Žaidimų reikšmė visapusiškos asmenybės ugdyme

Turinys

Įvadas............................. 2
1. Vaiko veiksmai su daiktais – savitas vaikystės fenomenas...... 5
1.1 Vaiko veiksmų su daiktais reikšmė ugdymui............. 5
1.2 Amžiaus tarpsnių raidos ypatumai veikiant su daiktais.......... 13
1.3 Vaiko žaislų, daiktų ir jų pakaitalų sąsaja su veiksmais......... 17
2. Pedagogo vaidmuo vaiko veiksmuose................ 22
3. Pedagoginės sąlygos žaidimams................. 29
4. Vaikų daiktai ir priemonės veiklos kampeliuose.......... 34
Išvados........................... 38
Priedai........................... 40
Literatūros sąrašas...................... 471.2 Amžiaus tarpsnių raidos ypatumai veikiant su daiktais
Pažinę vaiką kaip individualybę, susipažinę su jo amžiaus tarpsniams būdingomis savybėmis, bei tam laikotarpiui būdinga veikla su žaislais, daiktais, ar jų pakaitalais, daug lengviau galėsime suprasti ir įsigyventi į jo pasaulį. Pažindami vaiką, geriau suprasime ir jo kaip assmenybės vystymosi aspektus – fizinę ( vaikai juda, laipioja, piešia, rengiasi ), socialinę emocinę ( vaikai reiškia jausmus, rodo pastangas, stengiasi, bendrai dirba, rūpinasi ), bei pažinimo raidą ( vaikai turi galimybę įveikti sunkumus, klasifikuoti, rūšiuoti objektus, reikšti nuomonę, ugdyti mąstymo įgūdžius ).
Nors ir kiekvienas vaikas vystosi individuliai, visi vaikai pereina žinomas asmenybės sklaidos stadijas. Būdami vienoje iš šių stadijų, jie turi savybių, bendrų būtent tokio amžiaus vaikams. Žmogaus raidos tyrimai rodo, kad per pirmuosius devynerius gyvenimo metus vaikas auga ir keičiasi pagal bendrą ir tam tiikriems dėsniams paklūstančią tvarką. Žinios apie vaido raidą yra pagrindas vaiko supančios aplinkos kūrimui, veiklos planavimui. Be jokios abejonės mes negalime manyti, kad yra tam tikri dėsniai ir visiškai jiems paklūstanti tvarka, ir vieni ar kiti vaiko raidos pokyčiai įvyks tą

ą pačią savaitę ar mėnesį. Juk kiekvienas vaikas yra nepakartojama individualybė, kitoks jo augimo būdas, tempas, kitokia supanti aplinka namuose, kitokios supančių artimų žmonių vertybinės nuostatos. Todėl privalu žinoti ne tik vaiko amžiaus tarpsnių raidos dėsningumus, bet ir atsižvelgti į individualius vaiko skirtumus – stebėti juos, nustatyti jų gebėjimus, reikmes, pomėgius, temperamentą, charakterio savybes, išmokimo būdą.
Nuo trejų metų vaikui greitai lavėjant kalbos įgūdžiams, jis lengvai pereina nuo kūdikiškos kalbėsenos prie vaizdingų sakinių. Šie vaikai trykšta džiaugsmu, meile, kartais gali būti grubūs, stengiasi susigaudyti juos supančiame šiame sudėtingame pasaulyje. Nors jie jau ima suvokti savo veiksmų pasekmes, mokosi nustatyti ribas, tačiau jiems dar sunku atskirti tikrovę nuo jų susikurto fantazinio pasaulio. Jie dažnai šnekasi su savimi ką nors veikdami, darydami darbą, ar baandydami ką nors “išspręsti”. Jiems sunku sukoncentruoti dėmesį, jie dažnai blaškosi, retai užsibūna ilgai vienoje vietoje, su tais pačiais daiktais. Šiems vaikams jau būdinga pastebėti, kokių daiktų trūksta, kai jie paimami iš vienos ar kitos vietos , vaikas gali nusakyti ką jis matė, ką valgė, pasako pažįstamų daiktų spalvas, domisi tais daiktais ar žaislais, kuriuos turi kiti vaikai, pastebi ką daro kiti vaikai, ir dažnai tai nori kartoti patys.
Labai svarbu, koks bus bendravimas su vaiku. Tiek pedagogai, tiek tėvai turi si
iekti, kad šio amžiaus vaikas pasijustų vertingas, gražus, tvarkingas, įsidėmėtų kas jį skiria nuo kitų jo draugų ( kitokie plaukai, drabužėliai ). Vaikas turi mokytis skirti ir saugoti savo ir kitų daiktus, pratintis jais dalintis su kitais vaikais, stebėtų tai, kas vyksta aplinkui, bandytų tai vaizduoti, paženklinti. Labai skatinti vaiką piešti, tapyti, aplikuoti, lipdyti, rodyti vaikams šių veiksmų priemones.
Šio amžiaus vaikai naudoja daiktus – pakaitalus, su kuriais atlieka kokius nors imitacinius veiksmus, ir imituoja kokių nors daiktų savybes, daiktų ar kitų objektų ryšius, daiktų tarpusavio ryšius, paprastus žmonių tarpusavio santykius ir į vienas kito nukreiptus veiksmus. Pavyzdžiui, šio amžiaus vaikas stumdo kaladėlę, kuri jam atrodo tarsi būtų mašina, kuri pypsėtų, burgztų. Šiame amžiuje dar nėra vaiko atliekamo vaidmens. Minėtame atvejyje su stumdoma kaladėle, kuri atrodo tarsi mašina, vaikas nėra nei vairuotojas, nei mašina. Ir žaidžia jis su tuo daiktu paprastai vienas.
Kaladėle – mašina vaikas gali vežti smėlį, žemes, kurį pakrauna ekskavatorius, pavyzdžiui pieštukus. Čia vėlgi dar nebus atliekamo vaidmens, nes vaikas nesutapatina savęs nei su vairuotoju, nei su statybininku, nei su mašina. Liniuotę vaikas dažnai įsivaizduoja esant lazda, su kuria jis gali ką nors pasiekti, pastumti ( pavyzdžiui pastumti kamuoliuką, ar išt.raukti iš lovos kokį nors daiktą ). Išplėtoto siužeto tokiose jo veiksmuose nėra , tačiau va
aikas dažnai kalba, nusakydamas savo veiksmus, eigą.
Ketverių metų vaikų lavėja judesiai, turtėja žodynas, sudaro sudėtingesnės struktūros sakinius, jie labai energingi, gali sutelkti dėmesį ( nors dažnai dar trumpai ), ilgesnį laiką gali susikaupti, ieško sprendimo būdų, stengiasi apibendrinti vieną ar kitą veiklą, situaciją. Jie jau bando savo galimybių ribas, logiškai mėgina paaiškinti, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip. Šio amžiaus vaikai jaučiasi tarsi būtų nenugalimi, viskam pasirengę, nuolat judantys, stebintys viską kas vyksta aplinkui. Šio amžiaus vaikai būdinga tai, kad jie gali įsijausti į vieną ar kitą detaliau plėtojamą žaidimą, įsijausti į kito būseną, jie gali apie tai kalbėtis.
Tiek pedagogai, tiek tėvai turėtų siekti, kad vaikas būtų palankus kitiems, esantiems šalia, ir iš jų tikėtųsi to paties, kultūringai elgtųsi, bendrautų su kitu žmogumi kalba, vaizdu, mimika, judesiu , bandytų kuo įvairiau save išreikšti, kurti. Skatinti, kad vaikas pajustų, kiek gi reikia erdvės jo veiklai, kad neužgautų, nepastumtų kito vaiko, ar nesugriautų kito statinio. Veikiant su statybinėmis medžiagomis, kaladėmis, ar kitomis detalėmis mokytis keisti aplinką ( t.y. ją didinti, mažinti ), jungti savo asmeninę erdvę su savo draugo.
Šio amžiaus vaikas taip pat naudoja įvairius daiktus – pakaitalus. Simbolių formavimosi mechanizmus pastebėjo ir nagrinėjo Vygotskis. Jis teigė, kad žaidžiančiam vaikui vieni daiktai gali reikšti kitus – žaislai tampa da
aiktų simboliais. Tam nėra svarbu žaislo panašumas su tuo daiktu, kurį jis reiškia, svarbiausia yra funkcija, galimybė atlikti vieną ar kitą veiksmą.
Žaisdamas su 2 ar 3 vaikais, dažnai imituoja žmonių tarpusavio santykius, kokius nors nesudėtingus žmogaus atliekamus veiksmus. Vaikas jau susitapatina su kokiu nors suaugusiojo vaidmeniu ( gydytojo, mokytojo, seselės, vairuotojo ar statybininko ). Šio amžiaus vaiko veiksmai dar nesudėtingo siužeto. Naudodamas kokį nors pagaliuką, įsivaizduoja jį esant švirkštu, ir su juo leidžia vaistus ar maitina mažą vaiką, kurį įsivaizduoja žaisdamas su lėle. Vaikas kalbina, glosto, sako, kad nebijotų, kad neskaudės ar panašiai. Baltos medžiagos gabalas gali tapti puikiausiu gydytojo chalatu, popieriaus skiautelė – receptais, lėlė dažniausiai tampa ligoniu. Net ir skudurų ar siūlų ryšulėlis gali tapti mažu sergančiu vaiku, nes jį galima nešioti ant rankų. Pagalys gali tapti vaikui žirgu, kurį jis panaudos lenktyniaujant su kitu vaiku. Blizgantis šokolado popierius tampa karūna, ar kitu lėlės – karalaitės papuošalu. Vygotskis teigė, kad žaidime vaikui viskas tampa viskuo, daiktas įgauna savo simbolinę reikšmę tik atitinkamų gestų dėka.
