Monopolijų kontrolės mechanizmas

TURINYS

Įvadas 3
Monopolijos samprata 4
Reguliuojama monopolija 7
Antimonopolinis reguliavimas Lietuvoje 8
Vyriausybinė monopolijų kontrolė 12
Valstybinė monopolijų veiklos kontrolė išsivysčiusiose šalyse 14
Išvados 16
Literatūros sąrašas 17Įvadas
Kai rinkoje yra tik viena įmonė ir jos gaminamos prekės neturi pakaitalų, susiformuoja monopolija. Monopolistai turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kurie maksimizuos pelną. Tačiau iš tikrųjų monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai, nes ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį. Paklausa, kurią sąlygoja varotojo elgsena, nuulems monopolininko kainą, po to vartotojai nustato, kiek jie norėtų produkcijos šia kaina pirkti, arba monopolininkas pasirenka gaminamą produkcijos kiekį, o po to vartotojai nusprendžia, kiek gali mokėti už šį kiekį.
Taigi, pirmoji sąlyga yra natūralesnė ir pats monopolistinės kainos nustatymo būdas yra labai aktuali tema ir Lietuvoje. Vyriausybei privatizuojant vis daugiau monopolinių objektų (privatizuotas “Lietuvos telekomas”, žadama privatizuoti dujų ūkį) daugumai vartotojų iškyla klausimas, ar jie neliks nuskriausti. Monopolinės įmonės valdo svarbiausias ūkio šakas, todėl dauguma vartotojų perdaug nesigilina į kainų poolitikas, nes dauguma tų rinkos objektų priklauso vyriausybei, o pastaroji gali be didesnių sunkumų reguliuoti jai priklausančių įmonių teikiamų paslaugų kainas. Privatizavus šias įmones, visų pirma, prarandama jų kontrolė. Tačiau vartotojus labiausiai jaudina ne tai, kaip bus tvarkomasi įmonės viduje, be

et kokią kainų politiką pasirinks šios įmonės. Dėl vyriausybės negalėjimo kontroliuoti kainų, monopolininkai gali reikalauti labai didelio užmokesčio už jų teikiamas paslaugas ar prekes.Monopolijos samprata
Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai yra monopolija (gr. “monos”- reiškia “vienintelis”, “poleo”- reiškia “parduoti”). Absoliučioji arba grynoji monopolija – tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitalų, pardavėjas.
Kadangi monopolijos gaminamas ar parduodamas produktas yra tuo unikalus, kad neturi artimų pakaitalų, nėra vartojimui alternatyvų, vartotojas turi pirkti iš monopolininko arba apsieiti be to produkto. Tačiau grynoji monopolija yra abstrakcija, nes realiame gyvenime yra labai mažai (jeigu iš viso yra) produktų, kurie neturi pakaitalų.
R. ir P. Wonnacott’ai (2, p. 216) skiria keturias priežastis, sąlygojančias vienintelio pardavėjo atsiradimą:
1. Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Daažniausiai tai būna svarbiausias gamybinis išteklius.
2. Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui pardavusi Lietuvos telekomą, vyriausybė suteikė jai monopoliją iki 2005 m. tiekti laidines telekomunikacijų paslaugas visoje Lietuvos teritorijoje.
3. Monopolija atsiranda susijungus keletui gamintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų (pardavėjų) gali susijungti į vieną firmą ir tokiu būdu pakelti kainą bei padidinti gaunamą pelną.
4. Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda dėl itin svarbios masto ekonomikos veiklos, įgalinančios visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį ga
aminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dviejose ar daugiau.
Bet svarbu paminėti, kad tapti monopolija ir ją išsilaikyti nėra paprasta. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys – tai tam tikri trukdymai, kurie mažina konkurenciją ir neleidžia kitoms įmonėms įeiti į šaką. Ekonomistai aptaria keturias pagrindines į monopolinę rinką ir išsilaikymo joje kliūtis(4,www.lrinka.lt):
1. Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama įmonėms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms įmonėms. Pvz., leidimai (licenzijos) kabelinei televizijai, tranzitiniam krovinių gabenimui, ryšių paslaugoms ir pan. Daugeliu atveju vyriausybė pati atstovauja monopolijoms (ypač pašto sityje). Daugelis valstybių pačios turi alkoholinių gėrimų pardavimo ir valstybinių loterijų organizavimo monopolį.
