etatų steigimas mokyklose.

. Ypatingą dėmesį skirti paauglystės amžiaus tarpsniui. Šis
perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo amžių, dažnai išgyvenamas sunkiai ir
audringai. Tai laikotarpis, kai bendraamžiai turi l

labai daug įtakos
paauglio socialiniam gyvenimui. Kaip nurodo G.Navaitis, 34-46% į
psichologinę konsultaciją besikreipiančių paauglių skundžiasi problemomis,
kilusiomis dėl bendravimo sunkumų su bendraamžiais. Dauguma psichologų
sutaria, kad bendraamžių grupės priėmimo rodiklis labai tiksliai leidžia
numatyti socialinę ir psichologinę paauglio adaptaciją ir dezadaptaciją.

Žemo statuso mokinių adaptavimas į klasės bendruomenę, tai siekis
nors minimaliai patenkinti mokinio bendravimo poreikį, ugdyti teigiamas
emocijas, keisti jo paties ir klasės požiūrį į save. Tai sudėtingas
uždavinys, reikalaujantis ilgo, kruopštaus, individualaus bei komandinio
darbo. Mokinio adaptavimosi procese, parengtame pagal socialinio pedagogo
planą, turėtų dalyvauti klasės vadovas, dalykų mokytojai, klasės mokiniai,
tėvai, neformalių grupių, kurioms priklauso mokinys, nariai, mokyklos
psichologas. Tik pakeitus jo pačio požiūrį į save ir klasės mokinių požiūrį
į jį galima tikėtis adaptavimosi rezultatų. Optimizavus žemo statuso
paauglio padėtį klasėje atsiranda tikimybė lengviau ugdyti teigiamas
asmenybės savybes, formuoti mokymosi motyvaciją, pagerinti mokyklos
lankomumą, atitraukti nuo gatvės ir nusikaltimų.

Šio darbo tikslas – atskleisti mokinių statuso svarbą jų
teigiamų asmenybės savybių formavimuisi, mokymosi motyvacijai, mokyklos
lankomumui .

Šio darbo uždaviniai:

-aptarti mokinių statusą klasėje,jo vaidmenį tarpusavio
santykiams,bendravimui

-nustatyti statusą lemiančius veiksnius,

-aptarti paauglių izoliacijos ir atstumimo priežastis,

-panagrinėti bendraamžių įtaką paauglio asmenybės
formavimuisi

-išsiaiškinti žemo statuso mokinių adaptacijos
galimybes,

-išsiaiškinti socialinio pedagogo vaidmenį žemo statuso
mokinių optimizavimo sistemoje.
Objektas – V-VII klasių moksleivių statusas ir jo optimizavimas.

Metodai:

-literatūros apžvalga,

-diagnostinis;

sociometrinis testas,

stebėjimas,

pokalbis,

anketa mokiniams ir klasės vadovams,

statistinė duomenų analizė.

1. PAAUGLIŲ STATUSO ĮTAKA JŲ ASMENYBĖS FORMAVIMUISI

1. 1. Paauglių statusas klasėje ir jų tarpusavio santykiai

Draugystė – pats reikalingiausias dalykas
gyvenime, nes niekas nepanorės gyventi be dr

raugų , net jei turėtų visas
kitas gėrybes.

A r i s t o t e l i s

Socialinėje psichologijoje didžiulis dėmesys yra skiriamas
paauglystės amžiaus tarpsniui. Šį laikotarpį nagrinėjo daug pasaulio ir
Lietuvos psichologų: Z. Froidas, K.Jungas, C.Rodžersas, R.Campbell,
J.Kolominskis, G.Navaitis, R.Želvys, A.Jacikiavičius, A.Suslavičius ir kt.
Jie nurodo, kad nuo bendravimo su bendraamžiais sėkmės priklauso paauglio
asmenybės vystymasis. Anot V.J.Černiaus, rimtas bendravimas prasideda
vaikui pradėjus lankyti mokyklą, o sugebėjimas bendrauti išvystomas nuo
devynerių ar dešimties metų. Jo nuomone nuo dvylikos-aštuoniolikos metų
vyksta didžiausias mokymasis bendrauti emocinėje ir socialinėje srityje ir
mažesnis -intelektualinėje.

,,Vaikų kolektyvas mokykloje- tai ne tik suaugusiųjų pedagoginių
pastangų rezultatas, bet ir spontaniškai besivystantis reiškinys.Todėl
visas klasėje besireiškiančias tarpusavio bendravimo formas galima
suskirstyti į tris santykių sistemas :

-dalykinius (oficialius, formalius) santykius,

-asmeninius(emocinius) santykius,

-humanistinius santykius (pastarieji nėra būdingi visoms klasėms-
jie atsiranda tik aukštą išsivystymo lygį pasiekusiose bendruomenėse) ’’
(M.Barkauskaitė,2001,p.19)

Klasė yra pirminis formalus kolektyvas, kuriame mokinys praleidžia
daug laiko tarp savo bendraamžių.Tarp mokinio ir klasės mokinių, mokytojų
atsiranda kontaktai, kurie padeda vieniems apie kitus kaupti žinias
,,Dalykiniai santykiai yra bet kokios bendruomenės kūrimosi pradinis
taškas. Pirmieji santykiai naujoje bendruomenėje visada būna susiję su
pagrindine veikla tam tikrame jos vystymosi etape. Atsiradus dalykinių
santykių sistemai neišvengiamai užmezgami emociniai kontaktai.Taigi
dalykiniai santykiai klasėje yra emocinių santykių sistemos susiformavimo
pagrindas’’(M.Barkauskaitė,2001,p24).Remdamiesi turimomis žiniomis,
emocijomis mokiniai vertina vienas kitą.Vaikai dažniausiai vertinimo
pagrindo nesuvokia , tačiau vertina bendraklasius skirtingai. Klasėje
susidaro nelygiareikšmių santykių tinklas dalykinių ir emocinių s

santykių
sistemoje. Mokinių padėtis klasėje ir jų statusas klasėje būna
skirtingas.

,,Statusas suprantamas kaip padėtis(vieta)santykių sistemoje, kurią
užima kiekvienas klasės mokinys pagal tai, kaip jį vertina kiti klasės
mokiniai rinkdamiesi jį įvairiai veiklai. Statusas – pasirinkimų pagal tam
tikrus kriterijus įvairioms veiklos sritims skaičius tenkantis vienam
klasės mokiniui.’(’M.Barkauskaitė ,1979, p.11)

Norint išsiaiškinti, koks mokinių statusas klasėje atliekamas
sociometrinis tyrimas, sudaromos situacijos pasirinkti klasės draugus.
Atlikus tyrimą paaiškėja, kad kiekvienoje klasėje yra išskiriami mokiniai
turintys:
aukštą statusą( lyderiai,žvaigždės)

patenkinamą statusą (pripažinti)
atstumtieji (gavę mažai pasirinkimų)
izoliuotieji (negavę nė vieno pasirinkimo)
abipusiai pasirinkę (mokiniai turi vieną draugą, kurie vienas kitą
pasirenka)

J.Kolominskis ir N.Berezovinas knygoje ,,Kai kurios pedagoginės
problemos socialinėje pedagogikoje’’ rašo : ,, Nėra žmogaus, kuris būtų
abejingas savo užimamai padėčiai, žmonių tarpe. Ypatingai, jeigu tas žmogus
paauglys, o kiti žmonės, jo bendraamžiai. Pažeminta padėtis , daro jį labai
nelaimingu. Bet ne tik tai-tirpsta, vysta, žūsta jo gabumai. Ir gerai,
jeigu visa tai neatsilieps jo ateinančiam gyvenimui, kuris visas
priešakyje. Arba nepakeis jo staigiai ir pražūtingai dar šiandien’’

Nuo to koks mokinio socialinis statusas klasėje, tokį vaidmenį jis
atlieka bendraudamas su kitais klasės mokiniais. Pasak M.Barkauskaitės,
vaidmuo- tai užimamo statuso sąlygojamų poelgių, požiūrių, įsitikinimų,
kuriuos asmenybė įgyvendina palaikydama santykius su kitomis asmenybėmis
visuma. Mokinio socialinis statusas atitinkamas jam yra skirtas vaidmuo.

Mokinio E.CH. statusas klasėje yra labai aukštas, todėl klasėje jis
atlieka lyderio vaidmenį. Lyderis gali būti teigiamas ir neigiamas, t.y.
mokinys su teigiamomis asmenybės savybėmis arba mokinys su neigiamomis
asmenybės savybėmis. Mokytojai paprastai išnaudoja teigiamą lyderį kuriant
ir palaikant klasėje darbingą atmosferą, atliekant visuomeninę veiklą.
Neigiami lyderiai atitraukia klasės draugus nuo bendro darbo, ardo
sutelktumą, prieštarauja mokytojui. Pedagogo uždavinys surasti priimtinas
įtakos klasei formas ir neigiamą lyderį pastūmėti pozityviai veiklai.Tačiau
nevisada šiame procese lydi sėkmė, todėl nesėkmės atveju reikia
aiškintis neigiamų asmenybės savybių kilmę. A.P. statusas yra labai žemas,
todėl jis klasėje atlieka atstumtojo vaidmenį. G.Butkienė ir A.Kepalaitė
teigia, kad klasėje gali pasitaikyti daug vaidmenų, kuriuos mokiniai
prisiima tam, kad užimtų tam tikrą padėtį kolektyve. Jų vaidmuo yra susijęs
su statusu klasėje, jie elgiasi pagal prisiimtą vaidmenį ir aplinkiniams
kelia jų vaidmenį atitinkančius reikalavimus. Klasės draugai su jais
elgtiasi pagal jų reputaciją klasėje ir pratęsia ratą. Socialinio pedagogo

užduotis nutraukti tą ratą ir sudaryti sąlygas konstruktyviai mokiniams
elgtis. ,,Dažniausiai skirstomi šie neproduktyvūs vaidmenys klasėje:

monopolistas- pernelyg aktyvus mokinys, užgožiantis klasės
draugus;

atpirkimo ožys-mokinys arba grupelė mokinių, apkaltinami dėl
susidariusių sunkumų;

moralistas- visada teisus;

numylėtinis – sukeliantis švelnius jausmus ir nuolat
siekiantis globos;

klounas -įvairiai išsidirbinėdamas siekia klasės dėmesio;

tylenis – atrodo atitrūkęs nuo klasės ne tik per pamokas, bet
ir per pertraukas;

atstumtasis – su kuriuo niekas nenori sėdėti;

nesimokantis – niekada nerengiantis namų darbų, klasėje
spoksantis per langą, amžinai vėluojantis ir
kt.’’(G.Butkienė,A.Kepalaitė,1996,p.281). Įdomus naujokų elgesys kolektyve.
Remiantis N.Anikejeva, naujokai mėgina vaidinti savo įprastinį vaidmenį,
kuris sulaukdavo pritarimo anksčiau bendraujant su klasės draugais,o jei
klasė tą vaidmenį vertina nepalankiai, ieškoma naujų vaidmenų, atitinkančių
kolektyvo reikalavimus.Naujame kolektyve, buvęs žemo statuso mokinys,
stengsis vaidinti aukštesnį, reikšmingesnį vaidmenį, pelnyti autoritetą ir
tokiu būdu pagerinti savo statusą.

Kyla klausimas – ar patenkina kiekvieną mokinį jam skirtas statusas
klasėje? Mat, jo statusą nustato kiti mokiniai, o jis dalyvauja nustatant
kitų statusą .Tik patenkinti klasėje gali būti mokiniai aukšto ir
patenkinamo stasuso. Atstumti ir izoliuoti mokiniai jaučiasi klasės
kolektyve nereikalingi, nepripažinti, nemylimi, jie dažnai draugų ir
supratimo ieško gatvėje, distruktyviose neformaliose grupėse.Remiantis
M.Barkauskaitės tyrimais 90-92 procentai policijos įskaitoje buvusių
paauglių klasės kolektyve buvo atstumti, nepripažinti, neturėjo glaudžių
emocinių ryšių su klasės draugais.

,,Įvairių šalių mokslininkų tyrimai rodo, kad tarpusavio santykiai,
statusas, turi įtakos ne tik mokinio pažangumui bei intelektui, bet dažnai
jo fiziniam ir psichiniam vystymuisi.’(’M.Barkauskaitė ,1979, p.12)

Aptarėme, kad statusas ir vaidmuo tarpusavyje susijęs, todėl mokinys
atlikdamas klasės mylimo ir nemylimo mokinio vaidmenį formuojasi tam
vaidmeniui atitinkamus bruožus, savybes. Pradžioje atsiranda įprotis elgtis
pagal tam tikrą vaidmenį, vėliau susiformuoja įgūdis, o vėliau tai tampa
asmens savybe.Todėl pedagogai turi susirūpinti mokiniais, kurių statusas
klasėje yra žemas. Šie mokiniai savo statusu yra dažniausiai nepatenkinti
, o tai iššaukia poreikį negatyviai elgtis. Pasak G.Navaičio , į
blogiausią padėtį pakliūna grupės atstumtieji, tad savęs realizavimo būdų
kartais pradeda ieškoti asocialiose grupėse, kuriose, veikiant asocialių
paauglių pastiprinimo, spaudimo ir modeliavimo mechanizmams, formuojasi
įvairios atstumtų paauglių asocialaus elgesio formos: alkoholizmas,
narkomanija, prostitucija ir kt.

Pedagogai turėtų klasėje siekti taip organizuoti mokinių tarpusavio
santykius, kad joje mokinys patenkintų bendravimo poreikius. Būtina
stengtis, kad formalus kolektyvas-klasė ar neformalios grupes mokykloje
pilniau patenkintų mokinio bendravimo poreikius, kad jis ugdytų teigiamas
asmenybes savybes, augtų doru žmogumi. Šių poreikių patenkinimas neleis
atsirasti ir vystytis neigiamoms asmenybės savybėms. Todėl pedagogai
turėtų siekti, kad kiekvieno klasės mokinio poreikiai minimaliai būtų
patenkinti.Tokioje klasėje padidės mokymosi motyvacija, pagerės lankomumas,
sumažės konfliktų. Mokiniai patenkinti statusu yra aktyvūs ne tik
pamokose , bet ir popamokinėje veikloje.Vadinasi ,pedagogas turi ieškoti
būdų kaip pakelti žemą mokinių statusą, bent minimaliai patenkinti
bendravimo ir pripažinimo poreikį.Tai galima ,žinant veiksnius, kurie
nulemia aukštą ar žemą mokinio statusą.

1.2. Mokinio statusą klasėje lemiantys veiksniai

Žmonės, būkite žmoniški! Tai jūsų pirmoji pareiga.

Ž.Ž.Ruso

Paauglys klasėje ne pats pasiskiria vietą bendravimo sistemoje, ją
parenka kiti klasės draugai atsižvelgdami į tam tikrus veiksnius,kurių jie
patys tiesiogiai nesuvokia.Kokie tie veiksniai, kurie lemia mokinio
socialinį statusą klasės bendruomenėje?

Remiantis įvairių šalių mokslin nuomone, išskiriami skirtingi
veiksniai, lemiantys mokinio socialinį statusą kolektyve.

M.Barkauskaitė knygose ,,Mokinių tarpusavio santykiai’’ ir
,,Paaugliai: sociapedagoginė dinamika ‘’ išskiria :

1) nuo paties mokinio priklausą individualūs veiksniai:

išvaizda(anatominiai duomenys ir apranga), lytis, amžius,

charakteris, temperamentas, gabumai, pažangumas, inteligencija,

informuotumas arba mokinio išprusimas ;

2) išoriniai veiksniai ,turintys įtakos mokinio statusui : klasės

ypatumai, mokytojas, draugai, šeima , bendravimo patirtis.

Išvaizda. Lietuvių liaudies posakis – ,,sutinka pagal rūbą,išlydi pagal
protą’’- patvirtintas psichologiniai- pedagoginiais tyrimais.Pirmas įspūdis
sudaromas apie žmogų iš fizinės išvaizdos: jo balso
tono,judesių,žvilgsnio,drabužių.J.Kolominskis nurodo,kad į pirmą vietą
išvaizda kaip veiksnį iškelia pirmų klasių mokiniai, o su metais išvaizda
vaidina pasirinkime mažesnį vaidmenį. Nors reikia pabrėžti, kad paaugliams
ypač svarbi išvaizdą. R.Pilkauskaitė pastebi, kad paauglio ne visos kūno
dalys auga vienodai greitai,ir kartais jo išvaizda tampa neproporcinga,tai
suvokdami paauglia drovisi savo išvaizdos, jaudinasi, kad atrodo
juokingi.Šios reakcijos iššaukia apsimestinį šiurkštumą, o pastabos ir
komentarai formuoja menkavertiškumo kompleksus. Remiantis atliktais
M.Barkauskaitės tyrimais galime teigti, kad išvaizda svarbi tik pirmų
kontaktų metu (išvaizdą,kaip draugo pasirinkimo motyvą pirmą stovyklavimo
dieną nurodė 63proc. moksleivių, o 13-14 dieną šį motyvą laikė svarbiu 18,8
proc.) Tačiau išvaizda,žmogaus patrauklumas kelia kitų žmonių
susidomėjimą, susižavėjimą.

Lytis. J.Ruškus ir I.Kazlauskaitė straipsnyje,, Moksleivių ir mokytojų
požiūris į lyčių skirtumus’’teigia,kad mokykloje egzistuoja lyčių
stereotipai, skirtingi vyrams ir moterims. Mokslininkai pabrėžia, kad
vyrams būdingas socialinis aktyvumas, o moterims – socialinį pasyvumą
atspindinčios asmenybės savybės. Nagrinėjant sociometrinio tyrimo
rezultatus išryškėja , kad berniukų daugiau dominuoja labai aukšto statuso
grupėje -76,47 proc. ir taip pat žemo statuso grupėj -60proc.Tai reiškia,
kad berniukai pasižymi didesniu aktyvumu.,,Mokykloje lyčių skirtumų
socialinis suvokimas jau yra ne tiek įtvirtinamas,kiek koreguojamas.Šiame
mokykliniame etape didžiausios įtakos nuostatų formavimuisi turi
bendraamžių ir mokytojų turimi lyčių sreteotipai’’(Lyčių skirtumai švietimo
sistemoje,2000,p.62)

Amžius. Į amžių,kaip į statusą lemiantį veiksnį , mokslininkų
požiūris yra labai prieštaringas.Vieni teigia ,kad vyresnių paauglių
statusas klasėje aukštesnis negu jaunesnių, kiti atvirkščiai.Mokslininkai
vieningai sutinka ,kad nuo amžiaus priklauso vaiko aktyvumas,socialiniai
įgūdžiai ir kt ,,Jei vaiko socialinio elgesio įgūdžių sistema ne pagal
amžių gerai išsivysčiusi,jis mielai priimamas į vyresnių draugų ratą,bet
bendraamžiai ir jaunesni vaikai su juo nelinkę
bendrauti’’(M.Barkauskaitė,2001,p.46)

Charakteris.Nagrinėjant paauglių socialinį statusą klasėje nekyla
abejonių dėl charakterio savybių įtakos mokinių pasirinkimams.Remidamiesi
J.Kolominskio tyrimais, galime teigti,kad aukšto statuso mokiniai pasižymi
sąžiningumu,draugiškumu, mokėjimu bendrauti, turtinga fantazija,
iniciatyvumu, savarankiškumu. Žemo statuso mokiniams dažnai būdingas
nesugyvenamas, afektinis charakteris, kuris pasireiškia grubumu,
užsispyrimu, nesivaldymu, melavimu. .M.Barkauskaitė teigia, kad
ekstravertiško charakterio vaikas yra populiaresnis klasėje .Pedagogai
turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad emocionalią asmenybę traukia rami,
vyraujančią- paklusni, nedrasią – ryžtinga.

