Darbinis auklėjimas

Turinys:

1. Darbinis auklėjimas……………………………………………………………………1 2. Ekoniminis auklėjimas…………………………………………………………………………………….. 5 3. Fizinis grūdinimas…………………………………………………………………………………………….7 4. Išvados……………………………………………………………………………………………………………..8 5. Naudota litratūra……………………………………………………………………………………………….9

Dabinis auklėjimas

“Bendrųjų programų“ skyriuje „Darbai ir buities kultūra“ taip apibūdinama svarbiausia darbų ir buities kultūros mokymo „misija“ : „…ugdyti mąstantį, nebijantį problemų žmogų, atsakingą už savo tautos, jos kultūros raidą ir integravimąsi į pasaulinę kultūrą; žmogų, gebantį racionaliai, remiantis tautos kultūros tradicijomis bei šiuolaikine Europos patirtimi, organizuoti ir prižiūrėti buitį, susivokti ekonomikoje ir gamyboje, darbo organizavimo principuose, pajėgų spręsti gyvenimo, buities problemas, orientuotis renkantis profesiją“ (14, p. 411). Ši „misija“ aiškiai nusako auklėjimo darbui pasaulyje uždavinius.Darbas – tikslinga, sąmoninga žmogaus veikla, egzistencijos šaltinis. Dirbdamas žmogus ne tik keičia aplinką, bet keičiasi ir pats. Darbui žmogų reikia rengti nuo mažumės; per darbą žmogus ugdomas ir ugdosi protiškai, doroviškai, estetiškai, fiziškai. Todėl visų laikų pedagogai darbinį lavinimą ir auklėjimą laikė svarbia ugdymo sudėtine dalimi.Darbinio lavinimo metu perimamos darbui reikalingos žinios, formuojasi reikalingi mokėjimai, įgūdžiai. Svarbiausi darbinio lavinimo uždaviniai yra tokie:1) mokyti dirbti;2) diegti darbo kultūros įgūdžius bei įpročius;3) pratinti rūpestingai elgtis su daiktais ir pinigais.Darbui žmogų reikia ruošti psichologiškai, kad jis suprastų darbo – žmogaus egzistencijos šaltinio – reikšmę. Įgustų dirbti. Štai kodėl atskirai akcentuojamas darbinis auklėjimas. Jo svarbiausiais uždaviniais laikoma:1) ugdyti sąmoningą požiūrį į darbą;2) ugdyti darbui reikalingas asmenybės savybes.Darbinis lavinimas ir auklėjimas padeda protiškai, doroviškai ir estetiškai auklėti: dirbant ugdoma jėga, reikia galvoti, taikyti žinias, kita vertus, bendras darbas reikalauja draugiškumo; skatinimai gaminti gražų produktą, dirbti gražioje aplinkoje – ugdo estetinę kultūrą. Darbinio auklėjimo tikslas – formuoti pažiūrą į darbą. Šios pažiūros esmė – nesavanaudiškas darbas bendram darbui, darbštumas.