2. Patentai ir autorinės teisės. Tai garantuoja naujų produktų kūrėjams ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teises. Patentai garantuoja išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą laikotarpį. Kada kokia nors įmonė neteisėtai įsibrauna į rinką, pažeisdama kitos įmonės patentą, jos veiklą gali sustabdyti teismas.
3. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė. Monopolija gali išsilaikyti, jeigu ji turi ar valdo visas žaliavas, reikalingas to produkto gamybai. Įmonės, kurios turi technologinių paslapčių, taip pat yra monopolininkės, jeigu kitos įmonė negali pagaminti tokio pat produkto, pvz. “Coca – cola”.
4. Didelės monopolinės gamybos maži kaštai. Labai didelių firmų kaštų pranašumai gali leisti vienai firmai, aptarnaujančiai visą rinką, gaminti produkciją su mažesniais kaštais, nei tai bū
ūtų galima daryti, jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Tai gali padėti firmoms ne tik įtvirtinti monopolinę galią, bet ir tapti kliūtimi kitoms firmoms, norinčioms įeiti į šią rinką. Monopolija, norėdama apsaugoti savo rinką, gali nustatyti santykinai mažas kainas, kurios bus “nepasiekiamos” kitoms firmoms.
S. Zaicevo nuomone, rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime atsirandant barjerams įeiti papildomoms įmonėms į rinką ir siūlo išskirti šias monopolijų rūšis pagal tai, kokie barjerai skatina jas susikurti (Zaicevas S. Monopolinė rinka p.26):
· Natūrali monopolija, kuri atsiranda dėl ribotų išteklių pasiūlos ir pateikimo rinkai galimybių. Tokia monopolija remiasi ekonomijos dėl gamybos masto efektu. Taigi rinkoje, kurios paklausos ir vidutinių bendrųjų kaštų kreivių ryšys yra toks, jog .kaštai sumažėja ir gali būti padengti vidutinėmis pajamomis tik esant didelei gamybos apimčiai, sudarančiai visą šakos gamybos apimtį, susidaro galimybė atsirasti natūraliai monopolijai. Svarbu pažymėti, kad didelę ekonomiją dėl mastų lemia technologinės kai kurių įmonių galimybės. Joms būdingi dideli pradiniai kapitaliniai įnašai, dideli fiksuoti kaštai. Papildomi vartotojai mažina bendruosius vidutinius kaštus. Viena įmonė, gamindama visą šakos produkciją, pasiekia mažesnių vidutinių bendrųjų kaštų, negu tai galėtų padaryti dvi ar daugiau įmonių.
· Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą bei apsaugo rinką nuo nesąžiningos konkurencijos. Ji yra pripažinta ir saugoma įstatymo, siekiant išvengti nesąžiningos veiklos ir suteikiant ga
amintojams, autoriams ir išradėjams galimybę naudotis savo pastangų vaisiais. Teisinės monopolijos yra patentai, autorinės teisės, kurios pripažįsta asmenų išmintinę teisę gauti pajamas už tam tikras prekes ir naudoti tam tikrus objektus. Valstybinės valdžios organai, atstovaudami vartotojų arba visuomenės interesus, dažnai apriboja gamintojų veiklą. Tiksliau, norintiems užsiimti kai kuriomis ūkinės veiklos rūšimis, keliami tam tikri reikalavimai (dažniausiai tai standartai gaminamoms prekėms, teikiamoms paslaugoms ar naudojamiems resursams) ir išduodami leidimai ūkinei veiklai. Nustatyti specialūs reikalavimai – tai valstybės iškeltas įėjimo į rinką barjeras.
· Socialinė monopolija kyla iš techninių aprūpinimo sąlygų, susijusių su vandens, dujų, elektros energijos tiekimu, pašto ir telefono paslaugomis.
Visi autoriai išskiria panašias monopolijų formavimosi ypatybes, tik kiek kitaip jas interpretuoja, tačiau išsamiausiai monopolijos atsiradimo priežastis pateikia Varian H. L. (5, p. 380). Jis teigia, kad žinant kaštus ir paklausą galima nustatyti ar ši pramonės šaka bus konkurencinė, ar monopolizuota. Taigi atsakymas apskritai priklauso nuo vidutinių kaštų ir paklausos kreivės sąryšio ir esminis veiksnys čia yra mažiausio efektyvaus masto (tai yra vidutinius kaštus minimizuojančios gamybos apimties) ir paklausos dydžio santykis.
