kvėpavimo takų ir plaučių ligos

Tuberkuliozė – labiausiai paplitusi infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus, kuria užsikrėtę yra daugiau nei du milijardai žmonių visame pasaulyje, daugiausia – besivystančiose šalyse. Kasmet nuo jos miršta 2 milijonai žmonių, užregistruojama 9 milijonai naujų ligos atvejų.Dauguma (90%) užsikrėtusiųjų serga asimptomine, lėtine ligos atmaina. Tinkamai nepradėjus gydymo yra 10 procentų tikimybė, kad ši liga išsivystys į aktyvią tuberkuliozės formą, kuria susirgus mirtingumas siekia 50 procentų.
Dažniausiai ją sukelia bakterija Mycobacterium tuberculosis (kitos: M. bovis, M.africanum, M.avium), 1882 m. pirmą kartą atrastos R. Kocho. Natūraliai sukėlėjai yra labai atsparūs ir plačiai paplitę applinkoje. Mikrobakterijos ypač jautrios tiesioginiams Saulės spinduliams. Liga galima užsikrėsti tik nuo žmogaus, sergančio aktyvia jos forma. Manoma, kad vienas sergantysis atvira tuberkuliozės forma per metus gali užkrėsti iki 25 sveikų asmenų. Jei sergantysis laikosi asmens higienos, užkrėstųjų skaičius sumažėja per pusę.
Tuberkulioze suserga imlus (jautrus) bakterijai žmogus. Didžiausia rizikos zona yra besivystančios pasaulio šalys, kur nėra tinkamų sanitarinių sąlygų, didelė drėgmė. Padidėjusią riziką užsikrėsti taip pat turi sveikatos apsaugos darbuotojai, dirbantys su užkrėstais pacientais, asmenys, vartojantys intraveninius narkotikus, emigrantų, kurių šalyse paaplitusi tuberkuliozė, tankiai gyvenamos teritorijos, neturtingai gyvenanti, negaunanti pakankamos medicininės pagalbos, visuomenės dalis. Toks gyvenimo būdas lemia sumažėjusį organizmo atsparumą ir padidėjusį imlumą tuberkuliozės sukėlėjui; tuberkuliozei yra būdingas labai ryškus socialinis pobūdis.
Patekusi į organizmą bakterija sukelia pirminę tuberkuliozę – save apribojantį, santykinai ne

