CENTRINĖ NERVŲ SISTEMA

178 0

NERVŲ SISTEMA

CENTRINĖ NERVŲ SISTEMA

1.Bendrybės

2. Nugaros smegenys

3. Galvos smegenų apžvalga

4. Pailgosios smegenys

5. Tiltas

6. Smegenėlės

7. Vidurinės smegenys

8. Tarpinės smegenys

9. Galinės smegenys

10. Smegenų dangalai

11. Iliustracijos

1. Bendrybės

Nervų sistema – tai labai specializuota, gyvybiškai svarbi organizmo sistema, palaikanti abipusį jo ryšį su aplinka, integruojanti ir koordinuojanti visas kitas organizmo funkcines sistemas, adaptuojanti organizmą prie kintančios aplinkos ir užtikrinanti jo gyvybingumą.

Galima išskirti (apibendrintai) tris pagrindines nervų sistemos funkcijas:

1) priimti informaciją apie vidinius ir išorinius dirgiklius (sensorinė funkcija), tai atlieka įvairūs receptoriai – specializuotos struktūros (ląstelės ar juntamųjų neuronų ataugų laisvosios galūnėlės), kurios dirgiklio fizines savybes transformuoja į nervinių impulsų seką;

2) perduoti sensorinę informaciją į aukščiau esančius apdorojančius ir analizuojančius centrus, taip pat iš šių centrų į žemiau esančius efektorinius centrus (laidinė funkcija);

3) parinkti adekvatų atsaką ir realizuoti jį (tai gali būti nuo paprasčiausio nugaros smegenų motorinio reflekso iki sudėtingos kombinuotos reakcijos ar valingos, sąmoningos veiklos, kuriai jau reikalingi aukščiausi nerviniai centrai, esantys pusrutulių žievėje).

Nervų sistema makroskopinės anatomijos požiūriu tradiciškai yra dalijama į dvi dalis – centrinę nervų sistemą (CNS) ir periferinę nervų sistemą (PNS). Centrinę nervų sistemą sudaro galvos smegenys ir nugaros smegenys. Abu šie dariniai yra gerai apsaugoti ašinio skeleto – jie paatalpinti kaukolės ertmėje ir stuburo kanale. Periferinei nervų sistemai priklauso 12 porų galvinių nervų, išeinančių iš galvos smegenų, 31 pora nugarinių nervų, išeinančių iš nugaros smegenų, taip pat įvairūs nerviniai mazgai ir rezginiai.

Funkciniu požiūriu visa nervų sistema (tiek centrinė, tiek periferinė) yra sk

kirstoma į dvi dalis: 1) somatinė nervų sistema, kuri atsakinga už skeleto skersaruožių raumenų veiklą, įvairių jutimų iš odos ir judėjimo aparato priėmimą; 2) visceralinė nervų sistema (dažnai dar vadinama vegetacine arba autonomine), kuri atsakinga už vidaus organų veiklą. Visceralinė nervų sistema pagal savo poveikį organams, taip pat pagal neurofarmakologinius ypatumus (veikiančius mediatorius) dar skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę dalis. Smegenyse somatiniai ir visceraliniai elementai išsidėsto greta, o periferinėje nervų sistemoje yra atskirų somatinių arba visceralinių nervų, rezginių bei mazgų.

Nervų sistemą sudaro nervinis audinys, kurio pagrindinis struktūrinis ir funkcinis vienetas yra neuronas (nervinė ląstelė). Nors neuronai būna labai įvairūs morfologiškai ir funkciškai, jų sandaros schema yra panaši. Bet kuris neuronas turi šias pagrindines dalis: 1) somą (kūną); 2) dendritus; 3) aksoną. Soma – tai pagrindinė neurono kaip ląstelės dalis, kurioje išsidėsto branduolys ir kitos organelės. Nuo soomos atsišakoja ilgos plonos ataugos – dendritai ir aksonai. Dendritų gali būti įvairus skaičius (dešimtys), dažnai jie būna labai šakoti, tačiau nenutolsta labai toli nuo neurono somos. Ant dendritų paprastai būna daug sinapsių, per kurias ateina informacija iš kitų neuronų (dendritai – “priimančioji” neurono dalis). Aksonas būna tik vienas, tačiau netoli savo pabaigos dauguma aksonų šakojasi. Juo informacija yra perduodama iš neurono kitai ląstelei (pvz., kitam neuronui, raumeninei ląstelei ir kt.). Aksono ilgis gali viršyti vieną metrą, pavyzdžiui, tokie gali būti nugaros sm

megenų somatinių motorinių neuronų aksonai.