Temperamentas.,,K.Jungas teigia, kad kiekvieno žmogaus paklusnumą
kitam pirmiausia lemia jų vidinio gyvenimo, elgsenos panašumai, t.y.
temperamentų atitikimas’’(M.Barkauskaitė,2001,p.46).

Gabumai. Mokinių gabumai yra vienas iš svarbiu jo statusą lemiančių
veiksnių. ,,Sugebėjimai – tai individualios psichofiziologinės ir
psichologinės ypatybės (dėmesio, pojūčio, suvokimo, atminties, mąstymo,
vaizduotės), padedančios sėkmingai atlikti tam tikrą veiklą, sužinoti,
išmokti bei įgyti į gūdžių(G.Butkienė,A.Kepalaitė,1996,p201). Remiantis
V.J.Černiaus teigimu, keturiolikmečio smegenys ir nervinė sistema pasiekia
suaugusio dydį, bet ir po to vyksta tolimesnis brendimas.I.Konas teigia,
kad tarpasmeniniai santykiai ir jų motyvų dinamika labai priklauso nuo
protinės vaiko raidos. Vienodo amžiaus mokinių gabumai yra skirtingi.
Keturiolikmetis vidutiniškai moka apie trisdešimt aštuonis tūkstančius
žodžių, bet kai kurie bendraamžiai žino dvigubai daugiau, kiti – daug
mažiau. Aukšto statuso mokinia pasižymi bendrais, specialiajliais ir net
specifinias gabumais, daugelis jų ne tik geri mokiniai, bet ir puikūs
organizatoriai. M.Barkauskaitė pastebi, kad mokinio statusui yra
reikšmingas gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos.

Pažangumas.Mokslininkai.J.Kolominskis, N.Berezovinas,
M.Barkauskaitė teigia, kad tarp įvairaus statuso mokinių klasėje ir jų
pažangumo yra ryšis. Baltarusių mokslininkas daro išvadą, kad pažangumas
kaip veiksnys mokinio socialinio statuso yra reikšmingesnis žemesnių ir
vyresnių klasių mokiniams, negu paaugliams 6 klasėje. Dažniausiai
mokiniai, užimantys aukštą padėtį klasėje yra labai gerai ir gerai
besimokantys, bet nereiškia,kad tokių nėra atstumtųjų tarpe. Kartais
mokiniai pasirenka bendraklasį žemo pažangumo, o atstumia gerai besimokanį,
todėl J.Kolominskis daro išvadą, kad tarp mokinių pažangumo ir jų padėties
klasėje nėra tiesioginio ryšio.Tai patvirtina ir L.Slavina. Šiuo klausimu
daug dirbo Estijos mokslininkai, kurie priėjo išvados, kad dažniausiai
atstumti, ignoruojami, nepripažinti yra klasėje antramečiai.
M.Barkauskaitė teigia, kad ,,tarp mokinio sociometrinio statuso ir jo
pažangumo , t.y.gebėjimo mokytis, yra sąveika:1) žemą statusą turintis
mokinys tampa pasyvus, abėjingas blogiems pažymiams, bodisi viskuo kas
susiję su mokykla ir su mokymusi; 2) klasė šalinasi nepažangių moksleivių,
todėl šie, užimdami nepalankią padėtį asmeninių santykių sistemoje, sau
tinkamą padėtį stengiasi įsigyti kituose kolektyvuose, kur patenkina
bendravimo poreikius, visai nesidomi klase’’(2001, p47).

Intiligencija.

Mokinio išprusimas. Kaip atskirus veiksnius lemiančius mokinio
statusą klasėje. išskiria M.Barkauskaitė knygoje ,,Paauglis:sociopedagoginė
dinamika’’. Autorė pažymi, kad šie veiksniai būna efektyvūs, jeigu
inteligencijos, išprusimo lygis yra gerokai žemesni už bendrą klasės
vidurkį. Šie vaikai atsidūria nepalankioje padėtyje klasės draugų
atžvilgiu. Minėti veiksniai yra susiję su šeima, aplinka, įgimtomis
savybėmis.

2)Išoriniai veiksniai:

Klasės ypatumai. ,,Klasė – tai grupė tarpusavyje sąveikaujančių
mokytojų ir mokinių,kurius jungia bendra veikla.Šios veiklos produktyvumas,
tikslų siekimas priklauso nuo efektyvių ir harmoningų santykių klasėje
’’(G.Butkienė, A.Kepalaitė, 1996,p.277). Minėtos mokslininkės išskiria 4
klasės raidos stadijas:

1. stadija – priėmimas,priklausomybė,narystė, pasitikėjimas;

2. stadija – įtakos formos,užduočių formavimas ir bendravimo

palaikymas;

3. stadija – produktyvumas, tikslų siekimas;

4. stadija – normų lankstumas, savęs atnaujinimas.
Klasėje mokinys priklauso nuo kitų grupės narių, jų požiūrio, tikslų,
siekių, priimtinų vertybių. Labai svarbu kaip, kokiais būdais mokiniai
klasėje sąveikauja,bendrauja, nes nuo to susidaro klasės teigiama ar
neigiama atmosfera .,,Kuo geresnis psichologinis klimatas kolektyve, tuo
geriau vertina kolektyvo nariai vienas kita; kuo geriau žmonės vertina
vienas kitą, tuo geriau vertina save, ir
priešingai’’(N.Anikejeva,1988,p.19)
,,Mokinio statusui neabejotinos įtakos turi kiekybinė klasės sudėtis:
mažesnių klasių mokiniai artimiau bendrauja, turi galimybę artimiau vienas
kitą pažinti, todėl ir atstumtųjų mokinių čia kur kas mažiau nei didėlėse
klasėse. Pastarosios paprastai būna susiskaldžiusios į nedideles grupeles,
mažai bendraujančias tarpusavyje’’ (M.Barkauskaitė, 2001,p.48).

Mokytojas. Mokytojo pozicija klasėje, santykis su kiekvienu mokinių
turi neabejotinos įtakos paauglio socialiniam statusui klasėje.
,,Mokytojui tenka daug vaidmenų- mylinčio ir rūpestingo pagalbininko,
patarėjo ir retsykiais vadovo; visada – pavyzdžio ir dažnai – žmogaus,
padedančio suprasti mokslo ir gyvenimo tiesas, plėsti žinias, kurti ir
gyventi’’(G.Butkienė,A.Kepalaitė,1996,p.13). Mokinys mokymosi laikotarpiu
turi daug mokytojų, kokie jie,kaip jį supranta, padėda, vertina, nemaža
dalimi priklauso vaiko mokymosi rezultatai, vertybių sistemos formavimas,
jo santykiai su bendraamžiais, aplinka .Pasak N.Anikejevos, individo
veiklos rezultatus vertina aplinkiniai ir nuo jų vertinimo priklauso savęs
vertinimas. Mokinį dažniausia vertina mokytojas ir nuo jo pedagoginio takto
priklauso ir bendraklasių požiūris į jį. J.Kolomonskis teigia, kad
ypatingai mokiniui žalingos yra mokytojo pastabos; ,, tu tinginys’’, ,,tu
visada visiems trukdai’’, ,,tu tempi visą klasę atgal’’.Mokslininkas
pažymi, kad neigiamą įtaką mokinių statusui gali daryti neigiamai mokinį
chakterizuojančios pastabos, bet ir nesaikingas gyrimas vieno mokinio , o
ypač lyginant su kitu: ,, Petriukas štai koks šaunuolis, ne toks kaip
tu’’. Dėl netinkamo mokytojo elgesio geras mokinys gali būti klasės
atstumtas ar izoliuotas, taip jis gali įtvirtinti neigiamas asmenybės
savybes, kurios taps atstumimo pagrindu .Taigi nuo mokytojo asmenybės
savybių priklauso mokinių statusas klasėje.

Draugai. M.Koskeniemis teigia, kad mokiniui pradėjus draugauti su
klasės atstumtais, jo statusas ima blogeti. Nors J. Kolomonskis nurodo,kaip
vieną iš žemo statuso mokinio integracijos metodų, tai jo prijungimas (
grupinis darbas pamokoje, ilgalaikė užduotis) prie aukšto statuso mokinio.
,,Nustatyta, kad žemo statuso mokinio suartėjimas su populiariu, paprastai,
pakelia mokinio statusą ”, (N.Berezovinas, J.Kolominskis, 1975, p.119).

Remiantis šių mokslininkų teiginiais, galime daryti išvadą, kad jų
požiūris prieštaringas, bet draugų poveikis mokinio statusui yra
reikšmingas.

Šeima. ,,Šeima – svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės
tapsmą. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku pastarajam yra pirmasis ir
įtaigiausias bendravimo modelis’’(G.Navaitis,2001,p.17).Šeima suformuoja
svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes,elgesio normas,poreikius,
polinkius, kurie yra priimami, vertinami klasės mokinių arba atstumiami,
ignoruojami. Tėvų elgesys ir požiūris į vaikus lemia, kaip lengvai paauglys
išsiugdys įvairius įgūdžius, įgis savarankiškumo, pasitikėjimo jėgomis,
suformuos teigiamą savęs vertinimą. Tėvų grubumas, nesupratingumas, pareigų
nevykdymas (daugėja probleminių asocialių šeimų, 1998m jų užregistruota
virš 15 tūkstančių, o jose gyveno 34tūkstančiai vaikų) apsunkina paauglių
gyvenimą. Paaugliai, su kuriais žiauriai elgiamasi, mažiau pasitiki
žmonėmis,sunkiau užmezga ir palaiko su jais stabilesnius emocinius
ryšius.Taigi šeima yra vienas iš reikšmingiausiu socialinio statuso
veiksnių.

Bendravimo patirtis. Mokinių statusui didelę įtaką turi bendravimo
patirtis; bendravimo įpročiai, įgūdžiai, etikos normos, individo emocinė
būklė. ,,Bendravimo patirtis- tai sistema nerašytų taisyklių, suprantamų ir
priimtinų kiekvienam individui’’(M.Barkauskaitė,2001,p49). Individas
turintis didesnę bendravimo patirtį lengviau užmezga kontaktus, randa
įdomių būdų ir formų bendravimui palaikyti. Mokiniai turintys didesnę
bendravimo patirtį, greičiau suvokia klasės bendruomenės tikslus, normas,
geriau jaučia socialinį klasės klimatą. M.Barkauskaitė savo darbuose ypač
teigiamai vertino bendravimo patirtį tų sričių, kurios tam tikru laiku, tam
tikroje situacijoje tampa aktualios, reikšmingos visai klasei, kiekvienam
jos individui.

Kiekvieno mokinio statusas priklauso ne nuo vieno, o nuo daugelio
veiksnių, iš kurių pagrindinį vaidmenį atlieka asmenybės savybės ir
klasės, kurioje ji mokosi, ypatumai,taip pat mokytojas, šeima, bendravimo
patirtis. Veiksniai, kurie vienaip ar kitaip lemia mokinio statusą
klasėje pateikti 1 paveiksle.

Norint pedagogui išvengti sunkumų ugdant paauglius, reikia mokiniams
padėti užimti gerą, jiems tinkamą socialinį statusą klasėje, o tai padaryti
galima tik išsiaiškinus mokinio nepatenkinamą statusą lemiančius
veiksnius.

[pic]

1pav. Mokinio statusą klasėje lemiantys veiksniai

1.3. Žemo statuso mokinių charakteristika

-O kur žmonės? – pasiteiravo pagaliau mažasis princas.
-Šioje dykumoje jautiesi
truputį vienišas.

-Tarp žmonių irgi jautiesi vienišas, – tarė gyvatė.

A.deSent – Egziuperi

Kadangi mokinio statusą klasėje nustato kiti , o ne jis pats
pasirenka , vadinasi nuosekliai mastant, kiekvienas mokinys negali būti
patenkintas savo statusu.Kiekvienoje klasėje yra žemo statuso mokinių , tai
izoliuotieji ,atstumtieji ar abipusio pasirinkimo mokiniai. Kadangi
paauglio svarbiausias poreikis yra bendrauti ir būti pripažintam , šie
mokiniai klasėje bendravimo poreikių nepatenkina. Jie yra psichologiškai
izoliuoti nuo klasės mokinių. Ši izoliacija kelia neigiamus emocinius
išgyvenimus, jie priima izoliuoto, atstumto vaidmenį ir dažnai su
negatyvaus elgesio nuostata. Tai tokį paauglį skatina nederamai elgtis ,
sudaro pagrindą formuotis neigiamoms asmenybės savybėms.

,,Bendraamžių atstumti, izoliuoti, klasės draugų ir mokytojų nemėgstami
paaugliai negatyvius vertinimus pradeda ignoruoti, elgiasi šiurkščiai,
provokuojančiai, nevengia grasinimų,fizinės jėgos ir net smurto.Toks
elgesys tik dar labiau juos izoliuoja, sudarydamas sąlygas tolesniai
negatyviai raiškai.Šiurkštus,provokuojantis elgesys tampa atstumtojo
paauglio elgesio norma, antra vertus – tai tarsi savotiška gynyba,jo vertės
įrodymas:,, nenori bendrauti, bet bijo manęs’’. Tik nuolat provokuodamas
konfliktus paauglys dar gali pakęsti klasę’’(M.Barkauskaitė.2001,p.27)/

Visu pirma, žemo statuso mokiniai yra dažnai žemai vertinami
pedagogų, .neigiamai juos vertina klasės mokiniai. Natūralu,kad žemo
statuso mokiniai nemėgsta aukštesnio statuso mokinių, todėl dažnai su jais
konfliktuoja, kyla nesutarimų tarp žemo statuso mokinių ir pedagogų. Nors
šie mokiniai nori bendrauti su klasės mokiniais ,tačiau jie ima ieškoti
draugų už klasės ribų. Žemo statuso mokiniai ima nelankyti pamokų ,
tikėdamiesi , kad jų pasiges klasės mokiniai ,o vėliau praleidžia vis
daugiau pamokų kol pagaliau liaujasi lankę mokyklą . Jie dažnai
bendravimo poreikį siekia patenkinti neformaliose grupėse tokių pat
atstumtų ar izoliuotų bendraamžių tarpe.Susidariusios žemo statuso
paauglių grupės savo neigiamas emocijas, jau turimą antivisuomenišką
patirtį išlieja įvairia negatyvia veikla,kuri sunkiai būna prognozuojama.

,,M.Alemaskino tyrimų duomenimis 90 – 92 % paauglių – teisėtvarkos
pažeidėjų ,esančių nepilnamečių reikalų inspekcijos įskaitose, yra mokiniaį
kurie klasės kolektyve ,,atstumti’’ nepripažinti, kurie neturi glaudžių
emocinių kontaktų su klasės draugais.,kad tik 6 iš 50-ties įskaitoje
esančių paauglių patenkinti savo statusu klasės kolektyve, visi kiti
siekia jį pagerinti’’(M.Barkauskaitė ,1979 p.12).

Savo žemą statusą klasėje mokiniai aiškina ,,gerų draugų ‘’
nebuvimu arba nenoru bendrauti su klasės mokiniais .Tačiau tikros
priežastys yra kitos:

-asmenybės savybės (piktumas, nesąžiningumas, melavimas,
grubumas, egoizmas),

-pažangumas (dažnai žemas, nes į jų tarpą patenka antramečiai),

-neteisingas mokytojo požiūris,

-išprusimas (žemas intelektas susijęs su ribotais gabumais,

šeima, aplinka),

-išvaizda (fizinis išskirtinumas, netvarkingumas),

-bendravimo patirties neturėjimas (nemokėjimas bendrauti,
perteikti turimas vertybes bei perimti kitų).

Neigiamos asmenybės savybės. ,,Bendraamžių grupės atmetimas sietinas su
paauglio konfliktiškumu, agresyvumu, itin aktyviu elgesiu ar kitomis
nebrandaus bendravimo formomis. Toks paauglys dažnai turi daug kognityvaus
sugebėjimo trūkumų’’(R.Pilkauskaitė,1999,p39). Šie mokiniai, kaip nurodo
J.Kolominskis pasižymi ,,grubumu, nesivaldymu, gobšumu, uždarumu’’. Nėra
vienareikšmio atsakymo į klausimą, kas lemia paauglio neigiamų asmenybės
savybių formavimą: auklėjimo stilius, elgesio normos šeimoje, nervų
sistemos ypatumai ar bloga socialinė adaptacija. Norint šalinti neigiamas
asmenybės savybes, reikia išsiaiškinti tokio elgesio motyvus, o
prasiskverbti į motyvacinę sferą yra sunku. Šie mokiniai dažnai linkę
nuslėpti tikruosius elgesio motyvus, nors dažnai ir patys nežino kodėl
vienaip ar kitaip pasielgė. Baltarusių mokslininkas pastebi, kad mokiniai,
kurių statusas klasėje yra aukštas, pasižymi daugeliu teigiamų asmenybės
savybių, o žemo statuso mokiniams pakanka turėti vieną ar dvi neigiamas
asmenybės savybes.Šioje situacijoje galioja posakis, kad vienas šaukštas
deguto visą statinę medaus sugadina.

Kitą vertus, ,,paaugliai negatyviai elgiasi stengdamiesi užimti tam
tikrą statusą kolektyve, patenkinti bendravimo poreikį, pelnyti bendraamžių
pripažinimą, kitaip tariant, susikurti emocinį komfortą’’(M.Barkauskaitė,
2001, p.27).

Norint padėti žemo statuso paaugliui, ,,reikia siekti, kad
konfliktuojantis mokinys pats keistų savo elgesį, užuot laukęs ar
reikalavęs to iš aplinkinių. Nederėtų vadovautis išankstiniu to mokinio
įvaizdžiu. Į mokinį reikėtų žiūrėti kaip į ,,švarią lentą’’.Būtina
išaiškinti vaikui, kad jo konstruktyvus elgesys padėtį gali
pakeisti’’(R.Pilkauskaitė, 1999, p.56).

Žemas pažangumas. Svarbiausia mokinio veiklos sritis – mokymasis.
Mokymasis ne tik vysto intelektą, bet ir formuoja asmenybes savybes:
valią, pareigingumą, darbštumą. .Mokytis neimanoma be valios pastangų, be
jausmų ar emocijų. Žemo statuso mokiniai mokymąsi laiko jų asmeniniu
dalyku. Net jeigu jiems nesisekant, mokiniai pyksta už kitų pastangas
jiems padėti, todėl kyla konfliktų. Mokymosi nesėkmės yra pagrindinis
nepasitenkinimo savimi, mokytojais, draugais šaltinis.Tačiau neigiamos
asmenybės savybės ne visad tiesiogiai susijusios su negatyviu požiūriu į
mokymąsi, žemu pažangumu.

