PAMOKOS PLANAS – politologija

Pamokos motyvacija: ši pamoka skirta tam, kad mokiniai susipažitų su politine doktrina-liberalizmu, jos idėjomis, liberalizmo požiūriu į valstybę.

Pagrindinis didaktinis tikslas: supažindinti moksleivius su nauja medžiaga ir ją įtvirtinti.

Pamokos tipas: žinių perteikimas ir įtvirtinimas.

Pamokos tikslai:
Mokomieji:
a)po pamokos mokiniai turėtų mokėti paaiškinti pagrindines šios temos sąvokas.
b)po pamokos mokiniai turėtų žinoti kokie mąstytojai laikomi liberalizmo pradininkais.
c)po pamokos mokiniai turėtų žinoti kokios istorinės aplinkybės skatino liberalizmo doktrinos iškilimą.
d)po pamokos mokiniai turėtų žinoti kokios svarbiausios valstybės funkcijos liberalizmo požiūriu.
Lavinamieji:
a)po pamokos mokiniai turėtų suvokti liberalizmo kaip politinės doktrinos svvarbą

Auklėjamieji:
a)po pamokos mokiniai turėtų mokėti atskirti liberalizmo doktriną iš kitų doktrinų.

Pamokos uždaviniai:
a)Išsiaiškinti pagrindinius apibrėžimus, kuriuos vartosime pamokos metu.
b)Išsiaiškinti kokios pagrindinės liberalizmo idėjos.
c)Išsiaiškinti kokia yra liberalistinė valstybės sanprata.
d)Išsiaiškinti kokios istorinės aplinkybės skatino liberalizmo doktrinos iškilimą.

Mokymo metodai: paskaita (naujos medžiagos pateikimas), individualus darbas.

Mokymo priemonės: lenta, dalomoji medžiaga (užduoties lapai).

Vertinimo sistema: kadangi pamokos metu bus pateikiama nauja medžiaga, mokiniai pažymiais nebus vertinami. Pamokos pabaigoje, mokytojas aptars su mokiniais darbo rezultatus, ką išmoko. Aktyviai pamokoje dalyvavusiems mokiniams, mokytojas savo sąsiuvinyje pasižymi pliusiukus.

Pamokos eiga:
1.Pamokos prradžia (2-3min.).Mokytojas pasisveikina su mokiniais ir užpildo klasės žurnalą, bei pažymi pamokoje nedalyvaujančius mokinius. Pristato ir užrašo naują temą ant lentos : Liberalizmas.
2.Naujos medžiagos dėstymas (25 min.). Supažindinu su politine doktrina – liberalizmu, liberalizmo pradininkais, idėjomis, liberalistinės valstybės samprata. Išsiaiškinus visą medžiagą paklausiu mo

okinių ar turi klausimų.
3.Savarankiškas darbas 10 min. Duodamas testas.
4.Žinių įvertinimas. Aptariame testo atsakymus. Gerai atsakiusiems mokiniams sudedu pliusiukus.
5.Pamokos pabaiga. (2 min.). Kitai pamokai užduodu pasikartoti šios pamokos medžiagą. Padėkoju už dalyvavimą pamokoje. Atsisveikinu.
Užsirašome pagrindinius apibrėžimus, kuriuos naudosime pamokos metu.

Liberalizmas (lot liberalis – laisvas)-politinė doktrina, pasisakanti už asmens laisvės principą. Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, susirasti pragyvenimo šaltinį. Valstybės paskirtis – sudaryti sąlygas, užtikrinančias galimybę visiems žmonėms naudotis savo laisve, ir neleisti atsirasti laisvės suvaržymams, galintiems kilti tiek iš kitų asmenų, tiek iš vyriausybės.
Absoliutizmas (lot. absolutus – besąlygis, neapibrėžtas) – nerybotos valstybės valdžios forma: visa valdžia priklauso vienam valdovui.
Indiviadualizmas (lot. individuum – atskira būtybė) – pasaulėžiūra, aukštinanti žmogaus kaip individo vertę ir teigianti, kad individo interesai yra svarbesni už bendruosius visuomenės interesus.

