Įžanga
Yra žinomas amerikiečių posakis: “Jeigu kur nors galima gyventi, tai ten galima gyventi gerai”. Perfrazuokime jį taip:jeigu jau gyveni kodėl gi negyventi sveikai.Nori gerai gyventi? Tai turi būti sveikas.Šiame pranešime norėčiau paanalizuoti žmogaus susirgimo priežastis bei pagrindines žmogaus sveikatinimo priemones, kuriomis sugebantis pasinaudoti žmogus gali gyventi laimingą ir ilgą, nevarginantį ligų gyvenimą.
Hėgelis susirūpinęs kalbėjo, kad vienintelė pamoka, kur galima pasimokyti iš tautų istorijos, – ta, kad pačios tautos niekuomet nepasimoko iš savo istorijos. Deja, analogiškai susiklosto ir su sveikata – apie ją daug kalbama, rašoma, bet labai maža dalis žmonių ja rimtai rūpinasi, kol yra sveiki. Sveikos gyvensenos tema ypatingai aktuali žmonėms šiais naujais informacijų ir techninės pažangos metais, kur sudėtingos darbinės veiklos rūšys pakeitė įprastinį gyvenimo ritmą, o fizinis aktyvumas, mūsų galingiems, “plieniniams draugams” padedant tapo užmirštas. Įdomu ar ryžtųsi nuosavos transporto priemonės vairuotojas savo automobilio nevalyti ir neprižiūrėti ištisus metus, pilti į jį prasčiausios kokybės degalus. Nesunku numanyti, kad po metų šio automobilio viduje prisikauptų daug purvo ir šiukšlių, o širdis – motoras pradėtų rimtai negaluoti. Kelionės malonumus su šia netvarkinga mašina tektų pamiršti. Žmogaus organizmas, tai sudėtingiausias protaujantis, jaučiantis mechanizmas. Norint, kad jo funkcionavimas nesutriktų reikalinga atitinkama priežiūra ! Dauguma žmonių visą gyvenimą “nevalo” savo vidaus ir todėl dar palygint jaunas organizmas būna išsekintas kovos su nešvarumais, apnašomis ir ligas sukeliančiomis bakterijomis, kad pasidaro nebe atsparus ligoms. Nežiūrint neregėtų mokslų laimėjimų, daugelis ligų ir toliau kelia pavojų. Nervinė, emocinė įtampa, kuri yra šiuolaikinio gyvenimo tempo pasekmė, dažnai ryškiai sutrikdo pagrindinių organizmo fiziologinių funkcijų reguliaciją ir kartu yra ligų priežastis. .
Vaikai nešioja akinius, yra alergiški, jiems ant veido ir viso kūno – egzemos, spuogai, nuolat kankina sloga ir peršalimas. Žiūrint į vyresnio amžiaus žmogų būtų labai sunku rasti visiškai sveiką. O močiutėms ir seneliams nuolat gelia sąnarius, kaulus jie neprimato, širdys silpnos, skrandis nenori virškinti, o plaučiai pilnavertiškai kvėpuoti. Televizijos reklamuojamos “stebuklingos” priemonės nuo spuogų, ėduonies, sąnarių skausmų, gerklės uždegimų ir t.t. Tačiau iš tiesų tos priemonės tėra kova su padariniais, kurie akivaizdūs iš išorės ir kurių tikrosios priežastys slypi mūsų viduje. Kūną sudaro ląstelės. Jų evoliucija prasidėjo nuo paprasto vienaląsčio organizmo, turinčio dvi angas: viena pritaikyta mitybai (imti maistui), o kita šalinimui. Kadangi ląstelei reikalingas maistas jis turėtų būti bent nekenksmingas. Gamta nepaliko žmogaus likimo valiai žemėje ir parūpino jam maisto – daug ir įvairaus. Žmogus, sugebantis analizuoti save ir supratęs poreikius, organizmo pageidavimus lengvai pasirenka ko ir kiek valgyti. Dėl anksčiau minėtų priežasčių nerimo, ilgų stresų ir kt. susiformavo daugelis keistų įpročių ir susilpnėjo ar išnyko natūralūs pojūčiai, galvoje atsirado nauja informacija, parengta ankstesnių kartų patirtimi, mokslo pasiekimais. Visuomenė sugebėjo užauginti, paruošti maisto atsargų, kurias reikėjo