Turinys
Įvadas
1.Kūdikio pažintinė raida įvairių ugdymo krypčių atstovų akimis
1. 1. Žaidimo samprata, raida, struktūra ir uždaviniai
1. 2. Vaiko valios vystymosi bruožai
1. 3. Veiksmas ir efektas
1. 4. Žaidimas ir laikas
1. 5. Žaidimo reikšmė vaiko vystymuisi
1. 6. Žaidimas svarbiausia kūdikio veikla ir pažinimo būdas
1. 7. 6 – 12mėn.kūdikio pažintinė raida
2. 6 – 12 mėn. kūdikio aplinkos pažinimo ranka ypatumai
2. 1. Tyrimo metodika
2. 2. 6 – 12mėn. kūdikio aplinkos pažinimo ranka tyrimo rezultatai
2. 3. 6 – 12 mėn. kūdikio aplinkos pažinimo ranka lyginamoji analizė
2. 4. 6 – 12 mėn. kūdikio aplinkos pažinimo ranka naujų veiksmų pasirinkimo lyginamoji analizė
2. 5. 6 – 12 mėn. kūdikio aplinkos pažinimo ranka žaislų pasirinkimo analizė
3. Išvados
4. Literatūros sąrašas
5. Priedai
Įvadas
Gera pradžia – viso gyvenimo pagrindas.
( J. Pikūnas)
Vaikas ateina į šį pasaulį, nieko apie jį nežinodamas. Tačiau labai greitai išaiškėja įgimti refleksai, jutimai, įgimtas smalsumas, kuris padės susipažinti su jį supančiu pasauliu.Kūdikių ir ankstyvojo amžiaus vaikams būdingi įvairūs jutimai. Jis jautrus, kvapui, skoniui, pastebi ryškias spalvas, daiktus, jų formas ir įvairius dydžius. Vaikui labai sunku nepalietus jų. Vaikai susipažįsta su pasauliu bandymų ir klaidų keliu, todėl kūdikiai, liečia, baksnoja, krapštinėja viską .Kūdikių ir ankstyvojo amžiaus vaikų fizinė, psichosocialinė ir pažintinė raida vyksta labai sparčiais tempais ir yra tampriai tarpusavyje susijusi. Daugelio mokslininkų nuomone pirmieji vaiko gyvenimo metai yra tiesiog lemiami visam tolesniam gyvenimui, ir tai, ką praras, praleis, neteks galimybės pažinti mažas vaikas, vargu galėsime jam suteikti vėliau. Pedagogų požiūris į kūdikystę ir ankstyvąjį ugdymą yra grindžiamas įsitikinimu, kad individualybės saviraiškos puoselėjimas turi prasidėti nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Kokie bendruomeniniai ir emociniai gebėjimai prasikala mažais daigais vaikystėje, tokios charakterio savybės prasiskleidžia ir visu grožiu pražysta tolesniame gyvenime, nes gera pradžia turi didelę reikšmę visai vaiko ateičiai, vystymosi sėkmei per visą gyvenimą.
Tikslas:.atlikti vieno vaiko sensomotorinio žaidimo lyginamąją analizę.
Hipotezė: Kūdikis artimiausią aplinką stengiasi pažinti ranka.
Uždaviniai: 1. Išanalizuoti pedagoginę, psichologinę literatūrą, atspindinčią ankstyvojo amžiaus vaikų žaidimo ypatumus.2. Atlikti vaiko kiekvieno mėnesio veikimo ranka lyginamąją analizę.3. Atlikti skirtingų amžiaus tarpsnių (6 – 8 mėnesių ir 10 – 12 mėnesių ) žaidimo lyginamąją analizę.4. Pateikti filmuotą medžiagą, atliekant eksperimentą, siekiant nustatyti kokias sensomotorines schemas demonstruoja kūdikis veikdamas su daiktais.
Tyrimo metodai:
1. Pedagoginės, psichologinės literatūros analizė.2. Stebėjimas, naudojant filmavimo aparatūrą.3. Eksperimentas4. Dienoraščio metodas5. Matematiniai – statistiniai metodai.
Darbo struktūra: darbą sudaro psl, skyriai, lentelės, paveikslai, priedai.
1.KŪDIKIO PAŽINTINĖ RAIDA ĮVAIRIŲ UGDYMO KRYPČIŲ ATSTOVŲ AKIMIS.
Ilgai vyravo muonomė, kad vaikas skiriasi nuo suaugusio tuo, kad jis yra fiziškai silpnas, nieko nesuvokia, be žinių ir įgūdžių. Dabar vaikystė yra laikoma atskira individo raidos fazė. Bet vaikystės reikšmė yra vertinama labai įvairiai. Vieni autoriai teigia, kad “pirmosios minutės po gimdymo yra kritinis periodas tėvų ir vaikų tarpusavio ryšio formavimuisi, arba, kad asmenybę ir intelektą lemia pirmieji gyvenimo metai.(17, p. 19) kitų nuomone, ankstyvosios patirties nereikia pervertint.Psichoanalitinės teorijos pradininkas S. Freudas manė, kad individo raida vyksta stadijomis. Psichoanalitinėje teorijoje raidos skiriamos atsižvelgiant į tai, kurias kūno vietas tam tikro amžiaus individų yra malonių pojūčių šaltinis. Stadijoje nuo gimimo iki vienerių metų, anot S. Freudo, pojūčių šaltinis yra burna. Čiulpimas, valgymas, kamdžiojimas suteikia kūdikui malonius pojūčius. Be oralinių malonumų, kūdikis gali patirti ir nerimą. Pvz.,napaduotas laiku čiulptukas, mamos išėjimas.Vienas iš S. Freudo mokinių, E. Eriksonas sukūrė savą raidos teoriją. Jis praplėtė S. Freudo teoriją, pasiūlęs naujas psichosocialines ridos stadijas. E. Eriksonas vaikų raidą skirstė pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka. Pirmoji stadija (nuo gimino iki vienerių metų), jis pavadino saugumo stadija, nes šio laikotarpio kūdikis “išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pvz., mitinimu, šiluma, švara ir fizini kontaktu”(17,p. 52). E.Eriksonas teigė, kad “vaikystė nėra visas žmogaus gyvenimo pagrindas,…kad asmenybė formuojasi visą gyvenimą ir, kad kiekviena frazė turi savo teigiamų ir neigiamų komponentų.” Kognityvinės teorijos atstovas, šveicarų psichologas J. Piage intelekto stadijas suskirstė į keturias pagrindines stadijas. Pirmoji stadija (nuo gimimo iki dvejų metų), jis ją pavadino sensomotorine stadija, kur vaikas susipažįsta su aplinka naudojant jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais. O baigiasi sensorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija. Vaikas įsisamonina, kad objektas egzistuoja ir tada kai jo nemato, jis pradeda įsivaizduoti ir įsiminti. J. Piage teigia, kad nereikia greitinti vaikų protinės raidos specialiais mokymo metodais ar sudarant specialias aplinkos sąlygas. Vaikai patys aktyviai ekspermentuoja su aplinka ir ją keičia, kuria savo nuomonę apie ją. Rusų psichologa L.Vygotskis teigė, kad suaugusieji turi skatinti vaiko protinę raidą. Kurdami turtingą aplinką ir specialiai jį lavindami. Taip galima pagerinti vaiko pažintinę raidą.
