Muzikiniai gebėjimai ir jų ugdymas 2 klasėje

TURINYS

ĮVADAS..............................3

I. Muzikinio ugdymo samprata ir tikslas ...................4

II. Muzikiniai gebėjimai ir jų ugdymas II klasėje pagal E. Veličkos

absoliučiąją sistemą ..............................5
2.1.Dainavimas ..............................5
2.2.Solfedžiavimas ..............................6
2.3.Ritmika ..............................7
2.4.Grojimas ..............................8
2.5.Muzikos klausymasis..............................8
.
III. Muzikiniai gebėjimai ir jų ugdymas II klasėje pagal

V. Krakauskaitės reliatyviąją sistemą ...................9
3.1. Ritmas ..............................9
3.1.1. Ritmo pratimai ..............................9
3.1.2. Ostinatinis pritarimas ..............................9
3.1.3.Grojimas ..............................10
3.2. Muzikinė klausa ..............................10
3.2.1. Solfedžiavimas ..............................10
3.2.2. Dvibalsiai pratimai ..............................12
3.3. Muzikinė atmintis ..............................13
3.4. Šnekamoji kalba ..............................14
3.5. Muzikos klausymasis .............................14
3.5.1. Chorai ir solistai..............................14
3.5.2. Dirigentas ..............................14
3.5.3. Muzikos pobūdis ..............................14
3.5.4. Muzikos žanrai ..............................14
3.5.5. Styginiai instrumentai ..............................15

3.5.6. Kompozitoriai ..............................15
3.6. Dainavimas ..............................16

LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................17

ĮVADAS

Vaiko siela – tai jautraus muzikanto siela.

Joje – stipriai įtemptos stygos, ir jeigu jūs mokėsite prisiliesti prie jųų – suskambės kerinti muzika. (V. Suchomlinskis).

XXI amžiaus mokykla jau prasidėjo. Kokius vaikus ugdome šiandien, tokie iš esmės tie žmonės bus po 20 ir daugiau metų, tokius, panašius į save, jie ugdys savo šeimose ir mokyklose. Mes „paduodame toną“ kito šimtmečio visuomenei.

Kaip mokomi vaikai, jaunimas mokytis ir dirbti, jausti ir galvoti, mylėti ir toleruoti, kokie jų idealai, įpročiai, pasaulėžiūra – už didžiumą tų dalykų atsako mokykla, kurioje jaunoji karta perima žinojimo ir kultūros estafetę. Žinoma, ne mažiau svarbi ir šeimos bei socialinės aplinkos rolė.

Vaiko muuzikinis ugdymas visų pirma turėtų prasidėti šeimoje. Šeima yra pirmoji ir lemiančioji asmenybės ugdymą institucija, duodanti jai fizinį ir psichinį pamatą. Vaiko muzikinis ugdymas iš esmės priklauso nuo šeimos požiūrio į muziką ir muzikinį gyvenimą, nuo namų muzikavimo tradicijų ir sąlygų, be

endros šeimos dvasinės kultūros. Tačiau pastaruoju metu mokslininkams ir pedagogams nerimą kelia muzikavimo tradicijų šeimose nykimas. Vis rečiau šeimose galima girdėti dainuojant liaudies dainas. Šeimose, kuriose nėra muzikavimo tradicijų, vaikas netenka galimybės lavinti savo dainuojamojo balso, kaupti muzikinių intonacijų žodyno. Jei tuo metu vaikui neleidžiama dainuoti, nesivysto jo klausa. Tai viena priežasčių, kodėl šiandien tiek daug vaikų į mokyklą ateina turėdami silpnai išlavintą muzikinę klausą.

Į pradinę mokyklą ateina įvairių muzikinių gabumų vaikai: vienų muzikiniai įgūdžiai išlavinti daugiau, kitų – mažiau. Todėl pradžios mokyklos mokytojui tenka didžiulė atsakomybė – padėti kiekvienam vaikui siekti optimalių muzikalumo rezultatų.

Pertvarkant Lietuvos mokyklą, siekiant ją humanizuoti, susiduriame su daugybe tiek praktinių, materialiųjų, tiek ir dvasinių bei teorinių sunkumų. Viena iš svarbiausių problemų yra tai, kad nežiūrint didelių pastangų reorganizuoti mokyklos sttruktūrą, mokymo priemones, gerinti pedagoginį bendravimą ir kita, ir toliau mokykla, pedagogika nepakankamai skiria dėmesio vienam iš pačių sudėtingiausių klausimų; kaip tobulinti ugdymo procesą, kad jame būtų daugiau žmoniškumo, dvasinių vertybių. Jų labiausiai šiandien pasigenda žmonės. Kiekvienas dalykas turėtų būti orientuojamas ne tik į informacinį įsisavinimą, bet ir į kultūrinį, žmoniškumo požiūriu vertybinį pažinimą, nes muzika – tai žmogaus dvasinio gyvenimo atspindėjimo, remiantis muzikos kalba, sfera. Mokant muzikos, kartu su muzikinių gebėjimų, muzikinių veiklos įgūdžių tobulinimu, žinių teikimu, būtina žymiai daugiau rūpintis ugdytinio ja
ausmu pasaulio, kultūros, intelekto, dvasinio gyvenimo turtinimu. Esminga tai, kad mokiniai ne tik galėtų dainuoti, muzikuoti, klausytis muzikos, bet ir norėtų pažinti, įsisavinti muzikos ir apskritai meno vertybių estetinį bei dvasinį turinį, kad tai teiktų jiems gyvenimo išminties, gerumo.

I. Muzikinio ugdymo samprata ir tikslas

Muzikinis ugdymas apibrėžtinas kaip pedagogo ir mokinio bendra veikla siekiant kelti į aukštesnį lygį mokinio muzikinius gabumus, muzikos suvokimą, muzikinį mąstymą, muzikos atlikimo sugebėjimus, o tuo pačiu muzikinę ir bendrąją kultūrą. Muzikiniu ugdymu siekiama turtinti žmogaus vidinį pasaulį, jo estetinę, dvasinę kultūrą. Tai – muzikos mokymosi, lavinimosi ir auklėjimosi visuma.