Penkerių šešerių metų vaikai mėgsta bendrauti su kitais – tiek vaikais, tiek suaugusiai, žaisti iš karto su keliais vaikais. Jiems pavyksta jau ilgiau susikaupti, sudėtingėja mąstymas, jie stengiasi rasti sprendimus, labiau susitelkia ties kokia nors jų atliekama užduotimi, laikosi keliamų reikalavimų. Jie šneka jau sudėtingesniais sakiniais, suklydus patys stengiasi pasitaisyti. Jie labai judrūs, lavėjant jų kūno judesiams, jie atlieka sudėtingesnius judesius, veiksmus. Jiems jau patinka tvarka, nuoseklumas, mokosi to laikytis.
5 – 6 metų vaikus reikia mokyti tyrinėti, sukoncentruoti dėmesį, pagal galimybes išbandyti ir pritaikyti kuo daugiau įvairesnių daiktų, jų veiklos būdų, skatinti vaikus naujai peržiūrėti su daiktus su mintimi, kad galima ką nors pakeisti, kitaip perdaryti. Skatinti vaiką kurti naujas konstrukcijas, statinius, panaudojant įvairiausius daiktus – raktus, magnetukus, kabliukus, gumeles, dirželius, veidrodėlius. Vaikas turi stengtis analizuoti, kam tinka šie daiktai, kaip gi jis gali su jais veikti, ir kuo įvairiau juos panaudoti, kokios jų veikimo ar panaudojimo galimybės, ar galima juos išardyti ir t.t.
Šio amžiaus vaikas naudodamasi įvairiais atributais, kuria naujas ir sudėtingesnes ž.aidimų situacijas – rengia namus, parduotuvę, mokyklą, ten dėlioja baldelius. Pasirenka kokį nors vaidmenį ( pavyzdžiui pardavėjas ), kuris sveria įvairius daiktus, pakuoja, parduoda, naudodamas popierių, kuris tampa pinigais. Čia daiktai, vaidmuo ir atliekami vaiko veiksmai jau derinami su žodiniais veiksmais. Vaikas bendrauja, šypsosi, klausia, atlikdamas vieną ar kitą vaidmenį. Vaikas žaidžia vaizduodamas gana įvairią erdvę, kuria vis naujesnę aplinką, kuri tampa vis labiau sudėtingesne ( namai, mokykla, daržas, poliklinika, paštas ir t.t. ). Jo žaidimo erdvė labiau plečiasi – nuo asmeninės, namų erdvės iki socialinės tolimesnės tikrovės. Vaikas gali žaisti ir pats vienas, atlikdamas keletą skirtingų vaidmenų, taip pat ir su vienu ar keliais draugais.
Vaidmuo šiame amžiuje jau būna daugiaplanis. Pavyzdžiui mergaitė, žaidžianti motiną eina su lėle – vaiku į darželį, po to į parduotuvę, grįžta namo, daro valgyti ir t.t. Ji jau neapsiriboja vienu veiksmu, naudoja vis daugiau įvairesnės paskirties daiktų. Imituoja jau sudėtingesnius žmonių tarpusavio santykius ir visuomenines – socialines gyvenimo situacijas ( tokias kaip vestuvės, karas, seimas ar panašiai ). Kai vaikas imituoja artimesnes, jam labiau pažįstamas socialines situacijas, jo siužetas būna labiau išplėtotas, sudėtingesnis. Vaikui imituojant mažiau pažįstamas situacijas, tolimesnes, siužetas būna paprastesnis. 1.3 Vaiko žaislų, daiktų ir jų pakaitalų sąsaja su veiksmais
Iš vaikystės mes visada bene pirmiausia prisimename žaislus, daiktus su kuriais žaidėme. Žaislo atsiradimo istorija yra labai sena, ir jis atsirado ne tik tenkinant vaikų poreikius. Žmonės kūrė įvairius simbolius, kuriuos nešiojosi kaip amuletus, tikėdami magiška jėga. Visuomenės raidos kaitoje keitėsi tiek patys žaislai, tiek ir požiūris į juos. Tai priklauso nuo visuomenės kultūrinės, socialinės, ekonominės raidos. Pirmykštėje bendruomenėje žaislai buvo labai paprasti, imituojant suaugusiųjų darbo įrankius. Liaudyje buvo paplitę įvairūs savos gamybos daiktai ( iš odos, kaulų, kailio, turtingieji darydavo iš sidabro, marmuro ir t.t. ). Vėliau atsirado žaislų verslas, kuriuos imta vaikų pramogoms, laisvalaikiui.
Žaislas yra labai svarbi vaiko plėtotės priemonė. Žaislas vaiko veiksmus padaro realius. Štai mergaitė žaisdama su lėle, jaučiasi tarsi būtų mama, berniukas, ardydamas lėktuvą, įsivaizduoja esąs mechanikas, galbūt imituodamas savo tėtį. Žaisdamas vaikas jaučiasi tarsi suaugęs, tiek su tikrais daiktais, tiek ir su jų prototipais – žaislais. Žaislas padeda susipažinti su aplinkos daiktais, ugdo domėjimąsi darbu, techniką, skatina smalsumą, norą eksperimentuoti.
Tiek tėvams, tiek pedagogams labai svarbu nusimanyti apie žaislą ir jo ugdomąją vertę. Parinkdami vaikui žaislus, visada galime paveikti jo polinkius ir paraginti vaiką veikti tam tikra kryptimi. Žaislai turi būti paprasti, patvarūs, tinkantys vaiko amžiui. Nereikia ieškoti kažkokių ypatingų žaislų, nes ir pačius paprasčiausius žaislus vaikai patys išryškina savo vaizduotėje. Su pačiu paprasčiausiu žaislu vaikui gimsta genialiausios mintys ir idėjos. Formų ir linijų paprastumas duoda vaikams galimybę juos patobulinti savo vaizduotėje, skoningai pagaminti – yra būdas ugdyti vaikų estetinį skonį. Vaikų nebūtina apiberti žaislais, nes tada jie nustoja jais gėrėtis. Turėdamas daug žaislų vaikas pripranta juos nuolatos kaitalioti, pradėti vieną žaidimą ir pereiti prie kitų. Tuo tarpu žaisdamas su vienais žaislais vaikas mokysis susitelkti vienai veiklai, taip bus ugdomas pastovumas. Todėl neverta vaikui duoti daug žaislų. Tegu jis pažaidžia su vienais, vėliau papildyti kitais, išmokinant vaiką juos susitvarkyti, prižiūrėti.
Ankstyvieji pedagogai savo darbuose teigė, jog svarbiausia, kad žaislas skatintų vaiką veikti, pažinti, būti savarankišku, ieškoti , tyrinėti, ir, žinoma, džiaugtis. Buvo nemažai raginimų tyrinėti vaikų amžiaus ypatybes ir pagal jas kurti bei parinkinėti vaikams žaislus. Mūsų laikų pedagogikoje bei psichologijoje reikalavimai žaislams yra tobulinami, atsižvelgiant į naujausius tyrimus, metodikos naujoves.
Psichologas A.Gučas savo vaikų darželio pedagogikoje analizuodamas žaislų poveikį vaikams, išskiria žaislams nemažai reikalavimų. Į juos turėtų atsižvelgti tiek tėvai, tiek pedagogai, rinkdami savo vaikams. Jis teigia, jog visų pirma žaislas – t.y. jo sandara, spalva, metmenys svoris, spalva ( ar kitas daiktas, su kuriuo vaikas domisi, veikia, kaip pavyzdžiui įvairūs daržo įrankiai, statybiniai daiktai ir kiti ) turi atitikti vaiko amžių, amžiaus tarpsniui būdingus ypatumus. Jaunesniojo amžiaus vaikus žaislai turi skatinti aktyviai veikti, džiuginti savo forma, konstrukcija, spalva, dinamiškumu. Vyresniesiems vaikams labiau tiks žaislai, turintys daugiau detalių, kurias jie galėtų kūrybiškai keisti viena su kitomis. Taip pat žaislas turi atitikti vaiko interesus.
Kadangi žaislų versle svarbiausia yra pinigai, bei daikto išorinis įspūdingumas, pedagoginiai ir psichologiniai reikalavimai čia jau lieka antroje vietoje, o be to ne visų žaislus gaminantys juos ir žino, ką jau bekalbėti apie jų laikymąsi. Taip pat pedagogas atkreipia dėmesį į žaislų primityvumą. Labai tiksliai panašus į natūralų daiktą, žaislas sukelia vaikui pasigėrėjimą, padaro nemažą įspūdį, tačiau vargu ar sužadins vaiko vaizduotę bei jo kūrybiškumą. Kai žaislas turi kelis esminius bruožus vaizduojamojo daikto, jis visados suteiks daug daugiau laisvės vai.ko vaizduotei ( pavyzdžiui figūrėlė gydytojo drabužiais neskatins vaiko kūrybiškumo, nes jis negalės jos panaudoti įvairiose situacijose ). O juk vaikas mėgsta vieną ir tą patį žaislą panaudoti keliose skirtingose situacijose, ir kartais visai priešingiems tikslams. Tiek žaislas, tiek ir daiktas, kurį vaikas gali dažnai keisti ir kuo įvairiau panaudoti, dažniausiai ir tampa jo pačiu mėgstamiausiu ir mylimiausiu, nes patraukia savo įvairumu, neišsenkamu naujumu. Žaislas turi atlikti kuo daugiau funkcijų, tada jis bus daug vertingesnis. Vaikas galės jį keisti, išardyti, perdaryti.
Žinoma žaislų skirstymas yra gana sąlyginis, nes juos galima panaudoti įvairiuose žaidimuose. Yra išskiriamos tokios žaislų rūšys: siužetiniai ( vaizdiniai ), didaktiniai, pramoginiai, sportiniai, teatralizuoti, techniniai, muzikiniai žaislai, žaislų atributai, pačių vaikų pasigaminti žaislai, žaislų pakaitalai, statybinė ir konstrukcinė medžiaga.