DĖSTOMOJI MEDŽIAGA. Liiberalizmo (lot. libere-laisvas) terminas, žymintis tam tikrą politinę filosofiją ir politinį judėjimą, buvo pradėtas vartoti XIX a. Ispanijoje. 1812 m. viena politinė partija buvo pasivadinusi „Leberales“. Tačiau liberalizmo kaip politinės doktrinos ištakos paprastai siejamos su XVII a. anglų politine filosofija, su Džono Loko vardu. Šio mąstytojo plėtota prigimtinių žmogaus teisių ir liaudies suvereniteto teorija tapo XVIII a. pabaigos revoliucijų, nukreiptų prieš absoliutizmą, idėjiniu pagrindu. Reikšmingiausią indėlį įliberalizmo ekonominę programą įnešė XVIII a. anglų ekonomistas Adamas Smitas, kuris veikale Tautų turtas pagrindė pa

ažiūrą, kad vyriausybei nedera kištis į ūkio valdymą ir jos paskirtis yra užtikrinti laisvą rinkos funkcionavimą. XIX a. šių liberalizmo pirmtakų sekėjais tapo filosofas, utilitarizmo teorijos kūrėjas Džeremis Bentamas ir Džonas Stiuartas Milis, kuris savo veikaluose liberalizmo politinę doktriną išdėstė kaip vientisą logišką minčių seką-nuo pagrindinės idėjos apie žmogaus laisvę iki tą reikalavimą atitinkančios valstybės santvarkos.
Liberalizmas kaip politinė doktrina iškilo ir vystėsi kaip reakcija į iš viduramžių užsilikusį žmonių skirstymą į luomus, į ekonominės veiklos suvaržymus, į neribotą absoliutinės monarchijos valdžios savivalę. Naujaisiais laikais pasipriešinimo absoliutizmui problema darėsi vis aktualesnė, nes XV-XVI a. iš lėto, o XVII-XVIII a. jau sparčiai vystėsi stambioji prekyba ir gamyba ir pamažu visuomenėje atsirado naujas-pramoninkų ir prekybininkų sluoksnis. Būtent šio sluoksnio veiklai ir interesams prieštaravo senoji tvarka. Tam sluoksniui ir buvo reikalinga politinė doktrina, kuri pagrįstų ir pateisinų reikalavimus pakeisti tą tvarką. Tam geriausiai tiko Loko ir jo sekėjų politinė filosofija, kuri pagrindine vertybe paskelbė asmens laisvę. Teiginys , kad kiekvienas žmogus prigimtimi yra laisvas ir atsakingas asmuo, kuris pats, o ne kas nors kitas, žino, kas jam naudinga ir kas ne, buvo kaip tik toks, kuriuo buvo galima grįsti reikalavimą pašalinti visas kliūtis, trukdančias reikštis asmens laisvei ir iniciatyvai.
Liberalizmas nebuvo vien principų deklaracija, jis tuo metu įgavo labai konkrečią išraišką vi
isose žmonių veiklos srityse. Buvo reikalaujama, kad žmonės turėtų galimybę naudotis visomis laisvėmis-pradedant intelektualine (žodžio, spaudos, religijos) ir baigiant nevaržoma ūkine veikla. Liberalizmo požiūriu, valstybei nedera kištis į visuomenės ūkinį gyvenimą, iš jos reikalaujama tik vieno-laissez faire (iš prancūzų kalbos-leisti veikti).
Terminas laissez faire, labai taikliai išreiškiantis liberalizmo ekonominės programos esmę, XVIII a. pabaigoje vartotas prancūzų ekonomistų, vadinamųjų fiziokratų, darbuose. Grupės lyderis Fransua Kene manė, kad valstybės funkcijos ekonomikoje gali būti prilygintos pasyvaus policininko vaidmeniui. Ekonomika turi vystytis pagal savo natūralius dėsnius ir į ją neturi būti kišamasi. Toliau fiziokratų idėjas plėtojo žymusis britų ekonomistas Adamas Smitas. Pasak jo niekas, jokia, kad ir kuo kilniausiai nusiteikusi vyriausybė