Centrinę nervų sistemą (CNS) veikiantys vaistai

Centrinę nervų sistemą (CNS) veikiantys vaistai

I. Narkozę sukeliančios medžiagos

Narkoze (bendrąja anestezija) vadinamas laikinas centrinės nervų sistemos veiklos nuslopinimas, kai išnyksta sąmonė, jutimai, apsigynimo refleksai ir sumažėja raumenų (skersaruožių ir lygiųjų) tonusas. Tokią būklę gali sukelti bendrieji anestetikai, migdomieji ir kai kurios kitos medžiagos. Bendrieji anestetikai vartojami chirurgijoje narkozei (anestezijai) sukelti. Narkozė sukeliama duodant žmogui įkvėpti dujų ar lakių skysčių garų (inhaliacinė narkozė) arba švirkščiant į veną kristalinių medžiagų tirpalų (intraveninė narkozė).
Inhaliacinių anestetikų cheminė struktūra ir savybės.

Inhaliaciniai anestetikai yra lakūs skysčiai ir duujos, greitai patenkantys į organizmą ir išsiskiriantys iš jo pro kvėpavimo takus. Dėl to juos lengvai dozuoti ir galima greitai pasiekti norimą narkozės gylį keičiant jų koncentraciją įkvepiamame oru. Šių medžiagų veikimui didelę reikšmę turi jų fizinės – cheminės savybės (tirpumas lipiduose ir vandenyje, paviršiaus įtempimo kitimas ir kt.). Inhaliaciniai anestetikai skirstomi į šias grupes:
 Eteriai – etilo eteris, metoksifluranas (pentranas);
 Halogeniniai angliavandenilių dariniai – chloroformas, fluoretanas (storotanas), chloretilis;
 Cikliniai angliavandeniliai – ciklopropanas;
 Neorganiniai oksidai: azoto suboksidas (linksminančios dujos).
Eteriniai ir halogeninių angliavandenilių dariniai – lakūs skysčiai, kurių garai sunkesni už orrą, o cikliniai angliavandeniliai ir neorganiniai oksidai – dujos.
Rezorbcija.
Iš įkvepiamo oro anestetikai patenka į kraują, smegenis ir kitus audinius. Jų pasiskirstymas organizme priklauso nuo medžiagos tirpumo lipiduose bei vandenyje ir kraujotakos intensyvumo įvairiuose audiniuose. Laikas, per kurį pasiekiamas norimas narkozės gylis, pr

riklauso nuo to, kaip greitai nusistovi pusiausvyra tarp bendrojo anestetiko koncentracijos įkvepiamame ore ir jo koncentracijos CNS. Kuo geriau bendrasis anestetikas tirpsta kraujyje, tuo lėčiau prasideda narkozė, tuo sunkiau jį perdozuoti, ir atvirkščiai.
Pusiausvyra tarp bendrųjų anestetikų koncentracijos kraujyje ir smegenyse nusistovi greitai, nes jų tirpumas šiuose audiniuose yra panašus. Be to, narkozės pradžioje daugiau anestetiko patenka į smegenis, nes čia intensyvesnė kraujotaka. Jei narkozė lipiduose gerai tirpstančiais anestetikais (eteriu, fluoretanu) ilgiau užtrunka, jų gali daugiau susikaupti ir riebaliniame audinyje. Čia mažai kraujagyslių ir kraujotaka yra lėta. Dėl tų pačių priežasčių eteris arba fluoretanas iš riebalinio audinio (kartu ir iš organizmo) išsiskiria lėtai.
Veikimo mechanizmas.
Pagrindiniai bendrųjų anestetikų efektai priklauso nuo jų poveikio CNS.
Bendrieji anestetikai – tai medžiagos, kurios sukelia generalizuotą ir laipsnišką viisų CNS dalių grįžtamą slopinimą. Medicinos praktikoje juos galima vartoti tik todėl, kad ne visos CNS dalys yra vienodai jiems jautrios. Kadangi įvairios CNS dalys nuosekliai slopinamos, tai išryškėja bendrųjų anestetikų veikimo (narkozės) stadijos. Žinant narkozės stadijas, galima išlaikyti norimą jos gylį.
Pirmoji stadija – apsvaigimo, arba analgezijos;
Antroji stadija – sujaudinimo;
Trečioji stadija – tolerancijos, arba chirurginės narkozės;
Ketvirtoji stadija – asfiksijos.
Pagrindinis bendrosios anestezijos tikslas yra nuslopinti sąmonę ir jutimus.

