Moralumo vertinimas pagal įvadines etines teorijas

Etika apima žinias apie moralę ir dorovę bei jų filosofinę refleksija. Kartais etika vadinama mokymu apie teisingą ir gerą gyvenimą, ypač jos klasikinis, normatyvinis variantas. Šiuolaikinė etika yra daug platesnė už normatyvinį mokymą kaip teisingai gyventi, tačiau etikos objektas išliko tas pats: moralė ir dorovė, tačiau ne tik vertybinės orientacijos prasme.
Pirmykštė sąvokos “moralė” reikšmė buvo “valia”, vėliau ji buvo traktuojama kaip dievų ar valdovų žmonėms skirtą valia (įstatymai, instrukcijos), paskui kaip tradiciniai papročiai, galiausiai kaip asmeninė individo pasaulėžiūra ir dorumas bee išimties visuose visuomenės gyvenimo srityse. Dažniausiai moralės sąvoka siejama su dorovinės pareigos įsisamoninimo sfera. Jeigu moralę laikytumėme vien tik teorine sąvoka ir ją absoliučiai atsietume nuo veiklos, nuo aplinkos, nuo tarpusavio santykių be kurių yra neįmanomas suvokimas, kadangi jie tiesiogiai daro įtaką mūsų mąstymą. Tai sumenkintų moralės esmę ir prasmę, juk moralinių dalykų supratimas ir pareigos įsisamoninimas turi tapti tarpusavio santykių, elgesio realumu kasdieniniame žmogaus gyvenime.

Skirtingi etikos teorijos atstovai gali pateisinti ar pasmerkti tokį vaiko elegesį, nurodytą užduotyje, tačiau noorint suprasti jų argumentus reikia pasitelkti jų etikos principus, moralės sampratą. Taip pat nekonkretizuotos situacijos detalės, gali suklaidinti vertinant vaiko poelgio moralumą, kaip pvz.: ar mama prašė vogti, ar leido pačiam vaikui surasti kokios priemonės/veiksmai gali padėti sergančiai mamai, kokio am

mžiaus yra vaikas, iš ko jis pavogė pinigus, ir pan.

IMANUELIS KANTAS:
Kanto etikoje žmogus gali savarankiškai suformuoluoti savo moralės dėsnius ir tik jis pats gali jų laikytis arba ne, taip pat Kantas iškelia protą aukšiau visko ir atskiria juslinius polinkius nuo proto, todėl vaikas prieš imdamasis veiksmų turėtų apgalvoti savo veiksmus ir šioje situacijoje vadovautis savo protu, o ne sukeliamais jausmais stebint mirtinai sergančia motiną. Tačiau ar vaikas apskritai supranta moralumo sąvoka? Ar jau geba atskirti koks elgesys yra geras ar blogas? Ar pats gali nuspręsti kas jam kaip individui reiškia geras/blogas elgesys? Tokioje situacijoje būtų sunku įvertinti ar Kantas pateisintų/pasmerktų tokį vaiko poelgį, tačiau remiantis Kanto auksine elgesio taisykle “Nedaryk kitiems, to, ko nenorėtum, kad tau darytų”, kuria jis siekia attskirti teisėtumą nuo elgesio moralumo, nes žmogaus prigimtis yra gudri ir dažnai savo poelgius stengiamasi pateisinti. Esu linkusi manyti, kad Kantas vaiko elgesį įvertintų kaip nemoralų, nes moraliu Kantas laiko tokį veiksmą, kai žmogus save sąmoningai priverčia, kai jis atitinkamai elgiasi dėl to, kad taip elgtis privalo. Vaikas, pagal Kantą, tūrėtų suvokti, kad vagystė, tai nedoras, nemoralus poelgis. Šioje situacijoje vaikas neprivalo vogti pinigų, nes gali apgalvoti kitus būdus, kaip galėtų padėti mamai, pasitelkiant savo protą, galėtų atrasti išmintingų, niekam ne

ekenksmingų kelių išspręsti šiai susiklosčiusiai situacijai.

