KRAUJOTAKOS SUTRIKIMAI
Hipoproteinemija g.b. dėl: sumažėjusios proteinų sintezės
kepenyse (cirozė)
blogos mitybos,
proteinų netekimo sergant inkstų ligomis su nefroziniu sindromu
bei virškinimo trakto ligomis.
Ilgai trunkanti išreikšta hipoproteinemija sukelia generalizuotą edemą
(anasarca) ir skysčius ertmėse (hydrops). Klinikoje pasireiškia anksti, ypač veide,
kaip vokų edema.
3.Padidėjęs osmozinis slėgis
dėl natrio retencijos pažeidus inkstų veiklą (glomerulonefritas,
ūmus inkstų nepakankamumas)
dėl padidėjusios atgalinės rezorbcijos tubulėse (redukuota inkstų
perfuzija su sumažėjusią intravazaline apimtimi,
hiperaldosteronizmas).
4.Limfos nutekėjimo sumažėjimas
dėl limfagyslių ydingo vystymosi (pirminė)
dėl spindžio obstrukcijos (antrinė)
Obstrukcija g.b. dėl: naviko ląstelių (lymphangiosis carcinomatosa) ir/ar
limfmazgių metastazių,
traumų,
uždegimo,
parazitų (filiariasis sukelia masyvią galūnių edemą –
elephanthiasis)
jatrogeninių priežasčių (chirurgiškai pašalinus limfmazgius sergant
vėžiu, po spindulinės terapijos).
5.Padidėjęs kraujagyslių pralaidumas uždegimo metu (uždegimo temoje)
Klinikinės-patologinės koreliacijos
Smegenų ir plaučių edema gali sukelti paciento mirtį.
Dvi dažniausios sisteminės priežastys: generalizuotas biventrikuli-
nis širdies ir inkstų nepakankamumas
Biventrikulinis širdies nepakankamumas skystis kaupiasi nuotakiose kūno
vietose (kojose, o gulinčiam ligoniui sakralinėje srityje).
Renalinės kilmės edema pasireiškia vienodai visose kūno srityse. Svarbus požymis
išpurtęs veidas ir pabrinkę vokai.
Vienos kojos edema dėl lokalaus veninio nutekėjimo pažeidimo (klubinės ar
femoralinės venos trombozė), skirtinga kojų apimtis.
Smegenų edema g.b. lokalizuota ar generalizuota. Dėl ribotos kaukolės
rezervinės apimties, leidžiamas tik labai nežymus padidėjimas,
žymesnis skysčio susikaupimas spaudžia gyvybinius centrus ir
gali baigtis mirtimi.
Plaučių edema dažnas klinikinis vaizdas, pavojingas gyvybei dujų apykaitos
pažeidimas ir sunkiais atvejais mirtis.
Priežastys:kairiojo skilvelio nepakankamumas (kardialinė edema),
toksinė edema dėl pneumonijų, NO2 ir fosgeno inhaliacijos,
aukštos O2 konc., uremijos, šoko.
Morfologija: Makro: plaučiai sunkūs,padidėjusios konsistencijos, iš pjūvio
skiriasi putotas skystis,
histo: kardialinės atveju – alveolėse transudatas,
ureminis – fibrininė-hemoraginė edema, hialino
membranos.
3.Kraujavimas (haemorrhagia) ir kraujosrūvos tai kraujo išėjimas iš kraujagyslės (ar širdies) į išorę ar kūno vidų.
Smulkios kraujosrūvos odoje, gleivinėse ar seroziniuose dangaluose apibūdinamos pagal dydį, formą: petechia – mažiausios (taškinės); purpura – taškinės generalizuotos; ecchymosis – nedidelės dėmelės; suggillatio – didesnės, plokščios; suffusio – susiliejančios.
Haematoma – apibrėžtas trimatis kraujavimas į audinius, suardantis jų struktūrą.
Išoriniai kraujavimai: epistaxis – iš nosies; haemoptoe – atkosima daugiau kraujo ir haemoptysis – mažiau; haematemesis – vėmimas su krauju; melaena – kraujas išmatose; haematuria – kraujas šlapime ir t.t.
