Mažo vaiko socializacijos problemų raiška

TURINYS

ĮVADAS 3
1. SOCIALIZACIJOS OBJEKTAS IR JO VIETA IKIMOKYKLINIAME UGDYME 5
2. SOCIALIZACIJOS PROCESĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI 9
3. SOCIALIZACIJOS PROBLEMŲ RAIŠKA TARPUKARIO LIETUVOS PEDAGOGINĖJE PERIODINĖJE SPAUDOJE 12
3.1. Artimiausios aplinkos poveikis vaikui 16
3.2. Visuomeniško ugdymo sunkumai 19
3.3. Tautinis auklėjimas prieš nutautėjimo grėsmę 22
3.4. Kino filmų įtaką vaikams 24
4. LYGINAMOJI ANALIZĖ 26
IŠVADOS 29
LITERATŪROS SĄRAŠAS 31
SUMMARY 34
PRIEDAI 36ĮVADAS
Tik pažindamas supantį pasaulį,
jausdamasis jame svarbus, saugus ir reikalingas,
suvokiantis aplinkos raidos dėsnius ir principus,
vaikas gali išsiugdyti pagarbą žmogui, gamtai,
daiktui ir atsakomybę už juos.
(Aušra Ismailovienė. 2002)

Šiuolaikinėje visuomenėje vis garsiau kalbama apie tuos dalykus, apie kuriuos anksčiau dažnas nė nesusimąstydavome. Nepaliekamas nuošalyje ir ikimokyklinis ugdymas. Ypač tai atspindi pastarųjų diienų žiniasklaida. Tėvai pradėjo ypač aktyviai domėtis savo atžalų gerove, ugdymu. Reitinguojamos ugdymo institucijos. Susidomėta pedagogų žinių kokybe. Tai labai džiuginantys faktai. Tačiau tai nereiškia, kad visi tėvai nori ir gali pilnai užtikrinti vaikų sėkmingą vystymąsi ir asmenybės brendimą. Antai, nėščiųjų sveikatingumo mokyklos vadovas Romualdas Šemeta teigia, kad „tyrimų duomenimis, kai kuriose išsivysčiusiose šalyse net iki 45 proc. vaikų gimsta jų nelaukiant. Tai reiškia, kad beveik kas antras vaikas savo pasąmonėje jaučia pasaulio, nenorinčio pripažinti jo egzistavimo, priešiškumą. Jeigu nepalankios aplinkybės irr toliau vyrauja „netyčiuko“ gyvenime, ilgainiui tai gali virsti žmogaus depresija arba net atvira agresija.“ Negerėja socialiniai šalies rodikliai. Pasak LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos praeitų metų rezultatų per metus į vaiko teisių apsaugos institucijų įskaitą įtraukta 2395 socialinės rizikos šeimos. St

tatistikos departamento prie LRV duomenimis vien 2002 metais tėvų neteko 3003 vaikai, iš jų 1220 iki 7 metų amžiaus. Kaip bebūtų gaila, šie skaičiai kasmet tolygiai didėja.
R. Kaffemanas ir I. Kaffemanienė savo straipsnyje „Socialinė deprivacija ir empatiškumas“ [19] rašo: „gydytojai neurologai, psichiatrai, psichologai įtikinamai įrodo, kad nepalankios socialinės vaiko brendimo sąlygos daro ypač neigiamą įtaką jo psichikos vystymuisi. Esant psichofiziniams sutrikimams, socialinė vaiko aplinka įgyja dar didesnę reikšmę. Tokiais atvejais atsiranda reali visų psichinių funkcijų neišsivystymo grėsmė ar jų vystymosi sulėtėjimas. Bet kuriam kūdikiui socialinis bendravimas yra būtina sąlyga jo psichiniam vystymuisi.“
Vaikystė yra ne tik žmogaus raidos, bet ir visuomenės edukacinės kultūros raidos produktas. Istorija sukasi spiralės būdu, todėl šiame darbe siekiama išsiaiškinti, kaip tarpukario Lietuvoje, istoriškai labai panašiame laikmetyje, buvo padedama vaikui pritapti viisuomenėje – mikro-makro aplinkoje, kas jam padėdavo tapti socialinės grupės, visuomenės nariu, kokios kildavo problemos.
Šio darbo tikslas – išsiaiškinti kokios socializacijos problemos buvo nagrinėjamos
tarpukario periodinėje spaudoje, jas sugrupuoti.
Uždaviniai:
1. Apibrėžti socializacijos sampratą ir jos vietą ikimokykliniame ugdyme;
2. Identifikuoti socializacijos procesą įtakojančius veiksnius;
3. Išsiaiškinti ir sugrupuoti tarpukario pedagogų iškeltas svarbiausias problemas;
4. Palyginti kaip kito socializacijos samprata ir socializacijos problemų spektras.
Metodai:
1. Literatūros šaltinių analizė;
2. Lyginamoji analizė.
Tyrimo šaltiniai:
1. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka;
2. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka;
3. Vilniaus pedagoginio universiteto biblioteka.1. SOCIALIZACIJOS OBJEKTAS IR JO VIETA IKIMOKYKLINIAME UGDYME
Skaitydami įvairią literatūrą susidūrėme su
u daugelio autorių savitai pateiktais socializacijos apibrėžimais. Trumpiausias ir papraščiausias pateiktas tarptautinių žodžių žodyne: „socializacija – individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe.“ Jis puikiai atskleidžia šio žodžio pirminę reikšmę. Peržvelgus senesnius šaltinius, pvz. „Lietuviškąją tarybinę enciklopediją“ [27] randame, kad „socializacija – [lot. socialis – visuomeninis], individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Apima ir tikslingą, visuomenės kontroliuojamą poveikį individui (auklėjimas), ir stichinius asmenybės formavimosi procesus.“

Šiuo metu ruošiamame „Vaikų ir jaunimo socializacijos programos“ [41] projekte akcentuojamas socializacijos nenutrūkstamumas ir asmens savirealizacija: „socializacija – žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso.“
Knygos „Socializacija ir vaiko gerovė“ autorė G.Kvieskienė į socializacijos procesą žvelgia ugdytojo akimis ir teigia, kad „socializacija (antropologijoje dar vadinama inkultūracijos terminu) – procesas, kurio metu visuomenės kultūra mikroaplinkos ir makroaplinkos sąlygomis perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Šiuo atžvilgiu socializacija yra būtina kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga, viso socialinio gyvenimo esmė tiek kultūros, tiek socialiniu atžvilgiu, [.] kadangi socializacija nagrinėja ryšius tarp individo ir visuomenės, aišku, kad teorija glaudžiai siejasi su sociologija, psichologija, socialine pedagogika.“ [23, p. 15]
Pasak A.Juodaitytės [18, p. 38], „socializacija – gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jo
os struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.“ Kai kurie autoriai dar išskiria pirminę ir antrinę socializaciją. Šios dvi socializacijos rūšys išskiriamos dažniausiai remiantis tyrinėjamų asmenų amžiumi. Šiame darbe domimasi pirmine socializacija, kuri suprantama kaip pagrindinių nuostatų perėmimo laikotarpis ir siejama su ankstyvąją vaikyste. Antrinė socializacija siejama su tuo asmens laikotarpiu, kai į jo ugdymą įsitraukia kitos socialinės grupės, asmenys, daug daugiau įtakos turi kultūros procesai, pvz., visuomeninės komunikavimo priemonės.

Kalbant apie raidą, JTVP (Jungtinių Tautų vystymo programa, angl. – UNDP) 1999 pranešime apie žmogaus socialinę raidą [34] teigiama: „žmogaus socialinė raida – tai procesas, kuris plečia žmonių pasirinkimo galimybes. Apskritai rinktis galima iš begalino skaičiaus alternatyvų, kurios laikui bėgant kinta. Tačiau bet kuriame išsivystymo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, kurie reikalingi normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Jei nėra šių pagrindinių dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos. Tačiau socialinė žmogaus raida tais dalykais neapsiriboja. Papildomos pasirinkimo galimybės, labai vertinamoms daugelio žmonių, apima politines, ekonomines ir socialines laisves bei galimybes kurti ir gaminti, gyventi, gerbiant save bei turint žmogaus teisės garantijas.“

Kalbant apie vaikų socializaciją, paminėtini tokie terminai, kaip „s
socialinė politika“ ir „socialinė apsauga“. G.Kvieskienė šiuos terminus apibūdina taip: „socialinė politika – tai valstybės pastangos savo institucijomis siekti sudaryti piliečiams lygias galimybes ir teises į būstą, sveikatos apsaugą, švietimą, socialinę apsaugą, socialines ir kai kada teisines paslaugas.“ [23, p. 17] „Socialinė apsauga – valstybės arba kai kada privačių subjektų teikiama materialinė parama (piniginė ir daiktinė) arba socialinės paslaugos socialinę .riziką patyrusiems asmenims.“ [23, p. 17]

Mūsų nagrinėjamos problemos aspektu svarbu apibrėžti dar kelis terminus, kurie susiję su vaikais, kaip specifine socialine grupe. „Vaiko politika – socialinės politikos dalis, kuri užtikrina būtinąją vaiko socialinę raidą normaliam gyvenimo lygiui pasiekti, t.y. sveikai maitintis, būti saugiam ir galėti dalyvauti ugdymo ir pozityviosios socializacijos programose.“ [23, p. 17] „Vaiko teisių konvencijoje“ vaikų politikos esmė yra nusakyta trimis principais: vaiko teise į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą. Socialinę pedagogiką plačiausia prasme mes suprantame kaip mokslą, kuris numato, kaip apsaugoti asmenį nuo žalingos aplinkos poveikio naudojant pozityviosios socializacijos ir prevencijos metodikas bei scenarijus. Gal todėl socialinė pedagogika ir socialinis darbas daugelio užsienio autorių įvardijami kaip socialinės ekologijos dalis. Vis dažniau ekologija suprantama ne tik kaip Ernst Haecekl (1866) apibrėžtas terminas, iki šiol suprantamas kaip mokslas, tiriantis organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos santykius, gyvosios bei negyvosios gamtos sąveiką. „Siekdami vertinti ir keisti interpersonalinę ir aplinkos sistemas, socialinę ekologiją apibrėžiame kaip mokslą, tiriantį asmens, asmenų grupių, bendruomenių, valstybių aplinkos santykius, sąveiką ir raidą.“ [23, p. 20]
I.Leliūgienė savo straipsnyje „Socialinės pedagogikos vaidmuo besikeičiančioje visuomenėje“, teigia, kad socialinės pedagogikos funkcija yra „žmogaus kaip socialinės asmenybės, formavimas bei pagalba jam prisitaikant socialinėje aplinkoje, nes šiandieninėje visuomenėje tai gan opi problema ne tik teorine, bet ir praktine prasme. Tai sąlygoja dvi priežastys:
– žmogaus savęs pažinimo bei įvertinimo būtinybė dėl išaugusio informacinės kultūros lygio; [.]
– individo socialinė padėtis visuomenėje.
Socialinės pedagogikos mokslo dėka, individo pažinimas tampa nebe abstrakcija, o realybe. Evoliucionuodama ji atranda ryšius tarp kultūrinių, ekonominių bei socialinių veiksnių, lemiančių žmogaus asmenybę.“ [26, p. 87]
„Lietuvos švietimo koncepcijoje“ [28] matome, kad, „ikimokyklinis ugdymas yra neatsiejama bendrojo ugdymo dalis, kurio paskirtis – kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui. Ikimokyklinio ugdymo uždavinys – skatinti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybiškumą bei saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą“. Taigi, išskiriami 3 pagrindiniai akcentai: visų pirma sveikata (psichinė, fizinė), iniciatyvumas, kūrybiškumas ir sėkminga socializacija. Ikimokyklinio ugdymo tikslai nusakomi taip: „bendrojo vaikų ir jaunimo ugdymo paskirtis – kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui. Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius – saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Jo uždavinys – skatinti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybiškumą bei saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą.“
Tą patį atrandame ir „Ikimokyklinės įstaigos bendruosiuose nuostatuose“ [13], kuriuose sakoma: „ikimokyklinė įstaiga, padėdama šeimai, laiduodama sistemos lankstumą ir variantiškumą, vykdo vaikų (tarp jų ir specialiųjų ugdymo poreikių turinčių) ugdymo ir globos funkcijas. Ikimokyklinės įstaigos veiklos uždavinys – sudaryti higienines, materialines, pedagogines, psichologines sąlygas, laiduojančias socialinį, psichinį ir fizinį vaiko saugumą, reikiamą jo socialinę adaptaciją, brandumo mokyklai lygį.“
Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, ikimokyklinėse įstaigose pradėta dirbti laikantis įvairių ugdymo krypčių. 1993 m. priimtos dvi alternatyvios programos: 1) „Ikimokyklinio ugdymo gairės: Programa tėvams ir pedagogams“; 2) Vaikų darželių programa “Vėrinėlis”. Kiekvienoje iš šių programų apibrėžiamas šeimos ir ikimokyklinės įstaigos statusas bei nurodomos jų tarpusavio sąveikos galimybės.
Abiejų programų tikslai tie patys – bendradarbiaujant su šeima, puoselėti vaiko savarank.iškumą, teigiamą savęs vertinimą, iniciatyvumą, kūrybiškumą, padėti kaupti pozityvią gyvenimišką patirtį, ugdytis psichinėms vaiko galioms, bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiams saugoti, stiprinti vaiko sveikatą, tenkinti fizinius, socialinius, emocinius, intelektinius vaiko poreikius, sudaryti sąlygas perimti tautos kultūros pagrindus. Tačiau šios programos yra pozityviai alternatyvios savo metodais. „Ikimokyklinio ugdymo gairės“ remiasi integruoto ugdymo, „Vėrinėlis“ – kūrybiniu-kompleksiniu metodu. Skiriamieji šių metodų bruožai – skirtingas požiūris į laisvą vaiko pasirinkimą veikti, į pedagogo vaidmenį ugdymo procese, ugdymo aplinką, ugdymo kokybę. Integruoto ugdymo metodas pasižymi į vaiko poreikius orientuoto ugdymo bruožais, todėl kuriama natūrali vaikų aktyvumą stimuliuojanti aplinka, auklėtoja talkina vaikui jo savarankiškoje veikloje. Kūrybinio-kompleksinio ugdymo metodas paremtas pedagogo inspiruota, organizuota bei savaimine vaikų veikla, kuri vyksta įvairiuose auklėtojos įrengtuose veiklos kampeliuose.
Vaikų darželių programoje „Vėrinėlis“ [42, p. 5] vaikų ugdymo darželyje tikslai apibrėžiami taip: „svarbiausias vaikų ugdymo darželyje tikslas – bendradarbiaujant su šeima, puoselėti visas vaiko galias, lemiančias vaiko asmenybės vystymosi ir jo integracijos į visuomenę (socializacijos) sėkmę:
– sudaryti kuo palankiausias sąlygas perimti tautos dvasinės kultūros pagrindus (dorovinius, estetinius, komunikacinius ir kt.).
– saugoti ir stiprinti fizinę ir psichinę vaiko sveikatą, puoselėti jo prigimtį, tenkinti svarbiausius poreikius: judėjimo, fizinio ir psichinio saugumo, bendravimo, pažinimo, asmeninio vertingumo saviraiškos.
– ugdyti psichines vaiko galias (intelektines, emocijų, valios), stimuliuojant asmenybės pagrindų formavimąsi, puoselėjant jos individualumą, iniciatyvumą, kūrybiškumą.
Sėkmingo tikslų realizavimo rezultatas – deramas vaiko socializacijos lygis, taip pat ir reikiamas pasirengimas mokyklai.“

