Likusių be tėvų globos vaikų problema

TURINYS

TURINYS 2
ĮVADAS 3
1. LITERATŪROS APŽVALGA 5
1.1 LIKUSIŲ BE TĖVŲ GLOBOS VAIKŲ PROBLEMA LIETUVOJE 5
1.1.1 VALSTYBĖS IR PRIVAČIAI GLOBOJAMŲ VAIKŲ SITUACIJA: STATISTINIS
PAVAIKSLAS 7
1.1.2 LIKUSIŲ BE TĖVŲ GLOBOS VAIKŲ GLOBOS TEISINIS REGLAMENTAVIMAS 11
1.1.3 LIKUSIŲ BE TĖVŲ GLOBOS VAIKŲ ĮVAIKINIMO TEISINIS REGLAMENTAS 13
1.1.4 BENDROSIOS NUOSTATOS 15
1.1.5 LIKUSIŲ BE TĖVŲ GLOBOS VAIKŲ ĮVAIKINIMOTEISINIS REGLAMENTAS 16
1.1.6 SOCIALINĖS POLITIOS PRIEMONĖS GLOBOS IR ĮVAIKINIMO SRITYJE 21
2. VAIKO LIKUSIO BE TĖVŲ GLOBOS, ĮVAIKINIMO BYLOS ANALIZĖ 23
2.1 TYRIMO METODOLOGIJA 23
2.2 BYLOS ANALIZĖ 23
NAUDOTA LITERATŪRA 25ĮVADAS
Globos, labdaros pradžia sutampa su civilizacijos pradžia. Žmonėms
gyvenant uždaromis grupėmis, kiekvienas buvo glaudžiai susijęs su kitu,
todėl neereikėjo išskirtinės globos. Kintant visuomenei, natūraliai prireikė
globos ir labdaros. Šiais laikais kiekviena civilizuota valstybė saugo ir
globoja šeimą, motinystę, tėvystę, vaikystę, nes tai yra jos kertinis
akmuo.

Kiekvienas žmogus stengiasi sukurti aplink save rojų. Visi nori turėti
šiltus, gražius namus, kuriuose lauktų artimieji, nenutiltų džiugus vaikų
klegesys. Tačiau šiuo metu Lietuvoje faktinė situacija nedžiugina nei
vieno. Šeima kaip visuomenės ląstelė irsta. Irstant šeimos statuti
pastebimai mažėja gimstamumas.

Kiekvieno vaiko pasaulis prasideda šeimoje. Šeima – pati artimiausia
vaiką supanti aplinka, kurioje formuojasi požiūris į žmones, aplinką,
pasaulį ir save tame pasaulyje. Šeimoje vaikas įggyja savo pirmąją patirtį,
pirmąsias žinias, pirmuosius įspūdžius. Taigi namų aplinka turi didelę
įtaką vaiko patyrimui. Vaikas be šeimos sėkmingai panaudoją turimą
socialinį – kognityvikį patyrimą vaikų globos institucijose. Aišku tai nėra
tas pats kaip tai būtų šeimoje. Nežiūrint į tai vis daugiau mažylių netenka
tėvų globos, yr

ra socialiai ir pedagogiškai apleidžiami. Nors ir labai
skaudu, bet vis daugiau vaikų nesimoko ir nedirba, valkatauja gatvėse,
įtraukiami į nusikalstamą veiklą, girtavimą, prostituciją ir panašiai.
Viena iš didžiausių problemų, nulemiančių vaikų nepriežiūrą ir jų teisių
pažeidimą, yra didėjantis nedarnių – asocialių šeimų skaičius.

Kadangi ši tema šiuolaikinėje visuomenėje yra ypač aktuali, todėl aš
ir nusprendžiau pasirinkti kursinio temą – SOCIALINĖS POLITIKOS PRIEMONĖS
VAIKAMS LIKUSIEMS BE TĖVŲ GLOBOS: TEORIJA IR PRAKTIKA.

TYRIMO PROBLEMA:

Likusių be tėvų globos vaikų situacija

TIKSLAS:

Nustatyti teorines socialinės politikos priemones vaikams likusiems be
tėvų globos ir jų panaudojimą praktikoje.

UŽDAVINIAI:

1. išnagrinėti socialinę, teorinę, psichologinę literatūrą;

2. išsiaiškini likusių be tėvų globos vaikų padėtį;

3. pateikti statistinius duomenis apie valstybės ir privačiai globojamus

vaikus;

4. atskleisti įvaikinimo ir globos reglamentavimo aspektus;

5. išanalizuoti vaiko, likusio be tėvų globos įvaikinimo bylą

TYRIMO OBJEKTAS:

Likusieji be tėvų globos vaikai.

TYRIMO METODAI

1. Mokslinė literatūros analizė.

2. Dokumentų analizė. 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1 LIKUSIŲ BE TĖĖVŲ GLOBOS VAIKŲ PROBLEMA LIETUVOJE

Maža dalis valstybės prižiūrimų vaikų yra našlaičiai, tačiau didžioji
dauguma yra likę be tėvų globos. Šiuo terminu vadinami vaikai, kurių vienas
iš tėvų arba abu tėvai yra gyvi, bet negali arba nenori trumpą ar ilgą
laiką rūpintis savo vaiku dėl tėvų ligos, apleidimo, įkalinimo arba žalingo
ar aplaidaus vaikų auklėjimo.

Lietuvos vaikų neaplenkė ekonominis ir socialinės kaitos, sukėlimas
naujų problemų vaikų priežiūros ir gerovės srityje, poveikis. Išaugęs
nusikaltimų, smurto, prievartos, nepriežiūros, išnaudojimo ir
diskriminacijos prieš vaikus atvejų skaičius tapo nauja realija šalyje.

Pasak oficialių šaltinių, pa

agrindinė priežastis, dėl kurios vaikai
netenka tėvų globos, yra tai, kad šeimos neturi palankių socialinių sąlygų
arba priklauso socialinės rizikos grupei. [Vaikai ir moterys Lietuvoje.
V.,2003 p.33]

Kadangi nėra teisiškai apibrėžtų kriterijų, rizikos grupei nustatyti,
socialinių vaikų teisių apsaugos tarnybos pačios identifikuoja šeimas,
turinčias socialinių ir ekonominių sunkumų. [Vaikai ir moterys Lietuvoje.
V.,2003 p.34]

Vaikų teisių apsaugos tarnybos duomenimis, socialinės rizikos šeima
apibrėžiama kaip šeima, kurioje vyrauja krizė dėl vieno ar kito šeimos
nario piktnaudžiavimo psichologiniais, nepriežiūros savo vaikų, leidimo
jiems valkatauti, elgetauti, dėl skundo, socialinių įgūdžių stokos nemokant
prižiūrėti vaikų, prieš juos naudojant psichologinę, fizinę arba seksualinę
prievartą: gaunamą valstybės paramą naudojant ne šeimos interesus.

