Vaidutė
Lapkričio pradžioje VAIDAI bus 16 metų. Jos šeimoje nėra skurdo, kivirčų bei skaudžių nesusipratimų. Tačiau merginos tėvai, kalbėdami apie dukrą, nepajėgia uždniaužti ašarų.
Ligos priežastys neaiškios
Dar pernai Vaida buvo visiškai sveika ir linksma. Šiandien jos ligos diagnozė skamba bauginančiai: dešiniojo šlaunikaulio osteosarkoma. Per vienerius metus mergina ištvėrė šešis alinančios chemoterapijos kursus bei operaciją, kurios metu Santariškių chirurgai pašalino dešinės kojos kelio sąnarį. Panašių ligų priežastys paprastai neaiškios. Vaidos mama puikiai prisimena, jog praeitą vasarą duktė sode žaisdama gaudynių trenkėsi keliu į ten stovintį „puntuką“ – dekoratyvinį akmenį prie namo kampo. „Koja patino, nubėgo truputį kraujo, tačiau vėliau žaizdelė užgijo – į gydytojus nė nesikreipėme. Medikai neįsitikinę, jog auglys atsirado būtent dėl tos traumos. Tačiau, šiaip ar taip, jis išaugo tiksliai smūgio vietoje.“
Kauno klinikose įtarė auglį
Po traumos praėjus beveik metams Vaida pajuto, kad koją ėmė skaudėti vis labiau – sunku atsiklaupti, skauda bėgant. Ilgainiui net eidama į mokyklą pagalvodavo, jog turbūt iki jos nenusikas. Pavasarį, bebaigiant 8-ąją klasę, dar sumanė su mokyklos draugais apsilankyti Vengrijoje. Prieš išvykdama nusprendė pasitikrinti Marijampolės poliklinikoje pas traumatologą. Padarė nuotrauką, atliko tyrimus. Gydytojas pasakė, jog įtaria kažkokį „kaulo sukietėjimą“, tačiau, matyt, nebuvo tuo tikras – pasiuntė į Kauno klinikas. Ten neskubėjo, perspėjo, kad rezultatus sužinos negreitai, tačiau staiga viskas ėmė ristis kūliais. Išsikvietusi merginos tėtį gydytoja užsiminė, jog įtaria kažką itin pikto ir liepė rytoj pat važiuoti į Vilniaus Santariškes – ten priimsią tuoj pat, kai tik išvysią nuotraukas.
Paskyrė chemoterapiją
Vilniuje diagnozę nustatė labai greitai ir tučtuojau paguldė į ligoninę – kad paimtų mėginį ir įsitikintų, ar auglys tikrai piktybinis. Nuo susinervinusių tėvų tiesos neslėpė – 98 procentai, kad būtent taip ir yra.
Vaidai vis dar nieko nesakė, tačiau argi mergina nematė, kuriame skyriuje guli ir kokie sunkūs ligoniai aplinkui? Vaida: „Be to, trumpam grįžusi namo, radau mamos knygoje lapuką su užrašyta diagnoze – auglys. Niekaip negalėjau tuo patikėti, vis atrodė, jog panašūs dalykai atsitinka kažkokiems nelaimingiems herojams tik filmuose. Po trijų dienų sužinojau, jog būtinai reikės operuotis, prieš tai susilašinus kažkokių vaistų. Vis dar neįtariau, jog tai – baisioji chemoterapija.“Vėmė 20 kartų per dieną
Gydytojai, norėdami sustabdyti ligos plitimą, labai skubėjo: nustačius diagnozę, jau po dešimties dienų imta lašinti vaistus. Trys chemoterapijos seansai prieš operaciją, trys – iš karto po jos. Savaitę ligoninėje, dvi tris – namuose, kur ir Vaida, ir tėvai iš visų jėgų bando sustiprinti nualintą organizmą. Tai nelengva: Vaida vėmė po dvidešimt kartų per parą, į maistą negalėjo nė žvilgterėti, išslinko jos gražieji juodi iki pečių plaukai, net antakiai, blakstienos, visiškai nustojo augti kūnas. Praeitų metų rugpjūčio 11-ąją merginą operavo: išėmė kelio sąnarį, įdėjo dirbtinį implantą bei metalinį strypą kaulo viduje per visą koją, ir sugipsavo iki irštų galiukų.