„Bendroje priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programoje“, paruoštoje 2002 metais [2], jau matome, kad akcentuojamas toks svarbus sėkmingai socializacijai dalykas, kaip vaiko pasitikėjimas savimi. Programos uždaviniuose teigiama: „palaikyti ir puoselėti vaiko orumą, pasitikėjimą savimi bei savo gebėjimais, artimumo grupės draugams bei greta esantiems suaugusiems jausmą.“ Daugelyje demokratinių kraštų svarbiausiomis vertybėmis laikome lygiateisiškumą, socialinį ir ekonominį teisingumą (tolydumą), pagarbą žmogaus teisėms, civilizuotumą, toleranciją, asmeninę ir pilietinę atsakomybę, savigarbą (orumą). Asmens, taigi ir vaiko, socializacijos raida turi remtis žmogaus socialinės raidos principais: produktyvumu, lygybe, didesnių galimybių suteikimu, tolydumu.
Švietimo aprūpinimo centro išleistuose „Vaikų brandumo mokyklai rodikliuose“ matome svarbiausius vaiko brandumo mokyklai komponentus:
– socialinis emocinis brandumas: savęs suvokimas ir savigarba; elementari savikontrolė, susivaldymas; gebėjimas gyventi greta kitų (bendravimas, bendradarbiavimas, atsakomybė);

– intelektinė branda: aktyvus domėjimasis pasauliu; jautrumas vaizdams, garsams, žodžiams (jutimų ir suvokimo brandumas); geri darbinės atminties įgūdžiai; probleminio mąstymo pradmenys; išlavėjusi kalba; gebėjimas įsivaizduoti, bandymas kurti.

– nuostata ir pasirengimas tapti mokiniu: nusiteikimas eiti į mokyklą; domėjimasis knygomis; pasirengimas rašymui; elementarūs matematiniai vaizdiniai. [43, p. 4]

Kaip matome, pirmiausia minimas socialinis emocinis brandumas.
Taigi, žmogui ypač svarbus socialinis procesas yra vadinamas socializacija. Jo esmę sudaro žmogaus tapsmas asmenybe ir socialiniu individu. Visuomenė yra ta sociokultūrinė realybė, kurioje ir vyksta šie sudėtingi žmogaus socialinio tapsmo procesai. Asmenybė yra svarbiausias bazinis visuomenės socialinės kultūros elementas. Be jos nėra ir negali būti socialinių veiksmų, socialinių ryšių ar santykių. Asmenybe ne gimstama, o tampama..2. SOCIALIZACIJOS PROCESĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI
Žmogui įgimtas poreikis bendrauti, todėl jis yra socialine būtybė. Nors gimdamas su savimi jis atsineša asmenybiškumo užuomazgas ir savo poreikius, tačiau, dar būdamas kūdikis, yra bejėgis, negali pasirūpinti savimi, be kitu žmonių pagalbos neišgyventų. Gimęs kūdikis jau yra asmenybe, tačiau jo asmenybiškumą turi išugdyti juo besirūpinantys žmones. Kaip individas jis yra nepakartojamas, kuo didesne asmenybe jis tampa, tuo ryškiau atsiskleidžia jo vidinis dvasingumas ir unikalumas. Žmogus, būdamas socialine būtybe, turi bendrauti su kitais. Šis poreikis jam gyvybiškai svarbus. Tad kuo ryškesnė žmogaus asmenybe, tuo labiau jis praturtina kitus, savo vidinį dvasingumą kitiems perteikia bendraudamas. Tokiu būdu, prižiūrimas ir teisingai auklėjamas vaikas, augdamas ir vystydamasis, tampa asmenybe ir įsilieja į bendruomenę, kaip pilnavertis jos narys. Tačiau kūdikis negali subręsti ir pasiekti asmenybiškumo be kitų žmonių pagalbos.
Kai kurie autoriai žmogaus socializaciją suskirstė į du etapus: pirminę socializaciją, kuri vyksta nuo gimimo iki socialiai brandžios asmenybės ir antrinę socializaciją, kuomet vyksta asmenybės persitvarkymas jos socialinės brandos perioduose. Pirmiausia kiekvienas vaikas išgyvena pirminės socializacijos laikotarpį. Šį gyvenimo etapą jam padeda išgyventi juo besirūpinantys asmenys. Be šių asmenų pagalbos ir dalyvavimo pirminė socializacija yra neįmanoma. Teigiama, kad „socializacija yra visapusiškas ir nuoseklus žmogaus įsitraukimas į objektyvų visuomenės gyvenimą. Pirminę socializaciją žmogus išgyvena vaikystėje ir jos metu tampa visuomenes nariu. Šis etapas prasideda interanalizacijos procesu. [.] Interanalizacija yra pamatinis pirminės socializacijos procesas, padedantis asmenybei, stebint kitų asmenų veiksmus, girdint jų kalbą, suprasti kitus žmones ir aplinkinį pasaulį kaip prasmingą socialinę realiją.“ [39]
Interanalizacija įvyksta todėl, kad vaikas perima iš kitų juo besirūpinančių žmonių suvokimą apie pasaulį. Vaikas, stebėdamas šalia esančius jam svarbius žmones, pradeda suprasti aplinkinį pasaulį ir, jų padedamas, pats pradeda dalyvauti socialinėje tikrovėje.
Vaiką auginantys asmenys yra atsakingi už jo socializavimąsi. Jie yra tarsi tarpininkai tarp vaiko ir jį supančio pasaulio. Vaikas prisiriša prie savo ugdytojų, šio prisirišimo skatinamas jis tapatinasi su jam svarbiais žmonėmis. Su jais tapatindamasis vaikas interanalizuoja tikrovę ir suformuoja savo identitetą, tuomet gali pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje. Pirminis pasaulio suvokimas, kuris susiformuoja vaikystėje, įtakoja tolimesnį žmogaus gyvenimą ir nepraranda savo svarbos.
A.Juodaitytė pabrėžia mažo vaiko socializacijos svarbą ir teigia, kad „intensyviausiai socializacija vyksta ankstyvuosiuose žmogaus gyvenimo perioduose, kai vaikai yra tikslingai rengiami gyvenimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje. Ypač svarbus čia tėvų ir šeimos – pirmųjų socializacijos agentų vaidmuo. Ankstyvojo (pirminio) etapo reikšmingumą lemia ne tik jo pirmumas žmogaus raidoje, bet ir vaikystės periodo ypatybės: emocionalumas, nuoširdumas vaikui bendraujant su tėvais, kitais šeimos nariais. Būtent tada vaikai įgyja pirmąsias elementarias žinias, pradinius mąstymo įgūdžius, palaipsniui perima vis sudėtingesnes elgesio taisykles ir pradeda susipažinti su paprasčiausiais kultūrinių vertybių pavyzdžiais, mokosi sekti jais net tuomet, kai dar nesuvokia jų prasmės ir paskirties.“ [18, p. 48]
Tėvai – pirmieji socializacijos agentai – suteikia vaikui biologini pradą, duoda gyvybę, lytį išvaizdą, protinius gebėjimus, tam tikrus charakterio bruožus. Tėvai priima svarbiausius sprendimus dėl vaiko gyvenimo. Jie turi išlaikyti vaikus, rūpintis jų saugumu. Tai – teisinė atsakomybė už vaikus. Tai – emocine tėviškoji pareiga vaikui. Tokiu būdu, vykdydami šią pareigą, tėvai vaikui duoda meilę, šilumą, rūpestį, jie ugdo, suteikia jam „pirminę kultūrą“ ir tampa vaikui svarbiais žmonėmis, atsakingais už jo pirminę socializaciją. „Taigi iš biologinio prado per soc.ializaciją žmogus pasiekia individualizaciją.“ [39]
Kalbant apie šeimos įtaką, tai R.Žukauskienės knygoje „Raidos psichologija“ randame, kokie svarbūs pirmieji vaiko socializacijos agentai – tėvai, ir teigia, kad „vaiko sėkminga raida labai priklauso nuo to, ar myli jį tėvai, ar yra švelnūs, ar, priešingai, vaiką kritikuoja, įžeidinėja ir nuolat juo nepatenkinti. Vaikas gana anksti pradeda įsisąmoninti, kaip jis yra tėvų vertinamas ir priimamas. Nuo to priklauso, kaip jis reaguoja į aplinkos įvykius ir kokie jo santykiai su žmonėmis.“ [44, p. 218]
J.Bikulčius taipogi pabrėžia didelę šeimos įtaką vaiko raidai: „pagrindinis šeimos bruožas yra dvasinė ir fizinė tėvų ir vaikų sąveika. Šeima pati pirmoji teikia vaikui pradinį aplinkos ir gyvenimo reiškinių sprendimą. Vaiko tikrovės supratimas prasideda nuo pastovių santykių su tėvais, su daiktais. Nuo to, kaip prasideda ir stiprėja jo bendravimas su jam artimais suaugusiais, toks išauga vaikas. Žmonijos istorijoje būna bandymų pavaduoti šeimą vaiko socializacijos procese, deja visi mėginimai nebuvo pakankamai sėkmingi.“ [3, p. 52]
Jau ankstyvojoje vaikystėje vaiką supančio pasaulio ribos nuolat plečiasi. Iš pradžių vaikas gyvena namie ir tarp šeimos narių, bet pamažu jo patirtis didėja. Kiekvieną dieną vaikas sutinka nepažįstamus suaugusius žmones, stebi kitus vaikus, pamato daugybę naujų daiktų, atsiduria jam nežinomose situacijose ar aplinkoje, kurią galima tyrinėti ir daug įdomaus surasti. Patyrimas įgytas žaidžiant kartu su kaimynų vaikais ar darželio draugais, padeda įgyti daug naujų įgūdžių. Dėl tokios patirties vaikas išmoksta bendrauti su kitais ir veikti nepriklausomai nuo kitų.
A.Juodaitytė didėjančią vaiko patirtį sieja su vaiko kalba ir teigia, kad „vaikui išmokstant kalbą ji tampa svarbiausia jo sąmonės ir mąstymo formavimosi bei tolesnės raidos sąlyga. Išmokus kalbėti, išsiplečia žinios apie aplinkinį pasaulį, atsiranda naujos jų įgijimo galimybės ir naujos sąlygos socialinei veiklai ir kultūrinio palikimo perėmimui. Vaikui augant pamažu plečiasi socializacijos agentų ratas ir vis sudėtingesnis tampa socializacijos turinys. Dabar jau greta šeimos vis didesnį poveikį vaiko socializacijai turi ir ugdymo institucijos, pirmiausia ikimokyklinės (vaikų darželiai), o vėliau ir mokykla, užmokyklinės veiklos centrai, vaikų organizacijos, teatras, televizijos ir radijo laidos, kompiuteriai ir kt. Nemažas vaidmuo tenka ir vaikų žaidimams, bendravimui su kitais vaikais, ypač su kaimynų, kiemo ir kt.“ [18, p. 48]
Mūsų darbe kalbant apie mažo vaiko socializaciją, paranku išskirti institucinį ikimokyklinį ugdymą ir jo įtaką vaikui. „Vaikų darželis papildo ugdymą šeimoje:
– plečia socialinį vaiko patyrimą, sudarydamas jam sąlygas realiai gyventi mažoje vaikų bendruomenėje;
– padeda vaikui (o per jį ir – šeimai) perimti (ar atgaivinti) tradicines vietinės bendruomenės vertybes, jas puoselėdamas vaikų darželio kultūriniame gyvenime;
– padeda vaikui atskleisti save ir savo gebėjimus bei juos ugdyti (teikia kvalifikuota pedagoginę pagalbą).“ [42, p. 4]