Darbinio auklėjimo tobulinimą sąlygoja mokslo ir technikos pažanga. Mažėja sunkus rankų darbas. Visose gamybos šakose pasitelkiama technika. Todėl nepakanka ugdyti vien darbštumą, reikia stiprinti proto jėgas, ugdyti mokėjimus ir įgūdžius naudotis šiuolaikiniais techniniais darbo įrankiais, didinti darbo našumą. Pagrindine darbinio auklėjimo priemone tampa darbinis mokymas. Svarbiausia darbinio auklėjimo priemonė – darbas, darbo mokymas. Jis pradedamas tada, kai vaikas pratinamas sutvarkyti, prižiūrėti žaislus – jis įpareigojamas, iš jo reikalaujama atlikti užduotį. Ilgainiui vaikas gauna kitus pastovius darbus tvarkant šeimoas ūkį, atliekant ruošą. Tėvai rūpinasi, kad vaikai užduotis atliktų sąžiningai ir drausmingai. Darbinis mokymas bendrojo lavinimo kokykloje nuolat plečiamas ir tobulinamas. Pradinukai mokosi įvairių darbo veiksmų ( drožti, pjauti, kirpti, siūti, klijuoti ir kitaip sujungti dirbinio detales ), komponuoti, modeliuoti ( popieriaus lankstiniai, dėžutės ir kt. ). Toks darbinis mokymas ugdo vaikų kūrybines jėgas. V – X klasėse darbinis mokymas ir auklėjimas plečiamas: vaikai dirba dirbtuvėse, mergaitės mokomos namų ruošos darbų. X – XII klasių mokinių darbinis mokymas priartėja prie gamybinio darbo reikalavimų. Daugelyje mokyklų įvestas profilinis darbinis mokymas. Baigę kursą, daugelis mokinių įgyja darbininko specialybes ir atitinkamą kvalifikaciją.Ne visi individai vienodai tinka tam pačiam darbui. Todėl būtina pažinti ugdytinio individualybę. Darbiniame auklėjime mokinių pažinimas turi tikslą:1. Išsiaiškinti jo siekius.2. Patikrinti individualias siekių realizavimo galimybes.Aiškinantis darbinius siekius, nepakanka nustatyti, ko nori iš gyvenimo, kuo domisi daugiau ar kuo mažiau, kurios profesijos patinka ir apie kurias nenori nei pagalvoti. Jeigu pavyksta nustatyti, kad esama kažkurių ketinimų būsimosios specialybės ar darbo atžvilgiu, reikia įsigilinti, iš ko tie ketinimai kyla. Yra mokinių, kurie renkasi profesiją atsitiktinai, padaroma daug klaidų. Svarbiausios yra šios: blogas profesijų tikrovės žinojimas, savimonės nesubrendimas Darbinis auklėjimas – pradinis etapas rengiant jaunimą profesijai. Tėvai turi pažinti vaikų polinkius ir galimybes, padėti pasirinkti profesinio mokymo įstaigą ir specialybę. Rinkimąsi labai palengvina išryškėję specialūs sugebėjimai kalboms, matematikai, technikai, menui, kuriai nors kūrybos sričiai. Jeigu šiuos sugebėjimus lydi polinkis, teisingai apsispręsti nesunku. Į sugebėjimus ypač kreipiamas demesys tuo atveju, kai stojama į profesinio mokymo įstaigas, kurios reikalauja specialių sugebėjimų, pavyzdžiui, meninių. Vis dėl to reikia ieškoti gabių mokinių visoms veiklos sritims, padėti gabiesiams geriau mokytis, kad galėtų panaudoti savo talentą visuomenės gerovei. Beje, labai gerai gali mokytis ir vidutinių gabumų moksleiviai, kai parodo atkaklumo, bet jie ilgainiui pavargsta, išsisemia. Todėl į aukštąsias ir specialiąsias vidurines mokyklas reikėtų rekomenduoti gabius ir kūrybingus moksleivius. Mokykla, bendradarbiaudama su šeima, siekia apsaugoti jaunimą nuo klaidų.Ugdymo procese reikia ne tik perteikti mokslo, technikos, meno pagrindų žinias, formuoti mokėjimus ir įgūdžius, bet ir pažintinius, profesinius interesus, darbo, profesijos vertybes, stengtis, kad jos taptų vertybinemis orientacijomis, t.y. nukreiptų mokinį veikti pagal vertybes. Kartu su tuo formuojama mokinių gyvenimišoji filosofija: gyvenimo ir darbo prasmės supratimas, visuomeniniai idealai, pasaulėžiūra, įgalinanti tinkamai vertinti visuomenės gyvenimo, darbo ir profesinės veiklos reiškinius.Ugdant įgūdžius ir įpročius, t. y. taikant pratybų metodą, reikia remtis išmokta teorija, įgytomis žiniomis. Taigi pirma užtikrinamas veiksmų aiškumas, paskui atliekamas veiksmas. Nuoseklus pratinimas, sąmoningos pratybos padės išauklėti darbui tinkamą asmenybę.Pratybų ir ilgalaikio pratinimo dirbti nepakanka. Auklėjimas darbui turi aprėpti visas asmenybės saviraiškos lytis – protą, jausmus, valią. Jau prieš darbo ar mokomosios darbo užduoties vykdymo pradžią būtina padėti, kad auklėtiniai suvoktų jo prasmę sau ir reikšmę aplinkai. Tai įmanoma padaryti individualizuojant