Daug metų psichologai Ina. Č. Užgiris ir J. Mcv. Huntas kūrė skales, kurios padėtų įvertinti vaiko pažintinę raidą. Jie rėmėsi J. Piaget teorija ir aprašė šešias subskales. Jie gavo pakankamai teigiamų įvertinimų ir nustatė, kad kuriant specialias situacijas galima paspartinti kūdikio pažinimo raidą ir, pagal mokslininkų sukurtas skales, galima tiksliau įvertinti kūdikio raidą.Pirmaisiais septyneriais vaiko gyvenimo metais žaidimas praeina tam tikrą vystymosi kelią. Mokslininkų nustatyta, kad ši veikla daug priklauso nuo bendrųjų vaiko vystymosi dėsningumų, formuojantis jo mąstymui, vaizduotei, emocinei sferai, socialiniams jausmams, kūribiniams sugebėjimams.D. Mendžerickajos teigimu, pirmųjų pabaigoje ir antrųjų metų pradžioje vaikas išmoksta veikti su įsivaizduojamais daiktais, o vėliau atsiranda ir vaidmuo. Vaiko veiklos objektu tampa ne daikto paskirtis, o santykiai tarp žmonių, atliekami tam tikram vaidmeniui būdingi veiksmai. D. Mendžerickajos manymu, galima išskirti žaidimo bruožus, kurie išryškėja sekančiais vaiko vystymosi periodais: suaugusiojo veiklos mėgdžiojimas, žaidimas su įsivaizduojamais daiktais, noras aktyuviai veikti, susipažinti su aplinka?????????D. Elkoninas atkreipia dėmesį į tokias pagrindines ankstyvojo amžiaus vaikų žaidimų perėjimo į vaidmeninį žaidimą prielaidas.1.Žaidžiant su daiktais, pakeičiančiais realius daiktus. Jie vadinami taip, kaip reikalauja žaidimo sumanymas.2.Vis sudėtingesnė tampa veiksmų organizacija. Jie įgyja grandininį pobūdį ir atspindi gyvenimiškų ryšių logiką.3.Veiksmai apibendrinami ir atskiriami nuo daiktų.4.Atliekami veiksmai lyginami su suaugusiojo veiksmais.5.Atsiranda tendencija veikti savarankiškai.1.1. Žaidimo samprata, raida, struktūra ir uždaviniai
Daugelis šiuolaikinių vaiko sensomotorinio vystymosi tyrimų remiasi J. Piaget daugiau kaip prieš trisdešimt metų sukurtu teoriniu pagrindu. Jis nustatė, kad iki dvejų metų vaikai yra “sensomotorinio” vystymosi stadijoje. Daug kartų kartodami vieną ar kitą veiksmą, čiupinėdami, vartydami, visaip juos derindami, dėliodami ir tyrinėdami jų formas, vaikai pradeda aptikti veikėjo ir daikto santykį, priemonės ir tikslo ryšį.” Mažieji mokslininkai” dažnai demonstruoja begalinį atkaklumą, stengdamiesi visapusiškai ištirti daiktą arba tol kartoja veiksmą, kol gerai jį įvaldo (10, p.31).A. Tarasonienė teigia, kad atidus žiūrėjimas į daiktą, bandymas jais manipuliuoti dar nėra žaidimas. Tai tik spontaniškas kiekvieno naujo įgūdžio “lavinimas”. Žaidimas prasideda tada, nurodo A Tarasonienė, kai naujagimis, kūdikis ar ankstyvojo amžiaus vaikas daug kartų kartoja jau išmoktą veiksmą, patirtą malonumo efektą: čiulpimą, garsų burbuliavimą, barškučio judinimą, žaislų išbarstymą ir pan. Tokį mažo vaiko žaidimą priimta vadinti sensomotoriniu žaidimu, nes jo pagrindas – vaiko judėjimo ar aplinkos poveikių sukeliami jutimai, jų efektai (2, p.128).Knygoje “Ankstyvojo ugdymo vadovas” pateikiami sensomotorinio žaidimo pobūdžiai, etapai bei uždaviniai (2, p.128-131).Sensomotorinis – judėjimo – žaidimas gali būti trejopo pobūdžio:• spontaniški judesiai, kurie kyla dėl smegenų žievės nesubrendimo;• betiksliai, staigūs, be aiškios priežasties vaiko aktyvumo protrūkiai, kurie priklauso nuo susijaudinimo laipsnio ir nesugebėjimo atskirti stimulus;• kartojimo judesiai, tai yra spontaniškas naujagimio judesių “treniravimas”, kūdikių nuolatinis šliaužimas, laipiojimas, vaikščiojimas, o vėliau mažų vaikų judesių atlikimas sportiniuose žaidimuoseSensomotorinis – aplinkos pažinimo – žaidimas yra trijų etapų:• tyrinėjimas, kaip reakcija į naują, patrauklų stimulą, susipažinimas su palyginti nauju daiktu, objektu – čia svarbiausia pats tyrinėjimo procesas, o ne rezultatas;• manipuliavimas ir valdymas, kai norima daugiau sužinoti apie daiktą, todėl kas nors keičiama, pertvarkoma ir tuo plečiamas patyrimas;• kartojimas su pakeitimais, jų variacijomis, naujai įgytos patirties derinimas prie jau turimų įgūdžių ir mokėjimų, o tai turi įtakos gautos informacijos įsiminimui.Anot Siuzanos Miller, tyrinėjimo žaidimui būtinos sąlygos yra: patirties stoka ir valdymo procesų nebrandumas, dėl kurio formuluojami klausimai ,kurie vėliau nebus iškeliami, nes smegenų žievė jau bus susiformavusi (20, p.149).Sensomotoriniu laikotarpiu išryškėja naujo žaidimo pobūdžiai. Kaip teigia A. Tarasonienė, pirmųjų metų pabaigoje – antrųjų pradžioje vaiko žaidimas iš esmės keičiasi. Tai vaizduotės arba simbolinio žaidimo pradžia. ”Simbolinis žaidimas sutampa su vaiko bendravimo gestais ir žodžiais raida, jis – vaiko mąstymo iki kalbos išlavėjimo pagrindas. Žaidimo veiksmas mažam vaikui tolygus žodžiui”(2, p.129).Simbolinio žaidimo etapai:• realus daiktas, veiksmas keičiamas kitu daiktu, veiksmu;• realūs daiktų pakeitimai nebūtini, jie tik įsivaizduojami, menami;• vaikas sutapatina save su suaugusiuoju, kitu vaiku, gyvūnu, prisimindamas jo vaidmenį ir atitinkamą elgesį.(2, p.129)
Simboliniam žaidimui būdingas naujų ryšių tarp daikto, veiksmo ir žodžio laisvas kūrimas:• vieni daiktai ar žaislai panaudojami kaip pakaitalas kitiems, kurių tuo metu nėra ar trūksta;• vaikas tiesiog pervardina daiktus ir su jais atliekamus veiksmus;• žaidime daiktui-pakaitalui suteikiama nauja (simbolinė ar sutarta) reikšmė, taikomas naujas (simbolinis) jo naudojimo būdas, pavadinama kitu (simboliniu) pavadinimu.(2, p.129)
Dar vėliau vaikas, susitapatinęs su suaugusiais, vaikais, gyvūnais, prisiima jų vaidmenis. Tai dar vieno, kūrybinio žaidimo užuomazgos. Jame vaikas kuria prisiimtą vaidmenį pagal jam vienam žinomas taisykles ir elgiasi žaidime taip, kaip elgtųsi toje situacijoje pamėgdžiojamas personažas (2, p.129).
