Šveicarijos mokesčių sistema

Šveicarijos mokesčių sistema

Šveicarija viena iš nedaugelio pasaulyje egzistuojančių konfederacijų, savo istorine, kultūrine, socialine bei intelektine patirtimi dariusių ir daranti įtaką ne vienai pasaulio valstybių. Nuo seno Šveicarija yra žinoma ne vien kaip laikrodžių, šokoladų ir bankų valstybė, bet ir kaip viena stabiliausių ir įtakingiausių pasaulio valstybių, kurios finansų sistema, tame tarpe, nacionalinė valiuta ir jos kursas įtakoja ne vien nacionalinės, bet ir pasaulinės rinkos evoliuciją bei kryptį.
Šiame darbe pagrindinį dėmesį norėtųsi skirti vienai iš šios valstybės finansų sistemos sudėtinių dalių, t..y. jos mokesčių sistemai.
Mokesčių sistema ir jos pagrindu vykdoma mokesčių politika yra kiekvienos valstybės suvereno (aukščiausių valstybės institucijų) centrinė ir ekonomiškai svarbiausia funkcija. Be aiškios mokesčių politikos jokia valstybė negali vykdyti savo politinės, ekonominės, socialinės ar kitokio pobūdžio veiklos. Mokesčiai kartu yra ir ekonominio reguliavimo instrumentas, kuris gali didinti ar mažinti prekių ar paslaugų suvartojimo apyvartą, skatinti naujų verslo subjektų steigimą, investicijų pritraukimą, kitaip tariant gali vykdyti ne vien fiskalinę valstybės biudžeto funkciją, bet ir reguliacinę funkciją, pasireiškiančia įvairių viisuomenės sričių reikiamu puoselėjimu ir vystymu.
Kiekvienoje visuomenėje ir valstybėje niekas negali būti didesnis priešas, rinkos ekonomikai bei kiekvienos demokratinės valstybės Konstitucijos garantuojamai ūkinės veiklos bei iniciatyvos teisei, nei netinkamai ir destruktyviai sureguliuota valstybės mokesčių sistema ir politika, o geriausiu draugu- ti

inkamai bei efektyviai funkcionuojanti mokesčių sistema.
Siekdami detaliau, išsamiau išanalizuoti mokesčių sistemą, įsigilinti į ją būtina paminėti mokesčių principus. Šveicarijos mokesčių sistema paremta klasikiniais, dar ekonomikos klasiko Adamo Smito suformuluotais mokesčių principais, kurie ir nūdienoje nėra praradę savo reikšmės. Tai būtų:

1. Valstybės piliečiai privalo padengti Vyriausybės išlaidas, kiekvienas pagal galimybes, t. y. sutinkamai pagal jo gaunamas pajamas, kurių naudojimas yra užtikrinamas Vyriausybės dėka. Šio principo laikymasis ar nepaisymas suponuoja taip vadinamą mokesčių mokėjimo lygybę ar nelygybę.
2. Konkretus mokestis, kurį privalo sumokėti mokesčių mokėtojas, privalo būti nustatytas atitinkama tvarka, o ne išgalvotas ir niekur neužfiksuotas. Mokesčio dydis, jo sumokėjimo sąlygos, privalo būti žinomos tiek pačiam mokesčio subjektui, t. y. asmeniui, kuris moka atitinkamą mokestį, tiek kitiems asmenims.
3. Kiekvienas konkretus mokestis turi būti imamas tokiu būdu, tvarka irr laiku, kuris labiausiai yra patogus pačiam mokesčio mokėtojui.
4. Kiekvienas mokestis turi būti nustatytas taip, kad jis iš mokesčio mokėtojo kišenės paimtu kuo mažiau, palyginus su tuo, kas patenka į valstybės biudžetą.

