Agnė yra rašiusi apie perfekcionizmą ir kokią įtaką jis daro mūsų kasdienybei. Vakar kaip tik baigiau skaityti Keith Ferrazzi knygą, kurios paskutinės eilutės grąžino mintis prie tobulybės siekimo temos. Tad atleiskit man šį rytą už kelis lyrinius nukrypimus apie gyvenimą ir kur link jame judame.
Spauda, televizija, net draugai nuolat mus moko kovoti su įtampa bei stresu, kurie lydi mūsų stereotipiškai sėkmingą būtį: sėmingą karjerą, gerą atlyginimą. Bet stabtelkime minutei: ar laimė tikrai turi daug bendro su pingų kiekiu ar kaip jie buvo uždirbti? Juk vienintelė vieta, kur galime rasti pusiausvyrą yra ne apčiuopiami ir išmatuojami daiktai, o esame mes patys, mūsų mintys bei jausmai. Ir nors sugebame būti pačių įvairiausių sričių ekspertai, akivaizdu, kad dauguma iš mūsų savo minčių valdyti nemokame…
Esame pratę savo aktyvų gyvenimą matyti kaip iššūkį, kaip kelionę, kuri, tikimės, kada nors pasibaigs prasmingai ir laimingai: turėsim šaunią šeimą, idealų darbą, taiką ir ramybę aplink. Tačiau galiausiai pasenstame ir pamatome, jog kelionės pabaigos nėra, nėra galutinės atvykimo stoties. Ir niekuomet nebuvo. Bėgimas, siekimas niekada nesibaigia. Nėra tokios pareigybės, tokio pinigų kiekio sąskaitoje ar tokio naujo namo, kuris galėtų reikšti galutinę finišo liniją. Štai kodėl net ir pasiekę savo taip trokštamus tikslus dažnai nusiviliame lyg patyrę nesėkmę.
Nes tai, kas svarbiausia, paprastai nebūna susiję su darbu, verslu ar pinigais. Svarbiausi dalykai būna susiję su žmonėmis. Nuo kiekvieno iš mūsų ir nuo mūsų bendro darbo su mylimais žmonėmis priklauso, kaip mums pasiseks pasaulį padaryti vieta, kurioje būtų gera gyventi.
Noras tapti geriausiu nereiškia nieko blogo tik su viena išlyga – jei tai noras tapti geriausiu ne pasaulyje, o pasauliui.
Comments are closed.