Palankių socialinių teisių neturinčios šeimos:
| |1995 |1998 |1999 |2000 |2001 |2002 |
|Iš viso |9,709 |14,9373 |15,144 |16,043 |18,114 |18,675 |
|Vaikų skaičius |25,604 |34,328 |34,379 |36,856 |40,276 |42,820 |
|šeimose | | | | | | |

Šaltinis: Vaikai ir moterys Lietuvoje. V.,2003 p.34

(1 lentelė)

Tokių šeimų skaičius nuolat auga (1 lentelė). Socialinių vaikų
teisių apsaugos tarnyba įskaitoje 2002 m. pradžioje buvo 18672 palankių
socialinių sąlygų neturinčių šeimų, kuriose augo 25604 vaikai.[ Vaikai ir
moterys Lietuvoje. V.,2003 p.34]. lyginant šiuos skaičius, galima teigti,
kad palankių socialinių sąlygų neturinčių šeimų skaičius per 7 metus išaugo
dvigubai.

Viena rimtesnių priežasčių, dėl kurių vaikai netenka tėvų globos yra
probleminės grupės šeimos. Dažnai iš probleminių šeimų yra atimamos
tėvystės teisės, tie tėvai dažniausiai vengia vykdyti savo pareigą auklėti
vaikus ar piktnaudžiauja savo tėvystės teisėmis, daro žalingą įtaką vaikams
savo amoraliu elgesiu.

Per pastaruosius penkerius metus kasmet apie 400 vaikų netenka
globos, atėmus jų tėvams teises. Apie 200 vaikų netenka tėvų globos, ne

es jų
tėvai nuteisiami laisvės atėmimu. Neretas atvejis, kai rizikos grupės
šeimose tėvai patys atsisako vaikų.

Vaikai netekę globos
| |1995 |1996 |1997 |1998 |1999 |
|Iš viso |2907 |3391 |3175 |3502 |3261 |
|Iš probleminių |1183 |1020 |843 |1046 |951 |
|šeimų | | | | | |

2 lentelė

Šaltinis: Stasiulienė V., Eidukienė V., Gruževskis B., Jaučaitytė K.,
Mikalauskaitė A., Paluckienė J. Paramos šeimai politika. V., 2003, p. 105

Dažniausiai netekusių globos vaikų dalis yra iš probleminių šeimų.
Probleminių šeimų daugėja. Vaikų teisių apsaugos tarnybų įstaigoje 1999m.
pabaigoje tokių šeimų buvo įrašyta 16,0 tūkst., jose augo 36,9 tūkst.
vaikų, tai atitinkamai 6,3 tūkst., ir 11,3 tūkst., daugiau nei 1995m.

Probleminės šeimos (tūkstančiais)
| |1.995 |1996 |1997 |1998 |1999 |
|Šeimų skaičius |9,7 |12,6 |14,9 |15,1 |16,0 |
|Vaikų skaičius jose |25,6 |29,6 |34,3 |34,4 |36,9 |

3 lentelė

Šaltinis: Stasiulienė V., Eidukienė V., Gruževskis B., Jaučaitytė K.,
Mikalauskaitė A., Paluckienė J. Paramos šeimai politika. V., 2003, p. 105 1.1.1 VALSTYBĖS IR PRIVAČIAI GLOBOJAMŲ VAIKŲ SITUACIJA: STATISTINIS

PAVAIKSLAS
Remiantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu (įsigaliojusiu 2001m.
lieps1 d.), globą organizuoja ir prižiūri savivaldybių vaikų teisių
apsaugos tarnybos, vaikų teisių apsaugos tarnybos organizuoja ir prižiūri
vaikus bendradarbiaudamos su kitomis vietos savivaldos ir nevyriausybinėmis
institucijomis bei organizacijomis, susijusiomis su vaiko teisių apsauga.
[vaikai ir moterys Lietuvoje. V., 2003, p.34]

Egzistuoja dvi vaikų globos rūšys. Vaiko laikinoji globa – laikinai be
tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių bei teisėtų
interesų atstovavimas ir ginimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje.
[Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. V., 2000.,p.113] Vaiko nuolatinė globa –
be tėvų globos likusio vaiko, kuris esamomis sąlygomis negali grįžti į
šeimą, priežiūra ir auklėjimas, jo teisių bei teisėtų interesų atstovavimas
ir ginimas šeimoje, šeimynoje ar institucijose. [Vaiko t

teisių apsauga
Lietuvoje. V., 2000.,p.114]

Laikinoji ar nuolatinė globa gali būti steigiama vaikui globėjų
šeimoje, šeimynoje, laikinos vaikų globos namuose ar stacionaruose vaikų
globos namuose. [Žalimienė. L. Socialinės apsaugos. V.,2001, p.167]

Stacionarios vaikų globos įstaigos vaikams – tai socialinės globos
įstaigos, skirtos globoti našlaičius, tėvų globos netekusius vaikus,
negalinčius gyventi šeimoje ir reikalaujančius nuolatinės priežiūros.

Šiose įstaigose turi būti užtikrintas vaiko vaiko auklėjimas ir
priežiūra, sudaryta aplinka, kurioje vaikas galėtų augti, vystytis ir
tobulėti. Organizuojant veiklą šio tipo įstaigose, ypatingas dėmesys
skiriamas vaiko situacijos analizei ir alternatyvų stacionariai vaikų
globai formų ieškojimui ir jų taikymui.