·

A B
1 pav. Paklausos ir mažiausio efektyvaus masto santykis
1 pav. Pavaizduotos dviejų prekių ir vidutinių kaštų ir rinkos paklausos kreivės. Pirmoje rinkoje (A) vietos užtenka daugeliui įmonių, jei kiekviena nustato kainą artimą p* ir gamina palyginti nedaug, tačiau antroje rinkoje (B) tik viena firma gali dirbti nenuostolingai ir gauti pelną. Taigi tikėtina, kad pirma rinka bus konkurencinė, o antroji taps monopolija.
Todėl vidutinių kaštų kreivė, kurią savo ruožtu nulemia už jos slypinti technologija, yra svarbus veiksnys, nustatantis ar rinka bus konkurencinė, ar monopolinė. Jei mažiausias efektyvus gamybos mastas palyginti su rinkos dydžiu yra mažas, tai galima tikėtis, kad vyraus konkurencijos sąlygos.
Būtina atkreipti dėmesį, kad tai santykinis teiginys, nes svarbiausia yra masto ir rinkos dydžio santykis, nes negalima pakeisti mažiausio efektyvumo masto – jį sąlygoja technologija. Tačiau rinkos dydį gali paveikti ekonominė politika. Jeigu šalis pasirinks užsienio prekybos nevaržančią politiką ir jos įmonės susidurs su užsienio konkurencija, tai šalies įmonių galia paveikti rinkos kainas žymiai sumažės. Kita vertus, jei valstybė laikosi tarptautinę prekybą varžančios politikos, tai labiau tikėtina, kad įsigalės monopolija.
Antra monopolijos atsiradimo priežastis – kelios pramonės šakos firmos, norėdamos pakelti kainas ir taip padidinti savo pelną, gali susitarti ir apriboti gamybos apimtį. Šiuo atveju pramonės šaka organizuota kaip kartelis, kurie yra neteisėti.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad viena vyraujanti įmonė pramonės šakoje gali atsirasti dėl grynai istorinio atsitiktinumo. Įmonė, pirmoji patekusi į kokią nors rinką, galėjo turėti gana didelį kaštų pranašumą ir dėl to atbaidyti kitas įmones. Tarkime, patenkant į tam tikrą pramonės šaką, yra labai dideli “apsirūpinimo” kaštai. Tada senbuvė įmonė, esant ta.m tikroms sąlygoms, gali tikinti potencialius naujokus, kad jei jie bandys patekti į šią šaką, ji labai sumažins kainas. Taigi, monopolinės kainos nustatymas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, leidžiančių įmonei išlikti monopoline.Reguliuojama monopolija
Ar tai būtų gryna monopolija, ar natūrali, Vyriausybė neretai imasi jų kontrolės. Ypač tai pasakytina apie natūralias monopolijas, kurios atsiranda dėl gamybos mąsto ekonomijos. Tokioms monopolijoms, norint gauti monopolinį pelną, nebūtina kurti naujas technologijas, produktus. Vyriausybė, siekdama pažaboti jų troškimą gauti monopoliškai didelį pelną:
· tiesiogiai reguliuoja teikiamų paslaugų kainas ir pelningumo lygį;
· netiesiogiai nustato mokestį už viršpelnius.
1. Tiesioginis kainų ir pelno reguliavimas. Pirmą kartą tiesioginis natūralių firmų reguliavimas pradėtas naudoti JAV, nes kai municipalitetai suteikdavo veiklos licenzijas, susidarydavo labai palankios sąlygos korupcijai ir administraciniam valdymui klestėti. Dabar daugumą reguliavimo priemonių priima specialūs komitetai, kuriuose dirba samdomi tarnautojai. Jie tiria ir kontroliuoja natūralių firmų veiklą. Kiekvienoje valstijoje veikia visuomeninių paslaugų komitetai, į kuriuos yra skiriami ar renkami darbuotojai. Jie kontroliuoja elektros, dujų tiekimą, telefono ryšius ir miesto transporto kompanijas. Panašūs komitetai, turintys nedaug personalo, galėtų būti didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Pagrindinė pelno paskirtis – atlyginti kapitalo savininkams už naudojamą kapitalą, riziką. Ji turi būti pakankama, kad per ilgesnį periodą pritrauktų reikiamą kapitalą, tenkinantį vartotojų reikmes, kad išlaikytų akcijų kursą, galimybes kreditui gauti.