ir diferencijuojant darbinį auklėjimą. Individualios ir diferencialios dorovinio auklėjimo formos ypač svarbios rengiant jaunimą profesijai. Tik laisvas apsisprendimas atitinka žmogaus darbinį pašaukimą. Pašaukimo išgyvenimas teikia perspektyvą gerai dirbti ir laimingai gyventi.Nepakanka ugdyti vien sąžiningą darbštumą bendram labui, reikia stiprinti proto jegas, plėtoti mokėjimus ir įgūdžius, naudotis šiuolaikiniais darbo įrankiais, didinti darbo kokybę.Darbas yra ne vien tam tikrų operacijų atlikimas, bet ir asmeninė, visuomeninė vertybė. Dorovinis asmenybės išsiauklėjimas įgalina ją akyviai dalyvauti ekonominėje veikloje. Didelę reikšmę turi psichologinis rengimas darbui, tinkamas jo organizavimas.Psichologinis subrendimas rinktis profesiją – svarbiausia sąlyga savarankiškam, sąmoningam ir tiksliam apsisprendimui. Tuo tarpu tyrimai rodo, kad daugelis moksleivių, pasiekę IX – X klasę, nėra tam subrendę, nes stokoja profesinės informacijos, silpnai pažįsta save, lengvai pasiduoda kitų įtakai, t.y. nesavarankiškai imasi profesinės atsakomybės. Vadinasi, rūpinantis pakankamu psichologiniu subrendimu reikia iš vienos pusės stiprinti profesinį švietimą, iš kitos – savimonės formavimąsi. Sveikas praktinis protas, o ne ambicijos ar fantazija, turi lemti rinkimąsi. Charakterio vaidmuo rinkimosi motyvacijoje taip pat svarbus. Yra nedaug profesijų, kurioms reikia tiknamo charakterio, temperamento. Daugeliui profesijų tinka įvairūs žmonių charakteriai, tačiau individas sprendžia, ar jo įpročiams, skoniams įsitvirtinusiems požiūriams, elgesio stiliui priimtini tie ar kiti reikalavimai kuriuos kelia planuojama rinktis profesija. . Šiuolaikinis kvalifikuotas darbas sieja protinę ir fizinę veiklą, nes palaipsniui nyksta fizinio ir protinio darbo ribos. Todėl darbinis mokymas ir auklėjimas neatskiriamas nuo protinio lavinimo uždavinių. Literatūros, istorijos, ekonominės geografijos, fizikos, matematikos, chemijos ir visuomenės mokslų pagrindų dėstymas prisideda prie darbinio mokymo ir auklėjimo.„Švedijoje, Prancūzijoje ir kai kur kitur reikalaujama mokyti gamybos proceso pagrindų, t. y. mokslinių pagrindų, kuriuos teikia fizika, chemija, matematika, biologija ir suformuiti įgūdžius naudotis šiuolaikiniais gamybos įrankiais. Ugdomas ne amatininkas, bet išlavintas žmogus, šviesi asmenybė. Be to, Prancūzijos licėjų skyriuose įgyjama darbo specialybė. Išduodamas atestatas, leidžiantis tam tikrų profesijų, nes daug mokinių, baigę vidurines mokyklas, išeina tiesiog į darbą. Tad tikslinga pagal mokinių ir vietovės poreikius mokyti auklėjant jaunimą darbui ir tokių dalykų: energetikos, mechaninio, šiluminio, cheminio, elektrinio medžiagų apdirbimo, mašinų gamybos ir aptarnavimo, elektrotechnikos. Elektronikos, darbo su kompiuteriu kurioje nors firmoje, statybos specialybių, agronomijos, vadybos, ekonomikos, ryšių, maisto gamybos.Darbas žmogui – pareiga, jo pragyvenimo būtinybė. Todėl pirmasis uždavinys – taip organizuoti darbą, kad jis formuotų teigiamas emocijas, ugdytų poreikį atlikti pareigą visuomenei, liaudžiai, artimiesiems ir sau. Esminis reikalavimas darbo organizacijai – jo atitikimas, fizinėms jėgoms ir pasirengimui. Jis neturi pervargti, todėl reikia derinti darbą ir poilsį.Formuojant poreikį dirbti, gilinami ir plečiami darbo, pažinimo interesai. Susidomėjimas pačiu darbo procesu skatina domėtis moksline, technologine informacija apie darbą, taikyti žinias praktikoje, kelti kvalifikaciją ir darbo našumą.Darbe esama tam tikrų sunkumų. Vienus veikia pats mokinys, kitiems reikia specialistų pagalbos. Sunkumams nugalėti pirmiausia būtinas ryžtas, ištvermė, atkaklumas. Vadinasi, darbas, reikalauja valios. Kai jos stinga, būtina ugdyti valią, skatinant ryžtingumą, mokant iniciatyvos ir išradingumo. Darbo procesas tampa kūrybos procesu. Taip formuojamas kūrybinis santykis su darbu.Kadangi darbas dažnai vykdomas grupėje, susidaro sąlygos tarpasmeniniams ir socialiniams santykiams formuoti. Kolektyvinis darbo pobūdis reikalauja iš darbuotojo derinti savo veiksmus su kitais, siekti bendrų darbo uždavinių, kuo geresnio įvykdymo. Taip darbe ugdoma socialinė asmenybė.Ekonominis auklėjimas