negali patenkinti visuomenės poreikių geriau už privačius asmenis, kurie, siekdami asmeniškos naudos, didesnio pelno, neišvengiamai tarnauja visiems žmonėms, nes turi gaminti tik tokias prekes, kurias kiti žmonės perka, teigti tik tokias paslaugas, kurios tikrai yra reikalingos. Smitas teigė, kad laisvoje nevaržomoje rinkoje veikia „nematoma ranka“, kuri kiekvieną žmogų, besirūpinantį pirmiausia savo asmenine nauda, savaime nukreipia tarnauti visuomenės labui.
Iš žmogaus laisvės principo išvedamas ir ypatingas liberalizmo politinės doktrinos požiūris į valstybinę valdžią. Vieno asmens valdžia kitam asmeniui jau pati savaime yra blogis, nes ji susijusi su prievarta ir reikalavimu paklusti. Tačiau valstybinė valdžia, vyriausybė vis dėlto yra re
eikalinga. Jos paskirtis-saugoti žmonių gyvybę ir nuosavybę nuo plėšikų ir prievartautojų. Be to ji turi padėti išspręsti privačių asmenų ginčus tais atvejais, kada jie patys nepajėgia susitarti. Taigi svarbiausias vyriausybės uždavinys yra saugoti visų žmonių laisvę, šalinti kliūtis, kurios trukdo tai laisvei reikštis, ir užtikrinti, kad vieno žmogaus laisvė netrukdytų kito žmogaus laisvei. Tai ir viskas. Jokių kitų uždavinių vyriausybė imtis negali. Vaizdžiai kalbant, ji yra reikalinga tik kaip „naktinis sargas“ bei „bešališkas teisėjas“.
Kadangi vyriausybės uždaviniai yra labai riboti, tai jos veikimas turi būti suorganizuotas taip, kad niekas ir niekaip negalėtųb piktnaudžiauti valdžia. Todėl liberalizmo požiūriu yra teisėta tiktai tokia vyriausybės valdžia, kuri atskaitinga už savo veiklą savo piliečiams bei apribota taip, kad jokie jos sprendimai negalėtų pažeisti neliečiamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių.
Kaip matote, liberalizmo politinė doktrina yra gana paprasta ir lengvai suprantama. Todėl natūralu, kad labai greitai ji susilaukė daugelio šalininkų ir sekėjų. Didžiausią įtaką ji greitai įgijo didžiojoje Britanijoje ir jos valdytuose kraštuose, taip pat Jungtinėse Amerikos valstijose. Tai visiškai suprantama, nes Anglija buvo pirmoji valstybė, kurioje kaip tik dėl liberalizmo idėjų įvyko ir pasiekė stulbinančių rezultatų pramonės perversmas O Jungtinių Amerikos valstijų 1787 m. konstitucijoje nuosekliai išdėstytas valdžios paskirstymo principas bei įtvirtintos asmens laisvių ir teisių garantijos. Ir iki šiolei JAV valstybinė santvarka iš esmės yra nepakitusi. Tačiau nors šiose šalyse ir įsitvirtino demokratinio valdymo forma, buvo pripažinta žmogaus teisių neliečiamybė, liberalai vis dar turėjo ką veikti. Pavyzdžiui, XIX a. vidurio liberalai Britanijoje rėmė visuotinės rinkimų teisės įvedimą, lygių politinių teisių suteikimą moterims.
Tuo tarpu Europos kontinente, kur liberalizmo pozicijos buvo silpnesnės negu anglosaksų šalyse, ši doktrina buvo ypač svarbi toms šalims, kuriose dar nebuvo įsitvirtinusi parlamentinė demokratija ir vienokiu ar kitokiu pavidalu tebeegzistavo stipri monarchų valdžia. Liberalizmas tapo idėjiniu kovos prieš monarchizmą pagrindu. O tuose kraštuose, kuriuose egzistavo nacionalinė priespauda, liberalizmas siejosi su nacionalinės nepriklausomybės reikalavimais. Tautų apsisprendimo teisė buvo motyvuojama ir asmens laisvės užtikrinimo argumentais.