„Lietuvos vaikų brandumo mokyklai tyrimo mokslinėje ataskaitoje“ [29, p. 4] pateikta, kad ankstyvojo organizuoto ikimokyklinio ugdymo vaikai yra: „didesnės socialinės kompetencijos (daugiau linkę bendrauti, laisvesni, labiau savimi pasitikintys, adaptyvesni); žingeidesni, labiau besidomintys aplinka; pasižymintys turtingesne kalbine ekspresija. Pozityvus organizuoto ugdymo poveikis yra ženklus.“
Taigi, pirminė socializacija yra labai svarbus žmogaus asmenybes susiformavimo ir vystymosi etapas, kuris vyksta vaikystėje, todėl šalia vaiko privalo būti jam svarbūs žmones, kuriuos stebėdamas jis tampa socialine būtybe.
„Vėlesnis pirminės socializacijos etapas yra perėjimas nuo konkrečių žmonių, esančių šalia, vaidmenų abstrahavimo prie plataus aplinkinių vaidmenų apibendrinimo.“ [39] Tai reiškia, kad vaikas pradeda tapatintis ne tik su jam svarbiais artimais žmonėmis, bet ir su visais kitais, t.y. su visuomene.
„Labai svarbūs ž.mogaus socializacijoje yra paauglystės ir jaunystės periodai, kai paaugliai ir jaunuoliai, išgyvenantys vadinamąjį „pereinamąjį amžių“, įgyja vis daugiau žinių, kurios padeda asmenybės ir pasaulėžiūros pagrindams atsirasti. Šiame etape šeima ir kitos pirminės socialinės grupės (kaimynai, draugai, bendraamžiai) vaidina svarbų vaidmenį. Tačiau, skirtingai nei prieš tai, paaugliui ir jaunuoliu palaipsniui vis svarbesnės tampa antrinės socialinės grupės, t.y. įvairūs socialiniai institutai, organizacijos ir įstaigos. Smarkiai išauga masinių informacijos priemonių ir komunikacijų vaidmuo. Visa tai leidžia paaugliams ir jaunimui įgauti daugiau žinių apie savo miestą, rajoną ir visą šalį. Jie labiau nei vaikystėje įsitraukia į visuomenės gyvenimą ir pradeda suvokti socialinių vaidmenų skirtumus bei statusų įvairovę, o kartu vis dažniau pagalvoja apie savo vietą ir vaidmenį visuomeniniame gyvenime bei profesijos pasirinkimo galimybes.“ [18, 49]
Antrines socializacijos metu individas, turintis suformuotą identitetą ir pasaulio suvokimą, įsilieja visuomenę. Jis atranda tą socialinio gyvenimo sritį, kurioje gali save realizuoti. „Antrinė socializacija yra institucinių ar institucijų pagrindu sukurtų “subpasaulių” interanalizavimas.“ [39]
„Jeigu asmuo sėkmingai praėjo pirminės socializacijos etapą, tai jis gana lengvai išgyvena ir antrines socializacijos laikotarpį.“ [39] Tai įrodo, kad pats vienas kūdikis ar vaikas negali tapti asmenybe ar pilnaverčiu visuomenes nariu. Šalia jo privalo būti juo besirūpinantys žmones, nes jie padeda vaikui suvokti pasauli, suprasti save ir rasti savo vietą visuomenėje.
Taigi, antrine socializacija yra svarbi, tačiau ne tokia išskirtinė kaip pirminė socializacija, kuri padeda pamatus žmogaus asmenybiškumui.

„Naujagimis ateina į šį pasaulį nieko apie jį nežinodamas. Socializacijos tikslas – perduoti šiems „naujiems nariams“ visuomenėje egzistuojančius elgesio ir kultūros pavyzdžius. Pirmiausia, tai būtų tam tikros socialinės žmonių elgsenos, gyvensenos normos ir taisyklės.“ [18, p. 141]3. SOCIALIZACIJOS PROBLEMŲ RAIŠKA TARPUKARIO LIETUVOS PEDAGOGINĖJE PERIODINĖJE SPAUDOJE
Peržvelgti tarpukario Lietuvos periodiniai leidiniai: „Katalikų mokytojų sąjungos“ leistas žurnalas „Lietuvos mokykla“ (1918-1940) ir „Lietuvos vaiko draugijos“ leistas žurnalas šeimai ir darželiams – „Motina ir vaikas“ (1929-1940). Siekiant atskleisti socializacijos problemas, atrinkti 24 straipsniai, iš jų 11 iš mėnraščio „Lietuvos mokykla“ ir 13 iš leidinio „Motina ir vaikas“.

„Lietuvos mokykla“

1. Gobis J. Kelios pedagoginės išvados iš vaikų psichologijos // Lietuvos mokykla. 1924, Nr. 1
(Autorius prieštaraudamas Ž.Ž Ruso pedagoginei sistemai, įrodinėja auklėjimo reikalingumą, ir teigia, kad auklėjimas prasideda auklėtiniui dar esant įsčiose. Toliau straipsnyje pateikia praktinių patarimų, kaip ugdyti pilnavertę asmenybę, kuri mylėtų savo tautą ir pasitarnautų savo tėvynei.)
2. Gobis J. Visuomeniškumo auklėjimas // Lietuvos mokykla. 1928, Nr. 9
(Žmogaus dvasinės jėgos yra socialinio gyvenimo evoliucijos vaisius, todėl individas virsta įstatymų ar papročių vergu. Žmogus individas kovoja su tokiais įstatymais ir papročiais, kurie įžeidinėja žmogaus vertę ir garbę. Kultūrai kylant prievarta mažėja, bet pareigos svarbumas nuo to nekinta. J.Gobis įžvelgė, kad tame laikmetyje socialybės santykiai su individualybe buvo labai paaštrėję ir siūlė, kad mokykla įkvėptų savo auklėtiniams visuomenės ir valstybės meilę ir savo asmenybės gerbimą ir norą morališkai tobulėti. Jaunuomenės socializavimas, teigia autorius, yra visų sunkiausias mokyklos uždavinys, todėl auklėtiniams reikia įskiepyti aktyvųjį paklusnumą. Harmoninga socialybės ir individualybės, pareigos ir savigarbos sintezė yra socialinės ir individualinės gerovės pagrindas.)
3. Gvildys J. Šeimynos ir visuomenės įtaka vaikui // Lietuvos mokykla. 1923, Nr
(Straipsnyje pabrėžiama šeimos ir visuomenės, ne tik mokyklos, įtaka vaiko auklėjimui. Autorius pateikia pavyzdžių, kaip šalyje ar pasaulyje vykstantys įvykiai įtakoja vaikų elgseną, žaidimus. Todėl ragina mokytojus šviesti ne tik savo auklėtinius, bet ir jų šeimas, visuomenę.)
4. Jonaitis M. Kinematografas ir jo pasėkos // Lietuvos mokykla. 1931, Nr. 1
(Autorius teigia, kad dėl technikos žmonės gyvena žymiai greitesniu ritmu, negu XIX šimtmečio pradžioje, todėl tai atsiliepia žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai. Autorius pamini tokį terminą „kinematografo psychozas“. Kino filmų salėse trūksta gryno oro, palanku plisti užkrečiamoms ligoms, pavargsta akys ir t.t. Autorius pateikia pavyzdžių, kaip tai kenkia vaikams. Tačiau neneigia, kad kinematografas gali būti puiki vaizdinė mokymo priemonė.)
5. Jonaitis M. Kinematografai ir vaikų nusikaltimai //Lietuvos mokykla. 1931, Nr. 5
(Straipsnyje pateikiama žinių apie kino teatrų plėtrą ir apžvelgiamas kino filmų vaidmuo auklėjime. Autorius džiaugiasi, kad kino filmų dėka populiarinamas menas, mokslas ir gėris, tačiau pateikia daug pavyzdžių kokią blogą įtaką vaikams daro prasti, į Lietuvą atkeliaujantys, kino filmai.)
6. Karklis Kl. Auklėjimas gyvenimui // Lietuvos mokykla. 1918, Nr. 7-8
(Autorius teigia, kad mokyklos privalo ugdyti tokius piliečius, kurie būtų pasirengę šiuolaikiniam gyvenimui. Siūlo įvesti privalomą pradinį mokymą, teigia, kad visos mokyklos turi būti valstybės išlaikomos, mokyklos programos neatitolusios nuo realaus gyvenimo ir mokykla privalo rūpintis ne tik žiniomis, bet įsilieti į visuomeninį gyvenimą ir rūpintis vaikų sveikata ir kokybiška socializacija.)
7. Klumbys A. Auklėjimas ir dora // Lietuvos mokykla. 1925, Nr. 1
(A.Klumbys siūlo dėl sparčios mokslo raidos sumaterialėjusią visuomenę „gydyti“ per jaunimą:
sužadinti jo sąžinę, pagilinti savęs pažinimą, mokyti užjausti kitus. Doros lavinime svarbiausi: savarankiškumas, susivaldymas ir savęs pažinimas. Lavinant vaiko būda privaloma turėti du tikslus: tvirtą valią ir visuomeninių jausmų išlavinimą (meilę, gailestingumą ir t.t.). Autorius pritaria demokratiniam ugdymui ir priešinasi fizinėms bausmėms.)
8. Makutėnas V. Ugdytinio socialinis ir dorinis brendimas // Lietuvos mokykla. 19.35, Nr. 2
(Autorius pateikia ugdytinio socialinį brendimą pagal amžiaus tarpsnius. Kūdikystėje pastebimas asmeninis socialinių pergyvenimų charakteris, pasireiškia socialinio susigrupavimo sąmonės nebuvimas ir didelė sugestyvinė suaugusiųjų jėga. Vaikystėje socialinis gyvenimas grindžiamas objektyviniais pagrindais ir įgyja grupių gyvenimo atspalvį.)
9. Nor O. Tautinis auklėjimas vaikų daržely // Lietuvos mokykla. 1937, Nr. 1
(Tautinis auklėjimas yra būtinas kaip pilnutinio auklėjimo dalis. Šeimoje vaikas įgyja patriotizmo pagrindą. Vėliau dauguma vaikų vedami į darželį, taigi autorius apteikia daug patarimų, kaip tautiškai ir pilietiškai ugdyti vaikus darželyje.)
10. Norušytė O. Vaikas tarp žmonių // Lietuvos mokykla. 1940, Nr. 2
(Dar ikimokykliniame amžiuje yra sudedami žmogaus visuomeniškumo pagrindai. Visuomenės pareiga išugdyti vertingą, savo vietą tinkamai užpildančią asmenybę. Pirmoji aplinka yra šeima, vėliau auklėjimo įstaigos (lopšelis, darželis, mokykla ir kt.). Autorė pateikia praktinių patarimų, kaip tinkamai ugdyti vaikus. Teigia, kad reikia atskirti dvi sąvokas: „mylėti“ ir „myluoti“, taipogi nepabrėžti vaikų socialinės padėties, neleisti bujoti vaikų egoizmui ir visur ir visada rasti „aukso vidurį“.)
11. Reinys M. Lavinimo bei auklėjimo kely // Lietuvos mokykla. 1925, Nr. 1
(Autorius kalba apie to laikmečio naują pedagogikos kryptį – laisvės ir doros pedagogiką – kurios tikslas atskleisti jaunimo sielą, ją išnagrinėti ir rasti joje gerų palinkimų, kuriuos išplėtojus, paruošti jaunimą visuomeniniam gyvenimui.)