Nepageidaujamas bendrųjų anestetikų veikimas
Širdies ir kraujagyslių sistema.
Bendrieji anestetikai gali aktyvuoti simpatinę nervų sistemą, ypač sujaudinimo stadijoje ar es

sant kvėpavimo nepakankamumui (prasidėjus hiperkapnijai), dėl to gali pakisti širdies plakimo dažnis ir kraujospūdis. Gilios narkozės metu gali būti slopinamas vazomotorinis centras. Be to, kai kurie bendrieji anestetikai tiesiogiai mažina miokardo kontraktiliškumą (neigiamas inotropinis veikimas). Vartojant fluoretanu kraujospūdis sumažėja. Narkozės pradžioje dėl parasimpatikomimetinių reakcijų gali pavojingai pakisti širdies veikla (bradikardija, asistolija). Tai būdinga chloroformo, ciklopropano arba fluoretanu narkozei.
Kvėpavimo sistema.
Kvėpavimo centrą anksti pradeda slopinti fluoretanas ir ciklopropanas. Todėl, sukeliant narkozę šiais preparatais, tikslinga dirbtinai palaikyti kvėpavimą.
Hepatotoksiškumas.
Grįžtamai ir neryškiai kepenų funkcija pakinta apie 50% žmonių, kuriems sukeliama narkozė. Greičiausiai tai priklauso nuo hipoksijos. Labiau kepenys pažeidžiamos vartojant halogenintus angliavandenilius, ypač fluoretanu.
Fluoretanas.
Fluoretanas stiprus anestetikas, todėl beveik nebūna sujaudinimo stadijos. Pašalines reakcijas sukelia retai. Narkozės metu nedirgina kvėpavimo takų. Kartais nuo jo sumažėja kraujospūdis, nes slopinamas vazomotorinis centras, ir veikia neigiamai inotropiškai, bet, gerai kontroliuojant narkozės gilumą, to galima išvengti.
Azoto suboksidas (linksminančios dujos).

Vartojamas kartu su deguonimi (rekomenduojama imti 20% deguonies ir 80% azoto suboksido). Didinant azoto suboksido koncentracijas deguonies sąskaita didėja asfiksijos pavojus. Vartojant rekomenduojamą mišinį, sukeliama tik pradinė narkozės stadija, tačiau būna gera analgezija. Veikimas greitai prasideda ir greitai praeina. Azoto suboksidas praktiškai netoksiškas, vietiškai audinių nedirgina. Komplikacijų gali atsirasti tik esant nepakankamai deguonies koncentracijai. Pastebėję euforizuojantį azoto suboksido veikimą, gydytojai jį pavadino li
inksminančiomis dujomis. Azoto suboksidas yra nepamainomas inhaliacinis anestetikas kombinuotai narkozei.

Preparatai
Fluoretanas (halothane).
Bespalvis, skaidrus, lakus, specifinio kvapo skystis, kurio virimo temperatūra 49-510C. Blogai tirpsta vandenyje, gerai – organiniuose tirpikliuose. Išleidžiamas tamsaus stiklo 50ml. talpos buteliukuose.
Azoto suboksidas, arba linksminančios dujos.

Bespalvės, būdingo kvapo, sunkesnės už orą dujos. Suskystintas azoto suboksidas išleidžiamas plieniniuose balionuose.
Tiopentalis.
Gelsvi, gerai tirpstantys vandenyje milteliai. Išleidžiamas ampulėmis po 1g. sausos substancijos.
Ketaminas (Ketalor).
Balti kristaliniai, gerai tirpstantys vandenyje, milteliai. Išleidžiamas tirpalo pavidalu, kurio 10 ml. gali būti 10 arba 50 gr. preparato, atitinkamai 20 ir 10 ml. talpos buteliukuose.

II. Miegą sukeliantys vaistai

Miegą sukeliantys vaistai pradeda veikti pamažu ir jų veikimas iš lėto praeina, dėl to taikomas ne galutinis šių medžiagų efektas, bet pradinis poveikis centrinei nervų sistemai (nuo kurio sumažėja psichinė įtampa, emocijos ir budrumas, užeina mieguistumas). Mažos migdomųjų dozės CNS veikia panašiai kaip ir trankviliantai bei mažos neuroleptikų dozės. Todėl kartais migdomieji ir trankviliantai jungiami į bendrą sedatyviai – hipoziškai veikiančių medžiagų grupę.

Veikimo mechanizmas
Atskiros smegenų struktūros slopinamos tokia pat tvarka kaip ir veikiant bendriesiems anestetikams, tik viskas vyksta lėčiau. Sukeliamų efektų stiprumas priklauso ne tik nuo dozės, bet ir nuo individo būsenos bei situacijos.
Efektai yra šie:
1. Elgesio pakitimai. Sedacija (raminamasis veikimas). Sumažina reakciją į aplinkos poveikius, nyksta emocinė įtampa, mažėja psichomotorinis aktyvumas. Panaikinamas slopinimas, nes sumažėja aukštesniųjų centrų koordinacinis poveikis ki