Vidiniai kraujavimai: haemothorax, hemopericardium, haemascos arba haemoperitoneum, haematocephalus, haematosalpinx ir kt.
Etiologija
1.Pažeidus kraujagyslę-haemorrhagia per rhexin,
sienelė lengvai plyšta kai būna pažeista:
uždegimo (sifilinis mezaortitas).
sklerozės (arteriosklerozinė aortos aneurizma),
nekrozės (cistinė aortos medijos nekrozė),
įgimtų anomalijų (kaverninės angiomos),
traumos (operacija, sužalojimas).
Čia priskiriami ir aroziniai kraujavimai-haemorrhagia per diabrosin, kada kraujagyslė pragraužiama iš išorės (arozija):
uždegimo (tbc kaverna),
nekrozės (encefalomaliacija),
pepsinio suvirškinimo (skrandžio opa),
tumoro (broncho karcinoma).
Pasekmės: masyvūs kraujavimai
2.Padidėjus kraujagyslės pralaidumui – h.per diapedesin, visais atvejais pažeistas endotelis (hipoksija, infekcija, alergija)
ir dažnai nepakankamai sandari kraujagyslės sienelė.
Pasekmės: taškinės (petechijos) ar mažų dėmelių (ekchimozės) kraujosrūvos.
Diathesis haemorrhagica – padidintas polinkis kraujuoti, pažeidus homeostazę. Pagal priežastis skiriamos plazmos, trombocitų ir vaskulinės.
Klinikinės-patologinės koreliacijos
Kraujo netekimas iki 15% apimties sukelia nežymius klinikinius požymius,didesnės – hemoraginį (hipovoleminį) šoką.
Kraujavimai į smegenis, subarachnoidinę ar perikardo ertmę gali baigtis mirtimi.
4.Trombozė (thrombosis)
intravaskulinis intravitalinis kraujo krešėjimas kraujagyslėjė ar širdies ertmėje, susidarant kraujo krešuliui vad. trombu.
4.1. Etiologija
Nenormalus kraujo krešėjimas g.b. dėl kraujagyslės sienelės hemodinamikos ar kraujo sudėties pakitimų (Virchovo triada).
1.Kraujagyslės sienelės pakitimai – endotelio ir BM:
ateroskleroziniai (ypač svarbūs)
dėl padidinto mechaninio apkrovimo (hipertonusas),
trauminiai,
dėl egzogeninių medžiagų (bakterijų toksinai, rūkymas, jonizuojantis
spinduliavimas)
hipoksiniai,
imuniniai (IK ligos, transplantato atmetimas)
2.Hemodinamikos sutrikimai
Stazė: aneurizmose, diliatuotame kairiame prieširdyje prieš progr.
mitralinės stenozės,
dėl dešinės širdies nepakank. trombai kojų venose (ypač blauzdos
giliose): šaltinis plaučių arterijų trombozėi, dėl kepenų cirozės
trombai portinėje sistemoje.
Sukuriai: aneurizmose,
aterosklerozinių plokštelių vietoje,
kraujagyslių išsišakojimų srityje.
3.Kraujo sudėties pakitimai (ląstelių sudėties bei skaičiaus ir plazmos)
trombocitų skaičiaus pagausėjimas (įv.mieloproliferacinės ligos),
įgimtas antitrombino – III trūkumas
nefrozinis sindromas
Ypatinga klinikinė hiperkoaguliacijos svarba:
po operacijų,
po gimdymo,
po masyvių nudegimų ir sužeidimų,
kaip paraneoplastinis sindromas prieš metastazuojančių navikų
(kasos ar prostatos karcinomos).
4.2.Patogenezė
Nusodinimo trombas
sv.endotelio aktyvacija ar pažeidimas, tarpinink. von Wilebrand,o faktoriui,
trombocitų adhezija prie sienelės, pilkai baltas plokštelės trombas (viskozinė
metamorfozė, trombocitų agregacija), fibrino tinklas.
Krešėjimo trombas
stazinėje kraujo tekmėje (stagnacijos trombas) atsipalaiduoja krešėjimą
skatinančios substancijos, iškrenta fibrinas, kraujas sukreša.