Stacionarios globos įstaigos vaikams yra šios:

Laikinos vaikų globos namai – tai socialinės globos įstaigą, kurioje
laikinai apgyvendinami ir globojami vyresni negu 3 metų vaikai, netekę tėvų
globos, gatvės vaikai ir dėl kitų priežasčių negalintys gyventi savo
šeimoje. Organizuojant veiklą šio tipo įstaigose, būtina nuolat ieškoti
galimybių, kaip grąžinti vaiką į jo biologinę šeimą arba rasti globėjų
šeimą;

Šeimyna – tai juridinis asmuo, kai šeimos aplinkoje globojami 6 ir
daugiau tėvų globos netekusių vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su
savais vaikais turi būti ne daugiau kaip 12 vaikų);

Vaikų globos namai – tai socialinės globos įstaiga, kurioje ilgesniam
ar trumpesniam laikui apgyvendinami ir globojami našlaičiai ir tėvų globos
netekę vaikai. [Žalimienė. L. Socialinės apsaugos. V.,2001, p.166]

Nuo 1999m. vaikų, kurie neteko tėvų, apgyvendinimas šeimose mažėjo,
nepaisant didėjančio vaikų, netekusių tėvų priežiūros skaičiaus.

Vaikai netekę tėvų globos Lietuvoje 1999-2002m
|Rodikliai |1999|2000 |2001|2002|
|Bendras vaikų, netenkančių tėvų globos, |3,26|2,597 |2,86|3,00|
|skaičius |1 | |3 |3 |
|Vaikai iki 7 metų |1,13|897 |1,08|1,22|
| |0 | |0 |0 |
|Vaikai apgyvendinti globos institucijose|1,34|1,265 |1,58|1,6,|
| |3 | |9 |8 |
|Vaikai apgyvendinti šeimose |1,84|1,287 |1,27|1,35|
| |4 | |4 |9 |
|Artimų giminaičių |1,27|92, |898 |.. |
| |4 | | | |

2000m. ir 3003 beglobių vaikų 1359 buvo apgyvendinti šeimose. Beveik
kiekviena savivaldybė turi vaikų globos institucijų ar grupių apgyvendinti
vaikus, netekusius tėvų priežiūros arba tapusius smurto šeimose aukomis.
2002m. globos įstaigose gyveno 13700 vaikų. Kad šiems vaikams laikinoji
globa netaptų laipteliu į nuolatinės globos institucijas, būtina stiprinti
socialinį darbą su biologiniais vaiko tėv.ais ir didinti savivaldybės
pareigūnų dėmesį. [Vaikai ir moterys Lietuvoje. V., 2003. p.23]

2002m. vaikų teisių apsaugos tarnybos duomenys:
| |Globa (rūpyba) |Per metus |
|1. |Šeimų, globojančių (rūpinančių) vaikų skaičius |60 |
|2. |Globojamų vaikų skaičius jose |68 |
|2.1 |Iš jų 0-3m. |7 |
|2.2 | 4-6m. |8 |
|2.3 | 7-17 |53 |
|1. |Institucijose globojamų vaikų skaičius |54 |
|1.1 |Iš jų: 0-3 |18 |
|1.2 | 4-6 |9 |
|1.3 | 7-17 |27 |

Remiantis šiais duomenimis, galima teigti, kad privačiai globojamų
vaikų yra daugiau nei institucijose. Tačiau šeimos dažnai ima globoti
vyresnio amžiaus vaikus.

Nustatyta vaikams globa (rūpyba) pagal globos (rūpybos) nustatymo
pagrindus
| | |Iš viso|Iš jų: |
| | |vaikų | |
| | |iki 18 | |
| | |m. | |
| | | |0-3m. |4-6m. |7-17m.|
|1 |Vaikams nustatyta globa (rūpyba) |122 |25 |17 |80 |
|2 | Abu tėvai arba turėtas vienas iš |15 |1 |1 |13 |
| |tėvų yra miręs | | | | |
|3 | Tėvystės ar artimos giminystės |1 |1 | | |
| |ryšiai nuo vaiko radimo dienos | | | | |
| |nenustatyti per tris mėn. | | | | |
|4 |Abu tėvai arba turėtas vienas iš tėvų | | | | |
| |teismo paskelbti mirusiais arba | | | | |
| |pripažinti nežinia kur esančiais | | | | |
|5 |Tėvai arba turimas vienas iš tėvų | | | | |
| |nustatyta tvarka yra pripažinti | | | | |
| |neveiksniais | | | | |
|6 |Tėvai arba turimas vienas iš tėvų yra |5 |1 |2 |2 |
| |dingę ir jų yra ieškoma | | | | |
|7 |Vaikas įstatymų nustatyta tvarka |33 |3 |4 |26 |
| |atskirtas nuo tėvų | | | | |
|8 |Tėvai arba turimas vienas iš tėvų |34 |3 |7 |24 |
| |nesirūpina, nesidomi vaiku, jo | | | | |
| |neprižiūri, netinkamai auklėja | | | | |
|9 |Naudoja fizinį ar psichinį smurtą |1 | | | |
|10 |Tėvai arba turimas iš tėvų laikinai |33 |16 |3 |14 |
| |negali rūpintis vaiku | | | | |
|10.1| Dėl abiejų tėvų arba vieno iš |8 |5 |2 |1 |
| |jų ligos | | | | |
|10.2| Suėmimo, bausmės atlikimo |6 |1 | |5 |
|10.3| Netekus gyvenamo būsto, išvykus|19 |10 |1 |8 |
| |dirbti į užsienį, dėl skurdo ir pan. | | | | |

duomenys apie šeimas, kurių vaikui (vaikams) nustatyta globa (rupyba)
| | |Šeimų |Vaikų |
| | |skaičiu|skaičius|
| | |s | |
|1 |Iki globos (rūpybos) nustatymo vaiką šeimoje augino|104 |122 |
| |(iš viso) . | | |
|2 |Iš jų abu tėvai |15 |15 |
|3 |Iš jų vienas iš tėvų |60 |72 |
|3.1 |Iš jų: našlys (ė) |10 |17 |
|3.2 |išsituokęs |10 |11 |
|3.3 |Vienas iš sugyventinių |3 |4 |
|3.4 |Viena motina kai nėra duomenų apie tėvą |37 |40 |
|4 | Vaiko senelis ar senelė |18 |22 |
|5 |Vaiko teta, dėdė |6 |6 |
|6 |Vaiko brolis, sesuo |4 |4 |
|7 |Kiti asmenys |1 |1 |
|8 |Rastas vaikas | |2 |

Nustatyta vaikams globa (rūpyba)
| | |Globų (rūpybos skaičius) |
| | |Iš viso |laikino|nuolatinė|
| | | |ji | |
|1 |Šeimose |68 |51 |17 |
|2 |Šeimynose | | | |
|3 |Vaikų globos institucijose |54 |52 |2 |
|3.1 |Kūdikių namuose |14 |14 | |
|3.2 |Apskrities vaikų globos namuose |32 |30 |2 | 1.1.2 LIKUSIŲ BE TĖVŲ GLOBOS VAIKŲ GLOBOS TEISINIS REGLAMENTAVIMAS
Demokratijos procesų, ekonominių ir kultūrinių visuomenės gyvenimo
sąlygų kaita reikalauja nuolatinių tarpininkų tarp vaiko, jo šeimos,
mokyklos, visuomeninių institucijų.