Antra vertus, pelnas turi skatinti teikti kokybiškas paslaugas. Vartotojo praradimas turi būti rimta bausmė gamintojui. Šia prasme reguliuojamas firmos pelnas – tai ne garantuotos pajamos už investuotą kapitalą, bet galimos pajamos už investuotą kapitalą. Jos turi būti uždirbamos dorai ir efektyviai tvarkant firmos ūkį.
Trečia, manoma, kad teisingas pelnas akcininkams už investuotą kapitalą neturi būti mažesnis už alternatyvias panašios rizikos investicijas.
Respublikoje bemaž išimtinai vartojama ši monopolijų reguliavimo forma, tačiau dauguma paslaugų tiekėjų dirba nuostolingai. Sumažinus lengvatas už teikiamas paslaugas, atidžiau gilinantis į šių monopolijų veiklą, turėtų išsispręsti pelno nustatymo problema.
2. Netiesioginis reguliavimas. Jei firma gauna nepagrįstai didelį pelną, galima pasinaudoti pelno mokesčiais. Tokiu būdu paimamas firmos viršpelnis, tačiau skriaudžiami paslaugų pirkėjai, kurie negali rinktis kito tiekėjo. Čia taip pat iškyla problema – neskriausti labai gerai dirbančių firmų, atimant iš jų sąžiningu, efektyviu darbu uždirbtą pelną.(www.lrinka.lt)Antimonopolinis reguliavimas Lietuvoje
Nepriklausomoje Lietuvoje 1932m. buvo priimtas kovos su nedora konkurencija įstatymas. Struktūriškai pertvarkant respublikos ekonomiką, be kitų priemonių, būtinai turi veikti antimonopoliniai įstatymai. Antimonopolinio reguliavimo tvarką, sąlygas bei ypatumus šiomis dienomis reguliuoja LR Seimo priimtas 1999m. kovo 23 d. “ Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas” Nr. VIII-1099.
Šio teisės akto reikšmė Lietuvai yra labai svarbi ne tik juridine ar ekonomine prasme, tačiau, mano manymu, čia svarbią vietą užima Lietuvos Respublikos, kaip besivystančios valstybės ėjimas link vakarų Europos valstybių išsivystymo lygio. Antimonopolinio reguliavimo svarba pasižymi ir tuo, kad mūsų valstybei, kaip tranzito šaliai yra taip pat aktualus tarptautinių santykių ( tiek viešų, tiek privačių) klausimas.

MINĖTO ĮSTATYMO TIKSLAS- saugoti sąžiningą konkurenciją. Šis aktas reglamentuoja konkurenciją ribojančių ir galinčių riboti valstybės valdymo savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustatančių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontroles Lietuvos respublikoje teisinius pagrindus. Šiais tikslais bei priemonėmis yra siekiama LR ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimą.

ANTIMONOPOLINIS REGULIAVIMAS yra laikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotu ūkio subjektų veiklai, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija LR vidaus rinkoje.
Tačiau tai netaikoma ūkio subjektų veiklai, dėl kurios ribojama konkurencija užsienio šalių rinkose.
Valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reglamentavimu LR, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Joms draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus tuos atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos įstatymų reikalavimus. Kaip jau minėjau anksčiau apie veiksmus, kuriais bendrai gali būti įgyta monopolinė rinkos jėga, norėčiau paminėti Konkurencijos įstatyme išvardintus reikalavimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja konkurenciją ir kurie yra draudžiami bei negalioja nuo jų sudarymo momento:
1. susitarimas tiesiogiai arba netiesiogiai nustatyti tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas;
2. susitarimas pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu;
3. susitarimas nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas;
4. sutarimas panašaus pobūdžio nutartyse taikyti nevienodas sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir tuo sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas;
5. susitarimas iš kitų ūkio subjektų reikalauti papildomų įsipareigojimų, kurie pagal savo komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su nutarties objektu;
6. konkurentų susitarimas dalyvauti ar nedalyvauti arba pateikti suderintus pasiūlymus viešajame pirkime, konkurse ar kitose panašaus pobūdžio pirkimuose.
