TURINYS
Įvadas.. … … …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …. …2I. Z.Froidas – “dorybingoje tylėjimo” epochoje … … … … … … … … … … .. 3II. Z,Froido psichoanalizė … … … … … … … … … … … … … … … … … ..III. Asmenybės struktūros modelis.. … … … … … … … … … …. … … …. …. 1. Id – pasitenkinimo principas pirmumas 2. Ego – realybės principas 3. Superego – moralinio gyvenimo fazėIV. Asmenybės raida … … … … … … …. … … … … … … … … … … … … V. Gynybos mechanizmai … … … … … … … … … … … … … … …. … …VI. Z.Froido idėjos mūsų akimis … … … … … … . … … . …. ….. …. … Išvados … … … … … … … … … . …. ….. …. … … … … .. .. … … . Literatūros sąrašas … … . …. ….. …. … … … … .. .. … … . …. ….. …
Z.Froidas – “dorybingoje tylėjimo” epochoje
Niekada Z.Froidas guosdamas nenurodė žmonėms patogios išeities pabėgti į žemiško arba dangiško rojaus karalystę, o visada tik kelią savęs link – į pavojingas savo paties gelmes.
Stefan Zweig
Sunkus bet garbingas austrų psichiatro ir psichologo Z.Freudo ( 1856 – 1939 m. ) tyrinėjimų kelias 19 amžiuje sukėlė didelę audrą tarp tuo metu viešpatavusių normų ir taisyklių. Dabartiniais laikais jo mintys laisvai plauko gyvenimo tėkmėje, o prieš keliasdešimt metų jos buvo laikytos erezija ar net šventvagyste. Z.Froido tyrinėjimų laikotarpiu Europoje viešpatavo “dorybingas tylėjimas”. Tai buvo laikas, kai atkakliai priešinamasi bet kokioms naujoms mintims ir idėjoms. Atkakliai neigiama būtinybė atskleisti psichines instinktų jėgas. Ir staiga toje tvirtai įsišaknijusių normų epochoje pasigirsta jauno gydytojo balsas. Tuo metu jis net negalvojo daryti kažkokį perversmą. Jis tik tyrinėja, ir remdamasis savo tyrinėjimais, pradeda kalbėti apie isterijų priežastis, instinktų sutrikimas ir pačią asmenybę. Nepaisydamas savo draugų geranoriškų patarimų patylėti, kad nenukentėtų jo akademinė karjera. Jaunas gydytojas to nepaiso, nes jam rūpi tai, kas jo gyvenime yra svarbiausia – atvirumas, nuoširdūs žodžiai bei jo tyrinėjimų rezultatai. Kažką suradęs, jis nesustoja, tyrinėja toliau, vis dar nepasitenkindamas savo atradimais. Z.Froidas savo karjerą pradeda kaip paprastas, neturtingas gydytojas. Visą gyvenimą jis taip ir nugyvens – kukliai, tyliai ir paprastai. Septyniasdešimt savo gyvenimo metų praleidęs tame pačiame mieste, keturiasdešimt – tame pačiame name, šešių vaikų tėvas. Jam visai nesvarbu buvo jo gyvenimo sąlygos, visiškai nereiklus savo poreikiams, visas savo gyvenimo dienas atiduoda savo profesijai ir savo pašaukimui. Kiekviena jo gyvenimo minutė skirta analizei, gydymui, studijoms bei jo mokslinei veiklai. Jis buvo griežtas ir reiklus tiek sau, tiek ir visiems kitiems. Gal niekada nebūtų tiek padaręs, jei neturėtų tokių savo asmenybės ypatybių.