Kiekvienam žaidimui yra būdinga tam tikra vidinė tvarka, taisyklės, kurias kelia sau pats žaidėjas, diktuoja pasirinktas žaislas, žaidimo aplinka. Knygoje “Ankstyvojo ugdymo vadovas” (p.129) pateikta tokia ryšių tarp daikto, veiksmo ir žodžio struktūros kaita:VEIKSMAS DAIKTAS ŽODIS
ŽODIS DAIKTAS VEIKSMAS
Toje pačioje knygoje yra apžvelgti tokie žaidimo srities uždaviniai:• palaikyti gyvą vaiko domėjimąsi viskuo, kas jį supa, sudarant galimybę eksperimentuoti, tyrinėti judesius, daiktus;• padėti įvaldyti sąlygiškus veiksmus su daiktais ir daiktais – pakaitalais, akcentuojant jų žaidiminį pobūdį, juos išskiriant, pabrėžiant;• skatinti ir palaikyti vaiko gebėjimą apsimesti “lyg tai”, suvokti, pamėgdžioti ir modeliuoti žaidime įvairias gyvenimo situacijas, suaugusiųjų veiksmus, gestus, kalbą, elgesio prasmę;• skatinti vaiko iniciatyvą ir aktyvumą, drąsą rizikuoti, siekį patirti sėkmę, suprantant, kad svarbiausia – pats žaidimo procesas, o ne rezultatas (2, p.131) Naujagimiai be perstojo judina rankas, kojas ir visą kūnelį be jokios matomos priežasties. Netikslūs, nediferencijuoti, kartais juokingi, neturintys tikslo judesiai gali sudaryti žaidimo įspūdį. S. Miller vadina tai “savotišku garo nuleidimu”( 20 , p.143).Pirmą mėnesį sunku atskirti, kuriuos vaiko judesius galima būtų priskirti žaidimui ir kuriuos pamėgdžiojimui. Piaget teigia, kad pirmą mėnesį veikia įgimti refleksai, ypatingai čiulpimo ir griebimo.Kai kuria prasme, šio amžiaus žaidimai – tai paprasčiausias atkartojimas. Kūdikiai spontaniškai treniruoja kiekvieną naują gebėjimą. Jie nuolat čiulpia, net kai nieko neturi burnoje, čiauška, net kai niekas jų negirdi, mojuoja kumščiais, kai niekas to neprašo. Šie žaidimai prasideda gana anksti. Jų negalima paaiškinti vien paskatinimo laukimu. Jau 1890m. psichologas Boldvinas pavadino tai reakcija į aplinką. J. Piaget išplėtė šią hipotezę, teigdamas, jog stimulai iš išorinės aplinkos, kurie iššaukia panašias reakcijas, palaipsniui iššaukia antrines reakcijas. Nauji efektai iššaukia atsitiktinius veiksmus, kurie užsitvirtina juos kartojant. Vėliau šie veiksmai bus pakartoti naujose situacijose. Galų gale kūdikis išmoksta pakeisti savo veiksmus ir daro tai sistemingai, siekdamas skirtingų rezultatų. Jis išmėto daiktus, daužo šaukšteliu per stalą ar kita, kas jam duoda daug daugiau informacijos nei kartojimas. Šis procesas – tai sąlygų sudarymas, judesio ir sensorinio įvykio palyginimui. Kaip atlygis tam yra supančios aplinkos pakeitimas (20, p.143 ).E.Eriksonas pažymėjo, jog labai svarbūs yra vaiko ir motinos santykiai ir tai kokiais būdais motina parodo savo meilę.Trivarzenas (1980m.) atliko tyrimus ir nustatė, kad žmogaus įtaka vaiko vystymuisi yra žymiai didesnė nei daikto. Jis teigė, kad motinos buvimas šalia atskleidžia vaikui galimybę tyrinėti supančią aplinką. Trivarzenas taip pat aiškina, kad naujagimis sugeba atskirti įvairaus tembro balsus ir sugeba išreikšti visą gamą žmogiškų emocijų. Pirmus tris mėnesius vaikas siekia užmegzti glaudžius emocinius santykius. Moksliniai tyrimai parodė, kad taip pat elgiasi ir negirdintys bei nematantys vaikai ( 18, p.128 ).1-4 mėnesių vaiko aktyvumas išauga ir sukoncentruotas jis į savo ir motinos kūną. Reiktų pažymėti, jog pirmus keturis mėnesius vaikas domisi daugiausiai žmonėmis, o ne daiktais. Žaislas jam įdomus tik tiek, kiek suaugęs jį naudoja žaidindamas. “Šiuo periodu (1-4 mėn.) vaikas pradeda žaisti” – sako L. Vedeler (18, p. 129). Vaikas žaidžia su savo rankutėm, trina daiktą ranką, leidžia įvairius garsus. Verksmas įgauna socialinę prasmę, mama jau gali atskirti, ko vaikas nori. Vaikas pradeda šypsotis. Galima įžiūrėti pirmus pamėgdžiojimo požymius. Vaikas jau gali sekti akimis judančius daiktus. Trivorzenas nustatė, kad nuo šešių savaičių kūdikis akimis ieško savo mamos iki tol, kol ji užmezga su juo kontaktą. Šis tyrimas parodo, kad vaikas pats imasi iniciatyvos, ieškodamas bendravimo ir reiškia nepasitenkinimą, kada nesulaukia dėmesio. Vaikas pamato ryškius daiktus ir siekia juos paimti.4-8 mėnesių vaiko domėjimasis neužsibaigia savo ir motinos kūno tyrinėjimu. Jis jau suvokia, kad jo aktyvumas veikia aplinką ir stengiasi paliesti ranka tuos daiktus, kuriuos mato. Gavęs žaisliuką, mažylis stengiasi atlikti visus įmanomus veiksmus su juo: kiša į burną, kanda, krato, daužo į stalo kraštą. Jeigu rezultatu būna patenkintas, visus veiksmus pakartoja dar kartą. Vaikutis parodo, kad jam patinka ritmiškai pasikartojantys veiksmai. Šio amžiaus vaikas pradeda atpažinti žmones ir daiktus bei juos atsiminti (18, p.130). Bruneris (1978m.) nagrinėjo motinos ir vaiko tarpusavio santykius šiuo laikotarpiu ir nustatė, kad tarp jų užsimezga savotiškas žaidimas,kurį kūdikis pripažįsta. Jis reikšmingas vaiko kalbos vystymuisi. Šiuo laikotarpiu, teigia L. Vedeler, atsiranda humoro jausmas (18, p.131).Brattas (1972m.) pažymi, jog vaiką šiuo laikotarpiu domina jo pačio poveikis aplinkai. Pavyzdžiui, jam patinka mėtyti ant žemės daiktus, kuriuos surenka suaugęs. Šie veiksmai padeda vaikui įvertinti atstumą, gylį arba numatyti judančio objekto krypties kitimą (20, p. 125). Iš veido mimikos ir viso kūno judesių galima suprasti, kad vaikas nori pratęsti įdomius įspūdžiusŠiam periodui būdinga ir tai, kad lavėja sensomotorinės reakcijos, susietos su jutimo organais. Vaikas čiumpa viską, ką mato, manipuliuoja daiktais, kuriuos turi rankose, liečia juos ir žmones, studijuodamas kokie jie yra. Šiuo laikotarpiu atsiranda daiktų santykių supratimas (pavyzdžiui, jog galima įdėti vieną daiktą į kitą) ir supratimas tarpusavio ryšio tarp daikto ir tikslo (20, p. 131).
Pirmaisiais septyneriais vaiko gyvenimo metais žaidimas praeina tam tikrą vystymosi kelią. Mokslininkų nustatyta, kad ši veikla daug priklauso nuo bendrųjų vaiko vystymosi dėsningumų, formuojantis jo mąstymui, vaizduotei, emocinei sferai, socialiniams jausmams, kūribiniams sugebėjimams. D. Mendžerickajos teigimu, pirmųjų pabaigoje ir antrųjų metų pradžioje vaikas išmoksta veikti su įsivaizduojamais daiktais, o vėliau atsiranda ir vaidmuo. Vaiko veiklos objektu tampa ne daikto paskirtis, o santykiai tarp žmonių, atliekami tam tikram vaidmeniui būdingi veiksmai. D. Mendžerickajos manymu, galima išskirti žaidimo bruožus, kurie išryškėja sekančiais vaiko vystymosi periodais: suaugusiojo veiklos mėgdžiojimas, žaidimas su įsivaizduojamais daiktais, noras aktyuviai veikti, susipažinti su aplinka????????? D. Elkoninas atkreipia dėmesį į tokias pagrindines ankstyvojo amžiaus vaikų žaidimų perėjimo į vaidmeninį žaidimą prielaidas.1.Žaidžiant su daiktais, pakeičiančiais realius daiktus. Jie vadinami taip, kaip reikalauja žaidimo sumanymas.2.Vis sudėtingesnė tampa veiksmų organizacija. Jie įgyja grandininį pobūdį ir atspindi gyvenimiškų ryšių logiką.3.Veiksmai apibendrinami ir atskiriami nuo daiktų.4. Atliekami veiksmai lyginami su suaugusiojo veiksmais.5.Atsiranda tendencija veikti savarankiškai.1.2.Vaiko valios vystymosi bruožai
Jau pirmaisiais mėnesiais formuojasi sąlyginiai refleksai, kurie sudaro pagrindą valingiems kūdikio judesiams vystytis. Jis išmoksta reaguoti į išorinius ir vidinius dirgiklius. Tuo būdu formuojasi kryptingi ir valdomi judesiai. Pastebėta, kad šie judesiai yra kitų ir savo paties atsitiktinų judesių pamėgdžiojimas. Jie jau turi valinių judesių pradmenis. Ch. Biuler nurodo, kad kūdikis pradeda mėgdžioti savo judesius pirmiau, negu kito (11, p.183). Taip pat šiuo metu pradeda formuotis valdomi ir kryptingi išraiškos judesiai: šypsena, verksmas (ne riksmas), galvos, rankų ir kitų organų nukreipimas į tam tikrą tikslą. S. Rubinšteinas teigia, kad kūdikis „mokosi valinių judesių pastebėdamas rezultatus, prie kurių jį nevalingai atveda impulsyvūs ir refleksyvūs judesiai“(11, p.182). Pavyzdžiui, vaikutis rankyte netyčia paliečia barškutį ir išgirsta jo garsą. Tokiems veiksmams pasikartojus keletą kartų vaikas pradeda suprasti ryšį tarp judesio ir rezultato.Ch. Biuler pateikia išvadas, jog jau pirmąjį pusmetį kūdikiai pradeda suvokti kai kuriuos vidiniu ar išorinius dirginimus ir atitinkamai nukreipti savo judesius.Liublinskaja pateikia ryškių pavyzdžių, kaip dar pirmaisiais metais vaikas sėkmingai pamėgdžioja savo ir kitų veiksmus, bei kryptingai valdo galvą, akis, rankas. Antraisiais gyvenimo metais kryptingi ir valdomi judesiai tampa gana įvairūs ir sudėtingi. Tačiau A. Liublinskaja pažymi, jog tikri valingi veiksmai išsivysto tik įsisavinus kalbą (11, p.184).Galima daryti išvadą, jog valingi veiksmai vystosi dviem stadijomis. Viena stadija – valinių judesių, kurie formuojasi iš impulsyvių ir refleksyvių judesių. Veiksmo tikslo patys vaikai žodžiais dar neformuluoja. Kita stadija – tai valingų veiksmų. Ji grindžiama kalbos formavimusi.Valinės veiklos vystymasis turi dvi puses: 1) veiksmų ir judesių aktyvinimo (aktyvioji veiklos pusė) ir 2) veiksmų ir judesių sulaikymo (slopinamoji veiklos pusė). Nors šių abiejų pusių veikla glaudžiai susijusi, tačiau dažnai aktyvūs valiniai veiksmai pirmauja. Tuo galima būtų paaiškinti mažų vaikų nesugebėjimą prislopinti savo norų. Vaikas lengviau paklūsta ką nors padaryti, o ne susilaikyti.Nuo mažens vaikas susidaro elgesio įpročius (vienu metu keltis, praustis, žaisti, valgyti ir pan.). Tačiau kokios nors naujos sąlygos sukelia prieštaravimus. Tokie prieštaravimai nugalimi valingai apsisprendžiant. Čia svarbų vaidmenį vaidina valia. Vystantis savarankiškumui ir iniciatyvai, kaip būdingiems valios bruožams, vaikui vis dažniau iškyla klausimai, kodėl tai daroma, kam to reikia ir pan. (11, p.187).Vaikystėje pagrindinė veiklos forma yra žaidimas. Visus netikslingus, manipuliuojamus žaidimus vis labiau pakeičia tikslingi atvaizdavimai ir konstravimo žaidimai. Kuo žaidimai sudėtingesni, tuo daugiau valios jie reikalauja. Didelių valios išbandymų reikalauja kolektyviniai žaidimai. Čia reikia derinti savo norus ir veiksmus su kitų norais ir veiksmais. Žaidime galime aiškiai matyti, kaip impulsyvius veiksmus ir užgaidas keičia valingi, koordinuoti veiksmai. Taigi „žaidimas yra svarbi vaikų valios ugdymo priemonė“ – sako J. Laužikas.(11,p.187). Apibendrindamas jis teigia, jog vaiko valia vystosi veikiama dviejų faktorių: prigimtinio veiklumo ir aplinkos bei kitų asmenų. Nuo pat mažens vaikas yra šių jėgų apsuptyje (11, p.189).
