PRAKTIKA KAUNO „ATŽALYNO“ VAIKŲ GLOBOS NAMUOSE
Praktikos refleksijaPraktiką atlikau Kauno „Atžalyno“ vaikų globos namuose. Pagrindiniai šių vaikų globos namų tikslai – užtikrinti globojamam (rūpimam) ir laikinai globos namuose apgyvendintam vaikui (toliau – vaikas) globos (rūpybos), socialinės, ugdymo (mokymo, lavinimo ir auklėjimo) paslaugas, sudaryti kitas jam tinkamas sąlygas ir palaikyti aplinką, kurioje jis galėtu augti, vystytis, ir tobulėti, pasiruoštų savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Globos namų veiklos pobūdis – grupinių gyvenimo namų principu organizuojama ilgalaikė ir trumpalaikė socialinė globa be tėvų globos likusiems vaikams. Šiuo metu Kauno „Atžalyno“ vaikų globos namuose gyvena 65 vaikai. Atlikdama praktiką, daug bendravau su „Atžalyno“ globotiniais, kalbėjausi, žaisdavau, padėdavau apsirengti ir nusiprausti. Teko rūpintis buitiniais dalykais. Vykdavau į prekybos centrą parvežti reikalingų daiktų. Bendravau su įstaigos vadovybe ir darbuotojais, susipažinau su dokumentais, rinkau duomenis apie „Atžalyną“.Teorinės socialinio darbo žinios man labai pravertė. Socialiniame darbe paprastai taikoma humanistinė teorija. Man ši teorija labai priimtina asmeniškai. Žmogus – yra pagrindinis objektas, nagrinėjamas socialiniame darbe. Jo elgesys, mąstymo būdas, kitos savybės verčia mokslininkus vis labiau ir labiau tyrinėti. Jau nuo senų senovės filosofai nagrinėjo žmogų, jo vidines savybes. Humanistai žmogų nagrinėja kaip žmogiškųjų savybių visumą ir pateikia socialiniam darbuotojui nurodymus, kurie reikalingi bendraujant ir tiriant žmogų. Tuo tarpu egzistencialistai didžiausią dėmesį skyrė žmogaus būties struktūros analizei. Humanizmas – istoriškai kintanti pažiūrų sistema, pripažįstanti pagarbą žmogaus orumui, teisėms į laisvę, lygybę.Praktikos metu teko globoti autizmu sergantį berniuką, tad pastebėjau, kad visuomenėje vis dar vyrauja neįgaliųjų stigmatizavimas. Jiems priskirta stigma dažniausiai tampa pagrindiniu rodikliu, reguliuojančiu bendravimą su kitais visuomenės nariais. Asmeniui jo negalios apibrėžtas elgesys tampa socialine role, mažėja savo vertės suvokimas ir gebėjimas prisitaikyti prie socialines aplinkos.
Praktikos metu teko pastebėti, kad „Atžalyne“ aplankę savo neįgalų vaiką ir išėję su juo pasivaikščioti, šeimos nariai jaučiasi nejaukiai, gėdijasi. Tai našta, kurią patiria visi negalią turintys asmenys ir jų šeimos. Geriausias būdas šitai įveikti – susitaikyti su mintimi ir nesistengti slėpti savo padėties. Aš patariau, kad šeimos nariai artimiems draugams paaiškintų apie tai, kas atsitiko, ir ką tai reiškia jiems ir kitiems šeimoms nariams. Galima patikinti juos, kad sergantis psichikos liga šeimos narys yra nepavojingas, patarti su juo pasisveikinti, jei jį kur nors susitiktų, net jei jis kalbėtųsi pats su savimi.Praktika man padėjo visiškai apsispręsti dėl specialybės pasirinkimo teisingumo. Kadangi man patinka rūpintis kitais, dar kartą įsitikinau, kad galiu save puikiai realizuoti dirbdama socialinį darbą. Iš pradžių maniau, kad realizuosiu save studijuodama specialybę, kuri yra nauja ir reikalinga. Tačiau savo darbą galiu vertinti ne tik kaip darbą, bet ir kaip hobi. Manau, kad po dešimt metų socialinio darbuotojo profesija bus viena populiariausių. Dėl sumažėjusių gimimų ir sumažėjusio mirtingumo keičiasi gyventojų demografinė padėtis. Visuomenė sensta. Taigi socialiniai darbuotojai po dešimt metų turėtų daugiausia dirbti su senais žmonėmis.Praktikos ataskaita„Atžalyno“ gyventojai noriai su manimi bendravo, žaidė, mielai kalbėdavosi su manim. Supratau, kad moku rasti kalbą su vaikais ir būti empatiška – suprasti ir įsijausti į kito žmogaus būseną. Man pavykdavo prakalbinti netgi autistus. Silpnoji mano pusė ta, kad praleidusi dieną „Atžalyne“, jausdavausi išsekusi, gyventojų problemos mane lydėdavo ir po darbo. Praktikos metu rašiau dienoraštį. Pastebėjau, kad daug aprašinėjau naujų galimybių svarstymus, kaip dar galima būtų padėti autistams.„Atžalyno“ gyventojai turi jaukias patalpas. Stiprioji pusė ir yra draugiška bei pagarbi atmosfera ir, beje, stipri materialinė bazė. Vaikai čia jaučiasi kaip namie. Tačiau pastebėjau, kad ne visada pasirūpinama, jog užtektų higienos priemonių, ne visada jų būna pakankamai nuperkama.
Studentams, atliekantiems praktiką, siūlyčiau kuo daugiau bendrauti su atskirais individais, nes tik taip galima priartėti prie žmogaus. Bendravimas yra pagrindinė kiekvieno socialinio darbuotojo darbo priemonė, nes nuo tarpasmeninės sąveikos kokybės, bendros socialinės kompetencijos ir gerų bendravimo įgūdžių priklauso darbo efektyvumas. Socialinis darbuotojas turi mokėti klausytis, visada atsižvelgti į pašnekovą ir gilintis į jam rūpimus klausimus ir tik tada juos spręsti arba siūlyti savo sprendimus. Klientui padėti galima ir geru žodžiu, dėmesiu ir nuoširdumu. Klientui reikia ne gailesčio, kuris žeidžia ir išskiria iš visuomenės, bet nuoširdaus supratimo ir lygiaverčio bendravimo. Tokia bendravimo forma suteikia galimybę likimo nuskriaustam vaikui atrasti jėgų ir suvokti dar nesuvoktas gyvenimo vertybes, pasijusti lygiaverčiu aplinkos dalyviu, suvokti, kad kiekvienas yra savaip vertingas.