ROMĖNŲ CIVILINĖ TEISĖ

ROMĖNŲ CIVILINĖ TEISĖ
Tema. Romėnų teisės dalykas, sistema, šaltiniai.
Romėnų teisės sistema

Ius civile, Ius peregrinorum, Ius gentium

Senovės Romoje nebuvo tokios teisės, kuri būtų privaloma visiems tam tikros teritorijos gyventojams, nesvarbu kokiai bendruomenei jie priklausytų.

Ius civile – Romos piliečių teisė, reguliuojanti visas jų teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybę už nusikaltimus.

Romoje gyveno labai daug svetimšalių – peregrinų. Jiems buvo taikoma atskira romėnų reisės sistemos dalis – ius peregrinorum (peregrinų teisė).

Romai plečiantis ir virstant imperija, formavosi nauja Romos teisės šaka – ius gentium.
Ius gentium – taikyta visiems Romos gyyventojams (tiek piliečiams, tiek peregrinams).

Ius publikum, ius privatum

Ius publikum (viešoji teisė) – teisė, reguliuojanti Romos valstybės reikalus (susijusi su Romos valstybės statusu).

Ius privatum (privatinė teisė) – teisė, taikoma pavieniams asmenims (susijusi su konkrečių asmenų interesais).
Ius commune, ius singulare

Ius commune (bendroji teisė) – universalios teisės normos, taikytos visais atvejais, išskurus tuos, kai specialioji teisės norma numatė tam tikras išimtines teisinio reguliavimo taisykles.

Ius singulare (specialioji teisė) – teisės normos, prieštaraujančios bendrajam principui (pvz. moterims galiojo išimtinės teisės normos)

Romėnų teisės principai
1. Aequitas (teisingumas) – visų asmenų lygybė įstatymui.
2. Humanitas – pagarba žmmogaus asmenybei.
3. Natura rerum – reglamentuojant visuomeninius santykius privaloma atsižvelgti į konkrečias gyvenimo problemas ir gyvenimo siūlomus jų sprendimo variantus.
4. Ius naturale (prigimtinė teisė) – nekintamos, amžinos, besąlyginės taisyklės.

Romėnų teisės periodizacija
1. Seniausi laikai (753 m. pr. Kr. – III a. pr. Kr.)

Pagrindiniai teisės šaltiniai: paprotys ir religinė tvarka. Te

eisminė ir įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė karaliams. Nuo 509 m pr. Kr. šią valdžią perėmė magistratai – konsulai ir senatas. Priimti Dvylikos lentelių įstatymai, kuriuose susisteminti iki tol galioję papročiai, įvesta naujovių.
2. Ikiklasikinis laikotarpis (367 -17 m. pr. Kr.)

Prasidėjo prekybiniai santykiai (taip pat ir tarptautinė prekyba), Romoje atsirado daug svetimšalių. Susiformavo ius gentium.
3. Klasikinis laikotarpis (I-III a.)

212 . Imperatorius Karakala išleidžia ediktą, kuriuo visiems Romos imperijos visuomenės narias suteikia Romos pilietybę. Išnyksta skirtumas tarp ius civile ir ius gentium.
4. Poklasikinis (smukimo) laikotarpis (III a. vid. – 565 m.)

Pradėjo žlugti vergvaldinė santvarka, Romos imperija suskilo į dvi dalis – Vakarų ir rytų. Pablogėjo įstatymų kokybė, daugiau reikšmės teikiama imperatorių konstitucijoms.

Romėnų teisės šaltiniai
1.paprotinė teisė;
2.įstatymai;
3.senato nutarimai;
4.imperatorių konstitucijos;
5.pretorių ediktai;
6.jurisprudencija
PAPROTINĖ TEISĖ

Seniausias teisės šaltinis. Vyravo per visą seniausiąjį ir respublikos laikotarpius. Dvylikos lentelių įstatymai juos kodifikavo.
ĮSTATYMAI (leges)
Pasirodė respublikos laikotarpiu irr reiškė tautos susirinkimo priimtą aktą.
Turėjo tris dalis:
1. Įžanga (sudarė įstatymo iniciatoriaus vardas, pavardė, balsavimo vieta, laikas)
2. Teisiniai reikalavimai (dėstomas įstatymo tekstas)
3. Sankcija (numatomos tam tikros priemonės, turinčios garantuoti, kad būtų laikomasi įstatymų)
SENATO NUTARIMAI
Respublikos laikotarpiu senatą sudarydavo princepsas. Formaliai kiekvienas senato narys turėjo įstatymu iniciatyvos teise, bet sprendžiamą išvadą dėl projekto pateikdavo princepsas.
Vėliau senatas tik išklausydavo pranešimą apie senato nutarimo projektą, bet nebalsuodavo.

IMPERATORIŲ KONSTITUCIJOS
Imperatorių leidžiami norminiai aktai, kurie buvo šių rūšių:
1. Ediktai (bendrojo pobūdžio norminiai aktai, labiausiai panašūs į įstatymus)
2. Mandatai (instrukcijos, suteikdavo tam tikru įg

galiojimų provincijų vietininkams ir kitiems valdininkams)
3. Dekretai (imperatoriaus kaip aukščiausio teisėjo sprendimai)
4. Reskriptai (atsakymai i teisėjų, valdininkų ar eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus)

PRETORIŲ EDIKTAI

Tam tikro rango Romos magistratų (valdininkų) manifestai, kuriuose pastarieji skelbdavo būsimo valdymo programą bei formules, kurios suteikė galimybę tenkinti ieškinius ir sąlygas.

TEISĖS MOKSLAS (jurisprudencija)

Žymiausiems Romos teisininkams leista oficialiai aiškinti teisę, atsakyti į probleminius teisės klausimus. Atsakymai privalomi magistratams, teisėjai privalėjo jais vadovautis.

Tema. Civilinių teisių įgyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje.

Ieškinio sąvoka ir rūšys

Ieškinys (actio) – pagrindinė subjektinės teisės egzistavimo prielaida, apibrėžiamas kaip asmens teisė įgyvendinti savo reikalavimą teismine tvarka.
Rūšys:
1. Daiktiniai (actio in rem) – gintos nuosavybės, servitutų, įkeitimo teisės. Rūšys:
– Ieškiniai, dėl pažeistų turtinių teisių atkūrimo (ieškovas reikalavo grąžinti ginčijamą daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą)
– Baudžiamieji ieškiniai (tikslas – civiline tvarka nubausti atsakovą)
– Mišrieji ieškiniai (siekta atlyginti padarytus nuostolius ir nubausti atsakovą)
2. Asmeniniai (actio in personam) – pateikiami reikalavimams, susijusiems su asmeniniais teisiniais santykiais, ginti. Tai prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindas – sutartis, sandoris, deliktas.
3. Geros valios (bonae fidei) – nagrinėdamas šiuos ieškinius teisėjas įsigilindavo į sutarties esmę, o ne tai, kas joje parašyta. Ieškovo teisė grįsta faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Civilinis (legisakcioninis) procesas
Buvo penkios pagrindinės legis actiones formos:
1. Legis actio sacramentum
2. Legis actio per manus iniectionem
3. Legis actio per pignoris capionem
4. Legis actio periudicis postulationem
5. Legis actio per conditionem

Legis actio sacramentum

Procesas, lažybos: šalys prieš magistratą iškilmingais iškilmingais žodžiais vi

iena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikrą sumą pinigų, kuri vadinosi sacramentum. Teismas sprendė, kas pralošė sakramentum. Neteisiosios šalies pinigai atitenka iždui.

Kai tokiame procese nagrinėtas daiktinis ieškinys buvo būtina pateikti ginčijamą daiktą teismui. Po to prasidėdavo tam tikras ritualas: ieškovas, laikydamas rankoje lazdelę (vindicta), tardamas formulę patvirtindavo, kad teisė į ginčijamą daiktą priklauso jam ir paliečia daiktą. Atsakovas taip pat tai pakartodavo šį veikmą. Tuomet įsitraukdavo magistratas ir daiktą liepdavo palikti, o ieškovas klausė atsakovo, kuom remiantis jis vindikuoja šį daiktą. Po atsakovo atsakymo ieškovas siūlydavo paskirti sacramentum. Paskyrus sacramentum magistras nutardavo, kam priklausys daiktas. Išspendus šį klausimą šalys kreipdavosi į pakviestus iš anksto asmenis ir prašė būti šio įvykio liudytojais. Sekančiame šio proceso etape šalys magistrato akivaizdoje iš privačių asmenų rinkosi teisėją, kuris ginčą nagrinėdavo iš esmės, nedalyvaujat valdžios atstovams.