FRIEDRICH NIETZSCHE:
Nietzsche mano, kad „Moralė visuomet kritikuojama moraliniu aspektu. Pagrindinis argumentas: moralė menkina žmogų”. Todėl šioje situacijoje vaiko elgesys negali būti vertinamas moralumo aspektu, nes pats filosofas teigia, kad egzistuoja daug įvairių moralių ir neigė vergų moralę, kuri apima bandos moralę, kuri pretenduoja kalbėti absoliuto vardu, o absoliutas Nietzsches manymu neegzistuoja. Todėl, pagal Nietzche, šis vaiko poelgis t.y. vagystė, nei moralus, nei nemoralus. Galbūt vaiko moralės samprata jam leistų taip pasielgti, o galbūt ne, nes jis jos visai neturi.

AURELIJUS AUGUSTINAS:
Filosofas teigia, kad blogis atsiranda iš iškreiptos žmogaus valios, kai atsiranda laisva valia ir galimybė rinktis, o gėris iš Dievo. Augustino nuomone, žmogus yra silpnas ir jį slegia įgimta nuodėmė, bet jei žmogus nuoširdžiai tiki į Dievą, jo tikėjimas gali žmogui pelnyti Dievo malonę ir sielos išganymą. Kadangi vaikas jau pavogė pinigus, pirmiausia tai byloja, kad jis nėra religiningas, nes pažeidė 7 – ą Dievo įsakymą – Nevok (galima būtų teigti, kad ir 10 – ą Dievo įsakymą – Negeisk svetimo turto) vadinasi jo neaplankė Dieviškoji malonė. Tuo remiantis manau, kad Augustinas tikrai vaiko poelgį vertintų nemoraliu ir jo nepateisintu, pirmiausia dėl to, kad vaikas netiki į Dievą, nes vietoje to, kad tikėtų Dievo malone savo sergančios mamos atžvilgiu jis renkasi laisvą valią – vogti. Ta

ačiau, jei vaikas tiki Dievą ir atlieka šį veiksmą sąmoningai suvokdamas jo amoralumą, o po to atgailauja ir meldžia Dievo atleidimo. Jei suvokia, kad pasielgė netinkamai ir nepateisinamai, jei bando ištaisyti savo klaidą, jo ir netgi jo motinos sielos gali būti išganytos. Jie gali sulaukti Dievo malonės, nes Dievas, pagal Augustiną, yra absoliutus gėris.

ARISTOTELIS:
Anot Aristotelio žmogus turi protą, kuris padeda realizuoti tikslus, šioje situacijoje vaiko poelgis yra tikslo – išgelbėti mamą realizavimas. Tačiau, filosofo teigimu, aukščiausias gėris yra laimė, kuri pasiekiama tada kai pilnai realizuota žmogaus potencija – mąstymas (bus siekiamas žmogaus gyvenimo tikslas). Šioje vietoje vaiko poelgis yra vienkartis tikslo pasiekimas nenaudojant mąstymo, nes vietoje šio poelgio galbūt gelėtų rastis kitokia išeitis pasitelkus protą, išmintį. Vaikas pasirinko lengviausia kelią, nors galima teigti, kad mintis pavogti pinigus (iš kur, kaip, kada ir pan.) irgi reikalauja apmąstymų, išminties ir pan. Nors ir dvejočiau dėl Aristotelio vaiko poelgio moralumo vertinimo, manau, kad filosofo teiginys, kad niekas negali būti laimingu, nebūdamas moraliai geru skatina mąstyti, kad Aristotelis visgi vaiko poelgį traktuotų kaip nemoralų. Nes nei viena būdo dorybė nėra įgimta, jos – įgytos, vadinasi toks vaiko poelgis, tėvų dorovinio auklėjimo stokos padarinys.

