Romantinis herojus Adomo Mickevičiaus kūryboje

Pasaulinės literatūros olimpe Adomas Mickevičius stovi greta Getės, Šilerio, Bairono, Puškino. Tai iškiliausia Vidurio Europos literatūros figūra, pakelta į aukštybes “Tautų pavasario” bangos.
Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir lenkiškumo simbolis. Lietuviams – savos žemės ir savos istorijos augintinis. Gudams – Naugarduko – Lydos apylinkių gamtovaizdžių ir papročių vaizduotojas. Tai kūdikis, kurį pakrikštijo romantizmas, atverdamas jam gimtojo krašto istorijos prasmę ir europietiško universalumo erdves.
Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. Kūčių naktį galbūt Zaosės dvarely, per 40 km nuo Naugarduko, o gal pačiame Naugarduke, kur ir buvo paakrikštytas. Tėvai priklausė smulkių šlektų luomui. 1806 m. tėvas įsigijo Naugarduke mūrinį namą, nuo tada šeima nuolatos gyveno Naugarduke. Čia Adomas su broliu Aleksandru lankė dominikonų vidurinę mokyklą. Lenkų kalba tapo gimtaja poeto kalba. Mickevičių namuose buvo sekamos pasakos gudiškai ir lenkiškai, skambėjo lietuviškos dainos, dažniausiai rugepjūtės metu.
1815 m. rugsėjo 10 d. Adomas Mickevičius atvyko į Vilnių ir įstojo I Vilniaus universiteto mokytojų seminariją. Prasidėjo rimtos studijos reformuotame vakarietiško tipo Vilniaus universitete, garsėjusiame fprofesorių žvaigždynu ir turtinga biblioteka. Adomas Mickevičius pasirinko literatūros ir laisvųjų meenų skyrių, studijavo graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas.
Ketveri studijų metai suteikė A. Mickevičiaus intelektui universalių žinių pamatą, susiejo gimstančias kūribines užmačias su gimtuoju kraštu ir jo praeitim. Tie metai subrandino moralines asmenybės nuostatas – ištikimybė dr