Viena populiariausių iš visų žaislų rūšių yra siužetiniai ( vaizdiniai ) žaislai. Tai tam tikrų daiktų atvaizdai, prototipai ( pavyzdžiui lėlės, vaizduojančios įvairius žmones, transportas, indai, namų apyvokos daiktai, telefonas, radijas ir kiti ). Šios rūšies žaislai vadinami siužetiniais, nes nulemia žaidimo siužetą. Ypatinga vieta iš šių žaislų tenka lėlei. Su lėle vaikas gali žaisti įvairius siužetinius žaidimus. Vaikui užtenka 2 – 3 paprastų lėlių, iš kurių viena paprastai atitinka, mamą, kita – tėtį, o trečia – vaikai. Vyresniame mokykliniame amžiuje, pradėjus žaisti žaidimus, kuriuose reikia daugiau dalyvių, jų prireikia daugiau.
Didaktiniai žaislai yra gana įvairių rūšių. Sensoriniams ir protiniam vaikų lavinimui labai tinka liaudies žaislai – rutuliai, piramidės, grybai, kita grupė – žaislai, skirti konstruoti, mozaika, dar viena grupė – stalo spausdinti žaislai – loto , kubai ir t.t. Vaikai, žaisdami su šiais žaislais atlieka įvairias užduotis, mokosi ( susipažįsta su įvairiais daiktais, reiškiniais, juo lygina, išskiria jų požymius, lavina kalbą ir t.t. ).
Vaikams labai reikšmingi techniniai žaislai, ( ypač dabartiniu laikotarpiu ), kurie būna įvairaus turinio, skiriasi veikimo principais. Techniniai žaislai supažindina vaikus su technikos pasauliu ( transporto priemonės, ryšio, informacijos priemonės – telefonai, radijas, televizorius; priskiriami ir konstrukciniai žaislai ), nesudėtingais fizikos, mechanikos dėsniais. Tokie žaislai ugdo vaikų loginį mąstymą, kelia susidomėjimą. Vaikui labai patinka pačiam būti žaislo judesių kūrėju . Dabartinėje mūsų visuomenėje šiems žaislams skiriama daug dėmesių, be to turime nemaža tokių žaislų įvairovę ( tai kompiuteriai, įvairūs modeliukai, lėlės – naujagimiai ir t.t. ). Tai skatina vaiką nuo pat mažens pratintis prie gana sudėtingo šiuolaikinio mūsų gyvenimo, jame keliamų sąlygų. A.Gučas savo pedagogikoje teigia, kad labai vertingos vaikų su suaugusiais pagamintos “naminės lėlės”, nes jos palieka vietos vaiko vaizduotei, ir tokiu būdu suteikia daugiau galimybių žaisti.
Sportiniai žaislai lavina vaikų judesius, skatina aktyvumą, vikrumą, ugdo drąsą, padeda orientuotis erdvėje. Šie žaislai skiriasi savo paskirtimi: vieni iš jų lavina rankų, pečių raumenis ( sviediniai, lankai, strėlės ), kiti – bėgimą, šuoliukus, stiprina kojų raumenis ( riedučiai, dviračiai, pačiūžos ) , treti skatina žaisti grupinius žaidimus, ugdo norą bendrauti ( krepšinis, tenisas, ledo ritulys ir t.t. )
Pramoginiai žaislai naudojami juokauti, linksminti vaikams, suteikti jiems teigiamų emocijų. Tai įvairios žmonių gyvūnų figūrėlės – prisukamos, šokinėjančios, judančios, ar su kitais žaidybiniais efektais. Šiuolaikinai pramoginiai žaislai yra daug įvairesni ir tobulesni, atliekantys įvairesnis funkcijas, palyginti su ankstesniais. Jie skatina vaikuose kūrybiškumą, nes smalsumą, nes dažnai vaikams būna įdomi, kokia jų konstrukcija, kodėl jie vienaip ar kitaip veikia.
Teatralizuoti žaislai – tai įvairios lėlės, teatro personažai, karnavaliniai žaislai, pri.menantys vieną ar kitą personažą. Šie žaislai skiriami vienai ar kitai šventei. Vaikai su jais žaidžia, vaidina, ugdoma vaikų kalba, vaizduotė, kūrybiškumas, vaidybiniai sugebėjimai.
Statybinė ir konstrukcinė medžiaga – tai įvairių formų modulinės kaladės, įvairūs stambios ir smulkios statybinės medžiagos, “konstruktorių” rinkiniai, skirti vaiko kūrybiškumui, išradingumui, konstrukcinių įgūdžių formavimui. Žaisdami vaikai mokosi sutelkti dėmesį, ugdomas jų savarankiškumas, loginis mąstymas, bendravimas, skatina žaisti vaidmeninius žaidimus. Statybinė medžiaga reikalinga ir kūrybiniams vaikų žaidimams. Iš jos galima statyti lėlei namą, tiltą, padaryti kopėčias ir kitus statinius, kurių gali prireikti žaidžiant. Jaunesnio amžiaus vaikams labiau tinka spalvotų, paprastesnių formų, detalių rinkiniai, vyresnieji ikimokyklinukai stato jau sudėtingesnius statinius, todėl jiems ir statybinės priemonės turėtų būti įvairesnės. Kad statybinė medžiaga tiktų juslėms lavinti, ji turi būti įvairių formų ir įvairaus didumo.
Kadangi žaisdami vaikai kuria įvairiausius vaidmenis, jiems reikalinga drabužių detalių, papuošalų. Suaugusiųjų apranga, jų detalės keičia vaiką, vaizduojantį vienokį ar kitokį personažą, jo elgesį ( pavyzdžiui mergaitė pasipuošusi mamos karoliais ar skrybėle tiesiog persikūnija į suaugusią moterį ) .
Vaikų kūrybiškumui, savarankiškumui, vaizduotei, fantazijai lavinti labai svarbūs jų pačių pasidaryti žaislai. Kiekvienas paties pasidarytas žaisliukas vaikui yra vienas iš mieliausių, nes darydamas įdeda ”visą savo širdelę”. Vaikai paprastai mėgsta gaminti įvairius daiktus, kopijuodami aplinkui esančius daiktus. Be to pasigaminę savo daiktus, vėliau panaudoja skirtinguose vaidmenyse, skirtingiems tikslams. Poreikis pasigaminti daiktus kyla dėl ieškomo panašumo su supančia tikrove. Suaugusieji turi palaikyti tokį vaiko norą ir veiklą – pamokyti juos daryti, konstruoti, derinti tarpusavyje, pasirinkti reikiamą medžiagą ( pavyzdžiui iš popieriaus padaryti įvairius žaisliukus – valtelę, malūnėlį, aitvarą, iš kailio, odos padaryti lėlę, gyvūnėlius, ar kitiems žaisliukams pasiūti drabužėlius. Savos gamybos žaislams galima panaudoti įvairias medžiagas ar jau nebereikalingus daiktus ( dėžutes, kamščius, saldainių popieriukus, ir t.t. )
Šiuolaikinėje visuomenėje įvykus dideliems politiniams, ekonominiams, bei socialiniams pokyčiams, daug naujovių iš kitų kraštų aplankė ir mūsų vaikus. Atsiradus visuomeninimas pokyčiams, pasikeitė ir žaislų rinka. ( atsirado lego žaidimai, suaugusi lėlė – Barbė ) . Todėl suaugusiems nereikėtų pasimesti tokioje žaislų gausybėje, nepamirštant, kad pagrindiniu kriterijumi renkant žaislus lieka vaiko amžius, su tame amžiaus tarpsnyje būdingais žaislais. Žaislas turi nekelti grėsmės sveikatai, attikti higieninius reikalavimus. Taip pat atsižvelgti į žaislų skaičių – neperkraunant vaikų jais. Pedagoginiu požiūriu yra daug naudingiau, kai vaikas ne laksto nuo žaislo prie žaislo, bet išmoksta kuo daugiau veiksmų su vienu, išmokdamas panaudoti jį skirtingoms rolėms.
Suaugusieji neturėtų pamiršti, kad didelį džiaugsmą vaikams suteikia judėjimas, taigi gana reikšmingi žaislai atliekantys įvairius judesius, kurie verčia kartu judėti ir patį vaiką. Vaikui žaislas yra savotiškas meno kūrinys, su kuriuo jis net miegoti eina kartu. Todėl jis turi veikti estetinius mažylio jausmus, žaislas turi padėti estetiškai suvokti supančią aplinką. Labai svarbu kokia yra žaislo išorė – spalva, simetrija, žaislo forma, sandara..2. PEDAGOGO VAIDMUO VAIKO VEIKSMUOSE
Tiek tėvai, tiek ir pedagogai turi stebėti vaikų žaidimus, elgesį su daiktais, o ne būti pasyviais vertintojais ar kritikais dėl įvairiausių priežasčių. Žymūs pedagogai teigia, jog nuo to kaip elgsis vyresnieji žaidimų metu, vaikų veiklos metu, koks bus jų įnašas, vadovavimo stilius, priklauso žaidimo, bei veiksmų su daiktais ugdomoji vertė. Pedagogų vadovavimo klaidos, kurios, deja, gana dažnai yra pastebimos, menkina auklėjamąją žaidimo reikšmę. Taip būna tuomet, kai visai nesidomima vaikų žaidimais, kai slopinama vaikų iniciatyva, kai kišamasi į jų žaidimus, kai vaikai per daug užverčiami įvairiausiais žaislais. Todėl tiek pedagogai, tiek ir vaikų tėveliai turi žinoti auklėjimo tikslus, žaidimams keliamus reikalavimus, taisykles, vaikų amžiaus tarpsnių ypatumus, ir, žinoma, tinkamai vadovauti šiai veiklų veiklai.
Bendrojoje priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programoje yra pateikiami tokie pedagogo vaidmenys: sudaryti sąlygas vaiko gyvenimui ir ugdymui, globoti, palaikyti vaiką, būti jo vadovu, patarėju, žaidybinės veiklos partneriu, planuoti vaiko veiklą, atstovauti vaiko teisėms ir jas ginti, stebėti, tyrinėti, analizuoti ir prognozuoti vaiko raidą, tobulinant ugdymo procesą. Kiekvienas pedagogas savo tikslais turi laikyti vaiko sumanyto žaidimo ar kitos veiklos palaikymą, įdomių temų, projektų, medžiagos pasiūlymus, jų įgyvendinimą. Pedagogai turi nuolat tartis su vaikais, kuriant žaidimų taisykles, nustatant žaislų ir žaidimų vietas, daiktų panaudojimo tvarką.