4.3. Morfologija
Nusodinimo (baltasis trombas) pilkai baltas iki pilkai raudono, paviršius
šiurkštus, konsistencija daugiau ar mažiau trapi prik. nuo trombo amžiaus.
Histo: sluoksniai iš fibrino tinklo su eritrocitais, leukocitais ir trombocitų
plokštelių (sin.sluoksniuotasis trombas)
Lok.: suardytuose ateroskleroziniuose guoliuose vaskulitų atveju, dažnai
g.b. obturaciniai.arterijų ir širdies sienelės aneurizmose, širdyje prie
pažeisto endokardito (endokarditas, infarktas) vad.parietaliniai.
2.Krešėjimo (raudonasis, stagnacijos)
ankstyvoje fazėje dar elastingas (skystis mažėja su trombo amžiumi), visada
oburacinis.
Histo: iš plono fibrino tinklo su eritrocitais ir pavieniais leukocitais
3.Mišrus trombas
prasideda kaip baltasis (trombo galva), ant kurio raudonasis (uodega), dažn.
stambiose kojų venose.
4.Hialinės trombas
venulėse ir kapiliaruose, rečiau arteriolėse prie koagulopatijų.
Histo: ryškiai eozinofiliniai intravazaliniai cilindrai iš fibrino ir suirusių
trombocitų.
5.Naviko trombas
trombas persunktas navikiniu audiniu,
venose prie naviko invazijos
6.Pomirtiniai krešuliai
purūs juodai raudoni ar kietesni gelsvi.
Priešingai intravitaliniams: lygūs ir elstingi. Neprisitvirtinę prie sienelės,
neužpildo kraujagyslės spindžio ir lengvai pašalinami.
4.3.Lokalizacija
1.Arterinė trombozė
Baltieji (nusodinimo) trombai ant aterosklerozinių plokštelių:
koronarinėse, cerebralinėse, dubens arterijose, aortoje (pilvo).
2.Veninė trombozė (iki 30% suaugusiųjų autopsijų, dažniausia)
Raudonieji (krešėjimo) trombai: dėl chroninio dešinės širdies
nepakankamumo ir sulėtėjusio kraujo nutekėjimo (gulintiems
ligoniams) dažn. giliose blauzdos, klubinėse venose, rečiau inkstų
venose;
dėl uždegimo (thrombophlebitis) ar varikozinių išsiplėtimų paviršinių
venų trombozė;
Smegenų sinusų trombozė: neinfekuota dėl traumos ar naviko
sepsinė dėl veido furunkulo, vidurinės ausies uždegimo.
3. Kardialinė trombozė
dažniausiai kairės širdies dėl: endokardito, parietalinio endokardo
pažeidimo ( infarktas,širdies sienelės aneurizma, miokarditas).
Kairiame prieširdyje dėl hemodinamikos sutrikimų pvz.mitralinė
stenozė komb. su ritmo sutrikimais.
Taipogi dažnai trombai širdies auselėje
Dešinėje širdyje trombai retai.
4.Hialiniai mikrotrombai
galutinėse kraujotakos atkarpose prie šoko ir DIK.
4.4.Trombų likimas ir komplikacijos
1.Obturacija
nuoseklus trombo didėjimas sukelia spindžio stenozę ar obturaciją:
arterijų ® ischemiją,
venų ® kraujo sąstovį.
2.Trombo ištirpimas
g.b. akt. endogeninei fibrinolizės sistemai.
Pilna lizė dažniau mažose venose, stambiose – išimtis.
Nepilna lizė su trombo ar jo dalies atsidalinimu yra embolijos priežastis.
3.Organizacija
dažniausiai venose, tikroji prasideda 5 d. atkeliavus makrofagams, įaugus
kapiliarams ir fibroblastams.
Makrofagai proteoliziniais enzimais suardo trombines mases:
galima rekanalizacija
Po 4-6 sav. randas arba obturuoja spindį arba kaip tinklas nuo intimos į spindį
(vad.virvinių kopėčių fenomenas). Į org. trombą įtraukus venų vožtuvus, jų nepakankamumas.
Arterijose trombas mėn. ir metais neorganizuotas, susidaro hialinis.
4.Antrinis suminkštėjimas
granulocitai ir proteazės suardo trombines mases.