Taigi šie punktuose išvardinti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taip turiu pastebėti, kad šešto punkto numatytas draudimas netaikomas, jeigu viešajam pirkimui, konkursui ar kitam panašaus pobūdžio pirkimui oficialiai pateikiamas bendros jungtinės veiklos ar kitos įstatymams neprieštaraujančios sutarties pagrindu parengtas pasiūlymas.
Kaip ir būdinga ekonomikai, nėra taisyklė be išimties. Taigi visuose iš aukščiau išvardintų nutarimų gali būti suteikta bendroji ar atskiroji išimtis, jeigu susitarimas skatina investicijas arba techninę ar ekonominę pažangą ar pagerina prekių paskirstymą ir dėl šių priežasčių sudaro galimybes visiems .vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu:
– susitariančių šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini nurodytiems tikslams pasiekti;
– nesuteikia susitarimo šalims galimybes riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje.
Taikyti bendrąją ar atskirąją išimtį gali Konkurencijos Taryba, atsižvelgdama į atitinkamas sąlygas, kurias reglamentuoja Konkurencijos įstatymo 7 ir 8 straipsniai.
Antimonopolinio reguliavimo rėmuose taip pat galima matyti draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje, atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus įskaitant:
1. tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą;
2. prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą, darant žalą vartotojams;
3. panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas;
4. sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu.
Konkurencijos įstatymas, įgyvendindamas savo tikslus, taip pat draudžia ūkio subjektams atlikti bet kokius veiksmus, kurie prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Šie veiksmai apima:
1. savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruota plačiai žinomos prekės ženklą ar kitą pirmumo teisę naudojamą žymenį su skiriamuoju požymiu, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo ūkio subjektu ar jo veikla arba, jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto reputacija, arba jei dėl to gali susilpnėti šio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis;
2. ūkio subjekto klaidinimą pateikiant jiems neteisinga ar suklastota informaciją apie savo ar kito ūkio subjekto prekių kiekį, kokybę ir t.t.;
3. informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis naudojimą, pardavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavima iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos parduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui;
4. siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti dalies ar visų savo darbo pareigų, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui;
5. kito ūkio subjekto gaminio ar jo pakuotės imitavimą to gaminio ar pakuotės formos, spalvos ar kitų skiriamųjų požymių kopijavimą, jeigu tai gali klaidinti dėl gaminio tapatybės arba jei šiais veiksmais siekiama pasinaudojant kito ūkio subjekto reputacija gauti nesąžiningos naudos;
6. pateikiama nepagrįstos ar neteisingos informacijos apie savo ar kito ūkio subjekto vadovaujančius asmenis, darbuotojų kvalifikaciją, teisinę, finansinę ar kitokią ūkio subjekto padėtį, jei dėl to gali būti padaryta žalos kitam ūkio subjektui;
7. reklamos, kuri pagal LR įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimą.
Šiuo metu LR antimonopolinį reguliavimą, arba, kitaip konkurenciją ribojančių veiksmų kontrolę atlieka Konkurencijos Taryba, kuri yra LR valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti kaip laikomasi įstatymo nuostatų. Ši institucija yra juridinis asmuo, kurio veiklą reguliuoja LR įstatymai, jeigu konkurencijos įstatymas nenumato kitaip. Ši valstybės įstaiga kontroliuoja, kaip ūkio subjektai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi konkurencijos įstatymo nustatytų reikalavimų, duoda privalomus nurodymus ūkio subjektams tarp jų komerciniams bankams ir kitoms kredito įstaigoms bei valstybinio valdymo ir savivaldos institucijoms ir pan. Nustato atitinkamos rinkos apibrėžimo bei dominuojančios padėties nustatymo. kriterijus bei tvarką; tiria ir nagrinėja pažeidimus bei taiko pažeidėjams sankcijas;kreipiasi į teismą, kad būtų apginti valstybės ir kitų asmenų saugomi interesai; pagal kompetenciją priima teisės aktus; taip pat, pagal kompetenciją atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų ekspertizę, teikia LR Seimui ir LR Vyriausybei išvadas dėl šių aktų poveikio konkurencijai; o taip pat vykdo kitus jai pavestus įgaliojimus.