Dvasingąjį, auklėjamąjį poveikį arba nuolatinę įtaką muzika daro tuomet, kai vaikas ją suvokia ir išgyvena, t.y. būdamas atitinkamai parengtas, geba jos vaizdus priimti, atlikti ją. Tačiau gebėjimai nėra duoti iš anksto, juos reikia ugdyti. Tai svarbi bet kurios muzikinės veiklos sąlyga. Taigi pastangos veikti asmenybės formavimą muzikos vertybių pagalba turi būti derinamos su atitinkamų gebėjimų tobulinimu.

Kaip ir kiekvieno dalyko ugdymas, taip ir muzikinis ugdymas turi savo tikslus. Muzikinio ugdymo tikslas dažniausiai traktuojamas gana siaurai. Įvairių muzikinio ugdymo sistemų kūrėjai pabrėžia vienas ar kitas ugdymo kaip tam tikrų sugebėjimų, įgūdžių, žinojimo briaunas. Vieni pedagogai muzikinio ugdymo tikslu laiko išmokyti dainuoti, išlavinti muzikinę klausą, muzikos suvokimo sugebėjimus; kiti – išmokyti įvairių, ne tik da

ainavimo, bet ir kitų muzikinio veikimo įgūdžių; muzikos rašto skaitymo, grojimo, improvizavimo, muzikos darybos analizės ir kt.; treti – greta to ir mokinį praturtinti žiniomis apie muziką; ketvirti – ugdyti tautiškumo jausmus, meilę muzikai. „Bendrojo lavinimo standartų“ projekte (1998) muzikinio ugdymo tikslas formuluojamas taip: „ugdyti kūrybingą, aktyvią ir emocingą, estetinei ir kultūrinei patirčiai atvirą, prasmingai savo kūrybines išgales gebančią tenkinti asmenybę, teikti kiekvienam žmogui būtiną muzikinį išprusimą ir raštingumą“. Tai reikšmingi, svarbūs siekiai.

II. Muzikiniai gebėjimai ir jų ugdymas II klasėje pagal E. Veličkos absoliučiąją sistemą

Visą mokymo priemonių komplektą sudaro: vadovėlis, pratybų sąsiuvinis, mokyklinė dūdelė, įrašai „Muzika II kl.“, metroritminių lentelių komplektas, mokytojo knyga „Garsų ir tylos paslaptys“. Naudojant šias priemones, vaikai mokomi dainuoti, klausytis muzikos, žaisti muzikinius žaidimus, solfedžiuoti, ploti ir belsti ritmą, groti dūdele ar (ir) klavišiniu instrumentu, skaityti ir rašyti natas.

2.1 Dainavimas

Antrokų balso diapazonas – maždaug c – c (do – do). Vaikų balsus lavinami įvairiais kvėpavimo pratimais ir vokaliniais žaidimais. Jau pačią pirmąją dainavimo pamoką vaikai pratinami sėdėti tiesiai. Taisyklingas kvėpavimas dainavimą labai palengvina. Taisyklingai kvėpuoti mokoma praktikuojant tokį pratimą: sėdint ant pusės kėdės, susilenkiama per juosmenį; kvėpuojama giliai, ritmingai. Kvėpavimo pratimus kartais pravartu papildyti vaidybos elementais. Tam tinka pratimas „pripučiamieji žaislai“. Jo esmė – du skirtingi kvėpavimo būdai, pagreitintas ir sulėtintas. Balsas gr

ražiai neskambės, jei tinkamai neišsižiosime. Vaiko burnytė dainuojant turi sudaryti ne horizontalų, bet vertikalų ovalą.

Mokytis dainuoti pradedama unisonu giedant garsą „o-o-o“. Dainuojant garsą „ū-ū-ū“, į jį šiek tiek įmaišoma garso „o“, tuomet jis neskamba taip plokščiai. Garsą „a-a-a“, kad šis nebūtų pernelyg atviras, šiek tiek pridengiame garsu „o“. Atitinkamai tamsinami ir garsai „ė-ė-ė“ bei „i-i-i“. Intonavimo įgūdžius padeda lavinti raiški kalba, gamtos garsų ir gyvūnų balsų mėgdžiojimas. Tam tinka įvairūs smulkiosios tautosakos žanrai. Šių žanrų dėka vaikas nueis visą kelią nuo kalbinės iki dainuojamosios intonacijos. Nuo kalbinio prie muzikinio intonavimo pereiti labai padeda ilgas vienos gaidos dainavimas unisonu, pasitelkiant grandininį kvėpavimą. Tikslas: visų vaikų balsai turi tapti vienu balsu, „sueiti“ į unisoną. Dainuojama tol, kol mokiniai savo balseliais įgus laisvai įsilieti į mokytojo duotą toną. Šis vieno garso dainavimas kaip joks kitas pratimas gerai ugdo klausą. Klausą lavinti padeda dainelių melodijų dainavimas mormorando, vienu skiemeniu, taip pat uždengus vieną ausį. Balsą lavinti galima dainuojant paprastą dviejų garsų melodiją skirtingu aukštumu.

Daineles muzikos pamokoms turi būti parenkamos itin atidžiai – dainelių tesitūra būtinai turi atitikti vaiko balso diapazoną.

Jei klasėje yra itin žemai dainuojančiųjų, siaurą balso diapazoną turinčių berniukų, su jais siūloma dainuoti atskirai, parinkti jiems tercijos – kvartos apimties daineles ir dainuoti jas šiems vaikams patogiu registru. Jei tokių vaikų klasėje daugiau, dalinama klasė į dvi dalis: vienoje grupėje dainuoja aukščiau, kitoje – žemiau dainuojantys vaikai.

Intonavimą labai palengvina harmoninis instrumento pritarimas. Muzikos pamokose akompanuoti galima kanklėmis, gitara, pianinu, akordeonu ir smuiku.

