Lietuvių kalbos mokytoja nebuvo nei gera, nei labai bloga. Ji nerėkdavo ant vaikų, nerašydavo jiems pastabų ir apskritai stengėsi visiems įtikti. Tačiau kažkodėl vaikai jos nemėgo… Gal todėl, kad ji visuomet šnekėdavo ramiu tonu, niekada nesibardavo ir stengėsi su vaikais sutarti gražiuoju? O gal dėl to, kad buvo labai baili ir išgirdusi bet kokį keistesnį garsą gręžiodavosi per petį baimės kupinu žvilgsniu? Šiaip ar taip, buvo aišku, kad didžioji klasės dauguma jos nemėgsta… O išradingiausieji mokiniai tik ir laukė progos iškrėsti mokytojai kokią šunybę… Ilgai laukti neteko. Tai buvo antradienio rytas. Atėjusi į mokyklos rūbinę, viena iš stropiausių mokinių, vardu Austėja, kabindamasi paltą slapta išgirdo kitų dviejų mokinių – Andriaus ir Mariaus pokalbį:-Gerai sugalvojai, Mariau. Seniai reikėjo pamokyti tą lituanistę,-sušnibždėjo Andrius.-Taip. Šį kartą ji tikrai išsigąs. Viskas jau paruošta. Kai prasidės pamoka, ji lėks iš klasės, kaip akis išdegusi,-pašaipiai pritarė Marius.