,,Daugelio mokslininkų tyrimai rodo, kad mokinio pažangumas
tiesiogiai siejasi su jo statusu klasės kolektyve’’( M.Barkauskaitė,1979,
p.79). Todėl norint gerinti mokinių statusą reikia gerinti mokinių žinių
lygį.

Žemas išprusimas ir inteligencija. Šios priežastys yra tarpusavyje
glaudžiai susijusios. Pauglio inteligencija priklauso nuo to, kokioje
šeimoje auga, kokios jos nuostatos ir vertybes, kokia supa jį aplinka.
Mokiniai nepatenkinamo statuso dažnai yra žemo inteligencijos laipsnio,
dažniausiai tai – vaikai, augantys probleminėse, asocialiose šeimose,
kurių skaičius pastaraisiais metais išaugo. Išprusimas priklauso nuo
daugelio veiksnių – gabumų, pažangumo, asmenybės savybių. Aptarus žemo
statuso mokinių pažangumą ir asmenybės savybes, galime daryti išvadą, kad
šie paaugliai nepasižymi išprusimu,intelektu. Dar reikia pastebėti, kad gan
didelis procentas specialiųjų poreikių mokinių priklauso žemo statuso
mokinių grupei, kurie turi įvairių sutrikimų, taip pat ir protinio
išsivystimo.Tai neabejotinai turi įtakos šių mokinių išprusimo lygiui

Neteisingas mokytojo požiūris į mokinį. Kaip aplinkiniai vertina
žmogų, taip jis pats vertina save. Paauglys, pereinamajam iš vaiko į
saugusį laikotarpyje, ypač jautriai reaguoja į bendraamžių, bei suaugusiųjų
pastabas, komentarus. Mokytojas, vertindamas paauglio veiklos rezultatus,
atsakymus, poelgius, laikyseną, santykius su mažesniais ar bendraamžiais,
turėtų būti taktiškas, apgalvoti kiekvieną žodį. ,,Labai svarbus bendras
vertinimo kryptingumas, palankumas. Emociškai įtemptoje aplinkoje vaiko
sprendžiamas uždavinys psichologiškai labai skiriasi nuo sprendžiamo
normalioje aplinkoje’’ (N.Anikejeva, 1988,p.20). Mokinio veiklos vertinimas
,,Kodėl taip lėtai?’’, ,,Blogai’’ , ,,.Nespėsi ‘’, ,,Lėtai’’, ,,Žiūrėk ,ką
darai..?’’sukelia mokiniui prislėgtą būseną ir pakanka vaikui kelis kartus

patirti panašią būklę, kad sudarytų pastovų negatyų požiūrį į tokią
veiklą.Pedagogas turėtų būtinai skirti veiklos ir asmenybės vertinimą.
N.Anikejavos nuomone, žmogus yra jautresnis jo asmenybės negu jo veiklos
vertinimui, todėl neleistina atskirų veiklos rezultatų vertinimą
sutapatinti su asmenybes vertinimu.Žemo statuso mokiniai, remiantis
M.Barkauskaitės, J.Kolominskio tyrimais, patiria mokytojų neigiamą
vertinimą, todėl pedagogas tarsi pats prisideda prie klasės mokinių
neigiamos nuomonės apie šiuos paauglius formavimo, taip pat stimuliuoja
juose nepasitikejimo savimi jausmą, žemą savęs vertinimą.

,,Žmogaus savęs vertinimą rodo ne tai, ką jis sako viešai ir ne tai, ką
jis nuoširdžiai apie save galvoja, o tai, jis taip kaip jis nuolat
elgiasi. Jeigu žmogus ypač jautrus nedėmesingumui, jeigu jis žūtbūtinai
vengia situacijų, kuriose gali atsiskleisti jo silpnybės, jeigu jis taip
įsisvajoja, kad krinta jo darbingumas, – yra pagrindo manyti, jog jis
nepasitiki savimi’’(N.Anikejava,1988, p.18).

Nepakankama bendravimo patirtis. Asmeninių santykių susiklostymui
didelę reikšmę turi bendravimo patirtis, o žemo statuso mokiniai dažnai
nemoka bendrauti su bendraamžiais. Nepatenkinamo statuso paaugliai nemoka
bendradarbiauti, elgtis draugiškai, taikiai spręsti problemas, ne visada
pakankamai suvokia bendraamžių reakcijas. Kontraversiški paaugliai turi
teigiamų ir neigiamų socialinio bendravimo įgūdžių, tačiau ne visada
vienodai sėkmingai juos taiko bendraudami.

Išvaizda. Paaugliai didelį demesį skiria išvaizdai. Išvaizda ypač
svarbi 14-15m. mergaitėms. Jos ima puoštis, koketuoti. Šiuo metu mergaitės,
tampa labai jautrios nepedagoginėms, žeminančio poveikio priemonėms. Labai
svarbu, kad pedagoginės poveikio priemonės būtų patrauklios klasės
mokiniams. Stipriai veikia paauglių elgseną ir fiziologinis organizmo
pertsitvarkymas. Jie sielojasi dėl išorinio nedarnumo, kuris yra
neišvengiamas. ,,Vaikinai, kurių akseleracija prasideda anksti, tampa
pranašesni už savo bendraamžius.Suaugusieji į juos žiūri kaip į
nepriklausomus, pasitikinčius savimi ir fiziškai patrauklesnius.Na,o
paaugliai, kurie sparčiai augti pradeda vėlai,dažnai vertinami kaip
nemėgstami, nerimastingi ir siekiantys dėmesio. Panašūs tyrimai, atlikti su
merginomis, rodo priešingus rezultatus. Anksti pradėjusios bręst merginos
neturėjo jokių socialinių pranašumų.Jų populiarumas tarp bendraamžių buvo
mažesnis už vidutinį, jos atrodė nepasitikinčios savimi, nebuvo klasės
lyderės. Lėtai pradedančios augti ir bręsti merginos buvo laikomos
gražiomis ir socialiomis’’(R.Pilkauskaitė,1999,p.36).

Remiantis M.Barkauskaitės tyrimais paaiškėja, kad klasėse daugiausia
neprisitaiko berniukai (90,2%), o mergaičių tik 9,8%visų tyrųjų kurių
statusas klasėje žemas. Daugiau žemo statuso mokinių 5-7klasėje, negu 8
klasėje. Mokslininkai išskiria žemo statuso požymį – tai dažniausiai
vyresni už savo klasės kolektyvo narius paaugliai.

Žemo statuso paugliai bendravimo poreikius menkai patenkina kituose
formaliose mokyklos kolektyvuose(būreliuose, klubuose), nes mažai ten
lankosi.

,,Pedagoginiu požiūriu nerimą kelia tai, kad žemo statuso paaugliai,
negalėdami patenkinti bendravimo poreikio klasėje, pripažinimo ieško už
klasės ribų, stengdamiesi išvengti mokytojų įtakos. Nutrukus emociniams
ryšiams, tokie paaugliai nutolsta nuo mokyklinių problemų, klasės
gyvenimo, antrą vertus, psichologiškai jie tampa lengvai pažeidžiami.
Svarbiausia, kad atsiradusią pripažinimo, bendravimo tuštumą gali lengvai
užpildyti kiekvienas paauglys: užtenka jam parodyti bent menkiausią dėmesį,
be to, ir pats paauglys intensyviai siekia tą tuštumą
užpildyti’’(M.Barkauskaitė.2001,p.54)

Pedagogui svarbu išlaikyti žemo statuso mokinį klasėje, kad galėtų
jį veikti – pedagogizuoti, nes išėjęs į gatvę paauglys semiasi neigiamos
patirties, netenka galimybės tobulėti,įgyti nors minimumą žinių , formuoti
teigiamus įgūdžius.

1.4. Bendraamžių įtaka paauglių asmenybės formavimuisi

Būti žmogumi – tai kaip tik ir reiškia būti
atsakingam.

A.de Sent-Egziuperi

Individo galutinis tikslas, kurio jis siekia – tapti pačiu savimi:
kiekvienas žmogus galų gale klausia, – kas aš esu?, kaip galiu tapti
savimi?

Remiantis C.Rogerso mintimis, tapatumo jausmas leidžia mums pamatyti
save tokius, kokie mes esame: kuo mes buvome,kas mes esame šiandien ir kuo
būsime rytoj. Ypač aktuali tapatumo paieška paauglystėje siekiančiam
identifikuoti savo vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. ,,Sėkmingai asmeninis
tapatumas pasiekiamas tada kai tampama visiškai funkcionuojančia
asmenybe’’(R.Žukauskienė , 1996 p.313).

C.Rogerso nuomone,ar tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe
dalinai priklauso nuo pasirengimo būti atviriems patirčiai. Pauglystė –
tai laikas tokiam atvirumui pasiekti . Paauglys linkęs eksperimentuoti
naujomis idėjomis siekia pažinti skirtingus gyvenimo aspektus.

,,Žmogų augti skatina ir tam sąlygas sudaro besąlygiškos pagarbos
nuostata,t.y. vertinantis, ne smerkiantis ar teisiantis, bet priimantis
požiūris į jo jausmus, poreikius, norus, jo pasirinktas vertybes, tokioje
aplinkoje žmogus vis labiau tampa pats savimi: jis ,,nusimeta’’ kaukes,
atsisako,,fasadinio’’elgesio, jam primestų nuomonių bei įsitikinimų, eina
tikrosios savasties link’’(V.Lepeškienė,1996,p.14). Mokytojas turi padėti
paaugliui tapsmo procese ir į jį žiūrėti, kaip į unikalų, nepakartojamą,
todėl besąlygiškai vertingą. .Nieko negali būti blogiau, kaip bausti žmogų
norint jį ko nors išmokyti. Tik pozityvi pažiūra visada suteikia jėgų
veiklai. V. Satir nuomone,visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo
mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis –
nelygiateisiškas bendravimas.

Paauglys pereina prie asmeninės ,individualios pažiūrų sistemos,kuri
panaudojama jo gyvenimiškai patirčiai interpretuoti.Šiuo požiūriu yra įdomi
Adlerio ,,gyvenimo stiliaus teorija’’, kurioje iškeliamos individualios
žmogaus galimybės, individualios pažiūros. ,,Prasmingas savęs atradimas
priklauso nuo didėjančio protinio brendimo laipsnio, savo galių bei
talentų tobulėjimo ir pasaulėžiūros plėtotės. ’’(G.Butkienė, A.Kepalaitė,
1996,p.64).

Tačiau ne visų paauglių vertybių sistema būna unikali. Nemaža jų dalis
tiesiog mechaniškai kartoja savo tėvų pažiūras, vertybes, įsitikinimus
paprastai yra gynybiški, tie kuriems nepavyksta pasiekti asmeninės idealų
sistemos paprastai saugo save nuo naujos gyvenimiškos patirties, tolesnio
tobulejimo ,negali pasinaudoti savo patirtimi ir įvertinti savo galimybių.
Šie paaugliai iškreipia realybę, kuria steriotipus, ribotus problemų
sprendimo būdus.

Pauglio tapatumo raidoje reikia atsižvelgti į daugelio procesų
raidos sąveiką: fizinį brandumą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą.

Remiantis Eriksono teorija, paauglystė – tai tapatumo arba
vaidmenų sumaišties periodas. Eriksonas lemiamais raidos proceso veiksniais
laikė ne tik paties individo brendimą ir vidinį dinamizmą, bet tokią pat
reikšmę skyrė socialinės aplinkos sąlygoms. Psichoanalitikas paauglystę
vertina kaip svarbiausia formuojantis tapatumui. ,,Tik paaugliui suteikiama
tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu.
Jis, norėdamas išspręsti kylančias problemas, turi nemažai laiko svarstyti,
mąstyti..’’ (R.Žukauskienė,1996 p.316)

Tačiau ne visi paaugliai pasinaudoja jiems skirtu laiku. Jie
priiima sprendimus skubotai, perdaug anksti pereina į suaugusių visuomenę
visai tam nepasiruošę. Tokie paaugliai neišmėgina savo unikalaus asmeninio
tapatumo ir priima jam priskiriamus vaidmenis ,tėvų vertybes.
. Kai kurie paaugliai patiria tapatumo difuziją, prisiėmę kelis
skirtingus tikslus ar vertybes ( tėvų, bendraamžių ar platesnės
visuomenės) nesistengia surasti savo tapatumo ir tada sunku vykdyti
įprastinius šiam amžiui keliamus reikalavimus( atlikti mokyklines
užduotis,susirasti draugų,mąstyti apie ateitį). Paauglys, kuriam nesiseka
išspręsti tapatumo krizės, būna visiškai pasimetęs ,nesupranta, kas jis,
kuo nori būti, koks jis kitų žmonių akyse.

Galimas trečias paauglio tapatumo variantas. Tai neigiamas
identiškumo krizės sprendimo būdas, kai paauglys renkasi negatyvų
tapatumą.Jis negali atlikti vaidmenų, kurių iš jo tikisi tėvai, visuomenė,
jis elgiasi priešingai, negu iš jo reikalaujama.

Paauglys, pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su
bendraamžiais, įgyja daugiau nepriklausomybės, paauglys nori vis daugiau
priimti bendraamžių vertybių, siekia kažką drauge veikti.Bendraamžiai labai
paveikia paauglio socialinį gyvenimą , todėl kai kurie autoriai kalba apie
paaugliams būdinga atskirą visuomenę. Mead teigia,kad spartūs socialiniai
pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų ir todėl didėja bendraamžių grupės
įtaka paauglio socializacijai.

Paauglių grupių fenomenas daugelyje visuomenių yra universalus. Jos
egzistuoja Vakarų ir Rytų šalyse. Nustatyta, kad labai svarbūs paauglio
santykiai šeimoje, nes kuo jie blogesni tuo paauglį labiau veikia
bendraamžiai.

Colemanas paauglių draugystės raidą suskirsto į 3 etapus:

1) 10 – 11m. vaikai pradeda draugauti žaisdami (draugas tas su

kuriuo patinka žaisti).Jų draugystė nenutrunka net perėjus į kitą

mokyklą.

2) 14 – 15 m. paauglių draugystę sieja abipusis pasitikėjimas

.Pagrindinė tikro draugo savybė šiuo laikotarpiu –

nuoširdumas,jautrumas, pasitikėjimas, o nepriimtinos –

atstūmimas, išdavystė ir kt.

3) 18 – mečių draugystę sieja bendri interesai ir bendras veiklos

suvokimas, padidėja pakantumas individualiems skirtumams ir

mažeja baimė būti draugų užmirštam.

Mokykliniais metais grupės skiriasi pagal priklausomybę lyčiai,
berniukai draugauja didelėse grupėse, o mergaitės buriasi į mažas grupeles
ar poras. Mergaičių draugystei būdingesnės emocijos : įtampa, pavydas,
konfliktai, atstumimas. Jos išgyvena pavydo jausmą ir baimę būti
atstumtoms, todėl, anot Colemano, jų socializacijai svarbus artimumo ir
priklausomybės siekimas. Berniukų draugiški santykiai orientuoti į bendrą
veiklą , o mergaičių į socialinį pasitenkinimą , abipusį artumą.

Paauglių draugystė tampa vis artimesnė. Mergaitės labiau negu
berniukai linkusios kurti mažas, išskirtines ir labiau integruotas grupes.
Jos, pasirinkdamos drauges, daugiau dėmesio skiria socialinei patirčiai, o
berniukai gali nekreipti dėmesio į socialinius skirtumus. Jie atsižvelgia
į sportinius sugebėjimus, ypatingus socialinius įgūdžius.

14 – 16m. mergaičių draugystė yra stipresnė, abipusiškesnė nei
berniukų. Jos stengiasi išlaikyti paslaptį, būti viena į kitą panašios
keičiasi drabužiais. Mergaičių draugystė už berniukų yra brandesnė,
tobulesnė, jos sugeba apie tai kalbėti, analizuoti. Berniukų draugystė ne
tokia stipri, bet ji stabilesnė, patvaresnė, trunka ilgiau.

Paauglių grupes galima skirstyti į artimų draugų grupę (2 – 9
žmonės) ir platesnę grupę, kurią sudaro geri pažįstami (15 – 30).
Platesnėje grupėje pradeda bendrauti priešingų lyčių paaugliai.

Pauglių tapsmui bendravimas bendraamžių grupėje yra labai svarbus
įgyjant socialinę patirtį, laisvėjant nuo šeimos, formuojant individualią
pažiūrų sistemą.Paauglys kuris yra nepriimtas į grupę – izoliuotas ar
atstumtas , patiria neigimas emocijas, žemą savęs vertinimą ir t.t.Todėl
nepaprastai svarbu išryškinti teigiamas jo savybes, ugdyti pasitikejimą
savimi, ruošti integracijai į bendraamžių tarpą.

2. ŽEMO STATUSO MOKINIŲ ADAPTACIJOS GALIMYBĖS

Laimės paslaptis slypi sugebėjime išsiveržti iš savojo

,,aš’’ rato.

Hegelis

Mokiniai poreikį bendrauti dažniausia patenkina keliose grupėse –
klasės kolektyve, būrelyje, draugų grupėje. Paaugliams bendravimas ir
pripažinimas yra labai svarbūs.Geri emociniai santykiai klasėje, patenkinus
bendravimo poreikį, sudaro sąlygas formuotis teigiamoms asmenybės savybėms.
Žemas paauglio statusas sukelia klasėje rimtas konfliktines situacijas,
kurios keičia draugų, mokytojų požiūrį į paauglį .Žemo statuso paauglio
sutrinka emocinė savijauta, jis nepasitiki savimi, draugais, mokytojais,
formuojasi neigiami įgūdžiai, įpročiai, kurie vėliau tampa asmens
savybėmis. Susitaikius su mintimi, kad esi ,,blogas’’, ,,neįdomus’’,
,,nemylimas’’, susidaro nepalanki vidinė pozicija , o vėliau ir negatyvus
elgesys su aplinkiniais, ieškojimas draugų už klasės kolektyvo ribų,
dažniausia gatvėje. Tenkinant žemo statuso mokinių bendravimo poreikį
klasėje,galėtume paauglio asmenybės formavimą pakreipti pageidaujama
linkme.Mokykla, klasės vadovas, klasė turi sudaryti sąlygas formuoti
kryptingus mokinių tarpusavio santykius.

Pirmiausia turėtume žemo statuso asmenybę visapusiškai pažinti, kad
galėtume ją ugdyti, formuoti, integruoti, padėti jai adaptuotis. Paauglio
pažinimu siekiama nustatyti kokie žemo socialinio statuso paauglių
auklėjimo proceso struktūriniai elementai, į ką atsižvelgti, rengiant
pedagoginio poveikio priemones, ir kokias pedagoginio poveikio priemones
naudoti, gerinant paauglio statusą klasės kolektyve.