1.3.Veiksmas ir efektas
Judėjimas prasideda jau gemale. Ką tik gimusio kūdikio judesiai yra chaotiški, nekoordinuoti, staigiai kintantys. Gerai žinoma, jog judėjimo sistemą reguliuoja centrinė nervų sistema. Tačiau kaip teigia A. Valonas “be tikslaus kiekvienos raumenų susitraukimų sistemos ir atitinkamų pojūčių ryšio judesiai negali dalyvauti psichiniame gyvenime, negali veikti jo vystymosi” (15, p.40). Taigi vaikas turi mokintis naudotis savo judėjimo organais, kontroliuoti jų sukeliamus pojūčius. Kartu jis vis geriau identifikuoja tuos pojūčius, išreikšdamas juos judesiais, atliekamais kiek kitaip negu anksčiau. Kol atsiranda judesiai dėl pačių judesių, turbūt, yra tokie judesiai, kurie kyla, veikiami skausmo arba teigiamų išgyvenimų. Kaitaliodamiesi su miegu, jie ir sudaro naujagimio elgesįKiekvienas veiksmas turi turėti motyvą. Pirmieji motyvai yra vaiko atsitiktinių veiksmų sensoriniai efektai, kuriuos jis staiga pastebi ir stengiasi pakartoti. (Knygoje “Pedagogikos terminai” efektas apibūdinamas taip: 1)gilus įspūdis; 2)reikšmingas pedagoginio poveikio rezultatas). Torndaikas aiškina, jog pirmieji atsargūs ieškojimai užleido vietą užtikrintam judesiui arba gerai pritaikytam elgesiui. Pirmieji bandymai turėjo atrinkti visa, kas netiko, atmetė visus netinkamus judesius. Gavus teigiamą efektą, naudingi judesiai pakartojami, o nepasisekus – nereikalingi judesiai atmetami. Mažas vaikas dažnai stabteli, nustebęs savo judesiu, kurį jis pats pastebėjo. Ir dažniausia taip daro dėl to judesio efekto. Vaikas, domėdamasis tuo, kas nauja, ne kartą pakartoja savo judesius (15, p.109).
Efektas gali būti ir apibrėžtas, tai yra iš anksto laukiamas. Gauti žinomą efektą – vienas mėgstamiausių vaiko užsiėmimų” – sako A. Valonas (15, p.42). Dažnai vaikai tai daro gana monotoniškai ir susidaro įspūdis, jog daro tai todėl, kad jam malonu pačiam sukelti tą efektą. Judėjimo aktas.Judėjimas – tai vienas iš būdų, kuriuo gyva būtybė reaguoja į aplinką. Jis vystosi dviem būdais: didėja vikrumas ir kyla jį apimančio veiksmo lygis. Tačiau tarp šių linijų yra zonos, kurias atskirti labai sunku. Pavyzdžiui, “motorinių struktūrų prisitaikymas prie aplinkos struktūrų glaudžiai susijęs su lavinimu nervinių centrų, kurie fiziologiškai reguliuoja judesius.” (15, p.101).A.Valonas išskiria dvi raumenų aktyvumo formas: susitraukimo ir tonuso, tai yra judėjimo ir kūno padėties. Tonusas yra rezultatas impulsų, kylančių iš įvairių šaltinių, kintančių pagal aplinkos sąlygas ir poreikius. Tonusas yra glaudžiai susijęs su psichika. Vaikystėje keičiasi ne tik tonuso prigimtis, bet ir jo pasiskirstymas kūno periferijoje. Pavyzdžiui, vaikas pradeda vaikščioti tik tada, kai ima veikti nauji nerviniai centrai, kurie aiškiai pakeičia kojų judėjimą, turi susidaryti naujos judėjimo schemos.Mažam kūdikiui judant dalyvauja visas kūnas, todėl jis negali savarankiškai išlaikyti kokios nors padėties. Dar sunkiau, kai juda visas kūnas. Iš pradžių vaiko eisena būna vingiuota, nes jį stumia į priekį kūno svoris. Nemokėdamas reguliuoti svorio centro, vaikas dažnai gali sustoti, vos susidūręs su kliūtimi. Vaiko judesiai pasižymi per didelės amplitudės svyravimais, nes jis nemoka fiksuoti judesių tos kūno dalies, kuri turi sudaryti atramos tašką. Vaiko ranka iš pradžių sklando virš daikto, paskui nusileidžia išsitiesusi ir pagaliau stipriai suspaudžia jį. Kai regėjimo laukas susivienija su veikimo lauku, žvilgsnis seka ranką, o paskui ir ją nukreipia. Atsiranda sudėtingesni judėjimo ir jo tikslų deriniai, o dėl to judėjimas prisitaiko prie daiktų struktūros ir jų panaudojimo (15, p.108).Akies ir rankos koordinacija yra glaudžiai susijusi, todėl tobulėja galimybės pažinti aplinkinius daiktus ir jais manipuliuoti. Nuo judėjimo vystymosi etapų priklauso aplinkinio pasaulio suvokimas. Šią frazę galima pagrįsti tuo, kad vaiko sugebėjimas suvokti erdvę formuojasi trimis etapais. (pagal V. Šterną). Pirmiausia tai burnos erdvė. Ji įgalina nustatyti kontūrus, apimtį, daikto atsparumą. Kitas erdvės tyrimo būdas atsiveria, kai vaikas jau atitinkamai orientuojasi erdvėje, gali sugriebti daiktą. Visiškai kitaip suprantama erdvė, kai vaikas pradeda vaikščioti. Šių erdvių suėjimas į vieną vientisumą, kurioje yra įvairūs daiktai reikalauja operacijų, kurias vaikas galės atlikti tik tada, kai pajėgs judėdamas nugalėti nuotolį, derinti tarpusavyje patyrimo sritis, pažinti, kas nežinoma ir viską išmatuoti savarankiškai ( 15, p.111).“Pastovūs judesiai rankomis ir kojomis, negalėjimas nusėdėti vienoje vietoje, netikėti energijos antplūdžiai, kada vaikai bėga “pametę galvas” ir netikslingas judesių kartojimas – tai pagrindiniai vaiko ir suaugusio elgesio skirtumai” – teigia Siuzana Miler ( 20, p.143).Veiksmai su daiktais.Vaiko aplinkos daiktai yra jo judėjimo priežastis. Jis meta juos ant žemės ir stebi, kaip jie dingsta, daužo vieną į kitą, jeigu sukelia garsą. Išmokęs imti daiktus, mažylis nukelia jį iki rankos ilgio, tarsi lavindamas akis. Atradęs talpyklos ir talpinamojo santykius, vaikas bando į bet kokį plyšelį įgrūsti įvairius daiktus.Vaikas, tyrinėdamas daiktus, bando jų savybes sudėti į visumą,- tai ne paprasta būdingų daikto bruožų visuma, o tam tikra struktūra. Jos supratimas ir sugebėjimas veikti pagal ją yra prielaida sugebėjimui suvokti ir panaudoti struktūros elementus (15, p.117).Iš veiklos senso-motorinėje erdvėje, iškyla praktinis mąstymas. Ši mąstymo forma yra daikto protinio vaizdo pirmtakas. Vaikai dažniausiai pasirenka ne tuos žaislus, kurie labiausiai panašūs į realius daiktus, o tuos, kurie labiau žadina jų vaizduotę, kurie labiausiai susiję su jų veikla ir todėl įgyja savo reikšmę. Vaikas pats pasirenka ir žaidimo formą.1. 4. Žaidimas ir laikas