esunkų plaučių susirgimą, kuris paprastai pasireiškia be simptomų. Žmogaus organizmas indukuoją efektyvų imuninį atsaką, pažeidimo židinys yra apribojamas jungiamuoju audiniu (formuojasi vadinamoji granuloma) ir kalcifikuojasi. Pasiekiama pusiausvyra tarp sukėlėjo ir organizmo. Apie 50 proc. atvėjų infekcija toliau progresuoja ir pasireiškia aktyvia ligos forma per pirmuosius 2 metus, kitiems 50 proc. aktyvi ligos forma gali pasireikšti kažkada vėliau. Kartais aktyvi ligos forma gali pasireikšti pakartotinai užsikrėtus tuberkulioze.
Europoje nuo devintojo XX a. dešimtmečio stebimas tuberkuliozės padažnėjimas dėl pasikeitusių ekonominių ir socialinių sąlygų, padidėjusios imigracijos.
Tikimybė užsikrėsti priklauso nuo kelių veiksnių:
• ligos stadijos,
• aplinkos,
• laiko, praleisto prie užsikrėtusiojo.
Pagrindinės veiksmingos profilaktikos priemonės yra gerų ekonominių ir socialinių sąlygų užsitikrinimas, pilnavertė mityba. Problemą reikia spręsti kompleksiškai.
Gydymui svarbi savalaikė diagnozė ir griežtas standartizuoto gydymo taikymas. Profilaktinis vaikų skiepijimas BCG vakcina (bacillus Calmette-Guérin) nėra abbsoliuti apsauga nuo užsikrėtimo. Didelės apimties meta-analizės tyrimai parodė, kad BCG vakcina efektyvi apie 50 proc., apsaugant vaikus nuo sunkių tuberkuliozės formų. BCG vakcinos įtaka įvairių klinikinių vaikų tuberkuliozės formų išvengimui yra nevienoda.
BCG vakcinos skiepijimo politika įvairiose pasaulio šalyse labai skiriasi: nuo visiško šios vakcinos atsisakymo (pvz., Danija, Belgija, Italija), tik rizikos grupių skiepijimo (pvz., Jungtinė Karalystė, Austrija, JAV, Nyderlandai, Švedija) iki visuotinio visų naujagimių skiepijimo (Rusija, Lietuva). Šalys, niekada nenaudojusios BCG vakcinacijos programose, turi panašių ligos paplitimą, kaip ir šalys, sk
kiepijančios tik rizikos grupes.
Plaučių uždegimas (pneumonija) – tai ūminis infekcinis plaučių audinio uždegimas, kai dėl į plaučius patekusių mikroorganizmų plaučių alveolėse susikaupia uždegiminio skysčio ir ląstelių.
Ligos priežastys
Plaučių uždegimą sukelia įvairūs infekcijos sukėlėjai (patogeniniai bakterijos ir virusai), patekę į plaučių alveoles. Dažniausiai ligą sukelia Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenzae, Staphylococcus aureus. Plaučių uždegimo priežastimi gali būti ir daugiau kaip vienas sukėlėjas. Tikimybė susirgti plaučių uždegimu priklauso ne tik nuo mikroorganizmo, bet ir nuo žmogaus organizmo gynybinių ypatybių, aplinkos. Palankias sąlygas ligai prasidėti sudaro ūminė virusinė kvėpavimo takų infekcija (peršalimas ar gripas), lėtinės kvėpavimo takų ligos, rūkymas, alkoholizmas, žmogaus imuniteto nusilpimas (taip pat imunitetą slopinančių vaistų vartojimas), senyvas amžius, kitos ligos (širdies nepakankamumas, cukrinis diabetas), stresas, badavimas. Yra atskira plaučių uždegimo rūšis – hospitalinė pneumonija, kuria susergama ligoninėje. Ji dažnesnė sunkiems ligoniams, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija.
Simptomai
Skausmas krūtinėje
Dusulys
Atsikosėjimas krauju
Skrepliavimas
Kosulys
Šaltkrėtis
Karščiavimas
Galvos skausmas
Raumenų skausmas
Ligos eiga
Plaučių uždegimui būdinga staigi pradžia, aukšta temperatūra su šaltkrėčiu, kosulys, skrepliavimas, kartais – atkosėjimas krauju, krūtinės skausmas, dusulys. Kartais būna netipinė plaučių uždegimo forma, tuomet būdinga laipsniška ligos pradžia, nesunki eiga, sausas kosulys, galvos ir raumenų skausmas. Sunkaus plaučių uždegimo atveju gali būti kvėpavimo nepakankamumas, organizmo intoksikacijos požymiai (pykinimas, vėmimas, galvos svaigimas), sutrikusi sąmonė. Tinkamai gydant ligonio būklė pagerėja ir karščiavimas išnyksta 2-4-ąją parą, po 4-9 dienų nustojama ko
osėti, susinormina kraujo tyrimas.

Ūminis bronchitas – tai bronchų gleivinės uždegimas. Dažniau pasitaiko mažiems vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Ūminis bronchitas paprastai susijęs su virusinėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, bet jį gali sukelti ir bakterijos, taip pat alerginės reakcijos ar į kvėpavimo takus įkvėptos juos dirginančios dujos bei cheminės medžiagos. Sergant bronchitu, bronchų gleivinė išburksta ir gamina labai daug gleivių. Tai trumpalaikis, grįžtamas sutrikimas, skirtingai nei lėtinis bronchitas, kuris sukelia tolesnį (lėtinį) bronchų pakenkimą. Ūminis bronchitas trunka iki 2 sav. Dažniausia ūminio bronchito komplikacija – plaučių uždegimas. Bronchitas gali pereiti į lėtinį, ypač jei žmogus nusilpęs nuo kitų ligų, gyvena sveikatai žalingoje aplinkoje.
Simptomai. Ūmiam bronchitui būdingas sausas dirginantis kosulys, sustiprėjantis naktį, iki 38 – 39 ºC pakylanti temperatūra. Kosulys įprastai sušvelnėja po keleto dienų, kadangi pradeda gamintis gleivės.
Tradiciniai gydymo metodai. Skiriamas lovos režimas, ant krūtinės dedami garstyčių trauklapiai, patariama gausiai gerti šiltų skysčių. Gydytojas skiria atsikosėjimą lengvinančius ir broncholitinius, tai yra gleives skystinančius, vaistus. Jeigu reikia, skiriami karščiavimą mažinantys nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai.