Lietuvoje už vaikų globos ir specialaus ugdymo organizavimą
atsakingos įvairių sričių valstybinės ir savivaldos institucijos: kai
kurios ministerijos, apskričių socialinių reikalų, švietimo, sveikatos
departamentai, savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybos. Šių institucijų
funkcijų pasidalijimas, veiklos koordinavimas, bendradarbiavimo formos ir
būdai nėra pakankamai įstatymiškai reglamentuoti, dėl to organizuojant
vaikų globą kyla daug problemų, nukenčia globos kokybė, vaikų interesai.

Globa ir rūpyba – neveiksnių ir ribotai veiksnių fizinių asmenų,
negalinčių dėl objektyvių priežasčių savarankiškai įgyvendinti asmeninių
bei turtinių teisių ir vykdyti savo pareigų, apsaugos teisinės formos.

Tyrimų duomenimis, daugumos norinčių imti globoti vaikus šeimų
materialinė padėtis vertinama kaip blogesnė negu vidutinė Lietuvos šeimų
padėtis. Pasiturinčios šeimos globoti vaikus imasi labai retai. Kadangi
nėra nustatytos bendros tvarkos, metodikos įvertinanti norinčius globoti
vaikus asmenų pajamas. Pageidaujančiųjų globoti vaikus taip pat nėra daug
ir jie kelia daug reikalavimų. Ypač mažai norinčiųjų globoti paauglius.
Dauguma pageidauja globoti tik mažamečius vaikus. Be to būsimi globėjai
ieško tik sveikų, neturinčių tėvų vaikų. [ Žalimienė. L. Vaikų globos
organizavimas: savivaldybių ir apskričių funkcijos bei bendradarbiavimas.
VU., 2003p.79]

Globa ir rūpyba steigiama nepilnamečiams vaikams ir pilnamečiams
asmenims, teismo pripažintais neveiksniais. Be bendrų nuostatų, taikomų šių
kategorijų asmenims, yra ir specialių ypatumų, kurie nagrinėjami atskirai.

Nepilnamečių globą ir rūpybą galima skirti vaikams iki 14 metų
amžiaus, o rūpybą – nuo 14 metų, likusiems dėl įvairių priežasčių be tėvų
priežiūros.

Priklausomai nuo minėtų priežasčių pobūdžio vaiko globos (rūpybos)
rūšys gali būti laikinoji ir nuolatinė.

✓ Vaikų laikinoji globa (rūpyba) steigiama, kai vaiko tėvai ar

turimas vienas iš tėvų: dingę (teisme pripažinti nežinia kur

esančiais arba paskelbti mirusiais) negali rūpintis vaiku dėl

ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių;

nesirūpina, netinkamai auklėja, naudoja fizinį arba psichinį

smurtą. Vaikų laikinosios globos (rūpybos) tikslas yra grąžinti

vaiką į šeimą. Ji baigiasi tada, kai vaikas gražinamas į tėvams,

sulaukia pilnametystės; įvaikinamas; suteikiama nuolatinė globa

(rūpyba); susituokia. [ Čiočys V. Teisės pagrindai. V., 2000

p.294]

✓ Nuolatinė globa (rūpyba) steigiama be tėvų globos likusiems

vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą

(neturi tėvų arba jie pripažinti neveiksniais, įstatymų

nustatyta tvarka atskirti nuo vaikų) ir jų priežiūra bei

auklėjimas, teisėtų interesų atstovavimas pavedamas kitai šeimai

ar vaikų globos (rūpybos) institucijai. Vaiko nuolatinė globa

(rūpyba) pasibaigia, kai vaikas: sulaukia pilnametystės;

grąžinamas tėvams; įvaikinamas ar susituokia. [ Čiočys V. Teisės

pagrindai. V., 2000 p.295]

Pagal formas globa (rūpyba) gali būti atliekama šeimoje, šeimynoje arba
vaikų globos institucijose.

✓ Vaiko globa (rūpyba) šeimoje – ne daugiau kaip 5 vaikų globa

natūralioje šeimos aplinkoje. Skiriant vaiko globėją, pirmumas

teikiamas vaiko artimiesiems giminaičiams, jeigu šie turi tinkamas

buitines sąlygas ir yra ne jaunesni ,kai 21 metų ir ne vyresni

kaip 65 metų,neteisti už tyčinius nusikaltimus, visiškai veiksnūs,.

nesergantys alkoholizmu, narkomanija, psichinėmis ligomis ir pan.

✓ Vaiko globa (rūpyba) šeimynoje – tai globos forma, kai juridinis

asmuo globoja 6 ir daugiau vaikų, o bendras vaikų skaičius su

savais vaikais sudaro 12 vaikų.

✓ Kai nėra galimybės vaiko likusio be tėvų priežiūros globoti

šeimoje ar šeimynoje, jis apgyvendinamas valstybinėje ir

nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje. [ Čiočys V. Teisės

pagrindai. V., 2000 p.295]

Globojamo vaiko šeimoje, šeimynoje ir nevyriausybinėje vaikų globos
institucijoje išlaikymą reglamentuoja Vyriausybės patvirtinti įstatymai.

Visus klausimus susijusius su vaiko globa sprendžia vaikų teisių
apsaugos taryba.

Nepilnamečio globa pasibaigia vaikui sulaukus 14 metų, o jo globėjas
tampa nepilnamečio rūpintoju be papildomo sprendimo.

Rūpyba pasibaigia nepilnamečiui sulaukus 18 metų, arba susituokus.

Pilnamečiam asmeniui, kuris teismo pripažintas neveiksniu, skiriama
globa, o pilnamečiam asmeniui – rūpyba.