E. Sterfeldt ir Ch. R. Mathiasen teigia, kad žaidžiant, laikas virsta amorfišku organiniu laiku, vaikai patiria neįprastų išgyvenimų. Žaidimas trunka tiek – kiek priklauso – nei ilgiau nei trumpiau, ir baigiasi, kai dingst susidomėjimas. Pripažinti žaidimą, dienos tekmėje rasti jam aiškiai apibrėžtą erdvę ir laiką, būtų gera meno pradžia.Turtingas vaiko gyvenimas susideda iš įvairių dalykų, bet žaidimui reiktų skirti atskirą laiką ir vietą. Be to vaokai žino, kad gyvenimas, gera nuotaika neatsiranka savaime. Juos reikia kurti (Edenhammark K.1997).Žmogus niekada nebus toks nepriklausomas ir nebeleis savo laiko be tikslo. Visas pasaulis yra skirtas vaikui, o jo jutimai tiesiogiai priima aplinką. Niekad jis taip intensyviai nereaguos ir negyvens su tokiu polėkiu. Šio meto vaiko išgyvenimai – tai neįkainuojamas turtas.Pagal olandų kultūros istoriką, filosofą J. Heizingą, žaidimas atsiriboja nuo įprasto gyvenimo vikimo vieta ir trukme, jam būdingas atsiskyrimas, izoliacija. Žaidime vyksta judėjimas: tiesioginis ir atgalinis; yr pakilimas ir smukimas, eiliškumas, užuomazga ir atomazga; jis pradedamas ir tam tikru laiku baigiamas, todė žaidimo trukmė yra jo kokybės požymis( Grinevičienė N.2002).
1. 5. Žaidimo reikšmė vaiko vystymuisi
• Piaget tvirtina, jog žaidimas būtinas naujų įgūdžių užtvirtinimui. Pasitenkinimas atsiranda tada, kai surenkama visa informacija apie objektą (20, p.123).• Žaidimas naudingas tuo, kad žaidybinę veiklą apsprendžia tam tikri vidiniai ir išoriniai skatinimai, kurie lavina gabumus (15, p. 50).• Vaiko žaidimas panašus į džiaugsmingą ir jausmingą tyrinėjimą, kurio metu psichinės funkcijos pasireiškia visomis savo galimybėmis (15, p.51).• Žaidimas reikalauja tam tikrų motorinių, percepcinių ir intelektualinių subjekto veiksmų (15, p.52).• Žaidžiant įvyksta tam tikra emocinė iškrovaN.Grinevičienė knygoje “Vaikystės žaidimai” pamini tokius žaidimo ypatingumo aspektus (8, p.11-12) :• žaidimas turi didelę įtaką vaiko psichiniam ir fiziniam brendimui;• žaidimu mažylis ugdomas kaip asmenybė: formuojasi tos asmenybės savybės, nuo kurių ateityje priklausys vaiko sėkmė moksle, darbe bei santykiai su žmonėmis;• žaidimas – tai įnašas į pažinimo, kalbos, intelektinį, fizinį ir emocinį-socialinį vaiko ugdymą;• žaidimas skatina vaiko sensorinę, moralinę, socialinę raidą, lavina mąstymą, protą, fantaziją, kūrybiškumą, savarankiškumą, iniciatyvą, pasitikėjimą savo jėgomis, grūdina jausmus ir emocijas, lavina gebėjimus, judesius, pažintinius procesus, ugdo gabumus žaisti;• žaisdamas vaikas suvokia, kad gali būti bet kurių vykstančių dalykų priežastis ar net gali juos keisti, pradeda suprasti, kad visa, ką jis daro, turi priežastį ir pasekmes, be to, jis pradeda prisiimti atsakomybę už savo elgesį;• žaidimas siūlo daug galimybių suderinti įspūdžius su siekiais, patenkinti savo potraukius, polinkius, poreikius išreikšti gebėjimus, pasirinkti mėgstamas bei tuo metu reikalingas priemones;• žaidžiant mokomasi išreikšti savo mintis, emocijas ir norus, greičiau lavėja kalba;Psichoanalitiko Z. Freudo nuomone, žaidime nugalimi neraminantys įvykiai. Žaidimas padeda vaikui pergyventi jaudinančią įtampą ir situaciją aktyvioje būsenoje, kas yra daug geriau nei būti pasyviu stebėtoju. “Organizmas siekia išsaugoti mažiausią įtampos lygį, ir bet koks susijaudinimo augimas jaučiamas kaip nemalonus, o susijaudinimo mažinimas kaip malonus. Jaudinantys įvykiai, t.y. nemaloni įtampa kartojasi fantazijose arba žaidime, todėl, kad kartojimas mažina įtampos lygį” ( 20,p.28).
1. 6. Žaidimas – svarbiausia kūdikio veikla ir pažinimo būdas
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo veiklą. Studentui svarbiausia studijos, suaugusiam žmogui – darbas, vaikui – žaidimas. Žiūrint suaugusio akimis, žaidimas atrodo tuščias laiko leidimas, pramoga. Bet pramoga pačiam suaugusiam, jei jis ima suptis karuselėje ar ropoti keliais. Kartais jam to irgi reikia. O vaikui žaidimas svarbus tuo, kad taip jis mokosi, bendrauja. Vaikai turi įgimtų gabumų žaisti. Taigi, suaugusiems pradėti žaisti su savo mažyliu reikia nuo pirmosios gimimo dienos, nes tai skatina jo vystymąsi. Net jeigu nėra pastebėta jokios reakcijos – jis vis tiek mokosi. Patys pirmieji kūdikio žaislai, yra motinos veidas, balsai, prisilietimas. Daugelis mokslininkų teigė, kad žaidimo raidos įtakos turi bendravimas, pamėgdžiojimas ir aplinka. “Žaidimas prasideda tada, kai naujagimis, kūdikis ar ankstyvojo amžiaus kūdikis kartoja ir kartoja jau kartą išmoktą veiksmą, patirtą netikėto malonumo efektą: čiulpimą, garsų burbuliavimą, kumštelių mojavimą, kūnelio kilnojimą, barškučio judinimą, žaislo mėtymą ir pan., o daro tai ne tik tada, kai nieko nėra šalia, niekas neskatina”.(2, p.128). Mokslininkai įvairiai nurodo nuo kada mažyliai pradeda žaisti. Vieni jų rašo, kad nereikia laukti ypatingos progos žaidimams su kūdikiu, pasinaudoti kiekviena laisva minute. A. Gučas teigė, kad “kūdikis labai anksti pradeda žaisti – jau antrą mėnesį. Žaidžia bendraudamas su suaugusiais, bet žaidžia ir vienas”. Pagal J. Pikūną “žaisti kūdikis pradeda jau trečią mėnesį”.(, p18). Bet visų nuomonė sutampa, kad pirmieji kūdikio žaidimai – kojų ir rankų judesiai, šypsniai ir tariami garsai. Tokie žaidimai miklina rankų sąnarius, griebimą, atstumo regėjimą. Suaugusieji gali praturtinti savo vaiko informacijos “banką”, dar iki tol, kol jis pats ims tyrinėti pasaulį. Galima vaikui duoti įvairiausių žaisliukų, daiktų. Kūdikis tyrinėja daiktus ne tik akimis, klausosi jų skleidžiamų garsų, bet ir liečia rankomis, burna. Parinkti vaikui saugius, nepavojingus kramtyti, skirtingo paviršiaus žaislus. Jų maudymas gali suteikti nuostabių potyrių. Tai padeda vaikui susieti daikto išvaizdą ir jo sukeliamus pojūčius. Vėliau jis gerai įsivaizduos daiktų savybes – švelnumą ar šiurkštumą, vėsą ar šilumą.