Baigė medicinos mokyklą, jau kurioje jis buvo pastebėtas kaip nepaprastai gabus mokinys. Vėliau imasi privačios praktikos, specializuojasi nervų sutrikimų srityje. Susiduria su įvairiausiais pacientais, kurių sutrikimus ne visada galima paaiškinti neurologiškai. Vėliau tampa neurologijos docentu. Tais laikais toks titulas neturtingam, vos 29 metų sulaukusiam gydytojui buvo didelė pažanga. Galėjo jis ties tokiu pasiekimu ir sustoti. Galėjo gydyti stropiai metodais, išmoktais iš senų vadovėlių, kaip tai darė daugelis garsių to metų medikų. Galėjo taip dirbti ir tapti profesoriumi. Bet jam tai nėra pabaiga. Kažkas jį skatina žengti tolyn, kol pripažįsta tai, ką visi neurologai baimingai nutyli kitiems – tai, kad visa psichologinių fenomenų nervų gydymo technika, kurios tais laikais buvo imamasi, yra visiškai neveiksminga ir atsidūrusi aklavietėje. Senoji, priešfroidinė psichologija buvo paremta smegenų viršenybės prieš kraują ideologija. Iš kiekvieno išsilavinusio, civilizuoto, kultūringo žmogaus reikalaujama protu užgniaužti savo instinktus. Z.Froidas meta iššūkį ir į tai atsako, kad instinktų užgniaužti negalima, galima tik paviršutiniškai tikėtis, kad užgniaužti jie išnyks. Geriausiu atveju galima iš sąmonės instinktus nustumti į pasąmonę. Bet taip jie gali susitvenkę iškrypti ir kurstydami nervinį jaudulį, sukelti įvairius sutrikimus ir ligas. Nes juk instinktai tai nesunaikinama žmogaus dalis, tai stiprus žmoguje esantis pradas. Taigi tai, ką tuo metu atrodė reikia slopinti, ir ko buvo reikalaujama, Z.Froidas laiko sveiku dalyku ir sako, kad tai slopinti yra pavojinga. 1886 metais docentas išvyksta į Paryžių, gavęs paramą ir stipendiją iš savo mokytojo. Čia jis patenka jau į šiek tiek kitokią aplinką, sutinka kitaip mąstančius žmones. Atvykęs į visai svetimą kraštą, nors ir neturtingas, gydytojas nelieka nepastebėtas. Šis laikas jam duoda daug naujų minčių ir siekių ir grįžta į Vieną jau su visai pasikeitusiu pasaulėvaizdžiu. Jis nebesutinka su tuo metu taikomais metodais, kad psichinius sutrikimus mėginama gydyti vaistais arba dirginant kūną. Bet dėl tokių savo pažiūrų jis tik susigadina savo ir kaip gydytojo, ir kaip akademiko karjerą, nebesulaukia pritarimo ir tenka jam jau eiti savo tyrinėjimų keliu visiškai vienam. Eidamas toliau savo tyrinėjimu keliu, jis netik analizuoja žmogaus asmenybę, ir jį gydo, bet kartu gydo ir visą doroviškai ligotą to meto epochą ir joje gyvenusią visuomenę. Taip Z.Froidas tampa vienu iš tų, kurie suabejojo žmogaus protingumu ir kultūringumo supratimu ir tapo vienu iš ryškiausių vertybių pervertinimo skelbėju. Ir kaip ten bebūtų – ar mes jį kritikuosim, ar mes jo pažiūras atmesis, bet viena yra aišku – nežinoti jo yra neįmanoma.Z.FROIDO PSICHOANALIZĖ
Z.Froido psichologinių idėjų sistema ir ja paremtos psichologinės, medicininės sociologinės ir kultūrologinės koncepcijos, psichikos struktūros dinamikos bei asmenybės teorija, su pagrįsta psichoterapijos sistema vadinama psichoanalizė. Pirmą kartą šis terminas buvo pavartotas 1896 metais. Psichoanalizės idėjos turėjo įtakos daugeliui meno, kultūros sričių, bei jų plėtotei. Vėliau Z.Froido mokiniai išplėtos ir perkurs froidistinę psichoanalizę. Tai tokie žinomi psichologai ir psichiatrai kaip šveicaras K.G.Jungas, austras A.Adleris. Tyrinėdamas psichoanalizę, K.G.Jungas pabrėžė psichoanalizėje moralines ir dvasines vertybes, rasės, asmenybės istoriją, kurdamas analitinę psichologiją. A.Adleriui analizuoja žmogaus sąmoningą saviraiškos siekimą, menkavertiškumo komplekso įveikimą, kuriant individo psichologiją. Psichoanalizės terminas yra vertojamas trejopa prasme, nes jis žymi:• sielos tyrimo metodą;• gydymo būda;• savitą žmogaus sampratą. Būtent ta trečioji prasme ir bus šiame mano darbe pati svarbiausia. Z.Froidas buvo pirmasis, kuris atskleidė individo svarbą, savitą kiekvieno žmogaus sielos vertę. Kiekvienas žmogus turi eiti savęs pažinimo keliu. Todėl psichologiją Z.Froidas taiko atskiro žmogaus savitumams tirti, kad išsipildytų žmogaus noras – suvokti save patį, savąjį “Aš”. Dėl šio jo požiūrio ir jo atradimų, psichologija pradeda įveikti savo akademinį uždarumą ir vis labiau ima įsilieti į praktinį gyvenimą.