Globa ir rūpyba pasibaigia įsiteisėjus teismo sprendimui pripažinti
asmenį veiksniu ar panaikinti jo veiksnumo apribojimą. 1.1.3 LIKUSIŲ BE TĖVŲ GLOBOS VAIKŲ ĮVAIKINIMO TEISINIS REGLAMENTAS
Galima konstatuoti, kad šalyje stiprėja pažangi tendencija – vis
daugiau vaikų įvaikinama ir lieka Lietuvoje. Nors ir kaip būtų gaila,
tačiau nėra efektyvios pedagoginės ir psichologinės pagalbos šeimoms
įsivaikinančioms beglobius vaikus, sistemos.

Šiuo metu ypač sunkiai keičiasi nuomonė apie įvaikinimo paslaptis,
nors tendencijos krypsta gera linkme.

Įvaikinimo sunkumai su kuriais susiduria įtėviai Lietuvoje skirstomi
į:

1. išorinius.

2. vidinius.

Išoriniai veiksniai daugeliu atvejų turi įtakos vidiniams veiksniams,
galintiems suteikti problemų įvaikinusiose šeimose (pvz. sudėtingos
įvaikinimo procedūros ir nepakankama valstybės parama sudaro prielaidas
atsisakyti įvaikinimo arba jį atidėti, neigiamas visuomenės požiūris
skatina slaptą įvaikinimą).

Informacijos apie įvaikį trūkumas ir specialaus psichopedagoginio
įtėvių parengimo sistemos nebuvimo sudaro prielaidas atsirasti klaidingai
įvaikinimo motyvacijai, ir dėl to įtėviai nusivilia savimi ir įvaikiais.

Šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. Įtėviai skatina
įvaikio protinį ir dorovinį vystymąsi.
|IŠORINIAI VAIKSNIAI |

|Sudėtinga| |Nepakankama | |Neįmanomas | |Informacij| |Psichopedagogi|
|įvaikinim| |valstybės | |visuomenės | |os apie | |no įtėvių |
|o | |parama | |požiūris į | |įvaikį | |rengimo |
|procedūra| | | |Įvaikinimą | |nebuvimas | |sistemos |
| | | | | | | | |nebuvimas |

|VIDINIAI VEIKSNIAI |

|Atsisako arba| |Slaptas | | | | |
|atideda | |įvaikinimas | |Nusivylimas | |Klaidinga |
|įvaikinimą | | | | | |motyvacija |

|Savimi | |Įvaikiu |

Dažniausiai spaudoje atskleidžiamos įvaikinimo paslapties
psichologinis aspektas, turintis įtakos ir įtėviams ir įvaikiams. Pasak E.
Grižbauskienės įvaikiai jaučia begalinę nuoskaudą, kad buvo daugelį metų
apgaudinėjami. A. Astrauskienės manymu sąveikoje tarp įtėvių ir įvaikių yra
dėkingumo reikalavimas. Įtėviai iš vaiko reikalauja dėkingumo, bet
nepaaiškina už ką. Psichologinė įtampa šiuo atveju sukelia emocinių
sutrikimų.

Nuo 2001m. liepos 1d. įsigaliojo naujas Vaikų globos įstatymas
apsunkino įvaikinimo procedūras.

Įvaikinimo sėkmė priklauso nuo motyvacijos. Dažnai vaikas įtėviams
reikalingas tik poreikiams partenkinti (pvz. bijo likti vieni senatvėje,
daugelis moterų taip realizuoja motinystės jausmą.) [Bralkauskienė R.
Įvaikinimas Lietuvoje: situacija ir nuostatos. 2002,p.69] 1.1.4 BENDROSIOS NUOSTATOS
Savo darbe naudojau tokias sąvokas:

Įvaikinimas: tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio
asmeninių ir turtinių teisių bei pareigų panaikinimas ir įtėvių bei jų
giminaičių ir įvaikių bei jų palikuonių tarpusavio asmeninių ir turtinių
teisių bei pareigų sukūrimas kaip giminaičiams pagal kilmę.

Tarptautinis įvaikinimas – vaiko įvaikinimas Lietuvos Respublikos
piliečiams ir užsieniečiams, nuolat gyvenantiems priimančioje valstybėje,
kai vaikas perkeliamas gyventi į tą valstybę, taip pat užsieniečiams,
nuolat gyvenantiems Lietuvos Respublikoje.

Priimančioji valstybė: užsienio valstybė, kurioje nuolat gyvenantys
užsieniečiai ir Lietuvos Respublikos piliečiai įvaikina Lietuvos
Respublikoje nuolat gyvenantį vaiką. Priimančios valstybės, į kurią vaikas
įvaikinamas, teisė turi atitikti 1993m. gegužės 29d. Hagos konvencijos dėl
vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje
reikalavimus.

Vaiko kilmės valstybė – valstybė, kurios pilietis yra vaikas, vaiko
tėvų pilietybė valstybė arba vaiko neturinčio pilietybės, gyvenamosios
vietos valstybė.

Užsienietis – asmuo kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis,
neatsižvelgiant į tai ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę,
ar neturi jokios.

Galimas įvaikinti vaikas – įrašytas į galimų įvaikinti vaikų sąrašą
vaikas, išskyrus tuos atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba
įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje.

Įvaikintojai – pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki 50 metų,
tinkamai pasirengę įvaikinti, sutuoktiniai ir įrašyti į asmenų, norinčių
įvaikinti sąrašus.

Vaiko interesai – įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybės
šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje, garantuojant jų ugdymą,
auklėjimo ir gyvenimo sąlygų gerėjimą.

Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos įgyvendinimas –
valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pagal kompetenciją
atsakingą už įvaikinimo organizavimą ir koordinavimą, vykdoma veikla,
siekiant užtikrinti, kad įvaikinimas kuo labiau atitiktų vaiko interesus.
[Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka. Bendrosios nuostatos] 1.1.5 LIKUSIŲ BE TĖVŲ GLOBOS VAIKŲ ĮVAIKINIMOTEISINIS REGLAMENTAS
Įvaikinimas Lietuvoje yra gan sudėtingas ir ilgas procesas. Norint
įvaikinti vaiką reikia laikytis valstybės nustatytų įstatymų. Įvaikinti
galima pagal šiuos Lietuvos Respublikos nustatytais straipsniais:

480straipsnis. Pareiškimo padavimas:

Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra Lietuvos
Respublikoje, paraišką dėl įvaikinimo paduoda apylinkės teismui pagal savo
arba įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą.

Lietuvos Respublikos pilietis nuolat gyvenantis užsienyje, užsienio
valstybės pilietis, asmuo be pilietybės arba asmuo turintis Lietuvos
Respublikos valstybės pilietybę, pareiškimą dėl įvaikinimo paduoda Vilniaus
apygardos teismui.