1.7. Nuo šešių iki dvylikos mėnesių vaiko pažintinė raida.
Kiekviena mama nori, kad jos mažylis užaugtų protingas ir sumanus. Todėl labai svarbu vaiko lavinimo procesą pradėti kuo anksčiau. Mažylio pschika labai glaudžiai susijusi su raumenų sistema, t. y., jos viena nuo kitos priklauso. Todėl lavinant vaiko motoriką teigiamai veikia ir psichika.Pirmaisiais gyvenimo metais pasireiškia baziniai vaiko gebėjimai bendravimo su artimaisiais sferoje. Jie pasireiškia įvairiomis formomis: pažinimu, kontaktu, pamėgdžiojimu, žaidimu. Visi šie elementai sąlygoja atminties formavimąsi: vaikas saugo sensorinius įspūdžius, jeigu jų tuo momentu ir nėra. Laisvosios raidos atstovė M. Montessori rašė, kad “tikras su protu susijęs motorinis požymis yra rankos judesys, padedantis protui atlikti darbus. Ranka yra elegantiškas ir sudėtingiausios sandaros organas, kuris skleidžia intelektualius pasireiškimus ir nustato ypatingus santykius su aplinka”. (12p, 118 – 119).
“Iš pradžių vaiko psichinė organizacija susideda iš atskirų judesių arba veiksmų… vėliau šie judesiai ima jungtis į veiksmus, iš pradžių kūdikis pamato, tada griebia, o po to čiulpia. Kai ima suvokti daiktus, juos judina ir laiko, ekspermentuoja su jais…palengva kūdikis pradeda sieti savo veiksmus su objektų kitimu ir pasidaro savo judesio šeimininkas. Atsiranda veiksmų tikslas, vartoja įrankius daiktams pasiekti. Tuo pasireiškia kūdikio intelektas”. (12, p.33). Šiame amžiuje atsiranda veiksmo, vidinių kūniškųjų ir veiksmo poveikio aplinkai suvokimo ryšys… efektas, kurį sąlygoja judesys, yra didžiausia paskata kartoti judesį…Didysis šio laikotarpio atradimas – kad greta vaiko yra pastovus jo kūno įšorėje egzistuojančių daiktų pasaulis.”(1, p. 124). Nuo ketvirto mėn. kūdikis griebia viską, ką gali pasiekti, todėl suaugusieji turi parinkti tokių žaislų, kuriuos jis galės sugriebti ir suimti. Žaislus mažyliai labai mėgsta ragauti, taip jie siekia pažinti pasaulį. Mėgstamiausias šio amžiaus vaiko žaidimas yra žaislų mėtymas. Ir būna labai smagu, jei atsiranda kantrus “žaidimo partneris”, paduodantis numestus žaislus. Mažylis labai džiaugiasi, kad jis jau moka garsiai juokiasi, guguoja, moja rankutėmis ir spiria kojytėmis. Tik bendraudamas su suaugusiais vaikas išmoksta džiaugtis. Maždaug po šešerių mėnesių vaikas ypač mėgsta žaisti su žmogumi. Daug džiaugsmo sukelia “slėpynės” – žaidimai: pasisodinus vaiką ant kelių, skarele jam uždengti akis, atidengti ir vėl uždengti. Siekdamas malonių įspūdžių vaikas jau pradeda tarti daug garsų, atskirus skiemenis, supratęs, kad kiti žmonės į juos atsako. Taip vystosi kalba. Aštuonerių mėnesių kūdikio didžiausias pasiekimas yra tas, kad jis pradeda suvokti objektų pastovumą, t.y., kad daiktai ir žmonės egzistuoja ir tada, kai jis negali jų matyti… aštuonių mėnesių kūdikis jau geba prisiminti, kur jis matė dingusį objektą paskutinį kartą.Šiuo periodu baziniai vaiko gebėjimai vis giliau įsišaknija. Jis aktyviau pamėgdžioja kitus. Žaidimo apimtis išsiplėtė. Pabaigoje pirmųjų metų bendra veikla su suaugusiuoju tampa lyg taisykle žaidime. Šia sąveika galima apibūdinti tokius žaidimus kaip slėpynės, daiktų sukeitimas, lopšinių dainavimas, “katutės”, “viru,viru košę”. Dabar jau vaikas ieško dingusių daiktų, vadinasi įsisavino daiktų pastovumo savybę. Paraleliškai su šituo, formuojasi laiko, daiktų atstumų bei priežastingumo suvokimas. Vaikas pradeda suprasti tam tikras simbolių reikšmes. Pavyzdžiui, kūdikis pradeda verkti, pamatęs, kad jo mama rengiasi paltą. Mažylis, šiuo laikotarpiu, pradeda pritaikyti savo sugebėjimus naujose situacijose ir naudoja įvairias priemones, kad pasiektų norimą tikslą. Tai padaryti darosi lengviau, kadangi kūdikis jau moka šliaužioti (18, p.132). 8-9 mėnesių vaikas vėl pradeda domėtis komunikacija, kuri buvo užleidusi vietą daiktų tyrinėjimui. Kūdikiui atsiranda noras dalintis su suaugusiu savo žaislu. Ne retai vaikas priverčia suaugusįjį padaryti tai, ko jis nesugeba pats. Pavyzdžiui, vaikas paėmęs mamos ranką uždeda ją ant vilkelio, kad mama jį pasuktų (20 p.133).Mažylis su kiekvienu daiktu elgiasi vis kitaip, atsižvelgdamas į jo paskirtį: meškiuką glamonėja, mašinėle važiuoja; pradeda naudoti daiktus kaip įrankius: valgo šaukštu, kala plaktuku.Šiuo vystymosi laikotarpiu vaikas atlieka daug, be suaugusio pagalbos, sudėtingų veiksmų: užmauna ir numauna piramidės žiedus, uždarinėja, atidarinėja dėžutes, kartu domėdamasis jų turiniu, įdeda ir išima daiktus iš kibiriuko, stebėdamas, kaip jie kinta. Geba taip pat nuo stalo paimti smulkius trupinius, supti, valgydinti lėlę, važiuoti su judančiu žaislu, varto knygutę storais lapais (15, p. 249).10-11 mėnesių vaikas moka ne tik paimti nykščiu ir rodomuoju pirštu daiktus, bet ir, juos atleidus mesti. Tai vadinama pincetiniu judesiu, kuris bus reikalingas vėliau imti pieštuką. Ištiestu rodomuoju pirštu net rodo, liečia, visur jį kiša. Šiuo vystymosi laikotarpiu vaikas siekia žaislo, kuris yra jam už nugaros ir kurio nemato, atmintyje sugeba išlaikyti tiek, kad suspėtų susidaryti nesudėtingą 2-3 ketinimų planą. Vaikas sąmoningiau ieško paslėptų daiktų ( po apversta dėže neradęs daikto, trumpai jo ieško kitoje vietoje, jei nepavyko rasti, vėl toliau ieško ankstesnėje vietoje), įsisavina daiktų savybes (glamžo, plėšo popierių). Išmokęs įvairių judesių ir veiksmų, vaikas mato daiktus iš įvairių pusių, iš skirtingų atstumų (15, p.259). Baigdamas pirmuosius gyvenimo metus, vaikas daiktus suvokia kaip atskirus, kaip tam tikrą žaidimo dalį, susijusius su laiku ir erdve, tyrinėja kaip daiktai yra padėti , pasuka juos , apverčia, ieško paslėpto daikto, jeigu ir nematė, kaip jis buvo paslėptas, atsimena, kur paskutinį kartą jį matė. Mėgdžioja apdairiau, tiksliau. Mėgdžioja ir tada, kai modelio nėra šalia. Save atskiria nuo kitų žmonių, daiktų. Daugiau veiksmų atlieka viena, vyraujančia ranka. Pastato bokštą iš dviejų ar trijų kaladėlių, po to, kai jam buvo parodyta. Gali sugrupuoti kelis daiktus pagal jų formą ir spalvą. Norėdamas paimti trečią daiktą, vieną kiša į burną arba po pažastimi. Paprašytas paduoda žaislus (15, p. 269). Reiktų pažymėti, jog šiuo laikotarpiu baziniai mokėjimai pasiekia maksimalų išsivystymą. L. Vedeler šį laikotarpį vadina