parduoti, realizuoti, kad nesugestų. Taip atsirado komercinis perdirbtas maistas, kurio svarbiausias tikslas – gera išvaizda, malonus kvapas, įmantrus skonis ir įpakavimas, kad kuo daugiau galėtų jo nusipirkti ir suvalgyti. Suvalgius net labai daug perdirbto maisto, kuriame nelikę vitaminų ir bioelementų, mes nejaučiame soties. Atsirado įvairiausi įmantrūs receptai, o pokylių pasisekimas matuojamas suvalgyto maisto ir išgertų alkoholinių gėrimų kiekiu. Besivaikydami gerų skonio savybių, receptų sudarinėtojai pamiršo elementarias seniai žinomas mitybos tiesas, jų reikalavimus. Suvalgę daug – tunkame, todėl ėmėme vartoti riebalų, kad būtų sočiau. Riebus, sotus maistas ir šiltas guolis, – geriausios sąlygos formuoti vergo psichologijai. To siekė totalitarinė sistema. Rezultatai stulbinantys – svarbiausia visuomenės dalis tebesnaudžia ar bunda iš letargo miego, laukdama kas už juos ką nors padarys, pasirūpins. Mūsų užguitai ir prislopintai visuomenei trūksta natūralių teigiamų emocijų, nepatenkinami asmeniniai žmonių poreikiai, todėl žmonės neramūs ir irzlūs. Tad prisiminkime seną teiginį: gyvename ne tam, kad valgytume, o valgome tam, kad gyventume. Tinkamiausia mityba žmogui yra tokia, kai išlieka normalus kūno svoris, jautiesi sotus esi darbingas, geros nuotaikos, džiaugiesi gyvenimu ir aplinka, kai raumenys ir sąnariai laisvi, nesukaustyti, t.y. esi laisvas ir kūrybingas! Jei pavalgęs esi nerangus, mieguistas, pradedi negaluoti, sirgti – mityba netinkama. Jei reikia daug pastangų sumanytai dietai išlaikyti – tai bloga mityba. Tai ugdo baimę ir žmogų paverčia savo sumanymų vergu, gyvenimas darosi nemielas. Paprastas, lengvai suvirškinamas ir pasisavinamas įvairus natūralus maistas – štai svarbiausi reikalavimai. Toks maistas neperkrauna organizmo ir padeda atsipalaiduoti, nedidindamas vidinės įtampos. Kūno stiprybė priklauso nuo mitybos, kaip dvasios – nuo minčių. Sunegalavę nepulkime į paniką. Darną organizme trikdėme ilgai, tad reikia sudaryti sąlygas jai atstatyti. Taigi kantrybės ir laiko reikia keičiant gyvenimo būdą. Taikytini šie principai: 1) sumažinkite arba atsisakykite vaistų; 2) pasninkaukite bent vienąkart savaitėje, gerkite virintą vandenį, kai tik bus noras valgyti; 3) kuo mažiau valgykite mėsos, kiaušinių, pieno ir jo produktų;4) valgykite vegetarinį maistą, termiškai neapdorotą; 5) laikykitės mitybos higienos taisyklių; 6) valgykite kuo daugiau įvairių rūšių kruopų;7) nepamirškite prieš valgį atsigerti, maistą gerai sukramtykite; 8) pasistenkite valgant nemaišyti baltyminių produktų su produktais, turinčiais angliavandenių, pvz.: mėsa netinka valgyti su duona ar bulvėmis. Patartina ją naudoti su daržovėmis.Sureguliavę mitybą, greitai pamiršite savo negalias, bet jai vėl imsite gyventi ir maitintis kaip anksčiau – viskas prasidės iš pradžių. Nepamirškite, kad išlipę iš balos – išdžiūstate, bet įlipę atgal sušlampate ir išsipurvinate. Organizmą aprūpinti geru kuru dar ne viskas. Taisyklingai maitinantis, reguliariai valant organizmą pasieksime daug žengiant į pilnavertę sveikatą, bet nemažesnę įtaką puikiai žmogaus nuotaikai ir savijautai palaikyti turi žmogaus fizinis aktyvumas ir grūdinimasis. Senovės graikų filosofas Aristotelis dažnai kartodavo savo mokiniams: “niekas taip nežaloja organizmo, kaip ilgalaikis fizinis