Vaikai, muzikos pamokose grojantys mokyklinėmis dūdelėmis, intonuoja kur kas geriau negu jomis negrojantys. Taip yra todėl, kad dūduojant ir dainuojant kvėpavimo technika yra beveik tokia pat.

2.2 Solfedžiavimas

Natų rašto mokoma etapais:
1. Mėgdžiojimas.
2. Atmintiniai diktantai.
3. Natų skaitymas (Ženklas – Garsas).
4. Diktantai raštu (Garsas-Ženklas).
5. Kūryba, žaidimai.

Pirmieji du natų rašto mokymo etapai su pačiu raštu tarsi ir neturi nieko bendro, tačiau be jų tolesnė notacijos mokymo eiga nėra įmanoma. Pirmajame etape siūloma mokytojui natų pavadinimais dainuoti įvairius motyvus, o mokiniams – jį mėgdžioti. Čia mokiniai mokomi tiksliai intonuoti, pamažu pajusti gaidų atmintis. Šis etapas tęsiamas tol, kol vaikai pajunta ryšį tarp gaidos pavadinimo ir jos vietos tarp kitų gaidų. Tuomet pereinama prie antro etapo.

Mokytojas dainuoja arba groja įvairius motyvus, netardamas skiemeninių natų pavadinimų, o mokiniai motyvus kartoja, įvardindami jų gaidas.

Mokant vaikus natų rašto, tikslinga apsiriboti dviem eilutėm- Sol ir Mi. Tai dviejų aukštų muzikinis namelis, kuriame gyvena Saulė ir Mikas. Saulės balselis aukštesnis (plonesnis), todėl ji gyvena aukščiau, o Mikas – žemiau.

Kad vaikai žinotų, kur gyvena Saulė, antrame aukšte kabo SOL raktas. Saulė labai mėgsta groti smuikeliu, todėl šis raktas taip pat vadinamas smuiko raktu. Vaikai smuiko rakto nupiešti dar nesugeba, todėl piešia astrologinį Saulės ženklą. Vėliau išmokstami ir kitų natų pavadinimai: RE – Reda, LA – Laima, FA – Faustas, DO – Domas.

Trečiajame etape vaikai skaito įvairius pratimėlius iš natų – rutuliukų, užrašytų dviejose eilutėse.

Ketvirtasis etapas – diktantai. Mokytojas dainuoja trumpučius kelių gaidų motyvus, o vaikai juos užrašo rutuliukais dviejose eilutėse.

Penktajame etape vaikai patys kuria trumpučius kūrinėlius. Savo kūrinėlius jie turėtų mokėti pasolfedžiuoti iš natų. Vėliau natų rutuliukai jungiami su ritmu.

Pagalbinė priemonė, padedanti suvokti gaidų aukštumą, yra rankų ženklai. Jie išties nepamainomi solfedžiuojant, ypač pereinant nuo mėgdžiojimo prie atmintinio diktanto. Čia galima trejopa garso, judesio ir žodžio sintezė.

Pačias pirmąsias daineles vaikai dainuoja dviem trim gaidom. Todėl, mokant vaikus skaityti natas, verta remtis trichordais. Su kiekvienu nauju trichordu vaikas išmoksta kokią nors naują natą. Kiekviena nauja nata pateikiama vis kitokiame intonaciniame kontekste, ji tarsi nušvinta dar neregėta spalva:
1. SOL – MI;
2. RE –MI – SOL;
3. LA – SOL – MI;
4. FA – SOL – LA.

Taip intonaciškai įprasmintą natą vaikas lengviau įsimena. Be to, trimis gaidomis apribotą medžiagą nesunku suvokti. Susipažindamas su šiais trimis trichordais, vaikas išmoksta skaityti penkias natas: RE – MI – FA – SOL – LA.

Mokant vaikus natų rašto, naudinga natos pavadinimą ir jos vietą penklinėje sieti su atitinkamu popierinės klaviatūros klavišu.

Siūlomas melodijas vaikai solfedžiuoja:
1. pagal mokytojo rodomus rankų ženklus;
2. pagal mokytojo rodomus klavišus didelėje nebyliojoje klaviatūroje;
3. iš natų (pirma skiemenimis TI ir TAM perskaitomas dainelės ritmas, vėliau dainuojama solmizacijos skiemenimis);
4. melodijos dainuojamos su atitinkamais žodžiais;
5. melodijos dūduojamos.

2.3. Ritmika

Ateidami į II klasę, vaikai jau žino 2/4 metrą, visas galimas ketvirtinių ir aštuntinių natų bei ketvirtinių pauzių kombinacijas.
II klasėje vaikai įgyja daugiau žinių apie metrą, jau įgunda skaityti ir atlikti aštuntinę pauzę. Šioje klasėje susipažįsta su ketvirtine su tašku bei pusine natomis, išmoksta diriguoti 2/4 ir ¾ metrą.
Velička ritmui atlikti išsikia keturias ritmo grupes:
1. Pirmajai ritmo grupei reikalingi įvairių trumpų skiemenų skaičių turintys žodžiai.
2. Antrąjai pratimų grupei reikaligi žodžiai, sudaryti iš skirtingos trukmės skiemenų.
3. Trečiajai pratimų grupei būdingas žaidimas kirčiais.
4. Ketvirtoji grupė vadinama metroritmikos pratimų grupe.
Ritmo pratybose garsų trukmė siejama su atitinkamais skiemenimis ir judesiais:
1. mokytojas skiemenimis skanduoja ritmą, vaikai jį atlieka, rodydami atitinkamus judesius;
2. mokytojas rodo judesius, vaikai taria atitinkamus skiemenis;
3. mokytojas skanduoja ritmą, vaikai jį sudėlioja iš atitinkamų metroritminių kortelių;
4. vaikai skaito ritmą pagal mokytojo pateiktas metroritmines lenteles.

