Asbestas – tai grupė mineralų (chrizotilas, aktinolitas, amozitas, krokidolitas ir kt.), kuriems būdinga pluoštinė struktūra. Ši savybė, o taip pat didelis cheminis atsparumas ir apsprendžia asbesto pavojingumą žmogaus organizmui, kuris yra bejėgis prieš asbesto skaidulas. Žmogaus kvėpuojamasis traktas neįstengia išvalyti įkvepiamo oro nuo kancerogeninių asbesto plaušelių, o virpamasis epitelis ir makrofagai nesugeba nei pašalinti, nei neutralizuoti į plaučius patekusių plonų ir ilgų asbesto adatėlių. Pati pavojingiausia – alveolinė asbesto plaušelių frakcija, kurios dalelės ilgesnės nei 5 mm, o skersmuo mažesnis už 3 mm. Dažniausiai asbesto sukeliamos ligos – plaučių bei krūtinplėvės asbestozė, krūtinplėvės bei pilvaplėvės mezotelioma, gerklų, plaučių, skrandžio, storosios žarnos, inkstų vėžys. Jau 1976 m. Tarptautinis vėžio tyrimų centras (IARC) sudarė kancerogenų sąrašą, į kurį buvo įtrauktas ir asbestas. Literatūroje nurodoma, kad 1–5% vėžio atvejų susiję su aplinkos tarša asbestu ir 4% atvejų su jo kenksmingu poveikiu darbo vietoje. Asbestas buvo naudojamas stogų dangų ir vamzdžių gamybai, katilinių ir vamzdynų šilumos izoliacijai, stabdžių trinkelių gamybai. Nedidelis asbesto kiekis gali būti įvairiuose termostatuose, mikrobangų krosnelėse, džiovintuvuose, orkaitėse. Tačiau šios natūralios gamtinės žaliavos, pasižyminčios unikaliomis fizikinėmis–cheminėmis savybėmis, iki šiol nepavyko pilnai pakeisti kitomis medžiagomis. Į Lietuvą asbestas (pagrinde chrizotilas) buvo importuojamas (4000 tonų – 1998 m.), su juo profesinėje ir gyvenamoje aplinkoje kasdien susiduria daugybė žmonių. Tačiau Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį identifikuotas tik vienas asbesto sukeltos profesinės ligos atvejis. Akivaizdu, kad ši statistika neatspindi realios tikrovės. Pagal CAREX bazės (2001) duomenis asbestu potencialiai eksponuotų dirbančiųjų skaičius Lietuvoje yra 7,5 tūkst. Daugiausia eksponuotų buvo tarp užimtų statyboje – 3,1 tūkst. (44%) ir privačiame namų ūkyje su samdomu personalu – 2,3 tūkst. (33%).