Žmogus ir gamta V.Krėvės apsakyme “Skerdžius”

Žmogus ir gamta V.Krėvės apsakyme “Skerdžius”

Vincas Krėvė- žymus XX amžiaus lietuvių rašytojas, parašęs ne vieną kūrinį apie savitą kaimo žmogaus pasaulėjautą. Dažniausiai tai gamtos žmogus, džiugus, mylintis gyvenimą, mokantis pasidžiaugdti kiekviena diena, geras ir neprisirišęs prie materialaus pasaulio. Dažnai jis turi savo tikėjimą ir panteistiškai myli gamtą.

Apsakymas “Skerdžius” pradedamas gamtos ir žmogaus paralele: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas- žemo ūgio žilas senelis, tačiau vis dar drūtas, stiprus, kupinas jėgų. Jis yra seniausia kaimo gyventojas, turintis virš šimto metų, tačiau iki šiiol mylintis gyvenimą ir spinduliuojantis džiaugsmu bei energija.

Skerdžius yra linksmas, geros širdies, be galo myli visus žmones. Lapinas yra nuostabus pasakotojas, žino daugybe pasakų, istorijų, turi lakią vaizduotę. Vaikai labai myli šį senelį, su susižavėjimu klausosi jo tikrų ir pramanytų istorijų apie žvėris, pauksčius, laumes ir meškinius, kartais taip išsigąsta, kad net namo bijo grįžti. Tačiau tai ne kiek neatbaido vaikų nuo skerdžiaus, o priešingai- dar labiau prie jo traukia. Lapinas yra dosnus, geraširdis žmogus, vaikams drožinėja dūdeles, švilpukus, riknes, kaimo mooterims renka vaistažolės, šaknis, pina vantas, šluotas. Kaimo gyventojai jį gerbia, stengiasi atsidėkoti už dovanas, bet kartais ir pasijuokia, paerzina senelį, tačiau skerdžius nepyksta, neužsigauna ir viską žmonėms atleidžia.

Lapino pasaulėjauta yra labai savita, skiriasi nuo dabartinės. Jis yra glaudžiai susijęs su

u gamta, ją myli ir labai brangina. Ypatingai brangus ir svarbus jam yra miškas. Skerdžius laikosi senovės tikėjimo, pagal kuri medis yra šventas. Medžio nukirtimas Lapinui prilygsta žmogaus nužudymui. Anksčiau miškai buvo tankūs, ištekiniai, ir zmonės gyveno stiprūs, galingi, tačiau dabar miškas vis nyksta ir nyksta, o be jo žmogus skursta.

Kadaise čigone Lapinui išbūrė, kad jis gyvens tol, kol žaliuos Grainio liepa. Skerdžius tuo tvirtai tikėjo, gyveno linksmai ir laimingai, matydamas, koks stiprus yra tas medis. Tačiau vieną dieną dėl kvailo ginčo Grainis nukirto liepa, ir skerdžiui tai buvo didžiulis smūgis. Senelis nusivylė žmonemis, jis negalėjo suvokti, kaipgi galim būti tokiems abejingiems, beširdžiams ir negailestingiems. Jis pasakė, kad jam nėra vietos pasaulyje, kuriame žmonėms nebeliko nieko švento, ir geriau jau miirti, nei gyventi tokiais laikais.

Lapinas mirė kaip pakirsta liepa, nes etiniai pagrindai, kuriais tikėjo- gerumas ir meilė gyvam padariui, buvo pakirsti, ir pasaulis skerdžiui pasidarė svetimas.

Leave a Comment