Tačiau ne visada liberalizmas gyveno „gerus laikus“.Liberalizmo suklestėjimą XIX a. lydėjo jo nuosmukis pirmoje XX a. pusėje. Todėl tolesnė liberalizmo raida vyko kovojant jau ne su feodalinės, absoliutinėsnviduramžių santvarkos liekanomis, bet su kitomis politinėnis doktrinomis, kurios į pirmą vietą kėlė kitokias vertybes.
Silpniausia liberalizmo vieta, kurią kritikavo jo oponentai-tai individualizmas. Kitos politinės doktrinos, kurios atmeta nuoseklų individualizmą, kartais pasiūlydavo visai kitokių ir ne retai daugumai žmonių daug patrauklesnių solidarumo ir interesų bendrumo idėjomis paremtų nuostatų. Tai ir lėmė, kad nuo XIX a. pabaigos liberalizmą vis dažniau užgoždavo konservatizmo ir socializmo politinės doktrinos. Tačiau pastarosios, nors ir kritikavo ir atmesdavo liberalizmo principus, kai kurias liberalizmo puoselėtas idėjas iš dalies perėmė ir modifikavo.
Nors pirmoji XX a. pusė laikoma liberalizmo nuosmukio laikotarpiu, kai pasauliniai karai ir ekonominės krizės lėmė daugelio valstybių vyriausybių pastangas aktyviai dalyvauti tvarkant ekonomiką, po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo liberalizmo atgimino epocha. Klasikinio liberalizmo idėjų atgaivinimas ir tolesnis išplėtojimas, dažnai vadinams neorealizmu, pirmiausia siejamas su Nobelio premijos laureto Frydriccho Augusto fon Hajeko vardu. 1944 m. Išleistoje knygoje Kelias į vergovę, tapusio impulsu primirštoms liberalizmo idėjoms išlikti, Hajekas drąsiai teigė, kad Vakarų valstybės, įgyvendindamos socialinę politiką, ilgainiui taps totalitarinėmis. Negailestingai kritikuodamas socializmą, jis ragino grįžti grįžti prie pamatinių liberalizmo teisų-apribotos valdžios ir įstatymo viršenybės.
Naujųjų laikų liberalių mąstytojų, tokių kaip Hajekas, Liudvigas fon Misenas, Miltonas Frydmanas ir kitų, idėjos susilaukė pritarimo. Po karo Vokietija, o aštuntą irdevintą dešimtmečiais Didžioji Britanija, valdant Margaret Tečer, ir Jungtinės Amerikos valstijos prezidento Ronaldo Reigano laikais pasiekė stulbinančių ekonomikos augimo rezultatų. Šių valstybių vyriausybės apribojo valdžios vaidmenį rinkoje, vykdydamosplačias privatizavimo ir valstybės išlaidų mažinimo programas.
Paradoksalu, bet kaip politinė doktrina liberalizmas šiandien pasaulyje yra įvairialypis. Mėginant atspindėti sparčiai kintančio pasaulio realijas, atsirado įvairių liberalizmo atmainų-klasikinis liberalizmas, neoliberalizmas, socialliberalizmas, libertarizmas. Tačiau ir šiandien klasikinio liberalizmo idėjos lemia daugelio valstybių politiką, pirmiausia ekonominę.

UŽDUOTYS.
1.Kada buvo pradėtas vartoti terminas “liberalizmas“?
2.Kurie mąstytojai laikomi liberalizmo pradininkais?
3.Kokios istorinės aplinkybės skatino liberalizmo doktrinos iškilimą?
4.Kokia pagrindinė liberalizmo idėja?
5.Kaip liberalizmo požiūriu valstybė turi valdyti privačių asmenų ūkinę veiklą?
6.Kokios yra svarbiausios valstybės funkcijos liberalizmo požiūriu?
7.Kurioje šalyse liberalizmas išplito pirmiausia?

Leave a Comment