Bronchitas laikomas lėtiniu, kai žmogus juo serga ilgiau nei 2 m. ir kasmet kosti bei skrepliuoja ne trumpiau kaip 3 mėn. Lėtinis bronchitas siejamas su bronchų gleivinę dirginančiomis medžiagomis, esančiomis užterštame ore: tabako dūmai, išmetimo dujos ir t.t. Sergant lėtiniu bronchitu, bronchų gleivinė sustorėja, išburksta ir pradeda gaminti per daug gleivių. Gl

leivinės paburkimas susiaurina kvėpavimo takus ir taip apsunkina oro patekimą į plaučius, kur vyksta dujų apykaita. Būklę apsunkina ir tai, kad pabrinkimai kvėpavimo takuose trukdo vienasluoksnio epitelio darbui, o tai reiškia, kad nei gleivės, nei su oru patenkantys patogeniški mikrobai nepašalinami iš kvėpavimo takų ir jie patenka į plaučius. Prasidėjusi nauja kvėpavimo takų infekcija pablogina esamą ligą ir dar labiau apsunkina kvėpavimo sistemos darbą. Todėl sergant lėtiniu bronchitu, reikia saugotis peršalimo, gripo ir kitų infekcinių ligų.
Simptomai. Pirmuoju lėtinio bronchito simptomu yra pastovus kosulys, kurio metu išsiskiria daug gleivių, ypač rytais. Priklausomai nuo to, kiek liga progresuoja, kosulys stiprėja, sunkėja kvėpavimas, ypač esant fiziniam krūviui. Vėliau, ligai vystantis, dėl mažo deguonies kiekio kraujyje oda dažnai tampa melsvo atspalvio (cianozė). Kartais stebimas viso kūno patinimas ir pabrinkimas. Pavojingomis lėtinio bronchito komplikacijomis yra plaučių uždegimas, ūmus kvėpavimo sulaikymas, plaučių emfizema.
Tradiciniai gydymo metodai. Paūmėjimo periodais skiriami atsikosėjimą lengvinantys vaistai, atkosint pūlingus skreplius – antibiotikai. Sunkiais atvejais ligonis hospitalizuojamas. Žmonės, sergantys lėtiniu bronchitu, turėtų vengti rūkymo (tame tarpe ir pasyvaus), buvimo užterštame ore ir respiratorinių infekcijų. Taip pat svarbus gausus skysčių vartojimas. Sergantieji kvėpavimo takų ligomis gali atlikti ir specialius kvėpavimo pratimus, padidinančius kvėpavimo raumenų darbo efektyvumą.

Plaučių vėžys – viena iš dažniausiai pasitaikančių onkologinių ligų. Kasmet
nuo plaučių vėžio pasaulyje miršta beveik 1mln. žmonių. 2000 m. vien JAV
buvo nustatyta apie 170 tūkstančių naujų plaučių vėžio atvejų, apie 160
tūkstančių žmonių mirė nuo šios ligos. Lietuvoje tais pačiais metais
plaučių vėžys diagnozuotas 1626 žmonėms (1356 vyrams ir 270 moterų), 1372
mirė (1184 vyrai ir 188 moterys).
Dažniausiai šia liga serga vyrai. Šiuolaikinei medicinai kol kas nepavyksta
sumažinti ligos paplitimo ir mirštamumo nuo jos, todėl plaučių vėžys
išlieka aktuali medicinos problema tiek Lietuvoje , tiek pasaulyje.
Pagal audinių struktūrą (histologiją) skiriamos dvi plaučių vėžio formos:
1. Smulkialąstelis.
2. Nesmulkialąstelis.
Smulkialąsteliu plaučių vėžiu (SPV) serga apie 20 –25% visų sergančiųjų
plaučių vėžiu. Lietuvoje kasmet registruojama per 300 naujų šios plaučių
vėžio formos atvejų. Dėl greitos eigos ji pasižymi trumpu išgyvenamumu ir
aukštu mirtingumu. Kasmet nuo smulkialąstelio plaučių vėžio Lietuvoje
miršta apie 250 ligonių.
Pagrindinė plaučių vėžio priežastis – rūkymas. Net 85-95 proc. ligonių,
sergančių SPV , yra rūkantys. Cigarečių rūkymas padidina riziką susirgti
SPV apie 30 proc. Kita priežastis – ilgiau kaip metus trunkantis darbas
didėlės radono koncentracijos aplinkoje. Tai didina tikimybę susirgti SPV
apie 6 proc. Dar viena priežastis, galinti sukelti SPV, – jonizuojanti
radiacija. 2-7 proc. riziką susirgti SPV padidina paveldimumas ir lėtinė
obstrukcinė plaučių liga.

Plaučių vėžio klinika

Dažniausiai smulkialąstelio plaučių vėžio eiga yra besimptomė, ir tik ligai
pažengus atsiranda ligos požymių: kosulys, dusulys, atkosėjimas krauju,
skausmas krūtinės ląstoje, obstrukcinė pneumonija, svorio kritimas,
silpnumas, greitas nuovargis, sanąrių skausmai, balso užkimimas.
Kadangi ligai būdinga slapta eiga, labai svarbu, kilus net ir mažiausiam
įtarimui, kreiptis į gydytoją, kad susirgimas būtų laiku diagnozuotas ir
paskirtas adekvatus gydymas.