ASMENYBĖS STRUKTŪRA
Analizuodamas savo pacientus, jų išgyvenimus, nusiskundimus, Z.Froidas tyrinėja asmenybę, asmenybės raidą, jos formavimąsi. Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Skiriasi mūsų elgesys, požiūriai, norai, jausmai, mūsų mąstymas, charakteris. Todėl ir apibūdinam žmones labai skirtingai. Vieni yra labai judrūs, kiti lėti, vieni greitai supyksta ir įsižeidžia, kiti atvirkščiai. Daugybės situacijų, kuriose kiekvienas iš mūsų pasielgtų visiškai skirtingai. Kartais patys klausiam savęs “kodėl man taip?”, ir nerandam atsakymo. Dažnai, kai kas nors atsitinka net nežinom kur ieškoti priežasčių, arba jų ieškom visai ne ten, kur reikėtų. Analizuodamas žmogų, Z.Froidas ir ieško atsakymų į šiuos klausimus.
Asmenybė, pasak psichiatro – tai žmogaus emocijos, siekiai, mintys, kurie kyla iš konflikto tarp agresyvių malonumo siekiančių impulsų ir socialinių ribojimų. Kiekvienas iš mūsų siekiame patirti malonumą, ir kartu mums svarbu, kad tai nesukeltų kaltės jausmo, baimės. Konfliktas apima tris sistemas, tarpusavy sąveikaujančias viena su kita, kurias Z.Froidas pavadina: Id, Ego ir Superego, atitinkančias pasąmonę, priešsąmonę ir sąmonę. Konstruodamas asmenybės modelį, Z.Freudas sako, asmenybė gyvena sąmonės ir pasąmonės sluoksniuose. Id, Ego ir Superego tai trys asmenybės struktūros dalys. Id ( lotyniškai tai ) – tai pasąmonės dalis, kupina seksualinės energijos, veikianti tiesioginio malonumo tuo momentu principu. Tai pats primityviausias asmenybės komponentas glūdintis giliausiame pasąmonės lygmenyje, neturintis vidinės struktūros. Id – chaotiškas, ir pagrįstas vien pasitenkinimo, malonumo principu. Tai visos psichikos užuomazga. Tai įgimti ir paveldėti psichikos bruožai, instinktų rezervuaras. Būtent čia kyla pirminiai impulsai – tiek lytiniai, tiek agresyvūs. Jie funkcionuoja pagal vidinius, nieko bendro su realybe neturinčius reikalavimus. Tie impulsai verčiasi į išorę ir norima juos patenkinti, negalvojant apie tai, kokios bus viso to pasekmės. Čia svarbu tik vieną – patenkinti poreikius ir patirtį norimą malonumą. Nesvarbu ir tai, ar tą tikslą galimą pasiekti, ar jis yra moraliai priimtinas. Paimkime pavyzdžiu mažą vaiką – Id valdomi jie verkia, reikalaudami patenkinti kažkokius tai jiems iškilusius poreikius. Ir jie visai neatsižvelgia nei į aplinkos sąlygas, nei į galimybes. Tuo metu jiems egzistuoja tik tas noras. Pasąmonėje glūdi toks energijos potencialas, kuris turi išsiveržti, kad išnyktų nepasitenkinimą kelianti įtampa. Nepaisant to Id yra laikomas reikšmingiausiu, nes būtent jame slypi individo gyvybingumą palaikantys impulsai, be kurių individas prarastų savo gyvastį. Ego ( lotyniškai aš ) – tai toks asmenybės struktūros darinys, kurio funkcija yra suvokti išorinį pasaulį ir patį save, koordinuoti motorines reakcijas, įsiminti