Legis actio per manus iniectionem

Nagrinėti tam tikri ieškiniai dėl prievolių.

Procesas: Ieškovas atveda atsakovą į teismą ir uždėjęs ant jo ranką taria tam tikrą formulę, jei atsakovas čia pat nesumoka, ieškovas gali jį vestis pas save ir sukaustyti grandinėmis. Laiko 60 dienų ir 3 kartus veda į turgų, kur skelbia skolos sumą. Jei neatsiranda, kas sumokėtu, skolininkas tampa kreditoriaus nuosavybe. Jei kreditorių keletas, jie galėjo sukapoti skolininką į dalis. Atsakovas pats ginčyti skolos negalėjo, už jį tai ga

alėjo padaryti įsitraukęs į procesą asmuo ir prisiimantis atsakomybę.

Legis actio per pignoris capionem

Asmuo, turėdamas reikalavimo teisę, tardamas tam tikra formulę, pasiima skolininko daiktą. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdžios atstovui.

Galėjo būti taikomas tik kai kuriems religinio ir viešo pobūdžio reikalavimams (pvz. šią formą galėjo taikyti gyvulių, skirtų aukojimui, pardavėjai nesumokėjusiems pirkėjams, taip pat kariai, kuriems neišmokėtas atlyginimas.

Legis actio periudicis postulationem

Proceso esmė ta pati kaip ir legis actio sacramentum, išskyrus tai, kad nebuvo siūloma paskirti sacramentum, o prašyta magistrato paskirti šalims teisėją, kuris išnagrinėtų jų ginčą.

Naudotas, kai šalys nenorėdavo prarasti sacramentum.

Legis actio per conditionem

Vėlyviausia proceso forma, kurios esmė – ieškovas pranešė atsakovui, kad po trisdešimties dienų jis turi atvykti išsirinkti teisėją. Po to byla perkeliama teisėjo nagrinėjimui.
Civilinis (legisakcioninis) procesas

Legisakcioninio proceso sąlyga – šalių dalyvavimas. Užtikrinti atsakovo dalyvavimą procese – ieškovo pareiga. Ieškovo reikalavimas atvykti į procesą atsakovui buvo privalomas. Atsakovui mėginant išvengti ieškovo reikalavimo, jis pats galėjo tapti priklausomas nuo .ieškovo

Formuliarinis procesas

Formuliariniame procese šalys savo reikalavimus magistrato akivaizdoje galėjo reikšti bet kokiais žodžiais, o pretorius turėjo juos teisiškai įvertinti. Pretorius, išklausęs šalių paaiškinimų, nustatydavo ginčo esmę ir išdėstydavo specialiame rašte teisėjui. Šis raštas vadintas – formula.
Formula – šio proceso pagrindas, susidarė iš tokių dalių:
– nurodomas teisėjas, kuriam byla adresuojama;
– dėstoma ieškovo pretenzija;
– teisėjui pavedama priimti spendimą.
Sudėtingesnių bylų formulėse buvo trumpai nurodomi faktai ir aplinkybės, kuriais remiantis ieškovas pateikdavo reikalavimą.
Nedalyvaujant bent vienai šaliai procesas vykti negalėjo, atsakovo dalyvavimu rūpinosi ieškovas. Panaikintas leidimas atvesti atsakovą jėga, naudota poveikio priemonė – bauda.

Procesinis atstovavimas
Legisakcioniniame procese atstovavimas neleidžiamas.
Formuliariniame procese skirtos dvi procesinių atstovų rūšys:
1. Cognitor – pakeitė procese atstovaujamąjį, tačiau visi atsiradę teisiniai padariniai teko atstovaujamajam.
2. Procurator – proceso metu visa kas priteista perduodama procuratoriui, o pastarasis turėjo perduoti atstovaujamajam. Atsakyti pagal teismo sprendimą taip pat turėjo prokuratorius.

Tema. Daiktinė teisė

Daiktas (res) romėnų teisėje — tai bet kuris turtas (gėrybės), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdvės požiūriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitų gamtos dalių (romėnai daiktu laikė ne tik materialiąją gamtos dalį, bet ir teisinius santykius bei teises).
Daiktų rūšys
Pagal galėjimą liesti (apčiuopti) :
► Materialūs (res corporales) Materialus buvo toks objektas, kurį galėjo suvokti žmogaus sąmonė ir kurį buvo galima paliesti (pvz., kėdė).
► Nematerialūs (res incorporales) Res incorporales laikyti abstraktūs objektai, kurių egzistavimą lėmė galiojanti teisė. Tai buvo tam tikros turtinės teisės.
Pagal buvimą apyvartoje :
► Daiktai, esantys komercinėje apyvartoje (res in commercio) tai daiktai, kurie galėjo būti privačios nuosavybės teisės objektai ir dalyvauti civilinėje apyvartoje, t. y. kuriuos buvo galima pirkti, parduoti, dovanoti.
► Daiktai, išimti iš komercinės apyvartos(res extra commercium) – negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektai ir dalyvauti civilinėje apyvartoje. Jie dar vadinti res nullius, t. y. daiktais, nesančiais kieno nors nuosavybe. Į kai kuriuos iš šių daiktų, pavyzdžiui, bešeimininkius (paukščius, žuvis), buvo galima įgyti dalinės nuosavybės teisę; kitų daiktų, pavyzdžiui, šventyklų, viešųjų gatvių, jūros, dalyvavimas civilinėje apyvartoje labai ribotas.

Daiktai išimti iš civilinės apyvartos
Daiktai, priklausantys dievo teisei (res divini iuris):
► res sacrae – daiktai, kurie išskirtiniu šventu valstybės aktu paskirti dievams (šventyklos, altoriai, kulto reikmenys);
► res religiosae – daiktai pagarbai mirusiesiems išreikšti (kapai);
► res sanctae – daiktai, kuriuos ir be švento akto gynė dievai (miesto sienos ir miesto vartai).
Daiktai, priklausantys žmonių sukurtai teisei (ius humanum)

Tam tikros grupės daiktai buvo išimti iš komercinės apyvartos. Tai oras, jūros ir jų krantai, keliai, aikštės, teatrai, pirtys. Jie priklausė visiems, todėl kiekvienas, laikydamasis tam tikrų nurodymų, galėjo jais naudotis (jie nebuvo nei privačios, nei valstybės nuosavybės objektai).

Daiktų rūšys
Pagal svarbą ūkiui :
► Res mancipi – itin svarbūs ūkiui daiktai – Italijos žemės, vergai (seniausiais laikais — ir žmona bei vaikai), kinkomieji ir krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jaučiai, mulai), seniausieji kaimo žemių servitutai.
► Res nec mancipi – visi kiti daiktai laikyti.

Pagal galėjimą perkelti erdvėje :
► Kilnojamieji daiktai (res mobiles) – bet kurie daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nekeičiant jų esmės arba kurie patys juda (pvz., gyvuliai).
► Nekilnojamieji daiktai (res immobiles) – žemė, jos gelmės, statiniai, sodiniai. Visiems šiems daiktams, kaip sudedamosioms žemės dalims, taikytas toks principas: „Viskas, kas pastatyta ant žemės paviršiaus, jam ir priklauso.“ Oro erdvė virš žemės sklypo taip pat laikyta sklypo dalimi. Taigi nekilnojamieji daiktai — tai objektai, kurių negalima pernešt iš vienos vietos į kitą nekeičiant jų esmės ir kurie susiję su žeme nuolatiniais saitais.

Pagal individualių savybių turėjimą:
► Pakeičiami daiktai (res fungibiles) – neišsiskiria tam tikromis individualiomis ypatybėmis iš kitų tos pačios rūšies daiktų kaip atskiri. Tai neindividualizuoti daiktai, priklausantys kokiai nors bendrai rūšiai (genus), kuriuos galima apskaičiuoti, pasverti ar pamatuoti (pvz.: grūdai, bulvės, kukurūzai).
► Nepakeičiami daiktai (species) – iš kitų, į juos panašių daiktų išsiskiriantys tam tikromis specifinėmis ypatybėmis (species), (pvz.: asmens A kepurė).