5.Sukalkėjimas
susidaro flebolitai, taipogi gali susiformuoti metaplastinis kaulas.
6.Embolija
trombas gali atitrūkti ir keliauti kaip embolas. Dažniausia venų trombozės komplikacija yra plaučių embolija.
Klinikinės-patologinės koreliacijos
Svarbu 2 atžvilgiais: sukelia venų ir arterijų obstrukciją, galimas embolų šaltinis.
Veninė trombozė
Venų trombai, ypač stambiųjų apatinės kūno pusės, sukelia lokalią kraujo stazę.
Vožtuvai dažniausiai pažeidžiami, kraujas patenka į paviršines, susidaro varikozės, įtakojamos naujos trombozės. Dėl chroninės edemos vystosi jung.audinio fibrozė ir sklerozė, sutrinka trofika, todėl odos atrofija, hiperpigmentacija dėl pakartotinų kraujavimų ir siderozės, l. sunkiai gijančios opos (ulcus cruris).
Trombų nukeliamas pvz. iš kojų giliųjų venų į plaučius gali sukelti pavojingą gyvybei plaučių emboliją.
Kardialinė trombozė
dažniausiai nesukelia ertmių obliteracijos. Atsidalinę iš kairės širdies sukelia arterinę emboliją. Didelis rutulinis prieširdžių trombas, užklodamas mitralinį vožtuvą gali sukelti staigią mirtį.
5.Embolija (embolia)
korpuskulinių kūnų, oro ar dujų hematogeninis nukeliavimas į kitas kraujotakos sritis ir įstrigimas.
5.1. Tromboembolija (99% embolų – trombai)
5.1.1. Veninė tromboembolija
Lok.: dažniau plaučių arterijų,
rečiau portinės sistemos.
Šaltinis: giliosios blauzdų, dubens venos, periprostatinis ir periuterinis
rezginiai, kartais rankų ar kaklo venos
Predisponuoja: nutukimas, operacija, nejudrumas
Morfologija: organizuojami kaip trombai, tipiškos liekanos yra vad.
virvinės kopėčios.
Klinikinės-patologinės koreliacijos ir plaučių embolijos formos
Plaučių embolija l. .dažna ir praktiškai vienintelė gyvybei pavojinga venų trombozės komplikacija.
Centrinė plaučių embolija: įstrigimas tr.pulmonalis ar pagr. plaučių arterijų
atšakose. Retai išgyvenama – ūmus dešinės širdies pažeidimas
(cor pulmonale) ir staigi mirtis vad. “fulminantinė plaučių
embolija”.
Emboliją į vidutines plaučių arterijas:kartu su plaučių staze dėl kairės širdies
nepakankamumo vystosi hemoraginis plaučių infarktas.
Periferinės imkroembolijos: dažnai be infarkto, gręsiančios masyvios embolijos
signalas.
Recidyvuojantys mikroembolai galiausiai sukelia mažojo kraujotakos rato
hipertoniją su chr. cor pulmonale.
5.1.2. Arterinė tromboembolija
Lok.: pagr. šaltinis yra kairioji širdis (80%), arterijos (20%),
Embolai ypač dažnai įstringa smegenų arterijose (25%),
dažnai galūnių, blužnies, inkstų, žarnų arterijose.
Parietalinių tromboembolų organizacija dažniausiai uždelsta
5.1.3. Paradoksinė (kryžminė) tromboembolija
esant atvirai f.ovale iš dešinio prieširdžio veninis trombembolas gali patekti į
kairįjį pvz. recidyvuojančių plaučių arterijų embolijų atvejais.
5.2. Riebalų embolija
riebalų (trigliceridų) patekimas į plaučių kraujotaką, o iš jos į arterinę.
Dažniausiai dėl riebalinio audinio, suriebėjusių kepenų, kaulų čiulpų traumų,
dėl kraujo riebalinių emulsijų nestabilumo.
Morfologija
Arterinė riebalų embolija dažniausiai: inkstų glomerulų kapiliaruose, smegenyse,širdies miokarde.
Histologija: plaučių kapiliaruose apvalūs ir išsišakoję riebalų lašeliai, nustatomi
tik spec. dažymu.