Ikimokykliniam amžiui būdinga veikla ( ir žaidybinė ) turi būti atitinkamai organizuota. Pedagogai turi vadovautis iškeltu konkrečiu tikslu, perspektyva, kurio vaikai turi siekti. Suaugusiojo pozicija šiuo atžvilgiu yra tarsi paslėpta. Motyvai sudaryti atsižvelgiant į vaiko interesus. Primenama atnaujinta įgyta patirtis, skatinamas vaiko aktyvumas. Veiklos pagrindu imamas tam tikras pavyzdys. Labai svarbu motorika, todėl svarbu, kad vaikai aktyviai veiktų. Kartojimas neturi būti mechaniškas, ar susijęs su neigiamomis emocijomis.
Stebėdamas vaiko elgesį su daiktais, jo elgesį žaidimų metu, tiek pedagogai, tiek ir mažylių tėveliai gali stebėti žaidimo metu atskleidžiamas fizines, intelektines, emocines išgales. Tai padeda suaugusiesiems sužinoti kokia vaiko patirtis, koks jo išprusimas, ar normali vaiko kalbos raida, ar normali judesių koordinacija ar vaikui nėra sunkumų bendraujant su kitais vaikais, žaidžiant grupėje, ir daugelį kitų dalykų, kurie padės auklėjamajame darbe. Teigiamas suaugusiųjų požiūris į žaidimus, kiekvieno vaiko amžiaus tarpsnių dėsningumų išmanymas, pedagoginis meistriškumas ir taktas yra pagrindinės sąlygos, lemiančios teisingą žaidimų plėtotę. Pedagogas turi būti nuolatinis vaiko rėmėjas – jį palaikantis, jam pritariantis, džiuginantis, padrąsinantis vaiko kūrybinę iniciatyvą žaidžiant, žadinant vidinę motyvaciją, poreikį laisvei – tai kartu ir geros psichologinės sąlygos.
Pedagogai, darželių darbuotojai susiduria su įvairius poreikius, polinkius turinčiais vaikais. Būna tokių vaikų, kurie reikalauja išskirtinai daug dėmesio, turi daugiau poreikių negu kiti vaikai. Dažnai būna vaikų, kuriems sunku prisitaikyti, užmegzti santykius su supančia aplinka. Vaikus būtina priimti tokiais, kokie jie yra, negalima atsakyti net reikalaujantiems daugiau dėmesio.
Tarp tėvų ir pedagogų turi būti partneriškos sąveikos ryšys, besiremiantis autoritetinio ( t.y. pavyzdžio) pedagogika. Ugdytojas turi remtis darniu ir tęstiniu ugdymu. Pedagogas turi taikyti demokratinius, humaniškus ugdymo būdus, kurie skatintų visų ugdymo dalyvių ( vaikų, tėvų ir pedagogų ) įsitraukimą į bendrą veiklą, atvirumą, nuoširdų bendravimą ir bendradarbiavimą.
Labai svarbu koks dėmesys bus skiriamas vaiko aplinkai sukurti. Pedagogų darbuose nemažai dėmesio skiriama materialiai aplinkai, nemažai randame ir reikalavimų jai. Keliami klausimai – koks santykis tarp vaikų ir juos supančios aplinkos, ar priklauso kūrybinės veiklos dėsningumai nuo supančios aplinkos, kiek. toje aplinkoje skatinamos kūrybinio potencialo galimybės? Aplinka – tai vaiko erdvė, sauganti ir skatinanti jo fizinę ir psichinę sveikatą, ugdančią individualius įgimtus pradus, formuojančią asmenines savybes.
Visų, turinčių įtaką vaiko brendimui ir ugdymui vienu svarbiausių tikslų turi būti – rūpinantis vaikais, sukurti įdomią, kūrybingą aplinką, net jeigu materialinės galimybės tam nėra idealios. (.) Tinkamai įrengtoje aplinkoje turi būti svarbiausi dalykai, būdingi tinkamam vaiko ugdymui.
Materiali aplinka yra svarbi, nes ji simbolizuoja ir atspindi tikrovę. Erdvė, jos suvokimas atsispindi pačiuose vaiko žaidimuose. Vaiko žaidime pirmiausia atsiveria ir yra vaizduojama artimiausia jį supanti aplinka. Tai namas, jame esantys kambariai, baldai bei kiti namų apyvokos daiktai. Vėliau visuomeniniai, artimiausi objektai – parduotuvė, kirpykla, mokykla, poliklinika, paštas, autobusai, mašinų stovėjimo aikštelės. Po kurio laiko ir gimtasis kraštas ( stadionas, upė, ežeras), ir pagaliau pasaulio mikroerdvė. Šitokia erdvės raida yra pastebima visuose vaikų žaidimuose. Kad atsivertų tokia erdvė vaiko žaidimuose, būtinos žinios, įspūdžiai, bendravimo patirtis, ir, žinoma, ta aplinka, kurioje vaikas veikia.
Kuriant vaiko aplinką, negalima pamiršti, kad vaikas tarsi gyvena trimatėje erdvėje: makro erdvė, mikro erdvė ir mažylio siauro akiračio zona. Makro aplinka vadinama jam neproporcinga, bendra kambario erdvė. Mikro erdvė – tai kambario zona, specialiai pritaikyta vaikui veikti. Ir taip yra mažylio siaura akiračio vieta, kur yra jo svarbiausi žaislai. Kadangi mažylis yra skatinamas veikti, erdvė neturi riboti laisvės. Iš savo siauros žaidimų erdvės, mažylis turi išeiti į gyvenimo erdvę.
Materiali žaidybinė aplinka – tai įvairios lėlės, namų apyvokos daiktai, transporto priemonės, didelės modulinės kaladės, pagalbinė medžiaga žaislams daryti, atributai, įvairiausi daiktai, baldai, bei tam tikra žaidybinė veikla. Aplinka turi būti tokia, kurioje vaikai rastų viską, kas būtų reikalinga jų veiklai, žaidimams, poilsiui. Vaikas turi jaustis tos aplinkos šeimininku. Turi būti sukurta tokia žaidybinė applinka, kad skatintų vaikų kūrybiškumą, vaizduotę, žadintų iniciatyvą ir pažintinius interesus. Aplinka turi būti žaisminga, jauki, estetiška, kūrybiška. Erdvė turėtų būti sudaryta iš mažesnių erdvelių individualiai veikla, kurioje vaikas galėtų judėti. Aplinka turi kelti vaikui saugumo jausmą, kiekvienas turi jaustis laukiamas, mylimas, suprantamas. ( turi būti sudarytos sąlygos pasijausti tokiam ). Vaikas gerai ir saugiai jausis, kai bus garantuotas ne tik fizinis saugumas, bet ir gera socialinė bei emocinė atmosfera, kiek vaikas bus mylimas, kiek jaus suaugusiųjų dėmesį. Vaikams visada sunku adaptuotis aplinkoje tarp naujų daiktų, priimti nuolat vykstančius pasikeitimus, pratinti prie naujų žmonių.
Materiali aplinka turi atitikti mažylio prigimtį. Ji turi būti nevienalytė, lanksti ir valdoma. Aplinkos elementai turi būti tarpusavyje susiję. Žaidimų ir kitoje vaikų veikloje – fizinėje, meninėje, intelektualinėje, mišrioje, aplinka naudojama taip, tarytum šį procesą savaime skatintų patys daiktai, atliekantys vaiko partnerių vaidmenį.
Žaidimai ir žaislai neturi būti išdėlioti stacionariškai, svarbiausia, kad jie būtų matomoje, gerai prieinamoje vaikams vietoje, kad jie patys galėtų sumanyti žaidimą ir pasirinkti jiems tam žaidimui reikalingus daiktus. Materiali aplinka turi atlikti vaikų fizinį ir psichinį lygį. Baldeliai taip pat turi atitikti vaikų ūgį. Pedagogai pastebėjo, kad vaikas suvokia pasaulį aktyviai jame veikdamas ( savo erdvėje ) , o ypač liesdamas daiktus, todėl mažylio žaidimų zona ir priemonės turi atitikti jo ūgį, būti mobilios, lanksčios pagal reikmę įvairiems vaikams, teikti galimybes tiek eksperimentavimui, tiek kūrybinei veiklai, tiek lavinti vaiką fiziškai.
Aplinka, ar gyvenimo ritmas, esantis darželyje turėtų priminti aplinką nors kuriais įmanoma aspektais, aplinką namuose. Turi būti kuri.amas palankus, demokratiškas bei humaniškas mikroklimatas.
Vienas iš pedagogo uždavinių – vaikų akiračio plėtimas. Nes nuo to priklauso žaidimų sumanymų įvairumas ir jų įdomaus realizavimo galimybė. Todėl vaikams būtina sudaryti sąlygas stebėti aplinką, žmones, jų santykius, kada vaikas prisipildo neišdildomais įspūdžiais. Suaugęs pastebėjęs, kad vaikas dėl žinių trūkumo nesugeba plėtoti pačių sugalvoto žaidimų turinio, per aktyvią veiklą turi tą akiratį praplėsti.
Pedagogai turi būti padėjėjais, patarėjais, tačiau reikia atsisakyti tokių pasakymų vaikams: “Gal pažaidžiam parduotuvę?”. Atsisakyti tradicinių klausimų, patarimų, nukreipimų ar nurodymų. Tokių tradicinių, kaip pavyzdžiui: “Prisiminkime, kokius žaidimus mes jau mokame žaisti”, “Prisiminkite, ką matėte parduotuvėje, lauke, statybose ir panašiai”, “Gal norėtumėte pažaisti teatrą”. Tokie auklėtojų pasakymai neskatina vaikų kūrybiškumo, savarankiškumo, iniciatyvos patiems pasirinkti žaidimą, daiktus, planuoti savo veiklą. Taip pasakydamos auklėtojos jau iš anksto nuteikia vaiką vienai ar kitai veiklai. Kartais toks pasakymas, ar veiklos primetimas tampa tarsi įsakymu. Tokiais atvejais mažyliai dažnai žaidžia be emocijų, monotoniškai, su standartiniais žaislais, kartodami stereotipiškus veiksmus.