maksimalaus vystymosi. Tai paaiškinama tuo, kad vaikas naudojasi visais savo mokėjimais, kuriuos jau neblogai yra įvaldęs. Šiam laikotarpiui būdingas “gyvas” domėjimasis. Tuo pat metu vaikas išreiškia save kaip aktyvus aplinkinio pasaulio tyrinėtojas, veikiantis klaidų ir bandymu metodu. Stebint vaiko žaidimą, galima matyti, kaip vaikas tyčia sunkina jį, eksperimentuoja, kartodamas kai kuriuos veiksmus ar judesius. Jis susigalvoja įvairių žaidimų: bėgti ratu iki galvos svaigimo, nukritimo, užspausti akis, žiūrėti tai viena, tai kita akimi, eiti pirmyn, atgal, vingiais ir pan. (2, p.130).Nuo 9 – 12 mėnesių vaikas jaučia savo tęstinumą, sugeba atgaivinti su situacija susijusius praeities prisiminimus, pradeda numatyti būsimus įvykius,jei jie dažnai kartojasi: pažvelgęs į priėjusį asmenį, grįžta prie veiksmų su daiktais; laukia pakutenimo žinomame žaidinime – pradeda krykšti anksčiau, nei buvo pakutentas; atkiša rankutę apvelkamas (2, p.42).Saugumo ir pasitikėjimo artimaisiais,aplinkiniu pasauliu, savimi jausmas yra didžiausias pirmųjų metų pasiekimas, rodantis sėkmingą vaiko emocinę raidą. Pirmųjų metų gale kūdikio emocijų raiška yra subtilesnė: džiaugsmas įgyja atspalvius – tai ir pasitenkinimas, ir malonumas, ir džiaugsmingas susijaudinimas.Kai susiformuoja akių ir rankų koordinacija vaikui yra labai sunku susilaikyti nepalietus visko, kas yra aplinkui jį. Pradėjus vaikščioti, stalčių, lentynėlių turinys ir smulkūs daiktai gali išlaikyti vaiko dėmesį ilgam. Suvokimo ir judesių koordinacija, o taip pat adaptacijos supančiame pasaulyje gerėjimas – vienas pagrindinių pasiekimų per pirmus 18 gyvenimo mėnesių (20, p.125).Antraisiais gyvenimo metais vaikas rodo troškimą elgtis savarankiškai: reiškia norus, renkasi žaidimą ar veiklą. Kitus kviečiasi tik padėti įgyvendinti tai, ką sumanė . Savarankiškai veikti ir elgtis vaikas mokosi mėgdžiodamas suaugusiųjų mimiką, balsą, veiksmus. Suaugusysis taip pat šiuo laikotarpiu turėtų draugiškai padėti suprasti leistino elgesio ribas. Tai padės ugdyti savikontrolę (2, p.52).Vaikas domisi naujais daiktais, kadangi tai nauja medžiaga tyrinėjimui. Ne mažiau įdomu nagrinėti ir pavojingus daiktus. Pabaigoje šio laikotarpio galima pastebėti vaiko sugebėjimą apsimesti. Tai galima vertinti kaip didžiulį perversmą vaiko kognityviniame vystymesi. Nuo šiol vaikas sugebės įsivaizduoti daiktus, žmones ar įvykius nepriklausomai nuo jų egzistavimo. Tai suteikia naujų galimybių vertinti ir kontroliuoti esamą situaciją. “Tuo užsibaigia sensomotorinis laikotarpis” teigia L. Vedeler (18, p.134).2. Kūdikio aplinkos pažinimo ranka ypatumai
2.1. Tyrimo metodika
Tikslas: Išsiaiškinti kūdikio artimiausios aplinkos pažinimo būdus.
Hipotezė: vaiko aplinkos pažinimą ranka stimuliuoja supanti aplinka ir aplinkos daiktai bei žaislai.
Uždaviniai:
1. Nustatyti kūdikio pusės metų amžiaus laikotarpyje, rankos naudojimo veikloje ypatumus.2. Atlikti vaiko kiekvieno mėnesio veikimo ranka lyginamąją analizę. 3. Pateikti rezultatus ir padaryti išvadas.
Tyrimo metodai:
1.Natūralus stebėjimas.2.Lyginamoji analizė.3. Matematiniai statistiniai metodai.
Tyrimo subjektas: pusėa metų amžiaus kūdikis, mergaitė.Rugilė gimusi 2004 04 25. svoris buvo 3,6kg, ūgis 51 cm. Mama Rugilę žindė šešis mėnesius, šiuo metu mergaitė žinda specialiu mišiniu vaikams nuo gimimo iki vienerių metų, taip pat yra primaitinama įvairiomis košelėmis ir kt.
Procedūra: Siekiant išsiaiškinti, kaip keičiasi 6 – 12 mėnesių kūdikio aplinkos pažinimas ranka, buvo taikomas natūralaus stebėjimo būdas. Natūralioje namų aplinkoje buvo stebima mergaitė, gimusi 2004m. balandžio 25 dieną. Buvo stebėta laisvas vaiko žaidimas, bet kuriuo dienos metu, nesudarant ypatingų sąlygų. Iš viso surinkta 144 stebėjimai. Stebėjimas fiksuotas stebėjimo lentelėse, išskirtos tokios skiltys: stebėjimo laikas/vaiko amžius, vaiko (ir mamos ) veikla, pastabos. Stebėjimo apibendrinimas atliktas kitoje lentelėje, kurioje išskirtos tokios skiltys: žaidimo trukmė, įsitvirtinę veiksmai, nauji veiksmai, tradiciniai žaislai, buitiniai reikmenys, emocijos, nauji žodžiai (žr. priedą nr.1).Norint išsiaiškint 6 – 12mėn. kūdikio aplinkos pažinimo ranka ypatumus, duomenys iš stebėjimų suvesti į lenteles išskiriant pagrindines atliekamų veiksmų grupes: kišimas į burną, regimoji apžiūra, paprastos judinamosios schemos, tyrinėjimas, sudėtingos judinamosios schemos, paleidimas iš rankų. Tokį veiksmų sugrupavimą radau I. Užgiris knygoje “Kūdikių psichologinis įvertinimas”), ( žr. priedą nr.2, 2 lentelė).Lyginamoji analizė atlikta remiantis stebėjimo protokolais. Duomenys suvesti į lenteles (žr. priedą nr. 4 ).Siekiant nustatyti, kokias pažinimo schemas demonstruoja vaikas veikdamas su daiktais, atliktas natūralus eksperimentas. Buvo panaudotos I. Užgiris ir J. Hunt psichologinės raidos eiliškumo skalės iš knygos “Kūdikių psichologinis įvertinimas” (14, p.180-181), (žr. priedą Nr.2).Kūdikiui pateikiami įvairūs žaislai ir leidžiama žaisti tol, kol jis liaujasi juo domėtis.
2.2 Tyrimo rezultatai
Natūralus 6-12 mėnesių kūdikio stebėjimas atskleidė, jog žaidimas šiuo laikotarpiu kinta tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai. Stebėjimo protokolų duomenys buvo sugrupuoti, išskirti skirtingais amžiaus tarpsniais, vyraujantys vaiko veiksmai.(žr. 2 priedą). Rezultatai pateikti 1 lentelėje.
1 lentelė. Veiksmų pasiskirstymas skirtingais amžiaus tarpsniais.
Kūdikio veiksmai 6 mėn. 7 mėn. 8 mėn. 11 mėn 12mėn Viso
Kišimas į burną 18 33 29 33 42 155Regimoji apžiūra 8 31 18 14 22 93Paprastos judinamosios schemos 18 50 35 44 77 224Tyrinėjimas 0 7 1 4 9 21Sudėtingos judinamosios schemos 1 14 14 19 44 92“Paleidimo iš rankų”veiksmai 3 24 15 8 20 70Socialiai reikšmingi veiksmai 5 6 111 pav. Veiksmų pasiskirstymas skirtingais amžiaus tarpsniais.
2. 3. 6 – 12 mėn. kūdikio aplinkos pažinimo rankalaiko lyginamoji analizė
6 – 12 mėn. amžiaus tarpsnių vaiko žaidimo lyginamoji analizė atskleidė, jog 6 mėnesių laikotarpiu stebėjimo metu žaista žymiai ilgiau negu 8 mėn.(žr.3 priedą). Tačiau 11 – 12mėn. kūdikio žaidimo trukmė dar pailgėja, o ypač 12mėn. kūdikis gali skirti dėmėsį net po 15 – 25 min. pasirinktam objektui. Žaidimų trukmės laikas pateiktas 2 lentelėje ir 2 paveiksle.