Mokinių ritminiai įgūdžiai prasmingai pritaikomi dainelėms, pritariant įvairiais mušamaisiais instrumentais. Tam tikslui parenkami keletas vienai ar kitai dainelei tinkantys ostinatiniai (t.y. nekintantys) ritmai. Ritmus vaikai išmoksta iš klausos. Keletas instrumentų ar jų grupių, vienu metu grojančių skirtingus ritmus, – puikus mušamųjų instrumentų orkestras. Grodami tokiame orkestre, vaikai mokomi pajusti ansamblinio muzikavimo džiaugsmą. Muzikuodami drauge, jie mokosi vieni kitų klausytis.

Instrumentinis muzikavimas. Dūdele ar (ir) klaviatūra grojamos visos melodijos, parašytos
1. kad vaikai nekištų dūdelės į burną, o prie lūpų priliestų tik patį jos galiuką;
2. kad dūduojant garso pradžia būtų aiškiai artikuliuojama liežuviu („tūm – tū – tū“);
3. kad pirštai aklinai uždengtų reikiamas skylutes, bet dūdelės nespaustų.

Muzikavimas ansambliu. Kolektyvinio muzikavimo įgūdžiams ugdyti skirtos dainelės su ritmo pritarimu („Vai, kur tu buvai?“, „Padora žvirblalis“, „Šėriau, šėriau sau žirgelį“), sutartinės (jas labiausiai tinka atlikti dūdelėmis), kanonai bei specialiai sukurti ansambliai („Rytų šalies princesė“, „Linksmasis negriukas“).

Vaikus į ansamblį verta jungti tik tada, kai jie gerai įgunda atlikti šio ansamblio balsus.

Mokantis sutartinių, iš pradžių rekomenduotina tenkintis dviem atlikėjais (pvz., vaikas ir mokytojas). Vėliau atlieka trejinės sutartinės („Aviža meldė“, „Eisim, sesės, dobilio“, „Žilvitis auga“, „Aisūs kunklaliai“). Ketvirtines sutartines („Sodi lopai“) pakaitomis atlieka dvi muzikantų poros. Prieš grojant ansambliu, svarbu labai gerai išmokti atskirus balsus (mokantis ritmo partijų, naudojami atitinkami judesiai ir skiemenys). Vėliau balsai jungiami po du (akmenukai ir pagaliukai; dūdelė ir akmenukai; dūdelė ir pagaliukai), ir tik po to į ansamblį jungiami visi trys balsai.

2.5 Muzikos klausymasis

Trys didelės kelionės (kelionė į muzkos instrumentų šalį; kelionė po pasaulį; kelionė laiko mašina) padės vaikams susipažinti su įvairiais muzikos instrumentais (varpais, vargonais, trimitu,saksofonu, cimbolais, liutnia), su įvairių kraštų (latvių, estų, indų) ir įvairių laikų (romantizmo, klasicizmo, baroko, renesanso, viduramžių) muzika. Susipažįsta su K. Sen Sanso „Žverių karnavalu“, kur įvairūs žvėrys vaizduojami skirtingais muzikos instrumentais, su R. Vagnerio opera „Lohengrinas“, V. A. Mocarto, O. Mesiano kūriniais.

Muzikos pamokoje, greta oficialių programų siūloma, galima klausytis ir paties mokytojo parinktų kūrinių. Parinkdamasmuziką klausymuisi, mokytojas turėtų vadovautis dviem pagrindiniais kriterijais: pirma, muzika turėtų patikti vaikams, antra, muzika turi būti meniškai vertinga.

III. Muzikiniai gebėjimai ir jų ugdymas II klasėje pagal V. Krakauskaitės reliatyviąją sistemą

3.1. Ritmas
3.1.1. Ritmo pratimai

Antros klasės vadovėlio ritmo pratimai pagrįsti tomis pačiomis ilgumo vertėmis kaip ir pirmos klasės ( ta, ti-ti, taa, ša ), pridedama tik pusinė su tašku –taaa. Tačiau parinktos vis sudėtingesnės užduotys.

Per pirmąsias šių metų pamokas reikia pakartoti žinomus ritmus, patikrinti kaip vaikai mintyse geba skirti žodžių ritmą. Toliau seka pratimai, kurie padeda prisiminti kitus pirmos klasės ritmo žaidimus. Vardykite piešinėlius, plokite jų ritmą, sakykite jį natomis ir įrašykite į langelius.

Prisiminus geometrines figūras, jų ritmus, pažaiskite. Pasiūlykite mokiniams paskaityti jų ritmus iš eilės nesustojant. Ypač naudingi geometrinių figūrų diktantai, kai mokiniai turi padėti ant stalo tokius du karpinius ar nupiešti tokias dvi geometrines figūras, kurių ritmas buvo paplotas ar pabelstas. Vadovėlio 5-8 pratimai skaitomi ritmingai vardijant figūras, pabrėžiant jų žodžio pradžią. Kitą kartą skaitykite tų figūrų ritmus natomis. Išmokus skaityti paįvairinkite šį žaidimą, dviem grupėmis tą patį pratimą atlikite kanonu (viena grupė ploja, kita beldžia ar trepsi, pradėdama taktu vėliau).

13-15 pratimai pravers kalbant apie taktą, metrą, reprizą. Parašykite pratimą ant lentos, palikite tuščią taktą kaip vadovėlyje. Į jį įrašykite mokinių pasiūlytą ritmą ir aptarkite, ar pagal nurodytą metrą jis tinka šiam pratimui. Išsiaiškinkite, kad galima ir kitokie ritmo variantai.

Pusinė su tašku ta-a-a (p. 28 ). Supažindindami mokinius su naujomis garso ilgumo vertėmis, visada sugretiname jas su jau žinomomis, palyginame su ketvirtinėmis ta natomis: naująją natą ploja, beldžia, skaito, trepsi viena grupė, o ta – kita.

Kalbėdami apie pauzes, lyginame jas su to paties ilgumo natomis.

Įvairindami pratimą visokiomis išraiškos priemonėmis, aptarkite, kaip atliktas pratimas skambėjo gražiau. Vaikai tą užduotį noriai kartos daug kartų ir geriau ją įsimins.