suvoktus dalykus, suderinti prieštaraujančius impulsus. Ego atitinka priešsąmonę. Pasąmonėje kilę instinktai tikrinami priešsąmonėje, ir tik tuomet jie gali patenki į sąmonę. Tai, kas yra chaotiška ( id ), turi įgauti tam tikrą struktūrą, instinktai turi prisitaikyti prie aplinkos, prie moralės, prie tuo metu egzistuojančių sąlygų. Tokiu būdu išmoksta derintis prie tikrovės, nebėra aklo malonumo, pasitenkinimo principo. Ego veikia pagal realybės principą. Ego galima būtų pavadinti mūsų asmenybės valdytoju, nes jis apima mūsų įsisavintas mintis, suvokimus, prisiminimus. Jis lemia mūsų elgesį. Koks gi būtų pasaulis, ir kokie būtų žmonės, jeigu neturėdami Ego, imtume reikšti savo seksualinius ar agresyvius jausmus, vos tik tai pajutę? Pagrindinis Ego tikslas – rasti sandėrį su Id, Superego ir išorine aplinka. Jeigu lygintume Id ir Ego, galime pamatyti, kad Id atstovauja aistroms, o Ego reprezentuoja tai, kas yra vadinama protingumu ir blaivumu. Santykyje su Id, Ego prilygsta raiteriui, kuris suvaldo už save stipresnį arklį ( t.y. Id ). Superego ( lotyniškai virš aš ) – pirminė mūsų moralinio gyvenimo raidos fazė. Čia dėmesys krypsta į tai, kaip man yra privalu elgtis, kaip man gyventi, kad mano veiksmai atitiktų šios dienos reikalavimus, kad poelgiai būtų žmogiški ir morališki. Jis susiformuoja tada, kai mes perimame tėvų ir kultūros nuostatas, vertybes, kai formuojasi idealo samprata, gėrio ir blogio prieštara ( “Ką daryti, ko nedaryti?”, “Kaip reikia”, “Kaip turi būti?” ). Jis siekia tobulumo ir vertina mūsų poelgius. Jeigu superego labai stiprus, toks žmogus dažnai jaučia kaltę, visada gali būti doras. Kitas gi, kurio supreego labai silpnas, gali būti perdaug lengvabūdiškas, per daug nuolaidus sau, savo ydoms, silpnybėms. Superego prieštarauja Id reikalavimams, Ego tarsi jų tarpininkas. Svarbiausias superego uždavinys savikritika. Jegu Ego negali įvykdyti superego keliamų reikalavimų, kyla kaltės jausmas – imama priekaištauti pačiam sau.ASMENYBĖS RAIDA
Susidurdamas su įvairiais pacientais, Z.Froidas įsitikino, kad asmenybė formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Jis padaro išvadą, kad pacientų įvairiausių negalavimų simptomų ištakos – tai vaikystėje neišspręsti konfliktai, prieštaravimai. Vaiko ar suaugusiojo elgesys tam tikru momentu yra patirtų išgyvenimų pasekmė. Visas žmogaus elgesys priklauso nuo dviejų poreikių: gyvybės ( arba sekso ) ir agresijos ( arba mirties ). Vaikai bręsta ir pereina keletą psichoseksualinių stadijų. Z.Froidas parodė, kad neįmanoma įsivaizduoti, kad lytiniai instinktai atsirastų brandžiame amžiuje nei iš šio, nei iš to. Jie vystosi nuo pat gimimo, pereidami tam tikras stadijas, kurios turi įtaką asmenybės elgesiui ir emocinei būsenai. Jis išskyrė tokias penkias stadijas: oralinė, analitinė, falinė, latentinė ir genitalinė.