Gerinant žemo socialinį paauglių statusą reikia laikytis šių
principų:

-nuolat stebėti auklėtinius, aiškintis poelgių motyvus,

-žinoti, kad nepatraukli veikla neformuoja mokinių tų
asmenybės savybių, kurių siekia auklėtojas,

-žinoti,kad veikla atitinkanti individo
interesus,motyvus,poreikius jį noriai įtraukia į siūlomą veiklą ir siekia
geresnių rezultatų.

Gerai pažinus žemo statuso mokinį,išsiaiškinus individualias
savybes,interesus,galima nustatyti veiksnius lemiančius jo tokį statusą
klasėje.Reikia turėti omenyje, kad mokinio statusą lemia ne vienas
veiksnys, bet jų grupė, tai yra ne tik individualios savybės, poreikiai,
požiūriai, bet klasės ypatumai, mokytojų požiūris į juos formalūs ir
neformalūs kolektyvai, kuriems priklauso mokinys.

Kadangi mokinio žemą socialinį statusą lemia veiksnių grupė,tai
siekiant jo statusą klasėje pagerinti, reikia taikyti kompleksą pedagoginių

priemonių: individualų darbą su mokiniu, darbą su klasės kolektyvu.
,,Nustatyta, kad 70% mokinių labai sielojasi, kad jų elgesį pasmerkia
klasės kolektyvas, tik 20% paauglių – kai pasmerkia
mokytojas’’(M.Barkauskaitė , 1979 p.72). Todėl labai svarbu keisti
kolektyvo nuomonę.

Paauglys be klasės priklauso ir kitiems formaliems ir neformaliems
kolektyvams: šeimai, būreliams klubams, stichinėms grupėms. Taigi reikia
taip dirbti su šiais kolektyvais, kad jie padėtų arba bent netrukdytų
ugdyti žemesnio statuso paauglį.

J.Kolominskis pažymi, kad dažnai mokinio izoliacija ar atstumimas
būna įtvirtintas neapgalvoto pedagogo elgesio.Tai klasės mokinių
suskirstymas į ,,silpnus ‘’ ir ,,stiprius’’, ,,aktyvius’’
ir,,pasyvius’’.Pedagogas tarsi įtvirtina nelygią jų padėtį klasėje,
vieniems iššaukia pasitenkinimą, o kitiems – atstūmimą. Todėl integruojant
ir adaptuojant žemo statuso paauglius į klasės bendruomenę būtina,
palaikyti ryšius su klasėje dėstančiais mokytojais, kad jie
įvertintų,pastebėtų šių mokinių pastangas.

J.Kolominskis pabrėžia,kad pedagogas turi:

6. atsisakyti savo veikloje lyginti vieno mokinio gabumus su

kitu;

7. nebarti, nemoralizuoti ar reikšti nepasitenkinimą prie visos

klasės;

8. pastebėti nors ir menką ,,silpnųjų ‘’pažangą, bet nepabrėžti

kaip kažką neįtikėtino;

9. kreiptis į visus mokinius vardais ir kad jie taip kreiptųsi

vienas į kitą;

10. pabrėžti, kad santykiai klasėje remiasi ne tik pažangumu,

bet ir gerais darbais, geranoriškumu vienas kito atžvilgiu;

11. pastoviai pabrėžti, kad gabumas mokslui – tik viena iš

daugelio asmenybės gerų savybių;

12. dažnai kalbėtis su uždarais, ,,neįdomiais’’ mokiniais, nes

mokiniai linkę mėgdžioti mokytojo elgesį ir jeigu tas mokinys

įdomus mokytojui, vadinasi įdomus mokiniams;

13. atsargiai elgtis su moterišku išdidumu ir vyriška savigarba;

14. tai, kas vyksta klasėje su mokiniais būtina priimti rimtai;

15. būti dėmesingam išoriniam mokinių asmenybės pasireiškimui;

16. analizuoti mokinių poelgių motyvus;

17. analizuoti tėvų ir vaikų savybes;

18. tyrinėti vaikų interesus ir išsiaiškinti, kuo vienas kitam

gali būti įdomūs;

19. mokyti mokinius analizuoti save,

20. įtraukti vaiką į jam įdomią veiklą,

21. padėti įveikti neigiamas asmenybės savybes(greitą

užsiplieskimą, puolimą muštis, greitą įsižeidimą, kurios

tampa pagrindinėmis psichologinės izoliacijos priežastimis)
J.Kolominskis iškelia mintį,kad gerinant paauglio statusą mokinių tarpe
mokytojo sėkmę lemia

22. artimiausų pedagoginių tikslų sudarymas darbe su kiekvienu

mokiniu,

23. sukūrimas geranoriškos atmosferos, teisingo draugiškumo

suvokimas,

24. teigiamų faktorių įvedimas į vaiko gyvenimą, kurie praplečia

vertybių skalę,

25. ne tik išorinių sąlygų ,kuriose gyvena mokinys

įvertinimas,bet ir šeimos narių įtakos moksleiviui

nustatymas,

26. panaudoti informaciją apie klasės struktūrą, grupes,

27. organizuoti bendrą veiklą, stiprinančią vaikų kontaktus,

28. taktiškai organizuoti pagalbą mokiniui, nurodant mokamąsias

ir visuomenines užduotis,

29. teisingi,lygūs santykiai su visais klasės mokiniais

nepriklausomai nuo jų padėties,

30. vertinti ne tik mokomojoje, bet ir auklėjamojoje veikloje

(draugiškumą, geranoriškumą ir t.t.)

31. organizuoti kolektyninius žaidimu, kurie telkia kolektyvą.

. Žemo statuso mokinio integracijai į klasės koletyvą svarbią
reikšmę turi jo teigiamų asmenybės savybių atradimas bei atskleidimas
klasės mokiniams.Svarbu šiuos mokinius įtraukti į aktyvų mokomąjį procesą
pamokoje, padaugėja socialinių kontaktų ir padidėja klasės draugų galimybė
vertinti.Todėl pamokoje, pastaruoju metu, ypatingas dėmesys skiriamas
mokymo bendradarbiaujant metodui. Pedagogas gali taip projektuoti veiklą,
priskirdamas pamokoje aukšto statuso mokinį prie žemo statuso mokinio. Jų
bendravimas pamokoje pakelia žemo statuso mokinio padėtį klasės draugų
akyse.

Formuojant humanistinius mokinių santykius, svarbi yra bendra
veikla, bendras tikslas.Tai gali būti bendra altruistinė veikla, prižiūrint
vienišus senelius, neįgaliuosius, kur gerasias savybes gali pademonstruoti
žemo statuso mokiniai.

Pasirodo, kaip teigia J.Kolominskis, gerinant mokinio statusą
klasėje galima panaudoti sociometrinio tyrimo rezultatus.Tai diskutuotinas
klausimas, tačiau kai kurie pedagogai individualaus pokalbio su klasės
mokiniais metu pasako jų statusą klasėje.Vieni mokiniai savo padėtimi būna
patenkinti, kiti – ne, treti – apsimeta patenkintais.Tačiau būtina kartu
išanalizuoti negatyvias asmenybės savybes, jei jos lemią žemą mokinio
statusą klasėje.Eksperimentai rodo, kad šie mokiniai stengiasi pasikeisti į
gerą pusę, kad klasėje turėtų draugų, o tuo pat metu pagerėtų jų statusas.

Žinoma, sėkmė priklauso nuo konkrečios situacijos, asmenybės
savybių, klasės mokinių santykių, auklėtojo santykių su klase. Auklėjime
nėra smulkmenų, todėl būtina atsižvelgti į įvairius faktorius, kurie padeda

žemo statuso mokiniams integruotis ir adaptuotis į klasės
bendruomenę.Korekcinės programos sėkme priklauso ne tik nuo programos
sudarymo, bet ir nuo to, kaip mokytojai ją vykdys.

3.PAAUGLIŲ STATUSO TYRIMŲ ORGANIZAVIMAS, EIGA IR REZULTATŲ ANALIZĖ

Žmogaus reikšmingumas ne ,tai ką jis pasiekia , veikiau
tai, į ką jis veržiasi.

K.Džibranas

3.1 Tyrimų organizavimas ir metodika

C.M.Charles žodį tyrimas apibrėžia kaip atidus, sistemingas,
kantrus nagrinėjimas, kurio tikslas atskleisti ar nustatyti faktus bei
sąsajas.Tyrimas tai ne skubotas procesas kai informacijos galima surasti
žinynuose,o atidus, sistemingas ir kantrus.Mokslinis tyrimas – tai ypatinga
strategija naudojama norint atsakyti į klausimus ir išspręsti
problemas,atskleisti faktus ir jų tarpusavio sąsajas.Pedagoginis tyrimas
atliekamas kai atsiranda rūpestis, problema ir nerandama išeities, tada
tenka suformuluoti svarbiausią tyrimo klausimą ,iškelti hipotezę.

Siekiant atsakyti į užsibrėžtus darbo tikslus, išsspresti iškeltus
uždavinius buvo naudojami šie tyrimo metodai:

-sociometrinis testas,

-stebėjimas,

-pokalbis,

-anketa mokiniams ir klasės vadovams,

-statistinė duomenų analizė.

Naudoti įvairūs tyrimo metodai, kadbūtų galima geriau išsiaiškinti
mokinių socialinį statusą klasės bendruomenėje ir įvairiapusiškiau ištirti
jį lemiančius veiksnius, žemo statuso padarinius.

.Sociometrinis testas naudotas nustaryti mokinių socialinį statusą
klasės bendruomenėje.Šį tyrimo metodą 1934m. pasiūlė Dž.Morenas.
Sociometrinis testas yra vertingas, nes jis aiškina tarpasmeninius
santykius, kurie niekur neužregistruoti, niekieno nereikalaujami vykdyti, o
atsiranda emocinių kontaktų metu.Šis tyrimo metodas geras tuo, kad
nereikia asmeniui pateikti tiesioginių klausimų apie jo santykius su
kitais, bet siūloma pasirinkti tam tikrą asmenį bendrai veiklai.
Pasirinkimo kriterijai skiriasi vienas nuo kito veiksmo trukme, veiklos
kryptimi, darbo apimtimi. Konkrečiu atveju buvo mokiniams pateiktos trys
situacijos:

1)Į mokyklą atvežė dekoratyvinių augalų kiemo apželdinimui.Tavo
klasė pasisiūlė padėti susodinti augalus.Klasės vadovė liepė susiskirstyti
į brigadas po 3 mokinius darbui atlikti.Su kuriais mokiniais norėtum dirbti
vienoje brigadoje?

2)Tavo tėvai gavo visai šeimai bilietus į koncertą.Likus dviems
iki koncerto dienoms tėtį išsiuntė į komandiruotę, mama be jo atsisakė
eiti.Tu gali iš klasės draugų pasirinkti kompanjonus į koncertą. Su kuriais
klasės mokiniais eisi į koncertą?

3)Prieš Kalėdų atostogas anglų kalbos mokytoja papuošė klasę,
ant kiekvieno suolo uždegė žvakutę. Pamokos pradžioje kalbėjomės apie
Kalėdų tradicijas Anglijoje.Vėliau sekė užduotis, artimiausius draugus
pasveikinti anglų kalba su šventėmis.Kuriuos du klasės draugus sveikintum?

Pasirinkimo kriterijai sukels nevienodas tiriamųjų
reakcijas.Pasirinkdamas klasės mokinį darbinei veiklai, jis kels jam
vienokius reikalavimus:darbštumą, pareigingumą, sąžiningumą. Eidamas
kelioms valandoms papramogauti į koncertą jis gali pasirinkti bet kuri
klasės draugą, kuris jam bus įdomus, linksmas, nenuobodus. Sveikindamas su
šventėmis jis išsirinks tokį, kuriuo pasitiki, gerbia, jį vertina.
Pasirinkimus lemia emociniai tiriamųjų santykiai.

Stebėjimas buvo naudojamas geriau suvokti tiriamųjų vidinį pasaulį,
išaiškinti dominuojančias asmenybės savybes.Šis tyrimo metodas yra svarbus
tyrinėjant mokinių tarpasmeninius santykius, bet yra sąlygos subjektyvumui
atsirasti. Stebėjimo metodą įvairūs mokslininkai vertina skirtingai, vieni
juo remiasi tyrinėdami tarpasmeninius santykius, kiti – naudojasi juo
atsargiai.Tačiau tiriamųjų stebėjimas natūralioje aplinkoje padeda geriau
suprasti vaiko elgesio motyvus, jo asmenybės savybes.

Pokalbio metodu buvo siekiama išsiaiškinti rūpimus klausimus, į
kuriuos neišsamiai atsakė tiriamieji anketavimo metu.Tyrimo metu buvo
kalbėtasi su žemo statuso mokiniais, siekiant išsiaiškinti jų emocinę būklę
klasėje, santykius su mokytojais ir klasių vadovais, norint geriau
sužinoti nepatenkinamą mokinių statusą lemiančius veiksnius.Pokalbio
metodas papildo jau turimą informaciją, atskleidžia mokinio vidinę
poziciją. Pokalbio sėkmė priklauso nuo eksperimentatoriaus asmenybės
savybių, jo požiūrio į tiriamąjį mokinį, pačią problemą. Pokalbiai vyksta
pagal iš anksto parengtus klausimus, per juo klausėjas gali padrąsinti
respondentą, užduoti provokuojančius ar papildomus klausimus. Per pokalbius
galima gauti naudingos informacijos, bet ją reikia vertinti atsargiai, nes
tiriamąjį gali veikti klausėjo laikysena, padrąsinimai, prašymai. Pokalbiai
su mokiniais bei klasės vadovais leido surinkti vertingos informacijos.

Anketa naudota siekiant nustatyti reikšmingas mokiniams asmenybės
savybes,savęs vertinimą,bei jų siekius klasės bendruomenėje ir santykiuose
su mokytojais.Anketa klasės vadovams buvo siekiama išsiaiškinti mokinių
asmenybės savybes,kuriomis pasižymi skirtingo statuso mokiniai.Anketinės
apklausos metodas yra labai svarbus norint gauti informacijos apie vidinį
žmogaus pasaulį, jų ypatumus.Anketų metodas yra populiarus ir įgalina
surinkti daug informacijos, kuri leidžia nustatyti dėsningumus tiriamoje
srityje. Anketinė apklausa būna didesnės apimties ir mažiau asmeninio
pobūdžio.Ji už pokalbį pranašesnė tuo, kad vienam tiriamajam reikia skirti
mažiau laiko, o jeigu klausimai struktūrizuoti, yra paprasta apdoroti
duomenis.Tačiau anketose ne visada tiriamasis atsako į klausimus arba
sąmoningai nuslepia tikruosius santykius.Taip pat ne visada respondentai
vienareikšmiai atsako į tiesiogiai pateiktus klausimus,kurie susiję su
tarpasmeniniais santykiais, be to pastebėta, kad jie ne visada teisingai
supranta klausimus.

Statistinė duomenų analizė buvo panaudota tiriant mokinių statuso
santykį su jų pažangumu, lankomumu, elgesio įvertinimu, specialiųjų
poreikių mokinių vietą tarpasmeniniuose paauglių santykiuose. Šio metodo
dėka duomenys yra matematiškai analizuojami,apibendrinami, siekiant
atskleisti, kas grupėje yra tipiška,parodyti santykinę individų padėtį
grupėje, ryšius tarp kintamųjų, panašumus ir skirtumus tarp grupių ir
kt.Statistinę duomenų analizę C.M.Charles nuomone, reikia naudoti
saikingai, tiksliai nustačius, ką norime sužinoti, į kokius klausimus
gausime atsakymus.Šį metodą taikyti taip, kad jis tiesiogiai padėtų
atsakyti į rūpimus klausimus.Kai kurie mokslininkai teigia,kad statistika
nieko neįrodo, nes visuose rezultatuose lieka tam tikras netikrumo
laipsnis.Statistiniai metodai pasitelkiami į pagalbą loginiams
samprotavimams,bet patys jie logikos nepakeičia,tik padeda tyrėjams
interpretuoti duomenis,atsakyti į tyrimo klausimus.

Siekiant atsakyti į pateiktus darbo tikslus, buvo pravestas
įvairiapusis tyrima, panaudojant įvairius tyrimo metodus.Sudarant anketų
klausimus buvo stengiamasi išryškinti mokinius dominančius klausimus,
neatitrūkti nuo jų gyvenimo aktualijų ,tuo pačiu neužmirštant tyrimo
tikslo.

3.2.Kontingento analizė

A.de Sent -Egziuperi rašė, kad ,,žmogus yra ryšių mazgas’’ ir todėl
jis negali vystytis vienas, be ryšio su kitais žmonėmis.Ypač poreikis
bendrauti išryškėja paauglystėje, kada jis supranta, kad yra nebe vaikas, o
suaugusieji dar jo nepriima į savo tarpą.Tai tarsi paauglio protesto laikas
ir prieš vaikus ir vaikystę, kurioje jis nebenori būti, ir protestas prieš
suaugusius, su kuriais jis dar negali būti. Atsidūrę savotiškoje
izoliacijoje, paaugliai pradeda nepaprastai vertinti draugystę ,,savųjų’’
tarpe.Gerai, jeigu sėkmingai susiklosto bendravimas su bendraamžiais, jeigu
jaučiasi jų įvertintas ar pripažintas, bet kokias dvasines kančias išgyvena
atstumti ar izoliuoti paaugliai.

Norint atskleisti mokinių socialinio statuso svarbą jų teigiamų savybių
formavimui,mokymosi ir lankomumo įtakai, tyrimui buvo pasirinkti 5- 7
klasių mokiniai, jų amžius nuo 11m iki 14m .Piaget nuomone, paauglystės
laikotarpis nuo 11m iki 16m., kada formuojasi abstraktus mąstymas.
R.Žukauskienė mano, kad paauglystės ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai
tarp 12 ir 18 metų. Mokslininkė teigia, kad kartais paauglystė skirstoma į
anktyvąja-12 ir 14metų, 15-ieji metai -lyg pereinamasis tarpsnis ir
vėlyvąją – 16 ir 18 metai.Tačiau nustatyti griežtos ribos amžiaus
tarpsniuose negalima, kartais ji prasideda ir baigiasi anksčiau, kartais –

vėliau.
Pasirenkant tyrimui klases taip pat buvo atsižvelgta į tai,kad 5 klasių
mokiniai atėję iš pradinių mokyklų į dalykinę sistemą,susibūrė į naują
bendruomenę, pradėjo bendrauti su naujais mokytojais,todėl svarbu buvo
stebėti tarpasmeninių santykių formavimosi naujame kolektyve ir jų
vystymąsi 6 ir 7 klasėse.

Tyrime dalyvavo 231 mokinys, 112 mergaičių ir 119 berniukų. Kiekybinis
skirtumas tarp lyčių yra nežymus. Tyrime dalyvavo 60 mokinių besimokančių
5klasėje, 85 – 6klasės mokiniai ir 86 – 7 klasės mokiniai.