3.1.2. Ostinatinis pritarimas

Kad mokiniai geriau įsimintų ritminę figūrą, jau pirmoje klasėje buvo siūloma pritarti dainelėmis, plojant kurią nors vieną ritminę figūrą ( ta ta, ti-ti ti-ti, ta ti-ti, ti-ti ta). Vėliau pritardavome kelių ritminių figūrų junginiais. Pirmos klasės antrame pusmetyje jau pritarėme dainai rankomis ir kojomis pakaitomis, išmokome skaityti tokio pritarimo natas.

Antros klasės ritminiai ostino pratimai papildomi nauju judesiu – plojimu į kelius, dažnesniu kairės ir dešinės rankos bei kojų kaitaliojimu. Vadovėlyje tokie pratimai pateikiami kaskart vis sudėtingesni, todėl reikėtų mokytis nuosekliai, jų nepraleisti. Įpratę atlikti lengvesnį pratimą, vaikai greičiau suderins ir sudėtingesnio pratimo judesius.

Naudinga ir įdomu pritarti dainai dviem grupėmis, derinant įvairius judesius, skirtingus ritmus. Šiuos ritmus visada galima atlikti ir instrumentais kaip savarankišką kūrinį. Jei pagrosime pratimus vieną po kito, atliksime spalvingą dviejų dalių kūrinėlį.

3.1.3. Grojimas

Antroje klasėje kartodami instrumentų ženklus, aptarkite piešinius. Pakalbekite apie instrumentų garsų savybes, skambėjimo pobūdį, garso išgavimo būdą.

Pirmieji vadovėlio pratimai nesunkūs, nes panašius vaikai jau grojo pirmoje klasėje. Pamėginkite juos jungti po kelis, sudaryti grojančių duetą, grupę, orkestrą. Svarbiausia- naujus ritmus junkite tik tada, kai pavieniui vaikai juos ritmingai, tiksliai atlieka. Tik tada, kai seksis groti kartu dvi eilutes, galima pasirinkti ir trečią.

Toliau „Lakštutėje“ pateikiama jau sudėtingesnių ritmų pavyzdžių dviem instrumentams. Ir šių iš pradžių mokykitės plodami po vieną pratimo eilutę, paskui – grokite pasirinktu instrumentu. Kartokite juos ir per kitas pamokas, tobulinkite.

Keturių taktų ritminės frazės, išmoktos groti, belsti kuriuo nors instrumentu, visada tiks pritarti to paties metro ir struktūros dainai. Įsiminę tokias keturtaktes frazes, galime groti daug kartų ir dviem grupėmis pakaitomis, vėliau – kanoniškai.

3.2. Muzikinė klausa
3. 2. 1. Solfedžiavimas

Antraisiais mokslo metais mokinių klausa jau būna jautresnė, jie geriau skiria ir išreiškia gretimus garsus. Tačiau kartoti pirmoje klasėje buvusius garsus būtina. Aptarus muzikinio garso savybes, verta prisiminti, kaip pirmoje klasėje garso aukštumą rodydavome judesiais, rankų ženklais. Pakartokite jau žinomus so, mi, la, re rankų ženklus. Parinkę visiems mokiniams lengviausiai dainuojamą so-mi intonaciją, suderinkite so garsą ir padainuokite kelis tų dviejų garsų vingius įvairiu aukštumu. Leiskite ir patiems mokiniams vadovauti klasei, rodyti so- mi garsų ženklus, nurodyti pirmojo garso toną.

Prisiminkite aukšto ir žemo garso rašymą natomis. Daugiau laiko skirkite netiksliai intonuojantiems mokiniams, padėkite jiems. Pakartotinai aiškinkite tiems, kurie pernai dėl kurių nors priežasčių solfedžio įgūdžių dar neįgijo. Tik įsitikinę, kad vaikai jau sąmoningai suvokia so ženklo prasmę ir orientuojasi penklinėje, dainuodami du garsus, imkitės antros klasės „Lakštutės“ ,

Analogiškai verta pakartoti ir la garso rašymą penklinėje. Prisiminkite po keletą pratimų iš pirmos klasės „Lakštutės“. Tada solfedžiuokite naujus antros klasės „Lakštutės“ pratimus. Vadovėlyje pateikiamo ritmo, melodinių vingių atžvilgiu sunkėjantys pratimai su naujomis užduotimis. Solfedžio užduotys sudėtos skirsniais pagal temas, įtraukiama vis nauja nata ar naujas melodinis vingis.

Susipažinę su kiekvieno skirsnio tema, atlikite ir muzikos pratybų sąsiuvinio pratimų, jie sudėti analogiškai. Vidurinės sąsiuvinio dalies motyvus galima dainuoti pagal rankos ženklus, rašyti ant lentos, kartoti, įsiminti, dainuoti pakaitomis kaip vokalinį pratimą.

Atsivertę vadovėlio naujų solfedžio temų puslapius, atkreipkite mokinių dėmesį į antraštes, pavyzdžiui, SO – MI – RE. Parašykite tą garsų slinktį ant lentos, pasiūlykite dainuoti įvairiais ritmais t.y. visokio ilgumo natomis, bet ta pačia melodijos slinktimi. Pravartu naujos temos melodinius vingius dainuoti pagal rankos ženklus vis kitu aukštumu.

Solfedžio mokoma įtraukiant vis naujas natas ir melodinius vingius, kurie vadovėlyje išdėstyti sekančiai:

1. SO – MI – RE .Prieš pradėdami solfedžiuoti garsus so-mi-re, pakartokite dainelę „Pelytė“. Tada išsiaiškinkite, kuriomis natomis ji išreikšta. Dainelę „Balta spalva“ mokiniai irgi tikriausiai girdėjo pirmųjų mokymosi metų žiemą. Jos melodijoje daug kartų kartojamas motyvas mi – re, mi – re, mi – re, so – mi. Įsiminkite jį, dainuokite pagal rankų ženklus. Tada bus visai lengva sekti natas ir solfedžiuoti.