Ūkio subjektai, kurių teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisė kreiptis į teismą su ieškiniais dėl:
1. neteisėtų veiksmų nutraukimo;
2. padarytos žalos atlyginimo;
3. įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius anksčiau pateiktą informaciją arba pateikiančius paaiškinimus dėl ūkio subjekto ar jų gaminamų prekių tapatybes;
4. prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžiningos konkurencijos vykdymu, sunaikinimu, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų.
Atsakomybę už konkurencijos įstatymo pažeidimus apima:
1. įpareigojimą ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą, atlikti veiksmus, atitinkančius ankstesnę padėtį ar pašalinančius pažeidimo pasekmes, įskaitant įsipareigojimą nutraukti, pakeisti ar sudaryti sutartis, taip pat nustatyti šių įpareigojimo vykdymo terminus ir sąlygas;
2. skiriama ūkio subjektams nustatytas pinigines baudas;
3. įpareigojimą ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis įvykdžius nutartį, nutraukti ar pakeisti sutartis, taip pat nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus ir sąlygas.
4. Užbaigdama šią temą norėčiau pateikti pavyzdžius, kurie parodo antimonopolinio reguliavimo produktus: JAV esantis informacinių technologijų ir programavimo gigantas “MICROSOFT” teismo sprendimu buvo suskaldyta į atskiras firmas, gaminančias tos pačios rūšies produkciją. Taip buvo pasielgta todėl, kad šios firmos padėtis rinkoje buvo grynai monopolinė, neleidžianti įsiterpti į rinką mažesnėms firmoms.Lietuvos atžvilgiu galima paminėti alaus pramonės gigantus, kurių padėtis šios pramonės šakos rinkoje viršijo dominuojančios padėties kriterijus.Vyriausybinė monopolijų kontrolė
Formuluodama monopolinio reguliavimo politiką, vyriausybė turėtų, pirmiausia, išsiaiškinta – ar svarstoma pramonė yra natūrali monopolija, ar ne? Čia pagrindinį dėmesį sutelksime į natūralią monopoliją. Masto ekonomija sąlygoja vidutinių kaštų kreivės pakankamai ilgą žemėjimą, didėjant gamybos apimčiai. Pigiausias būdas patenkinti rinkos paklausai – tai visos gamybos apimties sutelkimas vienoje stambioje firmoje (monopolijoje ). Jeigu gamybos apimtis būtų paskirstyta keletui mažesnių firmų, tai padidėtų kaštai. Netikslinga turėti daugiau nei vieną elektros laidų tinklą, ar dujotiekio vamzdyną, nutiestą šalia tos pačios gatvės. Dėl to būtų prarasta nauda, gauta dėl maisto ekonomikos. Tokiu atveju visi pralaimėtų. Monopolija netektų savo monopolinio pelno. Turėtų nuostolių ir vartotojai. Mažesnės konkuruojančios firmos, net neuždirbdamos ekonominio pelno, turėtų pardavinėti produkciją aukštomis kainomis. Priešingu atveju jos nepadengtų savų gamybos kaštų. Tokiu būdu natūralios monopolijos suskaldymas – ne pats geriausias sprendimas, kurį galėtų priimti vyriausybė. Iš tiesų monopolijos suskaldymas būtų klaida, nes išaugtų gamybos kaštai. Žymiai geresnis sprendimas būtų – priversti monopoliją plėsti gamybos apimtį iki efektyvaus dydžio, kuriame vartotojų bei visuomenės ribinė nauda yra lygi firmos bei visuomenės ribiniams kaštams. Kaip galėtų vyriausybė priversti monopoliją elgtis panašiu būdu? Atsakyti galima taip: nustatant maksimalią prekių kainą, už kurią galėtų monopolija pardavinėti produkciją. Tai kaina, kuriai esant ribinių kaštų kreivė kerta paklausos kreivę. Tokios kainos nustatymas vadinamas kainodara pagal ribinius kaštus.
Kainodara pagal ribinius kaštus – tai nustatymas tokio kainos lygio, kuriam esant susikerta ribinių kaštų ( RK ) ir paklausos ( D ) kreivės.