1 lentelė

Respondentų pasiskirstymas pagal
amžių ir lytį

|klas|mokinių |mergaiči|berniuk|amžius |
|ė |sk. |ų |ų | |
|5 |60 |28 |32 |11m.-12 m.|
|6 |85 |43 |42 |12 m.-13 |
| | | | |m. |
|7 |86 |41 |119 |13 m.- 14 |
| | | | |m |
|Viso|231 |112 |119 |11m. -14 |
|: | | | |m. |

Tirtų mokinių nevienoda šeimų sudėtis, materialinė padėtis, tėvų
išsilavinimas.45 tiriamieji auga nepilnose šeimose, iš jų 14 mokinių yra
pusiau našlaičiai, 31 mokinių tėvų išsituokusių. Kalbant apie respondentų
materialinę padėtį, reikia pažymėti, kad 2 mokinių abu tėvai yra
bedarbiai, o 28 – vienas iš tėvų bedarbis, 3 mokinių vienas iš tėvų
invalidas, 2-pensininkai.5 mokiniai yra globojami, nes jie yra arba
našlaičiai, arba tėvams apribotos tėvystės teisės. 21 mokiniui yra skirti
valstybės pietūs. 29 tiriamųjų auga vienas šeimoje vaikas, 152 turi
brolį ar seserį, o 51 auga trijų ir daugiau vaikų šeimoje.Psichologų
teigimu, nuo to, kiek šeimoje vaikų, formuojasi bendravimo
įgūdžiai.Pastaruoju metu mažėjant Lietuvoje gimstamumui, ( nuo 1990m. iki
1998m gimstamumas sumažėjo 35%), vaikų skaičius šeimose sumažėjo. Vienas
ar du augantys vaikai šeimose neįgyja ar nepakankamai įgyja bendravimo su
panašaus amžiaus vaikais įgūdžių.
Šie pateikti duomenis rodo, kad analizuojant mokinių statuso veiksnius
negalime susikoncentruoti, ties pažangumu,amžiaus ar lyties įtaka, nes
paminėti veiksniai taip pat turi įtakos vaikų socialiniam statusui
klasėje.

3.3.Paauglių tyrimo duomenų analizė

Pastaruoju metu pedagogus, tėvus,visuomenę neramina padidėjęs paauglių
nusikalstamumas, kvaišalų vartojimas, valkatavimas. Šiuos reiškinius
skatina įvairios priežastys, mūsų manymu, viena pagrindinių priežasčių –
palankaus psichologinio klimato klasės bendruomenėje stygius.

Remiantis tyrimų duomenimis , galime teigti, kad klasėse yra
7,36% labai aukšto statuso mokinių, kurie atlieka ,,lyderio’’ ar
,,žvaigždės’’ vaidmenį. Tai mokiniai, kurie yra įvertinti mokytojų ir
klasės draugų, jie jaučiasi svarbūs, reikšmingi ir reikalingi.Juos tenkina
psichologinis klimatas klasėje,jie turi visas galimybes formuoti teigiamoms
asmenybės savybėms. Didžiąją kasės mokinių dalį sudaro patenkinamo statuso
mokiniai – 68,83%. Šie mokiniai klasėje turi draugų, yra vertinami
mokytojų. Labai aukšto ir patenkinamo statuso mokinių padėtis klasėje yra
teigiama. Tačiau yra mokinių, kurių padėtis nepatenkinama klasėje, jie
klasės narių sudaro 23,81% . Šių mokinių padėtis klasėje yra komplikuota,
jie turi bendravimo problemų su klasės draugais ir mokytojais, patiria
psichologinį diskomfortą. Duomenys pateikti 2 pav. diagramoje ir 1.
lentelėje prieduose.

[pic]

2.pav Paauglių pasiskirstymas pagal statusą

M.Barkauskaitė, remdamasi atliktais tyrimais 1972m-1999m.,
teigia, kad žemo statuso mokinių skaičius dėl įvairių priežasčių 4-8
klasėse padidėjo, vadinasi padaugėjo paauglių, kurių bendravimo poreikis
bendraamžių tarpe yra nepatenkintas, jie draugų ieško gatvėje, dažnai
asocialaus elgesio neformaliose grupėse.Šie paaugliai atitrūksta nuo
mokyklos, jie nebeveikiami pedagoginėmis priemonėmis netobulėja, bet
dažniausiai degraduoja. Žemo statuso mokiniai yra labai jautrus
bendraamžių dėmesiui, todėl sutinka sekti bet kuri jį pripažinusi.

Tačiau tyrimas parodė, kad ne visi žemo statuso mokiniai yra
lygiavertėje padėtyje. Negalime lyginti izoliuotojo psichologinės būklės
klasėje su atstumtuoju ar abipusio pasirinkimo paaugliu.Mokiniai, kurie
nenusipelno klasės draugų dėmesio, sudaro 6,5%, visų tirtųjų, o žemo
statuso paauglių tarpe sudaro 27,27%. Analizuojant tyrimo duomenis,
matome, kad jie sudaro santykinai nedidelę grupę mokinių, tačiau už
skaičių slepiasi konkretūs asmenys, kurie yra nelaimingi, nesuprasti,
maištaujantys, nepritampantys, pykstantys.Tai asmenys, kurie priprato būti
,,blogiečių’’ vaidmenyje ir stengiasi skirtingą iš jo neištrūkti, bet jį
pateisinti dar labiau komplikuodami savo padėtį.

Tarp žemo statuso mokinių yra išskiriami atstumtieji paaugliai, kurie
gavo labai mažai pasirinkimų ir jie yra atsitiktiniai, rodantys ne tvirtus
ryšius su konkrečiais mokiniais. Šių mokinių psichologinė būklė klasės
bendruomenėje yra nepatenkinama, bet geresnė negu izoliuotų mokinių. Jie
dažniausia yra nedrąsūs, nepasitikintys savimi, laukiantys kitų bendraamžių
dėmesio, siekiantys jiems patikti ir įtikti.

Manau, geriausią žemo statuso mokinių padėtį užima abipusiai pasirinkę.
Tai paaugliai bendraujantys porose, juos sieja tvirti, stabilūs draugiški

tarpusavio santykiai. Jie tarsi kitų klasės mokinių nepasigenda, kartu
sėdi viename suole per pamokas, kartu bendrauja pertraukų metu, bendrai
leidžia laisvalaikį, tačiau pajunta diskomfortą, klasėje kai draugas
neateina į mokyklą. Šis mokinys tada pasijunta vienišas, niekam
nereikalingas, neturintis su kuo bendrauti. Abipusiai pasirinkusių žemo
socialinio statuso mokinių tarpe yra 14,55% paauglių.

2 lentelė

Žemo statuso paauglių pasiskirstymas

| statusas |mokinių sk. |% |mergaičių sk. |% |berniukų sk. |% |

|izoliuoti |15 |27,27 |3 |5,45 |12 |21,8 | |atstumti |32 |58,18 |11 |20,0
|21 |38,18 | |abipusio pasirinkimo |8 |14,55 |8 |14,5 |- |- | |

Remiantys atliktais tyrimais matome, kad mokiniai klasėje užima
skirtingą statusą nepriklausomai nuo jų norų. Vieni savo padėtimi yra
patenkinti, kiti – siekia ją gerinti,o kiti – praradę viltį ką nors
pakeisti gera linkme, pasitraukia iš klasės bendruomenės. Kokie, svarbūs
veiksniai lemia mokinių statusą klasėje? Kaip mokinio statusas įtakoja
mokinio elgesį, lankomumą, asmenybės savybių formavimą?

Nagrinėjant mokinių socialinio statuso pasiskirstymą klasėse,
pastebimas netolygus jo išsidėstymas, išryškėja tam tikros tendencijos. 5-
oje klasėje daugiausia labai aukšto statuso mokinių.
[pic]

3.pav. 5 klasės mokinių pasiskirstymas pagal statusą

[pic]

[pic]

4.pav. 6 klasės mokinių pasiskirstymas pagal statusą

5.pav. 7 klasės mokinių pasiskirstymas pagal
statusą

Vyresnėse klasėse labai aukšto statuso mokinių skaičius proporcingai
mažėja. Manytume, kad tam turi įtakos paauglių vertybių sistemos
formavimasis, kintančios pažiūros, jų pačių griežtesnis vertinimas.
,,Jaunesnėse klasėse padėtis kolektyve daugiausia priklauso nuo pažangumo,
elgesio ir visuomeninio aktyvumo, t.y. nuo to, kaip vaikas vykdo
suaugusiųjų reikalavimus, o paaugliams svarbiomis pasidaro kitos vertybės
– mokėjimas bendrauti ir bičiuliautis, nuovokumas ir žinios ( o ne vien tik
pa žangumas), drąsa, sugebėjimas valdytis, (Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė
psichologija, 1978, p.99).

Įdomu tai, kad penktoje klasėje taip pat išskiriamas didžiausias
procentas žemo statuso mokinių lyginant su šeštomis ir septintomis
klasėmis.Tačiau septintokų tarpe žemo statuso mokinių yra tik 0,83
procentais mažiau negu penktokų.Žiūrėti į 3,4,5 paveikslėlį ir 2 lentelę
prieduose.

Nagrinėjant šią tendenciją, buvo ištirtas mokymosi trukmės vienoje
klasėje poveikis. Penktoje klasėje, mokiniams perėjus į dalykinę sistemą
formuojamos naujos klasės ir tik nedidelė dalis mokinių tęsia mokslą kartu
toje pat klasėje, taip pat atvyksta mokytis pavieniai mokiniai į įvairias
klases, todėl mokymosi vienoje klasėje mokinių laiko trukmė skirtinga. Žemo
statuso mokiniai išsiskyrė iš kitų tuo, kad jų mažiausias procentas
besimokančių nuo pirmos klasės ir didžiausias procentas, kurie mokytis
šioje klasėje pradėjo šiemet arba kita. Vadinasi mokymasis vienoje klasėje
ilgesnį laiko tarpą turi įtakos mokinio statusui, nes tik ilgiau
bendraudami mokiniai geriau pažįsta vienas kitą.Žiūrėti į 3. lentelę.

3.lentelė
Paauglių statuso priklausomybė nuo mokymosi toje pat klasėje laiko trukmės

šioje klasėje mokosi | labai aukštas | patenkinamas |
žemas | | |mok. sk. % |mok.sk. % |mok.sk. % | |nuo 1-
os klasės | 4 23,52 | 46 28,93 | 9

16,36 | |nuo 5-os klasės | 13 76,48 | 91
57,43 | 31 56,36 | |šiuos mokslo metus | –

– | 14 8,81 | 10 18,18 | |kita | –

– | 7 4,57 | 5 9,09 | |

Pedagogai turėtų padėti naujokams adaptuotis klasės kolektyve, jiems
skirti daugiau dėmesio, padrąsinti, paskatinti , kad jie pasijustų saugūs,
natūralūs, atskleistų savo asmenybės savybes, būtų greičiau pripažinti
klasėje. Dėl šių priežasčių ypatingas dėmesys reikalingas penktų klasių
mokiniams.

Kokia lyties įtaka paauglių socialiniam statusui , kaip keičiasi jų
bendravimas su

priešinga lytimi? Berniukų ir mergaičių požiūrį lemia šeimoje įgyta
patirtis. Vyraujantys santykiai tarp tėvų, pagarba ir supratimas vienas
kito atžvilgiu atsiliepia paaugliams bendraujant su priešinga lytimi.
Mokiniai, kurie auga nepilnose šeimose, neturi bendravimo su priešinga
lytimi pavyzdžio. Dažnai normaliems paauglių santykiams formuotis trukdo
vieno iš tėvų, su kuriuo auga nusivylimas, neadekvatus jų požiūris į vyrus
ar moteris. Paaugliai dažnai priešingos lyties atstovus laiko menkesniais,
niekam tikusiais, atsiranda susikaustymas, nedrąsumas, varžymasis,
,,panieka’’ kitai lyčiai, nors tuo pat metu stiprėja domėjimasis vienu
kitais, norima patikti, pradedama rūpintis išvaizda, patrauklumu. Atlikus
sociometrinį tyrimą, buvo aiškiai nustatytas santykių tarp lyčių
formavimosi ypatybės. Penktokai retai, o šeštokai beveik visai nesirenka
bendrai veiklai priešingos lyties atstovų..Tai tas laikotarpis, kai vieni
kitus stebi, bet neparodo domėjimosi. Jau septintoje klasėje pastebimas
aktyvesnis bendravimas tarp mergaičių ir berniukų, jie mielai renkasi vieni
kitus laisvalaikio praleidimui, o pasirinkdami draugą sveikinimui parodo
savas simpatijas jam. ,,Susidomėjimas kitos lyties vienmečiais turi nemaža
reikšmės paauglio asmenybės raidai.Didesnis dėmesys simpatizavimo objektui
pasireiškia pastabumo vystymusi: pradedama pastebėti patinkančio vienmečio
elgesį, poelgių, reakcijų, vidinės būsenos, nuotaikų, išgyvenimų subtilius
pakitimus. Imama domėtis ir savo psichinėmis būsenomis, kurios atsiranda,
bendraujant su kitos lyties atstovu.Romantiškas simpatizavimas sutelkia
asmenybės išgales, kelia norą būti geresniam, skatina daryti ką nors
malonaus, padėti, apginti. Tai virsta vienu iš savęs tobulinimo motyvu’’,
(Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė psichologija, 1978, p.104).

Paauglių socialiniam statusui klasėje įtakos turi lytis.Nagrinėjant
labai aukšto statuso mokinių pasiskirstymą, pagal lytį ryškiai dominuoja
berniukai, jie yra aktyvesni, veržlesni, nebijantys rizikuoti .Mergaitės
yra santūresnės, jų elgesys yra tolygesnis, todėl patenkinamo statuso
mokinių tarpe jų yra 9,42 procento daugiau. Dėl šių savybių mergaičių
mažiau žemo statuso mokinių tarpe negu berniukų. Šioje paauglių grupėje
jie taip pat pirmauja, nes trokšta būti pastebėtais, reikšmingais tačiau
ne visi pasižymi teigiamomis asmenybės savybėmis, todėl dažnai dėl šių
priežasčių patenka į izoliuotų ar atstumtų mokinių tarpą. Žiūrėti į 6
paveikslėlį.

[pic] 6.pav. Paauglių lyties ir statuso santykis

Nagrinėjant žemo statuso paauglių pasiskirstymą priklausomai nuo
lyties išryškėja ta pati tendencija, kad izoliuotųjų ir atstumtųjų tarpe
daugiausia berniukai, – mergaitės sudaro mažumą. Sunkiausia izoliuotų
mokinių padėtis, nes jie jaučiasi niekam nereikalingi, ,,nepastebimi’’ ir
tokių paauglių berniukai sudaro 80 procentų. Pedagogai siekdami ne tik
perteikti žinias, bet ugdyti pilnaverčius visuomenės narius ypač turėtų
susidomėti ,,nepritampančiais“mokiniais, kurie dažnai savo iššaukiamu
elgesiu prašosi jų ir bendraklasių dėmesio. Tačiau dažniausia susilaukia
drausminančių mokytojo pastabų, o ne paskatinimų. Nesėkmingai klostantis
paaugliui santykiams su bendraklasiais , neturėdamas draugų paauglys
sielojasi ir vertina tai kaip asmeninę dramą.

Žemo statuso mokinių tarpe yra išskirta abipusio pasirinkimo
grupė, kurią 100 procentų sudaro mergaitės. Tai draugių poros, kurias
sieja dažnai ilgalaikiai stabilūs draugystės santykiai.Tai emocionali,
pilna įtampos, pavydo draugystė , kurią dažnai stiprina baimė netekti
draugės, būti atstumtai. Colemanas teigia, kad jų socializacijai svarbus
artumo ir priklausomybės siekimas., todėl abipusio pasirinkimo draugės daug
laiko po pamokų ir savaitgaliais praleidžia kartu. R.Žukauskienės
nuomone,mergaičių
santykiai yra tobulesni negu berniukų, o draugystė brandesnė. Draugės,
kurios tarsi ignoruoja kitus klasės mokinius,o šie jas, pajunta
diskomfortą klasėje neatvykus į mokyklą vienai iš draugių.Žiūrėti 7.
paveikslėlį.
. [pic]

7.pav. Žemo statuso paauglių pasiskirstymas pagal lytį

Remiantis tyrimo duomenimis, galime teigti, kad berniukai turi
daugiau bendravimo su bendraamžiais problemų negu mergaitės. Draugiški
berniukų santykiai labiau orientuoti į bendrą veiklą ( dalyvavimas
sportinėje, techninėje-kūrybinėje veikloje), o mergaitėms svarbiau
socialinis pasitenkinimas bei artumas.

Nagrinėjant paauglių socialinio pasiskirstymą, bei jį lemiančius
veiksnius, svarbu buvo patyrinėti kaip skirtingo statuso mokiniai mokosi,
koks jų pažangumas? Ar žemas pažangumas lemia nepatenkinamą padėtį klasėje
ar ši padėtis įtakoja pažangumą?

,,Paaugliui pamoka – 45 minutės ,ne tik mokymosi, bet ir bendravimo su
bendraklasiais ir mokytoju. Ji kupina reikšmingų poelgių, įvertinimų,
įspūdžių’’, (Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė psichologija, 1978, p.105).

[pic]

Mokiniai, perėję į vidurinę mokyklą skiriasi daugeliu atžvilgiu:
požiūrių į mokymąsi, mokymosi būdais, interesų platumu. Penktoje klasėje,
perėjus į dalykinę sistemą, paaugliui mokymasis pasidaro sudėtingesnis,
jis turi išmokti geriau pažinti žmones, nes vietoj vieno mokytojo klasėje
dirba septyni, aštuoni. Mokinys turi perprasti mokytojo darbo metodus,
reikalavimus, o bendravimas su mokytojais tampa paviršutiniškesnis. Visi
šie pokyčiai atsiliepia mokinio pažangume, o tuo pačiu jo socialiniame
statuse. 76,47 procentai labai aukštą statusą turinčių mokinių mokosi tik
labai gerai ir 23,53 procento gerai.Tai gabūs ir aukštos motyvacijos
mokiniai. Daugiau nei puse patenkinamo statuso mokinių (58,49 procento)
mokosi labai gerai, bet tai mažiau , negu labai aukšto statuso mokinių.
Šioje paauglių grupėje jau 5,03 procento mokinių mokosi
patenkinamai.Žiūrėti į 8. paveikslėlį ir 3 lentelę prieduose.