itoms smegenų struktūroms, pradeda nykti savikontrolė ir daromi netikslus sprendimai. Nuslopinus emocinę įtampą ir savikontrolę, gali prasidėti euforija. Išnyksta baimė atsiradus sedacijai ir euforijai. Ataksija – gali sutrikti pusiausvyra ir eisena. Mieguistumas – jį sukelia tik didesnės dozės.
2. Analgezija. Nuskausminantis migdomųjų vaistų veikimas yra silpnas, tačiau jie gali būti vartojami medicininėje praktikoje.
3. Prieštraukulinis aktyvumas. Kai kurie migdomieji, pvz.: fenobarbitalis, gerai veikia kaip antiepileptikai. Jie gali malšinti ir kitos kilmės traukulius.
4. Poveikis širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemoms. Pasireiškia tik vartojant dideles, narkozę sukeliančias, dozes (slopinami pailgųjų smegenų centrai).
5. Poveikis fermentams. Barbitūratai (ypač fenobarbitalis) gali padidinti kepenų mikrosominių fermentų aktyvumą. Tai svarbu vaistų biotransformacijai ir jų sąveikai.

Vartojimas
Nemigai gydyti priimta vartoti migdomuosius. Tačiau ne visuomet tai tikslinga. Nemiga gali būti sergant psichinėmis arba somatinėmis ligomis. Šiais atvejais reikėtų gydyti pagrindinę ligą. Miegas gali sutrikti dėl emocinės įtampos staiga atsiradus ar ilgiau užtrukus psichologiniams konfliktams. Migdomieji vaistai mažomis dozėmis gali būti vartojami tik trumpam sutrikus emocijoms ir ne dažniau kaip 4-6 kartus per mėnesį.
Baimei slopinti. Jeigu baimę sukelianti situacija trumpalaikė, galima vartoti migdomuosius mažomis dozėmis. Didesnės dozės gali nuslopinti psichomotorinis reakcijas. Kai baimė yra neurozinė, migdomieji negali pakeisti būtinos psichoterapijos.
Sujaudinimui slopinti. Migdomieji gali būti vartojami padidėjusiam CNS dirglumui slopinti, pvz.: esant skydliaukės hiperfunkcijai ar gydant bronchinę astmą efedrinu (efedrinas plečia bronchus ir stimuliuoja CNS).
Epilepsijai gydant. Migdomųjų vartojimas traukuliams malšinti.

Nepageidaujamas veikimas. Pašalinės reakcijos
Nuovargis. Didesnės dozės migdomųjų gali sukelti nuovargio jausmą.
Motorikos ir tiksliųjų sprendimų slopinimas.
Liekamieji reiškiniai.
Piktnaudžiavimas ir pripratimas (tolerancija).
Nutraukimo (abstinencijos, arba susilaikymo) sindromas.
Ūminis apsinuodijimas. Perdozuoti migdomieji sukelia narkozę. Kadangi slopinami pailgųjų smegenų centrai, tai atsiranda kvėpavimo depresija ir kraujotakos nepakankamumas. Laiku nesuteikus pagalbos žmogus miršta dėl kvėpavimo nepakankamumo. Mirties priežastis gali būti šokas, ūminis inkstų nepakankamumas arba kvėpavimo sutrikimas dėl pneumonijos plaučių edemos ar atelektazės.
Alerginės reakcijos. Migdomieji alergines reakcijas sukelia retai. Jų požymiai gali būti odos išbėrimas vartojant barbitūratus (ypač fenobarbitalį).
Kontraindikacijos. Kai sutrinka porfirino sintezė, barbitūratai gali pabloginti ligos eigą. Sergantiems kepenų ir inkstų ligomis migdomųjų dozės turi būti mažinamos, nes jie lėčiau eliminuojami.

Preparatai
Barbitalis.
Netirpūs vandenyje milteliai. Išleidžiamas milteliais. Didžiausia dozė – 0.5 (1) g.
Fenobarbitalis.
Beveik netirpstantys vandenyje milteliai. Išleidžiamas milteliais ir tabletėmis po 0,05; 0,1 g. didžiausia dozė 0,2 (0,5) g.
Etaminalis.
Gerai vandenyje tirpstantys milteliai. Išleidžiamas milteliais ir tabletėmis po 0,1 g. Didžiausia dozė – 0,3 (0,6) g.