Šie Adamo Smito suformuluoti principai yra labai aiškūs ir suprantami, nereikalingi detalesnio paaiškinimo, ir būtent todėl jie tapo mokesčių politikos postulatais. Valstybės, nebandančios išrasti to, kas jau seniai išrasta, o besivadovaujančios klasikiniais, laiko patikrintais principais, elgiasi teisingai ir racionaliai. Būtent viena iš tokių valstybių ir yra Šveicarija.
Kalbant apie pasaulines mokesčių si

istemas, per mokesčių planavimo ir optimizavimo prizmę bei abstrahuojantis nuo įvairių nacionalinių ypatumų ir skirtumų, visas jas galima sugrupuoti į tris dideles grupes:

1. mokesčių sistemos modelis, kai mokesčio tarifai yra tokio dydžio, kad organizacijos neturi paskatų nei mokesčių vengti, nei perkelti veiklos į vadinamąsias ofšorines zonas;
2. mokesčių sistemos modelis, kai egzistuoja gana dideli mokesčiai, tačiau įstatymiškai numatytos arba egzistuoja ir nėra uždraustos galimybės juos planuoti ir išgyventi legaliame verslo pasaulyje;
3. mokesčių sistemos modelis, kur galioja labai aukšti “smaugiamo” pobūdžio mokesčiai, draudžiamas mokesčių planavimas, varžoma iniciatyva ir kuriamas “geležinis režimas”.

Šveicariją būtų galima priskirti prie antrosios grupės valstybių, kadangi bendra šios valstybės mokesčių našta, iš tiesų, nėra maža, tačiau nepriklausomai nuo to, egzistuoja daugybė įstatyminių lengvatų, kuriomis pasinaudoję fiziniai ir juridiniai asmenys, gali pasirinkti optimaliausią mokestinį režimą.
Beje, Šveicarija laikosi Vokietijos Federacijos Konstitucinio Teismo dar 1987 metais suformuluotos pozicijos, kad “Mokesčiai negali būti “smaugiamo” pobūdžio, priešingu atveju jie netenka savo paskirties” . Kitaip tariant, jeigu mokesčių našta viršija 50 procentų vsų pajamų ar pelno, jau galima kalbėti apie jų konfiskacinį (“smaugiamąjį”) pobūdį.
Prieš pereinant prie visapusiškos ir sistemiškos Šveicarijos mokesčių sistemos analizės, būtina trumpai apibūdinti ir patį valstybės valdymo modelį bei jo formą, kadangi nuo to priklauso ir pačios mokesčių sistemos istorinė genezė bei struktūra.
Šveicarijos Konstitucijos 1 str. įtvirtinta fundamentali nuostata, kad Šv