Pagal galėjimą suvartoti:
► Suvartojami daiktai – fiziškai sunaikinami vieną kartą pavartoti (maisto produktai). Pinigai taip pat laikyti suvartojamais, nes atsiskaitant jie susimaišo su kitais pinigais ir todėl savininkas juos praranda.
► Nesuvartojami daiktai – naudojami dažniausiai neišnyksta (pvz., žemė), o jeigu ir išnyksta, tai ilgainiui (pvz., avalynė, baldai).
Ši klasifikacija reikšminga prievolių teisei, nes tokių sutarčių kaip nuomos, paskolos ir panašių objektas galėjo būti tik nesuvartojami daiktai

Pagal galėjimą padalinti :
► Dalūs daiktai – galima padalinti į daugiau dalių, nekeičiant jų esmės, vertės ir ekonominės paskirties (pvz.: vynas, smėlis, akmenys).
► Nedalus daiktai – juos padalijus (pvz., arklys ar stalas) praranda turėtas savybes ir paskirtį.
Daikto padalijimu nelaikytas teisės padalijimas į idealias dalis, nedalijant paties daikto. Pavyzdžiui, prireikus padalyti bendrasavininkiams, nedalus daiktas paliekamas vienam iš jų, o kiti turi teisę į piniginę kompensaciją.

Pagal ryšį su tarpusavio atskiromis dalimis:
► Paprastieji daiktai – susiję natūraliais, neatskiriamais ir vientisais saitais tiek ūkiniu, tiek teisiniu atžvilgiu (pvz.: akmuo, vergas, medis, gyvulys ir pan.).
► Sudėtiniai daiktai – sudaryti iš daugelio sudedamųjų dalių, sujungtų tarpusavyje nuolatiniais saitais, kartu sudarančių tam tikrą atskirą ir savarankišką daiktą tiek ekonominiu, tiek teisiniu atžvilgiu (pvz., laivas, namas, spinta ir pan.). Romėnų teisėje sudėtiniams daiktams galiojo principas, kad sudėtinio daikto dalies likimas yra toks pats kaip ir viso daikto.
► Surenkamieji daiktai – fiziniu požiūriu savarankiškų daiktų visuma, kuri kaip vienas daiktas suvokiama tik ekonominiu ir teisiniu atžvilgiu (pvz.: biblioteka, gyvulių banda, bičių spiečius pan.). Nuosavybės teisės objektas galėjo būti tiek kiekviena surenkamojo daikto dalis, tiek visas daiktas.

Pagal svarbą:
► Pagrindiniai daiktai
► Papildomi daiktai – padeda pagrindiniam daiktui atlikti savo paskirtį ir paklūsta jo teisiniam režimui.

Romėnai skyrė trijų rūšių papildomus daiktus: daikto dalis, priklausinius ir vaisius.

Papildomi daiktai

Daikto dalys savarankiškas teisinių santykių objektas galėjo būti tik atskirtos nuo pagrindinio daikto (pvz., tam tikru tikslu nuo stogo nuimta čerpė). Jeigu daikto dalies nebuvo galima atskirti nuo pagrindinio daikto, savininkas prarasdavo nuosavybės teisę į prijungtą dalį.

Priklausiniai buvo susiję su pagrindiniu daiktu ekonomiškai. Pagrindinis daiktas ir priklausinys galėjo egzistuoti savarankiškai kaip atskiri teisinių santykių objektai, tačiau ūkiniams santykiams tikslingiau juos naudoti kartu (pvz., spyną ir raktą). Romėnų teisėje galiojo principas, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip.

Vaisiai (fructus). Romėnai skyrė dvi vaisių rūšis – tai natūralūs (fructus naturales) ir civiliniai (fructus civiles) vaisiai.

Fructus naturales yra vaisiai, kurių atsiradimą lemia biologinės pagrindinio daikto savybės (pvz., vaismedžio vaisiai, mineralai, esantys žemėje, pienas).

Fructus civiles – tai vaisiai, atsirandantys dėl pagrindinio daikto civilinės apyvartos (pvz., paskolos procentai, nuomos mokestis ir pan.).

Daiktinė teisė
Daiktas kaip daiktinės teisės objektas turėjo atitikti šiuos reikalavimus:
– Būti materialus (res corporales);

– Būti neišimtas iš komercinės apyvartos (res in commercio);

– Būti individualiais požymiais apibrėžtu (nepakeičiamu) daiktu (species).

Daiktinės teisės turėtojas bet kada iš bet kurio asmens gali reikalauti jam priklausančio daikto, o asmuo, turintis prievolinę teisę (pvz., kylančią iš pirkimo pardavimo sutarties), jeigu daiktas nebus perduotas, turės galimybę reikalauti tik atlyginti nuostolius, o ne perduoti patį daiktą.

Tema. Romėnų civilinės teisės subjektai

Teisnumas ir veiksnumas
► Gebėjimas būti civilinės teisės subjektu Romoje vadintas – caput.
► Asmuo, turintis gebėjimą būti civilinės teisės subjektu, vadintas – caput habet, neturintis šio gebėjimo – caput non habet.
► Teisnus žmogus vadintas – persona (asmuo).
► Būti persona Romėnai laikė privilegija, o norint ja tapti reikėjo turėti caput.

Caput
Caput priklausė nuo trijų elementų:
1. Laisvės statuso (status libertatis)
2. Pilietybės statuso (status civitatis)
3. Šeimos statuso (status familiae)

Laisvės statusas (status libertatis)
Status libertatis turėjo visi, nesantys vergai.
Vergas (servus) negalėjo būti teisės subjektas, jis – teisės objektas, daiktas.
Vergas neturėjo turto, negalėjo turėti nuosavybės, negalėjo kreiptis į teismą. Šeimininkui priklausė vergo gyvybės ir mirties teisė.
Vergui tuoktis su laisvuoju žmogumi buvo draudžiama, todėl vergės pagimdyti vaikai tapdavo taip pat vergais.
Vergu galėjo tapti ir laisvasis žmogus, jeigu jis:
► Pagautas nusikaltimo vietoje ką nors vogdamas.
► Nuteistas už nusikaltimą mirties bausme.
► Laisvoji moteris turėjo intymių ryšių su vergu ir nenutraukusi jų po įspėjimo.
► Būdamas tarnas, nepagarbiai elgęsis su šeimininku.

Romos respublikos laikotarpiu šeimininko valdžia vergams ribota:
► Numatyta baudžiamoji atsakomybė už vergo nužudymą.
► Vergo nusikaltimus nagrinėjo teismas.
► Sergantis vergas, paliktas be šeimininko pagalbos, tapdavo laisvas.
Vergovės pasibaigimo būdas, kai laivę vergui suteikdavo šeimininkas, vadintas – manumissio.
Manumissio buvo trys formos:
1. Manumissio testamento – laisvės vergui suteikimas šeimininko testamentu.
2. Manumissio vindicta – laisvės suteikimas, taikant tam tikrą procesą: šeimininkas, vergas ir pakviestas trečiasis asmuo ėjo magistratą. Trečiasis asmuo dėjo ant vergo lazdelę, o šeimininkas tardamas tam tikrus žodžius sutikdavo paleisti vergą. Tuomet magistratas skelbdavo vergą esant laisvu.
3. Manumissio censu – po šeimininko paskelbimo apie vergo laisvę, magistratas įrašydavo vergą į piliečių sąrašus ir šis tapdavo laisvas.