Mokslo nemetė
Du mėnesius Vaida gulėjo paslika – vieną ligoninėje, kitą – namie. Paskui gydytojai nuėmė gipsą ir po truputį mergina ėmė pusiau gulom sėstis, netrukus – judėti invalido vežimėlyje. Nuo praeitų metų lapkričio, pusėtinai pasitaisiusi, vėl pabandė mokytis – beveik visų dalykų pedagogai lankydavo namuose. Vaida: „Ar žinote, kad ėmė geriau sektis? Gal todėl, kad aiškinama man vienai, ir atsiskaityti privalau kasdien – „nenumuilinsi“ ir nenusirašysi, kaip mokykloje. Sausio mėnesį ėmiau vaikščioti su ramentais – net sugebėjau kelis kartus nužygiuoti iki mokyklos. Nustebau – aplink vien svetimi veidai, niekas manes nepažįsta. Pasirodo, klasės sudėtis dėl profiliavimo ir gimnazijos statuso visiškai pasikeitusi – liko tik trys ar keturi ankstesnieji mokiniai.“
Nedraugiškumas iš… baimės?
Vaida sako anksčiau nė nenutuokusi, jog žmonės bijo sunkių ligonių. Kažkur dingo beveik visos ankstesnės draugės, apsilanko vos viena kita. Su naujais žmonėmis susipažinti nėra kur – juk mergaitė beveik visą laiką namie. Vaidos tėtis nusiminęs kalba apie kaimynų vaikus, kurie anksčiau buvo tokie draugiški, o dabar vengia net pasisveikinti, lifte susidūrę keistai išplečia akis ir nuleidžia galvą. Vaidai taip pat nesmagu: „Nežinia, ko tie žmonės žvairuoja? Gal bijo užsikrėsti? Gal mano, jog esu bjauri: be plaukų, galva aprišta skarute.“ Dabar Vaidos plaukai jau ataugę, mergina net nuspalvino juos gražiomis raudonomis sruogelėmis: šios labai jai tinka. Tikrai niekas nepasakytų, jog Vaida – negraži.
Prognozės geros
Gydytojai Vaidos sveikatą nuolat tikrina – metastazių kol kas nerasta. Tiesa, kartą metalinisstrypas dešinės kojos kaule pasislinko į viršų ir ėmė durti į dubenį: vos sujudėjus tuoj skauda. Santariškėse šią bėdą greit sutvarkė ir po kelių dienų paleido namo. Medikai teigia – 70 procentų, jog mergina pasveiks. Vasario mėnesį pagal nuotraukas Vilniuje konsultavę amerikiečių gydytojai taip pat nenuliūdino. Jei viskas klostysis gerai, po dvejų trejų metų (kai organizmas nustos augti), implantą pakeis dirbtiniu sąnariu, iš kaulo pašalins strypą. Vaida nusiteikusi optimistiškai: „Už mane mama verkia, o aš labiau nervinuosi dėl to, kad atsibosta gulėti arba negaliu pasikasyti po gipsu. Labai laukiu, kada gydytojai leis riminti dešine koja. Svajoju kitąmet pati lankyti mokyklą – viena namuose labai nuobodžiauju.“
Vaidai reikia draugų
Vaida dar neatsigavusi po alinančių chemoterapijų, tačiau tiki, jog apsupta mylinčių žmonių, pajėgs atsigauti. Dienas stumia piešdama, skaitydama, mokydamasi naudotis kompiuteriu. Pajungtas ir internetas, tik gaila nėra su kuo susirašinėti.
„Labai norėčiau susisiekti su tais, kurie serga panašia liga, pasidalinti patirtimi ir pasiguosti sunkiomis akimirkomis. Didžiulis džiaugsmas sutikti tuos, kurie operuoti prieš kokius šešerius metus ir dar yra gyvi – tokią merginą buvau sutikusi Santariškėse. Sužinojusi apie kitų sėkmę ir pati įgaunu vilties bei noro pasipriešinti nelemtai, nežinia iš kur atslinkusiai ligai.“