„Motina ir vaikas“

1. Alkoholizmas // Motina ir vaikas. 1931, Nr. 9
(Vienas iš svarbiausių blogo paveldėjimo atsiradimo priežasčių yra alkoholizmas. Straipsnyje pateikti tyrimai parodo, kad alkoholikų įpėdiniai yra žymiai didesnėje rizikos grupėje susirgti įvairiomis ligomis, dažnai jie būna nevaisingi ir tai paveldi net kelios kartos. Moterys, kurios negalėjo žindyti savo vaikų daugiausia buvo kilusios iš tėvų alkoholikų.)
2. Daugirdaitė-Sruogienė V. Mūsų gimtasis kraštas ir mūsų vaikai // Motina ir vaikas. 1934, Nr. 6
(Autorė skatina ugdyti mažuosiuose meilę mūsų gimtinei ir įpratinti juos domėtis mūsų kraštu ir jausti, kad Lietuvoje mums brangu ir šventa. Nes susidomėjęs krašto praeitimi vaikas ateity rimtai susidomės jo istorija ir ją pažinęs geriau sugebės suprasti ir įsigilinti į dabarties gyvenimo problemas, geriau mokės suprasti savo kaip piliečio ir žmogaus pareigas.)
3. Daugirdaitė-Sruogienė V. Tautinis ir patriotinis auklėjimas // Motina ir vaikas. 1938, Nr. 4
(Straipsnyje siekiama priminti tėvams apie tautinio ir patriotinio auklėjimo priemones ir metodus. Autorė įvardina tautinio ir patriotinio auklėjimo veiksnius: aplinka, kurioje vaikas veikia, gimtoji kalba, gamta, krašto pažinimas, praeities pažinimas, didvyrių kultas ir tautinės bei valstybinės šventės.)
4. Gailestingumas ir žiaurumas // Motina ir vaikas. 1932, Nr. 2
(Straipsnyje nagrinėjama vaikų gailestingumo gyvūnėliams problema, nes iškyla priešprieša, kuomet suaugusieji teigia vaikams, kad reikia gyvūnėlius mylėti ir tuo pačiu juos žudo maistui, drabužiams ir t.t. Ugdytojams kyla klausimas: ar slėpti nuo vaikų tuos žiaurumus? Tačiau tuomet reikštų, kad neparuošia vaikų realiam gyvenimui.)
5. Janavičienė V. Aplinkos reikšmė // Motina ir vaikas. 1934, Nr. 7-8
(Autorė straipsnyje pateikia daug pavyzdžių, kokią didelę įtaką vaikui turi aplinka, kurioje vaikas auga, ir aplinkiniai. Vaikas mokosi mėgdžiodamas, todėl tėvo ir motinos darbai ir santykiai šeimoje turi labai svarbią reikšmę. Autorė siūlo atkreipti ypatingą dėmesį, kokioje aplinkoje auga mūsų vaikai.)
6. Kelios pastabos dėl vaikų lankymosi kinuose ir teatruose // Motina ir vaikas. 1929, Nr. 2
(Straipsnyje labai piktinamasi, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai vedami į kino filmus ir teatrus ir teigia, kad tai yra nepedagogiška. Vaikas žiūrėdamas tam tikras scenas per daug susijaudina, o svarbiausia, kad nespėja atskirų scenų suprasti, išanalizuoti ir prad.eda nervintis, o galop pripranta į viską žiūrėti paviršutiniškai ir pasitenkina neaiškumu.)
7. Laužikas J. Darželių įtaka vaikų psichinei raidai // Motina ir vaikas. 1933, Nr. 2
(Straipsnyje šiek tiek peržvelgiama ikimokyklinių ugdymo įstaigų istorija ir teigiama, kad „ilgus amžius rūpintasi tik vaikų auginimų, bet maža tesirūpinama auklėjimu“. Toliau autorius įrodinėja, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigose auklėti vaikai geriau paruošiami mokyklai, nei tie, kurie auga namuose.)
8. Laužikas J. Visuomeniškas vaiko brendimas // Motina ir vaikas. 1932, Nr. 3
(Visuomeniškumas, pasak J.Laužiko, „yra tam tikras žmogaus psichofizinės struktūros pažymys, kuris atspindi ne tik elgesiuose, bet ir paties individo vidiniuose potyriuose, sielos pergyvenimuose“. Toliau autorius pateikia vaiko visuomeniško brendimo komplekso atskiras dalis nuo kūdikystės.
9. Naininė J. Gatvės vaikai ir jų būklė // Motina ir vaikas. 1938, Nr. 4
(Autorė teigia, kad vaikus labai veikia išorinis pasaulis, į juos sunkiasi visa aplinka,. Todėl siūlo vaikus ypatingai apsaugoti nuo neigiamos aplinkos ir aplinkinių įtakos. Autorė pateikia gatvės vaikų gyvenimą, jų virsmą tokiais ir skatina visuomenę imtis priemonių ir spręsti šią socialinę problemą.)
10. Putvinskienė D. Dar pora minčių dėl gailestingumo // Motina ir vaikas. 1932, Nr. 4
(Straipsnyje toliau gvildenama vaikų gailestingumo gyvūnėliams problema, kuomet vaikui iškyla priešprieša, nes suaugusieji teigia, kad reikia gyvūnėlius mylėti ir tuo pačiu juos žudo maistui. Autorė pataria atsakymo ieškoti gamtoje, gyvybės cikle ir pataria geriau ugdyti meilę gamtai, nei žadinti perdėtą gailestingumą.)
11. Priešmokyklinio amžiaus vaikų auklėjimas Lietuvoje // Motina ir vaikas. 1930, Nr2
(Didžiausią įtaką vaikų auklėjimui turi šeima. Tačiau ne visos šeimos gali pilnai pasirūpinti savo atžala. Tokioms šeimoms į pagalbą ateina vaikų darželiai ir aikštelės su specialiai paruoštais pedagogais. Bendraudamas su bendraamžiais vaikas mokosi tapti socialiu žmogumi. Straipsnyje įrodinėjamas ikimokyklinio ugdymo institucijų nauda ir padėtis)
12. Smetona A. Tautiškai auklėti yra drauge žmoniškai auklėti // Motina ir vaikas. 1938, Nr. 11
(Prezidentas A.Smetona skautų vadovų sukaktiname suvažiavime trumpai pateikia jų istoriją, džiaugiasi organizacijos plitimu ir teigia, kad jaunuoliams svarbu pažinti save, pažinti savo kraštą, kad labiau jį mylėtų ir gintų, pažinti kitas šalis, kad galėtų jose garsinti Lietuvos vardą. Piktinasi to laiko suirute, kuomet „nebe tikra tautų laisvė“. Todėl teigia, kad organizuotas jaunimo auklėjimas turi didelės teigiamos įtakos.)
13. Tercijonas V. Kova su vaikų mirtingumu Lietuvoje // Motina ir vaikas. 1933, Nr. 7-8
(Autorius peržvelgia vaikų mirtingumo statistiką, aiškinasi jos priežastis ir ieško būdų, kaip užkirsti tam kelią. Pagrindinės kūdikių mirtingumo priežastys įvardintos šios: vasaros viduriavimai, plaučių ligos, tuberkuliozė ir džiova.)

Sugrupavus šių straipsnių problemas, išryškintos šios aktualios temos: 1) artimiausios aplinkos poveikis, 2) visuomeniško ugdymo sunkumai, 3) tautinis auklėjimas prieš nutautėjimo grėsmę ir 4) kino filmų įtaka vaikams.3.1. Artimiausios aplinkos poveikis vaikui
Temą apie aplinką atliepia šie straipsniai:
1. Alkoholizmas // Motina ir vaikas. 1931, Nr. 9
2. Gailestingumas ir žiaurumas // Motina ir vaikas. 1932, Nr. 2
3. Gobis J. Kelios pedagoginės išvados iš vaikų psichologijos // Lietuvos mokykla. 1924, Nr. 1
4. Gvildys J. Šeimynos ir visuomenės įtaka vaikui // Lietuvos mokykla. 1923
5. Janavičienė V. Aplinkos reikšmė // Motina ir vaikas. 1934, Nr. 7-8
6. Laužikas J. Darželių įtaka vaikų psichinei raidai // Motina ir vaikas. 1933, Nr. 2
7. Makutėnas V. Ugdytinio socialinis ir dorinis brendimas // Lietuvos mokykla. 1935, Nr. 2
8. Naininė J. Gatvės vaikai ir jų būklė // Motina ir vaikas. 1938, Nr. 4
9. Priešmokyklinio amžiaus vaikų auklėjimas Lietuvoje // Motina ir vaikas. 1930, Nr2
10. Putvinskienė D. Dar pora minčių dėl gailestingumo // Motina ir vaikas. 1932, Nr. 4
11. Tercijonas V. Kova su vaikų mirtingumu Lietuvoje // Motina ir vaikas. 1935, Nr. 7-8

V.Makutėnas savo straipsnyje “Ugdytinio socijalinis ir dorinis brendimas” [30] teigia, kad kūdikystės laikotarpiu (0-3 (4) m.) vaiko dvasinei plėtotei lemiamos reikšmės turėjo šeima, o vaikystės laikotarpiu ((3) 4–(12-13) 14 m .) iškyla antras veiksnys – bendrininkų įtaka. Autorius teigia, kad kūdikystės laikotarpis – tai socialinio nusiteikimo laikotarpis. Nuo pusės metų kūdikis pradeda jau aktyviai sudaryti su socialine aplinka kontaktą: ieško kitų žvilgsnių, stengiasi sužadinti jų dėmesį, griebia juos ir pan. Šitie reiškiniai rodo, kad kūdikis siekia socialinės aplinkos ir veržiasi iš vienumos būklės. „Baigiant pirmuosius metus ir žengiant į antruosius jau pastebimi socijalinio pergyvenimo visi trys komponentai: simpatijos, reikšmingumo bei garbės ir jėgos pergyvenimai. Tokiu būdu kūdikyje pasireiškia pagrindiniai socijalinio pergyvenimo pradai, kurie vėliau aiškiau diferencijuojasi“, –teigia V.Makutėnas [30]. Bręstant vaiko sugebėjimui suprasti svetimą žmogų, jo sielą, kyla jame socialinio džiaugsmo, užuojautos, dėkingumo, pavydo pergyvenimai. Autorius pateikia trumpą šios fazės socialinę charakteristiką: „pastebimas asmeninis socijalinių pergyvenimų charakteris, pasireiškia socijalinio susigrupavimo sąmonės nebuvimas ir didelė socijališkai sugestyvinė suaugusiųjų jėga.“ [30]
Po kūdikystės prasidedantis vaikystės laikotarpis pasižymi socialiniu gyvenimu nukreiptu į aplinkines grupes labiau nei į šeimą: „simpatijos pergyvenimų atžvilgiu pradeda vis aiškiau reikštis ir plėtotis ta meilės rūšis, kuri vadinama bendrininkų meile. Ji skiriasi nuo brolių meilės tuo, nes ji yra ne asmens, bet grupės simpatija. Ji išauga iš grupės sąmonės ir reiškiama ne betarpiškai asmeniui, bet kaip grupės nariui. Čia aiškėja objektyvinis bendrininkų meilės pagrindas, kylantis iš vienodų interesų. Todėl matome kovos, mokyklos, klasės, žaidimo bendrininkus.“ [30]
Sunkiausia auklėjimo našta atitenka tėvams, ypač motinoms. Tėvai privalo savo vaikų gerove pradėti rūpintis dar jiems esant „po motinos širdim“, nes jie yra atsakingi už savo vaikų embrioninį gyvenimą. Visa tai, kas žmogaus gyvybės užuomazgai daro destruktyvios įtakos, tėvai privalo vengti savo būsimųjų vaikų gerovei, nes nenormalaus žmogaus embriono susiformavimas turi negatyvios įtakos tolimesniam individo psichiniam ir fiziniam gyvenimui. Kalbant apie visuomenės ydas, to meto autoriai mini alkoholizmą: „yra davinių manyti, kad alkoholio užnuodytam organizme kinta lytinės liaukos ir jų produktai: įvyksta gemalinės piktybės sužalojimas arba pakitimas, Forelio (garsaus psichiatro ir gamtininko ir didelio alkoholio priešo) pavadintas blastoftorija. Dėl blastoftorijos gimsta fiziškai ir protiškai liguisti vaikai.“ [1]
Tėvai turi pasirūpinti vaiko aplinka. V.Janavičienė straipsnyje „Aplinkos reikšmė“ pateikia daug pavyzdžių, kokią gali neigiamą įtaką vaikui daryti netikusi aplinka ir neapgalvotas suaugusių elgesys, ir ji teigia: „jeigu vaiko aplinkoje vyrauja švelni, nuoširdi teisybės atmosfera, tai ji turės kuo geriausios vaikui įtakos. Vaikas bus mandagus, geras, švelnus. Ir priešin.gai: jeigu jis girdės ginčus vyresniųjų tarpe, nemandagų, šiurkštų elgesį su tarnais – vaikas lygiai taip pat elgsis.“ [14]
Vaikas iš pat mažumės stengiasi pamėgdžioti vyresniuosius. Atkreipkime tiktai dėmesį į mūsų vaikų žaidimus, ir tuoj pastebėsime, kad tėvo amatas, motinos darbas, santykiai šeimoje turi svarbiausios reikšmės.
Yra aišku, kad didžiausią įtaką vaikų auklėjimui turi šeima. O šeimą įtakoja visuomenė. „Net pačios valstybės ir visuomenės gyvenimas atsiliepia vaikų auklėjime.“ [12]. Ir Lietuvos ateičiai turi įtakos šeimynų bei visuomenės pagerėjimas.
Kita aplinka, į kurią patenka daugelis vaikų – ikimokyklinio ugdymo įstaiga. Daugelio autorių teigiama, kad vaikui geriausia aplinka yra namai ir šeima, tačiau J.Laužikas, straipsnyje „Darželių įtaka vaikų psichinei raidai“ [24], įrodinėdamas teigiamą darželių įtaką vaikų ugdymui, peržvelgia Maskvoje Filipovos ir Chriakovos atliktą tyrimą ir prieina išvados, kad: „darželių vaikų produktingumas, vaikų pagavos funkcijų išlavinimas yra didesnis ir gilesnis negu šeimų – tai viena; antra – šeimų vaikų funkcijų išrita sulėtėja, o darželių vis gyvėja.“ [24]. Ir tai įtakoja priemonėmis turtinga darželio aplinka ir kvalifikuoti pedagogai. „Darželiuose vaikai susitinka su draugais, su kuriais jie žaidžia, prie kurių pratinasi taikytis, skaitytis su jų reikalavimais ir valia, mokosi pasiduoti bendrų žaidimų taisyklėms, vienu žodžiu, mokosi pasidaryti socialiu žmogumi. Pagaliau, darželiuose vaikai turi pedagoginiai pasiruošusį asmenį, savo globėją, kuri seka vaikų žaidimus, duoda tinkamą kryptį darbui, sužadina vaiko iniciatyvą, riša iškilusius tarp vaikų konfliktus, pratina prie tvarkos ir darbingumo.“
Darželyje ikimokyklinio amžiaus vaikams rekomenduojami kolektyviniai žaidimai, nes juose vaikai lavina savo iniciatyvą, vyksta iniciatyvos konkurencija ir ten vaikai mokosi socialinio gyvenimo ypatumų. Vaikų kūrybinei fantazijai ir socialiniams jausmams lavinti rekomenduojamos pasakos, kurios atitiktų vaiko supratimą ir emocijas. „Iš pasakų ir iš paveikslų vaikas neturi įgauti žiaurių, kruvinų vaizdų, nes tai sužadina vaikų sadistinę tendenciją, kurios diegai yra kiekviename krikščioniškai neišauklėtame žmoguje.“ [10]
Jau aptarėme, kad vaikystės laikotarpiu vaikui pradeda didžiulę įtaka daryti ne tik šeima, vėliau ikimokyklinio ugdymo institucija, bet ir tolimesnė aplinka. Pradėkime nuo kiemo ar gatvės. Vaikus labai veikia išorinis pasaulis. Į juos sunkte sunkiasi įvairūs neprašyti įspūdžiai, visa aplinka. Vaikui anksčiau ar vėliau reikia padėti tuos įspūdžius išsiaiškinti. „Kiekvienas vaikas reikalingas globos, priežiūros. Ypatingai reikalinga apsaugoti vaiką nuo kiekvienos negeistinos įtakos, tiek gatvėje, tiek namie, nes toli gražu ne visi vaikai tos globos turi.“ [31]
Todėl tėvai ir ugdytojai, norėdami užkirsti kelią blogai aplinkos įtakai, neturi uždaryti vaikų namuose, nes tai nėra išeitis, bet ugdyti vaikuose tas moralines vertybes, kurios leistų vaikui atsirinkti, kas yra bloga ir nesusitapatinti su blogo elgesio pavyzdžiais. „Apsupanti vaiką aplinkuma nėra morališkumu persunkta ir todėl iš moralės pamokų vaiko sieloj paliks maža dalelė. Dėl šitos dalelės nereikia praleisti nei vienos progos, kuri galėtų morališkumą pakelti pirm visko, reikia žadinti meilę ir užuojautą, kad jos pastotų kelią piktumui ir žiaurumui.“ [9] Ugdytojai privalo vaikus paruošti gyvenimui ir supažindinti su visomis jo negandomis, nes „kaip gamtoj sutelpa mirtis ir gyvenimas, grožis ir švelnumas – su žiaurumu, nakties tamsa – su dienos šviesa, – taip lygiai ir mūsų vaikučiuose turi sutilpti užuomazgos tų prieštaravimų, kurių kupina yra gamta ir žmonių gyvenimas.“ [36] J.Nainienė savo straipsnyje „Gatvės vaikai ir jų būklė“ [31] tikėjosi, kad „tinkamas mūsų jaunosios kartos auklėjimas, eidamas ranka rankon su socialine globa, reikia tikėtis, ateityje užpildys visas šios srities esamas spragas.“
V.Tercijonas straipsnyje „Kova su vaikų mirtingumu Lietuvoje“ pateikia tokius duomenis: „Lietuv.oje kasmet gema 63.000-65.000 kūdikių, kasmet miršta 35.000-37.000 žmonių. Vaikų iki 1 metų amžiaus Lietuvoje miršta kasmet 8.000-11.000. Liepos, rugpjūtis, rugsėjis pasižymi aukščiausiu kūdikių mirtingumu. Imant Lietuvos gyventojus tautybėmis, pasirodo, kad lietuvių mirimų procentas – bendras ir kūdikių – aukščiausias, nors gimimų procentu lietuviai pralenkia kitas tautas, užleisdami pirmą vietą tik rusams.“ [40]. Pagrindines mirtingumo priežastis įvardijamos šios: vasaros viduriavimai, plaučių ligos, sifilis, tuberkuliozė, džiova. Todėl autorius teigė: „privalome juos išplėšti iš tos aplinkos, kur kiekviename žingsnyje jiems gresia ligos, demoralizacijos ir nelaimingos atsitikimo pavojus.“ [40]3.2. Visuomeniško ugdymo sunkumai
Šiai temai priskirti šie 6 straipsniai:
1. Gobis J. Visuomeniškumo auklėjimas // Lietuvos mokykla. 1928, Nr. 9
2. Karklis Kl. Auklėjimas gyvenimui // Lietuvos mokykla. 1918, Nr. 7-8
3. Klumbys A. Auklėjimas ir dora // Lietuvos mokykla. 1925
4. Laužikas J. Visuomeniškas vaiko brendimas // Motina ir vaikas. 1932, Nr. 3
5. Norušytė O. Vaikas tarp žmonių // Lietuvos mokykla. 1940, Nr. 2
6. Reinys M. Lavinimo bei auklėjimo kely // Lietuvos mokykla. 1925