Pilietybės statusas (status civitatis)
Romėnų teisės požiūriu, neturėti pilietybės tolygu neturėti laisvės.
Romos piliečių grupės:
1. Patricijai – ankstyvosios Romos gimininės organizacijos nariai, kurių tėvai priklausė senatui.
2. Klientai – patricijų šeimų nariai, priklausomi nuo jų. Turėjo teisę į žemę.
3. Plebėjai – neįėjo į gimininę organizaciją, Romos imigrantai. Negalėjo eiti aukštų valstybės pareigų, būti senatoriais, neturėjo nuolatinės teisės į žemę.
Visi laisvieji Romos gyventojai status civitatis požiūriu sudarė penkias prupes:
1. Romos piliečiai
2. Peregrinai – svetimšaliai, pilietybės neturėjo, neturėjo politinių teisių, negalėjo sudaryti santuokos su romėnais, dalyvauti legisakcioniniame procese.
3. Lotynai – Lacijaus gyventojai ir jų palikuonys. Pilietybės neturėjo, tačiau turėjo beveik visas turtines teises, galėjo tuoktis su romėnais.
4. Kolonai – smulkūs žemės nuomininkai, ūkininkai, pilietybę turėjo. Žemes nuomodavosi iš turtingų Romos piliečių ir mokėjo pastariesiems žemės nuomos mokestį, todėl tapdavo ekonomiškai priklausomu nuo žemvaldžio. Koloną, savavališkai palikusį žemę, žemvaldys galėjo susigrąžinti. Kolonas šeimininką galėjo skųsti tik padidinus žemės nuomos mokestį. Kolono vaikai taip pat buvo priklausomi nuo nuomojamo žemės sklypo.
5. Atleistiniai – į laisvę paleisti vergai. Paleistas vergas įgydavo savo buvusio šeimininko teisinį statusą ir pilietybę. Atleistinis savo išlaisvintojui turėjo tris pareigas: visada gerbti išlaisvintoją, patarnauti jam, nepalikus įpėdinių, jo turtas atitekdavo patronui.

Šeimos statusas (status familiae)
Šeima – Romos santvarkos, valstybinio, visuomeninio gyvnimo pagrindas.
Senovės romėnų šeima – patriarchalinė, kurios šeimininkas – pater families. Jo valdžia absoliuti ir šeimos nariams, ir šeimos turtui. Ši valdžia vadinta – manus.
Valdžia vaikams – patria potestas.
Valdžia vergams – dominica potestas.
Šeimos nariai teisnumo požiūriu skirstyti į savo teisės asmenis ir svetimos teisės asmenis. Nuo to, kuriai teisei žmogus priklausė, priklausė ir jo caput.
Savo teisės asmenims priklausė tik pater families, visi kiti – svetimos teisės, todėl visa ką jie įgydavo priklausė pater families.

Teisnumo sumažėjimas (capitis deminutio)
Capitis deminutio įvykdavo netekus vieno arba visų caput elementų.
Skirti trys capitis deminutio laipniai:
1. capitis deminutio maxima (civilinė mirtis) – praradus laisvės statusą.
2. capitis deminutio media – netekdavo Romos pilietybės, bet išsaugodavo laisvės statusą. Paveiktas media prarasdavo teises pagal ius civile, bet turėjo teises pagal ius gentium.
3. capitis deminutio minima – išsaugojo laisvės ir pilietybės statusą, tačiau pasikeisdavo šeimos statusas, t.y. nutrūkdavo ankstesnieji šeimos teisiniai santykiai, kas tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypač kylantiems dėl paveldėjimo.

Veiksnumas
Gebėjimas savo veiksmais įgyvendinti civilines teises. Priklausė nuo amžiaus ir sveikatos būklės.
Pagal amžių skirti į tris grupes:
1. Vaikai iki 7 metų – visiškai neveiksnūs (infantes).
2. Mergaitės nuo 7 m. iki 12 m., berniukai nuo 7 m. iki 14 m. – riboto veiksnumo (impuberes). Galėjo savarankiškai sudaryti smulkius sandorius, priimti mažas dovanas, pirkti nebrangius daiktus.
3. Mergaitės nuo 12 m., berniukai nuo 14 m. iki 25 m. – pilnamečiai ir veiksnūs, tačiau iki 25 m. buvo skiriamas kuratorius, kurio leidimu buvo sudaromi sandoriai. Kuratoriaus leidimo nereikėjo testamentui ir sudarant santuoką.

Fiziniai ir psichikos trūkumai taip pat turėjo įtakos veiksnumui.

Kurčnebyliai negalėjo dalyvauti sandoriuse, kuriuose reikėjo valią išreikšti žodžiu, taip pat legisakcioniniame procese.

Silpnapročiai ir psichikos ligoniai – neveiksnūs.

Ribotas eikvotojų (be saiko disponuojantys savo turtu) veiksnumas. Jiems skiriamas rūpintojas, be kurio leidimo sandorių eikvotojas sudarinėti negalėjo.

Tema. Valdymas.

Valdymas (possesio)
Valdymas – faktinis daikto turėjimas siekiant jį pasilikti.
Kad valdymas būtų teisėtas, privalėjo atitikti šiuos elementus:
Objektyvųjį – reiškė faktinį daikto turėjimą (corpus).
Subjektyvųjį – reiškė norą pasilikti daiktą (animus).

Remiantis animus valdymas skiriamas nuo laikymo.
Laikymas (detentio) – faktinis daikto turėjimas, kai asmuo nesiekia pasilikti daikto, bet valdo jį trečiojo asmens vardu.

Valdymo rūšys
Valdymas skirtas į rūšis pagal tai, kokiu būdu jis įgytas.
Kai daikto valdytojas buvo ir jo savininkas, valdymas vadintas possesio iusta.
Kai daiktas užvaldytas neteisėtu būdu, valdymas vadintas possesio iniusta.
Valdymo teisė pripažinta įgyta ydingai (vitiosa possesio), kai:
Valdymas įgytas jėga;
Valdymas įgytas klasta;
Valdymas iki pareikalavimo (kai negrąžina daikto iki nustatyto momento).

Valdyti buvo galima tik materialius daiktus.

Tema. Romėnų šeimos teisė.
Romėnų šeimos charakteristika

Šeima (familia) Romoje – visuma asmenų, susijusių giminystės ryšiais. Ją sudarė vedę sūnūs su žmonoms ir vaikais, klientai ir vergai.

Šeimą siejo ne kraujo ryšys, o šeimos galvos (pater familias) valdžia, kuri seniausiu Romos laikotarpiu mažai skyrėsi nuo jo valdžios vergams. Tokia pater familias valdžia vadinta manus (ranka)(vėlesniais laikais manus turėta tik žmonai).
Romėnų šeimos charakteristika

Svarbiausias asmuo šeimoje – pater familias. Tik jis buvo teisnus bei savos teisės asmuo. Šeimos nariai, esantys pater familias valdžioje buvo laikomi svetimos teisės asmenimis. Pater familias valdžiai priklausė visi (žmona, vaikai, marčios, vaikaičiai, vergai ir pan.).

Pater familias valžia baigdavosi tik jam mirus arba pačiam to panorėjus.

Mirus pater familias, jo sūnūs patys tapdavo pater familias ir jų valdžion patekdavo žmonos, vaikai.

Agnatinė giminystė

Šeima pagrįsta pater familias valdžia, vadinta agnatine.

Visi pavaldūs tam pačiam pater familias laikyti giminėmis ir vadinti agnatais. Kraujo ryšys įtakos neturėjo (ištekėjusi moteris tapdavo savo vyro šeimos agnate ir prarasdavo paveldėjimo teisę ir savo buvusios šeimos).

Agnatinė giminystė nustatoma pagal vyriškosios lyties liniją, nes pavaldumas buvęs tik tėvui.

Bet kurio šeimos nario įgytas turtas priklausė pater familias, šio turto jis negalėjo perleisti savo agnatams, net ir vaikams. Pastaroji priežastis lėmė kognatinės giminystės atsiradimą.

Kognatinė giminystė
Kognatinė giminystė – giminystė, paremta kraujo ryšiu.

Santuoka ir jos rūšys
Santuoka Romoje – šeimos kūrimo pagrindas.
Skirtos dvi santuokų rūšys:
Teisėta romėniška santuoka
Santuoka, sudaryta tarp peregrinų ir kitų laisvųjų, neturinčių teisės sudaryti teisėtos romėniškos santuokos.
Teisėta romėniška santuoka
Skiriama į dvi rūšis:
Cum manu
Sine manu
Santuoka cum manu – žmona patenka vyro priklausomybėn bei tampa vyro šeimos agnate. Sudarant tokią santuoką reikėjo atlikti tam tikra apeigas. Nutraukti cum manu galėjo tik vyras.
Teisėta romėniška santuoka

Santuoka sine manu – žmona nepatekdavo vyro valdžion ir buvo savo senosios šeimos agnate. Sudarant šią santuoką ritualų nebuvo, pakako jų tarpusavio susitarimo sudaryti santuoką, gauti pater familias leidimą, jeigu sūnus buvo jo valdžioje, bei žmonai ateiti gyventi į vyro namus. Nutraukti sine manu buvo galima tiek abipusiu susitarimu, tiek vieno kažkurio iniciatyva, kas lėmė Romos šeimų irimą.