8pav. Paauglių pažangumo ir jų socialinio statuso santykis

. Nepatenkinamos padėties klasėje mokinių mokymosi rezultatai ryškiai
skiriasi nuo dviejų pirmųjų grupių, nes jie žymiai blogesni. Didžiausią
dalį (40,0 proc.) žemo statuso paauglių sudaro gerai besimokantys
mokiniai, tačiau patenkinamo ir žemo pažangumo mokinių šioje grupėje
santykyje lyginant su kitomis daugiausia: patenkinamai besimokančių 25,45
proc., žemas pažangumas 5,46 procento. Tyrimas parodė, kad 75 proc.
antramečių mokinių patenka į žemo socialinio statuso mokinių grupę. Šiuo
klausimu domėjosi Estijos pedagogai ir psichologai L.Pesas, K.Seksasa,
G.Lomanas. ,,Šių mokslininkų teigimu, būtent antramečiai – už klasės
draugus vyresni mokiniai – dažniausiai užima nepalankią padėtį
tarpasmeninių santykių sistemoje’’, ( M.Barkauskaitė, 2001, p.47). Šie
mokiniai atsiduria lyg užburtame rate , jie, būdami žemesnių gabumų,
menkesnės valios, mažesnės mokymosi motyvacijos pasiekia patenkinamą, o
dažnai ir nepatenkinamą mokymosi, rezultatą, dėl kurio būna nevertinami
mokytojų ir daugumos klasės draugų. Nepatirdami teigiamų emocijų
mokydamiesi bei bendraudami su bendraamžiais, jie mokymuisi skiria vis
mažiau dėmesio, o tarpusavio bendravimas įgyja konfliktišką, agresyvų
atspalvį. Iš šios susidariusios padėties izoliuotiems, atstumtiems žemo
pažangumo mokiniams ištrūkti gali padėti sumani, apgalvota komandinė
pedagogų veikla.

Nagrinėjant žemo socialinio statuso mokinių pasiskirstymą išryškėjo
įdomus faktas, kad didelę dalį – 25,45 proc. sudaro specialiųjų poreikių
mokiniai( t.y. 60,87 proc. visų jų). Šių mokinių pažangumas yra tik
patenkinamas arba žemas, o bendravimas su bendraamžiais mažai kuriam teikia
džiaugsmą ar pasitenkinimą.

Specialiųjų poreikių mokiniai turi skirtingus vystymosi trūkumus, bet
didesnei daliai būdingas intelekto sutrikimas.I.Kaffemanienė straipsnyje
,,Specialiųjų poreikių vaikų integracija.Požiūrio problema’’ pažymi, kad
bendraamžiai daugiau bendrauja su sutrikusios regos, klausos mokiniais,
negu su protiškai atsilikusiais. ,,Sutrikusio intelekto bendraamžius
toleruotų , stengtųsi globoti nedaugelis bendrojo lavinimo mokyklos
moksleivių – tik kiek daugiau nei ketvirtadalis. Globos motyvai – noras
padėti, užuojauta’’,(Specialiųjų poreikių mokinių pažinimas ir ugdymas,
2001, p.105). Sveikų mokinių atsisakymą bendrauti su sutrikusio intelekto
bendraamžiais, straipsnio autorė komentuoja įvairiai: kaip nemokėjimą su
jais elgtis, baimę, pavojų jiems , gėdą. Įdomu tai, kad berniukų,
nenorinčių bendrauti su specialiųjų poreikių mokiniais yra daugiau negu
mergaičių, ir tik su amžiumi šis požiūris švelnėja, bet tik ne į riboto
intelekto mokinius. ,,Svarbus yra bendraamžių požiūris ir į bendrą, t.y.
integruotą, mokymąsi kartu su specialiųjų poreikių vaikais.Nedidelė dalis
respondentų sutiktų, kad specialiųjų mokyklų moksleiviai taptų jų
bendramoksliais’’, (Specialiųjų poreikių mokinių pažinimas ir ugdymas,
2001, p.106).

I.Kaffemanienė, V.Kazlaučiūnaitė teigia, kad bendrojo lavinimo
mokyklų pedagogai nepasirengę darbui su specialiųjų poreikių mokiniais, jų
dauguma(52,6 proc.) nenorėtų mokyti šių mokinių, nes ,,pernelyg sunku
psichologiškai ir metodiškai’’. Autorių nuomone, pedagogai akcentuoja savo
sunkumus, kuriuos patiria dirbdami su neįgaliais, o ne pačių vaikų
integracijos problemas (bendravimo sunkumus, pripažinimo, palaikymo
stoką).

R.Pukinskaitė teigia, kad bendra klasė riboto intelekto
vaikui yra naudinga, jei, jis yra lengvai bendraujantis, aktyvus, domisi
mokamaisiais dalykais, neturi ryškių elgesio nukrypimų, bet tokių vaikų
santykiškai yra nedaug. ,,F.M.Gesham (1982), J.Jenkins (1986)studijos rodo,
kad paprasta vaikų integracija į bendrą klasę nepagerina jų socialinių į
gūdžių.Jie tvirtina, kad turintys negalių vaikai, būdami bendroje klasėje
su kitais, linkę mažiau bendrauti, kitų yra blogiau priimami, jiems
sunkiau formuojasi būtini socialiniai įgūdžiai ’’ ,(R.Pukinskaitė str.
Riboto intelekto vaikai, Specialiųjų poreikių vaikai, 1997, p.129).

Pateikti tyrimai 4.lentelėje ir 4. lentelėje prieduose,
patvirtina aukščiau pateiktų mokslininkų teiginius ir leidžia daryti
išvadą, kad specialiųjų poreikių mokinių integracijai į bendrojo lavinimo
mokyklas nebuvo tinkamai pasirengta. Mokytojai nepasiruošę dalykinei ir
psichologinei veiklai su specialiųjų poreikių mokiniais, o mokyklose nėra
arba trūksta specialiųjų pedagogų, o klasės bendruomenės nėra pasiruošusios
juos priimti.Dėl šių priežasčių dauguma specialiųjų poreikių mokinių yra
žemo statuso grupėje,dauguma jų berniukai.Žiūrėti 4. lentele ir 4. lentelę
prieduose.

4. lentelė
Specialiųjų poreikių paauglių vieta statuso sistemoje

statusas |Moksleivių sk.priklausantis statusui |Viso spec.p. mok

|Spec.p.mergaitės |Spec.p.berniukai | |Labai aukštas |17 |- |- |- |- |- |-

| |Patenkinamas |159 |9 |5,66 |3 |1,88 |6 |3,78 | |Žemas |55 |14 |25,45 |2
|3,64 |12 |21,81 | |

Nagrinėjant mokinių statusą, jo veiksnius būtina pasigilinti į
mokinių asmenybės savybes, kurių dalis yra įgimta, dalis suformuota ar
formuojama šeimoje, daliai susiformuoti didelę reikšmę turi bendravimas su
bendraamžiais. ,,Asmenybės savybės, kurių šiandieną žodynuose
priskaičiuojama iki 1,5 tūkstančio, formuojasi bendravimo su žmonėmis ir
bendravimo veiklos procese.Susiformavusios asmenybės savybės taip pat
tarnauja bendravimui su kitais žmonėmis ir
aplinka’’,(I.Krukovskis,A.Penkauskas Grupių, kolektyvų ir tarpusavio
santykių psichologiniai klausimai, 1979, p.5). Šioje srityje vėl yra įdomi
sąveika; turimos asmenybės savybės lemia statusą klasėje, statusas nusako
vaidmenį kuris formuoja asmenybės savybes.Žiūrėti į 9 paveikslėlį ir 1, 2
paveikslėlį prieduose.

9. pav. Pedagogų išskirtų dominuojančių asmenybės savybių santykis su
jų statusu

Paaugliams tampa labai svarbios šios asmenybės savybės: kaip
draugiškumas, mokėjimas bendrauti, nuovokumas, sąžiningumas, nuoširdumas ir
kitos.Siekiant išsiaiškinti, kokiomis savybėmis pasižymi skirtingo statuso
mokiniai buvo klasių vadovams pateikta anketa su 14 išvardintų asmenybės
savybių, kurias tris būdingiausias pažymėjo kiekvienam mokiniui. Iš šio
tyrimo paaiškėjo, kad draugiškumu, mokėjimu bendrauti ir nuoširdumu
pasižymi labai aukšto ir patenkinamo statuso paaugliai .Tačiau kaip
vieną būdingų prie labai aukšto statuso mokinių savybių klasių vadovai
mini apsukrumą. Šie mokiniai yra gabūs, organizuoti , jie moka patys rasti
išeitį iš susidariusios padėties, taip pat dažnai gelbsti klasės
bendruomenę. Viena iš dominuojančių savybių patenkinamo statuso mokinių yra
sąžiningumas todėl, kad šioje grupėje dominuoja mergaitės.

Žemo statuso mokiniai pasižymi panašiomis asmenybės savybėmis
tačiau jaučiami poslinkiai jų išsidėstyme, taip pat atsiranda ir naujų
dominuojančių savybių. Šios grupės mokinių tarpe išryškėja nuobodumas,
savanaudiškumas.Vadinasi nuobodus paauglys nemoka bendrauti su
bendraamžiais, jis yra jiems neįdomus. Savanaudiškumas pasireiškia šioje
mokinių grupėje, o tai reiškia , kad dalis šių mokinių yra nedraugiški,
nemoka dalintis, nemoka padėti, suprasti ar išklausyti, tai labiau
egoistiškos asmenybės su kuriomis niekas nenori arba mažai kas nori
bendrauti.

Nagrinėjant asmenybės savybių reikšmę paauglių statusui, buvo įdomu
ištirti, kokias savybes vertina mokiniai ir kaip įvertina patys save,
koks jų santykis su klasių vadovų išskirtomis asmenybės savybėmis ?

Nagrinėjant šį klausimą paaiškėjo, kad draugiškumas, sąžiningumas ir
mokėjimas bendrauti yra reikšmingiausios savybės, kurias vertina visų
grupių paaugliai, tik pagal statusą jų pasiskirstymas nėra visai tolygus.
Minėtas asmenybės savybes išskyrė klasių vadovai parinkdami būdingas
savybes savo klasių mokiniams.Tai pagrindinės paauglių ,,draugiškumo
kodekso’’ savybės, kurios draugo, grupės, klasės atžvilgiu yra pastebimos
ir įvertintos.Šio amžiaus tarpsnio mokiniai labai smerkia ,,išdavimą’’,
žodžio nesilaikymą, atsisakymą padėti, ,godumą.

Labai aukšto statuso mokiniai draugiškumą ir mokėjimą bendrauti
vertina labiausiai. Taip pat jiems yra svarbi jėga bei apsukrumas. Jie
išskirdami savybes, kuriomis pasižymi patys, apsukrumą iškelia į antrą
poziciją pagal svarbą.Šiuo požiūriu, klasių vadovų labai aukšto statuso
mokiniams išskirta būdinga savybė apsukrumas, sutampa su jų pačių išskirta
jiems būdinga savybe.

Paaugliams yra labai svarbus teisingumas, jie labai jautrus
neteisingam vertinimui, taip pat sunkiai išgyvena neteisinga mokytojo
vertinimą. Jie tuojau lygina vienas kito poelgius, žinias ir siekia , kad
būtų atitinkamai, teisingai įvertinti.

Dar įdomu pastebėti, kad labai aukšto statuso mokiniai nemažą dėmesį
skiria įžūlumui ir savanaudiškumui.Šios savybės, jų nuomone, reikšmingos
klasės bendruomenėje ir asmeniškai kiekvienam mokiniui, taip pat jie
prisipažįsta, kad savanaudiškumu ir net agresyvumu pasižymi patys.Vadinasi,
savybėmis, kurias išskyrė klasių vadovai kaip neigiamas, mokiniai jomis
didžiuojasi ir nes jų dėka galima išsikovoja gerą padėtį klasėje. Žiūrėti
5.lentelę.

5.lentelė
Paaugliams reikšmingos asmenybės savybės

asmenybės savybės |reikšmingos klasės bendruomenei |reikšmingos kiekvienam

mokiniui |kuriomis mokinys pasižymi | | |l.aukš. patenk. žemo
|l.aukš. patenk. žemo |l.aukš. patenk. žemo | |draugiškumas | 1

1 1 | 1 1 2 | 1 1

1 | |sąžiningumas | 2 3 2 | 2 2 1
| 3 2 2 | |mok. bendrauti | 1 2 3 |

3 3 3 | 1 3 3 | |nuoširdumas | 3

4 5 | 6 5 3 | 4 4

5 | |teisingumas | 3 5 4 | 4 4
4 | 3 5 3 | |įžulumas | 3 6 6 | 5

9 9 | – – 9 | |savanaudiškumas |
3 8 7 | 6 – 8 | 5 11

7 | |jėga | 2 10 7 | 4 9 6 | –

10 6 | |agresyvumas | 3 9 10 | –

11 9 | 4 9 8 | |pagarba | 3 11

9 | 5 6 5 | 4 7 4 | |tvirta
valia | 4 14 11 | – 7 9 | –

8 9 | |nuobodumas | – 13 10 | –
10 10 | – 10 8 | |apsukrumas | – 12

8 | 6 8 10 | 2 9 8 |
|drąsa | 3 7 8 | 6 7 7 | 4

6 5 | |

Svarbu, kad tos normos , reikalavimai sutaptų su svarbiausiomis
suaugusiųjų santykių normomis , nenukryptų nuo visuomenėje vertinamu normų.
,,Moralinio samprotavimo brandumas yra susijęs su altruistišku
elgesiu:pagalba kitam asmeniui, dalijimusi su kitais ir neteisingai
skriaudžiamų gynimu’’,(R.Žukauskienė,1996,p.329). Ryšis tarp moralinio
samprotavimo ir elgesio yra tik vidutinio stiprumo. Reikia pastebėti, kad
pasikeitus santvarkoms, komunistinę pakeitus laisvosios rinkos, pasikeitė
visuomenėje nusistovėjusios tam tikros normos , pasikeitė vertinimas tam
tikrų asmenybės savybių.

Bet kokiu atveju, tyrimas parodė, kad yra savybės, kurias vertina ir
mokiniai ir mokytojai. Jų pripažinimas užtikrina tam tikrą padėtį klasėje
ir atvirkščiai.
. Mokiniai patenka į žemo statuso grupę :

dėl adaptavimosi naujoje klasėje problemų,
paauglių bendravimo problemų, kuriomis labiau pasižymi berniukai negu
mergaitės,
žemo ir patenkinamo pažangumo ( dauguma antramečių),
specialiųjų poreikių mokinių integravimo į bendrojo lavinimo mokyklas
problemų,

dėl tam tikrų asmenybės savybių, kurios yra nepriimtinos klasės
bendruomenėje .

3.4.Nepatenkinamo statuso poveikio paaugliams analizė

Mokiniai statusą klasėje pasirenka ne patys. Jį paskiria suteikia
klasės draugai, todėl natūralu, kad būti žemo statuso grupėje niekas
nenori. Nepatenkinti savo padėtimi klasėje paaugliai jaučiasi neįvertinti
mokytojų, klasės draugų, o laikui bėgant susitaiko su tokia padėtimi ir
patys pradeda nepasitikėti savo jėgomis, laikyti save netikėliais, nieko
vertais.,,Psichologai pripažįsta, kad ypač neigiamą įtaką vaiko savęs
vertinimo formavimuisi turi negatyvus kitų žmonių vertinimai, kurie ugdo
vaiko nepasitikėjimą savimi. Nemažai mokytojų, vertindami mokinių elgesį,
mokymąsi, dažniausia orientuojasi į jų klaidas, nesėkmes.Todėl kuo vaikui
sunkiau sekasi mokykloje, tuo daugiau neigiamų vertinimų bei kritikos jis
susilaukia ‘’,(D.Gailienė, .Bulotaitė, N.Sturlienė,1996, p.70).

Vaikai ateina į mokyklą jau iš dalies suvokdami, kas jie yra,kas jam
sekasi, kas ne. Pirminis vertės pajautimas formuojasi šeimoje, o vėliau
didelę įtaką turi mokytojai, bendraamžiai.

Svarbiausias veiksnys, skatinantis pajusti savo vertę yra vaiko
pajautimas , kad tėvai jį myli ir priima jį tokį, koks jis yra. Tačiau į
daugelį šeimų perneštos autoritariškos visuomenės nuostatos, nepagarba
žmogui jau šeimoje ugdo vaiko nepasitikėjimą savimi, žemą savęs vertinimą.
Atliekant tyrimą buvo siekiama išsiaiškinti ryšį tarp tėvų vertinimo
vaikų pažangumo ir jų statuso.Labai gerų ir gerų tėvų įvertinimų
daugiausia atitenka labai aukšto statuso mokinių grupei 82,35 proc. ,

6.lentelė
Tėvų vertinimas savo vaikų pažangumo atžvilgiu

vertina vaikus |labai aukštas |patenkinamas | žemas | | |mok.sk. |
% |mok.sk | % |mok.sk | % | |labai gerai
gerai
patenkinamai
nepatenkinamai

| 5

9

3

– | 29,41

52,94

17,65

– | 48

61

41

9 | 30,19

38,36

25,79

5,66 | 5

24

20

6 | 9,09

43,64

36,36

10,91 | |

patenkinamo statuso grupei 68,55 proc.,o nepatenkinamos padėties mokiniams
52,73 proc. Procentų. Žiūrėti į 6lentelę Nagrinėjant patenkinamą ir
nepatenkinamą mokinių pažangumo įvertinimą daugiausiai atitenka žemo
statuso mokinių grupei, o tai reiškia, kad šie mokiniai patyria neigiamą
vertinimą. Palyginus šiuos skaičius matome tiesioginį ryšį tarp tėvų
vaikų vertinimo ir jų statuso.Ta pati tendencija pastebima nagrinėjant
tai, kaip jaučiasi mokytojų įvertinti paaugliai ir jų statusas klasėje.
Žiūrėti 7. lentelę.

7.lentelė
Paaugliai jaučiasi mokytojų įvertinti
jaučiasi mokytojų įvertinti | labai aukštas | patenkinamas | žemas

| | |mok.sk. % |mok.sk. % |mok.sk. % | |teigiamai
neigiamai
neturi nuomonės | 9 52,94

2 11,76

6 35,29 | 80 50,31

24 15,09

55 34,50 | 25 45,45

10 18,18

20 36,36 | |

Psichologai A.Maslow, V.Satir, P.H.Berne labai svarbią reikšmę
asmenybės formavimosi procese skiria teigiamam savęs vertinimui. Tik iš
teigiamai save vertinančių žmonių sklinda sąžiningumas, atsakomybė, meilė,
darna, jie jaučiasi svarbūs, nes nuo jų buvimo pasaulis tampa geresnis ir
gražesnis. Tik vertindami ir mylėdami save žmonės pasirengę matyti ir
gerbti kitų vertę. ,,Teigiamas savęs vertinimas neturi nieko bendra su
pasipūtimu ir puikybe – tai tiesiog realistiškas savęs įsisąmoninimas,
gebėjimas gerbti savo ir kitų unikalumą, dvasingumą bei žmogiškąsias
teises.Teigiamai save vertinantys žmonės pasitiki savimi, gebėjimu užmegzti
gerus tarpasmeninius santykius, o blogai save vertinantys jaučiasi menki ir
menkai tesugebantys, o bendraudami su kitais, retai kada išgyvena artumo,
bendrumo jausmą ’’ , (V.Lepeškienė, 1996, p.44).

Įdomu buvo ištirti, koks paauglių savęs vertinimo santykis su jų
statusu klasėje. Labai aukšto statuso mokiniai save vertina geriausiai
41,18 proc. vertina teigiamai. Patenkinamo statuso mokinių grupės
dominuojantis savęs vertinimas yra vidutinis. 3,78 proc. Jų vertina save
neigiamai. Blogiausias savęs vertinimas yra žemo statuso mokinių. Neigiamai
save įvertina 12,72 proc., o teigiamai – tik 21, 82 proc. Paauglių savęs
vertinimas akivaizdžiai susijęs su tėvų ir mokytojų vertinimu.Žiūrėti 8.
lentelę.