481 straipsnis, Pareiškimo turinys:

Be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių duomenų turiniui ir formai,
pareiškime turi būti nurodyta:

1. duomenys apie pareiškėją;

2. duomenys apie įvaikinamąjį;

3. įvaikinimo motyvai;

jeigu pareiškėja prašo įvaikinamajam suteikti įvaikintojų pavardę ir
jų nurodytą vardą, tai turi būti išdėstyta pareiškime įvaikinti.

482 straipsnis Įrodymų pateikimas:

Prie pareiškimo įvaikinti turi būti pridėta:

1. įvaikintojų (jei tai įmanoma) sveikatos būklės pažyma, išduota

sveikatos ministro nustatyta tvarka;

2. jei yra galimybė – teismo nutartis, patvirtinanti vaiko tėvų

sutikimą įvaikinti, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;

3. jei yra galimybė ir vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka

globėją, išskyrus valstybinę globos instituciją – teismo

nutartis patvirtinanti globėjo (rūpintojo) sutikimą įvaikinti;

4. jei įvaikinti prašo vienas iš sutuoktinių, – notaro patvirtintas

kito sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti, išskyrus

įstatymų numatytus atvejus;

5. duomenys, kad įvaikintojas yra įrašytas į norinčiųjų įvaikinti

sąrašą ir kad įvaikinamasis yra įrašytas į įvaikinamųjų vaikų

sąrašą;

6. valstybės įvaikinimo institucijos atestuoto socialinio

darbuotojo išvada dėl pasirengimo įvaikinti.

Užsienio valstybės piliečiai ar asmenys be pilietybės, paduodami
pareiškimą įvaikinti, pateikia savo valstybės įstatymų nustatyta tvarka
įformintus dokumentus, duomenis, kad užsienio valstybė pripažins
konkretaus vaiko įvaikinimą, kad vaikui yra ar bus išduotas leidimas
įvažiuoti į tą šalį ir nuolat joje gyventi. Prie šių dokumentų turi būti
pridėti jų vertimai į Lietuvių kalbą. Dokumentai turi būti legalizuoti
išskyrus, įstatymų ar sutarčių numatytus atvejus.

483 straipsnis. Pasirengimas bylai:

Teismas rengdamasis nagrinėti bylą:

1. paveda valstybinei įvaikinimo institucijai pateikti išvadą, ar

nėra įstatymų numatytų kliūčių įvaikinti šį konkretų vaiką, taip

pat duomenis apie tai, ar nėra gauta kitų asmenų prašymo

įvaikinti tą patį vaiką, apie įvaikintojo ir įvaikinamojo

registraciją atitinkamuose sąrašuose;

2. išreikalauja iš valstybinės įvaikinimo institucijos duomenis

apie įvaikinamo vaiko kilmę, vystymąsi, sveikatos būklę ir

šeimą;

3. jeigu įvaikinti prašo užsienio valstybės pilietis ar asmuo be

pilietybės – paveda valstybinei įvaikinimo institucijai pateikti

išvadą, ar pagal Civilinį kodeksą įvykdyta procedūra iki teismo.

484 straipsnis. Bylos nagrinėjimas:

1. Byla dėl įvaikinimo nagrinėjama žodinio proceso tvarka uždarame teismo

posėdyje.

2. Apie bylos nagrinėjimą pranešama pareiškėjui, kitiems asmenims,

pareiškusiems norą įvaikinti tą patį vaiką, valstybinei įvaikinimo

institucijai, valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai ir

kitiems suinteresuotiems asmenims.

3. Kiti asmenys pareiškę norą įvaikinti tą patį vaiką, gali pateikti b.ylą

nagrinėjančiam teismui pareiškus su savarankiškais reikalavimais dėl

įvaikinimo. Šie asmenys dalyvauja teisme kaip pareiškėjai.

4. Byla dėl įvaikinimo nagrinėjama būtinai dalyvaujant pareiškėjams,

valstybinės įvaikinimo institucijos atstovui, valstybės vaiko teisių

apsaugos institucijų atstovui, kurie dėl įvaikinimo duoda išvadą

teisme.

5. teismas patikrina, ar įvaikintojai turi tinkamas sąlygas ar yra derama

pasirengę įvaikinti.

6. tėvų, globėjų (rūpintojų) sutikimas įvaikinti gali būti atšauktas iki

teismo sprendimo dėl įvaikinimo priėmimo. Padavus pareiškimą atšaukti

sutikimą įvaikinti, bylos dėl įvaikinimo procesas sustabdomas, kol bus

išspręstas klausimas ar atšaukti sutikimą.

485 straipsnis. Įvaikinamo vaiko sutikimas:

1. įvaikinamasis, kuriam yra suėję 10 metų, dėl įvaikinimo turi

būti išklausytas posėdyje. Teismas išsiaiškina ar įvaikinamasis

sutinka būti įvaikintas ir būti įvaikintojo įvaikis ar sutinka,

kad įvaikintojai būtų pripažinti jo tėvais, o jis įvaikintojų

vaiku, taip pat ar sutinka, kad būtų pakeistas jo vardas,

pavardė. Be įvaikinamojo kuriam yra suėję 10 metų raštiško

sutikimo įvaikinimas neįmanomas.

2. įvaikinamasis kuriam nėra suėję 10 metų, dėl įvaikinimo, vardo

ir pavardės pakeitimo turi būti išklausytas teismo posėdis, jei

jis sugeba išreikšti savo nuomonę ir suformuluoti pažiūras.

Nuomonė gali būti išreiškiama žodine, rašytine forma ar kitais

vaiko pasirinktais būdais. Teismas priimdamas sprendimą turi

atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja paties vaiko

interesams.

3. nustatyti, ar vaikas sugeba išreikšti savo nuomonę, ir

išreikštai savo nuomonei išaiškinti gali būti kviečiamas

ekspertas psichologas.

4. išimtiniais atvejais teismo nuožiūra vaiko nuomonės išklausymo

laikui teismo nutarimu gali būti pašalinamas iš teismo posėdžio

kuris nors dalyvaujantis asmuo. Kai tas asmuo grįžta į salę jam

turi būti pranešama vaiko nuomonė.

5. teismui leidus, teismo posėdyje dalyvaujantis pedagogas ar

psichologas bei dalyvaujantys byloje asmenys gali užduoti vaikui

klausimų.