Stabdant šeimų irimą, kurį įtakojo sine manu, priimti griežti įstatymai. Pvz. už ištvirkavimą bausti ne tik kaltininkai, bet ir tie, kurie tai toleravo (žmonos vyras, tėvas).

Santuoka

Nesantuokinis gyvenimas buvo draudžiamas, išskyrus, kai įstatymas draudė sudaryti santuoką (senatorių luomo asmenims ir atleistiniams), tačiau sugyventiniai privalėjo turėti tikslą sukurti šeimą ir nė vienas negalėjo būti susituokęs.

Siekiant didesnio santuokų skaičiaus ir gausesnio gimstamumo, numatyta, kad vyrai nuo 25 iki 60 m., moterys nuo 20 iki 50 m. turi gyventi susituokę ir turėti vaikų.

Nesusituokę asmenys neturėjo teisės paveldėti pagal testamentą, o neturintys vaikų galėjo paveldėti tik pusę jiems skirto turto. Nepaveldimas turtas atitekdavo kitiems įpėdiniams arba valstybės iždui.

Santuokos sudarymas

Buvo trys santuokos (cum manu) sudarymo būdai:
Confarreatio – paremta religiniu aktu, kuris vyko dalyvaujant dešimčiai liudytojų, žyniams. Atliekami sakraliniai ritualai tariant tam tikrus žodžius, šventinimas ir specialios duonos ragavimas. Tik iš tokios santuokos gimę galėjo eiti šventikų pareigas.
Coemptio – žmonos pirkimas iš jos pater familias dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui su svarstyklėmis. Jaunasis pasakydavo tam tikrą formulę ir perduodavo metalą jaunosios pater familias.
Usus – faktinis sutuoktinių gyvenimas vienus metus.

Santuokos teisėtumo sąlygos
Santuokinis amžius: vyrų – 14 m., moterų – 12 m.
Sutikimas sudaryti santuoką (esamo ir būsimo pater familias sutikimai)
Kraujo ryšio nebuvimas (iki tam tikro giminystės laipsnio)

Sutuoktinių tarpusavio santykiai
Sutuoktinių santykiai priklausė nuo santuokos rūšies.
Santuokoje cum manu žmona visiškai priklausė nuo vyro arba jo pater familias. Vyras žmoną galėjo bausti bet kokiomis baudomis, o pabėgusią susigrąžinti atgal. Atsineštas turtas į šeimą taip pat visas priklausė vyrui.
Santuokoje sine manu žmona išsaugojo savo statusą, vyras neturėjo teisės jos bausti, o susigrąžinti galėjo tik per teismą. Atsineštas turtas ir priklausė jai.
Išlaikyti šeimą privalėjo vyras. Žmona ir vaikai turėjo teisę iš jo reikalauti išlaikymo (alimentatio).
Tėvų ir vaikų santykiai
Romėnų šeimos tėvų ir vaikų santykių pagrindas – teisėta santuoka ir teisėta šeima.
Nesantuokiniai vaikai agantinėje giminystėje buvo svetimi tiek tėvui, tiek motinai. Tik kognatinėje giminystėje jie įgijo paveldėjimo teisę motinos atžvilgiu.
Pater familias vaikų atžvilgiu turėjo absoliučią valdžią: sprendė, ar gimęs vaikas gyvens, ar bus parduotas vergijon, visa ką vaikas įgydavo, priklausė taip pat pater familias (išskyrus kai sūnus kaip karys turtą įgydavo kare).
Vėlesniais laikais pater familias valdžia apriboti: drausta vaikus žudyti, parduoti vergijon, apribota teisė taikyti fizines bausmes. Vaikai galėjo magistratui paduoti skundą dėl tėvo žiauraus elgesio su jais. Dėl šių priežasčių pranyko ir patriarchalinis Romos gyvenimas. Atsiranda vaikų turtinis savarankiškumas.

Globa (tutela) ir rūpyba (cura)
Globa steigta nepilnamečiams, eivotojams ir moterims. Globėjo valdžia globotiniui ir jo turtui panaši į pater familias valdžią.
Rūpyba – neturintiems 25 m. amžiaus.
Tema. Paveldėjimo teisė.
Paveldėjimo samprata
Paveldėjimas – mirusiojo turto perėjimas kitiems asmenims kartu su skolomis ir reikalavimais.
Pater familias, būdamas viso šeimos turto valdytojas, testamentu turtą galėjo palikti kam panorėjęs, tačiau romėnų teisė iš esmės garantavo turto išsaugojimą šeimoje (giminėje).

Paveldėjimas buvo:
Pagal įstatymą
Pagal testamentą
Privalomasis paveldėjimas
Paveldėjimas pagal testamentą
Testamentas – vienašalis palikėjo paskutine valia grįstas sandoris, sudarytas laikantis nustatytų formalumų siekiant paskirti savo teisių ir pareigų perėmėją (įpėdinį).
Nesant testamento, galioja įstatymo nuostatos, tačiau paveldėjimui pagal testamentą teikta pirmenybė.
Skirtos dvi testamento rūšys:
Testamentum comitiis calatis
Testamentum in procinctu
Testamentum comitiis calatis

Tai viešas testatoriaus valios išreiškimo aktas. Tvirtintas taikos metu du kartus per metus kurijų susirinkimuose. Dalyvaujant tautai testatorius žodžiu pareikšdavo savo valią dėl įpėdinio skyrimo, paskui galėjo daryti bet kokius patvarkymus dėl turto. Vėliau kreipėsi į susirinkusius su prašymu paliudyti jo valią.
Testamentum in procinctu
Taip pat sudaromas dalyvaujant tautai, tačiau ne paprastuose tautos susirinkimuose, bet prieš išsiruošusius į mūšį karius.
Negalėjo sudaryti vyresnio amžiaus žmonės, nedalyvavę karo veiksmuose.
Paveldėjimas pagal testamentą
Dėl neigiamų pirmųjų dviejų paveldėjimo pagal įstatymą pusių, palaipsniui susiformavo dar viena testamento rūšis – testamentum per mancipationem.
Sudarymo tvarka: palikėjas visą savo turtą perduodavo pasirinktam patikėtiniui, o šis įsipareigodavo įvykdyti visus palikėjo patvarkymus dėl turto šiam mirus. Šios rūšies testamento sudarymas paremtas tam tikru ritualu, t.y. dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui, patikėtinis laikydamas rankoje vario gabalą, tardavo formulę, tada suduodavo šiuo vario gabalu per svarstykles ir perduodavo varį palikėjui. Paskui testatorius išsakydavo savo patvarkymus dėl turto ir kreipdavosi į liudytojus su prašymu paliudyti jo valią.

Paveldėjimas pagal testamentą
Testamentai galėjo būti sudaromi tiek žodžiu, tiek raštu.
Rašytiniai testamentai buvo užrašomi vaškuotose lentelėse, kurios perrišamos virvute ir antspauduojamos testatoriaus, liudytojų, patikėtinio, svėrėjo parašais antspaudais ir parašais. Tokiu būdu testamento turinys likdavo nežinomas.
Vėliau numatyta, kad rašytinio testamento galiojimo sąlyga – testatoriaus ir septynių liudytojų parašai. Toks testamento sudarymo būdas tapo populiariausiu.
Pagrindinis reikalavimas sudarant testamentus – visų liudytojų dalyvavimas vienu metu.

Paveldėjimas pagal testamentą
Testamentą panaikinti galėjo pats testatorius, sudarydamas kitą testamentą arba nuplėšdamas nuo vaškinių lentelių antspaudus.
Imperijos laikotarpiu nustatyta, kad testamentas netenka galios, jeigu per dešimt metų nuo jo sudarymo, neatsiranda palikimas. Vėliau ši taisyklė pakeista – praėjus dešimt metų nuo testamento surašymo, testatorius galėjo pakeisti testamentą dalyvaujant trims liudytojams.
Nustatytas palikimo apmokestinimas – 5 proc. nuo jo sumos.
Per penkias dienas po testatoriaus mirties testamentas pateikiamas magistratams, kurie iškilmingai atlikdavo jo paskelbimo procedūrą, prieš tai liudytojams patvirtinus antspaudų ir parašų autentiškumą.