J.Laužikas 1932 m. teigė, kad jau kuris laikas buvo matyti nuostata ugdyti vaikuose visuomeniškumą. „Taigi dėl to visuomeniškasis ugdymas pasidaro centrinis taškas, apie kurį koncentruojasi visi kiti ugdomieji idealai.“ [25]. Žmogaus visuomeniškumas pasireiškia pačioje jo užuomazgoje. Dar pirmaisiais mėnesiais – kūdikis ima pastebėti kitus, ima jausti kitų artumą ir jau jų trokšti. Kituose žmonėse kūdikis atranda jį supantį pasaulį. Tačiau su svetimais žmonėmis dar pastebimas negatyvus kontaktas. Pirmieji, antrieji metai, tiesa, dar neturi ryškių visuomeniškojo bendravimo pažymių, tačiau trečiaisiais metais – atkaklumo amžiuje – ima ryškiau reikštis žmogaus požymiai, bet ir tai dar daugiau individualine linkme. Gilesni visuomeniški jausmai dar visą priešmokyklinį amžių nukreipti į atskirus asmenis arba suasmenintus daiktus.
Pasirengimas bendruomeniniam gyvenimui geriausia gali vykti organiškoje visuomenėje, kur jos nariai surišti yra prigimties ryšiais – šeimoje. Čia vaikas gyvena turtingoje pergyvenimais atmosferoje. Tuos pergyvenimus iššaukia visų šeimos narių santykiai, taip pat šeimos santykiai su artimesniais ir tolimesniais giminėmis, kaimynais, pažįstamais, svečiais, draugais. Čia vaikas išgyvena visą eilę įvairiausių žmonių tarpusavio santykių ir rengiasi būsimam gyvenimui. „Galima sakyti, vaikas į bendruomeninį gyvenimą tiesiog įgema. Pradžioje jis naudojasi tos bendruomenės patarnavimais, tačiau tos bendruomenės pareiga yra jau nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo dienų pasirūpinti, kad vaikas turėtų progos pats derintis prie bendruomeninio gyvenimo, pats rengtųsi tam gyvenimui, kad jis neišaugtų bendruomenine našta, bet priešingai – vertingu, savo vietą tinkamai užpildančiu bendruomenės nariu.” [33]
Daugumai vaikų savo vaikystę tenka ir teko praleisti kokioje nors auklėjimo įstaigoje. Tuomet įstaiga pasiima atsakomybę parengti vaikus visuomeniškam gyvenimui, bet būtinai atsižvelgdama į šeimos gyvenimą. Pasak O.Norušytės, auklėjant visuomeniškus vaikus, dažniausiai daromos šios klaidos: yra kenksmingi per daug artimi arba per daug šalti ugdytojo ir ugdytinio santykiai, blogai jei vaikai auginami labai uždarai, taipogi negalima pabrėžti socialinės nelygybės ir girti jiems girdint, kad vaikai neišpuiktų ir pan.
Ugdymo institucijos rūpinasi įkvėpti savo auklėtiniams socialybės dvasią, t.y. padaryti juos naudingus visuomenei ir valstybei, nes ne vienas mokslas be stipraus moralinio pagrindo nepadaro žmogaus tikrai vertingu veiksniu tam kolektyvui, kuriam ugdymo institucija ruošia jai pavestąją jaunuomenę. „Socialinė žmogaus vertė pareina nuo koordinavimo jo socialinių ir individualinių palinkimų, nuo harmonizavimo žmoniškos savigarbos su jo žmoniškomis pareigomis.“ [11]
J.Gobis straipsnyje „Visuomeniškas auklėjimas“ kalba apie žmogaus kaip asmenybės vidinį konfliktą, kuomet visuomenė varžo individualybę. “Žmogus be visuomenės sudaro labai silpną jėgą, nes jo dvasinės jėgos yra ne kas kita, kaip socialinio gyvenimo evoliucijos vaisius, tad nieko nuostabaus, kad nevisuomeniškų, nesocialinių tautų bemaž visai nėra, bet kai tik individas palieka visuomenės nariu, tada ši pastaroji tuojau apkrauna jį sunkiomis pareigomis ir tuo suvaržo jo individualybę.” [11]. Autorius teigė, kad tuomet socialybės santykiai su individualybe buvo labai paaštrėję, ir tai jam kėlė rūpestį: „reikia stengtis, kad jaunuolio sieloje socialiniai ir individualiai palinkimai būtų kaip reikiant harmonizuoti, o tam reikalinga, kad mokykla įkvėptų savo auklėtiniams 1) visuomenės ir valstybės meilę ir .2) savo asmenybės gerbimą ir norą morališkai tobulėti.” [11]
M.Reinys [37] taip pat iškėlė individualizmo ir visuomenės susipriešinimą, ir mano, kad negalima per daug sureikšminti individualizmo, nes ugdytinius reikia vesti harmoningo ugdymo principais, kurie yra žmogaus prigimtis, gamta ir Dievas.
J.Gobis mano, kad pasiekti harmonijos padeda krikščionybė, kuri pritardama individo laisvei, teigia, kad jis yra Dievo vaikas, tuo pačiu neneigia socialinių pareigų. Autorius mano, kad kiekvieno pedagogo pareiga paskatinti ugdytinius tobulėti vardan tėvynės ir ugdymas turi būti toks, kad „žadintų vaikų socialinius palinkimus ir disciplinuotų jų individualines jėgas. Be to, reikia vaikui įkvėpti pasiryžimo ne vien sąžiningai per valstybę tarnauti visuomenei, be ir ją (visuomenę) mylėti.“ [11]
Stipri asmenybė tegali užaugti ir pozityviai pasireikšti tik visuomenėje: vienas, nuo visuomenės atskilęs, žmogus yra ne vien morališkai silpnas, bet ir nelaimingas. Socialumo stoka yra žalinga ne tik aplinkai, bet ir pačiam individui. Silpnas socialumas yra defektas, su kuriuo turi kovoti ne vien visuomenė, bet ir pats individas. Religiškas tikėjimas yra žmogaus stiprintojas kaip individualiniu, taip ir socialiniu atžvilgiu.
Jaunuomenės socializavimas yra pirmaeilis ir visų sunkiausias ugdytojų uždavinys. Pasak J.Gobio „fiziškas ir protiškas auklėjimas yra daug lengvesnis, negu morališkas, nes šis pastarasis pareina nuo jausmų logikos, kuri yra labai sudėtinga, nepastovi ir subtili. Kas moralus, tas ir socialus, bet mokytumas (protiškas išsilavinimas) dar nereiškia žmogaus moralumo ir visuomeniškumo.“ [11]
„Harmoninga socialybės ir individualybės, – pareigos ir savigarbos, – sintezė yra ir socialinės ir individualinės gerovės pagrindas. Šis idealas galimas realizuoti tik tada, kai jaunuomenė nuolat prieš akis turės aukštus socialinius uždavinius ir pakankamai dvasios jėgų tiems uždaviniams įgyvendinti.“ [11]
1918 m. Kl.Karklis savo straipsnyje „Auklėjimas gyvenimui“ teigė, kad tarpukario mokykla visai nesirūpino auklėtinius parengti visuomenės gyvenimui, o jie buvo rengiami „uždaryti į vienuolynus“. Kl.Karklio nuomone, to meto pedagogų rūpesti buvo paruošti vaikus piliečius, tačiau to jie neįstengė. Dėl to kaltinama rusų primesta Lietuvai analfabetinė mokykla, kuri siekė įkalt vaikams į galvas žinių, tačiau neruošė jų realiam gyvenimui. „Būsimoje mūsų mokykloje turi būti visa taip sutvarkyta, kad iš jos išeitų žmogus, pilnai tinkąs dabartiniam gyvenimui, suprantąs kas jis yra ir ko iš jo reikalaujama: ištikimas laimėje ir nelaimėje, geras pilietis, tvirtas, ištvermingas, darbštus, ūmus savo pasiryžimuose ir jų vykinime.“ [20]
Norint pakeisti šią nusistovėjusią tvarką, reikėjo mokyklą reformuoti. „Mokytojas ne amatininkas ir mokymas joks amatas, vaikas negali būti medžiaga, kaip ligšiol yra buvę.“ [20] Vaikas yra ugdoma asmenybė, kurioje slypi ir blogis ir gėris, todėl autorius siūlė skatinti vaikuose gėrį. Kad vaikas galėtų realizuoti save, reikia kuo anksčiau leisti jam specializuotis, o ne visus aklai mokyti pagal vieną programą. Reikia keisti sistemą, kad nebūtų toks didelis atotrūkis teorijos nuo praktikos, kad nesiskirtų ką vaikai girdi ir ką mato namie, autorius teigia, kad „pats vidujinis mokyklos gyvenimas turi būti taip sutvarkytas, kad jis būtų dalis visuomeninio gyvenimo, maža valstija, o ne atskiras nuo visuomenės gyvenimo užtvaras.“ [20] Mokykla turi būti miniatiūrinė demokratinė valstybė ir mokiniai turi patys vadovauti ir kurti tvarką. Moksleivis mokykloje turi mokytis gyventi. „Kiekvienas vaikas yra dalis tautos turto, su kuriuo šeimininkas privalo atsargiai elgtis.“ [20]. Moksleiviai patys turi dalyvauti visuomeniniame gyvenime, „tuomet jie tautai tarnaus, tuomet iš pat mažens jausis tautos, tuokart jie supras savo tautos reikalus ir mokės juos apginti.“ [20]
A.Klumbys labai prieštaravo nuomonei, kad „apšvietimas yra drauge ir dorinis lavinimas, kad doros pakėlimas tai pašalinis proto išlavinimas ir teigė, kad proto i.šlavinimas labai skiriasi nuo doros išlavinimo. Vaikuose reikia ugdyti savarankiškumą, gebėjimą susivaldyti, savęs pažinimą. „Mokykla turi vaikus prirengti gyvenimui ir visuomenės veikimui. Kad šita užduotis būtų tinkamai išpildyta, kad pats proto lavinimas eitų vaisingai, mokyklos gyvenimas reikalauja daug doros jėgų.“ [22]
M.Reinys savo straipsnyje „Lavinimo bei auklėjimo kely“ kalbėdamas apie visuomeninį ugdymą, jį išskiria į pirmą vietą, antroje vietoje palikdamas mokymą, nes „reikalinga žiūrėti, kad jaunimas turėtų visuomeninį išsilavinimą, kurs duotų jaunimui tinkamu būdų suprasti valstybės ir, apskritai imant, visuomenės gyvenimą, kuris sužadintų jame gyvo noro pasidarbuoti ir pasiaukoti visuomenei ir kuris, pagaliau, tokiam darbui, duotų praktiškojo įgudimo, nors tasai įgudimas būtų paremtas vien veiksmais iš mokinių gyvenimo.“ [37]3.3. Tautinis auklėjimas prieš nutautėjimo grėsmę
Šią temą sudaro šie straipsniai:
1. Daugirdaitė-Sruogienė V. Mūsų gimtasis kraštas ir mūsų vaikai // Motina ir vaikas. 1934, Nr. 6
2. Daugirdaitė-Sruogienė V. Tautinis ir patriotinis auklėjimas // Motina ir vaikas. 1938, Nr. 4
3. Nor O. Tautinis auklėjimas vaikų daržely // Lietuvos mokykla. 1937, Nr. 1
4. Smetona A. Tautiškai auklėti yra drauge žmoniškai auklėti // Motina ir vaikas. 1938, Nr. 11