6. teismas privalo įvaikinamajam išaiškinti sutikimo davimo bei

įvaikinimo pasekmes. Teismas atsisako priimti įvaikinimo

sutikimą būti įvaikintas, jeigu yra pagrindo manyti, kad šis

sutikimas buvo išgautas prievartos ar apgaulės būdu arba

siekiant gauti neteisėtą finansinę naudą.

486 straipsnis. Vaiko perkėlimas į šeimą iki įvaikinimo:

1. jeigu, atsižvelgiant į būsimųjų įtėvių psichologinį pasirengimą

įvaikinti ir vaiko – būti įvaikintam, būsimų įtėvių ir įvaikio

bendravimo trukmę, iki prašymo įvaikinti ir kitas aplinkybes,

gali kilti abejonių ar vaikas pritaps įvaikintojų šeimoje, ir

yra pagrindas manyti, kad kitų kliūčių įvaikinti nėra, bylą

nagrinėjantis teismas valstybės įvaikinimo institucijos prašymu

ar savo iniciatyva gali nutartimi pareiškėjui nustatyti nuo

šešių iki dvylikos mėnesių bandomąjį laikotarpį ir perkelti

vaiką gyventi į pareiškėjo šeimą, kurioje jis būtų auklėjamas ir

išlaikomas. Šiuo atveju byla dėl įvaikinimo sustabdoma.

2. atnaujinus bylos nagrinėjimą, valstybinė įvaikinimo institucija

pateikia teismui išvadą apie įvaikintojų pasirengimą įvaikinti

šį konkretų vaiką įvaikintojų ir vaiko psichologinį suderinimą.

3. atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas iš naujo įvykdo įstatymų

reikalavimus dėl įvaikinamojo sutikimo.

487 straipsnis. Teismo spren.dimas:

1. teismo sprendimu vaikas įvaikinamas arba pareiškimas

įvaikinti atmetamas.

2. patenkinus pareiškimą, teismo sprendimu įvaikintojai

pripažįstami vaiko tėvais, o įvaikintieji įtėvių vaikais. Jei

teismo nutarimu vaikas buvo perkeltas į šeimą iki įvaikinimo,

tai įvaikinus vaiką įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal

įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo.

Teismas tai pažymi sprendime.

3. teismo sprendimo įvaikinti rezoliucinėje dalyje paliekami

vaiko individualybę išsaugantys duomenys: gimimo data, gimimo

vieta, taip pat vardas ir pavardė, jeigu jie nekeičiami.

4. kai įvaikina užsienio šalių piliečiai, teismo sprendimo

rezoliucinėje dalyje nurodoma, į kurią valstybę leidžiama

įvaikinti.

5. įsiteisėjęs teismo sprendimas įvaikinti per tris dienas

išsiunčiamas civilinės metrikacijos įstaigai, kuri yra

įregistravusi vaiko gimimą.

6. teismo sprendimas įvaikinti yra pagrindas civilinės būklės

aktų įrašų įstaigai pakeisti įvaikio gimimo įrašą ir išduoti

naują gimimo liudijimą.

7. visas teismo sprendimas skelbiamas uždarame teismo posėdyje.

488 straipsnis. Sutikimas įvaikinti:

1. vaiko tėvai, o jeigu jie yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, –

jų tėvai arba globėjai (rūpintojai), vaiko globėjas

(rūpintojas) rašytinį sutikimą įvaikinti, įformintą

pareiškimu, paduoda apylinkės teismui pagal savo gyvenamąją

vietą arba pagal vaiko, kuriam duodamas sutikimas įvaikinti,

gyvenamąją vieta.

2. pareiškime dėl sutikimo įvaikinti turi būti nurodyta:

a. duomenys apie sutikimą duodantį asmenį;

b. duomenys apie vaiko tėvų amžių ar sveikatos būklę, jeigu jie

yra nepilnamečiai ar neveiksnūs;

c. duomenys apie vaiką;

3. prie sutikimo įvaikinti turi būti pridedami įrodymai,

patvirtinantys jame išdėstytas aplinkybes;

4. sutikimas įvaikinti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka;

5. teismas privalo sutikimą duodančiam asmeniui išaiškinti

tokio sutikimo davimo bei įvaikinimo pasekmes;

6. sutikimo įvaikinti patvirtinimo klausimas išsprendžiamas

teismo nutarimu. Teismas patvirtina sutikimą įvaikinti jei

nustato, kad sutikimas įvaikinti duodamas sąmoningai be

poveikio sutikimą duodančiojo valiai. Tvirtindamas teismas

išaiškina įvaikinimo pasekmes ir teisę atšaukti duotą

sutikimą. Ši nutartis gali būti skundžiama atskiruoju

skundu;

7. įsiteisėjusios nutarties, patvirtinančios sutikimą

įvaikinti, nuorašą teismas per tris dienas išsiunčia

valstybinei įvaikinimo institucijai. [Lietuvos Respublikos

Civilinis kodeksas XXIX skyrius įvaikinimo sąlygos ir

tvarka.] 1.1.6 SOCIALINĖS POLITIOS PRIEMONĖS GLOBOS IR ĮVAIKINIMO SRITYJE
Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus,
įstatymas reglamentuoja valstybinių pašalpų mokėjimą auginančioms vaikus
šeimoms, kurioms labiausiai reikalinga valstybės socialinė parama, taip pat
našlaičių ir kitų be tėvų globos vaikų rėmimą. Šio įstatymo 5 straipsnyje
apibrėžiama vaiko globos pašalpa. Fiziniam asmeniui, šeimynai arba
nevyriausybinei globos institucijai, įstatymų nustatyta tvarka paskirtai
likusio be tėvų globos vaiko globėju, šiam vaikui išlaikyti mokama 4 MGL
dydžio pašalpa kiekvieną mėnesį, kol jam sukaks 18 metų. Sukakus 18 metų
vaikams ir likusių be tėvų globos vaikams, kurie iki pilnametystės buvo
globojami globos institucijoje, šeimynose arba globėjų, skiriama
vienkartinė pašalpa 50 MGL dydžio, gyvenamajam namui, butui įsigyti arba
įsikurti jeigu nėra toliau valstybės išlaikomi globos institucijose. [LR
Šeimos teisė. V.,2001]