Paveldėjimas pagal įstatymą
Mirusiajam nepalikus testamento arba palikto testamento negalint įvykdyti (pripažintas negaliojančiu, įpėdinis miręs anksčiau už testatorių).
Skiriamos trys paveldėjimo pagal įstatymą sistemos:
Paveldėjimas pagal ius civivile
Paveldėjimas pagal pagal agnatinę ir kognatinę giminystes
Paveldėjimas pagal kognatinę giminystę

Paveldėjimas pagal ius civivile

Paveldėjimas grindžiamas bendrąja šeimos nuosavybe ir pavaldumu mirusiajam. Paveldėti šaukiami artimiausi giminaičiai. Įpėdiniais gali būti: sūnūs, dukterys, anksčiau mirusių dukterų ir sūnų vaikai (vaikaičiai), žmona, gyvenanti santuokoje cum manu, įsūnytieji. Mirusiajam neturint šeimos, šaukiami paveldėti jo broliai, seserys, motina, jeigu su tėvu yra santuokoje cum manu arba kiti agnatai. Nesant ir šių paveldimas turtas atitekdavo iždui.
Paveldėjimas pagal pagal agnatinę ir kognatinę giminystes
Paveldėjimo teisė suteikta kraujo giminaičiams. Nustatytos keturios šaukiamų paveldėti įpėdinių eilės:
Unde liberi – paveldėti šaukiami visi vaikai. Paveldintis sūnus gautą palikimo dalį privalėjo pasidalinti su savo vaikais per pusę.
Unde legitimi – sūnūs, dukterys, anksčiau mirusių dukterų ir sūnų vaikai (vaikaičiai), žmona, gyvenanti santuokoje cum manu, įsūnytieji, broliai, seserys, motina, jeigu su tėvu yra santuokoje cum manu. Nesant jų palikimas atitekdavo artimiausio laipsnio agnatams.
Unde cognati – visi su mirusiuoju kraujo giminyste susiję asmenys iki šeštojo giminystės laipsnio.
Unde vir aut uxor – nesant giminėje nei vieno, priklausančio pirmosioms trims eilėms, paveldėti šauktas mirusiojo sutuoktinis, taip pat gyvenantis santuokoje sine manu. Suteikta teisė moterims (motinoms) paveldėti po savo vaikų. Nuo palikimo jas nušalinti galėjo tik mirusiojo vaikai, jo tėvas ir broliai.
Paveldėjimas pagal kognatinę giminystę
Šaukiami paveldėti visi vyriškosios ir moteriškosios giminės kognatai, remiantis jų giminystės eilės ir laipsnio artumo su mirusiuoju principu. Visi įpėdiniai suskirstyti į keturias eiles:
1.Visi palikuonys (vaikai, vaikaičiai). Palikimas dalintas į lygias dalis.
2. Aukštutinės mirusiojo eilės giminaičiai: motina, tėvas, senelis, senelė (esant gyvam ir tėvui ir seneliui, paveldėdavo tik tėvas), broliai, seserys ir jų vaikai.
3. Netikri mirusiojo broliai, seserys bei jų vaikai.
4. Visi kiti, jei tik įrodė giminystę (artimesni giminės, šalino paveldėjimą tolimesniems).
Sutuoktinis paveldėdavo paskutinis. Neturtinga našlė galėjo paveldėti ne daugiau vieno ketvirtadalio viso palikimo. Nesant įpėdinių turtas atitekdavo iždui.

Privalomoji dalis
Privalomoji dalis išsaugojo paveldėjimo teisę artimiausiems giminaičiams sudarant testamentą. Testamente draudžiama nepagrindus priežasčių nuo paveldėjimo nušalinti artimiausius giminaičius, priešingu atveju testamentas laikytas negaliojančiu ir paveldėta pagal įstatymą. Nustatytas reikalavimas palikti palikti kiekvienam įpėdiniui ne mažiau kaip vieną ketvirtąją jam priklausančio pagal įstatymą palikimo dalies. Palikus mažiau buvo galima reikalauti naikinti testamentą ir reikalauti visos dalies
Palikimo priėmimas ir jo teisiniai padariniai
Įpėdiniais tampama ne palikėjo mirties momentu, o perėmus palikėjo teises ir pareigas.
Teisių ir pareigų perėmimas turi dvi stadijas:
Šaukimas paveldėti. Pradžia sutampa su palikimo atsiradimo momentu ir tęsiasi iki palikimo priėmimo.
Palikimo priėmimas. Paveldėtoju tampa tas, kuris šaukiamas paveldėti, priima palikimą.
Skirtos dvi įpėdinių kategorijos.
Įpėdinių kategorijos
Domestici heredes: šeimos nariai. Įpėdiniais tapdavo palikimo atsiradimo momentu (1-oji ir 2-oji stadijos sutampa), t.y. palikimas jiems priklausė savaime, net nežinant apie palikėjo mirtį ir neišreiškiant noro palikimą priimti. Nuo palikimo atsisakyti pastarieji negalėjo.
Extranei heredes: asmenys, nepriklausantys mirusiojo šeimai. Turėjo išreikšti valią priimti palikimą. Valios išreiškimas vyko iškilmingai, vėliau pakako tik pradėti palikimą valdyti.

Palikimo priėmimo teisiniai padariniai
Įpėdinis, priėmęs palikimą, visiškai atsakė už visas palikėjo skolas nepriklausomai nuo to, joms padengti užtenka paveldėto turto ar ne. Bet paveldėtojo turtas susilieja su paveldėtu turtu. Tai nebuvo naudinga nei paveldėtojui, nei palikėjo kreditoriams, todėl kreditoriai galėjo reikalauti paliktą turtą atriboti nuo įpėdinio turto.
Kariams suteikta privilegija – už palikėjo skolas jie atsakė tik paveldėtu turtu.
Vėliau įpėdinio atsakomybė palikėjo kreditoriams susiaurinta.

Tema. Prievolių teisė.

Prievolės (obligatio) samprata
Prievolė šiandieninėje teisėje – teisinis santykis, kai vienas subjektas – skolininkas (debitor), privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus (creditor), naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo jo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti savo pareigą.
Romėnų teisėje pagal Dvylikos lentelių įstatymus skolininkas už skolą atsakė savo asmeniu (buvo galima jį surišti, o jei tada niekas nesumokėjo skolos ir užmušti arba parduoti vergijon). Plečiantis civilinei apyvartai asmeninė skolininko atsakomybė pakeista turtine.
Prievolės (obligatio) rūšys
Pagal prievolės atsiradimo pagrindą prievolės skirstytos į:
Kylančias iš sutarčių
Kylančias iš deliktų
Kylančias tarytum iš sutarčių ir tarytum iš deliktų
Pagal subjektų teisių ir pareigų santykį prievolės skirstytos į:
Vienašales – viena šalis yra kreditorius, kita – skolininkas)
Dvišales – abi šalys viena kitai galėjo būti ir kreditoriumi, ir skolininku:

2.1. Lygiavertes – sudarant sutartį abi šalys viena kitai yra ir kreditorius, ir skolininkas.

2.2. Nelygiavertes – sudarant sutartį viena šalis yra kreditorius, kita skolininkas, tačiau vykdant sutartinį įsipareigojimą skolininkas galėjo įgyti reikalavimo teisių kreditoriui (vykdant tokia sutartis skolininkas galėjo patirti išlaidų, kurias atlyginti privalėjo kreditorius).

Pagal teisėjo laisvės ribas priimti sprendimą byloje prievolės skirstytos į:
Imperatyvios teisės – sprendžiant ginčus griežtai vadovautasi tik formule.
Geros valios – sprendžiant ginčus aiškintasi šalių valia.

Prievolių atsiradimo šaltiniai
Respublikos laikotarpiu buvo du pagrindiniai prievolių šaltiniai:
Sutartys (contractus)
Teisės pažeidimai (delicta)
Plėtojantis prekybai atsirado prievolių, kurios buvo kilusios ne iš sutarčių ir ne iš deliktų, tačiau vienos panašios į prievolės, atsiradusias iš sutarties, todėl vadintos prievolėmis tarytum iš sutarties, kitos – panašios į prievoles, kilusias iš deliktų, ir vadintos prievolėmis tarytum iš deliktų.