Pirmoji stadija yra oralinė ( 0 – 18 mėn. ). Dauguma kūdikio juslinių malonumų susiję su čiulpimu, kramtymu, kandžiojimu. Antroji stadija – analitinė ( 18 – 36 mėn. ). Malonumas daugiausia susijęs su tuštinimųsi ir šlapinimųsi. Šiai stadijai būdingas prieštaringumas – tuo pačiu metu norima prieštaringų dalykų, kas virsta priešprieša tarp turėjimo, davimo arba ėmimo, kas bus labai svarbu vėliau. Šiuo metu pradeda formuotis tokie asmenybės bruožai, kaip tvarkingumas, taupumas, užsispyrimas ir t.t.Trečioji stadija – falinė ( 3 – 6 metai ). Malonumo zona persikelia į lytinius organus. Z.Froidas manė, kad šioje stadijoje berniukai trokšta lytinių organų dirginimo, jiems atsiranda seksualinis potraukis savo motinai. Berniuko krūvio nukreipimas į motiną prasideda labai anksti, nuo motinos krūties. Tuo pačiu metu pradeda formuotis priešiškumas savo tėvui, kuris suvokiamas kaip varžovas. Tas priešiškumas labai savotiškas, nes jis reiškia tarsi dvilypius santykius: meilę ir neapykantą tos pačios lyties vienam iš tėvų. Berniukai tarsi jaučia ir kaltę, tuo pačiu ir baimę, kad jų nenubaustų. Šiuos jausmus Z.Froidas pavadino Edipo kompleksu. Šiuo pavadinimu jis kaip metafora apibūdino anstyvius lytinius troškimus. Edipo kompleksu Z.Froidas pavadino pasiremdamas mitu apie graikų karalių Edipą, kuris pats to nežinodamas nužudė savo tėvą ir vedė savo motiną. Vėliau Edipas išdūrė sau akis, taip save nubausdamas. Jam tokia dalia buvo išpranašauta, ir kad ir kiek jis nuo to bėgo, bet negalėjo išvengto tokio savo likimo. Kalbėdamas apie Edipo kompleksą, Z.Froidas vaiką lygina su archaišku žmogumi, kurio elgesio atitikmenų reikėtų ieškoti primatų elgsenoje. Edipo kompleksas, kai berniukas nesąmoningai reiškia savo beribes pretenzijas motinai, tuo pačiu susidurdamas su tėvo priešiškumu. Priešiškumas tėvui atsiranda tada, kai vaikas nori užimti vietą šalia motinos, ir tėvas tuo metu yra tarsi kliūtis. Vaikui susidorojant su tokiais jausmais, tapatinantis ir perimant daugelį tėvų vertybių vaiko Superego tvirtėja. Formuojasi lytinis tapatumas – tai suvokimas, kad esi vyras arba moteris. Kraujomaišos draudimai sutaurina žmogų. Berniukas psichikoje suvyriškėja: save indentifikuoja su tėvu, bijo, gerbia jį, motinai lieka švelnūs jausmai. Kai kurie psichologai teigia, kad mergaitės tuo metu išgyvena “Elektros” kompleksą. Bet Z.Froidas tai paneigė, teigdamas, kad tai būdinga tik berniukams. Taip vaikui bręstant ir besiformuojant lytiniams tapatumui, prasideda kita stadija – latentinė ( nuo 6 metų iki lytinio brendimo ). Seksualumas šiuo metu yra slopinamas. Vaikas daugiausia žaidžia su savo lyties bendraamžiais. Lytinio brendimo metu prasideda paskutinioji – genitalinė stadija. Šioje stadijoje pradedami jausti seksualiniai jausmai kitiems žmonėms. Vėliau žmogui atsirandančius įvairius sutrikimus Z.Froidas ir siejo būtent su šiomis stadijomis, su jų metu neišspręstais arba užsitęsusiais konfliktais. Bet kurios stadijos metu konfliktas gali užsklęsti arba sulaikyti malonumų siekimo energiją būtent ties ta stadija. Pavyzdžiui, gali būti, kad kažkam nepavyksta išspręsti analitinės stadijos konflikto tarp noro prireikus tuštintis ir reikalavimo mokytis naudotis tualetu. Vėliau tokie žmonės gali būti labai netvarkingi ( analitiškai nesusilaikantys ) arba perdėtai tvarkingi bei švarūs ( analitiškai susilaikantys ). Taip pat jeigu pavyzdžiui oralinės stadijos metu buvo perdaug piknaudžiaujama oraliniais poreikiais arba buvo per anksti atjunkyti, ir suaugę gali siekti orališkai pasitenkinti. Tokiu atveju suaugę dažnai perdėtai rūko arba valgo. Jeigu liks neišspręstų problemų falinėje stadijoje, vėliau vaikas nenorės indentifikuotis su savo lytimi. Latentinėje stadijoje labai svarbi moralinė ir estetinė veikla. Šiuo metu formuojasi gėdos, pasibjaurėjimo jausmas. Seksualumą slopina socialinė ir kultūrinė aplinka.Z.FREUDO IDĖJOS MŪSŲ AKIMIS
Keičiantis visuomenei ir gyvenimo sąlygoms, daugelis ankstesnių idėjų bei jų skelbėjų yra kritikuojami. Neišimtis yra ir Z.Freudas. Tačiau jį kritikuodami pirmiausia turime atsižvelgti į tai, kad mes Z.Freudą kritikuojame dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje. Z.Freudas mirė nežinodamas to, ką mes dabar žinome apie žmogaus raidą, mąstymą bei emocijas, be to neturėdamas šiuolaikinių tyrimo priemonių. Taigi atsižvelgiant į tai, mes turime įvertinti Z.Froido darbą, jo idėjas bei indėlį į mūsų šiandieną.