1918 metais lietuvių tauta atsidūrė ant realaus tautinio, valstybinio, kultūrinio ir dvasinio atgimimo slenksčio. „Visą švietimo sistemą vienijo ugdymo tikslai ir uždaviniai, kurie buvo pagrįsti tautos dvasia, dora ir visuomeniškomis nuostatomis. Mokymo turinys buvo suformuotas remiantis tautiškumo principu, pabrėžiant dvasines vertybes.“ [8]
To laikmečio politiniai įvykiai, kuomet Lietuvos valstybė pasijuto esanti nesantaikos kryžkelėje, privertė ugdytojus atidžiau susirūpinti vaikų tautinę sąmone, jos ugdymu ir išlaikymu, „kad ir didžiausio pavojaus ir nelaimės metu būtų tikri lietuviai, patriotai, atsakingi ir taurūs savo krašto piliečiai.“ [6]. V.Daugirdaitė-Sruogienė išvardino veiksnius, kurie įtakoja tautinį ir patriotinį auklėjimą:
– aplinka, kurioje vaikas auga;
– gimtoji kalba;
– gamta;
– krašto pažinimas;
– praeities pažinimas.
Prie aplinkos, kurioje vaikas auga, priskiriama ir artimiausia vaiko aplinka – namai. Prie namų priklauso buto įrengimas artimas lietuvio sielai, daiktai, baldai, paveikslai artimai surišti su lietuvių gyvenimu, knygos, kryžiai, statulėlės, staltiesėlės, rankšluosčiai, kilimai, gėlinės savo formomis turėtų būti išaugusios iš lietuviškos dvasios ir t.t.. Ir vaikų darželio namas turėtų būti charakteringas tautiškai statybai. Kiek galėdami turime stengtis, kad visa tai būtų sava, artima, lietuviška, charakteringa mūsų kraštui. „Auklėtoja ypatingai rūpinsis, kad tautos meno dalykai, kurie supa vaiką, būtų gražiausi, vertingiausi, kuo tinkamiausi sutvarkyti. Čia yra pirmoji tautinio skonio mokykla, čia formuojamas tautos skonio, jos kultūros pajautimas.“ [32]
Kalbant apie kitą veiksnį – apie gimtąją kalba, V.Daugirdaitė-Sruogienė laikėsi nuomonės, kad vaikai iš pat mažumės kalbėtų tik lietuviškai ir aplink save girdėtų švarią, taisyklingą lietuvių kalbą, nes mano, kad mažas vaikas mokomas svetimos kalbos, labai lengvai gimtosios gali išsižadėti. „Vyresnis vaikas, mokydamasis svetimos kalbos, tiek gerai jau savąją pažįsta, kad ji bus jam visam gyvenimui pagrindinė kalba ir jos negalės taip lengvai išsižadėti, kaip tas vaikas, kuris nuo pat lopšio girdi aplink save svetima kalba kalbant ir pats jos išmoksta.“ [6]. Siekiant, kad vaikas pamiltų gimtąją kalbą, auklėtoja privalo tarpininkauti tarp vaiko – tautos nario ir tautos kūrybos, dar perteikdama jam tautos žodinę kūrybą, supažindinama su tautosaka. „Žinoma, mažo vaiko susidomėjimui sužadinti užteks kelių žodžių, kokio nors padavimo apie kurią nors įdomesnę ir brangesnę mums vietą: ji paliks jo atminty visam gyvenimui užburta pasakos karalystė, brangi ir visados viliojanti.“ [5]

Trečias veiksnys įtakojantys tautinį auklėjimą – gamta. Turime atkreipti vaiko dėmesį į
savotišką mūsų gamtos grožį, žadinti jame pasigėrėjimą ir tvirtinti ryšius su gimtąją žeme. „Gali būti tas charakteringas Lietuvos peizažo ilgesys taip tampriai suriša lietuvį su jo gimtine, kad kartą ją apleidęs, neišpasakytai jos ilgisi.“ [6]. Jokiu būdu neužmirštamas ir tėvynės gražinimas. Čia tautinis auklėjimas jau susitinka su pilietiniu (ir doriniu) auklėjimu.

Ketvirtas veiksnys – krašto pažinimas. Be abejo, turime ugdyti vaikuose gamtos meilę,
supažindinti vaiką su mūsų krašto grožiu ir skatinti jį dar labiau mūsų tėviškę gražinti, bet taipogi turime vaiką įvesti į mūsų gyvenimo tikrovės, dabarties pažinimą. Nes norint tapti tikru savo valstybės piliečiu, reikia įprasti domėtis mūsų visuomenės gyvenimu ir jo reikalais. „Mielą tėvynę geriau pažinę, mes geriau saugome ir giname jos sienas.“ [38]
Penktas, ir vienas svarbiausių, tautinio auklėjimo elementų – praeiti.es pažinimas. “Visa Lietuva tai didžiulis istorijos paminklas, tai ištisas kapinynas, kuris slepia savy daug atsiminimų. Kiekvienas pasivaikščiojimas su vaiku gali būti panaudotas praeičiai pažinti.” [6]. Susidomėjęs krašto praeitimi vaikas ateity rimtai susidomės jo istorija ir ją pažinęs geriau supras ir įsigilins į dabarties gyvenimo problemas, geriau mokės suprasti savo kaip piliečio ir žmogaus pareigas. „Praeities kultas žadina žmoguje tiek daug teigiamų jausmų! Pagarbos svetimiems, meilės saviems, gilaus tolerantingumo ir tikro patriotizmo.“ [5]. Per mažai vaikams aukštinamas didvyrių kultas. Reikia vaikams nuo pat mažumės rodyti garbius žmones, jų darbus ir pasiaukojimą. „Niekas taip neveikia vaiko, kaip heroizmo pavyzdžiai, apskritai – gyvi pavyzdžiai.“ [6]
Tautinis auklėjimas gražiai įsilieja į bendrą ugdymą. „Auklėjimo uždaviniu mes laikome pilnutinį žmogų. Kaip nėra žmogaus be šeimos, taip nėra ir be tautos. Todėl tautinis auklėjimas būtinas kaipo pilnutinio auklėjimo dalis.“ [32]
“Ne žadindami neapykantą svetimiems, ne mokydami savo priešų neapkęsti išauginsim atsparius lietuvius, bet ugdydami meilę savo kraštui, pagarbą savo didvyriams ir gilų prisirišimą tėvynei.” [6]3.4. Kino filmų įtaką vaikams
Apie kinus filmus rasti šie straipsniai:
1. Jonaitis M. Kinematografas ir jo pasėkos // Lietuvos mokykla. 1931, Nr. 1
2. Jonaitis M. Kinematografai ir vaikų nusikaltimai //Lietuvos mokykla. 1931, Nr. 5
3. Kelios pastabos dėl vaikų lankymosi kinuose ir teatruose // Motina ir vaikas. 1929, Nr. 2

M.Jonaitis savo straipsnyje “Kinematografas ir jo pasėkos” teigia: “per techniką sumechanizėjęs žmogus daug greitesniu ritmu gyvena, negu XIX šimtmečio pradžioje. Ši opi ir paini ateities problema įvairiausiai palies ir performuos fizinę ir psichinę žmogaus struktūrą.” [16]
Ugdytojai kartais nesusimąsto, kad vaikų mąstymui ir emocijoms reikia kitokio peno negu suaugusiems, ir labai klysta leisdami jiems žiūrėti tuos filmus, kurie skirti suaugusiems. „Tiesa, vaikai mėgsta paskubumą, bet greitumas, neužmirškime, labai išsemia ir pakerta silpnutes jėgas. Jau 10 metų visame pasaulyje tėvai, pedagogai ir psichologai įrodinėja kuo didžiausią kinematografų vaikams kenksmingumą.“ [16] M.Jonaitis pasitelkdamas kitų šalių atliktais tyrimais, įrodinėja, kad vaikų nusikaltimų skaičiaus didėjimas yra tampriai susijęs su kino filmais, ir teigia, kad nuo 80-90% vaikų nusikaltimų įvyksta dėl kino filmų. Todėl pas mus buvo priimtas vyriausybės įsakymas, kuris draudžia vaikams iki 17 metų lankytis kino teatruose.

Tokiu būdu buvo tikimasi sumažinti vaikų nusikaltimų skaičių. Šis įsakymas, M.Jonaičio manymu, buvo dar ir tuo labai svarbus, kad daugiausia neturtingų tėvų vaikai dar mokykliniame amžiuje, patekdami į pigiausias vietas, arčiausiai prie ekrano ir apkraudami akių nervus nepakeliama našta, visam amžiui pagadindavo akis. Ir higienos atžvilgiu kinematografai buvo labai smerktini, nes tvankus oras kenkia plaučiams, o užkrečiamoms ligoms plėstis sudaro palankiausias sąlygas. „Bet visų svarbiausias kinematografų vaikams kenksmingumas glūdi jų nervų sistemos griovime.“ [16]
Tačiau autorius neneigia ir teigiamos kino filmų įtakos, nes jie – pati puikiausia vaizdinė mokymo priemonė. „Per regėjimą daug geriau palieka atmintyje aiškinamas dalykas, negu per girdėjimą, nes dauguma daugiau vadovaujasi akių atminti, negu klausos.“ [16] Bet realybė tokia, kad vaikai eina į ne jiems skirtus filmus ir žiūri viską iš eilės, o pasak M.Jonaičio „pigiausios ir blogiausio turinio filmos, ligi šiol rodomos Lietuvoje, – baigia nualinti mūsų visuomenę. Anarchizmo pradai vis labiau įsigali žmonių sielose. Neribotas laisvumo ir liberalizmo plitimas peržengė visas galimumo ribas. Jei rimti ir subrendę iš to tik nusišypso, o lankos po kinematografus neva pailsėti, tai priaugančioji karta per kinus “naujoviškai” bręsta.“ [17] Todėl autorius prakalbo neva apie jaunimo priklausomybę kino filmams ir teigia, kad „kinematografas sugestijos keliu pavergia žmogaus jausmus, o susilpnina atsparumą ir kritiškumą. Šios rūšies sugestijai geriausiai vyksta reikštis jaunimo sielose. Į sugestijos sūkurį patekęs jaunuolis, tarsi užgipnatizuotas manekenas, beveik automatiškai tarnauja kinematografo idėjoms.“ [17]

Mažesni vaikai labai jautriai reaguoja į siužetą ir jų nenormaliai blizgančios akutės, raudoni veideliai, nervingi šauksmai, kartais net verksmai išduoda didžiulį jų susijaudinimą. „Tas gilus vaikų susijaudinimas yra viena tų spektaklių blogų pusių, nes ne visada galima iš siužeto pašalinti netinkamas vaikui scenas, su kuriomis vaikas jokiu būdų nenori sutikti.“ [21]

Kad ir atsižvelgtumėme, kad kino filmai gali būti puiki pedagoginė mokymo priemonė, tačiau vaiko prigimtinis smalsumas reikalauja kiekvieną paveikslą nagrinėti beveik su mokslininko dėmesiu. Jis nori viską pamatyti ir suprasti, o paveikslai vis keičiasi. Vaikas nuolat klausia tėvų, kurie neturi laiko atsakyti, tada vaikas pradeda nervintis ir pavargsta, o rezultate pripranta į viską žiūrėti paviršutiniškai ir pasitenkinti neaiškumu.4. LYGINAMOJI ANALIZĖ
Atrinkti 24 straipsniai, iš jų 11 iš mėnraščio „Lietuvos mokykla“ ir 13 iš leidinio „Motina ir vaikas“. Peržvelkime, kokiu santykiu jie pasiskirstę pagal temas (žr. lentelę Nr. 1).