raugams ir tėvynei, didelių dalykų siekis, tiesumas ir ryžtas.
1819 m. rugsėjo 9 d. A. Mickevičius išvyko į Kauna, – ten jis buvo paskirtas dirbti apskrities mokyklon istorijos, teisės ir literatūros mokytoju. Kaune A. Mickevičius patyrė pirmą galingą kūrybos proveržį. 1822 m. Vilniaus universiteto spaustuvininkas išleido pirmą eilėraščių knygą “Poezija” 500 egzepliorių tiražu. 1823 m. pavasarį pasirodė antrasis “Poezijos” tomas, kuriame buvo įdėta poema “Gražina” ir draminės poemos “Vėlinės” II bei IV dalys.
A. Mickevičiaus baladėse, romansuose, eilėraščiuose romantinis peizažas – tamsus ežeras, mėnulis, apleistos kapinaitės, klaidžiojančios ugnys, užkeiktas kalnas – pirmąsyk tampa Lietuvos kraštovaizdžio dalimi. Jis dvelkia nežinomybės paslaptimi, grėsmės nuojauta, keistu svyravimu tarp matomų ir nepatomų dalykų. Tai, kas liko anapus mirties brūkšnio, gryžta atgal į gamtą, kuri tampa gyvųjų ir mirusiųjų vienovės riba. Vidurnaktį sudunda žirgo kanopos, ir žuvęs kaare mylimasis nusineša mergelę per miškus ir kalnus į savo kapą. Gamtoje slypi demoniškos jėgos ir kraupus beribiškumas, kurio neįmanoma išmatuoti. Romantinis žmogus – toks pat beribis ir paslaptingas kaip ir gamta – pirmąsyk atsistojo ant Nemuno ir Nėries krantų. Tai sukrėstas žmogus, įtrauktas į tragiškų svyravimų verpetą. Jis apimtas kontrastiškų nuotaikų kaitos, kuri ardo vidinę tapatybę – norisi sunaikinti save ir atgimti visai kitu pavidalu.
Poemoje “Gražina” žmogus gyvena netikėtų lūžių, apsisprendimų virsmo situacijoje: jis neatpažįstamai kitoks iš ryto, negu buvo vakare. Naugarduko pilies žmona už
žsideda šarvus ir stoja mušin prieš kryžiuočius, pasiryžusi sukliudyti savo ambicingam vyrui susidėti su Lietuvos priešais. Tėvynė yra didis imperatyvas, reikalaujantis pasiaukoti ir žūti. Lietuvė moteris turi ryžtis didvyriškam poelgiui – toks yra klasicizmo epochos paliktas etikos kodeksas.
Klasicizmo dramų heroinę figūrą, ryžtingai veikiančią, A. Mickevičius apvelka istorinio kolorito ir konkrečios vietovės dedalių rūbais. Romantinis peizažas – menesiena, tamsūs šešėliai, vėsi ūkana, romantinė veiksmo paslaptis – samokslas, dvikova, žutis, romantinė pasakojimo dinamika, kuri pripažysta nuolatinę kaitą ir poetinio žodžio polėkį, buvo lokalizuoti lietuviškos gamtos ir lietuviškų vietovardžių konkretybėje – gelstantys Panerių miškai, senas Nemunas ties Rumšiškėmis, Lydos kelias, Mindaugo kapas, Kauno slėnys, kur undinės kiekvieną vasarą “veję žaliąją patiesia”. Poeto klajonės po Girstupio slėnį, medžioklės Romainių miškuose, žygis peščiomis iki Jurbarko, kelios dienos trakuose, kelionė į Kražius pro D. Poškos Baublius, Baltijos jūros reginys suteikė kūribinei samonei tik šiam kraštui būdingos vaizdinės medžiagos. Tokios gausios lietuviškumo elementų sankaupos, tokio ryškaus lietuviškos istorinės – valstybinės savimonės teigimo dar nebuvo grožinėje literatūroje.
A. Mickevičiaus herojus – tai charaktiringas romantinis herojus: dvilypis žmogus, po rūstaus veido kauke slepiantis degančią keršto liepsną, tarnaujantis priešui ir rengiantis pražūtį, mylintis moterį ir jos išsižadantis vardan tėvynės. A. Mickevičius įvedė į literatūrą naują kovotojo tipą, išaukštindamas žmogaus dvilypumą kritiškoje ginties situacijoje kaip didvyriškumo aktą. Okupuotuose Europos kraštuse “v
valenrodizmas” tapo rizikingo elgsemos būdo bendriniu vardu, o neretai ir konformisto pasiteisinimu. Šiuoje poemoje sukurta monumentali seno Vaidilos fugūra savo dainomis žadinanti giminės prisiminimus ir skatinanti atlikti savo pareigą tėvynei, bus privaloma kiekvienam literatūros kūriniui, vaizduojančiam pagoniškos Lietuvos laikus.
1832 m. pavasarį per kelias savaites A. Mickevičius sukūrė “Vėlinių” III dalį – tėvynės kančių misterinę dramą, išgyventą kaip totalinę individo katastrofą.
1834 m. pradžioj Paryžiuje A. Mickevičius pabaigė savo didžiausią kūrinį – epinę poemą “Ponas Tadas”. Nuo katastrofiškos griūties ir tragiškos įtampos, kuria alsavo “Vėlinės”, poetas perėjo prie poetinės giedrumos ir vidinės harmonijos tonacijos, priešdamas “vaizdelius iš natūros”, regimus per stebuklingą vaikystės atsiminimų ir gimtinės ilgesio prizmę. Poetinis žodis čia įgavo dar neregėtos tapybinės plastikos, absorbuojančios begalinę tikrovės pavidalų įvairovę – Lietuvos girių medžiai, žvėrys, paukščiai ir grybai; Lietuvos upeliai, pažliugę ežeriukai, “rudžių dėmėm kraujuojanti” pelkė; Lietuvos dangaus debesuotas skliautas, kur balti debesėliai “tarytumei žirgai lekia”; Lietuvos pievų žolynai, vabzdžiai, griežlės riksmas; Lietuvos bajorų apdarai, medžioklės, valgiai, ginčai ir ginkluotos peštynės “aš muštis ir gyvent, gyvent ir muštis noriu!“.
Nei vienas svetinkalbis poetas Lietuvoje nebuvo apsuptas tokio gausaus vertėjų būrio (daugiau kaip 50) ir taip dažnai pakartotinai verčiamas kaip A. Mickevičius.
Tėvynės praeities, jos grožio ir įpareigojančios meilės leikmotyvas, atgijęs sovietmečio lietuvių literatūroje ir įgavęs dvasinės atsparos akcento, o taip pa
at romantinės tradicijos gyvibingumas savo šaknimis akivaizdžiai siekia A. Mickevičiaus kūrybą.
„Neįmanoma iki galo įvertinti Adomo Mickevičiaus vaidmens ir poveikio mūsų literatūrai, dar daugiau – lietuvių mentalitetui, tautiniam charakteriui. Iki šiol nėra prozininko ir poeto, kuris tiek būtų davęs Lietuvai, kiek A. Mickevičius“, – sakė poetas Justinas Marcinkevičius.

Leave a Comment