veicarijos Konfederaciją sudaro Šveicarijos tauta ir administraciniai vienetai- kantonai. Kantonai yra suverenūs tiek, kiek to neapriboja Konfederacijos Konstitucija, o savo teises vykdo tiek, kiek nedelegavo jų Konfederacijai.
Konfederacija vykdo tuos uždavinius, kuriuos paveda jai Konfederacijos Konstitucija. T. y. jos kompetencijai priklauso tų uždavinių įgyvendinimas, kuriems būtinas koordinuotas ir vieningas jų įgyvendinimas. Iš to toliau seka, kad patys kantonai nusprendžia, kokius uždavinius vykdo savarankiškai. Visa ta kompetencija, kurios nepasilieka patys kantonai sau, yra deleguojami centrinei valdžiai- Konfederacijai.
Būtent tokia Šveicarijos valdžių bei kompetencijos struktūra bei atsvara susiformavo ir funkcionuoja jau keletą šimtmečių.
Panaši struktūra bei genezė apima ir Šveicarijos mokesčių sistemą bei valstybės įgyvendinamą valstybės finansų politiką. Kalbant apie Šveicarijos finansų sistemą, tame tarpe mokesčių sistemą, reikia pabrėžti, kad jos reglamentavimas yra įtvirtintas pagrindiniame šalies įstatyme- Konstitucijoje.
Vienas svarbiausių demokratinės ir modernios valstybės bruožų, kad jos Konstitucijoje yra reglamentuojama ne vien politinės, socialinės, kultūrinės teisės, bet ir principinė valstybės finansų, mokesčių sistemos bei jos politikos struktūra ir pagrindiniai aspektai. Analogiškai yra ir Šveicarijos Konstitucijoje. Antai Šveicarijos Konstitucijos 3 dalies 3 skyrius yra pavadintas “Finansų santvarka” ir skirtas išimtinai valstybės finansų sistemos bei atskirų jos struktūrinių dalių išsamiai principinei analizei.
Analogiškas skyrius yra įtvirtintas ir Vokietijos Federacijos Konstitucijoje. Priešingai nei Lietuvos Konstitucijoje, kur finansus ir valstybės bi
iudžetą reglamentuojantis skirsnis yra labai deklaratyvus ir tik paviršutiniškai reglamentuoja svarbiausius valstybės finansų bei mokesčių sistemos principus, Šveicarijos Konstitucijoje jis įtvirtina ne tik valstybės biudžeto bei apmokestinimo pagrindinius principus, bet ir sistemiškai ir struktūriškai išdėsto pagrindinius mokesčių sistemos elementus bei konkrečius mokesčius.
Galbūt todėl, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas turi tiek daug problemų su minėto skirsnio bei mokesčių įstatymų komentarais bei aiškinimais.
Šveicarijos Konstitucijos 3 dalies 3 skyrius dar yra žinomas “Finansų Konstitucijos” vardu. Lietuvoje gi, tokį vaidmenį atlieka, geriausiu atveju, ne LR Konstitucijos 11 skirsnis, bet LR Mokesčių administravimo įstatymas, kurio daugelio nuostatų konstitucingumu, beje, yra abejojama.
Gal nelabai korektiška lyginti jaunos demokratinės Lietuvos Respublikos mokesčių doktriną su ilgametes tradicijas skaičiuojančios Šveicarijos mokesčių teise bei jos doktrina, tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į dar vieną faktorių, kurio aktualumo, jokiu būdu, nederėtų laikyti podukros vietoje, kas iki šiol buvo ir yra daroma Lietuvoje. Antai, nepriklausomai nuo to (o galbūt būtent dėl to), Šveicarijoje didelis dėmesys skiriamas gyventojų, o ypač jaunųjų, mokestinės sąmonės kėlimui. Jau pirmosiose klasėse vaikai yra mokomi finansų ir mokesčių pagrindų, supažindinami su pagrindinėmis konstitucinėmis idėjomis, skleidžiama savanoriško mokesčių mokėjimo ir skatinimo doktrina. Nuo mažų dienų vaikams diegiama, kodėl būtina mokėti mokesčius, kokia iš to nauda konkrečiai jiems ir visai visuomenei. Nuodugnaus, išsamaus, kryptingo ir preciziško darbo rezultatas- stabili valstybės finansinė padėtis ir pagarba mokesčių mokėtojams. Lietuvoje gi, priešinai, panašūs siūlymai ar projektai ne tik neišvysta žalios šviesos, bet jų organizatoriai ir vykdytojai pašiepiami bei laikomi kovotojais su vėjo malūnais. Tik tada, kada mokesčių mokėjimas taps garbės reikalu, kada visuomenės nariai žinos, kad jie privalo ir kodėl privalo mokėti mokesčius, bus galima pasiekti tokį finansinės bei mokestinės kultūros lygį kaip Šveicarijoje ir kitose demokratijos pavyzdinėse valstybėse.
Dabar pereisime prie taip vadinamos “Finansų Konstitucijos” analizės. Šveicarijos Konstitucijos 3 dalies 3 skyrių, kuris reglamentuoja valstybės finansų sistema, galima būtų išskaidyti į dvi dideles grupes:

1. Normos reglamentuojančios valstybės biudžeto sudarymą bei pagrindinius jo principus;
2. Normos reglamentuojančios mokesčių sistemą bei apmokestinimo tvarką.