Kadangi uždrausta monopolijai kelti kainą, todėl ji verčiama elgtis kaip tobulos konkurencijos firma, priimanti kainą tokią, kokia ji yra nustatyta rinkoje.
Kaip matote, vyriausybė, priversdama monopoliją judėti į efektyvios gamybos apimties tašką , nesuskaldė natūralios monopolijos, o paprasčiausiai panaikino monopolijos rinkos galią, t. y. monopolijos galią nustatyti aukštą rinkos kainą. Praktiškai tai valstybė gali atlikti dviem būdais:
Vyriausybė galėtų pati perimti ir vykdyti monopolizuotą veiklą, nustatydama produkcijos pardavimo kainą . Įprasta, kad valstybė taip elgiasi su vandens tarnybomis.
Kaip alternatyva, vyriausybė galėtų leisti monopolijai ir toliau pasilikti privačios nuosavybės firma, bet įsteigiant reguliavimo tarnybą, kontroliuojančią monopolijos kainą. Dažniausiai šiuo būdu vyriausybė nustato kainą elektros kompanijų paslaugoms.

Kainodara pagal ribinius kaštus apsaugo monopoliją nuo piktnaudžiavimų, t.y. mažiau gaminti ir brangiau parduoti. Monopolija priverčiama sumažinti kainą ir todėl ji parduoda didesnį kiekį produkcijos. Padidėja monopolijos gamybos apimtis. Tačiau sumažinamas monopolijos gaunamas pelnas. Reguliuoti monopolijos veiklą nėra taip paprasta. Nors kainų nustatymas pagal ribinius kaštus ir sudaro sąlygas vis dar gauti monopolijai pelno, tačiau esant kitoms aplinkybėms monopolija gali turėti nuostolių. Tokiais atvejais kainodara pagal ribinius kaštus nėra tinkama vyriausybės politika, nes ji gali priversti firmą pasitraukti iš dabartinės veiklos sferos. Geriau taikyti kokį nors kitą reguliavimo metodą.Valstybinė monopolijų veiklos kontrolė išsivysčiusiose šalyse
Antimonopolinių įstatymų potvarkių realizavimas vykdomas administracine, teismine arba mišria tvarka. Paskutiniu atveju administracinių organų sprendimai gali būti apskųsti teisme.(www.lrinka.lt)
Sudėtingiausia monopolinės veiklos valstybinės kontrolės situacija susiklostė Didžiojoje Britanijoje. Antimonopolinių įstatymų vystymosi ypatumai sukūrė dvi monopolijų kontrolės sistemas. Pagrindinį vaidmenį pirmoje sistemoje, remiantis sąžiningos prekybos ir konkurencijos įstatymais, vaidina sąžiningos prekybos žinyba, monopolijų komisija, valstybinis prekybos ir pramonės sektorius. Antroje sistemoje, pagrįstoje prekybos ribojimo praktikos įstatymais, pagrindinį vaidmenį vaidina ribojimo praktikos teismas. Sąžiningos prekybos žinyba saugo įvairius duomenis apie piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, informuoja apie savo sprendimus vyriausybę ir reikalui esant atlieka sekančius veiksmus: perduoda bylas apie monopolinę situaciją kokioje nors šakoje į monopolinę komisiją, kontoliuoja galimą įmonių susiliejimą, perduoda kartelinių susitarimų bylas į ribojamos praktikos teismą. Reikia pripažinti, kad žinybos veikla nustatant konkurencinę politiką yra konsultacinio pobūdžio.
Pagrindinis monopolijų komisijos uždavinys yra tirti ir sudaryti pranešimus apie monopolinę situaciją arba įmonių susiliejimą. Jeigu monopolijų komisija nustato viešų interesų pažeidimus, tai valstybinis sektorius turi plačius įsipareigojimus taikant sankcijas pažeidėjams: gali nutraukti susitarimus, neleisti tiekti prekių, susijusių su sandėriu, uždrausti susiliejimą arba jį apriboti. Valstybinio prekybos ir pramonės sektoriaus vaidmuo, reglamentuojant monopolijas ir konkurenciją, yra labai svarbus. Kadangi monopolijų komisijos ataskaitos yra tik rekomendacinės, tai galutinį sprendimą priima valstybinis sektorius.