Sutartys
Tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas sukurti, pakeisti ar baigti civilinius teisinius santykius.
Seniausiais laikais už sutarties nevykdymą laukdavo kerštas, vėliau atsirado valstybės garantuojamas skolos išieškojimas.
Pereinamoji sutarties forma buvo paskolos sutartis (nexum) (egzistavusi jau iki Dvylikos lentelių įstatymų), sudaroma dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui, tokiu pat būdų grąžinama ir skola. Nexum jau numatė sankciją (parduoti į užsienį, sukaustyti grandinėmis) bei procentus.
Sekanti sandorio forma – stipulatio. Tai abstraktus susitarimas, grindžiamas paprastu skolininko pažadu.
Sutarčių teisės vystimasis
Silpnėja formalizmas, t.y. ieškiniais galima užtikrinti ir neformalias sutartis. Daugiau dėmesio skiriama šalių vidinei valiai, o ne išorinei išraiškai.
Prievolėje ima vyrauti turtinis aspektas, t.y. prievolė egzistuoja, jeigu jos dalyką galima išreikšti pinigais. Skola nukreipiama į skolininko turtą, o ne į asmenybę.
Nusistovi prievolių tipai. Sutartys padalintos į contractus ir pacta. Contractus – teisės pripažintos ir ginamos ieškiniais sutartys. Pacta – susitarimai, neatitinkantys sutarčių tipų, todėl negaliojantys.
Pagal prievolės atsiradimo pagrindą sutartys suskirstytos į 4 tipus:
Konsensualinės – prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo.
Realinės – prievolės kyla iš daikto perdavimo.
Verbalinės – prievolė atsiranda ištarus žodinę formulę.
Literalinės – prievolei atsirasti nustatyta rašytinė sutarties forma.
Kiekvienas sutarties tipas apėmė griežtai nustatytas sutarčių rūšis, t.y. buvo išsamus sutarčių rūšių sąrašas.
Sutarčių galiojimo sąlygos
Pagrindiniai kiekvienos sutarties galiojimo elementai:
Sutarties objektas (dalykas)
Sutarties pagrindas
Šalių valia
Šalių valios reiškimo būdas

Sutarties objektas (dalykas)
Tai, ką debitorius įsipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teisę iš jo reikalauti. Tai gali būti veiksmas arba susilaikymas nuo jo.
Turėjo atitikti keturias sąlygas:
1. Negali būti veiksmas ar susilaikymas nuo veiksmo, prieštaraujantis teisei ir geriems papročiams (pasižadėjimai padaryti nusikaltimą, nesituokti, testamentu turtą palikti tam tikram asmeniui pripažinti negaliojančiais).
2. Turi būti įmanomas įvykdyti (negalioja sandoriai, jei veiksmo neįmanoma įvykdyti fiziškai arba teisiškai, pvz. perduoti neegzistuojantį daiktą).
3. Turi tenkinti kreditoriaus interesus (turi būti naudingas kreditoriui).
4. Turi būti įsipareigojimas kreditoriui, bet ne trečiajam asmeniui ir turi pasižadėti debitorius, o ne kitas asmuo (nepripažįstamas atstovavimas).

Sutarties pagrindas
Tiesioginis tikslas, dėl kurio sudaryta sutartis.
Pvz. Perkant būstą, tikslas – įgyti nuosavybės teisę, motyvas gali būti – išnuomoti būstą.

Šalių valia
Tai tarpusavyje suderinta priešpriešinė valia. Dėl valios ydų sutartis negaliojo šiais atvejais:
Esant tik debitoriaus įsipareigojimui, bet nesant kreditoriaus sutikimo.
Nesutampant šalių valios laikui.
Kai susitarimas nėra rimtas, sudarytas juokais, išskyrus, kai antrajai šaliai neaišku, kad sutartis sudaroma juokais.

Šalių valios reiškimo būdai
Sutarčiai sudaryti nepakanka šalių vidinės valios, ji turi būti išreikšta.
Valios reiškimo formos:
Žodis
Raštas
Konkliudentiniai veiksmai (veiksmai, iš kurių galima spręsti apie norą sudaryti sutartį)
Romėnų teisė nepripažino sutarties formos laisvės.

Sutarties sąlyga ir terminas
Tai nebūtini sutarties elementai.
Sąlyga – išskirtinė sutarties išlyga, siejanti teisinius sutarties padarinius su kokiu nors ateities įvykiu. Tokios sutartys vadintos sąlyginėmis.
Sąlyga privalėjo turėti tam tikrų bruožų:
Sąlyga tampa sutarties dalimi tik esant sutarties šalių valiai.
Šalys turi nežinoti, ar bus ateityje patenkinta ši sąlyga ar ne.
Terminas – sutarties teisiniai padariniai siejami su tam tikru įvykiu, kuris neišvengiamai turi įvykti, nors ir nežinoma, kada tai bus.
Terminai gali būti:
Tiksliai apibrėžti (pvz. paskola 1 metams).
Santykiškai apibrėžti – žinoma, kad termine numatytas įvykis įvyks, bet nežinoma kada (pvz. naudojimasis daiktu iki gyvos galvos).
Sąlyginiai – susiję su tam tikra sąlyga (pvz. įsipareigojimas perleisti turtą, kai asmuo susituoks).

Prievolių įvykdymo užtikrinimas
Skolininkui netinkamai įvykdžius prievolę arba jos neįvykdžius, kreditorius įgyja papildomą galimybę (greta nuostolių išieškojimo) paveikti skolininką.
Prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai;
Rankpinigiai (arra) – patvirtino sudarius sutartį. Pirkėjas, atsisakęs įvykdyti sutartį, praranda rankpinigius, o šitaip pasielgęs pardavėjas, turi grąžinti juos dvigubo dydžio.
Netesybos (bauda) (poena) – skolininko įsipareigojimas neįvykdžius prievolės arba įvykdžius ją netinkamai, sumokėti tam tikrą sumą.
Įkeitimas (pignus ir hypoteka)
Laidavimas (adpromissio)

Prievolių pasibaigimas
Prievolių pasibaigimo būdai:
Prievolės įvykdymas (solutio) – svarbiausias pasibaigimo būdas. Seniausiais laikais prievolės pasibaigdavo įvykdžius įsipareigojimus ir ištarus prievolės sudarymui priešingą formulę. Vėlesniais laikais, atsisakius formalumų, prievolės įvykdymui kelti tokie reikalavimai:
Įvykdymas turėjo tiksliai atitikti prievolės turinį. Be kreditoriaus sutikimo nebuvo galima įvykdyti prievolės dalimis (prievolė laikyta vientisa ir jos vykdymas turėjo atitikti atsiradimą).
Kreditoriui atsisakius priimti prievolę arba negalint jos priimti, skolininkas gali perduoti skolos sumą su procentais į iždo depozitą.
Skolininkui turint kelias prievoles, teisė įskaityti eilinį mokėjimą priklauso skolininkui, jam to nepadarius ši teisė pereina kreditoriui. Nė vienai šaliai nenurodžius skolos, taikytas toks eiliškumas: procentai, skolos išieškojimui, paskui skolos užtikrintos įkaitu, vėliau neužtikrintos įkaitu.
Įvykdymo vieta – atsakovo gyvenamoji vieta arba šalių susitarimu – Roma.
Prievolė privalo būti įvykdoma laiku, per tam tikrą laikotarpį. Jeigu laikas sutartyje nenumatytas – pagal pirmą kreditoriaus reikalavimą.
Prievolių įskaitymas (compensatio) – kreditoriui turint reikalavimą skolininkui, o skolininkui turint reikalavimą kreditoriui, šių reikalavimų dalis, kur jie vienas kitą padengia, laikomi įvykdyta ir priklauso išieškoti tik likutį.
Novacija – sutartis, kuria esama prievolė panaikinama ir vietoj jos sudaroma nauja.
Atleidimas nuo skolos – kreditorius vienašaliai, laikydamasis formalumų, pareikšdavo, kad nuo skolos atleidžia.
Skolininko ir kreditoriaus sutapimas (confussio) – atsitikdavo paveldėjimo metu: kreditorius tapęs skolininko įpėdiniu, nustoja būti kreditorius.
Negalėjimas įvykdyti prievolės – prievolės dalykui, apibrėžtam individualiais požymiais žuvus, ne dėl skolininko kaltės, prievolės įvykdymas tampa neįmanomu.
Šalies mirtis – prievolės nenutraukė, nes įpėdinis buvo teisių perėmėjas. Mirtis nutraukė tik prievolės iš deliktų įvykdymą, kuriuose buvo grynai asmeniniai ieškiniai (pvz. dėl įžeidimo).