neveiklumas”. Fiziniai krūviai mūsų organizmui yra būtini, kad tinkamai dirbtų širdis, raumenys, kraujotaka, kad tinkamai būtų šalinamos atliekos, toksinai, žodžiu, kad didėtų viso organizmo rezervinės galimybės. Privalome nepamiršti, kad išilgai mūsų stuburo eina pagrindinė energijos kraujagyslė. Ja energija, kurią imame iš natūralios aplinkos, pasiskirsto visame kūne. Kad organizmas tą energiją pasisavintų tinkamai, reikia daug judėti. Judėti naudinga kiekvienam – tiek jaunam, tiek senam. Labai daug judėjimo reikalauja nesveikas organizmas. Nesveikas organizmas reikalauja keliasdešimt kartų daugiau negu sveikas. Tie, kuriems nesveika širdis, kraujotakos sistema, kurie sunkiai pakelia atmosferos slėgį, gali reguliaria mankšta išmankštinti savo organizmą taip, kad nebebijos magnetinių audrų, atmosferos slėgio permainų, saulės spinduliavimo ir kt. Žmogus privalo suprasti vieną paprastą tiesą, kad aktyvus gyvenimo būdas ne tik saugo sveikatą, bet ir padeda atsikratyti daugelio ligų. Kas paprastai trukdo mums daug judėti? Mūsų įprastas tingėjimas! Pabandykite įveikti savo mąstymo stereotipą: “nieko negaliu padaryti, man stinga laiko”. Įtikinkite save, kad judėjimas yra „maistas“ jūsų raumenims, vidaus organams, smegenims, “maistas”, be kurio jūsų organizmas silpsta, serga ir sensta. Nebėgiosi sveikas – bėgiosi susirgęs! Apie sveiką bėgimą senovės spartiečiai sakydavo: “jei nori būti stiprus,- bėgiok, jei nori būti sveikas,- bėgiok, jei nori būti protingas,- bėgiok”. Sveikas bėgimas sutvirtina kraujagyslių sieneles, degina cholesterolį, normalizuoja medžiagų apykaitą, gerina skrandžio ir žarnyno darbą, stiprina stuburą, raumenis, sąnarius. Bėgimas – viena geriausių priemonių didinti organizmo atsparumą įvairioms infekcijoms, puiki priemonė atsijauninti ir būti sveikam. Visi tie vertingi bruožai bėgimą labai išpopuliarino. Natūralu, kad po fizinės mankštos malonu ir naudinga patirti šalto ir karšto vandens kaitą, trumpam pasinerti į natūralų gamtos vandens šaltinį. Tai darydami kasdien organizmą grūdiname ir apsaugome nuo įvairiausių peršalimo ligų. Iš senų laikų mus pasiekė posakis apie išlepintą, pripratusį prie šilto klimato romėną, kuris atvažiavo į svečius pas pusnuogį ir basą skitą. “Ir kaip tu nesušąli?” – paklausė nuo galvos iki kojų apsimuturiavęs šilta toga ir vis dar drebantis nuo šalčio romėnas. “O tavo veidas argi šąla?”- paklausė savo ruožtu skitas. Gavęs neigiamą romėno atsakymą, jis pasakė: “Aš visas kaip tavo veidas”.Jau iš pateikto pavyzdžio matyti, kad atsparumas šalčiui ir įvairiems peršalimams labai priklauso nuo to, ar žmogus reguliariai grūdinasi. Ar galima padidinti organizmo atsparumą šalčiui? Taip galima. Tam daugelyje tautų, gyvenančių šaltuose mūsų planetos regionuose, susiformavo įvairūs grūdinimosi būdai. Bet pirmiausia verta prisiminti tikrai rusišką grūdinimosi metodą, kuriuo dar senovės laikais gėrėjosi ir stebėjosi užsieniečiai. Pirtyse žmonės vanojasi beržinėmis vantomis, paskui pasineria į upėje prakirstą eketę. Tai nepaprastai naudinga. Dabar ruošiant sportininkus ir kosmonautus plačiai taikomas analogiškas kontrastinio grūdinimo metodas: sausa suomiška pirtis, arba sauna kaitaliojama su maudymusi šaltame ar net lediniame vandenyje. Kiekvieno namų sąlygomis patartina vartoti kontrastinį dušą. Taip grūdinamas