Plaučių vėžio gydymas

Smulkialąstelis plaučių vėžys yra dviejų pagrindinių rūšių: riboto
išplitimo, kai liga apėmusi vieną krūtinės ląstos pusę, ir išplitęs, kai
liga išplitusi į kitą krūtinės ląstos pusę arba nustatomos tolimosios
metastazės. Apie 60 -70 proc. visų smulkialąstelio vėžio atvejų yra
išplitęs SPV.
Gydymo taktiką lemia prognostiniai faktoriai, leidžiantys pasirinkti kuo
efektyvesnį gydymą. Įvertinama tiksli auglio histologija, išplitimas,
paciento būklė, amžius, gretutiniai susirgimai.SPV gydymas yra
kompleksinis. Tačiau pagrindinis šios vėžio formos gydymo metodas yra
chemoterapija arba chemoradioterapija. Chirurgiškai galima gydyti tik I-II
stadijos navikus, kombinuojant kartu su chemoterapija.
Tačiau daugumai ligonių liga progresuoja per pirmus metus ir būtina skirti
II eilės chemoterapiją. Jai priklauso naujos kartos chemopreparatai.
Kas sukelia plaučių vėžį?
Vienas svarbiausių plaučių vėžį sukeliančių veiksnių yra tabako rūkymas.
Rūkant į plaučius patenka daugybė kenksmingų medžiagų, vadinamų
karcinogenais, kurios pažeidžia sveikas plaučių ląsteles. Ar susirgsite
plaučių vėžiu, priklauso nuo amžiaus, nuo to, kada pradėjote rūkyti, nuo
surūkomų cigarečių skaičiaus, rūkymo trukmės, taip pat ir nuo paveldėtų
organizmo savybių. Literatūroje nurodoma, kad plaučiu vėžiu suserga apie 10-
15 procentų visų rūkančiųjų. Likę 85 – 90 procentų plaučiu vėžiu nesuserga.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad rūkymas gali sukelti kitų lėtinių ligų:
lėtinę obstrukcinę plaučių ligą, širdies ir kraujagyslių ligas, kitų organų
piktybinius navikus. Ištyrus plaučiu vėžiu sergančius asmenis nustatyta,
kad daugiau nei 80 procentų atvejų plaučių vėžį sukėlė tabako rūkymas.
Rizika susirgti plaučių vėžiu didina taip pat ir pasyvus rūkymas, asbestas,
radonas ir kiti kenksmingi veiksniai.

Būdingiausias plaučių vėžio požymis yra kosulys. Tačiau dauguma rūkančių
pacientų, kaip ir sergančių lėtiniu bronchitu ir kitomis plaučių ligomis,
skundžiasi kosuliu. Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į bet kokį kosulio
pasikeitimą – tai gali būti pirmasis plaučių vėžio požymis. Plaučių vėžys
gali išplisti į kvėpavimo takų kraujagysles ir sukelti kraujo atkosėjimą.
Ligai išplitus atsiranda bendrų vėžinės ligos intoksikacijos požymių:
svorio kritimas, silpnumas, apetito nebuvimas ir panašiai. Kadangi ankstyvų
ligai būdingų specifinių požymių nėra mažiausias įtarimas, reikia kreiptis
į šios srities specialistą – gydytoją pulmonologą, onkologą ar bendrosios
praktikos gydytoją., jei kyla bent

Gydymas priklauso nuo plaučių vėžio audinių sandaros (smulkialqstelis ar
nesmulkialąstelis vėžys), ligos išplitimo, paciento būklės.
Smulkialąstelio plaučių vėžio gydymas kompleksinis. Tačiau pagrindinis šios
vėžio formos gydymo metodas yra chemoterapija arba chemoradioterapija.
Chirurgiškai galima gydyti tik I-II stadijos navikus, derinant tokį gydymą
su chemoterapija. Chemoterapija – tai gydymas antinavikiniais vaistais,
naikinančiais vėžines ląsteles. Gydant plaučių vėžį dažniausiai taikomas
kelių navikinių vaistų derinys. Chemoterapiniai vaistai leidžiami į veną ir
skiriami kursais. Chemoterapijos kursas – tai kelios dienos, kurių metu
leidžiami antinavikiniai vaistai. Tarp kursų daromos pertraukos, kad galėtų
atsistatyti normalios organizmo ląstelės. Pastaraisiais metais atsirado
naujų antinavikinių vaistų, pvz., hikamtinas, taksolis. Todėl pasiekiami
daug geresni gydymo rezultatai.
Nemažai vilčių teikia ir chemospindulinio gydymo (kai derinamas gydymas
antinavikiniais vaistais ir spinduliais) taikymas klinikinėje praktikoje.

Leave a Comment