Skerdžiaus Lapino paveikslas V.Krėvės apsakyme “Skerdžius”

V.Kreves apsakymo “Skerdzius” pagrindinis veikejas yra Lapinas. Rasytojas, kurdamas jo paveiksla norejo parodyti senojo kaimo žmogaus gyvenimo buda, tikejimus ir gamtos groži.

Lapinas turejo lakia vaizduote. Jis vakarais, kaip po ganymo su vaikais eidavo namo, pasakodavo jiems pasakojimus apie tai, kaip lapes ant kiaušiniu tupi ar vilkai medžiuose vaikus peri.” Pripasakoja, primeluoja tiek, jog vaikai net sodžiun grižti bijo, o ypac jei pakeleje yra bala ar pirtis.”

Lapinas buvo stiprus, nors žemen iauges seno ažuolo kelmas, visas apželes ir žilas. Jis buuvo seniausias tame kaime gyvenanciu žmoniu.

Skerdžius neturejo turtu, bet jam ju ir nereikejo.”lapinas gyveno sodžiaus gale, duminej pirkaitej, be priemenes, gyveno du vienu su žmona, tokia pat neišmanele ir senute kaip jisai”.

Erzina visi žmones Lapina. Nors kiti net skaudžiai užgauna, bet jis i tai demesio nekreipua. Tai parodo, kad Lapinas yra neužsigaunantis, geras, nepiktas.

Nors jis niekada nepykdavo del to, kada iš jo kele juokus, bet jam nepatiko, kai iš jo juokes svetimu šaliu žmones.

Nors ji daugelis žemino, bet jis kai attgendavo gyvulius, visada ko nors atnešdavo moterims. Tai prijuoste, tai trukžoliu ar dar konors.

Skerdzius mylejo vaikus. Vienam dudele, kitam rekne padarydavo. Tai buvo jo dovanos kitiems sielai ir kunui.

Lapinas be galo mylejo gamta. Jis gailejosi, kad gyveno tokiais laikais, ka

ai medžius kerta be reikalo. Jam gamta buvo visas turtas. Lapinas nebuvo kaip visi kaimo žmones – krikšcioniškojo tikejimo. Jam kaip pagonybeje, svarbiausias Dievas buvo medis. Lapinas garbino gamta.

Skerdzius buvo sutapatinimas su liepa. Jam buvo išpranašauta tai ,kad kada nebebus liepos, mirs ir Lapinas. Jam liepa buvo brangiausia. Skerdžius garbino medi. Kai jam Grainis grasino, kad nukirses medi, Lapinas liepa gyne kaip tik begalejo. Jis aiškino, kad tai ne Grainio liepa, ne jis ja augino, kad galetu kirsti. Medis žaliuoja ne vien jam, bet ir ir Dievulio paukšteliams:”Nukirsti toki medi, vis tiek kaip žmogu užmušti”.

Matome, kaip keiciasi Lapino nuotaika. Tai galime pamatyti iš veikejo žodžiu, kalbos intonacijos, veido išraiškos, žvilgsnio, judesiu.

Po lieps nukirtimo skerdžius nebenori to, ka darydavo anksciau:”Ir užsimetes gemcele annt peciu, palikes trimita ir botaga, kuriu anksciau niekuomet neužmiršdavo, užsimove kepure ant galvos ir nuejo namo”. Pasikeite jo nuotaika. Po liepos nukirtimo jis tapo liudnas, nusimines, sielojosi.

Kai skerdžius gulejo mirties patale, keli žmones ji aplanke. Bet neparode dideles pagarbos. Vyrai visai nesiskubino pakviesti kunigo.”Neužilgo jau nebuvo Lapino. Numire jis kaip pakirsta liepa”.

Tai buvo Lapino paslaptis, kurios žmogaus protas paprastai negali suvokti. po jo mirties kaimo žmones ir patys susimaste, o gal jie padare negerai, kad nukirto liepa? Lapinas turejo ka
ažkokia paslapti. Tai rodo, kad Lapinas buvo iš senu laiku, kai dar žmogaus gyvenimas buvo siejamas su augalo ar gyvuno gyvenimu.

Lapinas – tai senu laiku žmogus, kai dar i gamta buvo žiurima visai kitaip. Jis iš tu laiku, kai žmones neniokojo gamtos, kiekvienas augalelis buvo svarbus.

Leave a Comment