Smegenims būdingos hemoraginės, dažniau perivaskulinės nekrozės
(purpura cerebri).
Klinikinės-patologinės koreliacijos
Smegenų arterijų riebalinė embolija gali sukelti sunkius c.n.s. simptomus.
5.3. Sepsinė embolija
patekus nekrozavusiems audiniams, bakterijoms ir granulocitams.
Šaltinis: bet koks bakterinis-pūlinis uždegimas organizme, dažn.bakterinis
endokarditas.
Klinikinės-patologinės koreliacijos
sepsiniai embolai gali sukelti įvairių parenchiminių organų infarktus su abscedavimu (vad.metastaziniai pirminiai abscesai). Toksinė komplikacija:embolinė-mikotinė aneurizma.
5.4. Navikų embolija
navikinių ląstelių patekimas į kraujotaką labai svarbus metastazavimo mechanizmas. Paprastai tai nedidelė naviko ląstelių grupė persunkta fibrinu ir trombocitais, galinti nukeliauti iki mikrocirkuliacijos. Rečiau invazija į didesnes venas.
5.5.Oro embolija
pavojus iškyla po traumos ar operacijos metu (plyšus gimdos venoms,
pheumatorakso atv.)
Retai, nes nedidelis oro kiekis greitai rezorbuojasi. Jei į venas patenka > 100 ml
ir per dešinį skilvelį nukeliauja į plaučių arterijas, gali užblokuoti didelius plaučių
plotus (ūmi cor pulmonale). Didesni oro kiekiai susikaupę dešiniame skilvelyje sukelia širdies veiklos susilpnėjimą. Dėl širdies darbo susidaro putos, nustatomos sekcijos metu.
Taipogi Caisson,o ligos metu (dekompresijos sindromas).
5.6. Vaisiaus vandenų embolija
Užsitęsus gimdymo sąrėmiams po įtrūkimų placentoje vaisiaus vandenų dalys per gimdos venas gali patekti į motinos kraujotaką. Ląstelės, lanugo, riebalai, gleivės, mekonijus patenka į plaučius ir gali sukelti mirtiną emboliją:
kvėpavimo nepakankamumas (šoko plaučiai)
Jei išgyvena, antras pavojus, kad vaisiaus vandenys aktyvuos kraujo krešėjimą ir fibrinolizę (DIK).
5.7.Parenchiminių audinių emboliją
Retai, bet po sunkių traumų įvairūs audiniai – kepenys ar smegenys gali patekti į venas.
6.Ischemija (ischemia)
organo ar audinio sumažinta arterinė kraujotaka dėl susilpninto (reliatyvi) ar visiško kraujo nepritekėjimo (absoliuti).
Lokalios priežastys
Dažniausiai spindžio stenozė ar uždarymas dėl arteriosklerozės. Taipogi dėl trombozės, embolijos ar išorinės kompresijos (navikas, ligatūra).
Koronarų spazmai gali būti angina pectoris priežastis.
Sisteminės priežastys
Redukuota organo perfuzija: dėl šoko, kraujagyslių ateriosklerozinių
pakitimų.
7.Infarktas (infarctus)
intravitalinė audinio nekrozė dėl staigiai sumažėjusio arterinio kraujo pritekėjimo sukelto deguonies bado (hipoksija ar anoksija)
Svarbu: aprūpinimas krauju, okliuzijos vystymosi greitis,
audinio jautrumas hipoksijai
Pat.anat. skiriamos 2 formos: aneminis ir hemoraginis.
7.1. Aneminis infarktas
dėl okliuzijos organe su galutinėmis ar funkc.-galutinėmis arterijomis.
Morfologija: koaguliacinė nekrozė makroskopiškai molio, pilkai gelsvos spalvos,
padidinto trapumo.
Histologija: bestruktūrė nekrozė su hiperemišku kraštu, vėliau rezorbcinis
uždegimas,nekrozės suardimas, granuliacinis ir randinis audinys.
Lokalizacija: širdis, inkstai, blužnis, kepenys.
Smegenyse – kolikvacinė nekrozė
7.2. Hemoraginis infarktas
organuose su dviguba kraujotaka (plaučiai, žarnos) nekrozė dėl ischemijos, papildomas kraujavimas į infarkto zoną.