8 lentelė

Paauglių savęs vertinimas

savęs vertinimas | labai aukštas | patenkinamas | Žemas | | |mok.sk.
| % |mok.sk. | % |mok.sk | % | |teigiamas
vidutinis
neigiamas | 7

10

– | 41,18

58,82

– | 45

108

6 | 28,30

67,92

3,78 | 12

36

7

| 21,82

65,45

12,72 | |

Palyginus 6, 7, 8 lentelių duomenis išlaikomos statuso, kitų ir savęs
vertinimo santykis. Jis yra tiesiog proporcingas mokinio žemam kitų, savęs
vertinimui ir nepatenkinamai jo padėčiai klasėje.

Nuvertinantys save mokiniai jaučiasi nesaugūs, nepasitikintys, jie
neturi motyvacijos veikti, yra pasyvūs, iš anksto orientuoti į nesėkmę.
Žemo savęs vertinimo mokiniai nepasitiki savo jėgomis ir todėl jie dažnai
nemato prasmės stengtis, būti aktyviais.Svarbiausia mokinių veikla
mokymasis, todėl dažnai šiems mokiniams ji yra nesėkminga.

Ištyrę mokinių aktyvumą pamokoje, galime daryti išvadą, kad žemo
statuso mokiniai nenoriai dirba pamokoje, juos ši veikla mažai domina, nes
jie mažai sulaukia teigiamo įvertinimo, paskatinimo, gerų rezultatų.
Nepatenkinamos padėties klasėje tik 29,09 proc. mokiniai dirba noriai, kai
tuo tarpu labai aukšto statuso 76,48 proc. Žemo statuso mokiniams
įsitraukti į pamokos veiklą reikalinga draugų ir mokytojų pagalba , nes jie
nepasitiki savo jėgomis, reikalingas postūmis. Nors šalia matome visai
kitus skaičius: 36.36 proc. dirba savarankiškai, tačiau šie duomenys
leidžia daryti išvadą, kad šie mokiniai, nesitikėdami teigiamo įvertinimo,
nedrįsta klausti mokytojų ir bando užduotis atlikti patys. Žiūrėti 9.
lentelę.

9.lentelė
Paauglio aktyvumas pamokoje

aktyvumas pamokoje | labai aukštas |patenkinamas | žemas | | |mok.sk. |

% |mok.sk. | % |mok.sk. | % | |dirba savarankiškai
padeda draugai
padeda mokytojai
noriai dirba pamok.
nenoriai dirba

| 3

1



13

– | 17,64

5,88



76,48

– | 45

17

23

72

2

| 28,30 10,69

14,47 45,28

1,26

| 20

7

10

16

2 | 36,36
12,72
18,18

29,09

3,65 | |

Nagrinėjant paauglių aktyvumą popamokinėje veikloje pastebimos
analogiškos kryptys.Aktyviausi yra labai aukšto statuso mokiniai jie lanko
būrelius mokykloje, sporto, muzikos mokyklas, mokinių užimtumo centrus ir
tik 17,64 proc. nelanko nieko. Patenkinamo statuso klasėje paauglių
aktyvumas popamokinėje veikloje žemesnis. Šios grupės pasyvių mokinių yra
26,42 proc. Didžiausią grupę nesidominčių popamokine veikla sudaro žemo
statuso mokiniai. Tokių yra beveik pusė (45,45 proc.). Sumažėja jų
pastangos, aktyvumas, nes vistiek nebesitiki pasiekti gero rezultato ir
teigiamo vertinimo

10.lentelė
Paauglių dalyvavimas popamokinėje veikloje

popamokinės veiklos kryptys |labai aukštas | patenkinamas | žemas |
| |mok.sk. | % |mok.sk. | % |mok.sk. | % | |būreliai mokykloje
muzikos,sporto mokyklos
mokinių užimtumo centrai
nieko nelanko
kita | 5

8

2

3



| 29,41

47,06

11,76

17,64

| 55

49

95

42

4 | 35,69

30,31

5,66

26,42

2,52 | 16

9

5

25

– |29,09
16,36

9,09

45,45



| |

Analizuojant paauglių dalyvavimą popamokinėje veikloje, akivaizdus
žemo statuso mokinių pasyvumas, tačiau, sprendžiant šią problemą, kyla
klausimas, ar iš tikrųjų popamokinė veikla yra įdomi mokiniams, gal reikia
ją priartinti prie mokinių poreikių, ar jos yra pakankamai. M.Barkauskaitės
nuomone, mokykloje trūksta paaugliams prasmingos , patrauklios , jų
interesus ir poreikius, galias ir galimybes, to meto dvasią atatinkančios
veiklos.,,Manome, kad daugėjant mokinių, turinčių žemą statusą, didėjant
tarpusavio susvetimėjimui, veiklos formų galinčių tą susvetimėjimą
sumažinti, mokykloje mažėja’’,(M.Barkauskaitė, 2001, p.55).

Trūkstant įdomių veiklos formų, esant žemam nepatenkinamo statuso
klasėje mokinių aktyvumui tiek pamokose, tiek popamokinėje veikloje,
neįvertintiems suaugusiųjų, o svarbiausia bendraamžių, jie nenoriai lanko
mokyklą, praleidžia be pateisinamos priežasties daug pamokų, o kai kurie
visai nustoja ją lankyti. Žiūrėti į

Labai aukšto statuso mokiniai nepateisino ir dėl kitų priežasčių
praleido mažiausiai pamokų, tai sudaro 6,10 proc. visų praleistų pamokų.
Žemėjant paauglių statusui, daugėja nepateisintų ar dėl kitų priežasčių
praleistų pamokų skaičius. Žemo statuso mokinių praleistos pamokos sudaro
21,64 proc. visų praleistų pamokų. Reikia pastebėti, kad labiausiai nelanko
mokyklos antramečiai, kurie visiškai nepritapo prie klasės kolektyvo, todėl
jie draugų ieško už mokyklos ribų.Žiūrėti 10 paveikslėlį ir 5 lentelę
prieduose.

Pedagogai turėtų stengtis, naudodami įvairius darbo su mokiniu
metodus, išlaikyti jį klasėje, nes tik tokiu būdu gali ji pedagogizuoti.
Mokinio nebeinančio į mokyklą tyko pavojai: jis nesimoko ir netobulėja,
gatvėje įgyja neigiamos patirties. .Išėjusį iš mokyklos paauglį svarbu
laiku sugrąžinti atgal.
[pic] Nepateisintos ir dėl kitų priežasčių praleistos
pamokos

10. pav. Paauglių mokyklos lankomumo ir jų statuso santykis

Nagrinėjant žemo statuso poveikį mokiniams labai ryškiai pastebima
jų elgesio įvertinime. Mokiniai, kurie yra neįvertinti ir patys save blogai
vertina, iš kurių nesitikima gero mokymosi ir elgesio, ir patys nebetiki
savo sėkme. Jie dažniausia įsijaučia į ,,blogiečio’’ vaidmenį ir bando jį
pateisinti. Tai paaugliai, kurie pastoviai išgyvena dvasinį, emocinį
diskomfortą, dažnai netekę kantrybės ką nors pakeisti į gerą, apimti
pykčio ne tik drumsčia drausmę pamokoje, bet neretai padaro teisėtvarkos
pažeidimus. Jie linkę į asocialų elgesį, agresiją, įvairias priklausomybes;
klijų uostymą, rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą, azartinius
žaidimus.

Panagrinėjus nepatenkinamai įvertinto paauglių elgesio santykį
su jų statusu klasėje, paaiškėjo, kad daugiausia tokio elgesio mokinių yra
žemo statuso grupėje 9,09 proc..Patenkinamo statuso grupėje nepatenkinamo
elgesio mokiniai sudaro 0,6 procento, o labai aukšto statuso grupėje tokių
mokinių nėra. Negalime teigti, kad mokiniai patekę į nepatenkinamą padėtį
klasėje tampa nedrausmingi, jie, dėl tam tikrų asmenybės savybių ir kitų
priežasčių atsidūrę žemo statuso mokinių grupėje, įtvirtina turėtas
neigiamas savybes ir įgyja naujų, tai tarsi veiksmas su atoveiksmiu.Žiūrėti
11. lentelę.

11.lentelė
Neigiamai įvertinto paauglių elgesio santykis su statusu klasėje

klasė |labai aukštas |patenkinamas |žemas | | |mok. sk. % |mok.sk.

% |mok.sk. % | | 5

6

7

viso | – –

– –

– –

– – | – –

1 1,6

– –

1 0,62 | –



1 6,25

4 18,18

5 9,09 | |

Ištyrus nepatenkinamo statuso poveikį paaiškėjo:

36. menkas tėvų ir mokytojų jų vertinimas,

37. nepakankamas jų pačių savęs vertinimas,

38. mažas aktyvumas pamokose ir popamokinėje veikloje,

39. prastas pamokų lankomumas arba mokyklos nelankymas,

40. polinkis į nepatenkinamą elgesį.

Tačiau negalime teigti , kad šie bruožai būdingi visiems žemo
statuso mokiniams, jie tik šioje mokinių grupėje dažniau pasireiškia..

Mokiniai, nors priklausydami skirtingo statuso grupėms, bet
būdami tos pačios klasės bendruomenės nariai, vertina bendraamžių
tarpusavio santykius. Natūralu, kad tie, kurie klasėje yra mėgiami,
pageidaujami, populiarūs mokinių tarpusavio santykius vertins geriau,
atlaidžiau. 52,94 proc. labai aukšto statuso mokinių tarpusavio santykiai
klasėje atrodo draugiški. Tuo tarpu mokiniai, kurių santykiai su
bendraamžiais sudėtingesni, draugiškais atrodo 40,00 proc. Jeigu imsime
nagrinėti nepatenkinamą mokinių tarpusavio santykių klasėje įvertinimą,
pastebėsime priešingą tendenciją: labai aukšto statuso mokiniams
nedraugiški santykiai atrodo 11,76 proc. , o žemo statuso mokiniams –
30,91 proc. Natūralu, kad mokiniai su kuriais nenori ar nebendrauja
klasės draugai jaučiasi nepritampantys ir šią bendruomenę jie vertina
kaip nedraugišką.Žiūrėti į 12. lentelę.

12.lentelė

Paauglių požiūris į klasės bendruomenės santykius

mokinio požiūris į klasės bendruom. santykius |labai aukštas |patenkinamas
| žemas | | |mok.sk % |mok.sk. % |mok.sk. % |
|draugiški
nedraugiški
neturi nuomonės | 9 52,94

2 11,76

6 35,29 | 73 45,91

31 19,49

55 34,59

| 22 40,00

17 30,91

16 29,09 | | Asmenybė, siekdama priklausyti tam tikrai
bendraamžių grupei, bando vertinti
savo poelgius, lygindama juos su tam tikromis grupės elgesio normomis.
Paauglystėje imponuojančios vienmečių savybės priverčia pirmą kartą rimtai
susimąstyti apie save, pamatyti ir suprasti ,kad jis neturi tam tikrų, jam
patikusių savybių, kyla troškimas sekti bendraamžiais.Tai gali būti
teigiamas, bet taip pat neigiamas sektinas pavyzdys.

Tačiau paprasčiau ne keistis pačiam, to tikėtis ir laukti to iš
kitų. Todėl apklausus paauglius paaiškėjo, kad jie norėtų tam tikrų
požiūrio, santykių pasikeitimų klasėje. Labiausiai, žemo statuso mokiniai,
siekia požiūrio pakeitimo į klasės draugus, o tai galima suprasti kaip į jį
patį. Jei labai aukšto statuso grupės požiūrį siekia pakeisti tik 23,53
proc. mokinių, tai nepatenkintųjų padėtimi klasėje nori pakeisti
41,81proc. paauglių. Požiūrio į patį mokinį labai aukšto statuso mokiniai
nenori keisti, nes jie savo padėtimi yra visiškai patenkinti, tai žemo
statuso 7,27 proc. mokinių šį požiūrį norėtų keisti.Žiūrėti į 13. lentelę.

13. lentelė
Paauglių lūkesčiai klasėje

siekiai keisti klasėje
požiūrį | labai aukštas |patenkinamas | žemas | | |mok. sk. | %
|mok.sk. |% |mok.sk |% | | į mokslą

į klasės draugus

į patį mokinį

į mokytojus
bendravimo įpročius

kita

| 6

4



2

5



|35,29
23,53


11,65
29,41

– | 37

44

11

14

44

9

|23,27
27,67

6,92

8,81
27,67

5,66 | 11

23

4

5

12

– |20.00
41,82

7,27

9,09
21,82

– | |

Žemo statuso mokiniai nesijaučia pilnaverčiai klasės bendruomenės nariai,
apmaudas kartais prasiveržia agresija, konfliktiškumu, abejingu sau ir
savo ateičia

4. ŽEMO STATUSO MOKINIŲ SOCIOPEDAGOGIZACIJOS GALIMYBĖS

Pasitikėjimas pačiu savimi- pirmoji būtina
didžiųjų iniciatyvų sąlyga.

S.Džonsonas

4.1.Pedagoginių santykių poveikis statusui

Paauglių santykiai su bendraamžiais yra labai svarbūs ir jei šis
uždavinys yra sėkmingai išsprendžiamas, tai ir visas socialinis gyvenimas
bus sėkmingas. Nepasisekimas nulemia nelaimingą suaugusio gyvenimą;
nevykusius santykius šeimoje, darbovietėje, visuomenėje. Paprastai toks
žmogus krypsta arba į vaikišką priklausomumą nuo kitų , arba į kaprizingą
dominaciją.

,, Mokykla gali padėti sudarydama galimybes mokiniams išmokti
visuomenėje priimtų apsiėjimo formų, padedama mokiniams mokykloje išvystyti
įvairią socialinę veiklą, kuri padėtų mokiniams veikti pagal jų interesus,
padėti jiems išmokti vadovauti susirinkimui, rinkimams, sudaryti metų
veiklos planą’’, (V.J.Černius, 1992, p.59). Ką jau kalbėti apie mokinius
kurie klasėje yra nepatenkinamoje padėtyje. Pedagogo pirminis uždavinys jį
pasistengti suprasti, paremti, paskatinti, padėti klasėje užimti geresnę
padėtį. Nors aptarus žemo mokinių statuso veiksnius nustatėme, kad
nepalanki pedagogo pozicija mokinio atžvilgiu turi įtakos mokinio
statusui.

,,Būtina saugios atmosferos sąlyga – pagarbus mokytojo požiūris į
kiekvieną mokinį: jo mintis, jausmus, darbo tempą, taip pat į neatlikimą
kai kurių užduočių nereikalaujant pasiaiškinti, pasiteisinti. Kaip negalima
patemti augalo už viršūnės, taip negalima pagreitinti asmenybės tobulėjimo
skubant, raginant, stumdant ar traukiant. Mes tik galime sudaryti palankias
sąlygas vaikui augti, atsiskleisti’’,(V.Lepeškienė, 1996, p.43).

Neteisinga pedagogo pozicija klasėje kai kurių mokinių atžvilgiu
padaro didelę žalą jų savęs vertinimui.. Nuo to, kaip mokytojas vertina
mokinį, didele dalimi priklauso bendraamžių vertinimas, todėl mokytojas
bendraudamas su mokiniais turi apgalvoti kiekvieną žodį , kad jo neįžeistų
, nesumenkintų, neužgautų. Mokinys į kiekvieną mokytoją žiūri su viltimi,
kad jis įvertins, pastebės, pagirs. Mokinio savosios vertės pajutimas
formuojamas pamokoje, pertraukų , klasės valandėlių renginių metu, todėl
svarbu, ypač žemo statuso mokinių, savos vertės pajutimo formavimas.

Remiantis V.Lepeškienės, D.Gailienės, L.Bulotaitės,
N.Sturlienės mintimis paruoštos rekomendacijos pedagogams kaip stiprinti
mokinių savęs vertinimą, ugdyti pasitikėjimą savimi, tuo pačiu kelti jo
socialinį statusą klasės bendruomenėje:

1. kreipkitės į mokinį vardu, nes tai suteikia jam džiaugsmą,

kad mokytojui svarbus,

2. būkite prieinamas, parodyti, kad jis jums rūpi,

3. dalinkitės su mokiniais savo gyvenimo smulkmenomis, tai

sukelia pasitikėjimo jais jausmą,

4. pabrėžkite savo panašumą su mokiniais,aptarkite bendrus

interesus,

5. venkite situacijų per kurias vaikas gali suglumti ir

pasimesti, o jai taip atsitiko padrąsinkite, palaikykite,

apginkite nuo kitų nemalonaus dėmesio,

6. nevertinkite mokinio asmenybės vertinant atliktą užduotį,

,,Nemokša‘‘, ,,Tinginys‘‘, ,, Netikelis‘‘ , o tik aptarkite

atliktą užduotį, klaidas, nes minėta kritika įgauna platesnę

prasmę, mokinys pradeda nepasitikėti ne tik pamokoje, bet ir

bendraudamas su bendraamžiais, namuose,

7. nekritikuokite mokinių viešai,klaidas nurodykite taktiškai,

nemenkinant mokinio bendraamžių tarpe,

8. pakeiskite nuostatas į klaidas,padėkite mokiniams mokytis iš

klaidų, o ne bauskite už jas,

9. nelyginkite silpnai besimokančio mokinio su gerai

besimokančiu,

10. vertinkite ne tik rezultatą, bet ir įdėtas mokinio

pastangas ,

11. skaldykite ilgesnes užduotis dalimis, kad mokiniai pajustų

sėkmę,

12. padidinkite sąmoningai rezultatus, kad mokinys dirbtų ,

siektų, tikėtų sėkme,

– nusiteikyte teigiamai, palankiai visų mokinių atžvilgiu,

nes tikėjimas sėkme turi didelės reikšmės rezultatui.

N.Anikejeva teigia, kad mokinių nuotaika tiesiogiai priklauso nuo
mokytojo nuotaikos , jo požiūrio į mokinius .Ištyrus paauglių siekius
santykiuose su mokytojais paaiškėjo, kad svarbiausia – bendravimo
kokybė.Jie nori būti suprasti, įvertinti, nežeminami. Atrodo, tokie
paprasti ir suprantami norai, bet vis dėlto ši problema egzistuoja, o
labiausiai ją jaučia žemo statuso mokiniai. Išnagrinėjus 14 lentelę
matome, kad supratimo ir įvertinimo iš mokytojų pasigenda visų socialinio
statuso grupių mokiniai.