Piniginės socialinės paramos šeimoms klasifikacija ir pašalpų rūšys
|Piniginė socialinė parama |
|šeimoms |

|Nepriklausomai nuo pajamų | |Mažas pajamas turinčioms šeimoms, |
| | |įvertinus pajamas |

Socialinė pašalpa

Vienkartinės pašalpos

Pašalpa šeimoms,

auginančioms 3

ir daugiau vaikų

|Vaikus auginančios| |Likę be tėvų |
|šeimos | |globos vaikai |

Vaiko globos pašalpa_____

Našlaičio stipendija _

Pašalpa našlaičiams ir likusiems

be tėvų globos vaikams įsikurti

Vienkartinė pašalpa gimus kūdikiui

|Visos šeimos | |Neturinčios teisės į | |Privalomosios |
| | |valstybino socialinio| |karo tarnybos |
| | |draudimo motinystės | |karių šeimos |
| | |(tėvystės) pašalpą | | |
| | |šeimoms | | |

Šeimos pašalpa Nėštumo pašalpa Pašalpa tikrosios

vaikui besimokančioms moterims krašto
tarnybos karių
nuo 1 iki 3 metų Šeimos pašalpa, iki
(prievolininkų)

vaikui sukaks vieni metai vaikams

[ Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinis pranešimas. 1998 V.,
1999 p.73]

Vaikų globos paslaugos. Statistiniais ir informacijos duomenimis,
1996m. socialinių globos įstaigų tinklą Respublikoje sudarė:

✓ valstybinio pavaldumo įstaigos – 29 vaikų globos namai; 11

bendro tipo internatinių mokyklų, 55 specializuotos internatinės

mokyklos, 6 pensionatai vaikams su negalia, 6 kūdikių namai.

✓ Savivaldybių pavaldumo įstaigos – 15 vaikų globos namų.

✓ Nevyriausybinių organizacijų įstaigos – 6 minivalstybiniai

vaikų globos namai, taip pat 39 šeimynos.

[Darbo ir socialinių tarnybų institutas. Aktualūs socialinės politikos
klausimai. V., 1999, p.60] 2. VAIKO LIKUSIO BE TĖVŲ GLOBOS, ĮVAIKINIMO BYLOS ANALIZĖ

2.1 TYRIMO METODOLOGIJA
Byla yra tvarkoma, sisteminama ir saugoma vaikų teisių apsaugos
tarnyboje. Ši byla neturi tikslaus ir konkretaus pavadinimo. Byla gali būti
priskiriama įstatymams saugomų dokumentų tipui ir prieinama tik ribotai
žmonių grupei. Byla yra autentiška ir patikima.

Bylą sudaro pareiškimai ,prašymai. 2.2 BYLOS ANALIZĖ
šioje byloje egzistuoja trys sąveikaujančios tarpusavyje šalys:
motina, jos mažametė dukra ir norintys ją įsivaikinti žmonės.

Bylos esmė: motina nėra atsisakiusi motinystės teisių į savo dukrą,
kartu ji negali garantuoti ir užtikrinti pilnaverčio gyvenimo.

Mergaitei yra 5 metai, tačiau ši byla vaikų teisių apsaugoje yra jau 2
metai. Vaikų teisių apsauga bando ieškoti ir ieško galimų variantų, kad
paskatintų bylos eigą.

Prieš du metus mergaitė buvo įtraukta į vaikų sąrašą po to, kai jos
mama savo pareiškimu prašė laikinai pagloboti jos dukrą, kol pagerės
finansinė padėtis. Mama niekus nedirba, kartu su dukra gyveno iš pajamų,
kurias gauna visi tėvai auginantys vaikus. Motinai trūksta motyvacijos
auginti dukrą. Nors paramos šeimai politika garantuoja ekonominę paramą:

✓ Išmokos vienišiems tėvams.

✓ Minimalų pajamų garantijos, mokesčių lengvatos. [Stauliūnienė

V., Eidukienė V., Gruževskis B., Juačaitytė K., Mikalauskaitė

A., Paluckienė J. Paramos šeimai politika. V., 2001, p.96]

Motina atiduodama savo dukrą laikinai globai, neteko vienintelio
pragyvenimo šaltinio. Mergaitei buvo surasti globėjai, kurie paėmė ją
laikinai globai. Šeimoje vyko adaptacinis laikotarpis. Vaikų teisių
apsaugos tarnybos duomenimis adaptacija buvo įvertinta teigiamai. Mergaitė
puikiai jautėsi naujoje šeimoje.

Tačiau negaunanti jokių pajamų biologinė motina susigrąžino dukrą,
motyvuodama tuo, kad be dukros jai psichologiškai sunku. Mergaitė buvo
sugrąžinta. Globėjai motyvuotai pateikė vaikų teisių apsaugai prašymą
leisti įvaikinti šią mergaitę. Šiuo metu vaikas auga pas biologinę motiną,
globėjai laukia kada bus pradėta ši byla analizuoti teisme.

Galima teigti, jog vaikas yra tarpinė grandis tarp biologinės motinos
ir globėjų. Globėjams šiuo metu yra sunku psichologiškai laukti teismo
pradžios.

Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai skatina motiną, atsisakyti
motinystės teisių į vaiką, nes vaikas atsisako toliau gyventi su biologine
motina. Nustatyta jog biologinę motiną su dukra supa tik materialinė bazė. NAUDOTA LITERATŪRA
1. Braslauskienė R. Įvaikinimas Lietuvoje: situacija ir

nuostatos. // Socialinis darbas, 2002, Nr. 1(1); p. 66-72

2. Čiočys V. Teisės pagrindai. V., 2000

3. Darbo ir socialinių tyrimų institutas. Aktualūs socialinės

politikos klausimai. V., 1999

4. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. XIII skyrius

įvaikinimo sąlygos ir tvarka.

5. LR šeimos teisė. V., 2001

6. Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka Bendrosios

nuostatos.

7. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija socialinis

pranešimas 1998. V., 1999

8. Stauliūnienė V., Eidukienė V., Gruževskis B., Juačaitytė K.,

Mikalauskaitė A., Paluckienė J. Paramos šeimai politika. V.,

2001,

9. Sakalauskas G. Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. V., 2000

10. Vaikai ir moterys Lietuvoje. V., 2003

11. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. V., 2003

12. Žalimienė L. Vaikų globos organizavimas: savivaldybių ir

apskričių funkcijos bei bendradarbiavimas // socialinė

teorija, empirija, politika ir praktika. VU, 2003

Leave a Comment