III. Antiepilepsiniai vaistai

Prie[aratai vartojami simptominiam epilepsijos gydymui. Epilepsija – tai lėtinė liga, pasireiškianti kartkartėmis pasikartojančiu ūminiu galvos smegenų veiklos sutrikimu. Epilepsijos priepuolio metu išnyksta sąmonė, pakinta motorika ir EEG.
Generalizuotą priepuoliai.
Jiems priskiriama:
1. Toniniai – kloniniai traukuliai (didieji priepuoliai – grand mal tipo). Priklausomai nuo laiko, kad jie vyksta, skiriami naktiniai (miego), rytiniai (prabudimo) ir difuziniai (bet kuriuo paros laiku įvykstantys) priepuoliai.
2. Nuo amžiaus priklausomi priepuoliai, kuriems būdinga tai, kad sąmonė pritemsta trumpam, gali trūkčioti atskiros raumenų grupės, pakisti judesiai arba raumenų tonusas.
Židininiai priepuoliai.
Jiems priskiriama:
1. Sudėtingais simptomais pasireiškiantys priepuoliai, pvz.: psichomotorinė – temporalinė epilepsija. Pastarųjų priepuolių metu pritemsta sąmonė ir atsiranda motorinis automatizmas, prasmingi ir neprasmingi kompleksiniai veiksmai. Gali būti ir vegetacinės reakcijos.
2. Židininiai priepuoliai, pasireiškiantys nesudėtingais simptomais, pvz.: motoriniai priepuoliai išliekant sąmonei.
Visų epilepsijos priepuolių metu pakinta EEG. Neretai pasitaiko ir mišri priepuolių forma. Gydant antiepilepsiniais vaistais, priepuoliai gali retėti, silpnėti ar net ir visai išnykti.

Veikimo mechanizmas
Epilepsijos priepuolio metu iš židinio, kurio jautrumas yra padidėjęs, traukuliais aktyvumas išplinta į kitas galvos smegenų struktūras:
1. Stabilizuoti neuronų membranas ir slopinti nervinių impulsų sumaciją erdvės ir laiko atžvilgiu (barbitūratai, primidino dariniai).
2. Slopinti potetaninį potencijavimą ir stimuliuoti slopinimo mechanizmus (hidantoino dariniai).
3. Pailginti sinapsų refrakterinį periodą (oksazolidino dariniai).
4. Slopinti retikulinį darinį (benzodiazepino dariniai).
Kai vienokiu ar kitokiu būdu sumažinamas neuronų dirglumas, sumažėja tikimybė prasidėti epilepsijos priepuoliui.
Efektai. Pagrindinė šios grupės vaistų farmakologinė savybė – antiepilesinis veikimas, nesusijęs su generalizuotą CNS slopinimu.

Vartojimas
Epilepsijai gydyti. Vaistai slopinantys generalizuotą traukulių priepuolius grand mal tipo (fenobarbitalis, neksamidinas, difeninas ir karbamazepinas), slopina ir židininius priepuolius (psichomotorinė epilepsiją ir motorinius priepuolius, išliekant sąmonei). Kai atsiranda toninių – kloninių generalizuotą priepuolių (grand mal tipo), suaugusiems ligoniams pirmiausia duodama difenino arba fenobarbitalis.
Trišakio nervo neuralgijai gydyti vartojami karbamazepinas ir difeninas. Jie vartojami ir esant aritmijai.

Pašalinės reakcijos
Neurotoksiškumas.
Visi Antiepilepsiniai preparatai, ypač vartojami didesnėmis dozėmis, gali sukelti mieguistumą, galvos svaigimą, nuovargį, depresiją, net toksines psichozes, retesniais atvejais – sujaudinimą, taip pat sutrikdyti motoriką.
Hematotoksiškumas.
Ilgai vartojant difeniną (iš dalies fenobarbitalį ir heksamidiną), virškinimo trakte pablogėja folinės rūgšties Rezorbcija ir prasideda megaloblastinė anemija.
Hepatotoksiškumas ir nefrotoksiškumas.
Difeninas ir trimetinas gali sutrikdyti kepenų, o trimetinas – ir inkstų funkciją. Tačiau tokios komplikacijos pasitaiko retai.
Virškinimo trakto pakitimai.
Difeninas vietiškai dirgina audinius, dėl to gali sukelti pykinimą ir skausmą skrandžio plote. Panašiai gali atsitikti vartojant ir etasukcimidą.
Kitos komplikacijos kartais gali ant kojų ir rankų (ypač jaunoms merginoms) pradeda augti plaukai. Pasitaiko ir alerginių odos reakcijų, gali pakilti kūno temperatūra ir padidėja limfmazgiai. Gali sutrikti regėjimas naktį. Šviesos baimė (fotofobija).

Preparatai
Heksamidinas.
Balti kristaliniai milteliai, netirpstantys vandenyje. Išleidžiamas tabletėmis po 0,25 g. didžiausia dozė – 0,75 (2) g.
Difeninas.
Vandenyje tirpūs milteliai. Išleidžiamas tabletėmis po 0,1 gr. Didžiausia dozė – 0,3 (0,8) g.
Karbamazepinas.
Balti kristaliniai, netirpstantys vandenyje milteliai. Išleidžiami tabletėmis po 0,2 g.