Morfologija: atitinka aneminį infarktą, bet tamsiai raudonos spalvos dėl kraujo.
Klinikinės-morfologinės koreliacijos
Hemoraginis plaučių infarktas
Vidutinių ir mažų arterijų embolija nesukelia plaučių infarkto, nes iš bronchų arterijų pakanka kraujo išlaikyti kraujotakai galutinėse atšakose ir plaučių venose. Jei kartu pakyla spaudimas plaučių venų sistemoje (kairės širdies nepakankamumas) bronchinio pritekėjimo nebepakanka, vystosi stazė (hipoksija)
ir audinio nekrozė, kuri iš a.bronchialis persunkiama kraujo.
Hemoraginis žarnų infartas
Stambesnės arterijos šakos užkimšimas sutrikdo kraujotaką, išsivysto nekrozė, į kurią kraujuoja iš kraštinių kolateralių.
7.3. Hemoraginis prikimšimas
sutrikus veniniam nutekėjimui, esant išlikusiam arteriniam pritekėjimui, išsivysto lokali pasyvi pilnkraujystė, kuri pereina į hemoraginę edemą su sutrikusia difuzija, hipoksija ir audinio nekroze.
Morfologija: audinys tamsiai raudonas.
Klinikinės-patologinės koreliacijos
Ovarų, sėklidžių apsisukimo atveju, plonosios žarnos, apsisukus apie pasaito ašį, žarnos daliai įstrigus išvaržos maiše.
8.Diseminuotos intravazalinės koaguliacijos sindromas (DIK)
multifaktorinis reiškinys, kada susidaro daugybiniai mikrotrombai.
Tai ne pirminė liga, o skirtingų pasekmė. Dažniausiai šoko ir karcinomų paraneo
plastinio sindromo, nėštumo komplikacija (priešlaikinis placentos
atsidalinimas)
Endogeninės kraujo krešėjimo aktyvacijos pvz.:
nudegimai,
sunkios traiškančios traumos,
plaučių, kasos, skrandžio adenokarcinomos,
leukemijos,
išreikšti vaskulitai (retai)
Patogenezė. aktyvuojama kraujo krešėjimo kaskada,
susidaro daugybiniai mikrotrombai (hialiniai),
generalizuotas polinkis kraujavimui (hemoraginė diatezė)
Pasekmės: paradoksinė situacija: hiperkoaguliacija ir polinkis kraujuoti.
Lok.: smegenys, plaučiai, inkstai, kepenys, antinksčiai
Klinikinės-patologinės koreliacijos
DIK simptomatika įvairi, prikl. nuo organo pažeidimo rūšies, apimties, dažn.didėja organo nepakankamumas (pvz. inkstų)
Kraujavimas sunkiais atv. gali sukelti šoką.
Smegenys: mikroinfarktai, lydimi smulkių kraujavimų.
Plaučiai: g.b. plaučių edema, mažo kraujotakos rato hipertenzija.
Inkstai: daugybiniai žievės mikroinfarktai, klinika – ūmus inkstų nepakankamumas.
Antinksčiai: sepsio (ypač meningokokinio) – mikrocirkuliacijos pažeidimas su
abipusiais kraujavimais ( Waterhouse-Friderichsen sindromas)
odoje petechijos ar ekchimozės.
Tolimesnė pasekmė: hemolizė su mikroangiopatine hemolize anemija.
9.Šokas (shock)
generalizuotas gyvybei pavojingas mikrocirkuliacijos pažeidimas su audinių
hipooksidoze.
Esmė: išreikšta hipoperfuzija dėl: hipovolemijos,
redukuotos širdies veiklos,
periferinės kraujotakos izoliavimo.
9.1. Formos
9.1.1. Kardiogeninis šokas dėl miokardo siurblio pažeidimo
intrakardialinės priežastys: miokardo ligos (infarktas,
miokarditas, kardiomiopatijos),
vožtuvų ligos (ūmus mitralinio ar aortos vožtuvų
nepakankamumas)
ekstrakardialinės priež.:perikardo tamponada (miokardo ruptura)
perikarditas, perikardo karcinozė),
ūmi stambių krg.obstrukcija (sunki plaučių embolija,
ūmi prieširdžių kameros-vožtuvų obstrukcija miksoma ar rutuliniu trombu).