Atsakomybė už prievolių pažeidimą
Seniausiais laikais tai buvo asmeninė atsakomybė, vėliau – turtinė ir reiškė skolininko pareigą atlyginti žalą, kuri atsirasdavo dėl sutarties neįvykdymo
Į žalos sąvoką įtraukti du elementai:
Pozityvūs nuostoliai – kreditoriaus turėtos išlaidos, jo turto netekimas arba sužalojimas.
Negauta nauda – kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, skolininkui įvykdžius prievolę.
Žalos atlyginimo dydis nustatytas pagal panašių daiktų rinkos vertę arba kreditoriaus interesus (kreditoriaus įsivaizduojamų pajamų ir realios padėties skirtumas).
Atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai.

Atsakomybė už prievolių pažeidimą
Atsakomybė kyla tik esant skolininko kaltei (culpa). Kaltė – nesilaikymas teisės reikalaujamo elgesio. Atsakomybė priklausė nuo kaltės laipsnio.
Kaltės formos:
Tyčia – sunkiausia forma, kai skolininkas numato savo veiklos padarinius ir jų nori. Tokiu atveju visada privalu atlyginti žalą.
Neatsargumas – skolininkas nenumato savo veiklos padarinių, bet turi juos numatyti.
Asmeniui atlikus pareigas, tačiau žalai vis tiek atsiradus, laikyta įvykus atsitiktinumą (casus). Casus – aplinkybės,sukėlusios prievolės pažeidimą be skolininko kaltės. Už casus neatsakė niekas.
Už daikto žūtį dėl nenugalimos jėgos, skolininkas atsakė tik jei iki jai atsirandant, buvo skolininko kaltė.

Tema. Sutarčių rūšys.

Žodinės (verbalinės) sutartys
Stipuliacija (sponsio) – svarbiausia žodinė sutartis, sudaroma labai formaliai.Kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakymas turėjo atitikti formulę. Klausimas atitikti atsakymą. Sudarydamos sutartį šalys turėjo būti vienoje vietoje. Prievolės pagal šias sutartis buvo tik vienašalės (kreditorius – tik kreditorius, skolininkas – tik skolininkas). Kadangi žodines sutartis sudėtinga įrodinėti, po žodinio susitarimo imta sudarinėti rašytinį dokumentą – cautio, kurį galima nuginčyti tik įrodžius, kad jo sudarymo metu šalys nebuvo viename mieste.

Rašytinės (literatinės) sutartys
Prievolė atsiranda iš rašytinės formos susitarimo. Jos buvo vienašalės, formalios ir abstrakčios.
Rašytine sutartimi formintos piniginės prievolės. Nebuvo reikalavimo šalims būti vienoje vietoje, jas sudaryti galėjo ir nebyliai.
Realinės sutartys
Sutartys, kurioms galioti nepakanka šalių susitarimo, bet reikalaujama faktiškai perduoti daiktą.
Žinomos keturių rūšių realinės sutarys:
1. Paskolos (mutuum) sutartis – viena šalis (kreditorius) duoda kitai (skolininkui) nuosavybėn tam tikrą pinigų arba kitokių rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų. Skolininkas įsipareigoja, suėjus tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrąžinti tokį pat kiekį pinigų arba tokių pačių daiktų. Sudaromos dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui, skola grąžinama analogiškai. Palūkanų maksimali metinė norma – 12 procentų, vėliau sumažinta iki 6 proc.
Realinės sutartys
Panaudos (commodatum) sutartis – vienas asmuo (komodatorius), perduoda kitam (komodantui) tam tikrą daiktą laikinai nemokamai naudotis. Panaudos dalykas – individualiais požymiais apibrėžtas daiktas. Sutartis dvišalė.
Pasaugos (depositum) sutartis – vienas asmuo (deponentas) perduoda kitam (depozitarijui) daiktą saugoti. Sutarties dalykas – individuliais požymiais apibrėžti daiktai..
Įkeitimo (pignus) sutartis – įkaito gavėjas sumokėjęs skolą privalo grąžinti nesugadintą daiktą, o jos nesumokėjus – įkeistą daiktą parduoti kuo geriau ir grąžinti likutį įkaito davėjui.

Konsensulinės sutartys
Pirkimo – pardavimo sutartis: sutarties dalykas – bet kuris daiktas, neišimtas iš civilinės apyvartos ir turintis ekonominę vertę. Kaina – išreikšta tam tikru pinigų kiekiu ir nustatyta laisvu šalių susitarimu, ar ji teisinga sprendė teismas. Prievolės iš tokių sutarčių – dvišalės.
Nuomos sutartis:
2.1. daiktų nuoma – nuomotojas įsipareigoja perduoti daiktą naudotis nuomininkui, o šis – mokėti nuomos mokestį.
2.2. darbo jėgos samdos sutartis – vienas laisvas žmogus (locator) patenka kito (conductor) dispozicijon (už atlyginimą parduoda savo darbo jėgą). Sutarties dalykas – tik fizinis darbas.
2.3. rangos sutartis – įsipareigojimas už tam tikrą atlyginimą atlikti kito naudai tam tikrą darbą.
Mokytojo, gydytojo darbas buvo neatlygintinas, jiems mokėtas honoraras.
Bendrovės sutartis – susitarimas bendrai ūkininkauti.
3.1. absoliuti bendrovė – jai priklausė visas jos narių turtas.
3.2. ribota bendrovė – priklausė turtas, įgytas bendrovės ūkine veikla.
3.3. laikina bendrovė – steigtos siekiant sudaryti vienkartinį sandorį (pvz. bendrai pirkti dvarą).
Žlugdavo mirus bent vienam nariui arba bent vieno nario reikalavimu.
Pavedimo (mandatum) sutartis – vienas asmuo pavedė kitam atlikti vieną ar kelis veiksmus. Prievolės asmeninės, neatlygintinos, baigdavosi mirus vienai šaliai.
Bevardės sutartys – sutartis, kuria siekiama priversti įvykdyti duotą pažadą.

Paktai
Sutartis, nepriskirta nei vienam tipui. Panašūs į konsensualines, nes įsigaliodavo nuo susitarimo momento.
Tai savanoriškas šalių susitarimas baigti ginčą (pvz. galima taikyti vagiui).
Prievolės tarytum iš sutarčių
Prievolės, atsirandančios nesant šalių sutarties, bet pobūdžio ir turinio atžvilgiu primenančios sutarčių prievoles.
Turinį sudarė teisėtas elgesys, tačiau skirtingai nuo sutarčių – nebuvo išreikštos abiejų šalių valios. Tokių prievolių atsiradimo pagrindas – vienašalis sandoris.
Skirtos trijų rūšių:

Svetimų reikalų tvarkymas be įgaliojimo – asmeniui be kito asmens įgaliojimo ir įsipareigojimų savo valia atlikus šio naudai tam tikrus veiksmus. Pastarasis turėjo padengti visas turėtas išlaidas.
Nepagrįsto praturtėjimo prievolės – asmeniui be pakankamo teisinio pagrindo praturtėjus kito asmens sąskaita, įgytą turtą privalo grąžinti tam, kurio sąskaita praturtėta. Nustatyti tokie galimi praturtėjimo atvejai:
Sumokama skola, kai jos nėra; skola sumokama ne tam asmeniui; skolą sumoka ne tas asmuo.
Ieškinys pateikiamas siekiant susigrąžinti perduotą turtą, kai nesulaukiama priešpriešinio veiksmo (netaikytas kyšiams).
Ieškinys dėl susigrąžinto turto, perduoto įstatymui ar moralei priešingu tikslu (pinigai sumokėti per prievartą).
Bendrija – paduodamas ieškinys dėl bendrijos turto padalijimo visiems jos nariams. Jeigu turto nedalomas, paliekamas vienam nariui, kuris kitiems atlygina jo vertę.

Leave a Comment