IV. Narkotiniai analgetikai

Šios grupės medžiagos ir pagrindinis jų atstovas morfinas malšina skausmą. Vartojamas terapinėmis dozėmis, CNS neslopina. Visos morfino grupės medžiagos žadina euforiją, dėl to kyla piktnaudžiavimas ir potraukio pavojus. Piktnaudžiaujant morfino grupės preparatais, vystosi tolerancija ir priklausomybė, o nutraukus jų vartojimą, atsiranda abstinencijos reiškinių.

MORFINAS
Vartojimo mechanizmas.
CNS aptikta endorfininė mediatorių sistema, kurią sudaro neuronai, išskiriantys endorfinus ir pastariesiems jautrūs receptoriai.
Veikiant morfinui CNS išryškėja daug stimuliuojančių ir slopinančių efektų. Pakinta vegetacinės funkcijos, daugiausia dėl sustiprėjusių parasimpatikomimetinių reakcijų. Lėtinio apsinuodijimo atvejais pastebimas ir simpatikomimetinis veikimas. Morfinas tiesiogiai veikia ir lygiuosius raumenis, t.y. juos sutraukia. Jis taip pat išlaisvina histaminą ir slopina cholinesterazės aktyvumą.
Centriniai slopinantys efektai – tai analgezija, sedacija, baimės nuslopinimas, mieguistumas, kvėpavimo depresija, antiemetinis veikimas (vėlyvas poveikis vėmimo centrui) ir kosulio slopinimas.
Centriniams stimuliuojantiems efektams priskiriama: vėmimą sukeliantis veikimas, parasimpatinių centrų stimuliavimas ir traukuliai.
Periferiniai morfino sukeliami efektai daugiausia priklauso nuo padidėjusio lygiųjų raumenų tonuso (parasimpatikomimetinių ir tiesioginis lygiuosius raumenis sutraukiantis veikimas).
Vartojimas.
Analgezija sukelti morfinas ir jo pakaitalai daugiausia vartojami skausmui malšinti. Ypač gerai slopina ilgiau užtrukusį skausmą, kuris atsiranda, pvz.: sergant miokardo infarktu, po traumų, įvykus šlapimo ir tulžies latakų spazmams ar spaudžiant navikams.
Emocinei įtampai ir baimei šalinti gali būti vartojamas sedatyvinis morfino veikimas, pvz.: ruošiant ligonį chirurginei operacijai.
Ūmine plaučių edema sergančiųjų būklei pagerinti. Veikimo mechanizmas šiuo atveju nevisiškai aiškus. Čia turi reikšmės centrinis morfino veikimas – slopina dusulį, nerimą ir tachikardiją.
Pašalinės reakcijos.

Iš psichinių pašalinių reakcijų konstatuojama baimė, nerimas, dezorientacija arba mieguistumas. Nerimą ir padidėjusį aktyvumą dažniau sukelia kodeinas.
Pykinimas ir vėmimas. Obstipacijos. Vidurius sulaikantis veikimas gali užtrukti net keletą parų, kai kiti efektai būna jau senai išnykę.
Šlapimo susilaikymas dėl opiatų kartais konstatuojamas po operacijos.
Širdies ir kraujagyslių sistemos veikla po opiatų injekcijos gali sutrikti pacientui greitai atsistojus: vystosi ortostatinė hipotenzija (svaigsta galva, darosi silpna).
Kvėpavimo sutrikimai. Dėl kvėpavimo depresijos po operacijos gali atsirasti plaučių atelektazė.
Ūmiai apsinuodijus morfinu, didžiausias pavojus yra tai, kad slopinamas kvėpavimo centras, kuris ypač jautrus opiatams.
Piktnaudžiavimas ir pripratimas (narkomanija). Tai bendra piktnaudžiavimo vaistais problema. Opiatų narkomanijai atsirasti turi reikšmės, kokia medžiaga pasirenkama, žmogaus individualios savybės ir socialinės sąlygos.

Preparatai
Morfino hidrochloridas A.
Vandenyje tirpūs milteliai. Išleidžiamas milteliai ir 1% tirpalas ampulėmis po 1 ml. Didžiausia dozė – 0,02 (0,05) g.
Fentanilis A.
Išleidžiamas citratas, kuris tirpsta vandenyje. Gaminamas 0,005% tirpalas ampulėmis po 2 ml.
Promedalis A.
Gerai vandenyje tirpstantys milteliai. Išleidžiamas milteliais, tabletėmis po 0,025 g ir 1-2% tirpalas ampulėmis po 1 ml. Didžiausia dozė – 0,05 (0,16) g.

V. Psichotropiniai vaistai

Šios medžiagos veikia psichikos funkcijas: emocijas, valią ir mąstymą. Šiuolaikinės psichotropinės medžiagos atstato sutrikusią psichinę veiklą: esant psichozei, padeda neuroleptikai ir antidepresantai, kai yra sutrikusios emocijos,- trankviliantai.