JAV monopolinės veiklos valstybinę kontrolę vykdo teisingumo ministerijos skyrius, kuris gali iškelti teismines bylas asmenims, kurie pažeidžia antimonopolinius įstatymus. Be teisingumo ministerijos, antimonopolinių įstatymų vykdymą kontroliuoja federalinė prekybos komisija. Be to, reikia pažymėti, kad pagrindinis krūvis, vykdant šias priemones, tenka federalinims teismams, pirmoje eilėje Aukščiausiam JAV teismui, kuris vertina vienų ar kitų susitarimus ribojančių sąlygų, bei ūkinės veiklos metodų teisėtumą.

Prancūzijoje monopolinės veiklos kontrolę vykdo konkurencinių klausimų Taryba, ekonomikos Ministerija ir bendros jurisdikcijos teismai. Konkurencinių klausimų Taryba yra nepriklausomas administracinis organas, kurio sprendimams įtakos neturi ekonomikos ministras. Svarbia monopolinės praktikos kontrolės dalimi yra rinkos ekonominės koncentracijos patikrinimas. Ekonomikos ministro iniciatyva konkurencinių klausimų Taryba gali patikrinti bet kokį koncentracijos projektą, bet kokią įmonių koncentraciją, kuri gali padaryti žalą konkurencijai. Ypatingo dėmesio reikalauja monopolinių darinių kainų politikos klausimas. Monopolistai , pasinaudodami savo padėtimi, turi galimybę įtakoti kainas, o kai kada ir nustatinėti jas, tačiau bet kuri firma ( monopolistas ar tobulas konkurentas ) maksimizuoja pelną, pasirinkdama tokią gamybos apimtį, kuriai esant jos ribiniai kaštai ( RK ) yra lygūs ribinėms pajamoms ( RP ). Tačiau monopolisto ribinės pajamos nėra lygios pardavimo kainai, ir todėl jo ribinių pajamų kreivė skiriasi nuo paklausos kreivės.Išvados
Monopolija reiškia vieno pardavėjo buvimą. Ji atsiranda, kai firma kontroliuoja tai, kas yra esmingiausio prekės gamyboje ar pardavime, pvz., patentą, išteklį, vyriausybės licenziją. Monopolija atsiranda ir tada, kai kelios firmos susijungia į vieną.
Kita svarbi monopolijos atsiradimo priežastis ta, kad firmos kaštai gali mažėti, gaminant žymiai didesnį produkcijos kiekį. Todėl vienos firmos gamybos apimtis gali pigiausiai patenkinti visuminę rinkos paklausą. Monopolijos elgsenai būdinga tai, ko nesugeba daryti tobulas konkurentas
Jei firma nėra natūrali monopolija, tai jos veiklą gali sustabdyti valstybiniai antimonopoliniai įstatymai, draudžiantys monopolijų susidarymą, keletos firmų susijungimą į vieną stambią firmą.
Jeigu firma yra natūrali monopolija, tai jos veiklos sustabdymas padidintų kainas. Vyriausybė stengiasi nustatyti maksimalią kainą, už kurią monopolistas gali pardavinėti prekes. Tokios kainos nustatymas priverčia monopolistą padidinti gamybos apimtį iki žymiai efektyvesnio kiekio.
Gilindamasi į šios temos nagrinėjimo objektą- antimonopolinį reguliavimą, ne kartą pagalvojau, jog daugelio didžiųjų ekonomistų nuomone, ekonomika gali normaliai vystytis be valstybės įsikišimo ir panašiai. Tačiau kaip matome, visiškas neprisilietimas prie ekonomikos procesų padeda įtakoti tam tikrų objektų atsiradimą, kuris nėra pageidaujamas valstybės ekonomikoje. Konkurencijos palaikymas ir yra ūkio subjektų skatinimas, nors ir sunkus, į klestėjimą, ko negalima išgauti esant grynai monopolijai ir sąžiningai konkurencijai.Literatūros sąrašas
1.Mikroekonomika. Enciklopedija. Vilnius, 2000
2.Paul Wannacott, Ronald Wannacott. Mikroekonomika.
3. Zaicevas S. Monopolinė rinka. – V.: Technika, 1992. – 26 p.
4. www.lrinka.lt
5. Varian H. L. Mikroekonomika: šiuolaikinis požiūris.

Leave a Comment