14.lentelė
Paauglių lūkesčiai mokytojų santykiuose su mokiniais

mokyt. ir mok. santykiuose trūksta |labai aukštas |patenkinamas |
žemas | |supratimo
įvertinimo
draugiškumo
pagalbos
pripažinimo reiklumo
objektyvumo
kita | 2

1

4

5

3



4

– | 1

2

3

4

5

6

7

8 | 1

2

4

3

5

6

7

– | |

Mokiniams pateikus atvirą klausimą , kas, jų manymu turėtų pasikeisti
mokinių ir mokytojų santykiuose, susilaukta įdomių pastabų, pvz. ,,nerėkti,
o išklausyti‘‘ , ,,išaiškinti, mes gi žmonės’’, ,,kai kurie mokytojai žiūri
į mokinius iš aukšto su išankstine nuostata’’, ,,kai kam nuolaidžiauja ,o
ant kai kurių užsisėda’’, ,,mokytojų ir mokinių santykiai pasiekia tokį
lygį, kad nemėgstame vieni kitų, o taip norėtųsi būti draugais,
patikėkite’.’ Šios mokinių mintys parodo, kad mokytojas turėtų pagarbiau ,
be išankstinių nuostatų, elgtis su mokiniu. Jei pedagogas negerbs mokinio,
tai mokiniai neturės pagarbaus bendravimo pavyzdžio nei tarpusavyje, nei su
suaugusiais. Dar mokyklose išlikusi tendencija, kad pedagogas yra visada
teisus, reikalaujantis pagarbos, tačiau,ar visada mokantis gerbti mokinį.

,, Mokytojo asmenybė, jo laikysena klasėje, suformuotas psichologinis
klimatas daro didelę įtaką mokinių nuotaikai, jų darbingumui..Psichologų
teigimu ,pakili nuotaika klasėje mokinių darbingumą padidina 20-30%, o
mokytojo abejingumas darbingum1 sumažina 10-20%(ypač silpnų mokinių)’’ ,
(J.Vaitkevičius,1995, p.238).Mokytojo pedagoginio takto, kultūros stoka
kenkia ne tik mokymuisi, bet žlugdo mokinio asmenybę, formuoja ar
užsispyrėlį, ar per daug paklusnų, kenčia jo emocinis pasaulis. Kiekvieno
mokytojo uždavinys, ką jis bedėstytų, ugdyti harmoningą asmenybę, kuri
pritaptų klasėje, orientuotusi gyvenime, kelti jos socialinį statusą tarp
klasės draugų, šeimos narių, mikrogrupėse.

4.2.Socialinio pedagogo vieta mokinių statuso gerinimo sistemoje

Socialinė pedagogika ieško būdų kaip pažinti žmogų grupėje,
visuomenėje, rasti priemonių, kaip jam padėti patekus į keblią padėtį,
pritapti socialinėje aplinkoje, išmokyti jį pažinti aplinką, save ir pačiam
socializuotis, keisti aplinką, atsižvelgiant į savo norus. Žmogus nėra
izoliuotas nuo aplinkos, jis veikia aplinką, o ši nuolat veikia žmogų.
,,Sudėtingas žmogaus, jo aplinkos pažinimo bei žmogaus ugdymo, jo
socializavimo procesas turi du pagrindinius išeities taškus: vidinį
biopsichinį ir išorinį, socialinį. Kai ugdymas grindžiamas žmogaus
biopsichinėmis savybėmis, vadovaujamasi jo vidiniu pradu. Išoriniai
poveikiai priderinami prie individualių žmogaus savybių’’,(J.Vaitkevičius,
1995, p.3). Ugdant žmogų, būtina jungti biologinę, psichologinę, socialinę,
šio proceso sritį. Žmogaus rengimo gyvenimui negalima riboti mokykliniu
ugdymu, nes jis jau ateina į mokyklą iš šeimos atsinešdamas nemažą
socialinę patirtį. Mokinį veikia šeima (mikroaplinka), visuomenė
(makroaplinka), skirtingais amžiaus tarpsniais ne vienodai, taigi socialinė
aplinka asmenybės formavimui vaidina svarbią reikšmę.

Socialinį pedagogą ypač domina moksleivių visuomenė, jų tarpusavio
santykiai, šių santykių poveikis moksleivių elgsenai. J.Vaitkevičius
teigia, kad socialinio pedagogo uždavinys tirti ir nustatyti kolektyve
vyraujančią emocinę atmosferą, psichologinį klimatą, nustatyti kolektyvo
struktūrą, jame nustatyti oficialias ir neoficialias grupes, šių grupių
siekius, ir patarti kolektyvų vadovams, mokytojams, kaip organizuoti
kolektyvo veiklą, formuoti kolektyvo veiklą, formuoti grupių, ir atskirų
grupių narių tarpusavio sąveiką, užtikrinančią teigiamo psichologinio
klimato sukūrimą visame kolektyve. Socialiniam pedagogui svarbu žinoti
kiekvieno klasės mokinio statusą, jį lemiančius veiksnius.Kiekviename
kolektyve paprastai susikuria neformalios grupės, kurias svarbu pastebėti,
nustatyti lyderius, motyvus, kuriais grindžiami grupės narių santykiai, ir
nukreipti šios grupės veiklą kolektyvo labui. Taip stiprinant grupės narių
santykius galima padidinti visos grupės integracinį laipsnį.

Socialinio pedagogo uždavinys – ieškoti galimybių turtinti žmonių
bendravimo formas, būdus, nes bendravimas yra įgimta žmogaus savybė.
Žmogaus bendravimo būdo veiksmingumas formuojant asmenybę priklauso nuo to,
ar pats žmogus noriai įsijungia į auklėjimą. Bendravimo pobūdžiui,
asmeniniams santykiams didelę įtaką daro žmogaus amžius. Paaugliai siekia
pažinti save ir aplinkinius, ieško vietos gyvenime, todėl ieško draugų
platesnėje aplinkoje, atkakliai ieško draugystės, pripažinimo, teigiamo
įvertinimo , tačiau jam dar trūksta gyvenimiškos patirties, žinių. Paauglių
santykiai klasėje, jų statusas lemia mokinio aktyvumą pamokoje,
popamokinėje veikloje, savęs vertinimą, požiūrį į kitus. Aptartos žemo
statuso mokinių pasėkmes socialiniam pedagogui suteikia daug rūpesčių , o
pirmiausia siekti kuo anksčiau nustatyti nepatenkinamą statusą ir stengtis
padėti mokiniui integruotis į klasės bendruomenę. Socialinis pedagogas turi
siekti aprėpti ugdomam mokiniui poveikio priemonių sistemą – visus jo
santykius su mikroaplinka, makroaplinka ir pačiu savimi. J.Vaitkevičiaus
nuomone, asmenybę reikia suprasti kaip unikumą, į nieką nepanašų ir taip
pat kaip homogeninę , unifikuotą socialinės visumos dalelę.

ŽEMO STATUSO MOKINIO OPTIMIZACIJOS SRYTYS

Žemo statuso

mokinys

| |

Socialinio pedagogas, vykdydamas savo pareiga, turi mokėti įvertinti
situaciją, nustatyti problemas ir tikslus, surinkti būtiną informaciją ir
tinkamai ją analizuoti, ištirti visus galimus alternatyvius sprendimus,
formuoti ir įgyvendinti intervencijas bei įvertinti savo pastangas ir darbo
pasekmes. Tam reikia mokėti bendrauti, atlikti socialinį tyrimą ir teikti
socialines paslaugas.

Žemo statuso mokinių pasekmė – žema mokymosi motyvacija, mokyklos
nelankymas,todėl imantis veiklos šioje srityje socialinis pedagogas turi
žinoti statusą lemiančius veiksnius, kad galėtų sudaręs integracijos ir
adaptacijos planą juos veikti, koreguoti.Šioje srityje atsiveria plati
veiklos sritis, kuri iš socialinio pedagogo reikalauja žinoti ir mokėti:

1)moksleivio nepriėmimo ar atstumimo klasės bendruomenės priežastis,

2)moksleivio nusivylimo mokykla priežastis,

3)mokinių interesus,polinkius,gebėjimus, pomėgius,

4)kas jo draugai, jei tokių turi ar su kuo siekia bendrauti ,

5)šeimos sudėtis, socialinis statusas, psichologinis klimatas,

6)mokinio statusas šeimoje,

7) mokinio pedagogų vertinimą ,

8) ar senei mokinys nepatenkintas statusu klasėje,

9) kokios žemo statuso pasekmės konkrečiam mokiniui,
10) remiantis apibendrinta situacija sudaryti integracijos planą,
11) integracijos planą vykdyti etapais, įtraukus komandą (klasės vadovą,

dalykų mokytojus, klasės mokinius, tėvus ) ir patį mokinį
12) įvertinti rezultatus ir užbaigti adaptaciją.

Pedagoginės veiklos metu teko susidurti su tipiška izoliuoto
mokinio situacija. Berniukas, 9 klasės mokinys, pradėjo praleisti pamokas,
vėliau visai liovėsi lankyti mokyklą. Jis susidraugavo su panašaus likimo
trimis 8 klasės mokiniais, kurie išeidavo iš namų į mokyklą, bet retai ją
pasiekdavo, klaidžiodavo po miestą, žaisdavo kompiuterinėje.

Šiuo berniuku susidomėjo socialinis pedagogas ir ėmė tirti mokyklos
nelankymo priežastis. Paaiškėjo, kad jis klasėje yra nemėgiamas, visiškai
neturi draugų. Imtasi ieškoti izoliuotumo veiksnių. Nustatytos asmenybės
savybės kurios jam trukdo bendrauti su bendraamžiais tai, kad jis yra lėto
būdo, lėtos orientacijos, sunkiai užmezga kontaktą. Pamokų metu jam sunku
spėti dirbti su visos klasės mokiniais, todėl yra žemas pažangumas. Dėl šių
asmenybės savybių jo nemėgsta bendraklasiai, kartais iš jo pasišaipo.
Šeimoje jis – penktas, jauniausias vaikas, kuris yra palepintas neturi
valios, linkęs gauti lengvai santykinai su kitais. Kalbant apie materialinę
šeimos padėtį – gyvena gana sunkiai, apsirengęs prastai, kartais
netvarkingai. Mokykloje nedalyvavo jokioje popamokinėje veikloje.

Socialinė pedagogė įvertino situaciją ir sudarė izoliuoto mokinio
integracijos bei adaptacijos planą:

41. pakalbėti su tėvais, įvesti griežtesnę kontrolę,

42. įvesti lankymosi pamokose atžymų sąsiuvinį,

43. paskatinti klasės vadovę įtraukti mokinį į aktyvesnį klasės

gyvenimą, skirti pareigas,

44. pakalbėti su dalykų mokytojais, kurie už pastangas ar nežymius

pasiekimus skatintų,

45. įtraukti į žemo statuso mokinių klubo veiklą,

46. paskatinti lankyti chorą(pasirodo jis prieš 2m. norėjo lankyti

chorą, turi gražų balsą, bet neleido mama) ,

47. pakalbėti su klasės mokiniais apie draugiškumą, toleranciją,

pakantumą vienas kito atžvilgiu,

48. pasikalbėti su dviem klasės mokiniais, kurie atvirai reiškia

priešiškumą,

49. kreiptis į psichologą pagalbos (mokinio lankymasis

konsultacijoms).

Remiantis šiuo planu buvo gana greitai pasiekti rezultatai.Mokinys
pradėjo lankyti mokyklą, stengtis pamokų metu, aktyviai įsitraukė į
popamokinę veiklą, tačiau mėnesio bėgyje dar 2 kartus praleido pamokas be
pateisinamos priežasties. Žinoma izoliuoto mokinio integracija ir
adaptacija yra ilgas procesas.Jos rezultatai yra greitesni ir patikimesni
jeigu žemo statuso vaikai greičiau išaiškinami ir jiems suteikiama
pedagogų,o jei reikia ir psichologų pagalba.

Kalbant apie pagalbą mokiniui, būtina ne tik pagalba iš aplinkos,
bet ir pačio paauglio pastangos,siekiai.Remiantis L.Hey knyga,,Mylėdamas
save būsi laimingas’’ socialinė pedagogė organizavo atstumtų, izoliuotų
mokinių klubą, kuriame mokiniai mokosi pažinti , teigiamai vertinti save,
mokosi gerbti ir pripažinti vienas kitą.Tai daugiausia mergaičių mėgstamas
klubas, į kurį susirenka nedrąsios, nemokančios savimi pasirūpinti
mergaites.Klubo darbe yra altruistinės veiklos, tai adventiniai skaitymai
mokyklos mokiniams, lankymas senelių namuose, slaugos skyriuje, žmonių su
negalia lankymas.Ši veikla leidžia pasijusti atstumtiems ir izoliuotiems
mokiniams svarbiais reikalingais, atsakingais. Atlikus gerą darbą jaučiasi
patenkinti, pradeda labiau vertinti save.

Taigi socialinių pedagogų uždavinys užtikrinti globotinių normalias
veiklos, gyvenimo sąlygas socialinėje kultūrinėje aplinkoje, padėti
,,grįžti’’ į normalias gyvenimo vėžes.

IŠVADOS

1.Mokinių statusas klasėje turi didelę reikšmę mokinių fiziniam
vystymuisi, o taip pat asmenybės savybių formavimuisi. Žemo statuso
mokiniai save sutapatina su žemu, neigiamu vaidmeniu klasėje, todėl dažnai
yra žemos motyvacijos, blogo lankomumo, žemo savęs vertinimo, kuris
iššaukia neigiamų asmenybės savybių formavimąsi.

2. Mokinių statusą klasėje lemia įvairūs veiksniai: išoriniai ir vidiniai
, kurie tarpusavyje yra persipynę.Remdamiesi atliktais tyrimais galime
teigti, kad paauglio statusui turi įtakos mokymosi vienoje klasėje trukmė,
vertybių kitimas.

3.Būdingiausios žemo statuso priežastys: neigiamos asmenybės savybės,
žemesnis vidutinio išprusimas ir inteligencija, žemesni gabumai (ypač
ryšku nagrinėjant specialiųjų poreikių mokinių statusą), fiziniai trūkumai,
nepakankama bendravimo patirtis,neteisingas mokytojo požiūris į mokinį,
nepalanki mikroaplinka (dažnai asociali ar probleminė šeima).

4..Paauglių bendravimas yra labai reikšmingas jų tapsmo
procese,todėl jie siekia rasti draugų jei ne formaliose grupėse: klasėje,
būrelyje, klube, tai – neformaliose grupėse. Dėl sparčių socialinių
pokyčių didėja atotrūkis tarp kartų,todėl padidėja bendraamžių įtaka
paauglio socializacijai. Žemo statuso paaugliai negalėdami patenkinti
bendravimo poreikio klasėje, mokykloje praleidžia daug pamokų arba visai
nelanko mokyklos įsitraukdami į antivisuomeniško pobūdžio grupes,
įsitraukia į įvairias priklausomybes, padaro teisėtvarkos pažeidimų.

5. Žemo statuso mokiniai išgyvena vidinį diskomfortą, jų atliekamas ,,
blogiečio‘‘ vaidmuo formuoja neigiamas asmenybės savybes, todėl būtina kuo
anksčiau išaiškinti nepatenkinamo statuso mokinį ir sudaryti individualią
integracijos bei adaptacijos į klasės bendruomenę programą veikiant
mokinio mikro, makro aplinkas, bei santykį su pačiu savimi.

6.Socialinis pedagogas, vykdydamas savo pareigas, siekdamas optimizuoti
žemo statuso mokinio padėtį , turi mokėti įvertinti situaciją, nustatyti
iškilusias problemas,
užsibrėžti tikslus, surinkti būtiną informaciją ir ją tinkamai
išanalizuoti, ištirti visus galimus alternatyvius sprendimus, formuoti ir
įgyvendinti intervenciją bei įvertinti darbo rezultatus.

7.Optimizavus žemo statuso mokinio padėtį klasės bendruomenėje ,
mokinys ima elgtis pagal jo statusą atitinkanti vaidmenį, ugdomos teigiamos
asmenybės savybės. Todėl šio uždavinio įgyvendinimas yra labai svarbus
dabartinėmis sąlygomis: kai iškilusi didelė priklausomybių problema,
didelis paauglių nusikalstamumas.

LITERATŪRA

1. Anikejeva N. Mokytojui apie psichologinį klimatą mokykloje, –
Kaunas,1988.
2. BarkauskaitėM. Mokinių tarpusavio santykiai , – Kaunas,1979.
3. BarkauskaitėM. Paaugliai:sociopedagoginė dinamika, – Vilnius,2001
4. Berezovinas N.,Kolominskis J.Mokytojas ir vaikų kolektyvas ,Minskas,1975
5. BugdinasR. Dėl vaikų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų
prevencijo1999m. vasarą//Informacinis leidinys1999,Nr.89-90//.
6. Butkienė,A.Kepalaitė Mokymasis ir asmenybės brendimas, – Vilnius,1996.
7. Cambell R. Kaip mylėti savo paauglį, – Vilnius,1998.
8. Charles C.M. Pedagoginio tyrimo įvadas, – Vilnius,1999.
9.ČerniusJ.V. Mokytojo pagalbininkas, – Kaunas,1992.
10. Jacikevičius A. Žmonių grupių(socialinė) psichologija, – Vilnius,1995.
11. Gage N.L. Pedagoginė psichologija, – Vilnius,1994.
12. Kvieskienė G. Socializacijos pedagogika, – Vilnius,2000.
13. Kolominskij J. Asmeniniai santykiai vaikų kolektyve, – Minskas,1969.
14. Kolominskij J.,Berezovin N. Kaikurios pedagoginės problemos socialinėje
psichologijoje, – Maskva,1977.
15. Konas I. Draugystė, – Vilnius,19988.
16. Lepeškienė V. Humanistinis ugdymas mokykloje, – Vilnius,1996.
17. Lyčių skirtumas švietimo sistemoje, – Vilnius, 2000.
18.Lukošienė I.Kas tai yra socialinis darbuotojas? Jo funkcijos
mokykloje./Socialinis ugdymas Id.,Vilnius, 1999/
19. Louse C., Jonson Socialinio darbo praktika,Vilnius,2001.
20.Merfeldaitė.O. Gatvės vaiko kaip socialinio pedagoginio fenomeno
charakteristika//Socialinis ugdymas II d.,Vilnius,1999//.
21. Navaitis G. Psichologinė parama paaugliui, – Vilnius,2001
22.Psichologinė pagalba mokyklai, Vilnius, 1995.
23.Socialinis pranešimas, – Vilnius,1998
24.Specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas, patirtis ir
perspektyvos,Šiauliai,1994.
25.Specialiųjų poreikių vaikų pažinimas ir ugdymas,Šiauliai,2001.
26.Specialiųjų poreikių vaikai, Šiauliai, 1997.
27.Suslavičius A. Socialinė psichologija , – Kaunas,1995
28.Vaikų psichologinis konsultavimas, – Vilnius,1989.
29. Vaitkevičius J.Socialinėspedagogikos pagrindai, Egalda,1995.
30.Želvys R. Bendravimo psichologija,- Vilnius, 1997.
31.ŽukauskienėR. Raidos psichologija, – Vilnius, 1996.

PRIEDAI

———————–
Inteligencija

a

Išprusimas

Pažangumas

Išvaizda

Gabumai

Amžius

Charakteris Charakteris charakteris

Temperamentas

Lytis

[pic]

[pic]

Santykis su pačiu

savimi

Mikroaplinka

Makroaplinka

Leave a Comment