Pedagogai neturi pamiršti, kad vaikai puikiausiai sugeba ir patys susigalvoti žaidimus, veiklą su daiktais. N.Grinevičienė, analizuodama reikalavimus vaikų materialinei aplinkai, remiasi atliktais eksperimentais, kai vaikų veiklai buvo vadovauta, ir kai vaikai žaidė be suaugusiojo. I – ame etape, kada buvo vadovauta vaikų veiklai, buvo sukuriama probleminė situacija, keliami probleminiai klausimai, vaikai tai veiklai buvo aktyvinami ir skatinami. Vaikų buvo klausiama: “Ką veikia tavo lėlytė?, “Kur virsi pietus?” ir t.t. II – ojo etapo metu vaikai žaidė su kaladėmis be suaugusiojo vadovavimo. Iš pradžių vaikai kalades apžiūrinėjo, eksperimentavo, stebėjosi kokios jos didelės, ar galima ant jų užlipti. Bet vaikams, kaip ir kitoje veikloje su daiktais neilgai užtenka jais stebėtis. Vaikai greitai įžvelgia tikslą, patys geba sugalvoti vis naujų žaidimų. Išsidėstę kalades, jie ruošia materialią aplinką žaidimams “Namai”, “Mokykla”, “Ligoninė”. Vaikai suteikia kaladėms naujų savybių, jas grupuoja, dėlioja. Taip vystomas jų kūrybiškumas, vaizduotė. Pavyzdžiui, Audrius sėdi ant kaladės ( įsivaizduoja valtį ) , rankoje turi lazdą ( tariamą šautuvą ) , ir šaudo į kitą kaladę ( įsivaizduoja ten ryklį ). Paklausus ką jis daro, vaikas atsako: “Neikit – nuskęsit. Aš juk jūroje. Mūsų laivas nuskendo, o aš išsigelbėjau. Matote, ten plaukioja ryklys” ( vaikas rodo į kitą kaladę ) .
Taip kaladės vaikams virsta stalu, kėde, lova, sofa, televizoriumi ir daugeliu kitų daiktų. Po kurio laiko ta pati kaladė gali tapti jau kitam žaidimui naujai reikalingu daiktu. Kaladė, buvusi kėde ar lova, jau naujame žaidime tampa akvariumu, mašina, spinta ar dar kokiu kitu daiktu. Taip žaidžiant, net ir nepaskatinus suaugusiajam, ir jam nevadovaujant, vaikas moka organizuoti savo veiklą, kurios metu skatinamas savarankiškumas, kūrybiškumas, vaikas supranta vystančius reiškinius, suvokia daiktų simbolinę reikšmę, formuojasi mažylio pasaulėjauta, emocijos. Abstrakčiais daiktais mokosi vaikas išreikšti savo požiūrį į įvairiais tikrovės sritis. Abstraktūs žaislai, šiuo atveju kaladės suteikė vaikui galimybę eksperimentuoti, naujai spręsti žaidimo problemas. Kaladė tapo savitu, materialios vaiko vaizduotės, minties pagrindu. Taip žaisdamas, vaikas sugebėjo išeiti iš savo siauros erdvės ( mikro) į didesnę erdvę ( makro ).
Tiek tėvai, tiek pedagogai turi žinoti vaiko raidos etapus, ypač jų vystymosi galimybes pažinimo periodu ir tam sudaryti reikiamas sąlygas, kurių dėka vaikas galėtų kurti, stebėti, manipuliuoti. Pedagogas pažindamas kiekvieną vaiką, gali prognozuoti tolesnę jo raidą, išryškinti svarbiausias ugdymo problemas. Todėl labai svarbu kuo anksčiau pradėti su vaiku aktyviai veikti, .rodyti žaislus, vesti pokalbius ir t.t. Psichologai mano, kad kiekvieno vaiko raidos sparta ir motyvacija pažinti pasaulį yra įgimta, tačiau įtakos tam turi ir aplinkos sąlygos, įgyjama patirtis, vaiko skatinimas. Su vaiku pradėti žaisti ir jo veiklą stebėti būtina jau pirmaisiais gyvenimo metais, nes kūdikystė – tai vaiko fizinio vystymosi ir pažintinės raidos etapas. Suaugusiajam būti šalia yra labai svarbu, nes mažylis suaugusįjį vertina kaip “veiklos objektą”, todėl pagal suaugusiojo veiksmus susidaromas atitinkamas įvaizdis.
Tik susipažinę su vaikų amžiaus tarpsniams būdingais požymiais suaugusieji galės jais vadovaudamiesi atitinkamai vadovauti vaikų žaidybinei veiklai. Štai 9 – 10 iki 1 m. vaikas jau pratinamas atlikti nesudėtingus judesius, todėl į tai reikėtų atkreipti dėmesį žaidžiant. Tokio amžiaus vaikas žaidžiant jau pradeda suprasti veiksmus: “atidaryk” “nuimk”, “padėk” ir panašiai. Su vaikais reikėtų žaisti įvairių formų, medžiagų žaislais, nes jie jau ima pažinti pavaizduotus daiktus.
Antraisiais gyvenimo metais vaikas manipuliuoja daiktais ir žaislais: apžiūri, nešioja juos, mėto, stumdo ir panašiai. Vaikas dar nesuvokia daikto paskirties, bet galima išmokyti nesudėtingų veiksmų, nes taip turtinama jo žaidybinė patirtis, vaikas mokosi pakartoti situacijas. Metams einant į pabaigą, vaikas turi būti mokomas naudoti pagalbines priemones, su kuriomis galėtų keisti vieno ar kito daikto padėtį, supažindintas su paprasčiausių daiktų naudojimu.
Trečiaisiais gyvenimo metais vaikas turi būti skatinamas piešti, tapyti, aplikuoti, lipdyti, naudotis kuo įvairesnėmis priemonėmis. Vaikas turi būti skatinamas eksperimentuoti, gilintis į daiktų ir reiškinių esmę. Vaikas įgyja naujų įgūdžių, pagilina jau turimus. Šiuo laikotarpiu vaikus reikėtų skatinti žaisti įvairius žaidimus: judriuosius, tiriamuosius, socialinius, reikalaujančius įgudimo, vaidybinius.
Dažniausiai pastebima pedagogų klaida, jog parinkti žaidimai neatitinka gero žaidimo, geros veiklos kriterijų. Skirtingo amžiaus vaikai dažnai žaidžia vienos ir tos pačios tematikos žaidimus – buitinius, visuomeninius, ne visi išgyvena teigiamas veiklos emocijas, kūrybos džiaugsmą, tarsi “užprogramuoti” atlieka tuos pačius veiksmus. Vadinasi veikla neatitinka vaiko išsivystymo. Pedagogai turėtų atkreikti dėmesį į tokią vaikų veiklą.
Žaidimų metu tarp vaikų dažnai kyla įvairūs konfliktai, ginčai. Taip yra dėl to, kad skiriasi vaikų charakteris, sumanymai, požiūris. Šia situacija turėtų pasinaudoti pedagogai ugdydami vaikų dorovinius jausmus, mokydami išklausyti, suprasti šalia esantį, leisti kitam išsakyti savo nuomonę, bet taip pat mokėti pakritikuoti , nepasiduoti kitų įtakai.
Kiekviena žaidimo rūšis pasižymi tik jai būdingu savitumu, kiekvienai žaidimo rūšiai yra keliami svarbiausi ugdymo tikslai, ir specifiniai reikalavimai, bei pedagogo atliekamas vaidmuo juose. Štai tradiciniuose ( liaudies ) žaidimuose pedagogai turėtų parinkti kuo įdomesnius tarmiškus žaidimų variantus, kurie pasižymėtų gyvumu, vaizdingumu. Mokyti vaikus žaidimų, būdingų vienoms ar kitoms tautoje švenčiamoms šventėms, tuo pačiu perduodant sukauptą patirtį.
Žaidžiant kūrybinius žaidimus, pedagogai turi atkreipti dėmesį į pakankamą erdvės, ploto planavimą. Stengtis, kad vaikų žaidimai būtų kuo rečiau nutraukiamu, tuo formuojant požiūrį, kad tai yra pagarbos vertas reikalas. Padėti vaikams gaminti, parinkti ir papildyti šiems žaidimams reikalingą medžiagą, padėti įsijausti į vaikų atliekamus socialinius vaidmenis, palaikyti vaikų sumanymus.
Organizuojant vaikų veiklą, pedagogai turi pasižymėti profesiniu kompetentingumu. Vaikams aiškiai, gyvai ir kantriai aiškinti žaidimų taisykles, supažindinti su naujais elementais, meistriškai naudojantis žaidimų procedūromis, etapais. Sudaryti sąlygas vaikams ieškoti atsakymų, problemų sprendimo kelių, skatinti vaikus kuo daugiau galvoti paties, kuriant eigą, taisykles, žaisti lygiateisiais pagrindais. Pratinti vaikus aktyviai dalyvauti n.e tik pačiame žaidime, bet ir pasiruošime – gaminime, dėliojime, bei sutvarkyme reikalingų žaidimui priemonių, bei kitų daiktų.

3. PEDAGOGINĖS SĄLYGOS ŽAIDIMAMS

Istorijos eigoje, remiantis įvairiais psichologiniais ir pedagoginiais tyrimais, vaikystės tarpsnių skirtumais, žaidimų praktika buvo suformuluota daug žaidimo rūšių, gana įvairių jų klasifikacijos modelių, pedagoginių ir kūrybinių sąlygų jų plėtotei. Vaiką, vedantį į naujus atradimus, judėjimą padeda įvairaus pobūdžio žaidimai. Žaidimų klasifikaciją pedagogai, psichologai, bei kitų sričių mokslininkai interpretuoja gana įvairiai. Remdamiesi pedagoginiais bei psichologiniais tyrimais bei vaikų žaidimo praktika, pedagogai dažniausiai siūlo tokią žaidimų klasifikaciją: kūrybiniai žaidimai, bei žaidimai pagal taisykles.