2. SO – RE. Šias natas įsiminti padeda vadovėlyje esančios tam skirtos dainelės. Padainuokite jas pagal rankų ženklus. Tada bus nesunku solfedžiuoti choru, pavieniui. Pasiūlykite mokiniams pirštuku rodyti natas, kad ilgoje melodijoje „nepasiklystų“. Tai pratins geriau įsidėmėti šių natų vietą, kai so yra ant penktos ar ketvirtos linijos.

3. LA – SO – MI – RE. Intervalas la-re įtvirtinamas dainuojant dainelę „Lokių šokis“. Supažindindami su natomis, atkreipkite mokinių dėmesį, kad pirmoji nata yra mi, kad antroje eilutėje keturis kartus pakartojamas tas pats garsų vingis la-re-mi-mi. Išmokę solfedžiuoti, dainuokite su žodžiais ir žaiskite improvizuodami.

4. SO – MI – DO. Šias tris natas vaikai geriau intonuos, jei daugiau dainuosite pagal rankų ženklus. Dainelę „Gandras“ išmokite solfedžiuodami. Dainuodami su žodžiais, dar geriau įtvirtinsite trigarsio intonaciją.

Dainos raktą iš pradžių nupieškite ant lentos. Pasiūlykite vaikams patiems parašyti jį ant lentos. Vaikai turi įsiminti, kad Dainos rakto du brūkšneliai žymi do garsą, o kilpa – garsą so, kaip anksčiau jį žymėjo raidė S.

5. DO – RE – MI. Įpratus šią melodinę slinktį intonuoti pagal rankos ženklus, išsiaiškinkite, kaip ji rašoma penklinėje. Šią melodiją padės įtvirtinti tam skirti pratimai.

6. SO – MI – RE – DO. Solfedžiuojant dainą „Karuselė“, paaiškės, kad antra melodijos dalis – keturis kartus kartojama mi-re-do-re garsų slinktis, todėl kitą kartą antrą dalį galima dainuoti natomis. Mi-re-do garsų slinktis kas antrą taktą kartojama dainoje „Kur senelis?“

7. DO – RE – MI – SO – LA. Tai pentatonika, todėl nereikia skubėti mokyti kitų naujų natų. Reikia įprasti jas gerai girdėti, tiksliai intonuoti pagal rankų ženklus. Pratimai nesunkūs – tai kartojamosios užduotys, solfedžiavimo įgūdžių įtvirtinimas.

8. SO – FA – MI. Dėl fa garso pentatonikoje atsiranda pustonio slinktis, kur intonuoti daug sunkiau, todėl reikia kuo daugiau dainuoti pagal rankos ženklus, atlikti įvairius vokalinius pratimus su fa garsu. Šios temos dainelėse yra so-fa-mi vingių.

9. SO – FA – MI – RE – DO. Šią vientisą garsų liniją vaikai dažnai dainuoja netiksliai, todėl svarbu dažniau kartoti šių garsų eilę pagal rankų ženklus. Tam tinka skirti pratimai.

10. MI – FA – SO. Patariama prisiminti dainelę „Pupa“, paskui solfedžiuoti tas natas įvairaus aukštumo so. Šiai temai tinka ir tokios dainos: „O kai aš“, „Žiogelis“, „Ant kalno karklai“.

11. FA – RE. Šiai garsų slinkčiai įsiminti siūlomos dainelės: „Vai kur buvai, kiškel mano“, „Žvirblis nabagėlis“, „Tindi rindi‘, „Siuntė senis ožką“.Pastaroji daina paranki pusinės natos su tašku pakartojimui.

12. FA – LA.

13. LA – FA.

3.2.2. Dvibalsiai pratimai

Antros klasės „Lakštutėje“ dauguma dvibalsių pratimų skirti atitinkamo skirsnio solfedžio temos melodiniam vingiui. Prieš solfedžiuodami aptarkite juos, suraskite naująjį, charakteringą vingį, pasolfedžiuokite jį atskirai pirma padainavę pratimus pagal rankų ženklus, iš anksto suderinus so garsą. Šie dvibalsiai pratimai sudaryti iš tokių melodinių vingių: mi-re-mi; so-mi-re-mi; so-mi-do; do-re-mi, mi-re-do; do-re-mi-so-la; so-fa-mi; fa-la. Kiekvienai solfedžio temai pateikta dažniausiai po du dvibalsius pratimus.

3.3. Muzikinė atmintis

Muzikinė atmintis lavinama 3 būdais:

1. Atpažįstant tembrą. Antroje klasėje aplinkos garsai papildomi žmogaus tembro, instrumentų garsais. Instrumentų piešiniai padeda prisiminti jų pavadinimus, formą, dydį, garso išgavimo būdus.

2. Atpažįstant kūrinį. Yra nemažai girdėto kūrinio pakartojimo, prisiminimo būdų. Jei yra galimybė, vaikai turi kuo dažniau kartoti, prisiminti, atpažinti kūrinius iš įrašo arba skambinamus pianinu. Pirmosiose klasėse kūriniai yra trumpi, todėl išklausomi ištisai. Tai labai svarbu, nes mokiniai turi įprasti įsiminti visą muzikos audinį, įsidėmėti tam kūriniui būdingą harmoniją, tembro, registro, ritmų įvairovę.

3. Atpažįstant dainą iš ritmo, iš užrašytos melodijos natų, iš piešinių. Dainą primenantis piešinys vadovėlyje sužadina mokinių vaizduotę, padeda prisiminti dainos turinį, žodžius. Ritmui atpažinti II klasės vadovėlyje pateikiamos keturios dainelės. Dainos atpažinimas iš užrašytos melodijos natų skatina mokinius vidine klausa „girdėti“ užrašytą natų tekstą. Muzikinei klausai, atminčiai lavinti labai naudingi melodiniai, sąskambių diktantai, klaidų ieškojimai, tačiau jau sudėtingesnio pobūdžio nei pirmoje klasėje.