1 lentelė
Žurnalų ir straipsnių pasiskirstymas pagal temas

Tema Viso straipsnių Iš žurnalo
„Motina ir vaikas“ Iš žurnalo

„Lietuvos mokykla“
„Artimiausios aplinkos poveikis vaikui“ 11 8 3
„Visuomeniško ugdymo sunkumai“ 6 1 5
„Tautinis auklėjimas prieš nutautėjimo grėsmę“ 4 3 1
„Kino filmų įtaka vaikams“ 3 1 2

13 11

Peržiūrėti šešiolikos autorių straipsniai. Po du J.Gobio, M.Jonaičio, V.Daugirdaitės-Sruogienės, J.Laužiko straipsnius, po vieną J.Gvildžio, Kl.Karklio, A.Klumbio, O.Nor, O.Norušytės, M.Reinio, V.Janavičienės, V.Makutėno, J.Nainienės, D.Putvinskienės. A.Smetonos, V.Tercijono straipsnį. 4 straipsniai, kurių autoriai neįvardinti, jie visi publikuoti žurnale „Motina ir vaikas“.
Šeši straipsnių autoriai – pedagogai: Juozas Gobis (1895), Juozas Gvildys (1883), Vanda Janavičienė-Hunsdorfer (1896), Klemensas Karklis (1896), Jonas Lažikas (1903), Ona Norušytė (1906). Du autoriai – kunigai: Martynas Jonaitis (1890) ir Mečislovas Reinys (1884) – kunigas-psichologas. Antanas Smetona (1874) – Lietuvos prezidentas, Vasario 16-osios akto signataras. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899) – istorikė, Vincas Tercijonas (1890) – gydytojas. Apie kitus autorius – A.Klumbį, V.Makutėną, J.Nainienę, O.Nor, D.Putvinskienę – duomenų nerasta.
To laikmečio periodinėje spaudoje dominuoja tie straipsniai, kurie kėlė tautos dvasią, dorą ir visuomeniškumą. Daug tarpukario Lietuvos autorių (J.Laužikas, Kl.Karklis, A.Klumbys, M.Reinys, J.Gobis, O.Norušytė ir t.t.) akcentavo sėkmingos vaikų socializacijos reikšmę ugdyme, tačiau dažnas įvardindavo tai visuomeniniu ugdymu. Tačiau matome, kad jau 1935 m. V.Makutėnas kūdikystės laikotarpį pavadino socialinio nusiteikimo laikotarpiu, o vaikystės – socialinės aplinkos paieškos etapu.
J.Laužikas ir V.Makutėnas socializacijos procesą skirstė etapais panašiai kaip A.Juodaitytė – pagal vaiko amžių ir teigė, kad ankstyvojoje vaikystėje vaikui lemiamos reikšmės turi šeima, o vaikystės laikotarpos pasižymi socialiniu gyvenimu nukreiptu į aplinkines grupes labiau nei į artimuosius. Tačiau tarpukario autoriai dar neskirstė šių etapų į pirminę ir antrinę socializacijas.
O.Norušytė apžvelgė du socializacijos veiksnius: šeimą ir ugdymo institucijas. Kaip ir dauguma šių dienų autorių daug dėmesio skyrė šeimai ir teigė kad pasirengimas bendruomeniniam gyvenimui geriausiai vyksta šeimoje, kad tėvai yra emociškai ir teisiškai atsakingi už vaikus, jų gerovę ir sėkmingą socializaciją.
J.Gobis teigė, kad harmoningą asmenybę padeda išugdyti krikščionybė, nes ji pritardama individo laisvei, tuo pačiu neneigia socialinių pareigų, todėl neutralizuoja individualizmo ir visuomenės susipriešinimą. Šių dienų autoriai harmoningos asmenybės kūrimą atiduoda į ugdytojų rankas ir bendradarbiaudami su šeima, siekia padėti puoselėti vaiko savarankiškumą, teigiamą savęs vertinimą, iniciatyvumą, kūrybiškumą, padėti kaupti pozityvią gyvenimišką patirtį, ugdytis psichinėms vaiko galioms, bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiams saugoti, stiprinti vaiko sveikatą, tenkinti fizinius, socialinius, emocinius, intelektinius vaiko poreikius, sudaryti sąlygas perimti tautos kultūros pagrindus.
Kaip žinia, šių dienų autoriai tik nepriklausomybės laikotarpiu atskyrė socializaciją ir ugdymą, nes sovietmečiu buvo rūpinamasi tik vaiko intelektualinėmis galiomis. Iš nagrinėtų straipnsių matome, kad J.Gobis jau 1928 m. teigė, kad jaunuomenės socializavimas yra pirmaeilis ir visų sunkiausias ugdytojų uždavinys.
1918 m. Kl.Karklis savo straipsnyje kėlė problemą, panašią, su kokia susidūrėme Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jis teigė, kad tarpukario mokykla visai nesirūpino auklėtinius parengti visuomenės gyvenimui. Tuomet ištrūkus iš analfabetinės rusų mokyklos įtakos, imta ieškoti naujų ugdymo modelių vakaruose ir juos taikyti ugdymo įstaigose. Taigi, m.atyti analogiška pastarųjų metų situacija, kuomet ištrūkę iš rytų, vėl atsisukome į vakarus. Tačiau matome, kad tarpukary (beje, kaip ir mūsų dienomis) per keliolika metų situacija keitėsi ir 1932 m. J.Laužikas straipsnyje rašė, kad jau kuris laikas buvo matyti nuostata ugdyti vaikuose visuomeniškumą.
Kl.Karklis siūlė reformuoti mokyklą, leisti vaikams realizuoti save ir kuo anksčiau specializtuotis, o ne aklai mokyti pagal vieną programą. Istorija kartojasi, nes po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje suskubta reformuoti švietimo sistema, kuriamos naujos ugdymo koncepcijos, kinta mokyklos struktūra, pertvarkomas ugdymo turinys, mokymo palani, ieškoma įvairesnių metodų.
1925 m. A.Klumbys teigė, kad proto išlavinimas labai skiriasi nuo doros išlavinimo, todėl vaikuose reikia ugdyti savarankiškumą, gebėjimą susivaldyti, savęs pažinimą. Vaikai turi būti parengti gyvenimui ir visuomenės veikimui. 1992 m. Lietuvos švietimo koncepcijoje apibrėžtas ikimokyklinio ugdymo uždavinys – skatinti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybiškumą bei saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą. Galime įžvelgti panašumus, kuomet išryškinamas vaikų savarankiškumas.

V.Daugirdaitė-Sruogienė kalbėdama apie vieną iš tautinio ir patriotinio ugdymo veiksnių – kalbą – smerkė dvikalbystę ir užsienių kalbų mokymą ankstyvajame amžiuje. Šių dienų pedagogai į nevalstybinę kalbą vaiko aplinkoje žiūri atlaidžiau ir teigia, kad svarbu laikytis principo „vienas asmuo – viena kalba“ [7, p. 3], tuomet vaikas puikiai išmoksta abi kalbas. Tačiau, žinant istorinius įvykius, buvo suprantamas tarpukario autorių siekis išsaugoti savo kalbą – savo tautos identitetą.
J.Laužikas įrodinėjo teigiamą darželių įtaką vaikų ugdymui ir pasiremdamas užsienio šalių tyrimais teigė, kad darželio vaikų produktyvumas, vaikų imlumas buvo didesnis negu šeimose augusių vaikų, taipogi šeimose augusių vaikų funkcijų išrita sulėtėja, o darželių – vis gyvėja. 2002 metų „Lietuvos vaikų brandumo mokyklai tyrimo mokslinėje ataskaitoje“ pateikta, kad ankstyvojo organizuoto ikimokyklinio ugdymo vaikai yra didesnės socialinės kompetencijos žingeidesni, labiau besidomintys aplinka, pasižymintys turtingesne kalbine ekspresija
Kalbėdami apie visuomenės ydas, kurios įtakoja vaikų raidą, to meto autoriai iškėlė iki šių dienų aktualią problemą – alkoholizmą. Taipogi buvo nepamirštos gajos ligi šių dienų vaikų mirštamumo ir gatvės vaikų socialinės problemos, kurias iškėlė V.Tercijonas ir J.Nainienė.

„Taigi šiandien kuriama tautinė mokykla turi tvirtus pamatus – pirmąjį Lietuvos tautinės mokyklos etapą. Tiktai reikia jį pažinti ir pasinaudoti tuo, kas praeityje buvo geriausia.“ [4, p. 53]

Tarpukario pedagogai, kunigai, istorikai, medikai ir kt. aktyvūs visuomenės veikėjai dėl socialinių, ekonominių, politinių priežasčių susirūpino švietimo sistema, kuriamos vaiko, kaip tautos nario, ugdymo gairės.IŠVADOS
1. Socializacija – procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas, perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus. Ikimokyklinis ugdymas yra neatsiejama bendrojo ugdymo dalis, kurio paskirtis – kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui. Sėkmingo tikslų realizavimo rezultatas – deramas vaiko socializacijos lygis, taip pat ir reikiamas pasirengimas mokyklai.
2. Kai kurie autoriai žmogaus socializaciją suskirstė į du etapus: pirminę socializaciją, kuri vyksta nuo gimimo iki socialiai brandžios asmenybės ir antrinę socializaciją, kuomet vyksta asmenybės persitvarkymas jos socialinės brandos perioduose. Pirminėje socializacijoje ypač svarbus veiksniai yra tėvai, šeima, vėliau ir ugdymo institucijos, pirmiausia ikimokyklinės (vaikų darželiai), o vėliau ir mokykla, užmokyklinės veiklos centrai, vaikų organizacijos, teatras, televizijos ir radijo laidos, kompiuteriai ir kt. Nemažas vaidmuo tenka ir vaikų žaidimams, bendravimui su kitais vaikais, ypač su kaimynų, kiemo ir kt. Paauglystės ir jaunystės periode, šalia pirminės socializacijos veiksnių, palaipsniui vis svarbesnės tampa antrinės socialinės grupės, t.y. įvairūs socialiniai institutai, organizacijos ir įstaigos. Smarkiai išauga masinių informacijos priemonių ir komunikacijų vaidmuo.
3. Peržvelgus tarpukario Lietuvos periodinius leidinius: „Katalikų mokytojų sąjungos“ leistą žurnalą „Lietuvos mokykla“ (1918-1940) ir „Lietuvos vaiko draugijos“ leistą žurnalą šeimai ir darželiams – „Motina ir vaikas“ (1929-1940), atrinkti 24 straipsniai, iš jų 11 iš mėnraščio „Lietuvos mokykla“ ir 13 iš leidinio „Motina ir vaikas“. Pagal problematiką išryškėjo svarbiausios ir aktualiausios šios temos: 1) „Artimiausios aplinkos poveikis vaikui“; 2) „Visuomeniško ugdymo sunkumai“; 3) „Tautinis auklėjimas prieš nutautėjimo grėsmę“; 4) „Kino filmų įtaka vaikams“.
4. Palyginus tarpukario Lietuvos (1918-1940 m.) ir šių dienų Lietuvos (nuo 1991 m. iki šių dienų) socializacijos problemas, atrandame labai daug bendrų dalykų:
– abiem laikmečiais akcentuota sėkmingos vaikų socializacijos reikšmė;
– panašiai skirstomas, pagal vaiko amžių, ugdymo socializacijos procesas;
– abiejų laikotarpių autoriai daug dėmesio skyrė šeimai;
– ir 1918 m. ir 1991 m. ištrūkus iš rusų mokyklos įtakos, pirmiausia imta ieškoti naujų ugdymo modelių vakaruose ir juos lanksčiai taikyti ugdymo įstaigose. Reformuota švietimo sistema;
– daug kalbama apie visuomenės ydas, kurios įtakoja vaikų raidą (alkoholizmas, skurdas ir pan.).
Tačiau yra ir skirtybių. Tarpukario Lietuvoje daugiau buvo kalbama apie krikščionybę, o šių dienų autoriai harmoningos asmenybės kūrimą atiduoda į ugdytojų rankas. Taipogi kito požiūris į dvikalbystę. Tarpukario autoriai smerkė dvikalbystę ir užsienių kalbų mokymą ankstyvajame amžiuje. Šių dienų pedagogai į nevalstybinę kalbą vaiko aplinkoje žiūri atlaidžiau.LITERATŪROS SĄRAŠAS
Cituota literatūra