TOMAS AKVINIETIS:
Pasak T. Akviniečio protas atsižvelgdamas į aukščiausiąjį gėrį, kuris susideda iš Apreiškimo ir savarankiško mą

ąstymo, parenka tikslus, priemones bei aplinkybes, derindamas juos tarpusavyje ir pasiūlo valiai kaip siektinus arba vengtinus. Kai valia paklūsta protui, veikla būna gera, vadinasi vaiko poelgis yra geras. Valingi veiksmai dėl to, kad yra geri arba blogi, skirstomi į teisingus arba nuodėmingus. Tai galime teigti, kad vaiko veiksmas – teisingas, nes yra geras. Dėl to, kad veiksmų gerumas/blogumas priskiriamas jų autoriui; yra girtini arba peiktini poelgiai, dėl to, kad veiksmai liečia kitų žmonių interesus, yra skatintini arba baustini. Tačiau vaiko poelgis liečia dvi puses: mamą, dėl kurios taip elgėsi, todėl veiksmas pagirtinas ir skatintinas. Tačiau čia yra ir kita pusė, iš kurios vaikas pavogė pinigus, todėl veiksmas gali būt traktuojamas ir kaip peiktinas ir baustinas. Bet kadangi valia paklūstanti protui yra gera, tad Tomas Akvinietis, manau, pateisintų vaiko poelgį.

ULITARIZMAS:
Pagal vieną iš utilitarizmo filosofijos moralinio vertinimo kriterijų principų – pasekmių principą – moralinis vertinimas pagrįstas vien laukiamomis pasekmėmis. Tačiau utilitarizmas grindžiamas dar vienu kone esminiu principu ir kiekio matu, t.y. kuo didesnis gėris, kuo didesniam žmonių skaičium. Vaikas tikėjosi (siekė) padėti mamai pasveikti, todėl pavogė pinigus. Siekdamas padėti mamai, jis siekė malonumo sau ir mamai, o kadangi utilitarizmo šakoje laimės samprata grindžiama kaip malonumų suma, vaikas siekė laimės ir sau, ir mamai. Taigi, utilitarizmo filosofija neturėtų smarkiai teisti vaiko dėl jo tokio poelgio, nes jis siekė laimės ne vien sau vienam. Tačiau įvertinus, kiek jo vagystė padarė ir žalos, ne tik naudos, galime tuo suabejoti. Bet kadangi utilitaristų etinėje filosofijoje skaičiuojama tik laimė ir gėris, o ne žala, tai toks vaiko poelgis, manau, nebūtų traktuojamas kaip amoralus.

Moraliniai sprendimai, ju vertinimas bei pateisinimas visuomet yra problemtiški dėl savo neįrodomumo, todėl moraliniai principus kiekvienas interpretuoja pagal save juolab kiekvienas žmogus turi tiek pliusų, tiek minusų, todėl idealios moralės nėra ir tai skatina ieškoti kompromisų kiekvienoje situacijoje. Kiekvieno žmogaus pasaulėžiūra, moralės normos yra skirtingos, be to jie yra nuolatos veikiami kažkokių tiesioginių aplinkos veiksnių. Poelgiai gali būti skirtingi, net jei juos ir atlieka tas pats žmogus, tačiau skirtingu laiku, vyraujant įvairiausiom skirtingom aplinkybėm. Todėl kiekvieno žmogaus veiksmai gali būt labai skirtingi panašiose situacijose, net ir dėl žmogaus fizinės, protinės, intelektinės būklės. Nors aš asmeniškai nepateisinu vaiko poelgio, pirmiausia dėl to, kad pavogus pinigus nebūtinai pasikeis situacija t.y. kad mama nebūtinai pasveiks, nes mirtinos ligos retai išgydomos, o ir ne vien tik pinigai gali padėti išgyti. Žinoma, konkretizavus situacijos detales mano nuomonė gali šiek tiek kisti. Tačiau pagrindinis dalykas, kuris nesikeičia bet kurioje situacijoje yra toks – nereikia elgtis taip, kad sau pačiam pakenktum, t.y. padėk artimui, draugui ar visai nepažįstamam, bet neperženk ribos, už kurią gali būti baudžiamas.

Leave a Comment