Labai svarbios principinės nuostatos, atrodytų, tarsi, paimtos iš kokio nors mokesčių teisės vadovėlio, yra įtvirtintos Konstitucijos 126 str., reglamentuojančio valstybės biudžeto sudarymą ir vykdymą. Čia teigiama, kad valstybės pajamos ir išlaidos visada privalo būti subalansuotos. Tai reiškia, kad konstituciniu lygmeniu yra įtvirtinta nuostata, kad valstybės biudžetas negali būti deficitinis. Šiuolaikinėse valstybėse daugelis mokslininkų skiria nemažai dėmesio šiai aktualiai problemai, pasak kai kurių iš jų, deficitinis valstybės biudžetas, nėra blogai, kadangi jis gali būti kompensuojamas papildoma pinigų emisija, ateinančių biudžetinių metų surinktomis lėšomis ir kitomis priemonėmis. Taip tariant, valstybės pasirinkusios deficitinį ar nedeficitinio biudžeto negalinčios turėti visaip bando įrodyti, kad tai nėra blogai, ir kad valstybės skola įvairiais būdais gali būti kompensuojama. Nesileidžiant į tolimesnius šios srities teorinius apmastymus, galima pasakyti, kad bet kokiu atveju, valstybės gyvenimas ateinančių kartų sąskaita, nėra teigiamas, kadangi skolas vistiek reikės gražinti, o jų panaudojimo koeficientas gali būti labai žemas.
Toliau minėtame straipsnyje, papildant subalansuoto biudžeto normą, teigiama, kad sudarant preliminarią biudžeto sąmatą ir nustatant valstybės išlaidų dydį, jis negali viršyti prognozuojamų valstybės pajamų. Čia, vėlgi, įtvirtinta, kad jau nuo pirminės biudžeto projekto rengimo stadijos, turi būti tiksliai gretinamos išlaidų ir pajamų eilutės.
Jei dėl tam tikrų priežasčių, kurios negali būti dažnos, būtina padidinti valstybės išlaidas, būtina gauti Konfederacijos Susisirinkimo pritrimą. Ši apsauginė norma skirta tam atvejui, kuomet valstybė turi papildomų įsipareigojimų ir kurių negalima padengti einamų metų biudžeto pajamomis. Tačiau visais atvejais būtinas Konfederacijos Susirinkimo sutikimas, kuris priimdamas tokį sprendimą, tampa atsakingu už jį. Kad toks ekscesas netaptų pastoviu reiškiniu, įtvirtinta dar viena apsauginė norma, nustatanti, kad skirtumas, viršijantis valstybės patvirtinto biudžeto išlaidas, yra kompensuojamas iš ateinančių metų biudžeto. Taigi, norint išleisti daugiau nei nustatyta valstybės biudžeto išlaidų eilutėje, būtina:

1. gauti Konfederacijos Susirinkimo sutikimą;
2. skirtumas yra kompensuojamas iš ateinančių metų biudžeto.

Tokia procedūra, siekiant, kad nemažėtų ateinančių metų biudžetas, naudojama tik išimtinais atvejais.
Apibendrinus dar galima būtų pasakyti, kad neginčytina tiesa, jog gyvenimas iš savo lėšų, visada yra efektyvesnis ir ekonomiškesnis nei naudojantis skolintomis lėšomis. Valstybės ekonomika ir finansai yra glaudžiai susiję su valstybės vykdoma politika. Šiuolaikinės, ypač didžiosios, valstybės nebesitenkina vien nacionalinių poreikių tenkinimu, vis daugiau siekia įtakoti ir pasaulinę ekonomiką bei politiką. Net tokia neutrali valstybė kaip Šveicarija, daro didelę ne tik politinę, bet ir finansinę įtaką visam pasauliui. Galbūt todėl, jos tikslas neturėti arba maksimaliai minimizuoti ne tik užsienio, bet ir nacionalines skolas, siekiant nepriklausyti nuo kitų valstybių, atnešė jai tokį stabilią ir tvirtą padėtį pasaulinėje finansų rinkoje.
Be to, mokesčių socialinė ir fiskalinė paskirtis, suponuoja pagrindinę proporciją- valstybės mokestinės naštos dydis turi būti proporcingas vykdomų valstybės asignavimų sumai. Valstybei nereikia daugiau lėšų(kurios gaunamos mokesčių forma), nei jos funkcijoms įgyvendinti. Tos valstybės, kurių mokesčių našta yra mažesnė nei vykdomų asignavimų suma, t.y. biudžetas yra deficitinis, vykdo neefektyvią mokesčių politiką. Šveicarijos gi atveju, subalansuoto biudžeto pasekmė, o tuo pačiu ir tikslas- efektyvi mokesčių politika.
Dabar panagrinėsime Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias apmokestinimą ir mokesčių rūšis.
Konstitucijos 127 str. įtvirtinta norma, kuri yra įtvirtinta ir visose demokratinėse teisinėse valstybėse- mokesčių struktūra, tai yra mokesčių mokėtojai, mokesčių objektai ir apmokestinimo tvarka yra reglamentuojama tik įstatymais. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Konstitucijos 127 str. 3 d.
Toliau šiame straipsnyje teigiama, kad apmokestinimo tvarka nustatoma vadovaujantis ekonominio pajėgumo kriterijais. Kitaip tariant, Įstatymų leidėjui suteikta galimybė įtvirtinti progresyvinius mokesčius, kuria jis, beje, ir naudojasi. Šis socialinio teisingumo principas taip pat nėra naujas, tai dar A. Smito suformuluotų postulatų nauja išraiška.
Atsižvelgiant į tai, kad Šveicarija konfederacinė valstybė, atitinkamai įtvirtinta bei funkcionuoja ir jos mokesčių sistema.
Šveicarijos Konstitucijoje yra įtvirtinta kokius mokesčius gali rinkti Konfederacija ir kokios teisės apmokestinimo srityje priklauso kantonams.
Atlikus Šveicarijos Konstitucijos 130- 135 str. sisteminę analizę, visus mokesčius, kurie patenka į Konfederacijos biudžetą būtų galima išdėstyti taip:

1. Tiesioginiai mokesčiai;
2. Netiesioginiai mokesčiai;
3. Specialieji vartojimo mokesčiai;
4. Atsiskaitymo mokečiai (Verrechnungssteuer).

Dabar aptarsime kiekvieną jų atskirai.
Tiesioginiai mokesčiai. Konstitucijos 128 str. įtvirtinta, kad Konfederacija turi teisę rinkti:

1. fizinių asmenų pajamų mokesčius iki 11,5 proc.;
2. juridinių asmenų grynojo pelno (netto pelnas) mokesčius iki 9,8 proc.;
3. iki 0,825 proc. juridinių asmenų rezervo sumos.

Be to, Konfederacija, nustatydama minėtų mokesčių tarifus, privalo atsižvelgti į kantonų ir bendruomenių nustatytą apmokestinimo naštą.
Šiuos mokesčius Konfederacija pati nustato ir išsireikalauja iš kantonų.
Kantonams atitenka 33 proc. nuo juridinių asmenų dar neapmokestinto pelno (brutto pelnas), iš kurių 66 proc. naudojami finansinei lygybei (Finanzausgleich) tarp kantonų palaikyti.
Taigi apibendrinus galima tegti, kad aukščiau išvardintus tiesioginius mokesčius renka nustato ir renka patys kantonai, vadovaudamiesi jiems suteiktomis teisėmis. Tačiau dalį šių pajamų, ne daugiau nei nusttayta Konstitucijoje išsireikalauja Konfederacija. Šių surenkamų mokesčių tarifai skirtingiems kantonams gali būti nevienodi, priklausomai nuo jų finansinės padėties.
Netiesioginiai mokesčiai.
Šveicarijos Konstitucija išskiria dvi netiesioginių mokesčių rūšis:

1. Pridėtinės vertės mokestis;
2. muitai.

Konstitucijos 130 str. nustatyta, kad Konfederacija turi teisę apmokestinti prekes ar paslaugas, taip pat importuotas prekes 6,5 proc. tarifu.
5 proc. šių pajamų naudojami skirtumui, tarp žemesnes ir aukštesnes pajamas gaunančių asmenų, likvidavimui. Tai yra organizuojamos įvairios priemonės, kurių pagrindinis tikslas- socialinės diferenciacijos mažinimas. Be to konstituciniu lygmeniu įtvirtintas 6,5 proc. tarifas dar gali būti Konfederacijos įstatymu padidinamas 1 procentu, surinktas lėšas skiriant pensijų, invalidų bei kitų socialinių programų įgyvendinimui. Taigi, kaip matoma iš šios normos, Šveicarija yra ne tik teisinė, bet ir aktyvi socialinė valstybė.
Kalbant apie muitus, Konstitucijos 133 str. įtvirtinta fundamentali nuostata, kad įstatymleidystė muitų srityje, taip pat visa tai, kas liečia prekių judėjimą kertant sienas, priklauso išimtinai Konfederacijos kompetencijai.
Dažnai įvairių šalių mokesčių doktrinoje galima perskaityti, kad netiesioginiai mokesčiai parodo valstybės išsivystymo lygį. Kuo jie didesni, tuo valstybės išsivystymas yra žemesnis ir priešingai, kuo daugiau įstatymais nustatyta tiesioginių mokesčių, tuo valstybės civilizacija aukštesnio lygio. A priori, vien remiantis šia teorija, galima konstatuoti, kad Šveicarijos išsivystymo lygis, dėl žymesnio poveikio nedarančių netiesioginių mokesčių, yra labai aukšto lygio.
Specialieji vartojimo mokesčiai. Konstitucijos 131 str. įtvirtinta nuostata, kad Konfederacija turi teisę rinkti šiuos specialiuosius vartojimo mokesčius:

1. tabako ir medžiagų, kuriose yra tabako;
2. spirito;
3. alaus;
4. automobilių ir jų atsarginių dalių;
5. naftos, dujų ir juos perdirbus gautų medžiagų, tame tarpe degalų.