Neuroleptikai
Šios grupės psichotropinės medžiagos sukelia neuroleptinį sindromą (neurolepsiją), kuriam būdinga tai, jog išlieka sąmonė bei intelektas, bet susilpnėja emocijos ir akstinas veikti. Tokia būsena atsiranda, kai sumažėja pojūčius sukeliančių įcentrinių impulsų srautas ir susilpnėja psichomotorinis jaudinimas. Neuroleptikų veikiamas žmogus pasidaro abejingas aplinkos poveikiams, nusiramina (ypač jeigu buvo susijaudinęs), išnyksta emocinė įtampa, blėsta jo troškimai ir iniciatyva. Taip sumažėjus psichiniam aktyvumui, gali apimti mieguistumas, bet ir didelės neuroleptikų dozės narkozės nesukelia. Vartojant neuroleptikus (po tam tikro laiko ar padidinus dozę), išryškėja ekstrapiramidinės sistemos pažeidimo simptomai: pradeda drebėti raumenys, padidėja jų tonusas, sutrinka judesiai. Neuroleptikai tai pat tiesiogiai veikia ir vegetacinę nervų sistemą. Dėl to gali pakisti kraujospūdis, širdies plakimas, vidaus organų lygiųjų raumenų tonusas.
Fenotiazinai.
Fenotiazinų sugebėjimu slopinti membranų, laidumą ir paaiškinama jų savybė veikti įvairias mediatorių sistemas.
Fenotiazinai daugiausiai veikia vidurinių ir tarpinių smegenų struktūras: ekstrapiramidinę sistemą tinklinį darinį, limbinės sistemos branduolius, vegetacinius hipotalamo centrus. Dėl to gali netiesiogiai pakisti galvos smegenų žievės veikla.
Efektai.
Fenotiazinai sukelia daug centrinių ir periferinių efektų. Pakitus santykiams tarp centrų, išryškėja neurolepsiją ir būdingai pakinta elgesys. Neuroleptikų sukeliama sedacija subjektyviai nėra maloni, jaučiama disforija.

Dofaminerginė galvos smegenų sistema susijusi su euforijos mechanizmu, o neuroleptikai šią sistemą nuslopina. Dėl to potraukio atsiradimo pavojus neuroleptikams yra minimalus. Slopinant simpatinius centrus, gali retėti širdies susitraukimų dažnis, susitraukti vyzdžiai.
Veikiant fenotiazinams, pakinta temperatūros reguliacija: atsiranda poikiloteraminis efektas. Temperatūra gali sumažėti ir dėl to, kad išsiplečia periferinės kraujagyslės. Nuslopinus motorinius centrus, sumažėja skersaruožių raumenų tonusas (mažiau gaminama šilumos). Fenotiazinai slopina ir vėmimo centrą.
Veikdami hipotalamo centrus, jie gali pakeisti ir hipofizės funkciją, pvz.: mažiau pradeda išsiskirti gonadotropinių hormonų, oksitocino ir kt.
Didelės jų dozės gali stimuliuoti kai kurias smegenų struktūras, pvz.: limbinės sistemos, dėl to gali atsirasti traukuliai. Toks pavojus susidaro skiriant neuroleptikus epileptikams.
Vartojimas. Psichozėms gydyti.
Nors Fenotiazinų neuroleptinį potencija nevienoda ir tuo pačiu jie skiriasi savo antipsichoziniu aktyvumu, principinio skirtumo tuo požiūriu tarp jų nėra. Todėl psichozėms gydyti užtenka vieno neuroleptikų preparato.
Daugiausia skiriami gydyti produkcinėms psichozėms: paranojinei – haliucinacinei ir katatoninei šizofrenijai, maniakinei fazei.
Fenotiazinus galima vartoti ir endogeninei depresijai gydyti, kai vyrauja motorinis sujaudinimas. Čia pirmiausia vartotini tie neuroleptikai, kurie gerina nuotaiką.

Nepageidaujamas veikimas.
Didesnės Fenotiazinų dozės gali sukelti mieguistumą, išsekimo jausmą arba nerimą ir sujaudinimą. Iš pasitaikančių periferinių vegetacinių pakitimų konstatuojami panašūs atropino efektai, gali prasidėti simpatinių centrų slopinimo pasekmės.
Gali pakisti pigmentacija. Kartais pakinta kepenų funkcija ir atsiranda cholestazinė gelta. Pasitaiko ir fotosensibilizacijos atvejų.
Preparatai. Haloperidolis.
Išleidžiamas tabletėmis po 0,0015 ir 0,005 g; 0,5% tirpalas 1 ml. ampulėmis ir 0,2% tirpalas po 10 ml flakonuose.