1. A l k o h o l i z m a s // Motina ir vaikas. 1931, Nr. 9
2. B e n d r o j i priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programa. LR ŠMM, 2002 m. birželio 24 d., Įsakymas Nr. 1147
http://www.smm.lt/old/teisinė_informacija/Isakymai/doc/02-06-1147.htm
http://www.smm.lt/veiklos_planai_ir_programos/docs/Bendr_priesmok_ugd_prg.pdf
3. B i k u l č i u s J. Šeiminio gyvenimo darna ir jos išsaugojimo paslaptys. -Kaunas, 1996
4. B u k a u s k i e n ė T. Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940 m. -Vilnius, 1995
5. D a u g i r d a i t ė – S r u o g i e n ė V. Mūsų gimtasis kraštas ir mūsų vaikai // Motina ir vaikas. 1934, Nr. 6
6. D a u g i r d a i t ė – S r u o g i e n ė V. Tautinis ir patriotinis auklėjimas // Motina ir vaikas. 1938, Nr. 4
7. D a u k š y t ė J. Psichologiniai-pedagoginiai dvikalbystės formavimosi ypatumai // Pedagogika. 1998, Nr. 36, p. 3
8. D a u t a r a s J. Lyginamoji pedagogika Lietuvoje 1919-1940 metais: žymiausi tyrinėtojai ir jų darbai // Pedagogika. 2002, Nr. 60
9. G a i l e s t i n g u m a s ir žiaurumas // Motina ir vaikas. 1932, Nr. 2
10. G o b i s J. Kelios pedagoginės išvados iš vaikų psichologijos // Lietuvos mokykla. 1924, Nr. 1
11. G o b i s J. Visuomeniškumo auklėjimas // Lietuvos mokykla. 1928, Nr. 9
12. G v i l d y s J. Šeimynos ir visuomenės įtaka vaikui // Lietuvos mokykla. 1923, Nr. 6
13. I k i m o k y k l i n ė s ugdymo įstaigos nuostatai. LR ŠMM, 1998 m. liepos 10 d., Įsakymas Nr. 1080
http://www.smm.lt/old/Teisinė_informacija/Isakymaidoc/98-07-10-1080.htm
14. J a n a v i č i e n ė V. Aplinkos reikšmė // Motina ir vaikas. 1934, Nr. 7-8
15. J a n a v i č i e n ė V. Kova su vaikų mirtingumu Lietuvoje // Motina ir vaikas. 1935, Nr. 7-8
16. J o n a i t i s M. Kinematografas ir jo pasėkos // Lietuvos mokykla. 1931, Nr. 1
17. J o n a i t i s M. Kinematografai ir vaikų nusikaltimai //Lietuvos mokykla. 1931, Nr. 5
18. J u o d a i t y t ė A. Socializacija ir ugdymas vaikystėje. -Vilnius, 2002
19. K a f f e m a n a s R., Kaffemanienė I. Socialinė deprivacija ir empatiškumas / Vaikų turinčių specialiųjų mokymosi poreikių, ir suaugusių neįgalių asmenų socializacija / Mokslinės praktinės konferencijos medžiaga. -Šiauliai, 1996
20. K a r k l i s Kl. Auklėjimas gyvenimui // Lietuvos mokykla. 1918, Nr. 7-8
21. K e l i o s pastabos dėl vaikų lankymosi kinuose ir teatruose // Motina ir vaikas. 1929, Nr. 2
22. K l u m b y s A. Auklėjimas ir dora // Lietuvos mokykla. 1925, Nr. 1
23. K v i e s k i e n ė G. Socializacija ir vaiko gerovė. -Vilnius, 2003
24. L a u ž i k a s J. Darželių įtaka vaikų psichinei raidai // Motina ir vaikas. 1933, Nr. 2
25. L a u ž i k a s J. Visuomeniškas vaiko brendimas // Motina ir vaikas. 1932, Nr. 3
26. L e l i ū g i e n ė I. Socialinės pedagogikos vaidmuo besikeičiančioje visuomenėje / Socialinis ugdymas: papildomojo ugdymo situacija ir perspektyvos / Respublikinės praktinės konferencijos straipsnių rinkinys (mokslo darbai, pranešimai). -Šiauliai, 2001.
27. L i e t u v i š k o j i tarybinė enciklopedija. T., 10. -Vilnius, 1983
28. L i e t u v o s švietimo koncepcija / LR ŠMM, 1992
http://www.smm.lt/old/Teisine_informacija/koncepcija/koncepcija1.htm
29. L i e t u v o s vaikų brandumo mokyklai tyrimo mokslinė ataskaita. -Vilnius, 2002
http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/BrAtaskT.doc
30. M a k u t ė n a s V. Ugdytinio socialinis ir dorinis brendimas // Lietuvos mokykla. 1935, Nr. 2
31. N a i n i n ė J. Gatvės vaikai ir jų būklė // Motina ir vaikas. 1938, Nr. 4
32. N o r O. Tautinis auklėjimas vaikų daržely // Lietuvos mokykla. 1937, Nr. 1
33. N o r u š y t ė O. Vaikas tarp žmonių // Lietuvos mokykla. 1940, Nr. 2
34. P r a n e š i m a s apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje / Jungtinių Tautų vystymo programa. -Vilnius, 1999
35. P r i e š m o k y k l i n i o amžiaus vaikų auklėjimas Lietuvoje // Motina ir vaikas. 1930, Nr2
36. P u t v i n s k i e n ė D. Dar pora minčių dėl g.ailestingumo // Motina ir vaikas. 1932, Nr. 4
37. R e i n y s M. Lavinimo bei auklėjimo kely // Lietuvos mokykla. 1925, Nr. 1
38. S m e t o n a A. Tautiškai auklėti yra drauge žmoniškai auklėti // Motina ir vaikas. 1938, Nr. 11
39. S o c i o e d u k a c i n i o darbo profesionalizacijos, sprendžiant žmonių socialinės adaptacijos visuomenėje problemas, tyrimai / Kauno technologijos universitetas. -Kaunas, 2002
http://www.education.ktu.lt/failai/ataskaitos/bmp_2002/5_1.pdf
40. T e r c i j o n a s V. Kova su vaikų mirtingumu Lietuvoje // Motina ir vaikas. 1935, Nr. 7-8
41. V a i k ų ir jaunimo socializacijos programos projektas / LRV, 2002
http://www.smm.lt/old/reformos_d/file/vaiku_jaunimo_soc_prg.htm
42. V ė r i n ė l i s: Vaikų darželių programa / LR ŠMM, 1993
43. V a i k ų brandumo mokyklai rodikliai / Švietimo aprūpinimo centras -Vilnius, 2000
44. Ž u k a u s k i e n ė R. Raidos psichologija. -Vilnius, 1996
45. 2 0 0 2 metų ataskaita apie vaikų globą (rūpyba) / LR SADM, 2003
http://www.socmin.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=91&ArticleID=354

Naudota literatūra

1. B u k a u s k i e n ė T. Pedagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. -Vilnius, 1988
2. G r a ž i e n ė V. Lietuvos vaikų darželio pedagogikos bruožai iki 1940 m. -Vilnius, 1998
3. G u č a s A. Psichologijos raida Lietuvoje. -Vilnius, 1968
4. I k i m o k y k l i n i o ugdymo gairės: Programa tėvams ir pedagogams / LR ŠMM, 1993
5. Į v a i k ą orientuotų grupių kūrimas. -Vilnius, 1997
6. Y l a St. Priešmokyklinis auklėjimas ir vaikų darželiai. -Kaunas, 1933, P., 5
7. J a n a v i č i e n ė J. Tėvai ir vaikų pasaulis. -Kaunas, 1935, P. 39
8. K u č i n s k a i t ė J. Tėvai šturmuoja gražius darželius / Veidas 2003-09-04
9. L a u ž i k a s J. Aplinka ir žmogus. I dalis. Aplinkos įtaka asmenybės išritai. -Kaunas, 1933
10. L a u ž i k a s J. Švietimo reforma. -Kaunas, 1934
11. L i e t u v i ų enciklopedija. -JAV, Bostonas 1956
12. L i e t u v o s mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940 m. Antologija. T. III. -Vilnius, 1996
13. L i e t u v o s .vaikai 2002 / Statistikos departamentas. -Vilnius, 2003
14. M a c e i n a A. Tautinis auklėjimas. -Kaunas, 1991
15. M o t u z a s R. Lietuvos vidurinės mokyklos raidos 1918-1940 metais pedagoginės kryptys. -V.ilnius 1995
16. M u r a u s k a i t ė A. Mažuosius ugdo užsienio ekspertų nepalankiai įvertinti pedagogai / Respublika 2003-08-06
17. N o r u š y t ė O. Priešmokykliniai metai vaikų darželyje. -Kaunas, 1939
18. Norušytė O. Šeimyninio auklėjimo padėtis ir mūsų laikai.
19. P a n e v ė ž i o savivaldybės administracijos švietimo skyrius / Konferencija “Gimtinės pažinimas ir jo ugdomoji reikšmė. -Panevėžys, 2002
20. R a t k u s J., Sidabras S. Pasaulio pažinimo mokymo būdai. -Šiauliai, 1996
21. R a t k u s J. Pasaulio pažinimas ugdymo procese. -Šiauliai, 2000
22. R u z g a s V. Švietimo darbas ir mokytojai Lietuvoje 1918-1928 m. -Kaunas, 1928
23. U š e č k i e n ė L. XX a. Pedagogikos kryptis ir švietimo sistemos. -Šiauliai, 2003
24. U z d i l a J.V. Lietuvių šeimotyra. Kritinė familistinė XX a. panorama. -Vilnius, 2001
25. V a i k o teisių konvencija. LR 1995 m. liepos 3 d. Įstatymas Nr. I-983, -Vilnius
http://www.nplc.lt/nj/Dokumentai/Uzs_teis_aktai/vaiko%20teisiu%20konvencija.htm
26. W i n n i c o t t D.W. Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis. -Vilnius, 2001SUMMARY
Vaikystė yra ne tik žmogaus raidos, bet ir visuomenės edukacinės kultūros raidos produktas. Istorija sukasi spiralės metodu, todėl šiame darbe siekiama išsiaiškinti, kaip tarpukario Lietuvoje, istoriškai labai panašiame laikmetyje, buvo padedama vaikui pritapti visuomenėje – mikro-makro aplinkoje, kas jam padėdavo tapti socialinės grupės, visuomenės nariu, kokios kildavo problemos.
Žmogui ypač svarbus socialinis procesas yra vadinamas socializacija. Jo esmę sudaro žmogaus tapsmas asmenybe ir socialiniu individu. Visuomenė yra ta sociokultūrinė realybė, kurioje ir vyksta šie sudėtingi žmogaus socialinio tapsmo procesai. Asmenybė yra svarbiausias bazinis visuomenės socialinės kultūros elementas. Be jos nėra ir negali būti socialinių veiksmų, socialinių ryšių ar santykių. Asmenybe ne gimstama, o tampama.
Kai kurie autoriai žmogaus socializaciją suskirstė į du etapus: pirminę socializaciją, kuri vyksta nuo gimimo iki socialiai brandžios asmenybės ir antrinę socializaciją, kuomet vyksta asmenybės persitvarkymas jos socialinės brandos perioduose. Pirmiausia kiekvienas vaikas išgyvena pirminės socializacijos laikotarpį. Šis etapas prasideda interanalizacijos procesu. Interanalizacija yra pamatinis pirminės socializacijos procesas, padedantis asmenybei, stebint kitų asmenų veiksmus, girdint jų kalbą, suprasti kitus žmones ir aplinkinį pasaulį kaip prasmingą socialinę realiją. Šiame etape didžiausia poveikį vaikui daro šeima ir artimiausi žmonės. Vėlesnis pirminės socializacijos etapas yra perėjimas nuo konkrečių žmonių, esančių šalia, vaidmenų abstrahavimo prie plataus aplinkinių vaidmenų apibendrinimo.
Vaikui augant pamažu plečiasi socializacijos agentų ratas ir vis sudėtingesnis tampa socializacijos turinys. Dabar jau greta šeimos vis didesnį poveikį vaiko socializacijai turi ir ugdymo institucijos, pirmiausia ikimokyklinės (vaikų darželiai), o vėliau ir mokykla, užmokyklinės veiklos centrai, vaikų organizacijos, teatras, televizijos ir radijo laidos, kompiuteriai ir kt. Nemažas vaidmuo tenka ir vaikų žaidimams, bendravimui su kitais vaikais, ypač su kaimynų, kiemo ir kt.
Labai svarbūs žmogaus socializacijoje yra paauglystės ir jaunystės periodai, kai paaugliai ir jaunuoliai, išgyvenantys vadinamąjį „pereinamąjį amžių“, įgyja vis daugiau žinių, kurios padeda asmenybės ir pasaulėžiūros pagrindams atsirasti. Šiame etape šeima ir kitos pirminės socialinės grupės (kaimynai, draugai, bendraamžiai) vaidina svarbų vaidmenį. Tačiau, skirtingai nei prieš tai, paaugliui ir jaunuoliu palaipsniui vis svarbesnės tampa antrinės socialinės grupės, t.y. įvairūs socialiniai institutai, organizacijos ir įstaigos. Smarkiai išauga masinių informacijos priemonių ir komunikacijų vaidmuo.

Ieškant šio laikmečio ir tarpukario Lietuvos sąsajų, peržvelgti tarpukario Lietuvos periodiniai leidiniai: „Katalikų mokytojų sąjungos“ leistas „Lietuvos mokykla“ (1918-1940) ir „Lietuvos vaiko draugijos“ leistas žurnalas šeimai ir darželiams – „Motina ir vaikas“ (1929-1940). Atrinkti 24 straipsnis, iš jų 11 iš mėnraščio „Lietuvos mokykla“ ir 13 iš leidinio „Motina ir vaikas“.
Sugrupavus tarpukario pedagogų iškeltas svarbiausias problemas išryškintos šios aktualios
temos: 1) artimiausios aplinkos poveikis, 2) visuomeniško ugdymo sunkumai, 3) tautinis auklėjimas prieš nutautėjimo grėsmę ir 4) kino filmų įtaka vaikams.
Palyginus tarpukario Lietuvos (1918-1940 m.) ir šių dienų Lietuvos (nuo 1991 m. iki šių
dienų) socializacijos problemas, atrandame labai daug bendrų dalykų, tačiau yra ir skirtybių.

Leave a Comment