organizmas tarsi suformuoja gebėjimą reaguoti į karštį kaip į šaltį ir atvirkščiai. Žmogus, kuris grūdinasi, naudodamas kontrastinę temperatūrą, sugeba gerai pakelti ir žemą, ir aukštą aplinkos temperatūrą, mažiau linkęs peršalti. Dažniausia peršalimų priežastis yra skersvėjai, nes oro srautai, veikdami ribotas kūno sritis, užklumpa organizmą netikėtai, ir dėl to jis negali laiku atsukti apsauginių jėgų armijos. Tad didele dalimi mūsų organizmo atsparumas įvairioms peršalimo ligoms priklauso nuo kūno grūdinimo. Sportuojant, grūdinant organizmą nereiktų pamiršti su kokia nuotaika ir mintimis tai darome. Ne pykdami, o nugalėdami sunkumus su spinduliuojančia šypsena, galima padėti ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Todėl labai svarbu rūpintis ir savo minčių sveikata. XIX a. pasirodė garsaus Vienos psichiatro R.Krafto-Ebingo knyga “Mūsų nervingas amžius”. Joje labai niūriai vertinama tuometinė žmonijos psichinė sveikatos būklė. Mokslininkas įrodė, kad mokslas ir technika nesuteikia žmonijai laimės,- priešingai žmonės pasidarė irzlūs, nervingi, amoralūs, fiziškai silpni, neištvermingi. Jie nebemoka nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu. Girtavimas, rūkymas, karjeros vaikymasis, moralinis palaidumas, nenoras kurti šeimą ir turėti vaikų – tai vis industrializacijos, miesto augimo, civilizacijos padariniai. Žmonijai gelbėti jis rekomenduoja blaivybę, susilaikymą nuo rūkymo ir kitų negerovių, susitaikymą su gamta, kuri prarasta industrializacijos epochoje. XX a. pradžioje dauguma žmonių nesudėtingais prietaisais dirbo žemę, jiems padėjo naminiai gyvuliai. Žmogus buvo neatsiejamas nuo gamtos. Gyvenimo tempas buvo lėtas, visiškai nestigo fizinio nuovargio, negrėsė persivalgymas, triukšmas ir informacijos perteklius. XX a. pabaigoje žmogų užgriuvo mokslinės techninės revoliucijos laimėjimai. Vis mažiau tenka dirbti fiziškai, o daugiau protiškai. Nervų sistemai tenka vis didesnis krūvis. Jei nejudame, ji neišsikrauna. O aplinkui – daugybė žalingų veiksnių: visi nuolat skuba, visur spūstis, triukšmas, aplinka užteršta cheminėmis medžiagomis, padidėjusi radiacija ir t.t. Kokia ateitis? Ar civilizacija nepavers planetos dykuma? Žmogus, nesugebantis atsikratyti niūrių minčių, vis dažniau griebiasi svaigalų, narkotikų ar kitų abejotinų vaistų. Mes dažnai nebespėjame apmąstyti savo poelgių, apdoroti gausios informacijos, nors trumpam atitrūkti nuo rūpesčių ir gerai pailsėti. Esame vieniši, abejingi kitam žmogui, visuomenei. Pamirštame, kad už kitam žmogui suteiktas dvasines vertybes atlyginama dešimteriopai. Todėl reikėtų stengtis neigiamas mintis bei emocijas keisti į šviesias, teikiančias džiaugsmo, optimizmo dvasiškai tobulėti, juk apie ką mes dažniausiai galvojame, toks ir mūsų gyvenimas.IšvadosSveikata – ne viskas, bet be sveikatos visa kita – niekas. Šie minties galiūno Sokrato žodžiai, ko gero, bus aktualūs tol kol gyvuos žmonija. Kiekvienas iš mūsų privalome atsakyti į du klausimus: kaip nesugadinti turimos sveikatos ir kokiu būdu bei kokiomis sąlygomis ją stiprinti? Kolegos gyvenkime sveikai!
LITERATŪRA
1. Agadžanianas N., Katkovas A. Mūsų organizmo rezervai. Vilnius „Mokslas“, 1984. 2. Minius V.,Brusokas K. Šeimos daktaras. Vilnius“Avicena“,1995. 3. Tombakas M. Kaip ilgai ir sveikai gyventi. Vilnius „Asveja“, 2002.