Daugelio knygų apie žaidimus ir jų aktualumą autorė, pedagogė N.Grinevičienė pateikia tokią žaidimų rūšių vaikystėje klasifikaciją. Išskiria kūdikystės ir ankstyvojo amžiaus vaikų žaidimus ( sensoriniai tiriamieji, funkciniai, judesius lavinamieji, judrieji, siužetiniai, siužetiniai vaidmeniniai, ugdomieji ) , bei ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų žaidimus ( kūrybiniai: vaidmeniniai, draminiai, režisūriniai, konstrukciniai; bei žaidimai pagal taisykles: didaktiniai, judrieji, tradiciniai – liaudies, kompiuteriniai, intelektiniai imitaciniai modeliuojantys ) .
Platėjant vaiko akiračiai ir kaupiantis gyvenimo patirčiai, keičiasi visų rūšių vaikų žaidimų siužetai, kinta žaidimų turinys, daiktų panaudojimas tampa sudėtingesniu. Todėl klaidinga būtų aptarti aplamai ikimokykliniam amžiui būdingus žaidimų pagrindus. Kalbant apie žaidimus, reikėtų juos aptarti ankstyvajame, viduriniajame ir vėlyvajame ikimokykliniame amžiuje.
Kūrybiniais žaidimais yra vadinami tokie, kurių veiksmus, turinį, vaidmenis, taisykles sugalvoja patys vaikai. Šie žaidimai būna įvairios tematikos, juose panaudojami įvairūs žaislai, daiktai, bei medžiagos. Todėl šie žaidimai yra viena mėgstamiausių vaikų saviraiškos veiklos formų, kurioje jie trokšta žaisti. Tai savita veiklos forma, atspindinti aplinkinį pasaulį, suaugusiųjų darbą, visuomeninius santykius, kada vaikai, tam tikroje aplinkoje, atkuria suaugusiųjų veiklą. Kūrybiniam žaidimui yra būdinga atitrūkimas nuo realybės, persikėlimas į įsivaizduojamą vaikams pasaulį. Todėl žaidžiant šiuo žaidimus atsiveria neribotos galimybės realybės ir fantazijos pasauliams tyrinėti, vaiko vaizduotei, saviraiškai ugdyti. Kūrybiniams žaidimams būdinga vidinė motyvacija – kai vaikas sprendžia ką ir kaip jam žaisti, kokius daiktus jam panaudoti, kokias roles tie daiktas gali atlikti. Vaikas planuoja savo veiklą, organizuoja veiksmus, realizuoja sumanymus. Kūrybinis žaidimas neįmanomas be vidinės kontrolės. Tai pasiruošimas žaidimui, eigos planavimas, aptarimas, įgūdžių įvaldymas. Vidinė kontrolė reikalinga, kad nebūtų priešpriešos tarp veiksmų laisvės, kūrybiškumo, bei taisyklių laikymosi.
Kūrybiniai žaidimai išryškėja jau trečiaisiais gyvenimo metais, kada veiklos objektu tampa santykiai tarp žmonių. Veikloje jau galima išskirti siužetinio vaidmeninio žaidimo bruožus, nes pasirodo vaikų bandymai pamėgdžioti suaugusiųjų veiklą, ( pavyzdžiui, kai mergaitė prisiima mamos vaidmenį, berniukas vairuotojo, statybininko, staliaus ar panašiai ). Ketvirtaisiais gyvenimo metais jau einama nuo veiksmo prie minties – vaikai pasiskirsto vaidmenimis, pradeda planuoti žaidimo eigą. Kūrybinio žaidimo užuomazga yra sumanymas. Vaikui augant keičiasi veiklos lygis – gilinamas žaidimų turinys, naudojama įvairesnės ir sudėtingesnės priemonės, keičiamasi vaidmenimis, imama atsižvelgti į šalia esantį. Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų interesai dar platesni. Žaidimo sumanymą lemia ne tik noras mėgdžioti suaugusiųjų atliekamus veiksmus, bet ir vidiniai poreikiai: tyrinėti, pažinti supantį pasaulį, elgtis taip, kaip elgiasi tėveliai ar auklėtojai, tapti svarbiu ir reikšmingu tarp savo draugų, ieškoti naujų or.iginalių sprendimų, kad galima būtų įgyvendinti savo sumanymus.

Penktaisiais gyvenimo metais tobulėja vaiko savęs vertinimas, lavėja savimonė, vaiko elgesys, suaktyvėja santykiai su suaugusiais, geriau suvokiami draugai, vertinami kitų poelgiai. Šiuo laikotarpiu lavėja ir anksčiau ( 3 – 4 gyvenimo metais ) žaisti kūrybiniai žaidimai, nes atsiranda daugiau naujų siužetų. Žaidybines užduotis vaikai dažnai jau kelia savarankiškai. Šio amžiaus vaikų žaidybiniai veiksniai su žaislais ir žaislų pakaitalais labiau apibendrinti ir atskleisti, tampa emocionalesniais, turiningesniais, palydimi vis daugiau žodžių, tarp vaikų ima užsimegzti vaidmeninis pokalbis.
Kūrybiniai žaidimai pasižymi didele ugdomąja verte. Jie pratina vaikus būti veikliais, susivokti daiktų aplinkoje, moko pažinti, suprasti, ieškoti panašumų ir skirtumų, originalių sumanymų, savitų sprendimų. Žaidžiant šiuo žaidimus atsiveria galimybės vaiko raiškai lavinti – kalbėjimui, vaizdingumui, sakinių struktūrai, minčių išdėstymui. Žaisdamas šiuos žaidimus, vaikas mokosi derinti savo veiksmus su kitų vaikų, juos koordinuoti, vertinti situaciją, jausti atsakomybę.
Žaidžiant kūrybinius žaidimus, naudojama daugelis priemonių, daiktų – dėžės, kaladės, batai, baldai, drabužiai, veidrodžiai, buteliukai, sagos ir kiti patys įvairiausi daiktai.
Žaidimai su taisyklėmis yra tokie, kurie turi iš anksto žinomą turinį, taisykles bei veikėjus. Jeigu kūrybiniuose žaidimuose vaikų aktyvumas nukreiptas vienam ar kitam sumanymui realizuoti, siužetui plėtoti, tai žeidimuose su taisyklėmis – užduotims atlikti, laikantis tam tikrų taisyklių. Žaidimai pagal taisykles dar yra skirstomi pagal užduočių pobūdį, nors šį skirstymą reikėtų laikyti sąlyginiu, nes šie žaidimai pasižymi įvairių gebėjimų lavinimu.
Viena rūšis iš žaidimų su taisyklėmis vadinami didaktiniais žaidimais. Jau vien iš tokio šios žaidimo rūšies pavadinimo galime suprasti, kad tai yra mokomieji žaidimai. Tai žaidimai sukurti suaugusiųjų, atsižvelgiant į keliamus auklėjimo, mokymo uždavinius. Didaktinių žaidimų tikslas – suteikti vaikams tam tikrų žinių, sudaryti įgūdžius, lavinti protinius gebėjimus bei teigiamus charakterio bruožus. Didaktinio žaidimo turinys – tai kokios nors mąstymo užduoties sprendimas. Didaktinių žaidimų vienas iš svarbiausių bruožų – taisyklės. Taisyklės reglamentuoja žaidimo tvarką: žaidimo pradžią, eigą, pabaigą, žaidėjų veiksmus ir t.t. Didaktiniai žaidimai skiriasi savo paskirtimi: vieni iš jų tobulina vaiko klausą, kiti – kalbines funkcijas, kiti – padeda rasti ir nustatyti priežastinių ryšius, lyginti, gretinti, dar kiti – aktyvina ir turtina vaiko žodyną, moko bendrauti.
Žaidžiant didaktinius žaidimus su žaislais, paveikslėliais, įvairiais daiktais, ar daiktų pakaitalais lavėja vaiko pažintinė veikla, pastabumas, mokoma koncentruoti dėmesį, ugdomas vaikų savarankiškumas, sprendžiant įvairias užduotis, bei kūrybiškumas. Didaktiniu žaidimu vaikas ne tik įgyja naujų žinių, bet ir įtvirtina jau gautas žinias, įgūdžius.
N.Grinevičienė iškelia tokius didaktinio žaidimo reikalavimus: parinkti juos atsižvelgiant į mokinių amžių, interesus, mokymo tikslus, kurti tokį žaidimą, kuris reikalautų aktyvios protinės veiklos, taip pat šis žaidimas turi derėti su jumoru, paslaptingumu, teikti vaiko teigiamų emocijų. Nors šie žaidimai yra sudėtingesni, bet vaiko ugdymo tyrinėtojai siūlo juos pradėti žaisti jau trečiaisiais gyvenimo metais, “pradedant nuo pačių paprasčiausių, ir nuo tų, kuriuos vaikas atlikdamas patiria pasitenkinimą savo savarankiškumu “.
Vienas iš svarbių klausimų žaidžiant šiuos žaidimus – taisyklių įsisąmoninimas, jų reikšmės supratimas. Žaidimo taisyklių supratimas atsiranda ne iš karto, o nuosekliai, vaikus prie jų pratinant. 3 – 4 metų vaikui būdinga paklusimas taisyklei dar nesusimąsčius, jai paklūstama nesąmoningai, 4 – 5 metų vaikui būdingas taisyklės supratimas, priėmimas kaip būtinas dalykas, kuriam paklūstama iš pagarbos, bet dažnai jos nesilaikoma, ir 5 – 6 metų v.aikams būdinga taisyklės gerbimo pradžia, kai vaikai jau turi sukaupę žaidimo patirtį, pradeda sėkmingai bendradarbiauti.
Žaidimo taisyklės turi būti nuasmenintos, turi vaikai jausti, jog tai yra susitarimo dalykas, kad jos visiems yra privalomos. Taisyklės gali būti keičiamos, bet tik tada, kai yra susitariama, ir tai daroma kartu su vaikais, išklausius jų nuomonę, ir, žinoma, į ją atsižvelgus. Tai yra vienas iš svarbiausių pedagogiškumo bruožų, turintis įtaką visai tolesnei ugdymo kokybei.