Antidepresantai
Tai vaistai, kurie vartojami depresinių psichozių simptominiam gydymui, nes jie gerina nuotaiką ir stimuliuoja psichomotoriką. Kai kurie šios grupės preparatai slopina nerimą – baimingą, sujaudintą būseną. Visi antidepresantai tiesiogiai veikia vegetacinę nervų sistemą.
Efektai.
Antidepresantai sergantiems endogenine depresija skaidrina blogą nuotaiką ir slopina kitas neigiamas emocijas. Sveikiems žmonėms sukelia tik disforija.
Vartojimas.
Antidepresantai vartojami simptominiam endogeninės depresijos gydymui. Jeigu neigiamos emocijos susijusios su sulėtėjusia psichomotoriką, išryškėja asteninis depresijos sindromas, o jeigu su nerimu ir baime – sujaudintos būsenos depresijos sindromas.
Reikia stebėti, kad gydant endogeninę depresiją, psichomotorinė stimuliacija nepasireikštų anksčiau negu ligonis gali greičiau nusižudyti.
Nepageidaujamas veikimas.
Priklauso nuo cheminio giminingumo tricikliams neuroleptikams, pvz.: silpnumas, nuovargis, mieguistumas, ataksija ar panašūs kaip atropino sukeliami efektai – burnos džiūvimas, obstipacija ir kt. Gali atsirasti miokardo pažeidimo reiškinių (sutrikęs ritmas, slopinamas A-V laidumas). Pavojinga MAO inhibitorius kartu vartoti su tricikliais antidepresantais, nes organizme susidaro katecholaminų perteklius. Tada pakyla kraujospūdis, atsiranda stiprus sujaudinimas, traukuliai ir apsinuodijęs žmogus gali mirti.
MAO inhibitoriai.
Šios grupės medžiagos nuodingesnės už triciklius antidepresantus, todėl retai vartojamos terapijoje. Jos dažnai sukelia nemigą, sujaudinimą, nerimą, toksinę psichozę. Neretai išryškėja hipertenzinės krizės.

Atsargumo priemonės.
Antidepresantų (ypač MAO inhibitorių) geriau nevartoti kartu su kitais nervų sistemą veikiančiais vaistais, nes gali sustiprėti jų nepageidaujamas veikimas.
Trankviliantai.

Šiai grupei priklauso vaistai, kurie šalina emocinę įtampą, ypač baimę (terapinės dozės) nesutrikdydami sąmonės ir gali skatinti miegą. Trankviliantai neveikia antipsichoziškai ir tiesiogiai vegetacinės nervų sistemos.
Veikimo mechanizmas.
Trankviliantai veikia jiems jautrius CNS receptorius, pirmiausia slopina limbinės sistemos branduolius, kurie susiję su emocijos reakcijomis. Jie mažina psichinį poveikį vegetacinėms reakcijoms. Tiesiogiai vegetacinės nervų sistemos neveikia.
Efektai.
Trankviliantams nuslopinus neigiamas emocijas, žmogus nurimsta, pasidaro taikus ir abejingas. Išnykus emocinei įtampai sumažėja su ta įtampa susiję vegetaciniai pakitimai. Trankviliantai sustiprina ir kitų CNS slopinančių medžiagų (neuroleptikų, migdomųjų, alkoholio) veikimą.
Vartojimas.
Trankviliantai gali būti vartojami simptominiam ūminių ir nesunkių emocinių sutrikimų (baimės, nerimo, depresijos) gydymui ir su tuo susijusioms psichovegetacinėms reakcijoms (širdies plakimui, pakilusiam kraujospūdžiui, nemigai) šalinti. Geriausiai vartoti tik vieną preparatą, nes kelių trankviliantų paskyrimas tik didinas toksiškumą. Jie gali būti vartojami epilepsijai gydyti.
Pašalinės reakcijos.
Juos vartojant, gali atsirasti nuovargis, svaigulys, sumažėti psichomotorinis reakcijų greitis ir intelektas. Didesnės dozės gali sutrikdyti judesių koordinaciją. Kadangi jie slopina neigiamas emocijas, tai gali sukelti euforiją ir į farmakomanijas linkę žmonės gali pradėti jais piktnaudžiauti. Dėl to gali išsivystyti potraukis jiems. Ūminis apsinuodijimas mažai pavojingas, jo reiškiniai primena apsinuodijimą barbitūratais.