Beje, nepriklausomai nuo to, kad šie mokesčiai yra surenkami į Konfederacijos biudžetą, 10 proc. nuo dar neapmokestintų pajamų (brutto pajamos), gautų už spirito pardavimą, atitenka kantonams.
Visi šie specialieji mokesčiai yra išimtinai socialinio charakterio. Pagridinis jų rinkimo tikslas- ne Konfederacijos ar kantonų biudžetų papildymas, o reguliacinė funkcija. Jais apmokestinami tie objektai, kurie dėl savo savybių ar ypatumų nėra visuotinai puoselėjami ir sektini arba dėl kitų svarbių priežasčių. Panašiai pasakyti ir Konstitucijos 131 str. 3 d., kur teigiama, kad kantonų gautos pajamos apmokestinus spiritą, naudojamos kovai su alkoholizmu bei kitomis socialinėmis negerovėmis.
Žyminis ir atsiskaitymo mokesčiai. Tai dar viena mokesčių rūšis išskirta net konstituciniu lygiu.
Konfederacija gali imti žyminį mokestį už tam tikrų oficialių dokumentų išdavimą ar priėmimą.
Taip pat Konfederacijai suteikta teisė apmokestinti loterijų ir draudimo išmokas.
Kaip matome, Šveicarijos Konstitucijoje išsamiai, tiksliai bei suprantamai yra apibūdinami svarbiausi valstybės pajamų šaltiniai- mokesčiai. Toks detalus ir aiškus jų išdėstymas akivaizdžiai įgyvendina tiek valstybės institucijų, tiek privačių asmenų teisę į informaciją.
Tačiau iki šiol buvo kalbama beveik vien apie Konfederacijos mokesčius. Šveicarijos kantonai ilgus metus turėjo labai dideles prerogatyvas tiesioginių mokesčių srityje. To pasekoje susiklostė situacija, kai daugelio kantonų mokesčių sistemos kardinaliai skyrėsi viena nuo kitos. Net konfederacinėje valstybėje tai iššaukė daug sunkumų, problemų ir painiavos. Vis dažniau skirtingi kantonai, įvairiais būdais siekdami prisitraukti papildomų mokesčių mokėtojų iš kitų kantonų, įvedinėjo įvairias lengvatas ir skirtingus mokesčių tarifus. Po kurio laiko tai atsisuko prieš pačius kantonus, buvo smarkiai komplikuota skirtinguose kantonuose apmokestinimo tvarka, ir tokia situacija mokesčių mokėtojams tapo per daug sudėtinga. Ryšium su tuom, buvo priimtas Kantonų mokesčių harmonizavimo įstatymas, o naujojoje Konfederacijos Konstitucijoje įtvirtintas net mokesčių harmonizavimo straipsnis. Jame teigiama, kad Konfederacija nustato Konfederacijos, kantonų ir bendruomenių tiesioginių mokesčių harmonizavimo pagrindus. Pats harmonizavimas apima ne visus apmokestinimo elementus, tačiau tik šiuos:

1. mokesčių mokėjimo pareigą;
2. mokesčio objektą ir terminus;
3. procesinę tvarką;
4. mokesčių baudžiamąją teisę.

Negali būti harmonizuojami tokie elementai, kaip:

1. mokesčių tarifai;
2. neapmokestinamos pajamos.

Beje, šie du pastarieji mokesčių elementai beveik visuose kantonuose ir yra skirtingi.
Asmenys, mokantys mokesčius vienam konkrečiam kantonui, negali mokėti jų ir kitam kantonui, kadangi tarpkantoninis dvigubas apmokestinimas yra draudžiamas. Be to, Konstitucijos 134 str. yra nustatyta, kad tai, ką Konfederacijos įstatymų leidėjas apibrėš kaip pridėtinės vertės, specialiųjų vartojimo mokesčių, žyminio ir atsiskaitymų mokesčių objektą ar neapmokestinamas pajamas, negali būti analogiškais mokesčiais apmokestinama ir kantonuose ar bendrijose. Vadinasi padarius sisteminę analizę galima teigti, kad kantonai turi teisę nustatyti tik tiesioginius mokesčius ir apsispręsti dėl jų tarifų bei neapmokestinamųjų pajamų.

Leave a Comment