9.1.2. Hipovoleminis šokas dėl staigaus cirkuliuojančio kraujo netekimo (50%) sukelia komą ir mirtį)
Priež. masyvus nukraujavimas (hemoraginis šokas) po traumos, GI
kraujavimo, kraujagyslių rupturos; skysčių netekimas – sunkus recidy-
vuojantis vėmimas, viduriavimas (cholera), platūs nudegimai, ūmus
pankreatitas, ascitas ar peritonitas.
9.1.3. Sepsinis-toksinis šokas: prie bakterinio sepsio (gramneig. endotoksemija,
gramteig.septicemija)
periferinių kraujagyslių diliatacija, ydingas kraujo tūrio pasiskirstymas
(“distributive shock”)
prie nudegimų.
9.1.4. Anafilaksinis šokas
imuninė reakcija dalyv. IgE su vazoaktyvių substancijų atsipalaidavimu
praėjus sek. ar val. po alergeno ekspozicijos.
Pažeidžiama kardiovaskulinė, kvėpavimo sistemos ir/ar GI traktas bei
oda.
9.1.5. Endokrininis šokas
prie hipofizės, antinksčių ar skydliaukės pažeidimo, perdozavus insuliną.
9.1.6. Neurogeninis šokas
prie centrinio ar periferinio vazomotorų pažeidimo (kaukolės-smegenų trauma).
9.3. Morfologija
n audinio nekrozės dėl hipoperfuzijos ir ischemijos
n mikrotrombai arteriolėse, kapiliaruose ir venulėse
n kraujavimai į odą, gleivines, parenchiminius organus
n baltymingo skysčio generalizuota eksudacija su uždegimine edema,
ypač plaučiuose – edema su hialino membranomis (šoko plaučiai).
9.4. Šoko pasekmės
9.4.1. Smegenys
n hipoksinė encefalopatija, ypač jautrios hipokampo ganglinės ir
smegenėlių Prukinje ląstelės.
pusrutuliuose dažnai pažeidžiamos ribinės zonos tarp arterijų
aprūpinamų sričių a.cerebri anterior ir media (ribinių zonų arba
takoskyros infarktai).
9.4.2. Širdis
2 pakitimų tipai: – subendokardinės ir subepikardinės
hemoragijos su miofibrilių nekroze ir/ar mikro (kartais makro)
infarktais.
n skersiniai “juostiniai” pakitimai: išmėtytos skersinės miocitų
kontrakcijos juostos – miocitų hiperkontrakcija su sarkomerų
sutrumpėjimu bei banguotumu.
9.4.3. Inkstai
ūmus inkstų nepakankamumas su oligurija ar anurija
Tipiška: “ūmi tubulinė nekrozė” ir hialiniai mikrotrombai
9.4.4. Plaučiai
“šoko plaučiai” ir ūmus repiracinis išsekimo sindromas (ARDS)
Ankstyva fazė: I tipo pneumocitų ir kapiliarų endoteliocitų nekrozė,
lydima intersticinės ir baltymingos alveolių edemos,
intravazalinė neutrofilų agregacija, hialino
mikrotrombai iš trombocitų su fibrinu,
atelektazės (surfaktanto sintezės stoka).
Pilnas ARDS: makro: plaučiai edemiški, sunkūs, padidintos konsistencijos
histo: fibrininė plaučių edema su hialino membranomis
ant alveolių pertvarų.
Įv.laipsnio petechiniai (dažn. subpleuriniai) kraujavimai.
9.4.5. Gastrointestinalinis traktas
gleivinės taškinės hemoragijos ir nekrozės ypač plonose
ir storose žarnose,sunkiais atv. peritonitas
9.4.6. Kepenys
parenchimos suriebėjimas ypač skiltelių centruose,
sunkiais atv. hemoraginės nekrozės,
galima gelta ir pūlingas cholangitas
Jei ligonis išgyvena šie pakitimai yra grįžtami, tačiau neuronų ir kardiomiocitų žūtis negrįžtama