2 lentelė. Žaidimo laikas6 mėnesiai 7 mėnesiai 8 mėnesiai 11 mėnesių 12 mėnesiųŽaidimoTrukmė Kiek kartų Žaidimo trukmė Kiek kartų Žaidimotrukmė Kiek kartų Žaidimotrukmė Kiek kartų
Žaidimotrukmė
Kiekkartų
7min. 1 6 min. 1 5min. 3 5min. 2 5min 19min. 1 7 min. 2 6min. 2 6min. 3 10min. 1010min. 11 8 min. 3 7min. 3 7min. 2 11min. 112min. 1 10 min. 19 8min. 3 9min. 1 15min. 814min. 2 12 min. 1 10min. 13 10min. 9 20min. 815min. 5 15min. 2 12min. 1 12min. 1 25min. 316min. 2 14min. 2 15min. 5 16min. 1 viso 273min viso 276min viso 214min viso 272min viso 471min
2 pav.6 – 12 mėn. kūdikio žaidimo laikas.
2.4. 6 – 12 mėn. kūdikio aplinkos pažinimo ranka naujų veiksmų pasirinkimo lyginamoji analizė
Išanalizavus stebėjimo protokolus buvo suskaičiuotas naujų vaiko veiksmų kiekis (žr. lentelę nr.3 ). Tyrimo duomenys rodo, kad yra didelis skirtumas tarp naujų veiksmų skaičiaus: 6 mėnesyje atsiranda 15 naujų veiksmų, o 7 mėnesyje 7 nauji veiksmai, kaip matome mažiausias naujų veiksmų atsiradimas pastebėtas 8 mėnesyje.(žr. 4 priedą). 11 – 12 mėn. užfiksuotas pavadinimo ir rodymo veiksmų atsiradimas. 12mėn.užfiksoti net 26nauji veiksmai. Rezultatai pateikti 3 lentelėje.
3 lentelė. Naujų veiksmų atsiradimas skirtingame amžiuje.
Amžius Naujų veiksmų kiekis Amžius
Naujų veiksmų kiekis Amžius Naujų veiksmų kiekis
Amžius Naujų veiksmų kiekis Amžius Naujų veiksmų kiekis6 mėn. 15 7 mėn. 7 8 mėn. 2
11mėn. 12 12mėn. 26
3 pav. Naujų veiksmų atsiradimas skirtingame amžiuje.
2. 5. 6 – 12 mėn. kūdikio aplinkos pažinimo ranka žaislų pasirinkimo analizė.4 paveiksle pateikti duomenys rodo, kad vaikas mieliau renkasi tradicinius žaislus: iki 11 mėn. Kūdikio žaidimo metu 6 mėn žaista su 9 tradiciniais žaislais ir 6 buitiniais reikmenimis, kai tuo tarpu 7 mėn. tradicinius žaislus pasirinko 12, o buitinius tik 3 žaislus. 8 mėn. laikotarpiu taip pat daugiau pasirinko tradicinių žaislų, o buitiniai reikmenys užfiksuoti 5. (žr.5 priedą). ir (žr. lentelę nr. 4 ir 4 pav.). Tačiau nuo 11mėn akivaizdžiai matosi, kad kūdikis labiau žaidimui renkasi buitinius žaislus kaip: maišelį, dėžutes, šaukštus, batukus ir kt.
4 lentelė.Žaislų pasirinkimas skirtingame amžiuje. Amžius Žailų kiekis Amžius
Žaislų kiekis Amžius Žaislų kiekis tradiciniai buitiniai tradiciniai buitiniai tradiciniai buitiniai6 mėn. 9 6 7 mėn. 12 3 8 mėn. 6 5Amžius Žailų kiekis Amžius
Žaislų kiekis tradiciniai buitiniai tradiciniai buitiniai11 mėn. 14 16 12 mėn. 11 18
4 pav.kūdikio žaislų pasirinkimas skirtingame amžiuje.
IŠVADOS
1. Tyrimo duomenys patvirtina hipotezę, kad 6 – 12 mėn. kūdikis artimiausią aplinką stengiasi pažinti ranka.
2. Literatūros šaltiniai atskleidė, kad kūdikio sugebėjimas pažinti aplinką ranka vyksta trim etapais: a) burnos erdvėje, kuri nustato žaislo kontūrus, dydį. b) kai pakankamai orientuosi erdvėje, gali paimti, išlaikyti, sugriebti daiktą. c) kai neguli, o stovi vertikalioje padėtyje, ar pradeda vaikščioti.
3. 6 – 12 mėn.kūdikis suvokia, kad jo aktyvumas veikia aplinką ir stengiasi pažinti ranka tuos daiktus, kurie yra jo aplinkoje.
4. Atlikus kiekvieno mėnesio veikimo ranka lyginamąją analizę paaiškėjo:a) Paprastos judinamosios schemos užima dominuojančią poziciją viso stebėjimo metu;b) 6 mėn. Dominuoja kišimas į burną, paprastosios judinamosios schemos. c) Nuo 7 mėn. Galima teigti, kad vaiko žaidimas sparčiai pasikeitė, veiksmai įgauna sudėtingų schemų atspalvį, kaip glamžymas, tempimas, taip pat atsiranda tyrinėjimas, paleidimo iš rankų veiksmai. c) Pastebėta, jog nuo 8 mėn. vyrauja kišimas į burną, tyrinėjimas, paprastos ir sudėtingos schemos, taip pat paleidimo iš rankų veiksmai.d) 11 – 12 mėn. užfiksuotas pavadinimo ir rodymo veiksmų atsiradimas.5. Lyginamoji analizė atskleidė, kad 6 – 12 mėn.kūdikio aplinkos pažinimas ranka kinta kiekybiškai ir kokybiškai: nuo 6 – 8mėn.trumpėja žaidimo trukmė, kadangi kūdikiui norisi pažinti aplinką vis kitokią, reikalauja naujų situacijų, naujų pažinimo būdų, veiksmų schemos darosi sudėtingesnės, atsiranda tyrinėjimai, paleidimo iš rankų veiksmai, naudojama daugiau tradicinių žaislų.Tačiau 11 – 12mėn. kūdikio žaidimo trukmė pailgėja, o ypač 12mėn. kūdikis gali skirti dėmėsį net po 15 – 25 min. pasirinktam objektui.6. Eksperimentas patvirtina natūralaus stebėjimo būdu gautus rezultatus.
Literatūra
1. Andriekienė R.M., Ruzgienė A. Ankstyvosios vaikystės pedagogika.-Klaipėda, 2001.2. Ankstyvojo ugdymo vadovas. Tėvams, globėjams, pedagogams/sud. Monkevičienė O.-V., 2001.3. Blatman E., Kišnikas R. Vaikų žaidimai. Žaidimai ir žaislai.-V.,2000.4. Edenhammark K.,Wahlund Ch. Be žaidimų nėra vystymosi. – V.,1997.5. Einon D. Ankstyvasis ugdymas.-V., 1999.6. Glebuvienė V., Grabauskienė A., Kontautienė Z. Ikimokyklinė pedagogika.-K., 1990.7. Grakauskaitė-Karkockienė D. Kūrybos psichologija.-V., 2002.8. Grinevičienė N. Mažylių žaidimai.-K.,1999.
9. Grinevičienė N. Vaikystės žaidimai.-K., 2002.10. Griunelis . Ankstyvosios vaikystės pedagogika.- 11. Į vaiką orientuotas ugdymas nuo gimimo iki trejų metų. Knyga ugdytojams.-V., 2002.12. Kaffemanas R. Jutimo psichologija.-Šiauliai,2002.13. Montessori M.vaikystės paslaptys. – K.,200014. Pedagogai apie žmogaus raidą. Pedagogikos klasika.-K.,1999.15. Psichologijos žodynas.-V., 1993.16. Užgiris Č. I., Hunt J.M. Kūdikių psichologinis įvertinimas. Psichologinės raidos eiliškumo skalės.-V., 2002.17. Valonas A. Psichinis vaiko vystymasis.-K., 1972.18. Vingras A. Jūsų kūdikis.-V.,1998.19. Žukauskienė R. Raidos psichologija.-V., 1998.20. Веделер Лив. Роль игры в обучении и развитие аномальных детей в раннем возросте //Перспективы. Вопросы образования.-Москва, 1987. Но 4.21. . Крайг Γрейс. Психология pазвитие. – Ï., 2002.22. Μиллер. C. Психология игры. – Санкт‐Петербург, 1999.23. Менчинская H. A. Развитие психики ребёнка. Дневник матери.-M.,1957.24. Психологический словарь/Под. Ред. В. Давидова.- M.,1983. P.335.