Ličio druskos. Ličio karbonatas
Vartojamos maniakinės – depresinės psichozės profilaktikai ir maniakinei jos fazei gydyti. Šizofreninio tipo psichozių jos neveikia. Maniakinei – depresinei psichozei būdinga psichomotorinis sujaudinimo ir depresijos kaita.
Ličio jonai lėtai kaupiasi neuronuose ir pakeičia intraląstelių natrį. Sumažėja ramybės potencialas ir pakinta katecholaminų apykaita. Išgertas ličio karbonatas gerai rezorbuojasi ir maksimali jo koncentracija plazmoje susidaro po 1-3 valandų.
Skiriant ličio karbonatą terapinėmis dozėmis (0,6 – 2,1 g. per parą per os), būtina nuolat tikrinti jo koncentraciją plazmoje, nes terapinio veikimo platuma siaura ir juo galima apsinuodyti. Kai plazmoje susidaro maksimali terapinė ar kiek didesnė ličio koncentracija, gali atsirasti daug nesunkių pašalinių reakcijų: sutrinka virškinimas, dreba rankos ir kojos, būna troškulys, poliucija, nuovargis, silpnumas, pakinta EKG. Kadangi slopinamas tireotropinio hormono veikimas, skydliaukė mažiau gamina tiroksino.
Padaugėjus ličio jonų plazmoje iki 1,4 – 1,6 mmol/l, atsiranda sunkūs toksiniai reiškiniai: labai dreba rankos ir kojos, ligonis viduriuoja, sutrinka jo eisena, padidėja raumenų tonusas, būna aritmija, traukuliai ir gali įvykti mirtis. Negalima ličio druskų vartoti esant inkstų nepakankamumui ir kai organizme sumažėja natrio koncentracija.
Nootropai.

Nootropai – nauja grupė psichotropinių vaistų, kurie veikia smegenų integracinį aktyvumą, pagerina informacijos perdavimą tarp galvos smegenų pusrutulių. Jiems veikiant, pagerėja mąstymas, mokymasis ir atmintis. Skirtingai nuo kitų psichotropinių medžiagų, jie neveikia smegenų kamieno struktūrų.
Piracetamas.
Tai pagrindinis šios grupės atstovas – gama aminosvieto rūgšties darinys. Jis taip pat mažina neuronų jautrumą deguonies trūkumui. Piracetamas – mažai toksiškas preparatas, jo paros dozė – 1,2 – 2,4 g (gaminamas kapsulėmis po 400 mg). Vartojamas smegenų hipoksijai, lėtinio alkoholizmo pasekmėms gydyti, smegenų traumoms ir komos būsenos atvejais, geriatrijos praktikoje.
Centrinę nervų sistemą jaudinančios medžiagos.
Šiai grupei priskiriami įvairūs cheminiai junginiai, kurie, žiūrint, kurias smegenų struktūras ir funkcijas labiau aktyvuoja, skirstomi į analeptikus ir psichoanaleptikus.
Analeptikai (gr. analeptikos – atgaivinantis) – medžiagos, kurios daugiausia stimuliuoja motorinius centrus ( iš jų kvėpavimo ir vazomatorinį). Vieni iš jų stipriai veikia smegenų kamieną (korazolis, kordiaminas, bemegridas), kiti – nugaros smegenis (strichninas). Analeptikai, vartojami didelėmis dozėmis, sukelia traukulius ir veikia prabudinančiai (nutraukia narkozę). Jiems nebūdinga joks tiesioginis periferinis poveikis širdžiai, kraujagyslėms ar kvėpavimo raumenims.
Psichoanaleptikai (lot. psichotoniaca) – labiau psichiką ir tik didesnės dozės motorinius centrus stimuliuojančios medžiagos (kofeinas, fenaminas). Toks psichomotoriką aktyvuojantis veiksmas būna ryškesnis, kai žmogus esti pavargęs ar mieguistas. Pašalinus nuovargį ir mieguistumą, pagerėja fizinis darbas, bet ar pagerėja dėmesys ir mąstymas,- abejojama. Vartojant didesnes dozes, net daugiau daroma klaidų ir sunkiau susikoncentruoti.
Psichoanaleptikų stimuliuojantis poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai priklauso ne tik nuo jų centrinio, bet ir nuo tiesioginio periferinio β simpatikomimetinis veikimo. Psichiką aktyvuojantis veikimas gali būti susijęs su jų euforizuojančiu ir potraukį sukeliančiu veikimu (pvz.: fenaminas). Ir šios grupės medžiagos gali sukelti traukulius, tik gerokai didesnės jų dozės negu analeptikų. Nei Analeptikai, nei psichoanaleptikai antipsichoziškai neveikia. Tuo jie skiriasi nuo antidepresantų, kurie pašalina patologiškai blogą nuotaiką sergant endogenine depresija.
Lyginant su kitomis šiuolaikinėmis gydymo priemonėmis, kurios vartojamos atgaivinti galvos smegenų, kvėpavimo ar širdies ir kraujagyslių sistemų veiklai, Analeptikai ir psichoanaleptikai yra mažiau efektyvūs.

Literatūra:
Farmalogija, Vilnius,- „Mokslas“
R. Basevičius, V. Budnikas, A. Mickis –Vaistų žinynas,-2001 m.

Leave a Comment