Judrieji žaidimai taip pat priskiriami žaidimų su taisyklėmis grupei. Judrieji žaidimai lavina vaiko judesius, ugdo vikrumą, ištvermę, skatina normalų fizinį vystymąsi. Taip pat judrieji žaidimai moko vaiką orientuotis, laiku reaguoti, mokytis pereiti nuo vieno veiksmo prie kito. Judriesiems žaidimams priskiriami tiek judrūs siužetiniai, tiek be siužeto ir imitaciniai žaidimai. Šiuo žaidimus žaidžia jau gerai vaikščiojantys vaikai. Jie yra gana svarbūs, nes teikia mažyliams daug teigiamų emocijų, lavina ir tobulina vaikų judesius, ugdo nuovoką, valią, greitą reakciją į aplinką. Pagal žaidimo pobūdį jie gali būti labai įvairūs – bėgiojimo, šuolių, laipiojimo, mėtymo. Vaikai, naudodami įvairius daiktus, žaislus pasiverčia “pelytėmis”, “viščiukais”, “kačiukais”, kuriems tenka bėgioti nuo pikto “vilko”, “lapės”, ar “šuns”.
Tradiciniai (liaudies ) žaidimai yra reikšmingi savo paprastumu, vaizdingumu. Jie vaikus džiugina, moko, juose atsispindi realus gyvenimas – darbas, pramogos, gamta ir kita. Tradiciniuose žaidimuose vaikai gali įsijausti į suaugusiųjų atliekamus darbus, šventes, čia atsiskleidžia bendravimo kultūra, patirtis. Šių žaidimų gana svarbi ugdomoji vertė – jie lavina pastabumą, estetinį skonį, moko gero elgesio, ugdo kūrybinius gebėjimus, draugiškumą.
Imitaciniai modeliuojantys žaidimai yra įvairių realių arba hipotetinių situacijų, kur būdingas lenktyniavimas tarp kelių pusių, lydi tariami sunkumai, kliūtys, ar konfliktai. Šiems žaidimams yra rengiamasi iš anksto – suaugusieji turi suteikti vaikams reikalingų žinių apie įvairias profesijas, padėti pasigaminti skirtingų ir įvairių priemonių. Šiuose žaidimuose dominuoja mokytojo, gydytojo, vaistininko, jūrininko, gelbėtojo, statybininko, vairuotojo ir daugelis kitų vaidmenų. Čia modeliuojamos įvairiuos vaidmenis atitinkančios situacijos, kur vaikai susiduria su įvairiais pavojais, problemomis, įvairiomis situacijomis. Vaikai įsikūnija įvairiausiuose vaidmenyse, daro tai, ką realiame gyvenime atlieka tie personažai. Šiems žaidimams būdingas kūrybiškumo, savarankiškumo, laisvės, socialinių elgesio normų, vaizduotės ugdymas.

4. VAIKŲ DAIKTAI IR PRIEMONĖS VEIKLOS KAMPELIUOSE

Veikla kampeliuose ( dar kitaip vadinamuose veiklos centruose ) gali būti interpretuojama kaip individualus darbas su vaiku tiek darželyje, tiek namuose, specialioje vietoje – vonioje, virtuvėje, lauke ar kur kitur. Vaikų kampelį būtų galima pavadinti savotišku lobynu, kuriame išdėstytos priemonės, žaislai, medžiagos vaikų žaidimams ir jų darbeliams. Kiekviename darželyje vaikų kampeliai yra būtini. Tai specialiai įrengta vieta grupėje, kuri užima tam tikrą ribotą erdvę. Kampelių turi būti keletas, pagal įvairias temas, kuriuose sudėti daiktai bei kitos priemonės atitiktų tą tematiką. Darželiuose būna šeimos, kalbos, statybinių žaidimų, stalo žaidimų, dailės ir rankų darbų, muzikos, gamtos, pasakų ir vaidybos kampeliai.
Šiuose kampeliuose vaikas žaidžia, kuria, ieško, tyrinėja, leidžia laiką. Kiekvienas veiklos kampelis yra turtingas įvairiomis tos srities priemonėmis, kurios lavina vaiko vaizduotę, kūrybiškumą, mąstymą, savarankiškumą. Kampeliai yra puiki vieta vaikams lavinti darbinius įgūdžius, žaidimams plėtotis. Daugelis pedagogikos psichologijos autorių teigia, kad žaisdami vaikai dirba. Išmokimas mažam vaikui yra žaidimas, o žaisdamas jis mokosi. Taigi šios dvi sąvokos tampa neatsiejamomis.
Šiems kampeliams yra keliama nemažai reikala.vimų. Kampelis tai yra ta vietą, į kurią vaikas gali laisvai įeiti, pasiimti jam reikalingus daiktus. Šioje patalpoje vaikai gali pabūti netrukdomi, joje jie eksperimentuoja, iš anksto planuoja savo veiklą, jai ruošia reikalingas priemones. Su kampeliais yra susiję užsiėmimai, turintys konkrečius tikslus. Įrenginėjant tokius kampelius reikia gerai apgalvoti, kiek erdvės juose reikės, kaip išdėlioti daiktus. Pavyzdžiui statybinių žaidimų kampeliuose erdvės turi būti daug, kad vaikai galėtų laisvai judėti, nesugriautų vieni kitų statinių. Vaidybos ir statybinių žaidimų kampelius galima būtų įrengti vienas šalia kito, nes abiejuose veikla būna aktyvi ir triukšminga. Gamtos kampelį geriausia būtų rengti gerai apšviestoje, saulėtoje vietoje, kad vaikai ant palangių galėtų auginti savo augalus. Kalbos kampelis gali būti mažesnis, jaukus, patogus, kad vaikai gelėtų patogiai skaityti, rašyti.
Kiekviename kampelyje turi būti medžiagų, daiktų pakankamai keliems vaikams. Juk vaikai savo veikloje naudoja ne tik specialiai tai veiklai skirtus daiktus, bet ir įvairius kitus pakaitalus. Pavyzdžiui statybinių žaidimų kampelyje vaikas gali naudoti kėdę kaip garažą, stalas gali tapti mašinų stovėjimo aikštele ir t.t.
Vaikai keliauja iš vieno kampelio į kitą, juose užtrunka skirtingai, ypač jeigu įsitraukia į žaidimą, susikuria išradingų priemonių, gali juose jie užtrukti ilgiau.
Jeigu tokie kampeliai darželyje yra, tiek vaikams, tiek ir auklėtojams niekada nepritrūks naujų idėjų ir kūrybiškumo. Tokie “lobynai” turi būti kuriami kartu su vaikais. Kiekvienas turi būti atsakingas už tokį “lobių” paruošimą, kiekvienas turi prisidėti prie šio darbo. Kiekvienas renka įvairias medžiagas, daiktus, priemones ir jas neša į kampelį, po to kartu su auklėtojais viskas sudedama.
Tokiuose vaikų kampeliuose turėtų apsilankyti ir jų tėvai. Tada jie galės pamatyti, ko jų vaikams labiausiai trūksta, kas jiems patinka, kokie daiktai praverčia jų veikloje. Čia pradės veikti ir tėvų vaizduotė. Būna, jog susiduriama su tėvų pasipriešinimu, nes kartais tėvai mano, kad tokie dalykai kaip žaidimas, ar kampelių kūrimas tai nenaudingas, nieko gero nežadantis laiko leidimas. “Ką vaikas nori tą tegu veikia, kad tik neverktų,” – dažnai samprotauja tėvai, nekreipdami dėmesio į tai, ką jie žaidžia, kokias priemones jis naudoja savo žaidime. Dažnai tėvai mano, kad dirbdami su beverte medžiaga, nebereikalingais daiktais vargu ar gali ką vaikai išmokti, ir pasiruošti mokyklai. Todėl būtų prasminga suorganizuoti tėvų susirinkimus, kur vaikai galėtų pademonstruoti savo veikslą kampeliuose, paruošti darbelių, visa tai palyginant su tradiciniais žaidimais.
Gamtos kampelio tikslas – supažindinti vaiką su gamta, jos reiškiniai, priežasties bei padarinio ryšiais. Čia ugdomas vaiko santykis su augalija, gyvūnija, skatinama pagarba gamtai, atsakomybės už jos išsaugojimą. Čia vaikai gali auginti gėles, prižiūrėti akvariumuose žuvytes. Čia turi būti gausu gamtinių priemonių, medžiagų, taip pat knygų, nuotraukų, skirtingų metų laikų augalų atributų ( šakelės, kankorėžiai, gilės, sėklos ir t.t.), taip pat smėlis, molis ir kita. Čia gali būti panaudojami įvairiausi daiktai: buteliukai, pagaliukai, akmenukai.
Dailės ir muzikos kampeliai skirti vaikų vaizduotei, kūrybiškumui lavinti. Dailės kampelyje turi vyrauti kūrybinė aplinka. Čia vaikai turi rasti visas reikalingas priemones tapymui, lipdymui, aplikacijoms( akvarelė, teptukai, kreidelės, pieštukai, įvairus popierius ), taip pat gamtinės medžiagos ( lapai, gėlės, samanos, sėklos ), medžiagos atraižos ( siūlai, oda, juostelės ). Šiame kampelyje vaikai visada išradingai panaudos tokius buitinius daiktus, kaip tuščios dėžutės, kamštukai, buteliukai, kaspinėliai, įvairūs tušti pakeliai.
Į muzikos kampelį vaikai dažnai susirenka skirtingų ketinimų: vieni nusiteikę dalyvauti kūrybos procese, kiti nori tyliai pasiklausyti savo draugų, dar kiti padainuoti ar pašokti, kiti paklausyti muzikos. Muzikos kampelyje turėtų būti. įvairūs muzikos įrašai, muzikiniai stalo žaidimai, vaikiški muzikos instrumentai, įvairi medžiaga kurti saviems instrumentams, barškučiai, įvairios dėžutės, dangteliai, lazdelės, pagaliukai.