Net ir savo amžininkų Z.Froidas buvo aršiai kritikuojamas, bet nepaisant to jis liko ištikimas savo idėjoms bei principams. Turėjo Z.Froidas ir visą galybę savo šalininkų, kurie buvo susibūrę į jo vadovaujamą ratelį. Jo šalininkai psichoanalitikai pripažino, kad asmenybę sudaro Id, Ego ir Superego, kad asmenybė formuojasi vaikystėje, kad pasąmonė yra svarbi, kad egzistuoja gynybos mechanizmai. Nors daugelis abejojo ar seksas ir agresija yra visa išsemiantys motyvai. Vienas iš žymesnių jo mokinių, vėliau nuo jo atsiskyręs buvo C. Jungas. Jis sutiko su savo mokytoju, kad pasąmonės įtaka yra didžiulė, bet buvo įsitikinęs, kas esama ir kolektyvinės pasąmonės, kur saugomi iš mūsų tolimų protėvių bendros patirties atkeliavę vaizdiniai. Jungo nuomone būtent kolektyvinė pasąmonė paaiškina, kodėl net ir skirtingų kultūrų ir civilizacijų žmonių kai kurie mitai ir vaizdiniai yra išlikę tie patys. Psichologai kritikuoja Z.Froido idėjas dėl mokslinių trūkumų. Tyrimai rodo, kad žmogaus raida yra visą gyvenimą trunkantis procesas ir tai nėra susiję tik su vaikyste. Tuo tarpu Z.Froidas įrodinėjo, kad žmogaus raida formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais ir suskirsto stadijomis.Taip pat raidos psichologai kritikuoja Z.Froido teiginį, kad sąžinė ir lytinė tapatybė susiformuoja maždaug 5 – 6 – erių metų vaikui, kada šis išsprendžia Edipo kompleksą. Taip pat Z.Freudo mintys apie prigimtinį vyrų pranašumą yra laikomos visiškai nepriimtinos ir laikomos šališkomos lyties atžvilgiu. Z.Freudo idėjos apie vaikystės seksualumą išsirutuliojo iš jo pacientų pasakojimų apie vaikystėje patirtą seksualinį priekabiavimą. Jo manymu, jos išreikšdavo savo pačių vaikystės seksualinius troškimus ir konfliktus. Taip pat kritikuojamas ir Z.Freudo įsitikinimas, jog sapnai slepia ir išpildo troškimus. Bet kokius reiškinius jis aiškina jau įvykus faktui, tačiau nepajėgia numatyti tokio elgesio. Nors pats Z.Freudas niekada nebuvo sakęs, kad psichoanalizė yra numatantis mokslas. Jis tik teigė, kad žvelgdamas atgal gali suprasti mūsų psichikos būseną.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Benesch H. Psichologijos atlasas. – Vilnius, 2002.2. Butkienė G. Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. – Vilnius, 1996.3. Fiürst M. Psichologija. – Vilnius, 1998. 4. Froidas Z. Kasdieninio gyvenimo psichopatologija. – Vilnius,1992.5. Freud S. Anapus malonumo principo. – Vilnius, 1999.6. Freud S. Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. – Vilnius, 1999.7. Jekentaitė L. Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė. – Vilnius, 1992.8. Myers D. G. Psichologija. – Vilnius, 2000.9. Psichologijos žodynas. – Vilnius, 1993.10. Zweig S. Apie Zigmundą Froidą. Portretas. – Vilnius, 1999.