Darbinio auklėjimo sudetinė dalis – ekonominis auklėjimas. Jo tikslas – formuoti ūkišką požiūrį į materialines vertybes, jų kūrybą ir vartojimą, mokyti racionaliai organizuoti darbą, didinti darbo kokybę ir gerinti rinkos sąntykius. Darbinis auklėjimas mokykloje siejamas su ruoša ir kitokiu ekonimiškai naudingu darbu. Ruošos darbai mokykoje atliekami palaikant švarą ir tvarką. Valymas, plovimas, mokymo priemonių priežiūra ir remontas, savitvarka drabužinėje, budėjimas klasėse ir kitose patalpose – nuolatiniai mokyklinės buities darbai.Plačiai taikomas visuomenei naudingas darbas – gyvenvietės tvarkymas, makulatūros ir antrinių žaliavų, vaistažolių rinkimas, medelių sodinimas, pagalba seneliams Per vasaros atostogas organizuojamas darbas mieste ir kaime; miesto mokiniai dirba kaime, įvairios mokinių talkos mieste – gera priemonė grūdinti fiziškai ugdyti valią ir charakterį.

Ekonominis auklėjimas mokykloje neatskiriama darbinio auklėjimo dalis. Auklėjimo praktika įtikina, kad jaunimas toli gražu neturi ekonomiško elgesio įpročių, lengvai švaisto tėvų lėšas, tampa neracionaliais vartotojais, nesugeba tinkamai organizuoti laiką ir darbą.Ekonominis auklėjimas pradedamas šeimoje, mokykla jį išplečia ir pritaiko visuomeninės gamybos poreikiams.Laikas, reikalingas kam nors atlikti, – svarbus ekonomikos veiksnys. Iš mažų dienų vaikas turi mokytis branginti, taupyti laiką, per tam tikrą laiko vienetą gerai atlikti skirtą darbą. Tai gabumų ir darbo našumo rodiklis, todėl reikia mokėti planuoti laiką, darbo veiksmus. Darbo laikas turi būti normuojamas ir kontroliuojamas jo panaudojimas. Vienas svarbiausių darbo ekonomikos klausimų – darbo organizavimas. Mokykla turi išmokyti vaikus savarankiškai mokytis, t. y. patiems organizuoti mokymąsi.Darbinis mokymas sudaro sąlygas susipažinti su individualaus ir kolektyvinio darbo organizavimu, tikslingu išteklių naudojimu, darbo normavimu, darbo rezultatų apskaita, jo vertinimu ir atlyginimo sistema.Ekonominiam auklėjimui didelę reikšmę turi racionalaus asmeninio vartojimo mokymas. Maisto vartojimas turi būti ne tik higieniškas, bet ir ekonomiškas. Tam reikia saugoti, konservuoti maisto produktus, tinkamai laikyti, sandėliuose šakniavaisius. Mokiniai turi išmokti prižiūrėti uniformą, darbinę, išeiginę, sportinę, kasdieninę, sezoninę aprangą, pagal paskirtį ją naudoti. Tuščias madų vaikymasis neproporcingai eikvoja asmeninius ir šeimos išteklius. Mokykla formuoja tausų požiūrį į visuomeninį turtą, moko elgtis su mokymo reikmenimis, saugoti patalpas, įrengimus, taupyti vandenį, elektrą ir t. t.Ekonomiškas mokinių elgesys mokykloje ir namie leidžia numatyti, kad jie tinkamai dirbs ir elgsis.Darbinis, ekonominis mokinių auklėjimas ir mokymas yra jų rengimo profesijai pagrindas.