Pagrindiniai funkciniai neuronų ypatumai yra susiję su jų membranos (neurolemos) savybėmis. Neurono membrana ramybės būsenoje būna poliarizuota – vidiniame paviršiuje yra neigiamų jonų perteklius, o išoriniame – teigiamų. Todėl abipus membranos susidaro potencialų skirtumas, vadinamas membraniniu ramybės potencialu. Jis susidaro dėl nevienodų jonų koncentracijų neurono viduje ir tarpląsteliniame skystyje (vieni iš svarbiausių tam yra kalio ir natrio jonai) bei dėl membranos joninio laidumo ypatumų. Membranos joninis laidumas gali keistis (gali būti atidaromi ar uždaromi selektyvūs jonų kanalai), todėl dėl tam tikro išorinio poveikio (pvz., kito neurono įtakos) membrana gali depoliarizuotis – dėl pasikeitusio jonų judėjimo per membraną pasikeičia membraninio potencialo dydis ir ženklas (vyksta repoliarizacija), ramybės potencialas virsta veikimo potencialu, o pastarasis gali plisti (kaip depoliarizacijos ir repoliarizacijos banga) per neurono aksoną tolyn nuo somos (tai ir yra nervinis impulsas).

Neuronai sudėtingai jungiasi tarpusavyje, sudarydami neuronų grandines ir tinklus. Vieno neurono kontaktas su kitu neuronu (arba efektorine ląstele periferijoje) yra sinapsė – specializuota struktūra, kur iš informaciją perduodančio neurono sekretuojama specifinė cheminė medžiaga – neurotransmiteris (neuromediatorius), paveikianti kitą ląstelę.

Neuronai pasižymi gana didele morfologine įvairove – skiriasi jų somos dydis ir forma, ataugų skaičius, ilgis, šakotumas ir t.t. Dažnai yra taikoma neuronų anatominė klasifikacija pagal poliškumą: 1) unipoliniai arba pseudounipoliniai neuronai – tokie būna dauguma žmogaus pirminių sensorinių ne

euronų. Jie turi vieną trumpą ataugą, kuri tuoj pat skyla į dendritą ir aksoną, nors dažniau tai vadinama periferine atauga ir centrine atauga; 2) bipoliniai neuronai – jie paprastai turi vieną dendritą ir vieną aksoną, kurie prasideda priešinguose somos galuose (poliuose). Žmogaus nervų sistemoje tokie neuronai paprastai susiję su specialiaisiais jutimais; 3) multipoliniai neuronai – jie turi vieną aksoną ir įvairų skaičių dendritų (daugiau kaip vieną).

Svarbi yra ir neuronų funkcinė klasifikacija pagal jų vaidmenį ir vietą informacijos perdavime. Šiuo atžvilgiu galima skirti tris pagrindines grupes neuronų: 1) aferentiniai, arba juntamieji (sensoriniai) neuronai, nešantys informaciją iš receptorių; 2) eferentiniai (arba motoriniai) neuronai, nešantys impulsus iš CNS į periferines struktūras; 3) tarpiniai neuronai (dar vadinami asociaciniai neuronai, interneuronai), įsiterpiantys įvairiose neuronų grandinėse tarp aferentinių ir eferentinių neuronų. Paprasta neuronų grandinė, sudaryta aferentinio neurono, tiesiogiai kontaktuojančio su receptoriumi, tarpinio neurono ir motorinio neurono, per kurią gali būti įvykdomas atsakas (reakcija) į konkretų dirgiklį, vadinama reflekso lanku. Kai kurie reflekso lankai sudaryti tik iš dviejų neuronų (aferentinio ir eferentinio), jie vadinami monosinapsiniais.