3. 4. Šnekamoji kalba

Balsius, dvibalsius, pavienius žodžius ir patarles reikia ne tik mokyti raiškiai tarti, skaityti. Jie pravers įvairiems šnekamosios kalbos žaidimams, vokaliniams pratimams, solfedžiuotiems melodijos vingiams įtvirtinti.

Antraisiais mokslo metais muzikos pamokų užduotis – ne tik taisyklingai tarti, dainuoti balsius, dvibalsius, dvigarsius, bet pajusti juos iš klausos, girdėti savyje. Tokiam vidiniam pojūčiui lavinti skirti vadovėlio piešiniai, kuriuos mokiniai turi mintyse panagrinėti, išvardyti nupieštus daiktus ir išrinkti tuos, kurių reikia to puslapio temai.

Antrame pusmetyje šnekamosios kalbos užduotys darosi sudėtingesnės. Mokiniai supažindinami su dvigarsiais, kurie būna tariami nevienodai: „au“, „ai“, ‚ar“, „an“. Aptariant piešinius, žodžius su minimais dvigarsiais tenka lyginti, gretinti.

3.5. Muzikos klausymasis
3.5.1. Chorai ir solistai

Aptardami šio puslapio temą, prisiminkite, kokias daineles mokėtės dainuoti choru, pakatokite jas. Prisiminkite B. Grincevičiūtės balsą – pasiklausykite įrašo.
Paprašykite iš įrašų pasakyti, kokio registro dainininko balsas: pvz., V. Noreikos (aukštas), V. Daunoro (žemas), G. Kaukaitės (aukštas), L.Domikaitės (žemas) ar kt.

Kitą kartą tegu vaikai pasiklauso girdėto chorinio kūrinio ir platesnio pasakojimo apie chorus, jų rūšis. Pasiūlykite iš klausos nustatyti, kokių balsų choras dainuoja:

Moterų – Chorą iš J. Karnavičiaus operos „Gražina“,

M.K. Čiurlionio „Ant kalno gluosnis“;

Vyrų – Chorą iš Š. Guno operos „Faustas“ (kareivių

maršas), J. Tallat Kelpšos „Kur lygūs laukai“;

Mišrus – Chorą iš V. Klovos operos „Pilėnai“,

S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“;

Vaikų – Berniukų chorą iš Ž. Bizė operos „Karmen“,

kūrinius iš „Ąžuoliuko“, „Liepaičių“ repertuaro.

3.5.2. Dirigentas

Ir choro, orkestro bei solisto, ir dirigento sąvoka mokiniams gerai žinoma, tačiau būtinai reikia skirti pamoką dirigento vaidmeniui, jo reikšmei aptarti. Parodykite, kaip nuo dirigento priklauso kūrinio grožis. Supažindinkite mokinius su dirigavimo mostais, reiškiančiais garsinimą ar tildymą, parodykite, kad skirtingai reikia diriguoti ryžtingą maršą ir švelnią lopšinę. Tegu vaikai patys padiriguoja, išreikšdami skambančios muzikos pobūdį.

Pagrindinė sąlyga: mokiniai turi pajausti stipriąsias takto dalis, visada su stipriąja takto dalimi rankas leisti žemyn.

3.5.3. Muzikos pobūdis

Klausydamiesi programinės muzikos kūrinėlių, vaikai mielai juos įsivaizduoja – gali nupiešti, jau girdėtus – atpažinti iš klausos („Lėlė“, „Kareivėliai“, „Raitelis“, „Drugelis“ ir t.t.).

Antroje klasėje skatinkite mokinius savyje pajusti klausomo kūrinio pobūdį, sugretinti jį su daikto, veikėjo vaizdinius. Tam skirtas II klasės „Lakštutės“ skyrelis „Muzika ir vaizdas“.

Šiai pamokai tinka įvairių nuotaikų pjesės ar stambesnių kūrinių epizodai, pavyzdžiui, pjesės iš „Pianisto ABC“ ir „Jaunojo pianisto“. Klausytis tinka ir neprograminiai kūriniai.

3.5.4. Muzikos žanrai

Maršas. Maršo sąvoka vaikams žinoma nuo mažens. Maršo muzikai suskambus, vaikai greitai pasiduoda jo ritmui ir moka žengti koja kojon. Paklausykite kelių skirtingo pobūdžio kūrinių ir vaikai tegu pasako, kuris iš jų skirtas žygiuoti. Pažygiuokite pagal tą muziką ratu ar vietoje. Antros klasės mokiniai jau pakankamai organizuoti, todėl būtinai reikalaukite, kad žygiuotų ritmingai pagal muzikos pulsą, kad lygiuotų.

Vėliau, kartodami girdėtus kūrinius, prisiminkite mrašą, papasakokite, kad yra labai skirtingos nuotaikos ir įvairaus tempo maršų: kariškų, šventinių, gedulingų, sportinių. Paklausykite J. Gaižausko „Nykštukų maršo“, P. Čaikovskio „Medinių kareivėlių maršo, F. Šuberto „Kariško maršo“. Vadovėlio piešiniai padės vaikams surasti tinkamą atsakymą.

Polka. Pakartokite žinomus žaidimus, išmokite paprasčiausių lietuviškų šokių žingsnių. Prisiminkite „Polką su ragučiais“. Paklausykite ir kitokių polkų. Papasakokite mokinams, kad polka seniau buvo šokama negreitai. Palyginkite negreitą B. Smetanos „Parduotosios nuotakos“ polką su gyva J. Štrauso polka.

Valsas. Supažindinti su valsu galima panašiai kaip ir su polka. Vaikai turi patys pajusti stipriosios takto dalies svarbą, skirtingą polkos – dviejų dalių ir valso – trijų dalių metrą.

Valsai gali būti lėti ir greiti. Salėje parodykite mokiniams lėtojo valso žingsnį, pašokite pagal B. Dvariono „Valsą“.