Pasakų ir vaidybos kampelis – tai meninė, estetinė vaikų ugdymo sritis. Šis kampelis ugdo vaikų fantaziją, saviraišką, kūrybą, laisvę, muzikinius, meninius, vaidybinius įgūdžius. Čia turėtų būti įvairių knygelių, lėlių, lazdelių, pirštinių, medžiagos pasigaminti vaidybinėms priemonėms, įvairių geometrinių figūrų kaladžių, kurias čia vaikai dažnai panaudoja kaip kėdę, televizorių.
Gana populiarus tarp vaikų būna statybinių žaidimų kampelis. Čia jie stato namus, garažus, važinėja su mašinomis. Šis kampelis būna mėgstamas tiek mergaičių, tiek ir berniukų. Čia puiki vieta ne tik vaikų kūrybiniams sugebėjimams išreikšti, bet ir puiki vieta ugdyti kalbai, socialiniams įgūdžiams, tobulinti judesius, mokytis bendravimo meno. Čia turėtų būti įvairių formų, spalvų ir dydžių kaladžių, kėdžių, staliukų, dėžučių, rutuliukų, buteliukų, popieriaus skiautelių ir kitokių daiktų. Jie visi praverčia statant namus, važinėjantis su mašinomis, tiesint tunelius, statant bokštelius, kuriant baldelius. Vaikai kaladėms suteikia nerealių fantazijų. Jos tampa jų baldais ( stalu, kėde, lova ) ir kuo tik nori. Apie tai savo pedagogikoje rašė ir A.Gučas, kuris teigė, kad su kaladėmis vaikai gali atlikti daug prasmingų funkcijų. Mažylis įsivaizduoja, kad kaladė virsta žmonėmis, medžiais, gyvūnais, baldais ir panašiai. Kaladžių virtinė gali tapti traukiniu, suolu, ar net gyvate. Didesniam statiniui iš kaladžių vaikas suteikia savitus, fantastiškus pavadinimus. Vaikas kaladėmis dažnai dalija net savo erdvę – “namai”, “ligoninė” ir pan. Daug privalumų turi ir įvairios paskirties lentelės, skridiniai, kaladės.
Šeimos kampelį vaikai taip pat pasirenka gana dažnai. Čia turi būti gausu įvairių žaislų, daiktų ir kitokių priemonių: lėlių ( čia jos tampa vaikais, sergančiais ligoniais, broliukais ar sesutėmis, ar atlieka kokią kitą rolę. Čia turi būti įvairių priemonių žaislų gamybai: popieriaus, žirklių, adatų, siūlų, virvelių, kaspinėlių, spalvoto šokoladinio popieriaus, kuris gali tapti kaspinėliu, sage ar kitu papuošalu. Senos drabužių atraižos, šalikai, ar mezginėliai leidžia vaikui kūrybiškai veikti, rengiant savo lėles – vaikus, kuriant baldelius. Apversta kartoninė dėžė gali virsti ir stalu, ir virykle gaminti valgiui.
Stalo žaidimų kampeliuose vaikai mokosi bendrauti, mąstyti, suvokti, derinti, lavėja judesių koordinacija. Šiame kampelyje turėtų būti įvairūs žaidimai su kauliukais, konstruktoriai, loto, mozaikos. Žaidimai su įvairiomis kortelėmis. Taip pat priemonių esančių dailės kampelyje, kad vaikai turėtų galimybę patys susikurti sau stalo žaidimus. Čia tinka ir įvairūs buteliukai, atmenukai, rutuliukai, vielelės, degtukų ir kitos mažos dėžutės.

IŠVADOS

1. Mokymasis, žaidimas ir veikla su įvairiausiais daiktais yra neatskiriami dalykai, ugdantys vaikų savarankiškumą, kūrybiškumą, pojūčius, kalbą, mąstymą, įvairiais fizines ir psichines savybes, taip pat orientavimąsi erdvėje, socialinėje aplinkoje.
2. Vaikas savo susikurtai žaidybinei aplinkai, žaislų pakaitalams – daiktams, simboliams suteikia savo prasmę, sugebėdami įžvelgti daiktuose nesančias jų savybes, suteikdami jiems kokį nors vaidmenį.
3. Žinios apie vaikų amžiaus tarpsniams būdingus ypatumus, vaikus supančią socialinę aplinką, bei vaiko individualybės pažinimas yra labai reikšmingi ugdymo procesui. Visi vaikai pereina žinomas asmenybės sklaidos stadijas. Trejų metų vaikai naudoja daiktus – pakaitalus, su kuriais imituoja kokius nors veiksmus, daiktų savybes, tarpusavio ryšius, bet dar neatlieka jokio vaidmens. Ketverių metų vaikai naudodamiesi daiktais, pakaitalais jau susitapatina su kokiu nors suaugusiojo vaidmeniu. Penkerių – šešerių metų vaikai naudoja įvairesnius atributus, kuria sudėtingesnę erdvę Naudojami daiktai, vaiko veiksmai. jau derinami su logiška žodine veikla.
4. Žaislas turi būti toks parinktas vaikui, kad skatintų jį pažinti, tyrinėti, atrasti, kurti naujas situacijas, spręsti probleminius klausimus. Žaislai turi atitikti vaiko amžių. Paprastos sandaros, formų žaislai suteikia vaikui galimybę juos patobulinti pagal savo vaizduotę. Vertingas žaislas yra tas, su kuriuo galima atlikti kaip galima daugiau įvairesnių funkcijų. Žaislai yra skirstomi į siužetinius, techninius, didaktinius, sporto, pramogų, teatralizuotus, statybinę medžiagą.
5. Vaikui žaidžiant, veikiant su daiktais, pedagogai turi jį palaikyti, skatinti, globoti, sudaryti sąlygas vaiko gabumams plėtotis, tobulinti ugdymo procesą. Pedagogai turi būti žaidybinės veiklos organizatoriais, patarėjais, padėjėjais, neprimetančiais savo idėjų, bet gerbiančiais vaiko sprendimus.
6. Materialinės aplinkos sukūrimas – vienas iš svarbiausių komponentų vaiko veiklos metu. Aplinka, kurioje vaikas veikia turi būti erdvi, lanksti, jos komponentai turi atitikti vaiko amžių ir veiklą.
7. Žaidimai yra skirstomi į kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės, bei ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus žaidimai skirstomi į dvi grupes: kūrybinius žaidimus, ir žaidimus pagal taisykles. Vaikui augant, keičiasi žaidimų turinys, pobūdis, struktūra, daiktai naudojami vis įvairiau.
8. Vaikų kampeliai – tai darželyje specialiai įrengta vieta, kur išdėstytos įvairios priemonės, medžiagos, daiktai, žaislai tam tikros krypties veiklai. Kampeliai ruošiami pagal įvairią tematiką – šeimos, kalbos, statybinių žaidimų, stalo žaidimų, dailės ir rankų darbų, muzikos, gamtos, pasakų ir vaidybos..Literatūros sąrašas
1. Andriekienė R.M. Ruzgienė A. Ankstyvoji vaikystės pedagogika. – Kl., 2001.
2. Bendroji priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. – Švietimo ir mokslo ministerija, 2002.
3. Dailidienė J. Ankstyvojo amžiaus vaikų žaidimai. – K., 1991.
4. Egmonto projektas vaikų darželiams “Artyn vaiko”. – V., 1997.
5. Egmonto projektas vaikų darželiams “Artyn vaiko 2”. – V., 1998.
6. Glebuvienė V. Grabauskienė A. Kontautienė Z. Ikimokyklinė pedagogika. – K., 1990.
7. Grinevičienė N. Pedagoginės sąlygos kūrybiniams – vaidmeniniams žaidimams. – Kl., 1995.
8. Grinevičienė N. Vaikystės žaidimai. – K., 2002.
9. Grinevičienė N. Mažylių žaidimai. – K., 1999.
10. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. – K., 1990.
11. Gučas A. Vaikų darželio pedagogika. – K., 1999.
12. Hansen K.A. Kaufmann R.K. Saifer S. Ugdymas ir demokratijos kultūra. Ikimokyklinis amžius. – V., 1997.
13. Ikimokyklinio ugdymo gairės. Programa pedagogams ir tėvams. – V., 1993.
14. Ikimokyklinukas. – K., 1982.
15. Ingeborg Becker – Textor Kūrybiškumas vaikų darželyje. – V., 2001.
16. Į vaiką orientuotų grupių kūrimas. Knyga auklėtojai // Programa vaikams ir šeimoms. – V., 1997.
17. Montesori M. Vaikystės paslaptis. – K., 2000.
18. Pikūnas J. Asmenybės vystymasis.K., 1994.
19. Priešmokyklinis ugdymas ( straipsnių rinkinys). – V., 2002.
20. Priešmokyklinis ugdymas ir pradinė mokykla: patirtis, idėjos // Respublikinės mokslinės praktinės konferencijos medžiaga 2003 m. balandžio 11 d. – Š., 2003.
21. Stankevičienė L. , Šimonėlienė S., Skirkevičienė R., Andriuškevičienė L. Žingsniai į sėkmę // Klausimynas asmenybinei vaiko raidai. – M., 2002.
22. Stiefenhofer M., Güthoff A. Didžioji ikimokyklinuko knyga. – V., 1999.
23. Tamošiūnienė L.S. Pažink savo vaiką. – K., 1999.
24. Vaikų darželio programa “Vėrinėlis”. – V., 1993.
25. Vaikų asmenybės ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje. I d. – Kl., 1997.
26. Vėrinėlis. Knyga auklėtojai. Ikimokyklinio ugdymo turinio naujovės ir įgyvendinimo būdai. 2 d. – V., 1995.
27. Vėrinėlio metai. Žiema // Idėjos vaikų saviraiškai ir kūrybai. – V., 1997.
28. Vėrinėlio metai. Ruduo // Idėjos vaikų saviraiškai ir kūrybai. – V., 1995.
29. Winnicott D.W Vaikas, šeima, ir išorinis pasaulis. – V., 2000.
30. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – V., 2002.

Leave a Comment