Nervų sistemoje neuronai išsidėsto taip, kad jų somos sudaro įvairaus dydžio tankesnes sankaupas, kurios smegenų pjūviuose (makroskopiniuose) išsiskiria savo pilkesne spalva. Todėl neuronų kūnų sankaupos yra vadinamos pilkąja medžiaga, substantia grisea. Galinių smegenų pusrutuliuose ir smegenėlėse pilkoji medžiaga sudaro ištisinį išorinį sluoksnį, vadinamą žieve, cortex. Smegenų viduje esančios mažesnės anatomiškai ap

pibrėžtos neuronų kūnų sankaupos yra vadinamos branduoliais, nuclei. Branduoliai gali būti įvairaus dydžio, kai kurie smegenų pjūviuose matomi ir plika akimi, kiti gali būti mikroskopiniai. Periferijoje esančios neuronų kūnų sankaupos vadinamos mazgais, ganglia. Mazgai, kaip ir branduoliai, gali būti nuo mikroskopinių iki poros centimetrų dydžio. Likusi smegenų dalis, kurią sudaro tiktai neuronų ataugos (neskaitant neuroglijos), yra vadinama baltąja medžiaga, substantia alba. Baltesnę spalvą jai suteikia aplink neuronų ataugas esantis mielino dangalas. Konkretūs nervinių skaidulų (neuronų ataugų) pluošteliai, einantys iš vienos CNS dalies į kitą, vadinami laidais, tractus. Laidai dar gali būti pagal eigos kryptį skirstomi į aferentinius (kylančiuosius) ir eferentinius (nusileidžiančiuosius).

Didelę dalį nervų sistemos (nervinio audinio) sudaro pagalbinės ląstelės – neuroglija. Neuroglijos ląstelių yra įvairių rūšių, jos atlieka atraminę funkciją, svarbios neuronų metabolizmui, nervinio audinio homeostazės palaikymui, jos sudaro mielino dangalą apie nervines skaidulas, formuoja hematoencefalinį barjerą ir kt. Skirtingai nuo neuronų, neuroglijos ląstelės gali dalintis (mitozės būdu).

Svarbus nervų sistemos periferinis elementas yra receptoriai – specializuotos struktūros (ląstelės arba nervinių skaidulų galūnėlės), reaguojančios į vidinės terpės arba išorinės aplinkos pokyčius (dirgiklius) ir šių dirgiklių fizines savybes transformuojančios į juntamųjų neuronų elektrinio aktyvumo pokyčius (keičiasi impulsacijos pobūdis). Receptoriai gali būti klasifikuojami pagal jų adekvatų dirgiklį, pvz., termoreceptoriai, nociceptoriai (. . .

11 – pagumburis (ir trečiasis skilvelis); 12 – gumburas; 13 – skliautas.

 

7 pav. Pusrutulio viršutinis šoninis paviršius. 1 – pakaušinė skiltis; 2 – momeninė skiltis; 3 – užcentrinė vaga; 4 – užcentrinis vingis; 5 – centrinė vaga; 6 – priešcentrinis vingis; 7 – priešcentrinė vaga; 8 – kaktinė skiltis; 9 – šoninė vaga; 10 – smilkininė skiltis.

 

8 pav. Pusrutulio medialinis paviršius. 1 – kaktinė skiltis; 2 – smilkininė skiltis; 3 – juostinis vingis; 4 – didžioji smegenų jungtis; 5 – Amono rago vingis; 6 – kablys; 7 – momeninė skiltis; 8 – momeninė pakaušio vaga; 9 – pakaušinė skiltis; 10 – pentininė vaga.

 

9 pav. Frontalinis galvos smegenų pjūvis. 1 – šoninė vaga; 2 – užtvara; 3 – vidinė kapsulė; 4 – lęšinis branduolys; 5 – trečiasis skilvelis; 6 – regos nervų kryžmė; 7 – gumburas; 8 – migdolinis kūnas; 9 – išilginis smegenų plyšys; 10 – šoninis skilvelis; 11 – uodeguotasis branduolys; 12 – sala; 13 – smilkininė skiltis.

 

Join the Conversation