3.5.5. Styginiai instrumentai

Prisiminę garso išgavimo būdus, paklausykite keleto girdėtų kūrinių ir aptarkite, kurios grupės instrumentais jie atliekami, o, atsivertę „Lakštutę“, aptarkite kaip atrodė senieji styginiai griežiamieji (smuikas, violončelė, kontrabosas) instrumentai. Žvelgdami į piešinius, palyginkite senuosius instrumentus su tais, kuriais grojama dabar. Būtų gerai, kad vaikai pamatytų tikrą instrumentą, dar geriau – jei juo kas ir pagriežtų. Vėliau vaikai supažindinami su styginiais skambamaisiais instrumentais; gitara, balalaika, mandolina, kanklėmis, cimbolais, arfa. Jei mokiniai domisi – papasakokite plačiau, smulkiau, kaip šie instrumentai sudaryti.

3.5.6. Kompozitoriai

Susipažindami su kompozitoriais, nepamirškite ir tų, apie kuriuos buvo kalbėta pirmoje klasėje. Kiekviena proga vėl prisiminkite jų kūrinius, pasiklausykite ir jau girdėtų, ir jau naujų kompozitorių kūrinių. Verta ir plačiau papasakoti apie kompozitorius.

Antros klasės „Lakštutėje“ yra puslapių, padedančių prisiminti žinomus kompozitorius. Tai nuotraukos, kūrinius primenantys piešiniai. Šiuos puslapius galima panaudoti įvairiai: aptarus kompozitorių ir jo jau žinomą kūrinį, klausomasi to kūrinio, kuris mokiniams labiausiai patiko; pagal piešinius atpažįstamas kūrinys, kurio klausomasi; apibraukti girdėtai muzikai skirtą piešinį ir sujungti su kompozitoriaus nuotrauka ir kt.

Antroje klasėje vaikai klausosi kompozitorių S. Šimkaus, B. Dvariono, P. Čaikovskio, G. Vanagaitės, B. Grincevičiūtės, V. Bagdono, E. Grygo, A. Rekašiaus, R. Šumano kūrinių.

3.6. Dainavimas

Kiekvieną pamoką reikia skirti laiko vokalinėms pratyboms. II klasėje pakartokite melodinius vingius, dainuotus pirmoje klasėje, paįvairinkite juos kitais ritmais, dainuokite vis aukštesnėje plotmėje. Siekite, kad kartu dainuojančių vaikų balsai skambėtų lygiai, darniai. Labai paranku šiuo atveju pažaisti „Papūgėlę“.

Gerai „treniruoja“ balsą dainavimas pagal rankos ženklus. Į natų pavadinimus įeina skirtingi balsiai, todėl tuos pavadinimus kaitaliojant tobulinama garsų artikuliacija: so-la-mi-re, so-mi-re-mi, so-la-so-mi ir t.t. Vokalines pratybas įvairinkite, dainuodami pratimus vis kitokiais ritmais. Jų sugalvoti gali ir patys mokiniai. Vokalinių pratimų įvairovė geriau parengs tos dienos solfedžiavimo užduočių atlikimui, lengviau bus sudainuoti ir daineles.

II klasės vadovėlyje yra jau platesnės apimties melodijų, kurias antrokams jau nesunku padainuoti, nes balsai daugiau išlavėję. Antrokams skirtų dainų melodijos vingresnės, jau reikia sudainuoti platesnės apimties kvartos, kvintos šuolius.

Pirmoje klasėje dainuotas melodijas čia papildo ¾ ir 6/8 metro dainos. Įvairėja ir ritmika – atsiranda sudėtingesnės ritminės figūros. Jos padeda lavinti ritmo pojūtį.

Nauja užduotis vaikams – suvokti prieštaktį. Reikalaukite, kad dainuodami dainas su prieštakčiu mokiniai atidžiai sektų dirigavimo mostą, kad išmoktų jį suprasti ir laiku atsikvėpti. Atitinkamo dėmesio reikalauja ir dažniau pasitaikantys vienu garsu dainuojami du skiemenys.

Antroje klasėje jau pratinkite mokinius pajusti, išgirsti kelių garsų sąskambius, klausytis keliabalsių dainų. Šiuos metus skirkite liaudiškam antrinimui („turavojimui“). Mokiniai turi „išsilaikyti“, tiksliai intonuodami savą melodiją. Vis dažniau dainuojant liaudies dainas su pritarimu, vaikai įpranta girdėti tercinį derinį tarp abiejų balsų, pamažu ir patys išmoksta pritarti. Tačiau neskubėkite – reikia, kad jaunieji dainininkai pritarti išmoktų natūraliai, jausdami lygiagrečią melodijos slinktį, o ne specialiai išmokę antrąjį balsą. Taip jaunoji karta pratęs liaudinio dainavimo tradicijas, perteiks jas savo palikuonims.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bendrojo išsilavinimo standartai 1- 10 kl. Projektas. – Vilnius, 1998.
2. Daugaravičius P., Marcinkevičius Z. Muzikos mokymas II – III klasėje. – Kaunas, 1979.
3. Jautakytė R. Muzikinio ugdymo problemos pradinėje mokykloje. // Pedagogika, 57. 2002.
4. Jautakytė R. Muzikinis ugdymas pradinėje mokykloje. // Lietuvos mokykla XXI amžiuje. Klaipėda, 1997.
5. Krakauskaitė V. Muzikos mokymas II klasėje. Mokytojo knyga. – Kaunas, 1995.
6. Krakauskaitė V. Lakštutė. Vadovėlis II klasei. –Kaunas, 1995.
7. Marcinkevičius Z. Muzika II – III klasėje. – Kaunas, 1989.
8. Rinkevičius Z. Mokinių muzikinis ugdymas. – Klaipėda, 1993.
9. Rinkevičius Z. Muzikinis mąstymas ir jo ugdymas mokykloje. – Klaipėda, 2002.
10. Velička E. Garsų ir tylos paslaptys. Mokytojo knyga.- Kaunas, 2000.
11. Velička E. Muzika. Vadovėlis II klasei.- Kaunas, 2000m.

Leave a Comment