Fizinis grūdinimas

Fizinis grūdinimas – būtina auklėjimo darbui ir profesijai sąlyga. Didelės fizinės jėgos reikia ūkininkui, fabrikų darbininkams ir darbininkėms. Geros sveikatos reikia kanceliarijose plušančioms merginoms ir vyrams. Būtinas jų geras fizinis parengimas. Tuo rūpinasi valstybė. Visose mokyklose yra kūno kultūros pamokos, bet teisėtai skundžiamasi, kad jų per mažai, kad kūno kultūra nukrypusi į sportinių veiksmų mokymą, per mažai laiko skiriama gydomajai, profilaktinei fizinei kultūrai, sveikatos, jėgos ir ištvermės ugdymui. Gerai, kad naujose kūno kultūros programose užsimenama apie sveikos gyvensenos ugdymą ir fizinę reabilitaciją.

Fizinis parengimas darbui ir profesijai yra pakankamas, kai auklėtiniai įgyja įprotį kasdien rūpintis savo sveikata, kūno higiena, pajėgumu ir patvarumu, tinkamai derina darbą ir poilsį atsižvelgdami į ekologines sąlygas mieste ir kaime. Fizinis lavinimas padeda žmogui pasirengti darbui, gynybai, giminės pratęsimui.Fizinio lavinimo bendrieji uždaviniai yra tokie:1. Harmoningai lavinti kūną.2. 2. Koordinuoti kūno dalių veiksmus ( stovėseną, eiseną, galūnių tikslingus judesius).3. Užgrūdinti, išugdyti jėgą bei ištvermę.4. Atstatyti pavargusių kūno dalių jėgą ir pavargusį protą. Fizinis lavinimas kartu reiškia ir fizinį auklėjimą. Todėl fizinis auklėjimas tai paskata fiziškai tobulėti, noras būti tvirtam, ištvermingam, harmoningam.

Išvados

1. Darbas – tikslinga, sąmoninga žmogaus veikla, egzistencijos šaltinis. Dirbdamas žmogus susikuria gyvenimo materialųjį pagrindą. Darbas yra ir žmogaus saviraiškos erdvė. Sakoma: kurs ars – nepavargs, kurs vogs – nepralobs. Žmogus be darbo nyksta, net degraduoja. Todėl reikia suprasti, kodėl pensijinio amžiaus žmonės taip įsikibę į darbą. 2. Darbinio auklėjimo tikslas – formuoti pažiūrą į darbą. Šios pažiūros esmė – nesavanaudiškas darbas bendram darbui, darbštumas.3. Svarbiausia darbinio auklėjimo priemonė – darbas, darbo mokymas. 4. Darbiniame auklėjime mokinių pažinimas turi tikslą:1) išsiaiškinti jo siekius;2) patikrinti individualias siekių realizavimo galimybes. Tiriant siekių realizavimo galimybes, reikia įvertinti pažangumo lygį, gebėjimus, charakterį, fizinį išsivystimą ir sveikatą. 5. Darbinio auklėjimo sudetinė dalis – ekonominis auklėjimas. Mokykla formuoja tausų požiūrį į visuomeninį turtą, moko elgtis su mokymo reikmenimis, saugoti patalpas, įrengimus, taupyti vandenį, elektrą ir t. t. Darbas turi ne tik materialinę, bet ir dorovinę, dvasinę reikšmę. Sąžiningas, produktyvus darbas atskleidžia žmogaus dorovines, charakterio ypatybes, jas ugdo, leidžia pasireikšti kūrybinėms dvasios jėgoms. 6. Fizinis grūdinimas – būtina auklėjimo darbui ir profesijai sąlyga. Fizinis lavinimas padeda žmogui pasirengti darbui, gynybai, giminės pratęsimui.

7. Dirbančiųjų profesinį auklėjimą lemia tinkamos darbo sąlygos, karjeros perspektyva, uždarbis, darbo drausmė, sėkmė. Vadovams kyla uždavinys šiuos auklėjimo metodus tinkamai taikyti, kad dirbančioji tauta jaustų materialinę ir dvasinę gerovę, užimtų garbingą vietą pasaulyje. Naudota literatūra

1. Leonas Jovaiša „Edukologijos pradmenys“2. Leonas Jovaiša „Hodegetika. Auklėjimo mokslas“3. L. Jovaiša, J. Vaitkevičius „Pedagogikos pagrindai“4. Vytautas Jakavičius, Albertas Juška „Mokyklos pedagogika“